Byla 3K-3-295/2012

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Du meškiukai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Du meškiukai“ ieškinį atsakovui UAB „Ūrus ir Ko“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilo dėl ieškovo ir atsakovo sudaryto sandorio, įvardyto garantiniu raštu, pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90, 1.91 straipsnių nuostatas.

6Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2008 m. spalio 10 d. garantinį raštą negaliojančiu ir nurodė, kad 2008 m. spalio 12 d. Šiaulių rajone, Dainų kaime esančioje aikštelėje, buvo apgadintas ieškovui priklausantis krovininis automobilis, iš kurio kuro bakų buvo išpilta dyzelinio kuro. Ieškovas pateikė pranešimą policijai, pareigūnai informavo Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, o šios pareigūnai į įvykio vietą likviduoti avarijos padarinių iškvietė atsakovą. Ieškovo direktorius pasirašė garantinį raštą, kuriuo garantavo, kad avarijos likvidavimo darbų vertė bus apmokėta pagal vykdytojo pateiktą aktą ir sąskaitą faktūrą. Tą pačią dieną atsakovas atliko avarijos likvidavimo darbus, kurių vertė 25 702,98 Lt, 2008 m. spalio 13 d. pateikė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą ir atliktų darbų aktą. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovo direktorius garantinį raštą pasirašė dėl suklydimo (avarijos vietoje buvo didelis šurmulys ir garantinis raštas buvo pateiktas pasirašyti kartu su kitais dokumentais), taip pat dėl apgaulės (UAB „Ūrus ir Ko“ darbuotojas G. M., pateikdamas garantinį raštą, nieko nepaaiškino, tiesiog nurodė, kad reikia pasirašyti) ir dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, todėl toks pasirašymas neatitinka tikrosios ieškovo valios. Ieškovo teigimu, jokių darbų iš atsakovo jis neužsakė, todėl direktorius pasirašydamas jam pateiktą dokumentą manė, kad patvirtina, jog priešgaisrinės gelbėjimo valdybos darbuotojo iškviestas atsakovas atliko jam pavestus darbus. Taip pat ieškovas nurodė, kad atlikus ikiteisminį tyrimą nustatytas įvykio kaltininkas, todėl atsakovas turėtų išieškoti avarijos padarinių likvidavimo išlaidas iš šio asmens, nes įvykis yra nedraudžiamasis. Be to, ieškinyje nurodoma, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija su atsakovu sudarė Avarijų padarinių likvidavimo Šiaulių mieste paslaugų pirkimo sutartį (toliau – Padarinių likvidavimo sutartis), kurioje nurodyta, kad atsakovas privalo avarijos padarinių likvidavimo išlaidas išieškoti iš avarijos kaltininko, kai toks nustatytas, arba iš draudimo bendrovės, kai įvykis draudžiamasis, kai nėra kaltininko ar įvykis nedraudžiamasis, už paslaugas apmoka Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Ieškovo teigimu, kol šios aplinkybės nenustatytos, atsakovas neturi teisės versti asmenis sudaryti sandorius, kurių pagrindu vėliau įgytų teisę išsiieškoti skolą ne iš įvykio kaltininko.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9Teismas nurodė, kad garantinį raštą pasirašė juridinio asmens direktorius, atstovaujantis bendrovę ūkinėje–komercinėje veikloje, dirbantis apie penkiolika metų, todėl jis privalo žinoti, kad jo pasirašyti dokumentai sukelia teisinius padarinius. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus teismas nustatė, kad ieškovo direktorius suprato ir įvertino esamą situaciją bei, žinodamas preliminarią darbų kainą, sutiko pasirašyti garantinį raštą. Juolab, kad pats V. B. teismo posėdžio metu patvirtino, jog suprato, kad pasirašo dėl apmokėjimo už avarijos likvidavimo darbus. Taip pat nustatyta, kad ieškovo atstovas avarijos likvidavimo darbų atlikimą patvirtino jų atlikimo dieną pasirašydamas atliktų paslaugų kiekių aktą ir pavojingų atliekų lydraščius, o kitą dieną po avarijos likvidavimo, t. y. 2008 m. spalio 13-ąją, ieškovo atstovui nebesant streso būsenos, šalys pasirašė atliktų darbų aktą–pažymą apie darbų vertę, kurioje nurodyta darbų vertė ir kurios pagrindu ieškovas tą pačią dieną priėmė PVM sąskaitą faktūrą. Be to, iš UAB „Du meškiukai“ direktoriaus 2008 m. spalio 13 d. Šiaulių rajono kriminalinės policijos skyriaus viršininkui pateikto pranešimo apie įvykį nustatyta, kad jau kitą dieną po avarijos ieškovo direktorius pranešė policijai, kad dėl užterštos aikštelės išvalymo bendrovė patyrė nuostolių (nurodyta, kad darbus atliko atsakovas). Iš šių dokumentų ir ieškovo atliktų veiksmų matyti, jog jis dėl garantiniame rašte nurodytų paslaugų atlikimo skirtingomis dienomis pasirašė daugiau kaip vieną kartą, t. y. ne tik jas užsakydamas, bet ir jas priimdamas bei pasirašydamas privalomus aplinkosauginius dokumentus, todėl pasirašydamas šiuos dokumentus kelis kartus, skirtingu laiku neabejotinai išreiškė tikrąją savo valią, visiškai suvokė situaciją bei užsakė ekologinės avarijos likvidavimo paslaugas. Taip pat teismas priėjo prie išvados, kad ieškovo valiai pasirašyti garantinį raštą neturėjo įtakos aplinkybė, jog jame nebuvo nurodyta likvidavimo darbų vertė, nes ir žinodama likvidavimo darbų kainą, ieškovo atstovė ekonomistė–vadybininkė Z. B. pasirašė atliktų darbų aktą bei PVM sąskaitą faktūrą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas neginčijo Z. B. teisės pasirašyti šiuos dokumentus. Taip pat teismas pabrėžė, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą nurodydamas, jog jokių paslaugų iš atsakovo neužsakė tik praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio ir tik po to, kai draudimo bendrovė jam nurodė, kad įvykis nedraudžiamasis ir ieškovui nebus atlyginti jo patirti nuostoliai, todėl akivaizdu, kad ieškovas tikėjosi, jog jo garantiniu raštu įsipareigota atlyginti likvidavimo darbų suma bus kompensuota draudimo bendrovės. Tačiau teismas konstatavo, kad ieškovo direktorius būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo įsitikinti, ar įvykusi avarija yra draudžiamasis įvykis, todėl atsakovo atstovo ir ieškovo direktoriaus pokalbis dėl galimybės atgauti avarijos likvidavimo išlaidas iš draudimo bendrovės negali būti pripažįstamas ieškovo apgaudinėjimu arba suklaidinimu. Teismas pažymėjo, kad liudytojos Z. B. parodymai, jog V. B. buvo daromas spaudimas pasirašyti garantinį raštą, nepagrįsti jokiais įrodymais, liudytojos avarijos vietoje nebuvo ir ji nedalyvavo pasirašant garantinį raštą. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į atsakovo vykdomą veiklą, konstatavo, kad aplinkybė, jog atsakovas turi iš anksto parengtą garantinio rašto šabloną, nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo, nes šabloną vertino kaip įprastą atsakovo veiklos dokumentą, o ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad atsakovo atstovas tyčia suklaidino ieškovą dėl esminių sandorio aplinkybių, priešingai, ieškovui visos esminės aplinkybės buvo atskleistos. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas dėl nuostolių atlyginimo turi kreiptis į avarijos kaltininką, šiai bylai neturi reikšmės, nes garantinio rašto pasirašymo metu dar nebuvo nustatytas kaltininkas, apgadinęs ieškovui priklausantį automobilį, todėl tai negalėjo turėti jokios įtakos ieškovo atstovo valios išreiškimui. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo atstovas tinkamai suprato sudaromo sandorio prasmę ir jo sukeliamus padarinius.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11Teisėjų kolegija pasisakė, kad nors faktinės aplinkybės, kurių kontekste ginčo šalių buvo pasirašytas pirmiau nurodytas garantinis raštas, nėra įprastos ūkinės–komercinės veiklos atvejis, tačiau ieškovo vadovas, turintis ilgametę vadovavimo įmonėms patirtį, privalėjo suvokti savo veiksmų padarinius, t. y. tai, kad, pasirašydamas garantinį raštą, įsipareigojo padengti avarijos likvidavimo išlaidas, o aukštesni nei vidutiniai apdairumo, rūpestingumo standartai jam, kaip verslininkui, keliami būtent dėl jo profesinės bei darbo patirties, turimų teisės žinių lygio. Teisėjų kolegija iš liudytojų parodymų nustatė, kad ieškovo vadovas, pasirašydamas 2008 m. spalio 10 d. garantinį raštą, o vėliau ieškovo įgaliotam darbuotojui pasirašant 2008 m. spalio 12 d. atliktų darbų aktą–pažymą apie darbų vertę, PVM sąskaitą faktūrą, iš esmės suprato savo veiksmų padarinius, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią pasirašytų dokumentų pagrindu prisiimti atsirasiančias pareigas, nes manė, kad darbų vertę apmokės draudimo įmonė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad liudytojo A. Š. parodymai visų byloje surinktų duomenų kontekste tik sustiprina šią teismo išvadą. Ieškovas atsakovo pateikiamus dokumentus pasirašinėjo keletą dienų, tai leido susiformuoti jo tikrajai valiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo vadovas dėl streso nepajėgė suprasti savo veiksmų. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovas, žinodamas apie garantinio rašto turinį bei manydamas jį esant sudarytą egzistuojant jo valios trūkumui, į teismą dėl rašto nuginčijimo kreipėsi tik po to, kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl avarijos likvidavimo išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo atstovo ir ieškovo direktoriaus pokalbis dėl galimybės atgauti avarijos likvidavimo išlaidas iš draudimo bendrovės negali būti pripažįstamas ieškovo apgaudinėjimu arba suklaidinimu. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jis savo ūkinėje–komercinėje veikloje naudojasi draudikų teikiamomis draudimo paslaugomis, todėl kaip racionaliai bei apgalvotai veikiantis asmuo privalėjo pats įvertinti tai, kad draudikas gali atsisakyti padengti avarijos likvidavimo kaštus esant nedraudžiamajam įvykiui. Klaidingas rizikos vertinimas nelaikytinas pagrindu pripažinti šalių sudarytą garantinį raštą negaliojančiu CK 1.90 ar 1.91 straipsnių pagrindu. Teismas konstatavo, kad byloje taip pat nėra pateiktų jokių neginčijamų įrodymų apie tai, kad ieškovo vadovas garantinį raštą būtų pasirašęs esant tyčiniams ir nesąžiningiems atsakovo darbuotojų veiksmams, o liudytojų V. B. ir Z. B. parodymai dėl atsakovo daryto spaudimo pasirašant garantinį raštą atmestini kaip nepatikimi bei neturintys įrodomosios reikšmės dėl jų aiškaus ir nedviprasmiško materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Padarinių likvidavimo sutarties egzistavimas ginčo garantinio rašto sudarymo metu ieškovo pasirašyto garantinio rašto galiojimui, teismo sprendimu, neturi reikšmės. Taip pat teisėjų kolegija išaiškino, kad šalių pasirašytas garantinis raštas neatitinka CK 6.90 straipsnyje įtvirtintos garantijos teisinių santykių sampratos, o savo esme laikytinas ieškovo teisiniu įsipareigojimu apmokėti atsakovo pateiktą atliktų darbų aktą ir sąskaitą faktūrą. Ginčo garantinis raštas neprieštarauja įstatymo normoms bei atitinka sutarties laisvės principo reikalavimus, todėl yra galiojantis bei jo šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

13Kasatorius UAB „Du meškiukai“ pateiktu kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį bei ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl teismų pareigos tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kasatoriaus teigimu, teismai nekvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, todėl nebuvo taikytos tinkamos materialiosios teisės normos. Kasatorius nurodo, kad, atsižvelgdamas į garantinio rašto turinį ir rašto pavadinimą, jis laikėsi pozicijos, jog tai garantija pagal CK 6.90 straipsnio nuostatas, ir, remdamasis atsakovo atstovo aiškinimu, manė, jog pasirašytas dokumentas reikalingas atsakovui draudimo išmokai gauti, t. y. juo patvirtinama, kad už avarijos padarinių likvidavimo darbus atlygins draudimo bendrovė, todėl teismai turėjo vertinti dokumentą pagal garantijai keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nemotyvuotai, nepagrįsdamas byloje surinktais įrodymais, atsisakė kasatoriaus pasirašytą raštą traktuoti kaip garantiją ir vertinti pagal šį institutą reglamentuojančias teisės normas, todėl buvo pažeistos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos. Kita vertus, pagal CK 6.90–6.92 straipsnių nuostatas, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad garantijoje privalo būti nurodytas jos dydis, kitu atveju garantas turės atsakyti už neapibrėžto ir nežinomo dydžio prievolę, kurios dydį žinodamas nesutiktų su tokios garantijos pasirašymu. Kasatorius pabrėžia, kad teismas nustatęs, jog garantija neatitinka šiuo atveju jai įstatyme keliamų reikalavimų, turėjo aiškiai identifikuoti, kokie santykiai susiklostė tarp šalių. Garantinį raštą teismas įvardijo kaip teisinį įsipareigojimą, todėl jam, kaip nurodoma kasaciniame skunde, turėjo būti taikomos prievolių teisės normos. Teismas šiuo atveju, kasatoriaus teigimu, nesigilino į sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.) ir nenustatė šalių tikrosios valios sudarant šį teisinį įsipareigojimą bei nedetalizavo teisinio įsipareigojimo prigimties, ir nors turėjo, tačiau neišanalizavo ginčo situacijos, todėl nepagrįstai nekonstatavo, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai. Pagal atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, prieš sudarant sutartį, paslaugų tiekėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimais padariniais, kitą informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį (CK 6.179 straipsnio 1 dalis), o viena esminių sutarties sąlygų – kaina, kuri paslaugų gavėjui turi būti žinoma iš anksto, turi būti aiškiai užfiksuota. Iš garantinio rašto turinio matyti, kad jame nėra aptarta paslaugos kaina, nors dėl jos, kasatoriaus nuomone, turėjo būti susitarta iš anksto, todėl priimtas teismo sprendimas neatitinka imperatyviųjų CPK 263 straipsnio nuostatų.
2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, teismai nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, ignoravo ieškovo pateikiamus įrodymus, nemotyvuotai juos atmetė, prioritetą suteikdami atsakovo pateiktiesiems. Skundžiamame sprendime buvo remiamasi liudytojo – atsakovo vadovo – A. Š. parodymais, kaip vienu reikšmingesnių įrodymų sprendžiant, ar ieškovo atstovas garantinio rašto pasirašymo metu aiškiai suprato prisiimamus įsipareigojimus ir tinkamai išreiškė savo valią, o liudytojų Z. B. ir V. B. parodymais nebuvo remiamasi, nurodant, kad jie turi aiškų ir nedviprasmišką materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nors bylos baigtimi turintys suinteresuotumą asmenys turėjo būti įtraukti į procesą dalyvaujančiais byloje asmenimis, tačiau teismas tokio klausimo nesprendė ir neargumentuotai atmetė šių liudytojų parodymus. Kasatoriaus nuomone, sprendime neišaiškinta, ką reiškia teiginys „materialinis suinteresuotumas byloje“, o skirtingas iš esmės vienodų įrodomųjų priemonių (tiek ieškovo liudytojai, tiek atsakovo liudytojas – ginčo šalių darbuotojai) traktavimas nebuvo pagrįstas teisės normomis ar reikšmingomis bylos aplinkybėmis, todėl, anot kasatoriaus, buvo pažeista įrodymų vertinimo taisyklė – visi įrodymai turi vienodą įrodomąją galią. Taip pat teismas nepaaiškino, kodėl į bylą pateikta atsakovo ir Šiaulių miesto savivaldybės pasirašyta Padarinių likvidavimo sutartis buvo nevertinta ir ignoruota. Kasatoriaus teigimu, jam garantinio rašto pasirašymo metu nebuvo paaiškinta, kad ir nepasirašius jo, avarijos likvidavimo darbai vis tiek bus atlikti, nors tai turėjo būti padaryta pagal šią Padarinių likvidavimo sutartį. Kasatoriaus nuomone, Padarinių likvidavimo sutartis įrodė, kad atsakovo atstovas, žinodamas pagal ją atsakovui turinčius sumokėti asmenis, pasinaudojo ieškovo nežinojimu apie tokį susitarimą, paaiškino ieškovo atstovui, kad pasirašyti garantinį raštą reikia, jog draudimas sumokėtų atsakovui už atliktus darbus ir nutylėdamas svarbią informaciją, suklaidino ieškovo atstovą. Atsakovas turėjo pareigą vadovautis Padarinių likvidavimo sutarties nuostatomis – t. y. pareigą išieškoti avarijos padarinių likvidavimo išlaidas iš avarijos kaltininko, kai jis yra nustatytas, arba iš draudimo bendrovės, kai įvyksta draudžiamasis įvykis, o šių nesant, neatlyginus žalos, apmokėjimą gauti iš savivaldybės administracijos. Atsakovas ignoravo Padarinių likvidavimo sutarties nuostatas, todėl byloje turėjo būti nustatyti tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai sutartiniai santykiai arba konstatuotas deliktinės atsakomybės taikymas, įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Taip pat teismas, kasatoriaus nuomone, tinkamai neįvertino atsakovo atstovo paaiškinimo, kad jis vadovavosi sudaryta Padarinių likvidavimo sutartimi, taip pat fakto, kad atsakovą į įvykio vietą iškvietė Priešgaisrinė gelbėjimo valdyba.

14Taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartis, kasatoriaus manymu, kvestionuotina dėl proceso žodiškumo principo nesilaikymo, nors pagal apeliacinio skundo teikimo metu galiojusius įstatymus ieškovas buvo išreiškęs valią bylą nagrinėti žodžiu, o pasikeitus teisiniam reguliavimui jam nebuvo nustatyta teisinė pareiga pakartotinai patvirtinti savo valią, teismas bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir taip savavališkai suvaržė ieškovo valią teikti paaiškinimus žodžiu, teisę būti išklausytam, naudotis rungimosi principo teikiamomis galimybėmis, todėl pažeidė proceso teisės normas. Teikiant apeliacinį skundą ir vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės normomis, apeliantas nenurodė, kad pageidauja, jog procesas apeliacinėje instancijoje vyktų rašytinio proceso tvarka, tai reiškė apelianto siekį, kad procesas vyktų žodinio proceso tvarka. Bylai jau esant apeliacinėje instancijoje, pasikeitė teisinis reglamentavimas ir prioritetas apeliacinėje instancijoje suteiktas bylos nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka, o žodinio proceso siekiantiems subjektams nustatyta pareiga apie tokį savo pageidavimą pranešti teikiant apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinis skundas jau buvo pateiktas ir ieškovas manė pakankamai aiškiai išreiškęs valią dėl žodinio bylos nagrinėjimo, nebuvo pakartotinai kreiptasi į teismą nurodant, kad pageidaujama žodinio bylos nagrinėjimo proceso. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas aiškiai išreikštos apelianto valios, formaliai taikė naujos redakcijos įstatymą ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodoma:

1. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas ieškovo naudai liudijusių Z. B. ir V. B. parodymus vertino kritiškai, nes jie buvo iš esmės vieninteliai įrodymai, kuriais ieškovas įrodinėjo neteisėtus atsakovo veiksmus (tariamą apgaulę, spaudimą pasirašant garantinį raštą), ir atmetė motyvuotai dėl šių asmenų materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi bei pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kuris šių liudytojų parodymus ištyrė ir įvertino labai dėmesingai. Atsakovo naudai liudijusio A. Š. parodymus teismas vertino tik kaip sustiprinančius atsakovo įrodinėjamas aplinkybes, pagrįstas kitomis, svaresnėmis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais įrodymais, šalių neginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis). Apeliacinės instancijos teismas nesuteikė prioriteto atsakovo naudai liudijusio asmens parodymams, o juos vertino visų kitų įrodymų kontekste, kaip sutvirtinančius atsakovo kitomis įrodinėjimo priemonėmis įrodytas aplinkybes, todėl teismas remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle ir įrodinėjimo taisyklėmis priėmė pagrįstą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.).
2. Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai pripažino atsakovo ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sudarytą Padarinių likvidavimo sutartį nereikšminga kasatoriaus įsipareigojimams pagal garantinį raštą kilti, atsakovo nuomone, – fakto klausimas, kurio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenagrinėja, nes kasatorius nenurodo jokių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, kurių galbūt padarė teismai. Galimas ieškovo atstovo suklaidinimo ar suklydimo klausimas – fakto klausimas. Teismai, ypač pirmosios instancijos, atsakovo manymu, pakankamai plačiai tyrė ir pasisakė šiuo aspektu priimtame teismo sprendime, o teismo vertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CK 1.90 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009). Be to, atsakovas pabrėžia, kad kasatorius visiškai nepagrindžia savo teiginio, jog žinodamas apie Padarinių likvidavimo sutartį, nebūtų pasirašęs garantinio rašto, juolab, kad atsakovas turėjo visas galimybes darbų atlikimo išlaidų reikalauti iš ieškovo, taršos kaltininko, atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų prasme (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis, CK 6.270 straipsnis), tai neprieštarauja ir sudarytos sutarties nuostatoms. Kasatoriaus teiginiai dėl teismų pareigos kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius visiškai nepagrįsti, nes teismai patvirtino tarp ginčo šalių iš garantinio rašto bei papildomų dokumentų (PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų akto–pažymos) susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius, iš kurių kildinama ieškovo prievolė atsiskaityti už atliktus darbus, o jo veiksmuose konstatuotinas visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas, nors verslininko atsakomybė pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį kyla be kaltės.
3. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad atsakovo atstovas niekada nebuvo užtikrinęs ar įtikinėjęs ieškovo atstovo, jog garantinis raštas pasirašomas draudimo išmokai gauti, kaip ir nurodė liudytojas A. Š., ieškovo atstovui buvo pasakyta, kad kai automobilis yra draustas – ieškovo išlaidas galėtų atlyginti draudimo bendrovė, tai buvo liudytojo asmeninė nuomonė, bet ne įtikinėjimas ar klaidinimas. Atsakovo atstovas neturėjo duomenų, kokią draudimo sutartį yra sudaręs ieškovas, todėl dėl draudimo išmokos gavimo galimybių negalėjo pagrįstai spręsti. Garantiniame rašte jokių nuorodų apie draudimo išmokos gavimą nėra, todėl pagal jo turinį jis sukūrė aiškios ir nedviprasmiškos prievolės egzistavimą ieškovui. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas – fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Serneta“ v. UAB ,,Norfos mažmena“, bylos Nr. 3K-3-56/2012), todėl tai nėra kasacijos dalykas, o kasatorius nenurodo, kuriuos sutarčių aiškinimo principus ar taisykles teismai galbūt pažeidė. Be to, priešingai nei bando įrodyti kasatorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir M. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011), civilinių teisinių santykių dalyvių sudarytas sandoris nebūtinai turi būti vienos iš Civiliniame kodekse atskirai aptartų sutarčių rūšių išraiška, nes ne sandorio pavadinimas, o jo turinys lemia prievolinio teisinio santykio esmę, todėl svarbu nustatyti tai, ar šalių atliekami veiksmai arba kitokiais būdais išreikštas susitarimas yra prievolinio teisinio santykio atsiradimo pagrindas. Esant prievoliniam teisiniam santykiui, tokios prievolės šalys atitinkamai tampa skolininku ir kreditoriumi. Ieškovo prievolę mokėti atsakovui už atliktus darbus sukūrė ne tik garantinis raštas, bet ir prievolės apimtį apibrėžiantys kiti dokumentai (PVM sąskaita faktūra, atliktų darbų aktas–pažyma), todėl šiuo atveju nėra svarbu, ar atitinkama prievolė atitiko kasatoriaus nurodomą atlygintinų paslaugų teikimo teisinį santykį, ar kitą CK išskirtą sutarčių rūšį, nes svarbu tik tai, ar juridinių faktų visuma šiuo atveju leidžia identifikuoti ieškovo prievolę atsakovui. Taigi, apibendrindamas atsakovas pabrėžia, kad ieškovo prievolė atsakovui atsirado, jos atsiradimą neabejotinai suprato ir pats ieškovas, tačiau, neapdairiai, skubotai ir lengvabūdiškai įvertinęs su šiuo sandoriu nesusijusias aplinkybes (draudimo sutarties sudarymą ir tikėtiną draudiminę apsaugą), tikėjosi, kad ši prievolė galės būtų įvykdyta kaip draudimo išmoka gautomis lėšomis. Klystama šiuo atveju buvo ne dėl esminių sandorių elementų, o dėl galimos ieškovui palankios prievolės įvykdymo tvarkos, t. y. ieškovo atstovas klydo dėl aplinkybių, kurios atsirado ar turėjo atsirasti jau po sandorio sudarymo, todėl sandorio sudarymui nebuvo šalių valios trūkumų.
4. Atsakovas nurodo, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Pagal nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojančią CPK 321 straipsnio 1 dalies redakciją, dalyvaujantys asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliaciniame skunde ieškovas apskritai nebuvo išdėstęs prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas. Nurodytuose procesiniuose dokumentuose teisės taikymo aspektu keliami ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo, sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą bei bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka, klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako.

19Dėl šalių sudaryto susitarimo aiškinimo ir jo teisinio kvalifikavimo

20Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino sudaryto ginčo sandorio, šalių įvardyto garantiniu raštu, nuostatas, juo prisiimtus įsipareigojimus, taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat nekvalifikavo, koks konkrečiai sandoris buvo sudarytas, nepriskyrė jo kuriai nors CK įtvirtintai sutarčių rūšiai.

21Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „ Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Kasacinis teismas fakto klausimų, kaip minėta, nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių.

22Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R.. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB „TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Taigi, ginčo sandorio įvardijimas garantiniu raštu neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo vertinti susiklosčiusius teisinius santykius būtent pagal garantiją reglamentuojančias teisės normas (CK 6.90–6.97 straipsniai), jei teismas, taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas, išaiškintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nustato, kad šalis siejantys teisiniai santykiai nepriskirtini garantijos teisiniams santykiams pagal savo esmę, sandorio šalių valią. Bylą nagrinėjantis teismas turi tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir taikyti būtent jiems reguliuoti skirtas teisės normas.

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai plėtojamos sutarčių aiškinimo taisyklės: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

24Kasacinio teismo jurisprudencijoje pirmiausia yra įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Kita vertus, tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (sutarties sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Siurprizinis, priešingas įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų) aiškinimas, nepagrįstas įstatymine nustatytoms sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. E. S. ūkinė-komercinė zoofirma ,,Akvariumas”, bylos Nr. 3K-3-22/2009). Sutarties aiškinimui taip pat svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „ Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.).

25Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai, aiškindami šalių sudarytą sandorį, vadovavosi abiem sutarčių aiškinimo metodais, tinkamai derindami juos tarpusavyje. Pirmiausia teismai gilinosi į sandorio sąlygų lingvistinę prasmę – įprastinę sandoryje vartojamų žodžių, žodžių junginių reikšmę (pažodinį tekstą) ir pagrįstai nustatė, kad šalių sudarytas sandoris nepriskirtinas garantijos teisinių santykių rūšiai pagal CK 6.90–6.97 straipsnių nuostatas. Pabrėžtina, kad garantija, vienas CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų, – vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jei asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ar panašiai). Šiuo atveju, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ginčo sandoryje nebuvo nurodyta, už kokį asmenį (skolininką garantijos prasme) garantuoja kasatorius, o aiškiai ir nedviprasmiškai šalių susitarta, kad pats kasatorius įsipareigoja atlyginti avarijos padarinių likvidavimo vertę pagal atsakovo pateiktas sąskaitas faktūras. Taigi, kasatoriaus argumentai, kad ginčo sandoriu buvo patvirtinama, jog už avarijos padarinių likvidavimo darbus atlygins draudimo bendrovė, nepagrįsti.

26Taip pat bylos nagrinėjimo metu buvo siekiama nustatyti tikrąją šalių valią, aiškinamasi, ar nebuvo konkrečiu atveju, kaip nurodė ieškovas, valios trūkumo sudarant sandorį, taip pat atsižvelgiama į sandorio sudarymo aplinkybes, sandorio šalių elgesį ne tik jo sudarymo metu, bet ir įvertinamas elgesys po sandorio sudarymo, kitos reikšmingos faktinės aplinkybės. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir metodais, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovo atstovui, pasirašiusiam sandorį, buvo žinomas jo turinys, taip pat ir preliminari avarijos darbų likvidavimo kaina sandorio sudarymo metu bei tiksli kaina – kitą dieną po įvykio pasirašius atliktų darbų aktą–pažymą apie darbų vertę bei pateiktas sąskaitas faktūras. Byloje konstatuota, kad skirtingomis dienomis (ne tik įvykio dieną, bet ir vėliau) buvo pasirašyti skirtingi dokumentai, patvirtinantys atliktus avarijos padarinių likvidavimo darbus, jų vertę, o ieškovo direktorius – kaip ilgametę patirtį versle turintis asmuo, kuriam pagrįstai taikomi didesni atidumo ir atsargumo standartai, akivaizdžiai suvokė pasirašomo dokumento esmę, nesudarė jo esant valios trūkumui ar apgaulei ir suvokė pagal jį prisiimamas prievoles. Ginčo sandoriu, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, šalys prisiėmė tam tikras teises ir pareigas, kasatorius – apmokėti atliktų avarijos padarinių likvidavimo darbų vertę pagal pateiktas sąskaitas faktūras, o atsakovas įgijo teisę reikalauti atlyginti pagal pateiktas sąskaitas faktūras už atliktus avarijos padarinių likvidavimo darbus. Taigi, kaip konstatavo ir bylą nagrinėję teismai, sutarties esmė aiški – tai ieškovo teisinis įsipareigojimas sumokėti atsakovui už atliktus avarijos padarinių likvidavimo darbus pagal jo pateiktas sąskaitas faktūras, sukuriantis šalims prievolines teises ir pareigas, neprieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir atitinkantis sutarčių laisvės principo reikalavimus, todėl toks sandoris pripažintinas galiojančiu.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys bendru sutarimu susitarė, kad avarijos padarinių likvidavimo vertė bus nustatyta pagal atsakovo pateiktas sąskaitas faktūras. Įvertinus teiktų avarijos padarinių, išsiliejus degalams į aplinką, likvidavimo esmę, kai prieš atliekant darbus galbūt neįmanoma nustatyti konkrečios tokių paslaugų teikimo vertės, o tik juos atlikus įmanoma galutinai ir pagrįstai pagal atliktų likvidavimo darbų kiekį apskaičiuoti kaštus (pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys suvokė, jog kuo greičiau darbai bus atlikti, tuo mažesnė bus jų kaina), taip pat faktines byloje nustatytas aplinkybes (ieškovo atstovas dalyvavo avarijos padarinių likvidavimo darbų atlikimo metu, jam buvo žinoma preliminari darbų atlikimo kaina, o vėliau pasirašydamas (tiek jis, tiek ieškovo buhalterė) aktus, pažymas, sąskaitas faktūras, akivaizdžiai suvokė prisiimtų įsipareigojimų esmę ir mastą – t. y. pareigą sumokėti už atliktus avarijos padarinių šalinimo darbus atsakovo nurodyto dydžio sumą) nėra vertinama kaip imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimas, net ir vertinant santykius, kaip nurodo kasatorius, kaip atlygintinų paslaugų teikimo santykius. Taigi, net ir įvertinus kasatoriaus nurodytus argumentus, kad sudarytas sandoris turėjo būti konkrečiai kvalifikuotas kaip atlygintinų paslaugų teikimo sandoris, pažymėtina, kad kaina – nėra esminė atlygintinų paslaugų teikimo sutarties sąlyga, kurios neaptarimas darytų tokią sutartį negaliojančią (CK 6.716–6.724 straipsniai, 6.653 straipsnis). Šalys išreiškė aiškią valią, kad kaina bus nustatyta pagal po paslaugų teikimo atsakovo pateiktas sąskaitas faktūras. Tai neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Be to, kasatorius neginčijo, kad pagal sąskaitas faktūras nustatyta avarijos padarinių likvidavimo kaina aiškiai neatitiktų protingumo kriterijų, būtų neprotingai didelė (CK 6.198 straipsnis).

28Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertindamas ginčo sandorį tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, pagrįstai nustatė, kad šalių sudarytas sandoris, sukuriantis prievolinius teisinius santykius tarp jų, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir yra privalomas šalims bei turi būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

29Pabrėžtina, kad šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, jog civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką, besikeičiančius verslo santykius, nulemtus rinkos pokyčių ir raidos, bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti CK nenumatytas sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę sudaryti vadinamąsias mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, kurioms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tai, kad konkrečiu atveju teismas nenustatė kokiai CK nustatytai sutarčių rūšiai ginčo sandoris priskirtinas, neturi įtakos teisėto teismo spendimo priėmimui, nustačius, kad buvo laikomasi sutarčių aiškinimo taisyklių bei, kad sandorio šalių susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

30Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

31Kasaciniame skunde keliami tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimai. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai suteikė didesnę įrodomąją galią atsakovo darbuotojo liudytojo A. Š. parodymams, nesiremdami liudytojų V. B. ir Z. B. parodymais, kurie buvo iš esmės priešingi ir, kasatoriaus teigimu, patvirtino ginčo sandorio sudarymo esant valios trūkumui (sudaryto prieš ieškovo atstovą panaudojant spaudimą ir pateikiant jam melagingą informaciją), aplinkybes, dėl kurio jis turėjo būti pripažįstamas negaliojančiu, taip pat nepagrįstai neįvertino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir atsakovo sudarytos Avarijų padarinių likvidavimo Šiaulių mieste paslaugų pirkimo sutarties nuostatų.

32Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje D. Č. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

33Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo procesą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei jų pagrindu padarytas išvadas, konstatuota, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai laikėsi suformuluotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, o kasatorius, turėjęs įrodinėjimo pareigą (įrodyti, kad ginčo sandoris, kaip jis teigė, sudarytas suklydus bei atsakovo darbuotojui panaudojus apgaulę, pateikus melagingą informaciją), tinkamai jos neįgyvendino. Bylą nagrinėję teismai iš byloje surinktų, tirtų ir vertintų įrodymų viseto nustatė, kad ieškovo direktorius, atstovaujantis įmonei ūkinėje–komercinėje veikloje, turi ilgametę patirtį, todėl jam, kaip verslininkui, keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai, pripažino, kad pasirašydamas ginčo sandorį jis privalėjo suvokti savo veiksmų esmę, prisiimtus įsipareigojimus. Taip pat teismai (ypač pirmosios instancijos teismas) detaliai išanalizavo visas sandorio pasirašymo aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad ieškovo atstovas avarijos likvidavimo darbų atlikimą patvirtino jų atlikimo dieną pasirašydamas atliktų paslaugų kiekių aktą ir pavojingų atliekų lydraščius, o kitą dieną po avarijos likvidavimo, t. y. 2008 m. spalio 13-ąją, ieškovo atstovui nebesant streso būsenos, šalys pasirašė atliktų darbų aktą–pažymą apie darbų vertę, kurioje nurodyta darbų vertė ir kurios pagrindu ieškovas tą pačią dieną priėmė PVM sąskaitą faktūrą, tai leido susiformuoti jo tikrajai valiai, todėl pripažinti sandorio negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kad sandoris sudarytas suklydus, dėl ieškovo valios trūkumo, iš byloje tirtų ir vertintų įrodymų viseto nebuvo pagrindo. Pabrėžtina, kad ieškovas sudarytą sandorį prašė pripažinti negaliojančiu ir CK 1.91 straipsnio pagrindu – kaip sudarytą dėl apgaulės, prieš ieškovo atstovą panaudoto spaudimo, tačiau tokią savo poziciją iš esmės grindė tik liudytojų V. B. ir Z. B. parodymais, kitų įrodymų, kaip konstatavo teismai, pateikta nebuvo, todėl šiuo pagrindu ieškinys taip pat atmestas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl šių liudytojų parodymų vertinimo nėra įrodinėjimo taisyklių pažeidimas ar didesnės įrodomosios galios kitiems įrodymams suteikimo atvejis. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo direktoriaus ir buhalterės (nedalyvavusios sandorio sudarymo metu) parodymų, susijusių su apgaulės panaudojimu, pagrįstai juos vertino kritiškai visų byloje esančių įrodymų kontekste ir tik iš įrodymų viseto priėjo prie pagrįstos išvados, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo atstovui, pasirašiusiam sandorį, nebuvo teikiama melagingos informacijos apie jį, jis nebuvo apgaudinėjamas, priešingai nei teigė pats ieškovo atstovas, pasirašęs sandorį. Byloje surinkti įrodymai, kaip jau minėta, patvirtino susiformavusią ieškovo atstovo valią sudaryti ginčo sandorį, nenustačius suklydimo ar apgaulės faktų jo sudarymo metu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadas visų surinktų įrodymų kontekste, pabrėžė, jog tokias išvadas sustiprina ir atsakovo darbuotojo liudytojo A. Š. parodymai, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių ir jo parodymams nesuteikė neleistinai daugiau įrodomosios galios.

34Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo Padarinių likvidavimo sutartimi, taip pat nepagrįsti. Teismams nustačius tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu šalys laisva valia, nesant valios trūkumų ar apgaulės, prisiėmė sandoriu prievolines teises ir pareigas, Padarinių likvidavimo sutartis ir jos nuostatos neturėjo esminės reikšmės tokiai teismų išvadai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Padarinių likvidavimo sutarties egzistavimas ginčo sandorio galiojimui neturi reikšmės.

35Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis pakankamai motyvuota, pasisakyta dėl visų tirtų ir vertintų įrodymų, kurių pagrindu priimtas galutinis teismo sprendimas, ir nurodyta, kodėl tam tikrais įrodymais nebuvo vadovautasi (CPK 263 straipsnio, 331 straipsnis).

36Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

37Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas aiškiai išreikštos apelianto valios, formaliai taikė naujos redakcijos įstatymą ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

38CPK 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Apeliacinio skundo nagrinėjimas (posėdis rašytinio proceso tvarka vyko 2011 m. gruodžio 2 d.) ir apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimas bei paskelbimas vyko pagal civilinio proceso įstatymo nuostatas su pakeitimais, įsigaliojusiais po 2011 m. spalio 1 d., t. y. pagal CPK 321, 322 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Taip pat CPK nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas.

39Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas kasatoriaus pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu, kad byla apeliacinėje instancijoje būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo neįpareigojo.

40Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, būtų pažeidęs bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje proceso taisykles. Kasatoriaus argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais ir atmestini.

41Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Pagrindo skundžiamiems pirmosios instancijos teismo sprendimui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

42Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo

43Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 24,85 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

44Kasatorius prašo priteisti iš atsakovo advokato atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas, kurios, atmetus kasacinį skundą, nepriteistinos.

45Atsakovas UAB „Ūrus ir Ko“ prašo priteisti 2613,60 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme bei pateikia jas pagrindžiančius įrodymus. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R1-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktu ir 8.14 papunkčiu bei atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkinamas, įvertinus atsiliepimo turinį, atsakovui iš kasatoriaus priteistina 1600 Lt atstovavimo išlaidų, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį nepakeistą.

48Priteisti iš kasatoriaus UAB „Du meškiukai“ (į. k. 145397778) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „Ūrus ir Ko“ (į. k. 145496114) naudai.

49Priteisti iš kasatoriaus UAB „Du meškiukai“ (į. k. 145397778) 24,85 Lt (dvidešimt keturis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

50Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.