Byla e2-1610-943/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-4561-640/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ ieškinį nurodytam atsakovui dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „FF Lizingas“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 2 400 117,01 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė teismui taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį turtą. Ieškovė paaiškino, kad ieškinio suma yra didelė, o atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, todėl egzistuoja reali ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei areštavo atsakovui Z. V. priklausantį turtą ne mažesnei kaip 2 400 117,01 Eur sumai.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašoma priteisti suma yra labai didelė, o teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, taip pat nei vienos transporto priemonės, o duomenų apie kitą atsakovo turimą kilnojamąjį turtą ar banko sąskaitose esančias lėšas byloje nėra, sprendė ieškinio sumą atsakovui esant didele, todėl tai yra pagrindas laikyti esant realiai grėsmei, padidinančiai teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
  3. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovės reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Be to, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones suponuoja ir faktas, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, pasireiškiantis bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesų apsauga.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį ir: 1) nustačius, kad dėl įstatymuose nustatytų procesinių kliūčių civilinė byla negalėjo būti iškelta, nutartį panaikinti ir bylos proceso teisėtumo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui; 2) netenkinus 1 reikalavimo – klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; 3) skirti ieškovės atstovams baudą dėl piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą bei prašant didelio mąsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo be konkrečių įrodymų. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas atsakovui nustatė terminą atsiliepimui į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti, tačiau prašymą išsprendė negavęs atsakovo pozicijos šiuo klausimu. Terminas atsiliepimui pateikti skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo suėjęs, todėl buvo pažeisti rungimosi bei lygiateisiškumo principai.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra prima facie (liet. preliminariai) pagrįstas. Ieškinys nėra pagrįstas jokiais įrodymais, ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, koks turtas bankroto administratoriui buvo perduotas, o koks neperduotas. Be to, BUAB „FF Lizingas“ kreditorių komitetas nutarė nurašyti BUAB „FF Lizingas“ programas, įskaitant buhalterinės apskaitos programą. Šiai dienai buhalterinės apskaitos programa su apskaitos dokumentais yra sunaikinti, pažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 7 dalį.
    3. Ieškovės bankroto administratorius iš atsakovo yra perėmęs visą ieškovės turtą – ir nekilnojamąjį, ir kilnojamąjį.
    4. Tikėtina, kad identiškas BUAB „FF Lizingas“ ieškinys dėl nurodytos sumos priteisimo yra pateiktas ir ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-04388-16, todėl šiuo ieškiniu siekiama prisiteisti tą pačią žalą tuo pačiu pagrindu du kartus.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pirmosios instancijos teismas atsakovui turėjo nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti. Atskirasis skundas yra surašytas ir pasirašytas tik apelianto, t. y. fizinio asmens, neturinčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo (Civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 306 straipsnio 3 dalis, 338 straipsnis), be to, nepridėti dokumentai, patvirtinantys žyminio mokesčio sumokėjimo faktą. Nepašalinus atskirojo skundo trūkumų, apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.
    2. Apeliantui siųsti procesiniai dokumentai jo gyvenamosios vietos adresu 2017 m. birželio 20 d. buvo neįteikti, todėl paliktas pranešimas apie gautą korespondenciją pašte. Apeliantas pašto korespondenciją atsiėmė 2017 m. birželio 26 d. Nuo ieškinio priėmimo iki skundžiamos nutarties priėmimo praėjo 10 darbo dienų, t. y. pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių išsiaiškinti atsakovo pozicijai dėl ieškovės pateikto prašymo, tačiau pozicija negauta dėl subjektyvių priežasčių, priklausiusių nuo apelianto.
    3. Atsakovas nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį, kas neabejotinai patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą byloje.
    4. Atsakovas neįvykdė įstatyminės pareigos per 15 kalendorinių dienų nuo bankroto bylos iškėlimo momento perduoti administratoriui visą turtą, todėl jis laikomas atsakingu už tokio turto neperdavimą bei tokio turto praradimą.
    5. Apelianto prašymas dėl baudos skyrimo netenkintinas, nes bankroto administratorius nepiktnaudžiavo ir nepiktnaudžiauja turimomis procesinėmis teisėmis bei neveikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, o pasinaudojimas teise, įtvirtinta CPK 144 straipsnyje, nelaikytina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atsakovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

5Dėl apeliacinio proceso teisėtumo

  1. Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nagrinėti atsakovo Z. V. atskirąjį skundą. Ieškovės vertinimu, atsakovas, kaip fizinis asmuo neturintis teisinio išsilavinimo, neturi teisės pasirašyti ir pateikti atskirąjį skundą, todėl apeliacinis procesas pagal tokį skundą turi būti nutrauktas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).
  2. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymu Nr. XII-2751 pakeistos kai kurios atstovavimo apeliacinės instancijos teisme nuostatos. Šiuo įstatymu CPK 306 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kuri nustato, kad „Apeliacinį skundą surašo advokatas. Juridinio asmens apeliacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats. Be to, apeliacinį skundą gali surašyti šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo“. Taip pat minėtu pakeitimu CPK papildytas 3201 straipsniu, kuris reglamentuoja atstovavimo apeliacinės instancijos teisme tvarką. Taigi, šiais pakeitimais nustatyta, kad tik advokatas gali surašyti apeliacinį skundą ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme, išskyrus minėtose normose nurodytas išimtis.
  3. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje nustatytas išimtis. Sprendžiant klausimą, ar minėtos naujai įsigaliojusios teisės normos taip pat mutatis mutandis taikomos ir atskirųjų skundų padavimui ir nagrinėjimui, būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išaiškinimus dėl asmens teisės kreiptis į teismą. Pagal EŽTT praktiką teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes jo pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Užtikrinant bylos šalims efektyvią teisę kreiptis į teismus dėl „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų“ klausimo išsprendimo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybei suteikta galimybė pasirinkti taikytinas priemones šiame kontekste, pabrėžiant, kad yra svarbu tai, jog taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Taikomi apribojimai suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Golder v. United Kingdom, Nr. 4451/70, 1975 m. vasario 21 d. sprendimas).
  4. Bylose pagal atskiruosius skundus nagrinėjami procesiniai klausimai, kurie susiję išimtinai su bylos nagrinėjimo procesu pirmosios instancijos teisme (pvz., dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, trūkumų šalinimo instituto, civilinės bylos sustabdymo ir kt.), todėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teisė pirmosios instancijos teismui, sutinkančiam su atskiruoju skundu, rašytinio proceso tvarka per 3 darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pačiam panaikinti skundžiamą nutartį (išskyrus atvejus, kai skundas paduodamas dėl nutarties, priimtos CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais). Atsižvelgiant į bylų pagal atskiruosius skundus prigimtį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokių apribojimų taikymas ir atskirųjų skundų padavimui nepagrįstai suvaržytų asmens teisę kreiptis į teismą, o tokių ribojimų taikymas, lyginant juos su siekiamais tikslais, neatitiktų proporcingumo kriterijaus. Vadinasi, CPK 306 straipsnio 3 dalies reikalavimai mutatis mutandis netaikytini atskirųjų skundų padavimui ir surašymui.
  5. Be to, ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovas turi būti įpareigotas sumokėti žyminį mokestį, o to nepadarius – apeliacinis procesas turi būti nutrauktas. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista įmonė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinis ir kasacinius skundus. Atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo šios kategorijos bylose yra nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė gali neturėti pakankamai lėšų atlyginti kito asmens patirtas išlaidas, susijusias su žyminio mokesčio sumokėjimu. Atsižvelgdamas į įstatyminį reglamentavimą, teismas sprendžia, jog apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą, neturėjo mokėti žyminio mokesčio, nes jis atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
  6. Apelianto vertinimu, tikėtina, kad ieškovė yra pateikusi identišką ieškinį ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-04388-16, todėl civilinė byla išvis negalėjo būti iškelta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenimis ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-04388-16 yra nutrauktas (žr. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus 2017 m. lapkričio 28 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“), todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog šioje byloje nagrinėjamas ieškinys yra tapatus, o civilinis procesas – neteisėtas.
  7. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo atskirąjį skundą priėmė ir apeliacinės instancijos teismui persiuntė nagrinėti pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl skundžiamos nutarties pasisako iš esmės.

6Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  2. Atsakovas Z. V. kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus apie jam siųstų dokumentų įteikimo datą bei BUAB „FF Lizingas“ akcininkų registracijos sąrašą. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti atsakovo Z. V. naujai pateiktus įrodymus apie jam siųstų įteiktų dokumentų įteikimo datą, nes šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo, o šiais įrodymais grindžiama atsakovo pozicija, tuo tarpu BUAB „FF Lizingas“ akcininkų sąrašą atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos, kaip nesusijusį su byloje sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

7Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

  1. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
  2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovui laikinąsias apsaugos priemones pritaikė vadovaudamasis didelės ieškinio sumos prezumpcija. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto ir / ar transporto priemonių, duomenų apie atsakovo turimą kilnojamąjį turtą ar banko sąskaitose esančias lėšas į bylą nepateikta, todėl teismas sprendė, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė, kas sudaro pagrindą laikyti tai realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, išskirtinę reikšmę suteikė ieškinio sumai bei atsakovo turtinės padėties ieškinio sumos kontekste įvertinimui.
  3. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017).
  4. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamos nutarties, duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo galimą nesąžiningumą, jo siekį išvengti jam galbūt nepalankaus sprendimo vykdymo, perleidžiant, įkeičiant, ar kitaip apsunkinant jo turtą ir pan., ieškovė nenurodė, o pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė. Pažymėtina, kad ieškinio sumos kriterijus, kuris išimtinai priklauso nuo ieškovo valios, byloje nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, negali būti vienintele priežastimi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pažymėtina, kad aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą dėl atsakovo siekio vengti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, nenurodytos ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nenustačius aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą dėl atsakovo nesąžiningumo, šiuo metu byloje nėra įrodyta grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės atsakovo turtui taikyti areštą.
  5. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad skundžiama nutartimi, be kita ko, buvo pažeisti rungimosi ir lygiateisiškumo principai. Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo jam nustatytas terminas per 3 dienas nuo pranešimo ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gavimo dienos pateikti atsiliepimą į šį prašymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nustatytu terminu atsiliepimas į šį prašymą nebuvo pateiktas. Visgi, apeliacinės instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad teismo pranešimas apie atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimą atsakovui įteiktas skundžiamos nutarties priėmimo dieną – 2017 m. birželio 26 d., todėl skundžiama nutartis priimta nesuėjus teismo atsakovui nustatytam terminui pozicijai pareikšti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiama nutartimi buvo pažeisti procesinio šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai.

8Dėl baudos skyrimo

  1. Apeliantas prašo ieškovei skirti baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.
  2. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal UAB ,,Oruva” ir Ko” pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-224/2005).
  3. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad vien šalies pasinaudojimas jai suteikta teise kreiptis į teismą su ieškiniu bei kartu prašyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškiniu reiškiamus reikalavimus nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme. Todėl prašymas skirti ieškovei baudą netenkinamas.
  1. Atsižvelgiant į nutartyje nurodytus motyvus bei nustačius, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, kurioje išaiškintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

10Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (areštuoti atsakovui Z. V. priklausantį turtą ne mažesnei kaip 2 400 117,01 Eur sumai) atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai