Byla e2A-669-157/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ir atsakovų A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalies civilinėje byloje Nr. e2-3420-619/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovams A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. dėl kaupiamojo indėlio sutarčių pakeitimo ar nutraukimo bei atsakovų priešieškinį ieškovei dėl įpareigojimo vykdyti sutartis, tretieji asmenys bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė akcinė bendrovė Šiaulių bankas (toliau – AB Šiaulių bankas, Bankas, ieškovė) 2014 m. gegužės 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama CK 6.204 straipsnio pagrindu pakeisti BAB Ūkio banko nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. spalio 27 d. su atsakovais A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. sudarytas ir ieškovės perimtas kaupiamųjų indėlių sutartis, nustatant, kad šios sutartys galioja iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos ir kad nuo nutarties iškelti BAB Ūkio banko bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (t. y. nuo 2013 m. birželio 7 d.) ginčo sutarčių atžvilgiu yra taikoma BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perėmimo metu (t. y. 2013 m. kovo 3 d.) ieškovės siūlyta metinė kaupiamųjų indėlių palūkanų norma – 3 proc.
  2. Ieškovė nurodė, jog AB Šiaulių bankas, BAB Ūkio bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – VĮ IID) 2013 m. vasario 23 d. sudarė trišalę BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo sutartį (toliau – ir Trišalė sutartis), o 2013 m. kovo 3 d. pasirašė turto ir įsipareigojimų perdavimo aktą. Šios sutarties pagrindu BAB Ūkio banko „gerasis“ turtas ir įsipareigojimai buvo perduoti ieškovei. Atsakovų indėlių sutartys sudarytos numatant itin dideles palūkanas ir ilgus terminus, o tai jų sudarymo metu neatitiko sąžiningos rinkos sąlygų. Todėl, ieškovės vertinimu, egzistuoja visų CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų visuma ginčo sutartims pakeisti.
  3. Atsakovai A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. pateikė priešieškinį, kuriame prašė teismą įpareigoti ieškovę vykdyti su atsakovais A. M., N. M. ir M. V. M. sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, atkuriant atsakovams galimybę papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitas pagal šias indėlių sutartis papildomais įnašais ir priimti papildomus įnašus į kaupiamųjų indėlių sąskaitas. Taip pat prašė įpareigoti ieškovę vykdyti su G. M. sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, o taip pat pakeisti atsakovų M. V. M. ir G. M. sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, atitinkamai pratęsiant kiekvieno iš jų sudarytos indėlio sutarties galiojimo terminą laikotarpiui, per kurį atsakovai dėl ieškovės neteisėtų veiksmų negalėjo papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitų papildomais įnašais (t. y. nuo 2013 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos), toms papildomų įnašų į kaupiamųjų indėlių sąskaitas sumoms, kurias atsakovai papildomai įneš, ieškovei atkūrus galimybę jiems papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitas papildomais įnašais pagal indėlio sutartį. Atsakovų teigimu, su BAB Ūkio banku jų sudarytos sutartys numatė galimybę papildyti indėlius papildomais įnašais. Ieškovė visa apimtimi pakeitė BAB Ūkio banką kaip sutarties šalį, todėl jos veiksmai, kai atsakovams neleidžiama į kaupiamųjų indėlių sąskaitas pervesti papildomus įnašus, yra neteisėti.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė; priėmė atsakovų M. V. M. ir G. M. atsisakymą nuo priešieškinio reikalavimų pakeisti jų sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, atitinkamai pratęsiant kiekvieno iš jų sudarytos indėlio sutarties galiojimo terminą tam laikotarpiui, per kurį dėl ieškovės neteisėtų veiksmų jie negalėjo papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitų papildomais įnašais, ir šią bylos dalį nutraukė.
  2. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja CK 6.204 straipsnyje nustatytos sutarčių pakeitimo sąlygos, nes tiek BAB Ūkio banko siūloma, tiek ir vidutinė rinkoje 2009 m. buvusi palūkanų norma litais tam tikrais laikotarpiais viršijo 10 proc., palūkanų norma eurais – 8 proc., be to, ir kiti Lietuvoje veikiantys bankai priimdavo indėlius ilgesniam nei 5 m. terminui, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovų su BAB Ūkio banku sudarytų kaupiamųjų indėlių sutarčių sąlygos neatitiko normalių ir sąžiningų rinkos sąlygų. BAB Ūkio bankas galėjo inicijuoti sutarčių pakeitimą jau 2010 m., kai rinkoje pradėjo mažėti palūkanų normos, tačiau to nepadarė, todėl nėra tenkinama CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga. Ieškovė Trišalę sutartį sudarė, veikdama savo rizika, ir ją kontroliavo. Nėra prielaidų keisti indėlių sutartis ir CK 6.228 straipsnio pagrindu, nenustačius esminės šalių nelygybės.
  3. Atmesdamas priešieškinį teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje dėl įpareigojimo laikytis indėlio sutarties sąlygų (bylos Nr. e3K-3-530-415/2015) pateiktais išaiškinimais, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – Bankų įstatymas) 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė perduoti ne visus administruojamo banko įsipareigojimus ir turtą reiškia galimybę skaidyti ne tik kiekvieną perduodamą įsipareigojimą, bet ir įsipareigojimo apimtį. AB Šiaulių bankas įsipareigojo perimti tik tuos apdraustus indėlius ir tik tas su apdraustais indėliais susijusias teises ir įsipareigojimus, kuriuos draudžiamojo įvykio atveju privalėtų perimti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atsakovai A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jų priešieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti.
  2. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. e3K-3-530-415/2015, nes toje byloje nedalyvavo BAB Ūkio bankas, kuris šioje byloje aiškiai išsakė poziciją, kad pagal atsakovų indėlių sutartis ieškovei perdavė visus įsipareigojimus ir visa apimtimi; nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo vertinama tik tai, ar AB Šiaulių bankas neturėjo pareigos perimti įsipareigojimą priimti papildomus įnašus į kaupiamųjų indėlių sąskaitas, tačiau neanalizavo, ar turėjo tokią teisę ir ar faktiškai perėmė; kasacinis teismas nepasisakė, kaip ieškovė be atsakovų sutikimo įgijo teisę vienašališkai pakeisti atsakovų indėlių sutarčių nuostatas; skiriasi abiejų bylų ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija), nes kasacinio teismo nagrinėtoje byloje pradinė indėlio suma, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, viršijo 100 000 Eur.
    2. Teismas netinkamai aiškino Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Priešingai nei vertino teismas, šios teisės normos prasme bankas gali perduoti savo įsipareigojimus indėlininkų atžvilgiu kitam bankui tik visa apimtimi, nes lingvistinė šios normos formuluotė nenumato, kad tam tikri banko įsipareigojimai indėlininkams (atsakovams) galėtų būti neperduoti ar perduoti iš dalies; tokį aiškinimą pagrindžia ir normos aiškinimas loginiu, sisteminiu požiūriais bei įvertinus įstatymų leidėjo tikslus, nes teisiniu reguliavimu nustačius, jog bankas gali perleisti savo įsipareigojimus indėlininko atžvilgiu kitam bankui be indėlininko sutikimo, perleidimas galimas tik visa apimtimi; tokią šios normos prasmę pagrindžia ir sisteminis šios normos ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) aiškinimas, kad visi banko įsipareigojimai, neatitinkantys IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalyje baigtiniame sąraše išvardintų išimčių, turi būti perduoti visa apimtimi.
    3. Nenutraukusi šių indėlių sutarčių ieškovė negalėjo jas vienašališkai pakeisti. Tolesnis jų galiojimas labiausiai atitiko pačios ieškovės interesus. Trišalėje 2013 m. vasario 23 d. sutartyje šalys aiškiai susitarė, kad ieškovė perima BAB Ūkio banko teises ir įsipareigojimus, susijusius su apdraustaisiais indėliais pagal atitinkamas indėlių sutartis. Faktą, kad sutartys nebuvo nutrauktos, pripažino ir pati ieškovė, pateikdama ieškinį atsakovams. BAB Ūkio bankas, būdamas viena iš Trišalės sutarties šalių, nurodė, kad šia sutartimi visos teisės ir pareigos pagal indėlių sutartis perėjo ieškovei.
    4. Trišalės sutarties šalys susitarė dėl visų BAB Ūkio banko įsipareigojimų atsakovams pagal indėlių sutartis perdavimo ieškovei. Pirmiausiai tą patvirtina Trišalės sutarties turinys ir veiksmai, atlikti po jos sudarymo: Lietuvos banko, ieškovės administracijos vadovų viešai išsakyti teiginiai, nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšto ieškinio 13 punktas, ieškovės internetinės bankininkystės sistemoje pateiktas pranešimas apie galimybę papildyti indėlius. Papildomas 2013 m. birželio 5 d. protokolas prie Trišalės sutarties, numatantis, jog ieškovei neperduotas įsipareigojimas priimti indėlių papildymus, prieštarauja trišalės sutarties turiniui, tokių ketinimų nepatvirtino ir BAB Ūkio bankas 2014 m. liepos 18 d. prašyme dėl pašalinimo iš šios bylos, protokolas pasirašytas tik ieškovei sulaukus pretenzijų iš indėlininkų dėl atsisakymo priimti papildomus įnašus, todėl yra prieštaringas rašytinis įrodymas.
  1. Ieškovė AB Šiaulių bankas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jos ieškininis reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinį skundą grindė tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.204 straipsnį. Nepagrįstai sprendė, kad vykdyti atsakovų indėlių sutartis ieškovei tapo sudėtingiau ne dėl dalies BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo, o dėl pasikeitusių rinkos sąlygų. BAB Ūkio banko įsipareigojimų perdavimas ieškovei nulemtas jo neatsakingai vykdytos veiklos – sutartyse įtvirtinti itin ilgi indėlių terminai nebuvo įprasta rinkos praktika, o pagal kasacinio teismo praktiką pasaulinė finansų krizė suteikia galimybę peržiūrėti sutartis CK 6.204 straipsnio pagrindu. Įsipareigojimai atsakovams perėjo ne pagal bendrąsias teisių ir pareigų perkėlimo taisykles, o esant specifiniam Bankų įstatymo 761 straipsnio reguliavimui.
    2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartinių prievolių vykdymo suvaržymas nėra esminis, – vertintinos sąlygos, kurios indėliams buvo taikytos šio BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų dalies perdavimo momentu, o ne sutarčių sudarymo metu. Tada bankai kaupiamųjų indėlių sutartis sudarė maksimaliai 5 m. laikotarpiui ir taikė nuo 1,05 iki 4 proc. palūkanų normą. Net 2009 m. nesiūlė analogiškas atsakovų indėlių sutartyse įtvirtintas kaupiamųjų indėlių sąlygas.
    3. Ieškovė nežinojo ir negalėjo protingai numatyti sutartinių prievolių vykdymą suvaržiusių aplinkybių, todėl egzistavo CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos. Teismas nepagrįstai šių sąlygų buvimą vertino BAB Ūkio banko atžvilgiu. Pagal teisinį reguliavimą įsipareigojimai atsakovams perimti atlikus tik preliminarų turto vertinimą, todėl nebuvo žinomos konkrečios įsipareigojimų sąlygos – tik pasirašius perdavimo aktą buvo perduoti indėlininkų sąrašai.
    4. Ieškovė negalėjo kontroliuoti Sutarčių vykdymą suvaržiusios aplinkybės, todėl egzistavo CK 6.204 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta sąlyga, kurios teismas be pagrindo neįvertino. Ieškovė negalėjo kontroliuoti įsipareigojimų pagal ginčo sutartis perdavimo, atsisakyti juos priimti dėl jų neatitikimo sąžiningoms rinkos sąlygoms, – tokios sutarčių sąlygos turto perdavimo metu jai nebuvo žinomos.
    5. Ieškovė neprisiėmė rizikos dėl to, kad jai bus perduotos sąžiningų rinkos sąlygų neatitinkančios sutartys. BAB Ūkio banko turto „gerosios dalies“ perdavimas nėra rizikos sandoris, ji negalėjo perimti daugiau turto nei įsigijo įsipareigojimų ir atvirkščiai (Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalis). Nusprendus netaikyti CK 6.204 straipsnio vien dėl to, kad ieškovė Trišalę sutartį sudarė laisva valia, šis straipsnis apskritai netektų prasmės.
    6. Galimybę inicijuoti ginčo sutarčių pakeitimą ji įgijo tik po BAB Ūkio banko dalies turto perdavimo, tai yra po 2013-03-03, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad praleistas terminas inicijuoti sutarčių pakeitimą CK 6.204 straipsnio pagrindu.

      7

  3. Ieškovė AB Šiaulių bankas atsiliepime į atsakovų A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. apeliacinį skundą prašė šį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimą grindė tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-530-415/2015 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa, nes bylose buvo sprendžiama dėl BAB Ūkio banko įsipareigojimo priimti papildomus įnašus pagal perduotas kaupiamųjų indėlių sutartis (ne)perdavimo ieškovei. BAB Ūkio bankas neišreiškė pozicijos dėl priešieškinio nagrinėjamoje byloje, o valia neperduoti ieškovei įsipareigojimo priimti papildomus įnašus išreikšta trišalės sutarties protokole. Kasacinis teismas aiškiai pasisakė, kad ieškovė faktiškai neperėmė BAB Ūkio banko įsipareigojimo priimti papildomus įnašus, o dalies įsipareigojimų perėmimas nėra vienašalis sutarčių pakeitimas.
    2. Teismo pateiktas Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkto aiškinimas atitinka kasacinio teismo šioje byloje pateiktus išaiškinimus. Kiti ieškovės argumentai šiuo klausimu yra išdėstyti ankstesniuose procesiniuose dokumentuose.
    3. BAB Ūkio banko dalies turto perdavimas buvo naudingas ir atsakovams, nes buvo užtikrintas ginčo sutarčių tęstinumas. Trišale sutartimi nesusitarta ieškovei perduoti įsipareigojimą priimti papildomus įnašus. BAB Ūkio bankas prašyme pašalinti jį iš bylos nepasisakė dėl įsipareigojimo priimti papildomus įnašus perdavimo ieškovei. Ieškovė niekada neneigė, kad ginčo sutartis perėmė. Sutartys nebuvo vienašališkai pakeistos, bet CK 6.59 straipsnis leidžia vienašališkai pakeisti prievolės vykdymo sąlygas, jei tai numato įstatymas ar sutartis.
    4. Aplinkybę, kad ieškovė neketino perimti ir neperėmė BAB Ūkio banko įsipareigojimo priimti papildomus įnašus, patvirtina ne tik kasacinio teismo išaiškinimai byloje Nr. e3K-3-530-415/2015, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2066-661/2015. Trišalėje sutartyje numatyta, kad ieškovė įsipareigojo perimti tik dalį BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų, taigi įsipareigojo perimti tik tuos apdraustus indėlius ir tik tas su jais susijusias teises ir įsipareigojimus, kuriuose draudžiamojo įvykio atveju privalėtų perimti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2013 m. kovo 15 d. papildomi įnašai į indėlių sąskaitas buvo galimi dėl ieškovės informacinių–techninių sistemų netinkamo veikimo.
    5. Trišalės sutarties protokolas nekeičia trišalės sutarties, todėl negali jai prieštarauti, kaip nurodo atsakovai. Protokolas net ir negalėjo būti sudarytas anksčiau ar tuo pačiu metu kaip Trišalė sutartis.
  1. Atsakovai A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė šį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atsiliepimą grindė tokiais argumentais:
    1. Atsakovai, sudarydami ginčo sutartis, buvo sąžiningi, sutartys sudarytos visiems vienodai prieinamu elektroniniu būdu, tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis jas galėjo sudaryti bet kurie BAB Ūkio bankas klientai; jų sudarymas nebuvo susijęs su atsakovų profesine ir / ar darbine veikla.
    2. Ieškovė neįrodė teiginių, kad iki 2013 m. kovo 3 d. perdavimo akto nežinojo / negalėjo žinoti, kokius įsipareigojimus perima iš BAB Ūkio banko. Pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 12 dalį vykdant tokį perdavimą privaloma bendradarbiauti su juos perėmusiu banku. Sąlygos, kuriomis 2009 m. BAB Ūkio bankas siūlė sudaryti indėlių sutartis, buvo viešos ir turėjo būti žinomos jo konkurentui – ieškovei. Šioje byloje trišalės sutarties šalys – tretieji asmenys, patvirtino, kad ieškovė ilgą laiką ruošėsi įsipareigojimų perėmimui ir buvo susipažinusi su perimamų įsipareigojimų apimtimi, pobūdžiu. Tai rodo straipsniai spaudoje.
    3. Ieškovė nenurodo jokių argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikoma CK 6.107 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė, kad skolininkas gali reikšti naujajam kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos galėjo reikšti pradiniam kreditoriui, kai gavo pranešimą apie tokį perleidimą. Taigi atsakovai reiškia tuos pačius atsikirtimus, kuriuos būtų reiškę BAB Ūkio bankui analogiškų reikalavimų atveju.
    4. Kiti komerciniai bankai 2009 m. indėlius priimdavo beveik analogiškomis sąlygomis kaip tos, kurios įtvirtintos ginčo sutartyse, tačiau tokių sutarčių jie neginčija dėl to, kad šiuo metu palūkanos už indėlius yra keletą kartų mažesnės. Pati ieškovė viso proceso metu indėlių sutarčių sąlygų atitikimą protingumo kriterijams vertino ne įsipareigojimų iš BAB Ūkio banko perėmimo, o sutarčių sudarymo metu. Teismas įvertino rinkos sąlygas, buvusias įsipareigojimų iš BAB Ūkio banko perėmimo metu. Ieškovė galėjo neperimti įsipareigojimų tik tuo atveju, jeigu už indėlį būtų numatyta palūkanų norma, daugiau kaip du kartus viršijanti adekvatiems indėliams toje pačioje kredito įstaigoje nustatytą palūkanų normą (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalis).
    5. BAB Ūkio bankas, būdamas savo srities profesionalas, ginčo sutarčių sudarymo metu galėjo numatyti galimus palūkanų normos pasikeitimus ateityje ir nors tokių aplinkybių negalėjo visiškai kontroliuoti, tačiau prisiėmė jų atsiradimo riziką (Bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
    6. Pati ieškovė Trišalę sutartį sudarė veikdama tik savo rizika ir turėjo teisę atsisakyti ją pasirašyti. Ieškovės nurodytos aplinkybės neatitinka CK 6.204 straipsnio požymių.
    7. Ieškovė delsė inicijuoti indėlių sutarčių pakeitimą – pripažino pareigą jas vykdyti esamomis sąlygomis; perimtų indėlių sutarčių sąlygas laikė teisėtomis, nes nereikalavo jų pakeisti, numatė papildomą 4 proc. dydžio indėlio administravimo mokestį, o nagrinėjamas ieškinys pareikštas tik todėl, kad jie nesutiko mokėti tokio mokesčio.
  1. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 28 d. nutartimi juos atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-448-464/2016).
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovės AB Šiaulių banko kasacinį skundą 2017 m. kovo 16 d. nutartimi minėtą apeliacinio teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė Bankų įstatymo 761 straipsnio normas, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, jog ginčo atveju negali būti taikoma CK 6.204 straipsnio norma dėl sutarties vykdymo suvaržymo ir sutarties keitimo ar nutraukimo (civilinė byla Nr. e3K-3-127-611/2017).
  1. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje įpareigojo byloje dalyvaujančius asmenis pateikti savo poziciją pagal minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir nurodymus, kurie privalomi tikrinant neįsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą. Tokią poziciją apeliacinės instancijos teismui išdėstė pati apeliantė ieškovė AB Šiaulių bankas, atsakovai A. M., N. M., M. V. M. ir G. M., o taip pat tretieji asmenys bankrutavusi AB Ūkio bankas bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  1. Apeliantė ieškovė AB Šiaulių bankas, 2017 m. balandžio 3 d. pateiktuose paaiškinimuose palaikydama savo apeliacinio skundo reikalavimus, išdėstė tokius pagrindinius argumentus:
    1. AB Šiaulių bankas iki Trišalės sutarties sudarymo neturėjo galimybės susipažinti su AB Ūkio banko sudarytų perimamų sutarčių, įskaitant Sutartis su atsakovais, sąlygomis ir tai suteikia teisę reikalauti ginčo Sutarčių pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu. Ši teisė buvo ribojama iki Perdavimo akto pasirašymo, t. y. 2013 m. kovo 3 d. (Trišalė sutartis buvo sudaryta 2013 m. vasario 23 d.). Tai konstatavo kasacinis teismas, nurodęs, kad pagal Bankų įstatymo specifinį reguliavimą jis objektyviai neturėjo galimybės susipažinti su perimamų Sutarčių sąlygomis.
    2. Pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punktą ginčo indėliai būtų buvę perduoti AB Šiaulių bankui nepriklausomai nuo Sutarčių sąlygų, todėl nebuvo galimybės ir poreikio iki perdavimo detaliai jas įvertinti, be to, indėliai buvo drausti. Paliekant galioti Sutartis su jose numatytomis sąlygomis, būtų nepagrįstai perkeliama AB Ūkio banko prisiimta rizika, kuri perėmimo metu AB Šiaulių bankui nebuvo žinoma.
    3. Detalus AB Šiaulių bankui perduotų sutarčių (įskaitant Sutartis) įvertinimas užtruko beveik 8 mėnesius, o esant viešam poreikiui šią situaciją spręsti operatyviai iki perdavimo sugaišti tiek laiko nebuvo galima.
    4. Faktinės perdavimo aplinkybės rodo, kad AB Šiaulių bankas neturėjo galimybės susipažinti su perduodamų sutarčių sąlygomis iki Trišalės sutarties sudarymo: atsakovai nepagrįstai sutapatino dalies turto ir įsipareigojimų perėmimo procesą su įprastinės sutarties pagrindu kylančių įsipareigojimų perėmimu; atsakovai visas Sutartis buvo sudarę elektroniniu būdu, naudojantis AB Ūkio banko elektronine bankininkyste, todėl šiame banke nebuvo saugomos ir AB Šiaulių bankui pateiktos susipažinti Sutarčių kopijos ir / ar originalai; laikantis Bankų įstatymo 761 straipsnio 3 dalies AB Ūkio banko dalies turto ir įsipareigojimų pradinis vertinimas vyko pagal AB Šiaulių bankui pateiktas tipines sutartis, o viešai buvo deklaruojama, kad visi indėliai atitinka rinkos sąlygas, todėl AB Šiaulių bankas objektyviai negalėjo žinoti / tikėtis, kad tarp perduodamų bus ir tokios indėlių sutartys, kurių sąlygos neatitiks rinkos sąlygų, įskaitant atsakovų Sutartis.
    5. Tik po AB Ūkio banko moratoriumo paskelbimo (2013 m. vasario 12 d.) buvo nuspręsta dalį jo turto ir įsipareigojimų perduoti kitam bankui, taigi praėjus 11 dienų – 2013 m. vasario 23 d., pasirašęs Trišalę sutartį pagal preliminarų vertinimą AB Šiaulių bankas perėmė 1,9 mlrd. Lt vertės turtą ir 2,7 mlrd. Lt vertės įsipareigojimus, bei neturėjo galimybės įvertinti visų perimamų sutarčių sąlygų.
    6. Trišalės sutarties pasirašymas pats savaime nesuteikė galimybės prieiti prie dokumentų, tai leido tik po 8 dienų pasirašytas 2013 m. kovo 3 d. Perdavimo aktas, kai buvo perduoti indėlininkų sąrašai ir suteikta prieiga prie buvusios AB Ūkio banko bankinės sistemos FORPOST. Dėl veiksmų operatyvumo turtas ir įsipareigojimai buvo perduoti pagal preliminarų vertinimą, o detalus galutinis vertinimas baigtas tik 2013 m. spalio 11 d., tai yra beveik po 8 mėnesių. Be to, šis turto už 1,9 mlrd. Lt ir įsipareigojimų už 2,7 mlrd. Lt perdavimas buvo kompleksinis procesas, kai sutarčių ir susijusių dokumentų vertinimas buvo atliekamas paeiliui, todėl objektyviai nebuvo įmanoma iš jų visų išskirti būtent atsakovų Sutartis ir jas įvertinti pirmiausia.
    7. Atsakovų Sutartys buvo sudarytos tokiomis sąlygomis, kokių jų sudarymo metu nesiūlė kitos Lietuvoje atsakingai veikusios kredito įstaigos, kurios nelaikė normalia praktika atsakovų Sutartyse nustatyto dydžio palūkanas fiksuoti Sutartyse nustatytiems terminams, todėl yra pagrindas taikyti CK 6.204 str. ir ieškinį tenkinti.
    8. Ginčo Sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2009 m. spalio mėnesio, o pateikti duomenys apie taikytus indėlių palūkanų dydžius (indėliams litais) bei maksimaliu indėlių terminus rodo, kad nors Sutarčių su atsakovais sudarymo metu kiti Lietuvoje veikę komerciniai bankai ir siūlė gana aukštas indėlių palūkanų normas, tačiau, priešingai nei ginčo Sutartyse, tokios aukštos palūkanos buvo siūlomos fiksuoti gana trumpam laikui, nes tai pateisinama tik konkrečiai situacijai (poreikis greitai pritraukti kapitalą), – neatsakinga siūlyti aukštas palūkanas fiksuoti 45 m. AB Ūkio bankas veikė neatsakingai, nesuderinamai su kredito įstaigai keliamais reikalavimais, to negali daryti atsakingai veikianti ieškovė.
  1. Atsakovai A. M., N. M., M. V. M. ir G. M., 2017 m. balandžio 28 d. pateiktuose paaiškinimuose palaikydami prašymą atmesti ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinį skundą, išdėstė tokius pagrindinius argumentus:
    1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartyje, kurios dalį vėliau panaikino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė, būdama savo srities profesionalė, turėjo visas galimybes iki sudarant Trišalę sutartį įvertinti tokios sutarties pasekmes, apimtį, ir ja prisiimamus įsipareigojimus, šią sutartį sudarė veikdama savo rizika ir ją kontroliavo – sutarties sudarymas bei įsipareigojimų perėmimas priklausė nuo jos pačios valios; kad pati ieškovė nesiekė iš AB Ūkio banko gauti informaciją apie indėlių sutarčių sąlygas (ieškovės atstovės žodžiais, išsakytais 2015 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje – ,,neturėjo tikslo“).
    2. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Sutarčių sąlygos (palūkanų norma bei terminas) buvo įprastos jų sudarymo metu Lietuvoje veikusių komercinių bankų praktikoje: 2009 m. siekta padidinti likvidžias lėšas, pritraukiant indėlius vidaus rinkoje, ir ne tik AB Ūkio bankas, bet keturi iš aštuonių Lietuvoje veikiančių bankų indėlius priimdavo sąlygoms, kurios iš esmės analogiškos numatytoms Sutartyse – netaikė maksimalios indėlio trukmės ribojimo, vidutinė metinė palūkanų norma už indėlius litais ilgesniam nei dvejų metų terminui svyravo nuo 7,20 proc. iki 10,76 proc., tai yra, net 3,56 proc. Atsakovas A. M. 2009 m. kovo 13 d. buvo sudaręs kaupiamojo indėlio sutartį ir su pačia ieškove – metinė palūkanų norma 10,30 proc. Taigi tokia Lietuvoje veikusių komercinių bankų praktika nebuvo neįprasta.
    3. Ieškovės paaiškinimų 21 paragrafe pateiktos lentelės „Duomenys iš LR statistikos departamento internetinės svetainės“ duomenys prieštarauja kitiems bylos rašytiniams įrodymams, pateiktiems taip pat ir pačios ieškovės.
    4. Vertinant, ar Sutarčių palūkanos, jų terminai buvo įprasti minimoje praktikoje, įvertintina tai, kad pati ieškovė iki pateikdama šį ieškinį – po Trišalės sutarties ir Perdavimo akto sudarymo, iš esmės pripažino šias Sutarčių sąlygas, sutiko toliau skaičiuoti metinę palūkanų normą sutartinio termino laikotarpiu, o papildomai atsiradusius kaštus bandė kompensuoti kitu būdu – nustatydama papildomą mokestį buvusiems AB Ūkio banko indėlininkams.
    5. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad būdama kredito įstaiga, savo srities profesionale, kuriai padeda profesionalūs konsultantai, iki pat Trišalės sutarties bei Perdavimo akto sudarymo nežinojo ir negalėjo žinoti, kokius įsipareigojimus, turtą perima iš AB Ūkio banko, – nepateikta jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių tai, kad iki minimo laiko galėjo susipažinti tik su bendro pobūdžio informacija apie AB Ūkio banko finansinę būklę, o likę duomenys buvo neprieinami. Tretieji asmenys AB Ūkio bankas ir VĮ IID, dalyvavę Trišalės sutarties sudaryme, derybose dėl turinio, AB Ūkio banko įsipareigojimų, patvirtino, kad ieškovė ne tik turėjo galimybę, bet ir susipažino su perimamų įsipareigojimų apimtimi ir pobūdžiu.
    6. Bankų įstatymo 761 straipsnio 3 dalis, 55 straipsnis nedraudė ieškovei gauti informaciją apie AB Ūkio banko sudarytas indėlių sutarčių sąlygas – nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantė apskritai siekė gauti informaciją iš AB Ūkio banko apie sudarytas ir pagal Trišalę sutartį perimtas Sutartis, galinčius kilti finansinius įsipareigojimus, o AB Ūkio bankas, laikinasis administratorius būtų atsisakę tokią informaciją pateikti. Be to, AB Ūkio bankas sąlygas indėlių sutartims, kaip ir kitos kredito įstaigos, skelbė ir siūlė viešai. Todėl ieškovės teiginiai, kad ši informacija – banko paslaptis, yra nelogiška, nes tokius duomenis AB Ūkio bankas būtų galėjęs pateikti neatskleisdamas klientų duomenų. Be to, ieškovės atstovė 2015 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje patvirtino, kad neturėjo tikslo gauti iš AB Ūkio banko informaciją apie Indėlių sutarčių sąlygas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė svarbų faktą – ieškovė Trišalę sutartį sudarė veikdama savo rizika ir ją kontroliavo.
    7. Pati ieškovė rašte Nr. 6739 atsakovei N. M., praėjus daugiau nei 6 mėn. nuo Trišalės sutarties bei Perdavimo akto sudarymo, nurodė, kad be Bankų įstatymo nurodytų privalomų perimti administruojamo banko įsipareigojimų, Trišale sutartimi šalys susitarė, kad perimamos ir visos kitos AB Ūkio banko teises bei įsipareigojimai indėlių atžvilgiu pagal Sutartis, išskyrus tai, kad neperimama pareiga priimti pinigus pagal Sutartis (įskaitant ir kaupiamųjų indėlių sutartis).
  1. Trečiasis asmuo BAB Ūkio bankas, 2017 m. gegužės 2 d. pateiktuose paaiškinimuose palaikydama savo prašymą atmesti ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinį skundą, pateikė išrašą iš Trišalės sutarties, kurį teisėjų kolegija priima į bylą (CPK 314 straipsnis), ir išdėstė tokius pagrindinius argumentus:
    1. Trišalė sutartis buvo sudaryta laisva valia, atitiko tikrąją šalių valią, nes ieškovė turėjo visas galimybes įvertinti perimamo turto ir įsipareigojimų vertę, o atitinkamai esant didesnei įsipareigojimų nei turto vertei – iki 2015 m. vasario 28 d. gauti šių verčių skirtumą iš VĮ IID (Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalis, IĮIDĮ 121 straipsnis).
    2. Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu pačios ieškovės iniciatyva ir jai pateikus pasiūlymą AB Ūkio bankui vyko derybos dėl minėto perdavimo ir šiai buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su banko finansine būkle, būtina sprendimui dėl perėmimo priimti. Lietuvos banko patvirtinta 2013 m. vasario 22 d. „KPMG Baltics“ UAB Preliminari vertinimo ataskaita buvo pateikta iki Trišalės sutarties pasirašymo 2013 m. vasario 22 d. (Bankų įstatymo 761 straipsnio 6 dalis), su kuria ieškovė susipažino, teikė pastabas – derėjosi ir sprendė sudaryti sutartį ar ne.
    3. Pačioje Trišalėje sutartyje nurodyta, kad Perimamo banko (AB Ūkio banko) apdrausti indėliai perduodami perimančiajam bankui (AB Šiaulių bankui) remiantis perimamo banko pateikta informacija (įskaitant pagrindinę sumą ir nuo jos susikaupusias palūkanas, skaičiuojamas iki perdavimo dienos imtinai); kad Perimantis bankas nuo perdavimo dienos toliau skaičiuos apdraustų indėlių palūkanas, numatytas atitinkamose apdraustų indėlių sutartyse (Sutarties 2.3. punktas); kad, be kita ko, perduodama parašų kortelės, nurodymai, sutartys su indėlininkais (Sutarties 5.1 punktas), tai yra visi reikiami dokumentai.
    4. Be to, Trišalės sutarties 10.5. punkte šalys garantavo, kad visa informacija, pareiškimai yra ir bus visais esminiais atžvilgiais teisinga, kad kiekviena šalis atskleidė bet kokias aplinkybes, kurių neatskleidus pateikta informacija būtų klaidinanti. Taigi Trišalės sutarties sąlygos ieškovei nebuvo siurprizinės, ji turėjo galimybę įvertinti tai, jog pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punktą bus perduotos indėlių kaupimo sutartys.
    5. Ieškovei perduotų įsipareigojimų preliminari vertė buvo didesnė nei turto, todėl VĮ IID sumokėjo 799 156 072,64 Lt (23 145 160 Eur), o vėliau atlikus išsamų vertinimą, su kuriuo ieškovė susipažino, teikė pastabas, – nustatytas didesnis šių verčių skirtumas, todėl sumokėta dar 127 655 535,36 Lt (36 971 599 Eur). Taigi šalys iki pat 2015 m. vasario 28 d. galėjo koreguoti už verčių skirtumus ieškovei sumokamą galutinę pinigų sumą. Po sutarties sudarymo joje nustatytais atvejais ieškovė yra grąžinusi AB Ūkio bankui perimtą turtą. Todėl po šios sutarties sudarymo ieškovė faktiškai turėjo visas galimybes įvertinti turtą, įsipareigojimus ir spręsti dėl jų perėmimo / grąžinimo.
    6. Atsakovų ir AB Ūkio banko sudarytų Sutarčių sąlygos, dėl palūkanų normos, dėl termino, atitiko normalias ir sąžiningas rinkos sąlygas bei buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje. Sutartyse buvo nustatytos nuo 8,10 proc. iki 10,50 proc. (indėliams litais ir eurais) palūkanos su terminais nuo 5 m. iki 45 m. Pagal Lietuvos banko pateiktas (https://www.lb.lt/lt/nauii-indeliu-susitarimai-ir-iu-palukanu-normos) indėlių litais ir jų palūkanų normas bei indėlių eurais ir jų palūkanų normas (duomenys nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn.), 2009 m. rinkoje buvusi vidutinė palūkanų norma litais tam tikrais laikotarpiais viršijo 10 proc., palūkanų norma eurais – 8 proc., o Lietuvoje veikiantys bankai nustatydavo panašias palūkanų normas bei priimdavo indėlius ilgesniam nei 5 m. terminui (pagal atsakovų indėlio sutartis, sudarytas su kitais Lietuvoje veikiančiais bankais – A. M. 2009-03-13 dvi indėlio sutartys su UAB „Medicinos bankas“ (litais ir eurais), palūkanų dydis atitinkamai 9,20 proc. ir 7,70 proc. per metus, terminas – iki 2029-06-01 indėlis litais, iki 2022-06-01 indėlis eurais; atsakovo A. M. 2009-03-16 lanksčiojo indėlio sutartis (indėlis litais) su AB „Parex“ banku, metinė palūkanų norma – 9 proc., terminas – 2049-03-16; atsakovės N. M. 2009-03-21 lanksčiojo indėlio sutartis, terminas – 2059-03-21).
  1. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ šios instancijos teismui 2017 m. balandžio 28 d. pateikė paaiškinimus, kuriuose išdėstė tokius pagrindinius argumentus:
    1. VĮ IID neturėjo nei įstatyminės teisės, nei pareigos vertinti AB Ūkio banko AB Šiaulių bankui perduodamų sutarčių sąlygų, nes, vykdydama savo pareigas pagal Bankų įstatymo 761 straipsnį bei IĮIDĮ 121 straipsnį, dengė skirtumą tarp perimamo turto bei perimamų įsipareigojimų vertės, kurį nustatė nepriklausomi auditoriai.
    2. Kasacinis teismas byloje Nr. e3K-3-127-611/2017 nurodė, kad CK 6.204 straipsnio taikymui svarbu nustatyti, ar indėlių sutarčių terminai ir palūkanos buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje ginčo sutarčių sudarymo momentu. Ieškinyje pripažįstama, kad Sutartyse įtvirtintos palūkanų normos buvo įprasta praktika AB Ūkio banke, tokios palūkanų normos atitiko rinkoje galiojusią praktiką ir dydžius, pvz., kaip nurodė pati ieškovė, panašios palūkanų normos buvo ir UAB „Medicinos bankas“, AB bankas Snoras, AB Parex bankas, pačiame Šiaulių banke. Taigi Sutarčių sąlygos dėl palūkanų dydžių ir jų terminų iš esmės negali būti pripažintos kaip pažeidžiančios ieškovės teises ar teisėtus interesus (CK 1.5 straipsnis), neatitinkančios normalių sąžiningų rinkos sąlygų, kad jos esmingai skyrėsi nuo banko sektoriuje vyravusių palūkanų dydžio, o šalys sudarydamos sandorius elgėsi nesąžiningai ar piktnaudžiavo savo teisėmis. Be to, ieškovė šiame perdavime dalyvavo savo noru, įvertino galimybę, kad jai gali tekti perimti indėlių sutartis, kurios netenkins jos subjektyvaus vertinimo dėl minimų sąlygų (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
    3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad nepakeitus Sutarčių sąlygų, tai galėtų pareikalauti papildomų investicijų iš valstybės / VĮ IID administruojamo Indėlių draudimo fondo, nes IID savo pareigas pagal Bankų įstatymo 761 straipsnį bei IĮIDĮ 121 straipsnį yra įvykdžiusi. Kasaciniame skunde ieškovė teigė, kad AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų dalis jai perduota atlikus tik preliminarų perduodamo turto vertinimą (BĮ 76 straipsnio 6 dalis). Tačiau po pirminio preliminaraus vertinimo, buvo atliktas išsamus vertinimas pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 6 dalį ir nustačius, kad perduoto turto ir įsipareigojimų vertės skirtumas yra didesnis, papildomai prie 799 156 072,64 Lt, sumokėtų AB Šiaulių bankui 2013 m. vasario 23 d. Trišalės sutarties pagrindu, 2013 m. spalio 11 d. papildomo susitarimo pagrindu VĮ IID sumokėjo 127 655 535,36 Lt (galutinė nepriklausomų turto vertintojų išvada). Tokiu būdu IID padengė bendrą verčių skirtumą apie 927 mln. Lt sumai, galutinė pagal Trišalę sutartį išmokamos sumos data buvo 2015 m. vasario 28 d. ir šis terminas yra pasibaigęs. Ieškovė teigia, kad per 19 dienų nuo AB Ūkio banko veiklos moratoriumo iki Trišalės sutarties įvykdymo objektyviai neįmanoma išanalizuoti, įvertinti visų nemokaus banko sudarytų sutarčių. Tačiau BĮ 761 straipsnio 6 dalis numatė galimybę audito įmonei ir (ar) turtą vertinančiai įmonei pilną vertinimą atlikti jau po perdavimo, ieškovė neneigia, kad tokia procedūra buvo atlikta.
    4. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 2/2012-12/2012-9/2013, konstatavo, kad bankų ir finansų sistemos apsauga ES teisėje yra laikoma viešuoju interesu, nes šios paskirtis – ne tik kompensuoti problemų turinčio banko indėlininkų ir investuotojų nuostolius, bet ir išlaikyti visą valstybės finansų sistemą stabilią, tačiau įstatymas nenumato galimybės, kad iš VĮ IID galėtų būti pareikalauta sumokėti kokias nors papildomas lėšas po to, kai ši tinkamai įvykdė savo pareigą.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

10Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Apibrėždama šios apeliacinės bylos nagrinėjamo ribas teisėjų kolegija pažymi tai, kad, kaip jau buvo minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės AB Šiaulių banko ir atsakovų A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. apeliacinius skundus, juos abu atmetė, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-448-464/2016).
  3. Pagal Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartyje atsisakė priimti atsakovų kasacinį skundą dėl peržiūrėjimo nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties dalies, kurioje atmestas jų priešieškinis ieškovei AB Šiaulių bankui dėl įpareigojimo vykdyti kaupiamojo indėlio sutartis, – nusprendusi, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Atrankos kolegijos byla Nr. 3P-1890/2016).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2016 m. spalio 4 d. nutartyje priėmė ieškovės AB Šiaulių banko kasacinį skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties dalį, kurioje atmestas jos ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti priteisiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Atrankos kolegijos byla Nr. 3P-1894/2016).
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi šią civilinę bylą, 2017 m. kovo 16 d. nutartyje, iš dalies patenkindama kasatorės ieškovės AB Šiaulių banko skundą, kuriame, kaip minėta, buvo prašoma panaikinti šią apeliacinio teismo nutarties dalį, priimti naują sprendimą patenkinant ieškininius reikalavimus, – panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir šią bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi šioje apeliacinėje byloje yra nagrinėjama, ar teisėta ir pagrįsta yra Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalis, kurioje atmestas kaip nepagrįstas ieškovės AB Šiaulių banko ieškinys atsakovams A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. dėl kaupiamojo indėlio sutarčių pakeitimo reikalaujamu būdu.
  6. Taigi teisėjų kolegija, apibrėždama šios apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas ir nenustačiusi nei absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinio skundo ribas, – šią bylą nagrinėja pagal minimame skunde bei papildomuose paaiškinimuose, gautuose po šio kasacinio teismo sprendimo, išdėstytas teisines, faktines aplinkybes bei argumentus, o taip pat vykdydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis, 362 straipsnio 2 dalis).

11Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų

  1. Kasacinis teismas nurodė, kad pagal šio teismo jurisprudenciją tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina (išlaidos), arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas (vertė), kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus ir kad sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2011; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).
  2. Teismas nurodė, kad tokios aplinkybės turi būti pagrindžiamos objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, jog atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko; kad turi būti vertinama pateiktų įrodymų visuma, atsižvelgta į konkrečios situacijos ypatumus; kad šiuo civilinės teisės institutu negali būti naudojamasi tik todėl, jog sudaryta sutartis pasirodė esanti nepelninga arba generuoja mažesnį pelną, nei buvo manyta jos sudarymo metu; kad silpnesnioji šalis privalo protingai numatyti ateities įvykius, kliūtis, galinčias iškilti sutarties vykdymo metu, aiškintis būsimos sutarties vykdymo aplinkybes, kontekstą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2014).
  3. Šis teismas nurodė, kad viena iš CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų – nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi aplinkybių, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, rizikos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013); kad šiuo atveju CK 6.204 straipsnio norma aiškintina atsižvelgiant į Bankų įstatymo 761 straipsnyje įtvirtintą specifinį nemokaus banko turto ir įsipareigojimų dalies perdavimą kitam bankui, šios normos tikslus, nes tarp ieškovės, BAB Ūkio banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudaryta 2013 m. vasario 23 d. Trišale turto ir įsipareigojimų perleidimo sutartimi pirmoji – dalį nemokaus banko turto ir įsipareigojimų (indėlio sutartis) perėmė įgyvendinant būtent šio Bankų įstatymo straipsnio nuostatas; kad vienas šių tikslų yra užtikrinti visos bankų sistemos sklandų funkcionavimą, pasitikėjimą ja ir nemokaus banko klientams teikiamų paslaugų tęstinumą, tokiu būdu saugant viešąjį interesą; kad derybose dalyvaujančiam bankui negalėjo būti atskleista Bankų įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija apie administruojamo banko klientus, įskaitant informaciją apie sutarčių sąlygas; kad Bankų įstatymo 761 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja tikimybė, kad ieškovė, prieš perimdama šio banko turtą ir įsipareigojimus, iš esmės neturėjo galimybės susipažinti su jo sudarytų indėlio sutarčių sąlygomis, o bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į pirmiau nurodytą reglamentavimą, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė galėjo ir privalėjo įvertinti indėlio sutarčių sąlygas prieš jas perimdama, todėl jai tenka sutarčių vykdymo rizika.
  4. Teismas išaiškino, kad iš Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punkto seka, jog bankas, išreiškęs sutikimą perimti visą ar dalį administruojamo banko turto ir įsipareigojimų, privalo perimti visus įsipareigojimus šio indėlininkams, investuotojams, nurodytiems Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IIDĮ), kurie neviršija 100 000 Eur sumos, nepriklausomai nuo jų turimų indėlio sutarčių sąlygų; jog jam nesuteikta teisė rinktis, kuriuos indėlius perimti, o kurių – ne; jog aplinkybė, kad perduodant nemokaus banko turtą / jo dalį ir įsipareigojimus, įvyksta specifinis kreditoriaus ir skolininko pasikeitimas, patvirtina ir Bankų įstatymo 761 straipsnio 9 dalies nuostatos, pagal kurias tokiu atveju netaikomos CK, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, nustatančios reikalavimus iš anksto kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims pranešti apie tokius veiksmus, kurie atliekami vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, taip pat įtvirtinančios reikalavimus gauti kitų asmenų leidimus / sutikimus atlikti tokius veiksmus, įskaitant kreditoriaus sutikimą perkelti skolą kitam asmeniui, arba kitaip ribojančios tokio perdavimo vykdymą ir tai nelaikoma sandorio pažeidimu, teisėta priežastimi kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims nutraukti sandorį, sudarytą su administruojamu banku.
  5. Tuo pagrindu kasacinis teismas sprendė, kad įvykus aptartam nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perdavimui, tokius reikalavimus perėmusiam bankui vėliau gali paaiškėti tam tikros nemokaus banko sudarytų indėlio sutarčių sąlygos, kuriomis turtą ir įsipareigojimus perėmęs bankas niekada nebūtų sudaręs sutarčių ar perėmęs įsipareigojimų pagal jas.
  6. Teismas nurodė, kad turint omenyje tai, jog tokiu perdavimu yra užtikrinamas viešasis interesas, nemokaus banko klientams teikiamų paslaugų tęstinumas, be to, siekiama apsaugoti turtą ir įsipareigojimus perėmusį banką, valstybę nuo neproporcingų, neprotingų sąnaudų, bei įvertinus Bankų įstatymo 761 straipsnio normos paskirtį ir tikslus, sprendžiama, kad aptariamu atveju bankui turėtų būti sudaroma galimybė inicijuoti perimtų indėlio sutarčių sąlygų keitimą CK 6.204 straipsnio pagrindu, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymams, kai tokių sąlygų buvimas siejamas su aplinkybėmis, paaiškėjusiomis po nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo ir jei perimančiam bankui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis iki perėmimo.
  7. Teismas nurodė, kad šie išaiškinimai teikia pagrindą išvadai, jog teismai netinkamai aiškino Bankų įstatymo 761 straipsnio normas, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju negali būti taikoma CK 6.204 straipsnio norma dėl sutarties vykdymo suvaržymo ir sutarties keitimo ar nutraukimo. Nurodė, kad CK 6.204 straipsnio normos taikymas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu (ar prieš sudarant Trišalę sutartį, ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su BAB Ūkio banko sudarytų indėlio sutarčių sąlygomis, ar nustatyti indėlio sutarčių terminai ir palūkanos buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje šių sutarčių sudarymo momentu), todėl panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo.
  8. Kaip žinoma, pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl pastarajam bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tuo pat metu – atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015 etc.).
  9. Šis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, jog tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau turint omenyje CPK 362 straipsnio 2 dalį – jį įpareigoja teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, o tai (įrodymų vertinimas), akivaizdu, yra žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Todėl pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje, neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-336/2015; 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-101-701/2016 etc.).
  10. Taigi šioje apeliacinėje byloje pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymą sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atmetė ieškovės AB Šiaulių banko reikalavimą dėl Bankų įstatymo 761 straipsnyje nurodyta tvarka perimtų kaupiamojo indėlio sutarčių sąlygų pakeitimo, sutarčių nutraukimo CK 6.204 straipsnio pagrindu – kaip tvirtina apeliantė, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymams, kai tokios aplinkybėmis, paaiškėja po nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo, jei perimančiam bankui iki perėmimo nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis.

12Dėl ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinio skundo argumentų

  1. Remiantis CK 6.204 straipsnio 2 dalimi sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Taigi sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, tai yra taip pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, kad reikalavimas ją įvykdyti tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Šio straipsnio 2 dalyje, kurios normomis ieškovė grindžia savo reikalavimus, nustatytos papildomos sąlygos, kurių buvimas leidžia keisti ar nutraukti sutartinius santykius, tai yra, jeigu tos aplinkybės atsiranda ar nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos jau sudarius sutartį (2 dalies 1 punktas); jeigu ši šalis sutarties sudarymo metu tų aplinkybių negalėjo protingai numatyti (2 dalies 2 punktas); jeigu tų aplinkybių ši šalis negali kontroliuoti (2 dalies 3 punktas); jeigu ši šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (2 dalies 4 punktas).
  2. Kaip nurodyta minėtoje kasacinio teismo nutartyje, CK 6.204 straipsnio normų taikymas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu. Taigi teisėjų kolegija privalo ištirti ieškovės argumentus dėl CK 6.204 straipsnio 2 dalies punktuose nustatytų sąlygų, jos įsitikinimu, suteikiančių pagrindą patenkinti ieškininius reikalavimus, egzistavimo, tai yra, kaip nurodė kasacinis teismas, ar prieš sudarant Trišalę sutartį ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su AB Ūkio banko sudarytų indėlio sutarčių sąlygomis, – taigi ar ieškovei buvo / galėjo būti žinomos jų sąlygos dėl įsipareigojimų sutarčių terminų bei palūkanų dydžio klausimais, ar nustatyti terminai, palūkanos buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje šių sutarčių sudarymo momentu.
  3. Kaip minėta, apeliantė AB Šiaulių bankas tvirtina, kad iki Trišalės sutarties pasirašymo ir ją pasirašius (2013 m. vasario 23 d.), tai yra, iki pat Perdavimo akto pasirašymo (2013 m. kovo 3 d.) ji neturėjo galimybės susipažinti su AB Ūkio banko sudarytų perimamų sutarčių, įskaitant Sutartis su atsakovais, sąlygomis, todėl šios jai tapo žinomos jau sudarius sutartį ir perėmus įsipareigojimus, be kita ko, ir atsakovams; kad ji negalėjo šių numatyti ir nebuvo prisiėmusi jų atsiradimo rizikos. Tokius teiginius pagrindžia analizuodama Bankų įstatymo 761 straipsnio normas bei Trišalės sutarties, Perdavimo akto pasirašymo bei vykdymo faktines aplinkybes.
  4. Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti šiuos argumentus, laiko, jog jų vertinimas visgi yra neatsiejamas su apeliantės AB Šiaulių banko statusu. Šiuo klausimu atsakovai ir trečiasis asmuo bankrutavusi AB Ūkio bankas savo atsiliepimuose į Banko skundą bei papildomuose paaiškinimuose teisingai nurodo, kad ši sutarties šalis nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose veikė kaip savo srities profesionalė. Beje, pagal viešai skelbiamą informaciją šis Bankas veikia nuo 1992 m. vasario 4 d., jame dirba 543 darbuotojai (apdraustieji), teikiamos visos finansinės banko paslaugos fiziniams ir juridiniams asmenims – mokėjimo kortelės, indėliai, kreditai, grynųjų pinigų operacijos, elektroninė bankininkystė, keliami ir užtikrinami patys aukščiausi veiklos profesionalumo, atsakingumo standartai ir kt. (http://rekvizitai.vz.lt/imone/siauliu_bankas/ etc.); taip pat skelbiama, kad Bankas 2013 m. yra perėmęs ,,sveikąją“ BAB Ūkio banko turto dalį. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių šių asmenų argumentus, kad Trišalė sutartis buvo sudaryta visų šalių laisva valia ir atitiko būtent tikrąją jų valią; kad ieškovė turėjo visas galimybes įvertinti perimamo turto, įsipareigojimų vertę, o esant didesnei įsipareigojimų nei turto vertei – iki 2015 m. vasario 28 d. iš trečiojo asmens VĮ IID gauti šių verčių skirtumo kompensavimą (Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalis, IĮIDĮ 121 straipsnis); kad ieškovė įsipareigojimus, be kita ko, ir atsakovams, Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu perėmė jos pačios iniciatyva, tai yra jai pačiai pateikus pasiūlymą AB Ūkio bankui; kad dėl tokios Trišalės sutarties sudarymo vyko derybos ir ieškovei buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su AB Ūkio banko finansine būkle; kad Lietuvos banko patvirtinta 2013 m. vasario 22 d. Preliminari vertinimo ataskaita pastarajai buvo pateikta iki Trišalės sutarties pasirašymo, dėl kurios ji teikė pastabas – derėjosi ir sprendė sudaryti sutartį ar ne. Be to, pagal pačios ieškovės poziciją, išdėstytą byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, – net nebuvo keliamas klausimas, kad jai nebuvo suteikta kokia nors informacija, būtina priimti sprendimą dėl šio turto bei įsipareigojimų perėmimo. Priešingai, ieškovės atstovės žodžiais, išsakytais 2015 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje – pastaroji ,,neturėjo tikslo“ gauti informacijos apie sutarčių sąlygas.
  5. Šiuo klausimu pažymėtina taip pat ir tai, kad pačioje Trišalėje sutartyje, kuri, kaip minėta, buvo pasirašyta po derybų ir turint 2013 m. vasario 22 d. Preliminarią vertinimo ataskaitą, nurodyta, jog Perimamo banko apdrausti indėliai perduodami remiantis Perimamo banko pateikta informacija (įskaitant pagrindinę sumą ir nuo jos susikaupusias palūkanas, skaičiuojamas iki perdavimo dienos imtinai); jog Perimantis bankas nuo perdavimo dienos toliau skaičiuos apdraustų indėlių palūkanas, numatytas atitinkamose apdraustų indėlių sutartyse (Sutarties 2.3. punktas); jog be kita ko, perduodama parašų kortelės, nurodymai, sutartys su indėlininkais (Sutarties 5.1 punktas), tai yra visi reikiami dokumentai; jog šalys garantuoja, kad visa informacija, pareiškimai yra ir bus visais esminiais atžvilgiais teisinga, kad kiekviena šalis atskleidė bet kokias aplinkybes, kurių neatskleidus pateikta informacija būtų klaidinanti (Sutarties 10.5. punktas). Taigi pačios Trišalės sutarties sąlygos ieškovei nebuvo siurprizinės, ji turėjo galimybę įvertinti tai, jog pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punktą bus perduotos indėlių kaupimo sutartys ir atitinkamai, galėjo / turėjo galimybę įvertinti / įvertino tokios sutarties apimtį, visus ja prisiimamus įsipareigojimus, pasekmes, riziką, o taip pat savo valia ją kontroliuoti, kaip jau minėta, spręsdama ją sudaryti ar ne. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Bankas, pasirašydamas tokią Trišalę sutartį, akivaizdu, žinojo / turėjo žinoti ir įvertinto galimybę, kad gali būti perimtos indėlių sutartys, kurios jo gali netenkinti dėl termino, palūkanų dydžio, tačiau kurios nebus du kartus didesnės nei AB Ūkio banko adekvatiems indėliams nustatytos palūkanų normos (Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir, pasirašydamas šią sutartį su tuo sutiko, kartu pripažindamas, jog tokių AB Ūkio banko klientų sutarčių, taip pat ir ginčo sutarčių, nuostatos nėra nesąžiningos. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo procesiniuose dokumentuose šiuo klausimu teisingai nurodo, kad tokiu būdu ieškovė, pasirašydama Trišalę sutartį šiomis sąlygomis, iš esmės atsisakė teisės reikšti šiems bet kokias galimas pretenzijas ar reikalavimus (CK 1.71 straipsnis). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovę AB Šiaulių bankas nėra pagrindo traktuoti kaip silpnesniąją pusę nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose (CPK 185 straipsnis).
  6. Išnagrinėjęs bylos medžiagą apeliacinis teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog perimantis bankas – ieškovė, iki Trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perėmimo pasirašymo ar iki Perėmimo akto pasirašymo būtų susipažinęs su perimamų Sutarčių sąlygomis, tačiau taip pat nenustatyta – ieškovė nepateikė tokių įrodymų, kad ji būtų to reikalavusi ir jai būtų buvę atsakyta sudaryti tokią galimybę. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina tai, kad žemiau šioje nutartyje yra pateikiami argumentai, kuriais remiantis atmetami kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog Sutartyse nustatyti indėlio sutarčių terminai ir palūkanos nebuvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje būtent ginčo sutarčių sudarymo momentu. AB Ūkio banko siūlomos indėlių sąlygos buvo žinomos, nes jos buvo viešinamos, kadangi kredito įstaigos, taip pat ir AB Ūkio bankas bei ieškovė, tarpusavyje itin aktyviai konkuravo, siekdamos tuo laikotarpiu pritraukti likvidžias lėšas vidaus rinkoje per indėlius, keldamos už indėlius mokamų palūkanų normas ir kt. Taigi ieškovė žinojo / turėjo žinoti apie tai, kad bendroje perimamo turto / įsipareigojimų masėje (Trišalės sutarties pagrindu perduota / perimta 1,9 mlrd. Lt vertės turto ir 2,7 mlrd. Lt vertės įsipareigojimų) gali būti tuo metu sudarytų kaupiamųjų indėlių sutarčių su didesnėmis palūkanomis bei ilgesniais terminais. Antra, ieškovė teisingai nurodo, jog šis turtas ir įsipareigojimai, be kita ko, ir pagal ginčo Sutartis, jai buvo perduoti sudėtingo kompleksinio proceso metu, tačiau atsižvelgiant į šiuos ypatumus, kaip jau minėta, buvo atliktas ekspertinis AB Ūkio banko turto, įsipareigojimų preliminarus, o taip pat galutinis įvertinimas, buvo deramasi dėl sąlygų. Būtent tokiu tikslu šie klausimai buvo reglamentuoti tiek Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, kurio 761 straipsnio 7 dalyje buvo specialiai nustatyta, jog tuo atveju, jeigu perduodamų administruojamo banko įsipareigojimų vertė yra didesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, tai banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 121 straipsnio nuostatas ar iš kitų šaltinių padengiant verčių skirtumo sumą. Tuo remiantis Trišalės sutarties pagrindu ieškovei 2013 m. vasario 23 d. buvo sumokėta 799 156 072,64 Lt kompensacija. Byloje nustatyta, kad atlikus išsamų galutinį perduodamo turto, įsipareigojimų vertinimą (Bankų įstatymo 761 straipsnio 6 dalis) ir nustačius, jog ieškovei perduoto turto ir įsipareigojimų skirtumas yra didesnis, nei nustatyta Preliminariu vertinimu, 2013 m. spalio 11 d. papildomo susitarimo pagrindu jai buvo sumokėta dar 127 655 535,36 Lt. Taigi pagal Trišalę sutartį iš viso ieškovei buvo sumokėta daugiau nei 927 mln. Lt. Teismas sprendžia, kad turint omenyje ieškovės profesionalumą, informuotumą, galimybes organizuoti savo darbą adekvačiai esamai situacijai ir kt., yra atmestini jos apeliacinio skundo argumentai, susiję su itin trumpais terminais,– nuo AB Ūkio banko veiklos moratoriumo iki Trišalės sutarties įvykdymo – per kuriuos ji turėjusi galimybę susipažinti ir išanalizuoti perimamus dokumentus / sutartis, su kaupiamųjų indėlių sutarčių sudarymo ypatumais ir kt. Čia atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad pati ieškovė pripažįsta, jog nors Trišalės sutarties pasirašymas pats savaime nesuteikė galimybės prieiti prie AB Ūkio banko dokumentų, tai tapo galima praėjus 8 dienoms – kai buvo pasirašytas 2013 m. kovo 3 d. Perdavimo aktas, perduoti indėlininkų sąrašai ir suteikta prieiga šio banko bankinės sistemos FORPOST; kad vadovaujantis Trišale sutartimi minėta galutinė išmoka galėjo būti koreguojama iki pat 2015 m. vasario 28 d., tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų bent bandžiusi pasinaudoti šia sąlyga. Trečiasis asmuo bankrutavusi AB Ūkio bankas šiuo klausimu teisingai nurodo, kad ieškovė, jau turėdama visus dokumentus apie perimtus įsipareigojimus, turėjo visas galimybes įvertinti taip pat ir ginčo Sutartis iki pat 2015 m. vasario 28 d. koreguoti galutinę jai išmokamą sumą už nurodytų verčių skirtumus (Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalis, IĮIDĮ 121 straipsnis). Be to, šis bankas paaiškino, kad po Trišalės sutarties sudarymo pati ieškovė AB Šiaulių bankas yra grąžinusi šios sutarties pagrindu perimtą turtą.
  7. Vykdydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymą išanalizuoti ir įvertinti faktines aplinkybes, svarbias sprendžiant dėl CK 6.204 straipsnio normų taikymo – tai yra nustatyti, ar ginčo Indėlių sutarčių terminai ir palūkanos buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje šių sutarčių sudarymo momentu, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo paminėta pirmiau, atsakovų kaupiamojo indėlio Sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2009 m. spalio mėnesio nustatant nuo 8,10 proc. iki 10,50 proc. palūkanas (indėliai litais ir eurais), o sutarčių terminai – nuo 5 m. iki 45 m. Pirmiausiai pažymėtina tai, kad pati ieškovė po Perdavimo akto sudarymo iki pat pateikdama šį ieškinį iš esmės pripažino šias Sutarčių sąlygas, o papildomai atsiradusius kaštus bandė kompensuoti kitu būdu – nustatydama papildomą mokestį buvusiems AB Ūkio banko indėlininkams. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, praėjus daugiau nei 6 mėn. nuo Trišalės sutarties bei Perdavimo akto pasirašymo, atsakovei N. M. adresuotame rašte Nr. 6739 nurodė, kad be Bankų įstatymo nurodytų privalomų įsipareigojimų, perimamos ir visos kitos AB Ūkio banko teisės bei įsipareigojimai pagal Sutartis, išskyrus pareigą priimti pinigus pagal Sutartis. Antra, teismui nepateikta įrodymų, kurie paneigtų byloje esančius duomenis, jog keturi iš aštuonių Lietuvos Respublikoje veikusių bankų 2009 m. priimdavo indėlius sąlygomis, iš esmės analogiškomis esančiose ginčo Sutartyse – netaikė maksimalios indėlio trukmės ribojimo, vidutinė metinė palūkanų norma už indėlius litais ilgesniam nei dvejų metų terminui svyravo nuo 7,20 proc. iki 10,76 proc., tai yra, net 3,56 proc.; kad atsakovas A. M. 2009 m. kovo 13 d. buvo sudaręs tokią sutartį ir su pačia ieškove, metinę palūkanų normą nustatant 10,30 proc.; kad 2009 m. kovo 13 d. šis asmuo su Medicinos banku sudarė dvi indėlio sutartis (litais, eurais) su 9,20 proc. ir 7,70 proc. metinių palūkanų dydžiu ir galiojimo terminais iki 2029 m. birželio 1 d. ir iki 2022 m. birželio 1 d., o su AB „Citadele“ banku 2009 m. kovo 16 d. sudarė lanksčiojo indėlio sutartį (su indėlininko teise padidinti indėlio sumą) su 9 proc. metine palūkanų norma, terminu – iki 2049 m. kovo 16 d.; 2009 m. kovo 21 d., atsakovė N. M. sudarė su šiuo banku lanksčiojo indėlio sutartį iki 2059 m. kovo 21 d.; kad pagal pačios ieškovės pateiktą pažymą AB SEB banke 2009 m. kovo 31 d. bei 2009 m. liepos 13 d. apribojimai indėlio sutarties trukmei nebuvo taikomi, o AB Ūkio bankas, AB Parex bankas, UAB Medicinos bankas ribojo minimalią indėlio trukmę; kad vidutinė palūkanų norma, mokėta už ilgesnio kaip 2 m. termino indėlius litais, 2009 m. sausį buvo 10,06 proc., vasarį – 9,70 proc., kovą – 9,35 proc., balandį – 7,37 proc., gegužę – 8,43 proc., birželį – 8,46 proc., liepą – 9,23 proc., rugpjūtį – 7,20 proc., rugsėjį – 9,13 proc., spalį – 8,21 proc., lapkritį – 8,58 proc., gruodį –net 10,76 proc., tai yra vidutinė metinė palūkanų norma už indėlius litais ilgesniam nei dvejų metų terminui svyravo nuo 7,20 proc. iki 10,76 proc.., o ginčo Sutartyse – nuo 9,60 proc. iki 10,50 proc. Trečiasis asmuo BAB Ūkio bankas rašytiniuose paaiškinimuose, adresuotuose šiam teismui, remdamasis viešaisiais duomenimis (https://www.lb.lt/lt/) taip pat pagrįstai nurodo, kad palūkanų normos ir terminai minimu laikotarpiu atitiko Lietuvoje veikusių bankų praktiką, – pagal Lietuvos banko pateiktas indėlių litais ir jų palūkanų normas bei indėlių eurais ir jų palūkanų normas vidutinė rinkoje 2009 m. buvusi palūkanų norma litais tam tikrais laikotarpiais viršijo 10 proc., o palūkanų norma eurais – 8 proc.
  8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad turint omenyje paminėtus to laikotarpio Lietuvos bankų veiklos ypatumus, šis skirtumas nesuteikia pagrindo išvadai, kad AB Ūkio banko siūlytos indėlių sutarčių sąlygos (terminai ir palūkanos) buvo neįprastos bankų praktikoje ginčo Sutarčių sudarymo metu (CPK 185 straipsnis).
  9. Kaip jau minėta šioje nutartyje anksčiau, apeliantė AB Šiaulių bankas, remdamasi jos sudarytų lentelių duomenimis, susijusiais su Lietuvoje veikusių bankų 2009 m. taikytais maksimaliais indėlių terminais ir palūkanų dydžiais (indėliai litais), tvirtina, kad pagal pateiktus šiuos duomenis komerciniai bankai siūlė aukštas indėlių palūkanų normas, tačiau, priešingai nei ginčo Sutartyse, jos buvo siūlomos fiksuoti trumpam laikui, kad AB Ūkio bankas nagrinėjamu atveju veikė neatsakingai. Tačiau, priešingai nei nurodoma šiose lentelėse, remiantis pačios ieškovės ieškinio 15 priede pateiktais to paties laikotarpio duomenimis – tiek AB Ūkio bankas, tiek AB SEB bankas, tiek UAB Medicinos bankas, tiek AB Parex bankas, iš viso netaikė indėlių trukmės apribojimų, o duomenys lentelėje, kurioje remiamasi Lietuvos Respublikos statistikos departamento internetinės svetainės duomenimis ir ieškinio 14 priedu, prieštarauja Lietuvos banko teiktiems duomenims. Dėl to, teisėjų kolegija šiais ieškovės pateiktais duomenimis nesivadovauja (CPK 185 straipsnis).
  10. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė AB Šiaulių bankas nepagrindė savo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad ginčo Sutarčių sąlygos tiek dėl palūkanų normų, tiek dėl jų terminų neatitiko normalių ir sąžiningų rinkos sąlygų, nebuvo įprastos Lietuvoje veikusių bankų praktikoje. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, ji minimos trišalės sutarties sudarymo metu galėjo protingai numatyti tiek Bankų įstatymo 751 straipsnio pagrindu sudaromos Trišalės sutarties, tiek ginčo Sutarčių įvykdymo kainą, ir atitinkamai – atsisakyti sudaryti sutartį dėl AB Ūkio banko turto, įsipareigojimų perėmimo, arba imtis tiek pačioje Trišalėje sutartyje, tiek Bankų įstatyme ar IĮIDĮ nustatytų ir pirmiau šioje nutartyje (nutarties 43 punktas) nurodytų priemonių, siekdama išvengti arba sumažinti prisiimtą riziką. Todėl sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patenkinti jos ieškininius reikalavimus dėl ginčo sutarčių pakeitimo, nutraukimo CK 6.204 straipsnio normų pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 328 straipsnis). Ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinis skundas atmetamas nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų tiek pastarosios apeliaciniame skunde, tiek atsakovų ar trečiųjų asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kaip nelemiančių išvados dėl tokio sprendimo patikrinimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
  2. Atmetus ieškovės AB Šiaulių banko apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Taip pat netenkinamas atsakovų prašymas priteisti tokias išlaidas, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos teismams nebuvo pateikti jas įrodantys dokumentai (CPK 93, 98 straipsniai).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko (j. a. k. 112025254) ieškinys atsakovams A. M. (a. k. ( - ) N. M. (a. k. ( - ) M. V. M. (a. k. ( - ) G. M. (a. k. ( - ) dėl kaupiamojo indėlio sutarčių pakeitimo ar nutraukimo, palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai