Byla 2K-47/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Dianai Šataitytei, dalyvaujant prokurorui Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei, išteisintajai G. Š., gynėjui Romualdui Mikliušui, nukentėjusiojo G. B. atstovui advokatui Andriui Kaluinai, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo G. B. atstovo advokato Andriaus Kaluinos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio atmestas.

2Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu G. Š. pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; pagal kaltinimą dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4Išteisintoji G. Š. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. 2006 m. kovo 2 d., apie 14.00 val., antstolis G. B., vykdydamas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutartį, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ uždrausta atlikti 2004 m. rugpjūčio 3 d. statybos generalinės rangos sutartyje 04/04 tarp UAB „(duomenys neskelbtini) " ir UAB „(duomenys neskelbtini) “ nenumatytus statybos rangos darbus administraciniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartį, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ uždrausta vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini) " nuosavybės teise priklausančiame administraciniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), bet kokius statybos rangos darbus, atvyko prie šio pastato ir pareikalavo jį įleisti į vidų. G. Š., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė, nurodė pastatą saugantiems UAB„(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojams antstolio į pastatą neįleisti. Vykdant šį nurodymą antstolis G. B. į pastatą nebuvo įleistas. Tokiais veiksmais G. Š. trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą – konstatuoti, ar vykdomi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarčių reikalavimai. G. Š. taip pat atsisakė vykdyti antstolio teisėtus reikalavimus ir jo į pastatą neįleido 2006 m. kovo 3 d., apie 10.30 val., ir 2006 m. kovo 7 d., apie 13.00 val. 2006 m. kovo 7 d., apie 15.15 val., taip pat 2006 m. kovo 14 d., apie 10.00 val., G. Š. antstolį į pastatą įleido, tačiau be filmavimo kameros, taip trukdydama jam fiksuoti faktinę padėtį vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis.

5Išteisintoji G. Š. pagal BK 245 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore ir veikdama kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratorė, G. Š. 2006 m. kovo 3 d., apie 10.30 val., 2006 m. kovo 7 d., apie 13.00 val., ir 2006 m. kovo 14 d., apie 10.00 val., Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartimi paskirtam administratoriui J. J. atvykus prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir pareikalavus perduoti pastatą bei jame esantį turtą jam administruoti, atsisakė vykdyti teisėtus J. J. reikalavimus. Taip G. Š. nevykdė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarties, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įpareigota perduoti J. J. pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), bei jame esantį turtą.

6Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 4 d. nutartis yra neteisėta ir naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, o nutartyje lakoniškai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. Š. išteisinimo yra pagrįstos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Be to, Vilniaus apygardos teismas neišsamiai ištyrė įrodymus ir juos vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus – įrodymai byloje buvo vertinami ne kaip visuma, bet atsietai vienas nuo kito. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad G. Š. neturėjo teisės nevykdyti teismo antstolio reikalavimų, tačiau nepagrįstai sprendė klausimą, ką jį pažeidė, – CPK 585 straipsnio 2 dalies ar BK 231 straipsnio 1 dalies nustatytus reikalavimus.

7Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutarties, visų bylos aplinkybių išsamiai neištyrė ir tinkamai neįvertino. Kasacinės instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo nurodydamas, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2006 m. kovo 2 ir 3 dienomis G. Š. nurodymu nebuvo vykdomi antstolio, vykdančio teismo nutartis, reikalavimai įleisti į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kad šis galėtų konstatuoti, ar nevykdomi teismo nutartyse nurodyti darbai. 2006 m. kovo 7 ir 14 dienomis G. Š. antstolį įleido tik po ilgų derybų, neleisdama įsinešti filmavimo kameros. Kasatoriaus teigimu, visa tai rodo G. Š. veiksmų pavojingumą, nes ji veikė sistemingai, turėdama vienintelį tikslą – atkakliai ir piktybiškai sutrukdyti antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Dėl tokių G. Š. veiksmų buvo padaryta žala tiek antstolio, tiek valstybės interesams, nes antstolis G. B. negalėjo pasinaudoti visomis jam įstatymų suteikiamomis teisėmis vykdant teismo sprendimą, buvo ciniškai demonstruojamas teismo sprendimo negerbimas. G. Š. padarytos veikos pavojingumą didina ir tai, kad tuo pačiu metu, kai ji neleido antstolio į pastatą, buvo nesilaikoma antstolio vykdomuose sprendimuose numatytų draudimų atlikti minėtame pastate bet kokius statybos rangos darbus. 2006 m. kovo 3, 7, 14 dienomis darbai minėtame pastate buvo vykdomi ir dėl to kalti asmenys, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nubausti civilinio proceso tvarka.

8Anot kasatoriaus, nepagrįstos yra ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad G. Š., neleisdama antstolio į pastatą, tai darė ne siekdama pažeisti įstatymą, o turėdama tikslą apsaugoti jos administruojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą nuo pašalinių. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė nutarčių, kurias vykdė antstolis G. B. analizei, konstatuodamas, kad G. Š. teismo posėdžiuose nedalyvavo ir negalėjo žinoti, kokias nutartis vykdo antstolis G. B.. Tačiau G. Š. dalyvavimas ar nedalyvavimas teismo posėdžiuose, kur svarstomi UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimai dėl neteisėtai atliekamų papildomų statybos darbų uždraudimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, neatleidžia jos nuo atsakomybės už teisėtų antstolio reikalavimų nevykdymą ir trukdymą antstolio veiklai. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad G. Š. galėjo turėti abejonių dėl antstolio reikalavimų objektyvumo, nes antstolis G. B. vykdė ne tik teismų nutartis, bet ir privačią veiklą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. S. pavedimu konstatavo faktines bylos aplinkybes. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas. Antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, atlikti kitas funkcijas. Antstoliui taip pat turi teisę papildomai fiksuoti faktines aplinkybes vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Taigi antstolis G. B., vykdydamas įstatymų jam numatytas funkcijas, 2006 m. kovo 2, 3, 7, 14 dienomis tinkamai atliko savo pareigas – atvykęs prie pastato, prisistatė, paaiškino, kokiu tikslu jis atvyko, be to, G. Š. antstolį pažinojo anksčiau. Esant tokioms aplinkybėms, antstolis negali būti vertinamas kaip pašalinis asmuo, nuo kurio reikia saugoti turtą. G. Š. nė vienos apklausos metu nėra parodžiusi, kad antstolio ji neįleido norėdama apsaugoti turtą ar turėdama abejonių dėl antstolio reikalavimų objektyvumo. Priešingai, ji visiškai nesidomėjo, kokias nutartis vykdo antstolis, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutartį atsisakė priimti. Be to, nėra pateisinama priežastis abejoti antstolio veiksmų objektyvumu dėl to, kad jis anksčiau – 2006 m. sausio 5, 10, 18 dienomis vykdė privataus asmens – A. S. pavedimus tose pačiose civilinėse bylose dėl tų pačių faktų, ar nevykdomi teismo nutartimis uždrausti statybos rangos darbai, konstatavimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2006 m. kovo 2, 3 ir 7 dienomis antstolis faktinių aplinkybių A. S. pavedimu nekonstatavo, todėl G. Š. iškelta gynybinė versija apie tai, kad ji jau tuo metu galėjo nepasitikėti antstoliu dėl šio atliekamos privačios veiklos, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

9Anot prokuroro, įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad G. Š. veiksmai buvo pavojingi, atkaklūs, piktybiški, sistemingi ir turi būti kvalifikuojami pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už bet kokį trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Priverstinės sprendimo vykdymo tvarkos nustatymas Civilinio proceso kodekso VI dalyje nepašalina baudžiamosios atsakomybės už trukdymą antstolio veiklai, todėl G. Š. veikos kvalifikavimas kaip Civilinio proceso kodekso pažeidimo sudarė sąlygas netinkamai pritaikyti BK 2 straipsnį ir jai išvengti baudžiamosios atsakomybės.

10Kasatorius taip pat nurodo, kad, išteisinant G. Š. pagal BK 245 straipsnį, buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarties įpareigojimas perduoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo skirtas UAB „(duomenys neskelbtini) “, o ne jai, kuri su bendrove nebuvo susijusi jokiais įsipareigojimais. CPK 18 straipsnis numato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad teismo sprendimas turi įstatymo galią ir niekas negali atsisakyti jo vykdyti ar kitokiu būdu nepaisyti. Nors Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartimi pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pastate esantį turtą perduoti administratoriui J. J. buvo įpareigota UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad faktinis pastato valdytojas buvo pastato administratoriumi anksčiau paskirta UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktorė G. Š.. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, todėl argumentas, kad ji nebuvo susijusi jokiais ryšiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nėra teisiškai reikšmingas; UAB „(duomenys neskelbtini) “ minėto turto nevaldė, o faktinė pastato valdytoja buvo G. Š., todėl darytina išvada, kad įpareigojimai buvo skirti būtent jai. Apie teismo įpareigojimus ši buvo informuota. G. Š., būdama pastato administratorė, turėjo galimybę perduoti naujai paskirtam administratoriui J. J. minėtą pastatą ir jame esantį turtą, tačiau teismo nutartyje numatytų įpareigojimų neįvykdė.

11Kasaciniu skundu nukentėjusiojo G. B. atstovas advokatas Andrius Kaluina prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 231 straipsnį, pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį ir todėl priėmė neteisėtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad G. Š. veiksmai nesudaro nusikaltimo sudėties, nes už kliudymą antstoliui vykdyti teismo sprendimus atsakomybę numato ir CPK 585 straipsnis. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 16 d. nutartyje nurodė, kad tarp BK 231 straipsnio ir CPK 585 straipsnio 2 dalies jokios teisės normų konkurencijos nėra – šios normos numato skirtingas atsakomybės rūšis, kurios viena kitos nepaneigia ir nėra vienodos. Todėl teismai turėjo aiškintis, ar G. Š. veikoje yra BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, o ne spręsti atsakomybės pagal BK 231 straipsnį ir CPK 585 straipsnio 2 dalį atribojimo klausimą. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir nurodymais.

12Kasatorius nurodo, kad BK 231 straipsnio 1 dalis greta trukdymo antstoliui vykdyti savo pareigas nenumato jokių papildomų nusikaltimo sudėties objektyviųjų ar subjektyviųjų požymių, apibūdinančių šią veiką kaip nusikaltimą (trukdymo pobūdžio, pasekmių). Anot kasatoriaus, bet koks trukdymas antstoliui vykdyti savo pareigas visiškai atitinka nusikaltimo požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje nurodė, kad BK 231 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytas trukdymas apima bet kokios formos poveikį (reikalavimus, prašymus, patarimus, nurodymus ar pan.), kliudantį išvardintiems subjektams (tarp jų ir antstoliui) atlikti savo pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad pagal subjektyviuosius požymius numatoma kaltininko tyčia, apimanti suvokimą, kad jis trukdo straipsnyje nurodytiems subjektams (antstoliui) atlikti apibrėžtas jų pareigas, turėdamas bet kokius tikslus ir motyvus. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-188/2007 taip pat konstatuota, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas aktyviais ar pasyviais veiksmais trukdo antstoliui atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais siekiama įstatymo nustatyta tvarka vykdyti teismo sprendimą. Minėtoje byloje kaltinamasis buvo nuteistas pagal BK 231 straipsnį už vienintelį trukdymo antstoliui epizodą – įvažiavimo į teritoriją užblokavimą lengvuoju automobiliu ir neleidimą paimti areštuoto turto, trukusį keletą valandų. Tuo tarpu G. Š. veikos buvo atliekamos sistemingai, pasitelkiant trečiuosius asmenis (saugos tarnybą UAB „(duomenys neskelbtini)“), todėl jų kvalifikavimas kaip nenusikalstamų yra akivaizdžiai prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.

13Kasatoriaus teigimu, nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentas, kad iki 2006 m. kovo 7 d. G. Š. nebuvo įteiktos teismo nutartys, kurias vykdyti ji antstoliui G. B. trukdė, ir todėl epizodai iki šios datos‚ būtent, trukdymas antstoliui patekti į patalpas 2006 m. kovo 2 ir 3 dienomis jai negali būti inkriminuojami. Iš 2006 m. kovo 3 d. G. B. surašyto akto dėl teismo nutarties nevykdymo matyti, kad G. Š. buvo bandoma įteikti antstolio G. B. vykdomas nutartis, bet ši atsisakė jas priimti. Antstolis G. B. žodžiu informavo G. Š., kad jis yra antstolis ir vykdo teismo nutartis, garsiai perskaitė nutarčių rezoliucines dalis, taigi G. Š. suvokė, kad ji trukdo būtent antstoliui ir kad trukdo vykdyti teismo nutartis, o ne atlikti kažkokius kitokius veiksmus. Be to, 2006 m. kovo 3 d. ji pareiškė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarties nepripažįsta, teismo paskirtam turto administratoriui J. J. turto neperduos ir antstolio G. B. į patalpas neįleis, nes šis pastatą apžiūrėjo išvakarėse (2006 m. kovo 2 d.). Anot kasatoriaus, reikalavimas, kad asmuo, trukdantis vykdyti teismo nutartį ar sprendimą, turi būti su juo pasirašytinai supažindintas ir gauti vykdomo sprendimo nuorašą, nepagrįstas. Priešingu atveju realus teismo sprendimų vykdymas įmonėse, turinčiose daug darbuotojų, taptų praktiškai neįmanomas, nes bet kuris iš jų galėtų trukdyti vykdymo veiksmams tvirtindamas, kad nėra gavęs vykdomo teismo sprendimo. 2006 m. vasario 14 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštu Nr. (duomenys neskelbtini) G. Š. buvo informuota, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartis, kuria UAB „(duomenys neskelbtini) “ įgaliotas asmuo G. Š. buvo paskirta UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratoriumi, buvo panaikinta, bei pranešė, kad nuo 2006 m. vasario 13 d. turto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalinimai panaikinti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu turi teisę veikti tik UAB „(duomenys neskelbtini) “ administracijos vadovas. Analogiško turinio pranešimai buvo įteikti saugos tarnybai UAB „(duomenys neskelbtini) “ bei statybos bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Papildomai 2006 m. vasario 17 d. dienraštyje „R“ Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis buvo paskelbta viešai. Vadinasi, nuo 2006 m. vasario 13 d. ir 2006 m. kovo 3, 7, 14 dienomis, G. Š. neturėjo jokios teisės būti UAB „(duomenys neskelbtini) “ nuosavybės teise priklausančiose patalpose, taip pat neturėjo teisės nurodinėti patalpas saugančios saugos tarnybos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams dėl į patalpas patekti norinčių asmenų įleidimo.

14Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad G. Š. patalpose 2006 m. kovo 2 d. nebuvo, ji su antstoliu nebendravo ir dėl to negalėjo žinoti, kokius veiksmus atlieka antstolis, nereikšminga jos veikos kvalifikavimui. Ji saugos darbuotojams davė nurodymą antstolio neįleisti, suvokdama, kad taip bus sutrukdyta antstoliui atlikti savo pareigas.

15Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad vertinant G. Š. 2006 m. kovo 7 d. ir 2006 m. kovo 14 d. trukdymą antstoliui G. B. naudotis filmavimo kamera, atsižvelgtina į aplinkybę, kad ji tai darė ne piktybiškai, ne norėdama pažeisti įstatymą, o siekdama užtikrinti savo administruojamo turto apsaugą. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje, motyvai ir tikslai, kuriais vadovaujantis buvo atlikta veika trukdant antstoliui vykdyti savo pareigas, veikos kvalifikavimui įtakos neturi – trukdymas BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims vykdyti savo pareigas dėl bet kokių motyvų yra kvalifikuotinas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Be to, neaišku, dėl kokių „pateisinamų“ priežasčių G. Š. reikėjo saugoti savo administruojamas patalpas nuo antstolio, atliekančio valstybės pavestas funkcijas. Taigi tariamas G. Š. įsitikinimas, kad ji tebėra UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausančio pastato administratorė ir privalo jį saugoti nuo pašalinių asmenų, negali turėti įtakos jos veikos kvalifikavimui. Šio apeliacinės instancijos teismo argumento teisinį nepagrįstumą liudija ir ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartimi buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartis dėl G. Š. skyrimo turto administratoriumi. Apie Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartį G. Š. buvo informuota UAB „(duomenys neskelbtini) “ 2006 m. vasario 14 d. raštu. Apie šį faktą 2006 m. vasario 17 d. dienraštyje „R“ buvo išspausdinti vieši pranešimai. Anot kasatoriaus, G. Š. neabejotinai 2006 m. kovo 2, 3, 7, 14 dienomis buvo žinomas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutarties turinys. Be to, iš Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutarties turinio matyti, kad teismas nutarė šią nutartį nukreipti vykdyti skubiai, o skubiai vykdytini teismų procesiniai sprendimai pradedami vykdyti dar jiems neįsiteisėjus (CPK 282 straipsnio 1 dalis). Todėl akivaizdu, kad G. Š., žinodama apie priimtą skubiai vykdytiną Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartį, piktybiškai trukdė antstoliui G. B. vykdyti teismų nutartis ir siekė pažeisti įstatymą.

16Kasatoriaus teigimu, veikos kvalifikavimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį negali pakeisti ir apeliacinės instancijos teismo nurodytos G. Š. abejonės G. B. objektyvumu ir jo veiksmų teisėtumu. Kilusios abejonės dėl antstolio veiksmų teisėtumo šalinamos ne trukdant antstoliui vykdyti pareigas, o kitais įstatymo nustatytais būdais – pareikalaujant, kad antstolis pateiktų susipažinti vykdomus dokumentus ar paaiškintų, kokiam tikslui rengiasi naudotis filmavimo kamera, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka susipažįstant su vykdomosios bylos medžiaga, apskundžiant antstolio veiksmus teismui. Tačiau G. Š. iš karto ėmė trukdyti antstolio veiksmams ir darė tai sistemingai net ir po to, kai sužinojo, kokias teismų nutartis vykdo antstolis. Nepagrįstas ir argumentas dėl G. Š. tariamų abejonių, kilusių dėl to, kad antstolis vykdė faktinių aplinkybių konstatavimą A. S. pavedimu. Ši aplinkybė negali būti pateisinama priežastis antstolio veiksmams trukdyti. Antstolių įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paslaugų teikimas neturi trukdyti įstatymų nustatytoms antstolio funkcijoms vykdyti, tačiau tuo pačiu metu vykdyti įstatymų numatytas funkcijas (vykdyti teismo nutartį) ir teikti paslaugas (konstatuoti faktines aplinkybes) šioje įstatymo nuostatoje nedraudžiama. Tai, kad antstolis, fiksuodamas ir konstatuodamas aplinkybės, filmuoja, visiškai netrukdo jam vykdyti teismo nutartį. Todėl, anot kasatoriaus, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. B. neišvengė interesų konflikto ir taip sukėlė G. Š. abejones savo veiklos skaidrumu bei išprovokavo tariamai pagrįstą jos reakciją neįleidžiant antstolio į pastatą ar neleidžiant naudotis filmavimo kamera.

17Kasatoriaus teigimu, pirmiau nurodytos teismo nutartys buvo vykdomos išieškotojo UAB „(duomenys neskelbtini) “ prašymu, faktinės aplinkybės konstatuojamos fizinio asmens A. S., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pavedimu. Konstatuojamos aplinkybės nėra susijusios su kokiu nors UAB „(duomenys neskelbtini) “ ir A. S. konfliktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad šioje situacijoje buvo iškilęs interesų konfliktas, yra nepagrįstos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir faktinių aplinkybių konstatavimo užsakovas A. S. neturi priešingų ar nesuderinamų interesų. Be to, esant abejonių dėl antstolio nešališkumo ar galimo interesų konflikto, civilinio proceso teisės normos leidžia vykdymo proceso dalyviams reikšti nušalinimą antstoliui, ir šis nušalinimas yra išsprendžiamas teismo (CPK 636-637 straipsniais). 2005 m. kovo 17 d. konsultacijoje B3-357 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pareigūno, kuriam buvo trukdoma atlikti BK 231 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas pareigas, sprendimų, taip pat ir jų pagrįstumo bei teisėtumo šioje dispozicijoje numatyta nusikaltimo sudėtis neapima. Antstolio veiksmų teisėtumo klausimus sprendžia teismai CPK 510-513 straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl teismai šioje byloje nepagrįstai ėmėsi vertinti antstolio G. B. veiksmų teisėtumą, kuris neturi teisinės reikšmės sprendžiant G. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

18Kasaciniai skundai atmestini.

19Dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį

20Pirmosios instancijos teismas G. Š. išteisinimą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį pagrindė įstatymo normų konkurencija, atsiradusia dėl to, kad CPK 585 straipsnio 2 dalis ir BK 231 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę už tą pačią neteisėtą veiką. Teismas, spręsdamas klausimą, kokia norma turėtų būti taikoma, esant įstatymų normų konkurencijai, atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, priešingumą teisei, sukeltas teisines pasekmes bei konstatavo, kad G. Š. veiksmai, neįleidžiant antstolio į pastatą ir neleidžiant jam fiksuoti padėtį vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis, vertintini kaip priešingas teisei veikimas, numatytas CPK 585 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad su šiais argumentais nesutiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka. Kolegija, panaikindama apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad tarp BK 231 straipsnio 1 dalies ir CPK 585 straipsnio 2 dalies jokios normų konkurencijos nėra. Šios įstatymų normos skirtingos tiek savo prigimtimi, tiek ir paskirtimi. Taigi teismai turėjo analizuoti, ar G. Š. veiksmuose yra BK 231 straipsnio 1 dalies sudėties požymių, o ne svarstyti dviejų teisės normų, įtvirtintų skirtinguose įstatymuose, atribojimo klausimą (2007 m. spalio 16 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007).

21Antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka bei pakartotinai atmetęs prokuroro skundą apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą pagrindė šiais argumentais: pirma, teismo vertinimu, G. Š. 2006 m. kovo 2 ir 3 d., neįleisdama antstolio G. B. į pastatą, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių konkrečių teismo priimtų dokumentų pagrindu antstolis G. B. norėjo atlikti patikrinimą UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausančiame administraciniame pastate. Tuo tarpu po to, kai G. Š. buvo oficialiai įteikta 2006 m. vasario 24 d. nutartis ir ji pati asmeniškai su ja susipažino, daugiau antstoliui G. B. patekti į administracinį pastatą nebuvo trukdyta. Antra, neleisdama antstoliui patekti į pastatą bei kliudydama fiksuoti, kokioje statybos darbų stadijoje yra pastatas, G. Š. tai darė ne piktybiškai, ne siekdama pažeisti įstatymą, o turėdama tikslą apsaugoti jos administruojamos UAB „(duomenys neskelbtini) “ turtą nuo pašalinių asmenų, pagrįstai manydama turinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi nustatytus įgaliojimus dėl bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turto administravimo. Tuo metu galiojo ir kitoje civilinėje byloje priimta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartis, kuria to paties turto, taip pat ir administracinio pastato, administratoriumi buvo paskirtas J. J.. Šia nutartimi G. Š. nebuvo atleista nuo administratorės pareigų, paskirtų ankstesniąja teismo nutartimi. Teismo vertinimu, dviejų teismo dokumentų buvimas G. Š. pagrįstai sukėlė nepasitikėjimą, ar antstolio G. B. reikalavimai įleisti jį į pastatą yra teisėti. G. Š. abejojimą dėl antstolio reikalavimų objektyvumo turėjo sustiprinti ir tas faktas, kad antstolis G. B. į UAB „(duomenys neskelbtini) “ administracinį pastatą atvykdavo kartu su bendrovės direktoriumi A. S., su kuriuo buvo susiklostę priešiški santykiai. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad G. Š. pagrįstai kilo abejonių ir dėl filmavimo kameros panaudojimo tikslų – jai nebuvo aišku, ar antstolis nori pasinaudoti vaizdo fiksavimo priemone vykdydamas teismo nutartį, ar vykdydamas privatų A. S. pavedimą, juo labiau, kad filmavimo kamera buvo A. S. rankose. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. Š. veiksmai vertintini ne kaip BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, bet kaip kliudymas antstoliui vykdyti teismo vykdomuosius dokumentus, numatytas CPK 585 straipsnio 2 dalyje.

22Vertindama G. Š. išteisinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį motyvus, kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007). Nepaisant gana plataus trukdymo veikos suvokimo, kolegija pažymi ir tai, kad trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų teisėtumas ir jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės klausimą. Antstolių veikla dažnai vykdoma konflikto tarp šalių sąlygomis, todėl Antstolių profesinės etikos kodekso 15 straipsnis įpareigoja antstolį, atliekantį vykdymo veiksmus, būti kantriu ir mandagiu, nerodyti susierzinimo, pykčio, vengti balso pakėlimo ir visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad antstolis yra šališkas. Ypač aktualūs taip pat yra Antstolių įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, kad paslaugų teikimas neturi trukdyti antstoliui atlikti įstatymų nustatytas funkcijas; kad, teikdamas paslaugas, antstolis privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių antstolio objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas; kad visais atvejais antstolis privalo teikti pirmumą įstatymų nustatytoms funkcijoms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2008 m. lapkričio 14 d. priimtą Antstolių įstatymo 4, 5, 6, 8, 10, 11, 13, 14, 15, 21, 23, 27, 29, 30, 32, 34, 35, 36, 37, 39, 40, 41, 43 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. X-1837 (įsigalios nuo 2009 m. balandžio 1 d.) antstolis negali teikti mokamų paslaugų vykdomosiose bylose, jeigu tuos pačius veiksmus jis turi atlikti priverstinio vykdymo priemonėmis; antstoliui atliekant funkcijas ir teikiant paslaugas, turi būti užtikrintas funkcijų atlikimo ir paslaugų teikimo atribojimas (21 straipsnio 3 dalis); konstatuodamas faktines aplinkybes, antstolis turi tiek pat teisių įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas ir būti jose kaip ir asmuo, kurio prašymu konstatuojamos faktinės aplinkybės (23 straipsnio 3 dalis).

23Nagrinėjamojoje byloje G. Š. inkriminuoti trukdymo antstolio veiklai veiksmai atlikti prieštaringomis teisinėmis aplinkybėmis bei konflikto tarp šalių sąlygomis: kelių skirtingo turinio teismo sprendimų buvimas, besitęsiantis šalių bylinėjimasis, priimtų teismo sprendimų apskundimo faktai, pagrindas įtarti antstolį esant šališką ir pan. Tokiais atvejais veikos pavojingumo ir kaltės klausimai turi būti nagrinėjami itin atidžiai. Apeliacinės instancijos teismo pateikta kruopšti faktinių įvykio aplinkybių analizė rodo, kad G. Š. veiksmai dėl nepakankamo pavojingumo ir atitinkamos tyčios nebuvimo neturėjo būti ir nebuvo kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį kaip trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą.

24Dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 245 straipsnį

25BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Kolegija pažymi, kad teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis. Pvz., skolininko per teismo nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdymas gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats skolininkas galėjo įvykdyti teismo sprendimą (kasacinė nutartis 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-291/2008) arba asmuo nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teismo skirto įpareigojimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-86/2005, 2K-625/2006). Kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta.

26Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. Š pagal BK 245 straipsnį, nurodė, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartį įpareigojimas perduoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo skirtas UAB „(duomenys neskelbtini) “, o ne G. Š.. Esant tokioms aplinkybėms, antstolio reikalavimai G. Š. perduoti minėtą pastatą buvo neteisėti, nes skirti ne tam asmeniui, kuris tai padaryti buvo įpareigotas teismo nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, panaikindama apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad nebuvo išsamiai ištirti prokuroro apeliacinio skundo argumentai, jog faktine šio pastato valdytoja buvo pastato administratore paskirta UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktorė G. Š., todėl būtent jai turi kilti atsakomybė pagal BK 245 straipsnį. Antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas, atmetęs prokuroro skundą, konstatavo, kad apelianto argumentai, jog G. Š. jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu neva buvo UAB „(duomenys neskelbtini) “ pastato faktinė valdytoja, todėl teismo įpareigojimai perduoti pastatą bei jame esantį turtą naujai paskirtam administratoriui J. J. buvo skirti būtent jai, akivaizdžiai neįtikinami ir nepagrįsti. Šią išvadą teismas pagrindė šiais argumentais: Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartimi atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomam administraciniam pastatui, nuosavybės teise priklausančiam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini) ", nustatytas paprastas administravimas. Pastato ir jame esančio turto administratoriumi paskirtas J. J.. Nutartimi atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)" įpareigota perduoti nurodytą turtą administruoti J. J.. Teismo nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“, kartu ir jos direktorei G. Š. jokie įpareigojimai paskirti nebuvo. Todėl teismo nutarties dėl administracinio pastato bei jame esančio turto paskirtam turto administratoriui J. J. perdavimo nevykdė UAB „(duomenys neskelbtini) “, o ne G. Š.. Taigi G. Š. negali atsakyti už teismo sprendimo nevykdymą, nes šiuo sprendimu ji visiškai niekuo neįpareigota, o įpareigojimai skirti kitam subjektui. Pati G. Š. su UAB „(duomenys neskelbtini) “ nebuvo susieta jokiais susitarimais, įpareigojimais bei prievolėmis. Laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. kovo 14 d. pagal priimtas civilinėse bylose teismų nutartis faktiškai buvo du UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratoriai – G. Š. ir J. J., kurie vienas kito nepripažino. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 24 d. nutartis pakeista – nutarties dalis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracinio pastato paprastojo administravimo nustatymo bei J. J. paskyrimo šio turto administratoriumi panaikinta.

27Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl G. Š. neatitikimo BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo specialiųjų subjekto požymių ir konstatuoja, kad pagal šį kaltinimą ji išteisinta pagrįstai.

28Kolegija taip pat nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir atmesdamas apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo G. Š. buvo išteisinta pagal BK 231 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnį, būtų nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnis 3 dalis), netinkamai motyvavęs savo išvadas (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys), pažeidęs įrodymų vertinimo tvarką (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ar neįvykdęs kasacinės instancijos teismo nurodymų (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

30Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo G. B. atstovo advokato Andriaus Kaluinos kasacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,... 4. Išteisintoji G. Š. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad... 5. Išteisintoji G. Š. pagal BK 245 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad nevykdė... 6. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo... 7. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20... 8. Anot kasatoriaus, nepagrįstos yra ir apeliacinės instancijos teismo išvados,... 9. Anot prokuroro, įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad G.... 10. Kasatorius taip pat nurodo, kad, išteisinant G. Š. pagal BK 245 straipsnį,... 11. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo G. B. atstovas advokatas Andrius Kaluina... 12. Kasatorius nurodo, kad BK 231 straipsnio 1 dalis greta trukdymo antstoliui... 13. Kasatoriaus teigimu, nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo nutarties... 14. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad G.... 15. Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad... 16. Kasatoriaus teigimu, veikos kvalifikavimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį... 17. Kasatoriaus teigimu, pirmiau nurodytos teismo nutartys buvo vykdomos... 18. Kasaciniai skundai atmestini.... 19. Dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį... 20. Pirmosios instancijos teismas G. Š. išteisinimą pagal BK 231 straipsnio 1... 21. Antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka bei pakartotinai atmetęs... 22. Vertindama G. Š. išteisinimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį motyvus,... 23. Nagrinėjamojoje byloje G. Š. inkriminuoti trukdymo antstolio veiklai veiksmai... 24. Dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 245 straipsnį ... 25. BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma... 26. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. Š pagal BK 245 straipsnį,... 27. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl G. Š.... 28. Kolegija taip pat nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas,... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,... 30. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo G. B....