Byla 2K-636/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Taip pat D. G. nuteistas pagal BK 245 straipsnį ir jam paskirta bausmė dvidešimt parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

3Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo D. G. apeliacinis skundas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

Nustatė

5D. G. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad prievartavo turtą iš M. G., būtent: 2007 m. gruodžio 4 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, prie lošimo namų, esančių ( - ), veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, nurodė nukentėjusiajam M. G. sėsti į jam priklausantį automobilį „Audi A8“ (valst. Nr. ( - )) Automobilyje D. G. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, pareikalavo, kad M. G. perduotų jiems 2 000 eurų (6 905,60 Lt), asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia sudavė M. G. apie tris smūgius į krūtinę, nugarą ir kairį žastą, tuo padarydamas poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairėje nugaros pusėje ir kairiame žaste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. D. G. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, neleido M. G. išlipti iš automobilio, t. y. asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, laikė automobilyje M. G. už pečių, o D. G. įkėlė bandančio išlipti nukentėjusiojo kojas į automobilį ir uždarė dureles, vežiojo nukentėjusįjį automobiliu po Šiaulių miestą iki 2007 m. gruodžio 4 d., 15.30 val. Šiais veiksmais D. G., neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai, atvirai, panaudodamas fizinį smurtą bei atimdamas M. G. laisvę, vertė jį perduoti 2 000 eurų (6 905,60 Lt).

6Be to, D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 30 d., apie 15.30 val., Šiaulių rajone, ( - ) automobilyje „Rover 200“ (valst. Nr. ( - )) priklausančiame V. D., bendravo su automobilį vairavusiu M. D., dėl to nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi šešiems mėnesiams skirto įpareigojimo nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis priemonėmis ar kitokiais būdais su M. D., gimusiu ( - ), gyvenančiu Šiauliuose, ( - ).

7Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatoriaus nuomone, teismų sprendimai neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

8Kasaciniame skunde D. G. nurodo, kad, vertindami jo veiksmus kaip nusikalstamus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, teismai neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą — nuteistojo veiksmų turinį vertino remdamiesi išimtinai nukentėjusiojo M. G. parodymais apie tai, kaip jo atžvilgiu elgėsi (naudojo fizinę prievartą) kitas asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad vien tas faktas, jog jis neva neleido M. G. išlipti iš automobilio po to, kai asmuo, dėl kurio tyrimas išskirtas, nukentėjusiajam sudavė kelis smūgius, t. y. panaudojo fizinį smurtą, vertintinas kaip veikimas „bendrais veiksmais“ su minėtu asmeniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad apie tai, ar kelių asmenų veiksmuose esama bendrininkavimo požymių, būtina spręsti iš objektyviųjų bei subjektyviųjų kriterijų, susijusių su valiniais bei intelektiniais momentais. Kasaciniame skunde teigiama, kad valinio momento vertinimas reikštų, jog teismai privalėjo nustatyti asmenų, kurie naudojo prievartą prieš nukentėjusįjį M. G., bendro veikimo mechanizmą. Taigi buvo būtina atsakyti, kas pirmas pradėjo prievartinius veiksmus ir kokiu poelgiu tai buvo išreikšta – žodžiais, veiksmais, konkliudentiniu elgesiu ir kt. Taip pat labai svarbu buvo atsakyti į klausimą, kaip asmenų, naudojančių fizinę prievartą ar ketinančių tai daryti, veiksmus suvokė pats nukentėjusysis — iš kurio kaltininko jautė didesnį ir intensyvesnį pavojingą elgesį, kuriam iš jų galėjo pasipriešinti, kuriam ne, kokie nukentėjusiojo ir kaltininkų tarpusavio santykiai buvo iki tol ir po to, kaip kaltininkai elgėsi jau atlikę neteisėtus veiksmus. Tačiau teismas, pasak kasatoriaus, šių aplinkybių nesiaiškino. Kasaciniame skunde nurodoma, kad intelektinio momento vertinimas šios bylos kontekste reikštų, jog abiejų instancijų teismai turėjo imtis priemonių nustatyti, kaip įvykio kaltininkas suvokė patį įvykį, kitų dalyvavusių asmenų elgesį, jų esmę ir įtaką. Pirmosios instancijos teismas kaip vieninteliu nuteistojo kaltės patvirtinimu rėmėsi faktu, kad jis neleido M. G. išlipti iš automobilio. Kasatorius nurodo, kad jo veiksmų turinį teisiniu požiūriu teismai sutapatino su asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, veiksmais, jeigu tokie būtų teoriškai įrodyti. Taigi teismai rėmėsi objektyvaus pakaltinamumo taisykle ir perkėlė įrodinėjimo naštą nuteistajam, nes asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, yra pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų ir teismo.

9Nuteistasis D. G. mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados dėl jo bendrininkavimo su asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas, prieštarauja BK 24 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Susitarimas yra vienas esminių bendrininkavimo požymių, būtina bendrų neteisėtų veiksmų koordinavimo sąlyga, o nuteistojo ir asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, veiksmų visuma, intensyvumas, kryptis ir jų išraiška neatitiko baudžiamajame įstatyme įtvirtinto susitarimo turinio. Kasatorius nurodo, kad teismų nustatytų jo veiksmų (D. G., būdamas šalia, savo elgesiu pritarė bendrininko smurtiniams veiksmams; D. G. taip pat atliko turto prievartavimo objektyviosios pusės veiksmus: skambino nukentėjusiajam ir kvietė susitikti, vežė jį savo automobiliu pas liudytoją R. R.) negalima laikyti bendru sutarimu iki įvykio ar jo metu. Nuteistasis D. G. nurodo, kad nėra aišku, už kokius veiksmus jis nuteistas, nes apeliacinės instancijos teismas pripažino jį vykdytoju, tačiau taip pat pripažino, kad intensyvaus fizinio smurto jis nevartojo ir turto nereikalavo. Kasatorius teigia, kad teismai nesiaiškino jo elgesio subjektyviojo požymio – ar jis galėjo, jeigu tuo metu buvo automobilyje, neveikimu sutikti su kito asmens atliekamais neteisėtais veiksmais, pritarti tokiems veiksmams ir juos palaikyti. Teismai nesvarstė, ar asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, veiksmai nereiškė eksceso, t. y. kai vienas iš bendrininkų viršija galimą ar esamą bendrą tyčinį susitarimą veikti išvien. Be to, įvykių spontaniškumas (tą patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga) taip pat turėjo sukelti teismams abejonių, ar atitinkamų asmenų veiksmai laikytini veikimu bendrais tikslais.

10Kasatorius nurodo, kad jo bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai tirti įrodymus, vertinti jų visumą, nes akivaizdu, kad jo kaltė buvo grindžiama netiesioginiais įrodymais, t. y. V. P., R. R. parodymais, parodymo atpažinti duomenimis, celių žemėlapio duomenimis ir kitais, kurie, pasak nuteistojo, tiesiogiai nepatvirtina įvykio aplinkybių. Nuteistojo D. G. nuomone, iš visų duomenų, kuriais teismai grindė jo kaltę, tik nukentėjusiojo M. G., nurodžiusio, kad smurtą prieš jį vartojo ne kasatorius, o asmuo, dėl kurio tyrimas išskirtas, parodymai yra tiesiogiai susiję su įvykiu. Kasatoriaus teigimu, itin svarbu nustatyti, kaip turėtų būti vertinami liudytojo V. P. parodymai, kuriais remiasi teismai. Jų šaltinis yra M. G. pasakojimai apie tai, kad prieš jį smurtavo kitas asmuo, o ne kasatorius, taigi, liudytojui buvo žinoma tik tai, kad nukentėjusįjį kažkas sumušė. Tačiau iš V. P. parodymų tampa aišku, kad jis iš M. G. žodžių tikrai negalėjo susidaryti aiškaus vaizdo, kas smurtavo, kas ko reikalavo ir kodėl. D. G. nuomone, V. P. parodymai galėtų patvirtinti nebent paties nuteistojo paaiškinimus, kad jis buvo įvykio vietoje, tačiau buvo išlipęs iš automobilio parūkyti ir to, kas vyko automobilyje, nematė.

11Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo teiginius apie nuteistojo D. G. ir nukentėjusiojo M. G. buvimo (susitikimo) vietą 2007 m. gruodžio 4 d., rėmėsi UAB „Bitė Lietuva“ pateiktais celių žemėlapių duomenimis. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šių teiginių nepatikrino, nors privalėjo. Abiejų instancijų teismai vengė išsamiai ištirti duomenis apie tai, kur tiksliai, sprendžiant iš skambučių celių, prieš įvykį buvo nuteistasis ir nukentėjusysis. Byloje yra duomenų, kurių teismai netyrė, būtent: UAB „Bitė Lietuva" pateiktoje įeinančių bei išeinančių skambučių išklotinėje ties vieta „celės“, laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 4 d. 14.16 val. iki 2007 m. gruodžio 4 d. 21.37 val., yra nurodomi nuliai, kurie rodo, kad nėra tikslių duomenų apie tai, kuri bazinė stotis fiksavo įeinančius ar išeinančius skambučius. Nors ši abejonė buvo pateikta Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau jis šiuo klausimu nepasisakė. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis M. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog iš karto po susitikimo su nuteistuoju D. G. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, paskambino M. B. ir papasakojo, kad reikalaujami pinigai. Tačiau M. B. tokius nukentėjusiojo paaiškinimus paneigė. Ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, gana svarbi tinkamo įrodinėjimo požiūriu, tačiau teismai šio klausimo nekėlė. Tai dar kartą patvirtina, kad įrodinėjimo procesas abiejų instancijų teismuose buvo neišsamus, fragmentiškas ir pažeidžiantis BPK 20 straipsnio reikalavimus, dėl to buvo sukliudyta išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

12Kasatorius tvirtina, kad teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 245 straipsnį, taip pat padarė teisės taikymo klaidų, netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 245 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Kasatorius pažymi, kad ši norma negali būti taikoma automatiškai kiekvienam teismo sprendimo neįvykdymo faktui, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys (kasacinės nutartys Nr. 2K-584/2010, Nr. 2K-47/2009 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant analogiško pobūdžio bylas nurodoma, kad teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Pasak nuteistojo, tai reiškia, kad ir jo bylą nagrinėję teismai privalėjo vienareikšmiškai įsitikinti, ar jis turėjo realią ir objektyvią galimybę vykdyti teismo įpareigojimus. Nuteistasis D. G. nurodo, kad nežinojo, jog jo pažįstamas Marius yra M. D., su kuriuo jam teismo sprendimu buvo uždrausta bendrauti, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tas faktas, jog nuteistasis su M. D. sportavo, bendravo, įrodo, kad jis turėjo pažinoti ir žinoti pastarojo pavardę. Pasak kasatoriaus, Šiaulių apygardos teismas, klausimus, ar jo veiksmuose yra tyčinės (tiesioginės) kaltės požymių, ar iš tiesų jis objektyviai galėjo žinoti M. D. pavardę, kokie buvo jų tarpusavio santykiai ir pan., galėjo išspręsti išsireikalavęs Šiaulių miesto apylinkės teismo bylą dėl įpareigojimų skyrimo, kurioje būtų visi policijos pareigūnų duomenys apie tai, ar D. G. anksčiau yra bendravęs su M. D., jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis, kur, kada, ar yra kokių nors duomenų, leidžiančių neabejoti tuo, kad jis tikrai galėjo žinoti M. D. pavardę ir kitus duomenis, reikalingus tinkamam teismo įpareigojimų vykdymui. Nuteistasis D. G. pastebi, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog jis 2009 m. liepos 30 d. apie 15.30 atitinkamoje vietoje bendravo su M. D.. Pasak kasatoriaus, šis faktas svarbus nustatant nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį, t. y. teismai turėjo įvertinti tai, kad yra neįtikėtina, jog, žinodamas darąs pažeidimą (bendraudamas su asmeniu, su kuriuo uždrausta teismo sprendimu), nuteistasis tai darytu šviesiu paros metu viešoje vietoje.

13Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad konkrečiu atveju jam yra inkriminuojama veika, kurios požymiai, draudimai ir įpareigojimai yra aprašyti ne pačiame baudžiamajame įstatyme, bet blanketinėje nuostatoje, būtent – Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad abiejų instancijų teismai privalėjo tirti, analizuoti ir vertinti, kokios specialaus įstatymo nuostatos buvo pažeistos, ar nustatyti pažeidimai atitinka BK 245 straipsnio taikymui būdingos tiesioginės tyčios turinio požymius, ar nuteistojo veiksmai gali būti vertinami kaip nusikalstami subjektyviuoju aspektu. Kasatorius kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją, kad, įteikus 2009 m. birželio 23 d. nutartį, jis turėjo pareigą ir galimybę sužinoti nurodytus asmenis ir vykdyti teismo įpareigojimą – tokios pareigos, apie kurią kalba pirmosios instancijos teismas, nuteistajam nenustato nei BK, nei Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Kasatoriaus nuomone, viešojoje teisėje nėra leistina asmenį, kuriam taikoma administracinio poveikio priemonė, įpareigoti aiškintis, kaip reikėtų tinkamai suprasti teismo įpareigojimo turinį, imtis priemonių, kad būtų aišku, su kuo draudžiama bendrauti.

14Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti.

15Prokurorės nuomone, kasatoriaus nepasitenkinimas dėl teismų sprendimo atmesti jo parodymus, o nukentėjusiojo parodymus pripažinti patikimais yra nepagrįstas. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymų tyrimas, vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pareiga, kurią jie įvykdo remdamiesi šio straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Nepalankaus sprendimo priėmimas nuteistajam neduoda pagrindo teigti, kad D. G. bylą nagrinėję teismai tirdami ir vertindami įrodymus pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Pagal teismo nustatytas aplinkybes D. G. pagrįstai pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo, padaryto bendrininkaujant su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Prokurorės nuomone, nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad teismai nenustatė buvus susitarimą tarp jo ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, prievartauti iš nukentėjusiojo turtą, taip pat kas pirmas pradėjo veiksmus, panašius į prievartą, kokiu poelgiu tai buvo padaryta, kaip šią prievartą suvokė nukentėjusysis ir iš kurio kaltininko pusės jis jautė didesnę grėsmę. Teismų sprendimuose yra tiksliai nustatyti, įvardyti ir teisingai teisiškai įvertinti kiekvieno asmens nusikalstami veiksmai naudojant prievartą prieš nukentėjusįjį, neteisėtai reikalaujant perduoti turtą. Remdamasi kasacinėmis nutartimis (Nr. 2K-130/2011, 2K-240/2011, 2K-364/2011 ir kt.), prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje padaryta teisinga išvada dėl kasatoriaus bendrininkavimo su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, nors pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes abu bendrininkai atliko skirtingas funkcijas, versdami nukentėjusįjį M. G. perduoti turtą. Byloje nustatyta, kad smurtą naudojo kitas asmuo, tačiau tai matydamas ir būdamas šalia D. G. tokiems bendrininko veiksmams pritarė ir neprieštaravo. Be to, nuteistasis savo aktyviais veiksmais – skambindamas nukentėjusiajam ir kviesdamas susitikti, po to neleisdamas jam išlipti iš automobilio ir savo automobiliu veždamas pas liudytoją R. R., taip pat atliko turto prievartavimo objektyviuosius požymius atitinkančius veiksmus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, įvertinę visas šias aplinkybes, pagrįstai pripažino kasatorių turto prievartavimo vykdytoju, nors jis pats intensyvaus fizinio smurto nenaudojo ir turto nereikalavo. Toks bendrininkavimo aiškinimas atitinka teismų praktiką, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad bendrininkavimo institutą reglamentuojančios BK nuostatos šioje byloje buvo netinkamai aiškintos ir taikytos.

16Prokurorės nuomone, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir neįvertino įrodymų visumos. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. Visi bylos įrodymai – tiek pirminiai ir išvestiniai, tiek tiesioginiai ir netiesioginiai – yra įrodinėjimo proceso elementai ir neturi pranašumo vieni prieš kitus, todėl ir kasatoriaus įvardyti kaip netiesioginiai įrodymai bei jų pagrindu padarytos išvados atitinka BPK reikalavimus ir sudaro objektyvų pagrindą juos vertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Atsiliepime nurodoma, kad tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais ir ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs su nusikalstama veika susijusius reikšmingus bylos duomenis, taip pat ir skunde ginčijamus nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, juos tinkamai įvertino, o spręsdamas D. G. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimus, rėmėsi įrodymų visuma, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, bei nuosprendyje pateikė išsamią šių įrodymų analizę, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Prokurorės nuomone, kasaciniame skunde minima aplinkybė, kad teismas nuosprendyje neaptarė liudytojo R. R. parodymų, laikytina nuosprendžio trūkumu, tačiau jis nepadarė įtakos teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui. Tai pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Tai, kad nuosprendyje įrodymai įvertinti kitaip ir padarytos kitokios išvados, negu tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai, t. y. kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

17Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo D. G. apeliacinio skundo matyti, kad nuosprendį jis skundė dėl netinkamai byloje įvertintų įrodymų, tačiau skunde nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas jam nepalankias išvadas padarė neišsamiai ištyręs bylos įrodymus. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo gynėjos prašymą, atliko įrodymų tyrimą, ištyrė papildomai pateiktus duomenis, išklausė telefoninio pokalbio įrašą, apklausė nukentėjusįjį, liudytoją V. P.. Patikrinęs bylą teismas nutartyje išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino teisingai, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį –nuosprendį nėra pagrindo.

18Prokurorės nuomone, pagal nustatytas bylos aplinkybes D. G. padaryta veika pagrįstai pripažinta tyčiniu teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymu ir kvalifikuota pagal BK 245 straipsnį, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 straipsnį svarbu teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, vykdymo arba nevykdymo faktas. Atsiliepime nurodoma, jog nuteistasis kelia, ne teisės taikymo, o fakto klausimus teigdamas nesupratęs, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi jam yra uždrausta bendrauti su M. D., nes nežinojo šio asmens pavardės, ir kad ne nuteistojo pareiga yra pažinoti visus asmenis, su kuriais jam uždrausta bendrauti. Faktų nagrinėjimas priskirtinas pirmosios ir apeliacinės instancijos kompetencijai, todėl šie klausimai, pasak prokurorės, nenagrinėtini. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, atmetė kasatoriaus aiškinimus, kad jis nežinojo asmens, kurį gerai pažįsta ir su kuriuo bendrauja bei kartu sportuoja, pavardės. Šiai išvadai taip pat pritarė apeliacinės instancijos teismas. Taigi kasatorius, žinodamas apie teismo nutartimi priimtą sprendimą, draudžiantį bendrauti su M. D., ir šio draudimo nepaisydamas, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

19Kasacinis skundas atmestinas

20Dėl BK 181 straipsnio 2 dalies

21Kasatoriaus teiginys, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o įrodymus įvertino pažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, atmestinas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir atliktas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Jeigu įrodymų vertinimo procesas vyko laikantis BPK nustatytų reikalavimų, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų padarytų išvadų ir priimtų sprendimų teisėtumu. D. G. bylą nagrinėjusių teismų sprendimų ir posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad teismai išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, sprendimuose išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, argumentuotai pasisakyta, kodėl teismai nukentėjusiojo M. G. parodymus pripažįsta patikimais, o nuteistojo versiją atmeta. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo gynėjos prašymu atlikęs įrodymų tyrimą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis (tiek išnagrinėtus pirmosios instancijos teisme, tiek papildomai ištirtus pagal apeliacinį skundą), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas ir įstatymų nuostatų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kritikuodamas teismų atliktą įrodymų tyrimą ir ginčydamas išvadas, pats kasatorius savo skunde aptaria tik dalį byloje esančių duomenų bei remdamasis jais pateikia sau palankią įvykių eigą, tačiau nutyli tuos duomenis, kurie akivaizdžiai paneigia jo versiją. Teismai atmetė kasatoriaus versiją, kad jis neprievartavo turto iš M. G. (įvykio metu buvo išlipęs iš automobilio parūkyti ir negirdėjo, apie ką nukentėjusysis kalbasi automobilyje su asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas), nes ją paneigė byloje ištirti ir teismų patikimais pripažinti duomenys: nukentėjusiojo D. G. ir liudytojo V. P. parodymai, specialisto išvada, elektroninių ryšių tinklų operatorių pateikti duomenys ir kiti, kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią įrodymų grandinę, atskleidžiančią įvykių eigą ir neginčijamai patvirtinančią nuteistojo D. G. kaltumą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorius teisus, kad nagrinėjamoje byloje tiesioginiu įrodymu gali būti pripažinti tik nukentėjusiojo M. G., kuris pats dalyvavo įvykyje, parodymai. Tačiau tai, kad teismai, be šių parodymų, savo išvadas pagrindė ir duomenimis, kurie laikytini netiesioginiais įrodymais, nėra BPK nuostatų pažeidimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatorius nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais teismai pagrindė savo sprendimus, prieštarauja šioms BPK nuostatoms.

22Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neištyrė prieštaravimo tarp M. G. ir M. B. parodymų. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. G. teigė, kad iš karto po įvykio paskambino M. B., o šis tokius nukentėjusiojo parodymus paneigė. Tokie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. M. B., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad neprisimena, ar telefonu kalbėjosi su nukentėjusiuoju apie turto prievartavimą. Taigi nei patvirtino, nei paneigė nukentėjusiojo parodymus. Iš tiesų M. B. nebuvo apklaustas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, tačiau tai nesutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybių ir priimti teisingus sprendimus. Kaip minėta, kitų byloje esančių duomenų teismams pakako nustatyti visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad M. B. parodymai susiję ne su pačiu turto prievartavimo iš M. G. faktu, t. y. nusikalstamos veikos aplinkybėmis, o su įvykiais po jo, kurie neturi jokios įtakos nuteistojo D. G. padarytų nusikalstamų veiksmų nustatymui ir jų teisiniam vertinimui.

23Kasatorius nesutinka su teismų sprendimu pripažinti jį padarius nusikalstamą veiką bendrininkaujant su asmeniu, dėl kurio tyrimas atskirtas. Nuteistasis nurodo, kad teismų nustatytų jo veiksmų negalima laikyti bendru veikimu susitarus su kitu asmeniu, taip pat teigia, kad nėra aišku, už ką jis nuteistas, nes, viena vertus, teismai pripažino D. G. nusikalstamos veikos vykdytoju, tačiau, kita vertus, nustatė, kad intensyvaus fizinio smurto jis nenaudojo ir turto iš M. G. nereikalavo. Kasaciniame skunde cituojamos bendrininkavimo institutą reglamentuojančios BPK nuostatos ir deklaratyviai teigiama, kad D. G. ir asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, veiksmų visuma, intensyvumas, kryptis ir jų išraiška neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtinto susitarimo turinio. Šių savo teiginių kasatorius nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais, todėl jie atmetami.

24Teisinis asmens veiksmų vertinimas yra bendro įrodymų vertinimo rezultatas ir priklauso išimtinai bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nevertina, tačiau pagal žemesnių instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes gali patikrinti, ar tinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Kasatorius teisus, kad būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai (kaip savo veiksmus apibūdina nuteistasis). Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Išnagrinėję byloje esančius duomenis, teismai nustatė konkrečius kasatorius veiksmus, aptarė juos savo sprendimuose ir tinkamai teisiškai įvertino. Teismai nustatė, kad D. G. įvykdė dalį BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atitinkančių veiksmų. Nors ir buvo nustatyta, kad iš M. G. pinigų pareikalavo asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, o D. G. tokio reikalavimo neišsakė, tačiau teismai teisingai įvertino nuteistojo veiksmus kaip bendrininkavimą prievartaujant turtą ir pripažino D. G. nusikalstamos veikos vykdytoju. Byloje nustatytos aplinkybės rodo buvus susitarimą tarp kasatoriaus ir asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, ir nėra svarbu, ar kaltininkų veiksmai buvo aptarti prieš tai, kai nukentėjusysis įlipo į D. G. automobilį, ar kilo spontaniškai jam jau atėjus. Pažymėtina, kad nusikalstama veika padaryta D. G. priklausančiame automobilyje, kurį jis pats ir vairavo, todėl ji negalėjo būti įgyvendinta be jo pritarimo. Matydamas, kad asmuo, dėl kurio tyrimas atskirtas, elgiasi nusikalstamai – naudoja smurtą, reikalauja pinigų iš M. G. – nuteistasis D. G. pasyviai palaikė bendrą sumanymą prievartauti turtą iš nukentėjusiojo ir aktyviai prisidėjo prie šio sumanymo įgyvendinimo: paskambinęs nukentėjusiajam pakvietė jį susitikti, liepė sėstis į automobilį, jam bandant išlipti neleido to padaryti (įkėlė kojas ir uždarė dureles), vežiojo po Šiaulius, taip atimdamas jam laisvę.

25Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų; pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistojo ir kito asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas, veiksmai atitinka įstatyme bei teismų praktikoje apibrėžiamus bendrininkavimo požymius, todėl nuteistojo D. G. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

26Dėl BK 245 straipsnio

27Pagrindinis kasatoriaus argumentas, kuriuo jis ginčija nuteisimą pagal BK 245 straipsnį, yra tai, kad šiame straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčia, o D. G. tvirtina nežinojęs, kad Marius, su kuriuo jis kartu sportuoja, yra būtent tas M. D., su kuriuo jam teismo sprendimu uždrausta bendrauti. Todėl, pasak nuteistojo, jo veiksmai (susitikimas su M. D. ir važiavimas kartu automobiliu) negali būti laikomi tyčiniu teismo sprendimo nevykdymu, o tai eliminuoja galimybę taikyti jam baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 straipsnį.

28Taigi kasatorius šioje dalyje iš esmės ginčija teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad jis žinojo M. D. pavardę. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. G. bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir jais remdamiesi padarė išvadas dėl nuteistojo ir M. D. santykių. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismai neatliko procesinių veiksmų, kuriuos, kasatoriaus nuomone, privalėjo atlikti nustatydami šią aplinkybę, nesudaro pagrindo abejoti įrodymų tyrimo išsamumu. Ar byloje surinktų įrodymų pakanka tam tikrai išvadai pagrįsti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. D. G. baudžiamojoje byloje esantys duomenys patikimai patvirtina, kad nuteistasis žinojo M. D. kaip asmenį, su kuriuo buvo teismo įpareigotas nesusitikti, taigi tyčia ignoravo teismo paskirtą draudimą. Esant tokioms aplinkybėms nebuvo būtinybės atlikti papildomų procesinių veiksmų. Pažymėtina, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjai, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neprašė atlikti jokių papildomų įrodymų tyrimo veiksmų, susijusių su šios aplinkybės nustatymu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvadomis dėl D. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

30Nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,... 5. D. G. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad prievartavo turtą... 6. Be to, D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 30 d.,... 7. Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo... 8. Kasaciniame skunde D. G. nurodo, kad, vertindami jo veiksmus kaip nusikalstamus... 9. Nuteistasis D. G. mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados... 10. Kasatorius nurodo, kad jo bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio... 11. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo teiginius apie nuteistojo D. G.... 12. Kasatorius tvirtina, kad teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 245... 13. Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad konkrečiu atveju... 14. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 15. Prokurorės nuomone, kasatoriaus nepasitenkinimas dėl teismų sprendimo... 16. Prokurorės nuomone, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios ir... 17. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino apskųsto... 18. Prokurorės nuomone, pagal nustatytas bylos aplinkybes D. G. padaryta veika... 19. Kasacinis skundas atmestinas... 20. Dėl BK 181 straipsnio 2 dalies... 21. Kasatoriaus teiginys, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o... 22. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neištyrė prieštaravimo tarp M. G.... 23. Kasatorius nesutinka su teismų sprendimu pripažinti jį padarius... 24. Teisinis asmens veiksmų vertinimas yra bendro įrodymų vertinimo rezultatas... 25. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos... 26. Dėl BK 245 straipsnio... 27. Pagrindinis kasatoriaus argumentas, kuriuo jis ginčija nuteisimą pagal BK 245... 28. Taigi kasatorius šioje dalyje iš esmės ginčija teismų nustatytą faktinę... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 30. Nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti....