Byla 2-1593-464/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo M. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-266-324/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Envija“ ieškinį atsakovams T. P., D. J., M. J. ir A. J. dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB ,,Envija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo T. P. 53 455,94 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkas. Teismas 2014-09-08 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui T. P. priklausantį 53 455,95 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, o jo nesant ar nepakankant – atitinkamą atsakovo piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, sumą.
  2. Ieškovė 2015-07-28 pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo patikslino priteistinos žalos dydį ir prašė priteisti iš atsakovo T. P. 85 539,48 Eur žalos atlyginimą. Teismas šį patikslintą ieškinį priėmė, 2015-07-30 nutartimi pakeitė 2014-09-08 nutartimi atsakovui T. P. nustatyto turto arešto mastą, vietoje areštuotino 53 455,94 Eur vertės turto nurodant 85 539,48 Eur.
  3. Ieškovė 2017-06-19 dar kartą patikslino savo reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovo T. P. 87 478,24 Eur, iš atsakovo D. J. – 21 869,56 Eur, iš atsakovo M. J. – 98 413,03 Eur, iš atsakovo A. J. – 10 934,78 Eur (iš viso – 218 696,61 Eur) žalos atlyginimą ir procesines palūkanas. Nurodė, kad žala įmonei padaryta neteisėtais atsakovų veiksmais, kuomet šie, būdami įmonės valdymo organo nariais, priėmė sprendimą parduoti prekes UAB ,,Lukrida“ ir UAB ,,Mafula“ taikant minimalią 10 proc. pelno maržą. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, kad minėtas sprendimas riboja konkurenciją kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje, ir skyrė 303 600 Eur baudą, kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo sumažinta iki 218 695,61 Eur, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo palikta nepakeista.
  4. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui M. J. priklausantį turtą, kurio vertė 98 413,03 Eur; padidinti atsakovo T. P. turtui taikyto arešto mastą iki 87 478,24 Eur.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Kauno apygardos teismas 2017-06-22 nutartimi priėmė ieškovės UAB ,,Envija“ patikslintą ieškinį, nustatė terminą atsiliepimams pateikti, pakeitė teismo 2015-07-30 nutartimi atsakovui T. P. taikyto turto arešto mastą, vietoj areštuotinos 85 539,48 Eur sumos, nurodant 87 478,24 Eur; areštavo atsakovui M. J. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą arbą trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, kurių suma ar vertė neviršija 98 413,03 Eur.
  2. Teismas sprendė, kad ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimą, t. y. ieškinį tikėtinai pagrindė, o dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo šioje byloje yra pasisakyta ankstesnėse įsiteisėjusiose teismo 2014-09-08, 2015-07-30 nutartyse.
  3. Kadangi patikslintas ieškininis reikalavimas T. P. yra didesnis, nei 2015-07-30 nutartimi areštuoto turto vertė, teismas pripažino būtinu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių arešto masto pakeitimą, jį padidinant iki 87 478,24 Eur (CPK 148 str. 1 d.).
  4. Teismas nurodė, kad vienu iš reikalavimo pagrindų ieškovė įvardijo atsakovo M. J. neteisėtus veiksmus, pareigos veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu pažeidimą, dėl ko ieškovės įmonė patyrė nuostolius. Ši ieškinio pagrindą sudaranti aplinkybė leido teismui padaryti prielaidą ir apie atsakovo siekį išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Teismo vertinimu, atsakovo turima galimybė realizuoti turtą, kad į jį negalėtų būti nukreiptas išieškojimas, gali apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jį negalimu, atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą. Todėl padarė išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistuoja ir atsakovo M. J. atžvilgiu (CPK 144 str. 1 d.).

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atsakovas M. J. atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017-06-22 nutarties dalį, kuria jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Taip pat prašo prijungti naujus rašytinius įrodymus – išrašus iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

    9

    1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pasisakė dėl ieškovės pareikšto patikslinto ieškinio teisinių argumentų pagrįstumo, t. y. išsprendė bylos nagrinėjimo iš esmės klausimus, susijusius su atsakovo veiksmų teisėtumo vertinimu. Šioje proceso stadijoje tokios aplinkybės negalėjo būti vertinamos ir, juo labiau, negalėjo sudaryti pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
    2. Priešingai nei sprendė teismas, su patikslintu ieškiniu pateiktas įrodymas – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas, patvirtina, kad atsakovas veikė sąžiningai. Būtent jis pateikė informaciją apie konkurenciją ribojančius veiksmus.
    3. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas taikyti turtinius apribojimus. Be to, atsakovas turi pakankamai nekilnojamojo turto, kurio vertė 217 120 Eur, todėl yra finansiškai pajėgus įvykdyti teismo sprendimą. Aplinkybė, kad nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka, taip pat nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes jų taikymas pats savaime jokių vertybių nesukuria.
    4. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą, ketinimą nuslėpti, perleisti turimą turtą.
  1. Ieškovė UAB ,,Envija“ atsiliepime prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad didžioji atsakovo nekilnojamojo turto dalis yra valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jis yra įkeistas. Jokių papildomų naujų įrodymų, pagrindžiančių jo gerą turtinę būklę, atsakovas nepateikė.
    2. Su skundu pateikti duomenys apie atsakovo turtinę padėtį yra netikslūs. Žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiemo statiniai yra įkeisti, valdomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nėra aišku, kieno, kam ir kokio dydžio prievolės užtikrintos šio turto įkeitimu, kokia prievolių įvykdymo stadija. Tuo tarpu skunde nurodytas butas priklauso keturiems savininkams. Atsakovui priklauso tik 38 proc. šio turto, todėl nėra aiški šio turto vertė. Atsakovas nepateikė duomenų apie jo gaunamas pajamas, apie turimus įsipareigojimus.

10Teisėja

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl naujų įrodymų prijungimo

  1. Apeliantas M. J., teikdamas 2017-07-18 atskirąjį skundą, kartu su juo pateikė naujus įrodymus – VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, kuriuos prašo prijungti prie bylos.
  2. Atsižvelgiant į apeliacine tvarka nagrinėjamo procesinio klausimo specifiką (dėl sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui buvimo), į aplinkybę, kad dėl to nutartis buvo priimta neišklausius antrosios ginčo šalies argumentų (nutartis apeliantui išsiųsta kartu su patikslintu ieškiniu), į faktą, kad apelianto teikiami įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu ir jais siekiama paneigti sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti buvimą, pripažintina, kad būtinybė apeliantui teikti naujus įrodymus atsirado po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Be to, šie įrodymai kartu su atskiruoju skundu buvo išsiųsti ir ieškovei, t. y. sudarytos objektyvios galimybės kitai šaliai su jais susipažinti. Todėl šie įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais įrodymais (CPK 314 str.).
Dėl sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti
  1. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų sutaptis: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutarties dalyje konstatuota, kad abi paminėtos sąlygos nustatytos. Apeliantas savo skunde iš esmės kelia netinkamo antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatymo klausimą, dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos pasisakydamas tik tuo aspektu, kad teismo išvados dėl apelianto nesąžiningų veiksmų, sukėlusių ieškovei nuostolių, šioje bylos proceso stadijoje yra per ankstyvos ir neteikiančios pagrindo areštui taikyti.
  2. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą, kad vien ieškinyje nurodyta aplinkybė, jog apeliantas, būdamas ieškovės valdymo organo nariu, pažeidė pareigą veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu, jau savaime patvirtina, kad jis gali imtis priemonių apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą – perleisti, nuslėpti turtą, jeigu tokia galimybė jam nebūtų apribota. Tokia teismo išvada iš tiesų stokoja pagrįstumo, išplečia reikalavimų prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminaraus įvertinimo) doktrinos ribas ir neatitinka aktualių teisminėje praktikoje pateikiamų išaiškinimų dėl šios sąlygos nustatymo prielaidų.
  3. Visų pirma sutiktina su apelianto pozicija, kad įstatyme įtvirtintų sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei kilti vertinimas bei konstatavimas yra ieškinio iš esmės nagrinėjimo dalykas. Nors ieškovė ir teismas aplinkybę, kad apeliantas pasirašė susitarimą, kuris buvo pripažintas ribojančiu konkurenciją, laiko liudijančia jo nesąžiningumą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, apeliantas savo atsikirtimuose teigia priešingai, t. y. kad jis veikė išimtinai ieškovės interesais ir būtent jo vadovaujama UAB ,,Lukrida“ pateikė Konkurencijos tarybai informaciją apie galimai konkurenciją ribojančius veiksmus. Taigi akivaizdu, kad paminėtos aplinkybės, kiekvienos iš šalių interpretuojamos tik sau palankia linkme, negali būti laikomos vienos šalies (t. y. apelianto) nesąžiningumą įrodančiais faktais, lemiančiais tokių griežtų ribojimų jam taikymą dar iki šio ginčo galutinio išsprendimo. Abiejų šalių teiginiai leidžia įsitikinti tik tuo, kad tarp šalių yra kilęs dėl to ginčas. Dėl kiekvienos iš šalių pateiktų įrodymų pakankamumo ir įrodomosios reikšmės bus pasisakyta tik išnagrinėjus šį ginčą iš esmės. Todėl šioje bylos proceso stadijoje aplinkybė, kad apeliantas, būdamas juridinio asmens valdybos nariu, priiminėjo su įmonės valdymu susijusius sprendimus, neleidžia vienareikšmiškai spręsti apie jo nesąžiningumą ar ketinimus vengti sprendimo įvykdymo, jeigu jis būtų apeliantui nepalankus.
  4. Antra, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje apie labiau tikėtiną asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumą buvo sprendžiama, pavyzdžiui, kai atsakovas slėpė savo gyvenamąją vietą, kai vienos įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1063-516/2017), taip pat nustačius, kad ginčijami tarpusavio skolų užskaitymo aktai buvo sudaromi galiojant atsakovės turto areštui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-770-464/2017). Ir priešingai, buvo pasisakyta ir tuo aspektu, kad aplinkybės, susijusios su sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei kilti buvimu, atsakovų veiksmų teisėtumas, sudaro ginčo iš esmės nagrinėjimo dalyką ir todėl sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą negali būti vertinamos kaip jau įrodytos ar pagrindžiančios atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1250-196/2017).
  5. Tokiu atveju sutiktina su apeliantu, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė kartu su prašymu taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti apelianto sąžiningumu ar jo ketinimais, susijusiais su sprendimo vykdymu (informacijos, kad apeliantas norėtų nuslėpti turtą, perleisti ji kitiems asmenims ir pan.), o teismas nepagrįstai konstatavo šį faktą įrodytu.
  6. Šiame kontekste tokie ieškovės atsikirtimai į atskirąjį skundą, kad didžioji atsakovo nekilnojamojo turto dalis yra valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kad šis turtas jau yra įkeistas hipoteka, kad nesama įrodymų apie kito jo turimo turto sudėtį bei mastą nėra aktualūs ir kitokio grėsmės teismo sprendimo įvykdymui vertinimo nesuponuoja. Turto priklausymas bendrosios nuosavybės teise ar jo įkeitimas kreditoriui už prievolę ne palengvina, bet, priešingai, apsunkina tokio turto perleidimo tretiesiems asmenims galimybę bei procesą, taigi minėtos aplinkybės jokios įtakos sprendimo įvykdymo užtikrinimui iš esmės neturi. Taip pat turto buvimas bendrosios nuosavybės objektu nesudaro pagrindo manyti, kad jis yra nelikvidus ar kad šis faktas galėtų būti kaip nors susijęs su apelianto nesąžiningumu.
  7. Nagrinėjamu atveju taip pat atkreiptinas tiek ieškovės, tiek pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, ką teisingai akcentuoja savo skunde ir apeliantas, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokie išaiškinimai reiškia, jog tik esant duomenų, kad atsakovas atlieka / ketina atlikti veiksmus, apsunkinančius būsimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą, tokia aplinkybė, kaip didelė ieškinio reikalavimo suma, neabejotinai padidina teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką, nes sprendimas dėl mažos sumos priteisimo gali būti įvykdytas laiko perspektyvoje ir iš gaunamų einamųjų pajamų ar išmokų.
  8. Pažymėtina ir tai, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Todėl nėra reikšmingi ir tokie ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kad apeliantas neteikia jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių gerą jo turtinę padėtį. Kadangi turto arešto institutas nėra skirtas skolininko turtui sukaupti, tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  9. Apibendrindamas argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas labiau tikėtinas apelianto nesąžiningumas, todėl pareikšto ieškinio suma neteikia pagrindo konstatuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo.
  10. Tai konstatavus, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl turto arešto apeliantui taikymo panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymą taikyti apelianto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties dalį, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Envija“ (j. a. k. 302454563) reikalavimams užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui M. J. (a. k. ( - ) priklausantis 98 413,03 Eur vertės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai, piniginės lėšos ir turtinės teisės, priklausančios atsakovui ir esančios pas jį arba trečiuosius asmenis, panaikinti ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Envija“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones M. J. atžvilgiu atmesti.

15Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.