Byla e2-914-516/2018
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas I“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas I“ ieškinį atsakovams I. Š., N. T., notarei J. Š. dėl nuostolių atlyginimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Erdenas I“ pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų I. Š., N. T. ir notarės J. Š. 326 044,36 Eur nuostolių atlyginimo.
  2. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, obligacijas, turtines teises ir kitą turtą (iš jų ir bendrą su kitais asmenimis), priklausantį atsakovams ir esantį pas atsakovus ir / ar pas trečiuosius asmenis, ne mažesnei negu 326 044,36 Eur sumai. Prašyme nurodė, kad laikinąsias apsaugos priemones taikyti yra būtina, nes jų nepritaikius realus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Taigi, pakanka vien ieškinio sumos, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi atsisakė patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  2. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinį ir kartu su juo pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
  3. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad egzistuoja grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas galimai pasunkės arba taps nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina turtinės padėties, negausina atsakovo turto, ji tik padeda išsaugoti jau esantį atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, galimus jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
  4. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spęsti apie blogą atsakovų finansinę padėtį, nesąžiningumą, galimus jų ketinimus paslėpti, perleisti / įkeisti turimą turtą arba kitaip jį apsunkinti, todėl ieškovės prašymą atmetė.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju negalima besąlygiškai vadovautis skundžiamoje nutartyje nurodyta praktika, kadangi teismo nurodytose nutartyse buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų – juridinių asmenų – atžvilgiu. Taikydamas didelės ieškinio sumos prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje

      4Nr. 2-1306/2010).

    2. Ieškinyje išdėstyti atsakovų veiksmai vienareikšmiškai rodo, kad atsakovai vengs sumokėti prašomą priteisti sumą, dėl ko yra akivaizdi grėsmė, kad Ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas. Atsakovai jau yra atlikę daug neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų ieškovės atžvilgiu, kaip nepagrįstų teisminių ginčų inicijavimas, visuotinio akcininkų susirinkimo dalyvių sąrašo suklastojimas, akivaizdžiai žalingos finansinio tarpininkavimo sutarties sudarymas. Ieškovės manymu, būtent dėl šių atsakovų sąmoningai atliktų veiksmų įmonė prarado galimybę vystyti investicinį projektą bei bankrutavo.
  2. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė I. Š. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė palaiko skundžiamos pirmosios instancijos teismo argumentus. Pažymi, kad ieškovės argumentai dėl jos nesąžiningumo nėra pagrįsti jokiais įrodymais.
  3. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė notarė J. Š. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė į byla įtraukta nepagrįstai, ieškinys atsakovei pareikštas be jokio teisinio ar faktinio pagrindo (įrodymų).
    2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas notarui, nes būtų kliudoma atlikti notarinius veiksmus.
  4. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovas N. T. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovas turi pakankamai turto įvykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą.
    2. Atsakovo įsitikinimu, palankus ieškovei teismo sprendimas negali būti priimtas, nes ieškovė neįrodė, kad atsakovas peržengė protingą ūkinę–komercinę riziką, veikė aplaidžiai ar viršijo jam suteiktus įgaliojimus, o tai nulėmė žalos kreditoriams atsiradimą.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
  3. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti, teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovių prašymo, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, jog netaikius šių priemonių, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar net taps neįmanomu.
  5. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog nėra antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nepagrįstai nelaikė ieškinio sumos atsakovams didele ir nesivadovavo teismų praktikoje suformuluota didelės ieškinio sumos prezumpcija. Apeliantė neigia pirmosios instancijos teismo nurodytą teismų praktiką, nurodydama, kad ji taikoma juridiniams asmenims, o atsakovai šioje byloje – fiziniai asmenys.
  6. Nesutikdamas su apeliantės dėstomais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.). Pačios ieškovės pasirinkta bei nurodyta ieškinio suma nėra pakankama sąlyga grėsmei, kad sprendimas gali būti neįvykdytas dėl atsakovų vengimo tai padaryti, konstatuoti.
  7. Priešingai, nei teigia apeliantė, teismų praktika nediferencijuoja, ar atsakovas yra fizinis asmuo, ar juridinis asmuo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-667-236/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-490-196/2018).
  8. Nagrinėjamu atveju ieškovės antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą tiek prašyme taikyti areštą, tiek ir atskirajame skunde iš esmės grindė tik didele ieškinio suma, kuri, kaip minėta, pati savaime nėra pakankama atsakovų turto areštui taikyti, nes finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, o tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1593-464/2017), bei pačiu ieškinio faktiniu pagrindu, t. y. ieškovės ieškinyje nurodomomis aplinkybėmis. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės, kurių pagrįstumas bus vertinamas tik bylą nagrinėjant iš esmės ir kurios šiuo metu dar nėra teismo patvirtintos (bei negali būti nei paneigtos, nei patvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje), nelaikytinos pakankamomis atsakovų nesąžiningumui, t. y. jų vengimui vykdyti ieškovėms galimai palankų sprendimą, konstatuoti.
  9. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 straipsniai).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai