Byla e2-1063-516/2017
Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-2019-221/2017 pagal ieškovų G. C. ir Ž. C. ieškinį atsakovui J. A. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
  2. Ieškovai G. C. ir Ž. C. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo J. A. 330 166,81 Eur, kaip be pagrindo įgytas pinigines lėšas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti už 289 855 Eur sumą atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovo turtines teises, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui ir esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, taip pat uždrausti tretiesiems asmenims perduoti atsakovui pinigines lėšas ar kitą turtą už 330 166,81 Eur sumą.
  4. Ieškovai nurodė, kad ieškinio suma fiziniam asmeniui yra gana didelė, todėl, priėmus ieškovams palankų sprendimą, sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas. Ieškovų teigimu, apie labiau tikėtiną, nei netikėtiną, atsakovo nesąžiningumą galima spręsti iš jo elgesio: Kauno apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-515-264/2016 2015 m. balandžio 22 d. J. A. buvo pateiktas pinigų perdavimo aktas, dėl kurio jis įsipareigojo teismui duoti paaiškinimus, tačiau ne kartą kviečiamas į teismo posėdžius jis neatvyko ir nedavė paaiškinimų. Be to, atsakovas slepia savo gyvenamąją vietą – atsakyme į pretenziją jis nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), nors faktiškai ten negyvena. Norėdamas įteikti pretenziją, antstolis M. P. nerado atsakovo nei nurodytu adresu, nei UAB „Jonginsta“ adresu. Ieškovų teigimu, yra duomenų, kad atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau slepia šį adresą. Ieškovai paaiškino ir tai, kad atsakovas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Jonginsta“ direktorius, tačiau ši bendrovė nevykdo veiklos, ją perkėlė į UAB „Sparas“, kurios direktoriumi yra taip pat atsakovas. Ieškovų įsitikinimu, nurodyti duomenys apie atsakovo elgesį iki bylos iškėlimo pagrįstai leidžia suabejoti atsakovo sąžiningumu.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovų prašymą ir areštavo 289 855 Eur vertės atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – atitinkamą atsakovo piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalį, leisdamas jam atsiskaityti su ieškovais, naudoti antstolio nustatytą konkrečią lėšų sumą per mėnesį pragyvenimui.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šioje civilinės bylos stadijoje, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovai tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų.
  3. Teismas pažymėjo, jog atsakovo galimybė realizuoti turtą, kad į jį negalėtų būti nukreiptas išieškojimas, apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomą. Apie teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba įvykdymo negalimumo grėsmę ieškinio patenkinimo atveju teismas sprendė ir dėl didelės ieškinio sumos. Teismas pastebėjo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra duomenų, kad atsakovas vykdys jam nepalankų teismo sprendimą gera valia, t. y. priverstinis jo vykdymas nebus reikalingas, be to, ieškovų nurodytos aplinkybės apie atsakovo nesąžiningumą, teismo vertinimu, taip pat sudaro pagrindą daryti prielaidą apie atsakovo veiksmus, siekiant išvengti galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovas J. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų prašymą atmesti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Vien preliminariai susipažinus su ieškiniu matyti, kad ieškinys fiziniam asmeniui grindžiamas be pagrindo įgyto turto teisiniu pagrindu, ji grindžiant 11-12 metų senumo (2005-2006 metų) rašytiniais įrašais ant paprasčiausių užrašų knygučių, kurių dalis ieškovų dar ir sąmoningai uždengtos. Tai, kad ieškovai kreipėsi praėjus 11-12 metų po tikėtino savo teisių pažeidimo, jau suponuoja abejones ieškinio pagrįstumu ir daugiau nei tikėtiną senaties ieškinio reikalavimams termino praleidimą.
    2. Teismas turi pareigą įvertinti atsakovo turtinę padėtį, turtinės padėties kitimą, atsakovo elgesį, t. y. duomenis apie tai, kad atsakovas tikėtinai vengs vykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą ar imsis (imasi) priemonių apsunktini jo (teismo sprendimo) įvykdymą ateityje. Iš skundžiamos teismo nutarties akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė.
    3. Teismas, areštuodamas atsakovo turtą, tokį procesinį sprendimą motyvavo jam, kaip fiziniam asmeniui, pareikšto ieškinio reikalavimo didele suma. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo teisingas išsprendimas vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, teisingumo vykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas labai aiškiai nurodo, kad vien didelė ieškinio suma pati savaime negali apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
    4. Ieškovai nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad J. A. ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas paslėpti ar perleisti savo turtą arba kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vien deklaratyvus teiginys, kad atsakovas tokių veiksmų gali imtis, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Ieškovai G. C. ir Ž. C. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje proceso stadijoje nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų pakankamumo ieškiniui patenkinti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas ieškinio preliminarus įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovo nurodyto abejonės dėl ieškinio pagrįstumo neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, jog gali būti konstatuotas net preliminarus jo nepagrįstumas. Atsakovo atstovas klaidingai tapatina pinigų perdavimo momentą su momentu, kai ieškovai sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, todėl neteisingai aiškina ieškinio senaties termino pabaigą.
    2. Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, galimus jo veiksmus ar ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Apie tikėtiną atsakovo nesąžiningumą galima spręsti iš jo elgesio: 2015 m. balandžio 22 d. Kauno apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-515-264/2016 J. A. buvo pateiktas pinigų perdavimo aktas, dėl kurio jis įsipareigojo teismui duoti paaiškinimus. Tačiau, nors ir ne kartą kviečiamas, į teismo posėdžius atsakovas neatvyko ir nedavė paaiškinimų. Be to, atsakovas slepia savo gyvenamąją vietą – atsakyme į pretenziją jis nurodė, jog gyvena (duomenys neskelbtini), nors faktiškai ten negyvena ir antstolis M. P., norėdamas įteikti pretenziją, nerado atsakovo nei pirmiau nurodytu adresu, nei UAB „Jonginsta“ adresu. Be to, atsakovas yra UAB „Jonginsta“ direktorius, tačiau ši bendrovė veiklos nebevykdo ir ją perkėlė į UAB „Sparas“, kurios direktoriumi yra taip pat atsakovas. Aptarti duomenys apie atsakovo elgesį leidžia suabejoti jo sąžiningumu. Be to, atsakovas neturi nuosavybės teise jam priklausančių nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikoje teritorijoje, o trijose jo banko sąskaitose teturi 2 417,75 Eur.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovų reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
  4. Apelianto įsitikinimu, šiuo atveju nėra nei vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir bylos šalių argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su atsakovo pozicija.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
  7. Kaip teisingai savo atsiliepime į atskirąjį skundą pastebėjo ieškovai, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
  8. Nagrinėjamu atveju apeliantas J. A. neginčija aplinkybės, kad ieškovų pateikto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. ne tik suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, bet ir pateikti įrodymai, kurie, ieškovų įsitikinimu, patvirtina jų nurodytus argumentus ir reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad ieškovai būtų pasirinkę akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jų galbūt pažeistų teisių gynybos būdą, savo ruožtu apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl galimai pasibaigusio ieškinio senaties termino, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, nes ieškinio senaties termino pradžia, kaip teisingai pastebėjo ieškovai, yra siejama su asmens sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą momentu, kuris, pagal ieškovų išdėstytus ieškinyje argumentus (kurie pirmosios instancijos teismo turės būti, bylą nagrinėjant iš esmės, patikrinti) įvyko kur kas vėliau, nei apelianto akcentuojamų rašytinių įrašų užrašų knygutėse atsiradimo laikas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžios ir pasibaigimo klausimas nėra akivaizdus bei reikalauja bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų įvertinimo ir išnagrinėjimo iš esmės, šis klausimas negali būti išspręstas jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, taigi ir atsakovo dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo išsakytos abejonės šiuo metu nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Remiantis išdėstytu, atsakovo argumentai dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimo atmestini.
  9. Atsakydamas į apelianto argumentus, kad pati savaime didelė ieškinio suma nei palengvina, nei apsunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo turtinės padėties, jos kitimo, o ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog J. A. ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas paslėpti ar perleisti savo turtą arba kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors iš tikrųjų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama teisės aiškinimo taisyklė, jog didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti ir kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, be kita ko atsižvelgti ir į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1648-196/2016; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014; kt.), kartu pažymima ir tai, kad tuo atveju, jeigu vis dėlto šia prezumpcija teismo nutartyje yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-913-381/2015; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-130-943/2017; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-178/2017), t. y. būtent atsakovas, siekdamas jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi teikti įrodymus, pagrindžiančius jo gerą finansinę padėtį ar kitaip paneigiančius antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą.
  10. Savo ruožtu atsakovas, atskirajame skunde akcentuodamas teismo pareigą įvertinti atsakovo turtinę padėtį, jos kitimą ir pan., jokių duomenų, leidžiančių ne tik paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją, bet ir apskritai įvertinti atsakovo finansinę būklę, nepateikė (kai tuo tarpu ieškovai pateikė įrodymus, jog atsakovas ne tik neturi jokio nekilnojamojo turto, bet ir pakankamo lėšų likučio banko sąskaitose), taip pat, kaip ir nepateikė jokių duomenų ar paaiškinimų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą dėl galimo atsakovo nesąžiningumo, vengimo vykdyti ieškovams galbūt palankų teismo sprendimą, teismo padarytą, įvertinus ieškovų ieškinyje išdėstytas atsakovo elgesio (iki šios bylos inicijavimo) aplinkybes.
  11. Pažymėtina, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Todėl, priešingai nei interpretuoja apeliantas, aplinkybė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog J. A. jau ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas apsunkinti savo turtinę padėtį, savaime nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės, nes, kaip jau minėta, ieškovų išdėstytos atsakovo ankstesnio elgesio aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina galimą atsakovo nesąžiningumą ir atitinkamai tikėtiną grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybę.
  12. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio ir (ar) faktinio pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.