Byla 2A-128-178/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. S. ir N. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-429-258/2015 pagal ieškovų A. S. ir N. Z. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta bei įpareigojimo perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo ir Valstybinės energetikos inspekcijos sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje yra kilęs ginčas dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta, pakeitus šildymo būdą, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Valstybinės energetikos inspekcijos sprendimų panaikinimo, mokėjimų už karšto vandens temperatūros palaikymą pagrįstumo bei šilumos paskirstymo paskaičiavimui tinkamiausio metodo taikymo.

5Ieškovai A. S. ir N. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašydami: 1. Pripažinti ieškovų butų centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2011 m. birželio mėn. nuo ieškovų butų šildymo būdo teisėto pakeitimo ir šilumos tiekimo nutraukimo į butą nuo 2011 m. birželio mėn., nes ieškovai šildė savo butą ir bendro naudojimo patalpas šiluma, kurią išskirdavo ieškovų autonominiu būdu šildomas butas; 2. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2011 m. birželio mėn. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butams nebuvo tiekiamas karštas vanduo; 3. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovų namui pateiktos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2011 m. birželio mėn. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą), įvertinant autonominiu būdu šildomus ieškovų butus, į kuriuos nėra teikiama centralizuota šiluma ir kurie į bendro naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos nei gauna iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu, nes atsakovė UAB ‚Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, o asmeninio naudojimo nešildomoms patalpoms (sandėliukams) nepriskirdavo jokio šilumos kiekio bendroms reikmėms, kartu panaikinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. R2-794 ir Valstybinės energetikos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 2R-1180; 4. Įpareigoti Komisiją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl šilumos tiekėjos įpareigojimo atlikti šilumos energijos perskirstymo paskaičiavimą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, kurią Komisija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Komisijoje; 5. Įpareigoti Inspekciją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl 1, 2, 3, 4 ir 5 reikalavimų, kuriuos Inspekcija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Inspekcijoje (t. 1, b. l. 2-40; t. 2, b. l. 2-38).

6Ieškovai teigia, kad atlikti atsijungimo nuo centralizuoto šildymo darbai yra paprastas remontas, kuriam nereikėjo nei projekto, nei statybos leidimo, nei pripažinimo tinkamu naudoti akto, kadangi atsijungimą reglamentuoja Statybos įstatymas, o ne specialūs, šilumos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Ieškovai nurodė, jog jų butai ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, o UAB „Vilniaus energija“ namo patalpose suvartotą šilumą skirstė pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Ieškovai nesutinka su UAB „Vilniaus energija“ ieškovams priskaičiuotais šilumos tiekėjos paskirstytais mokesčiais už bendro naudojimo patalpų šildymą ir karštą vandenį. Atsakovė į apskaitą įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti. Mano, jog sutartys dėl ieškovų butų šildymo buvo nutrauktos nuo butų šildymo būdo pakeitimo, kuris atliktas vadovaujantis statybos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Teigia, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė skirstyti šilumos energiją pagal metodus Nr. 5 ir 10, kol gyventojai savo sprendimu nepasirinks kito šilumos paskirstymo metodo, kadangi tinkamą metodą turi parinkti šilumos tiekėjas, o nagrinėjamu atveju taikomas metodas Nr. 4 yra netinkamas, kadangi ne visos patalpos yra šildomos centralizuotai.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovės reikalavimus atmetė (t. 3, b. l. 189-194). Teismas nurodė, kad ginčas dėl centralizuoto šildymo sutarties nutraukimo kvalifikuotinas kaip prievolinis, kuriam Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis pirmiau į Komisiją ar Inspekciją, netaikomi, todėl ieškovų reikalavimą panaikinti Komisijos 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. R2-794 ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 2R-1180, teismas pripažino nepagrįstu.

9Reikalavimo dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2011 m. birželio mėn. teismas netenkino, kadangi ieškovų vykdyti atjungimo darbai iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo, t. y. 2012 m. spalio 26 d., įskaitant ir vienašališkai surašytas deklaracijas apie statybos užbaigimą, negali būti pripažinti teisėtais. Netenkinus reikalavimo dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2011 m. birželio mėn., nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2011m. birželio mėn.

10Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių faktą, jog iki ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovų namo butų savininkų sprendimu ieškovams buvo leista atlikti šildymo sistemos išmontavimo darbus ieškovų butuose. Taip pat neatlikti kiti teisės aktuose nustatyti veiksmai. Todėl pripažinta, kad iki atjungimo įteisinimo ieškovai turi pareigą mokėti už šilumos energiją. Teisinio pagrindo pripažinti, jog UAB „Vilniaus energija“ turi pareigą perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2011m. birželio mėn., pirmosios instancijos teismas nenustatė.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

12Ieškovai A. S. ir N. Z. (toliau – apeliantai) apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 205-239) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1. Pripažinti ieškovų butų centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2011 m. birželio mėn. nuo ieškovų butų šildymo būdo teisėto pakeitimo ir šilumos tiekimo nutraukimo į butą nuo 2011 m. birželio mėn., nes ieškovai šildė savo butą ir bendro naudojimo patalpas šiluma, kurią išskirdavo ieškovų autonominiu būdu šildomas butas; 2. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2011 m. birželio mėn. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butams nebuvo tiekimas karštas vanduo; 3. Įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovų namui pateiktos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2011 m. birželio mėn. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą), įvertinant autonominiu būdu šildomus ieškovų butus, į kuriuos nėra teikiama centralizuota šiluma, ir kurie į bendro naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš bendro naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu, nes atsakovė UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, o asmeninio naudojimo nešildomoms patalpoms (sandėliukams) nepriskirdavo jokio šilumos kiekio bendroms reikmėms, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. R2-794 ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 4 sprendimą Nr. 2R-1180. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

131. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes neįvertino nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos kaip vieno iš ieškinio pagrindų. Atsakovė į butams ir bendro naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti, nors tai draudžia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis.

142. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad daugiau nei pusė namo gyventojų išreiškė valią dėl 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo, todėl atsakovė ginčo laikotarpiu buvo karšto vandens tiekėja ieškovų name ir turėjo pareigą užtikrinti metrologinės apskaitos reikalavimų vykdymą, tačiau to nedarė. Pažeidimus patvirtino Valstybinė metrologijos inspekcija. Dėl nurodytų priežasčių atsakovė turi perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį už visą laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo.

153. Teismas iš dalies pripažino, kad apeliantai įteisino šildymo būdo pakeitimą, rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui gavo 2012 m. spalio 26 d. Pakeitimo teisėtumą pripažino ir atsakovė, nes nuo 2013 m. sausio 1 d. nebepriskyrė jokio šilumos kiekio apeliantų butams, todėl šildymo pakeitimo teisėtumas nuo 2012 m. spalio 26 d. yra aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti. Todėl neaišku, kodėl apeliantų ieškinys buvo atmestas už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2014 m., nes būtent nuo 2013 m. sausio 1 d. atsakovė pakeitė šilumos paskirstymo metodą. Atsakovė pripažino ir karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio neteisėtumą, nes jo nebepriskiria apeliantams nuo 2013 m. gegužės mėn.

164. Teismas teiginio, kad apeliantai nebuvo gavę rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, nepagrindė jokia teisės norma, kuri būtų nustačiusi tokį reikalavimą 2011 m. birželio mėn. Be to, teismas ignoravo, kad deklaracijų apie paprastojo remonto darbų užbaigimą, pakeičiant šildymo būdą, pagrindu viešame registre buvo įregistruotas apeliantų butų vietinis šildymo būdas, kuris laikomas teisėtu, nes nėra nuginčytas.

175. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012 ir 2012 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012, nors bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi, nes nurodytose bylose buvo išnagrinėtos aplinkybės galiojant kitokiai paprastojo remonto darbų atlikimo tvarkai. Taip pat neįvertinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-12/2014 panaikino Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktus kaip prieštaraujančius konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl ir sprendžiant dėl apeliantų reikalavimų pagrįstumo, teismas negalėjo vadovautis teisės normomis, kurios yra pripažintos prieštaraujančiomis pamatiniams principams.

186. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas ir yra ne vartotojo pareiga, o teisė. Šildymo būdo keitimas yra statybos darbai, kuriuos reglamentuoja tik Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai. Šildymo būdo pakeitimas užbaigiamas ir šilumos tiekimo sutartys nutraukiamos užpildžius deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą (Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d.).

197. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo tik todėl, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog butų savininkai buvo pasirinkę kitą šilumos paskirstymo būdą, nors privalėjo įvertinti, ar šilumos tiekėjo parinktas šilumos paskirstymo būdas atitinka namo šildymo prietaisus, kaip to reikalauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnis. Atsakovė nepagrįstai apskaičiavo apeliantų butams ir bendrojo naudojimo patalpoms skirtą centralizuotos šilumos kiekį, kadangi nei apeliantų butai, nei bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai. Apeliantams kartu su kitais namo gyventojais neparinkus tinkamiausio metodo, atsakovei tenka visa atsakomybė už netinkamą šilumos paskirstymą name.

208. Teismas visiškai nepasisakė dėl šilumos energijos dalies nepriskyrimo namo rūsyje esančių kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), kurie įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos, o ne bendro naudojimo patalpos, šildymui. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas.

219. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti apeliantams taikytą karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį neteisėtu nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2014 m. gegužės mėn., nes nenurodė jokių motyvų, kurie pagrįstų tokio mokesčio teisėtumą butų savininkams, kuriems nėra tiekiamas karštas vanduo.

2210. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, rungimosi principą ir rėmėsi prielaidomis, nuspręsdamas, kad apeliantai turi mokėti už šilumos energiją, kurios faktiškai negavo. Įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra faktiškai gautas šilumos energijos kiekis, kurį nustatant ir teismas, siekdamas tinkamai išspręsti ginčą, turi dalyvauti įrodinėjimo procese. Į bylą yra pateiktas auditas bei civilinėje byloje Nr. 2-2462-466/2014 atlikta ekspertizė, kurioje nustatyta, kad apeliantai negavo jokio centralizuotos šilumos kiekio. Atsakovė šių įrodymų nepaneigė, o teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių nesivadovaujama specialių žinių turinčių subjektų pateiktomis išvadomis, todėl teismo išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos.

23Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 241-243) prašo atmesti apeliacinį skundą ir 2015 m. balandžio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

241. Komisijos atžvilgiu priimto teismo sprendimo apeliantai neskundžia, tačiau Komisijos nuomone, teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog ginčo santykiams esant prievoliniams, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis pirmiau į Komisiją ir Inspekciją, netaikomi. Ši išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką, suformuotą 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014.

252. Apeliantai nenurodo jokių teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, o pakartoti ieškinio argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą teismo sprendimą.

26Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 246-247) prašo atmesti apeliacinį skundą ir 2015 m. balandžio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

271. Apeliantai nenurodo materialinės ar proceso normų pažeidimų ar neteisingo jų pritaikymo.

282. Teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimas pripažinti ieškovų butų centralizuoto šildymo sutartį nutraukta yra prievoliniai teisiniai santykiai, kuriems Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka netaikytina.

293. Kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apeliantų atsijungimo nuo centralizuoto šildymo teisėtumą, teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti sutartį nutraukta nuo 2011 m. birželio mėn.

30Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 246-247) prašo atmesti apeliacinį skundą ir 2015 m. balandžio 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

311. Teismas nurodė, kad statybos darbai atliekami pagal Statybos įstatymo nuostatas, o tai suponuoja, kad statybą leidžiantis dokumentas negalioja atgal ir visi apeliantų atlikti veiksmai iki leidimo išdavimo savaime nėra teisėti.

322. Teismas pagrįstai rėmėsi teismų išaiškinimais dėl neteisėtai atsijungusių vartotojų pareigos mokėti už šilumos energiją, kadangi teismo nurodytose bylose ir nagrinėjamoje byloje sutampa teisiškai reikšmingos aplinkybės.

333. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, suformuotu išaiškinimu, kadangi ginčas nurodytoje byloje buvo nagrinėjamas pagal teisės aktus, galiojusius iki Šilumos ūkio įstatymo ir jį detalizuojančių teisės aktų įsigaliojimo.

344. 2010 m. spalio 25 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 123 punktas nurodo, kad šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti (de jure) nuo atjungimo akto, kurį pasirašo buvo savininkas, valdytojas ir šilumos tiekėjas, ir susitarimo dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo dienos. Ši nuostata Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams. Be to, net ir pripažindamas kitus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių punktus prieštaraujančiais teisės aktams, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė, jog jie negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, todėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės taikytinos visa apimtimi.

355. Teismas pagrįstai nurodė, kad nesant pagrindo pripažinti centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2011 m. birželio mėn., nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2011 m. birželio mėn.

36IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

38Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

39Apeliantai nurodo, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas - teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė, kad apeliantai privalėjo gauti visų namo butų savininkų rašytinį pritarimą paprastojo remonto darbams, o tokie motyvai nėra pagrįsti jokia teisės norma. Tačiau iš tokių teiginių neaišku, kokį konkrečiai CPK 329 straipsnyje nurodytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą turi galvoje apeliantai. Jei apeliantai turi galvoje netinkamą (nepakankamą) sprendimo motyvaciją (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), tai teisėjų kolegija pažymi, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tik visiškas teismo motyvų nebuvimas; teisingas teismo procesinis sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš teismo sprendime nurodytų (esančių) motyvų galima spręsti, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014). Nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime nurodomi motyvai leidžia spręsti, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, todėl pripažinti esminį proceso normų pažeidimą nėra pagrindo.

40Nenustačius absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, spręstina dėl apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.

41Apeliacinis skundas netenkintinas.

42Dėl atliktų statybos darbų teisėtumo bei centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta.

43Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, nustatė, kad atjungimą nuo miesto šilumos tinklų leidžiantis dokumentas buvo gautas tik 2012 m. spalio 26 d., todėl sprendė, kad statybos darbai, vykdyti iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo, įskaitant ir vienašališkai surašytas deklaracijas apie statybos užbaigimą, yra neteisėti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad butų ir patalpų savininkų sprendimo dauguma apeliantams buvo leista atlikti šildymo sistemos išmontavimo darbus apeliantų butuose ir namo administratorius yra patvirtinęs pastato bendrosios šildymo sistemos išmontavimo darbus. Sprendė, kad apeliantai neįvykdė teisės aktuose keliamų reikalavimų, todėl pripažino, jog apeliantai, neteisėtai atsijungę buto šildymo sistemas, išlieka šilumos energijos vartotojai ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Apeliantų teigimu, teismas nenurodė teisės normų, kuriomis remiantis daromos išvados apie atliktų darbų neatitikimą teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus teisinį reglamentavimą tiek buvusį faktinio atsijungimo metu (2011 m. birželio mėn.), tiek rašytinio pritarimo statybos darbams gavimo metu (2012 m. spalio 26 d.), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbai buvo atlikti nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

44Faktinio atsijungimo metu galiojusioje Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) redakcijoje (nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. ) buvo nustatyta, kad, atjungiant daugiabučio namo butą ar kitą patalpą, daugiabučio namo valdytojas, jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui pakeisti daugiabučio namo butų bei kitų patalpų šildymo būdą arba daugiabučio namo buto ar kitos patalpos savininkas, pageidaujantis pakeisti šildymo būdą, privalo pateikti savivaldybės institucijai prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus ir informaciją (108.1 punktas). Prie prašymo turėjo būti pridėti šie dokumentai: butų ir kitų patalpų savininkų priimtas sprendimas ir pavedimas valdytojui keisti buto šildymo būdą bei valdytojo raštiškas sutikimas (108.1.1 p.); valdytojo įsipareigojimas vykdyti prievoles prižiūrėtojui pagal pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartį jam tenkančia dalimi dėl pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų priežiūros (108.1.2 p.); savivaldybės ar jos įgaliotos institucijos išvada, kad dėl buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų ir kito jų šildymo būdo kiti to daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai nepatiria papildomų išlaidų, arba šių išlaidų išklotinė (108.1.4.) ir kiti dokumentai. Taip pat buvo nurodyta, kad šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, pastato, buto ar kitų patalpų savininkas (ar) valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (122 p.). Taisyklių 123 punktas reglamentavo, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodė konkrečios teisės normos, tačiau pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų apie namo butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sprendimo apeliantams leisti atlikti šildymo sistemos išmontavimo darbus, t. y. šildymo būdo pakeitimą. Kaip matyti iš paminėto, Taisyklėse buvo nustatytas ir būtinų dokumentų sąrašas ir apibrėžtas įrenginių atjungimo momentas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantai nepateikė įrodymų, jog faktinio atsijungimo metu buvo atlikti minėti reikalavimai.

45Apeliantai 2012 m. spalio mėn. gavo rašytinius pritarimus statinio projektui, t. y. 2012 m. spalio 26 d. rašytiniai pritarimai statinio projektui Nr. 11-2888 ir Nr. 11-2891 (t. 2, b. l. 69, 70). Taisyklių redakcijoje, galiojusioje nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2015 m. sausio 1 d., t. y. rašytinių pritarimų statinio projektams gavimo metu, 108 punkte buvo nustatyta, kad atjungiant daugiabučio namo butą ar kitą patalpą daugiabučio namo valdytojas organizuoja bendrosios dalinės nuosavybės savininkų susirinkimą, kurio metu jie priima sprendimą ir leidžia pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą susirinkimo nutarimu aptartomis sąlygomis. Atsijungimo iniciatoriai privalo savivaldybės institucijai pateikti prašymą išduoti rašytinį pritarimą pastato paprastojo remonto projektui (aprašui), pertvarkant pastato inžinerines sistemas (šildymo, dujotiekio, elektros tiekimo) (108.1 p.). Šioje Taisyklių redakcijoje taip pat buvo nustatyti kiti būtini dokumentai ir veiksmai. Tačiau teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja, nes akivaizdu, jog apeliantams ir gavus 2012 m. spalio 26 d. pritarimus galiojo reikalavimas pateikti butų ir kitų patalpų savininkų sprendimą dėl šildymo būdo pakeitimo. Taip pat buvo nustatyta, kad, baigęs Taisyklių 117 punkte nurodytus darbus, atsijungimo iniciatorius, pastato savininkas arba valdytojas ir šilumos tiekėjo įgaliotas atstovas surašo šilumos tiekimo nutraukimą patvirtinantį aktą (121 p.). Buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus pastato, jo sekcijos (bloko) ar buto (kitų patalpų) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Taigi, ir pritarimo gavimo metu galioję teisės aktai numatė, kad atlikus atsijungimo darbus yra surašomas atjungimo aktas, kurį pasirašo ir šilumos tiekėjas. Pripažintina, jog atsijungimo darbai 2012 metais teisėtai galėjo būti atlikti tik atlikus Taisyklėse nustatytus veiksmus, tačiau tokių įrodymų, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantai yra užpildę deklaracijas apie statybos darbų užbaigimą, tačiau sprendė, kad šis įrodymas nepatvirtina, jog apeliantai atsijungimo procedūras atliko teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantų įsitikinimu, teismas ignoravo, kad deklaracijų apie paprastojo remonto darbų užbaigimą, pakeičiant šildymo būdą, pagrindu viešame registre buvo įregistruotas apeliantų butų vietinis šildymo būdas, jis laikomas teisėtu, nes nėra nuginčytas. Apeliantai teigia, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. Statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą, todėl Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis pripažįstant, kad po deklaracijų užpildymo sutartys laikomos nutrauktomis. Apeliantė N. Z. 2011 m. birželio 30 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą nurodė, kad statybą leidžiantis dokumentas yra 2012 m. spalio 26 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. 11-2888 (dėl ko manytina, kad pastarasis įrašas 2011 m. birželio 30 d. deklaracijoje padarytas vėliau). Taip pat pateikiama ir 2012 m. lapkričio 2 d. deklaracija (deklaracijos Nr. 1 papildymas), kurioje nurodoma, kad statybą leidžiantis dokumentas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. spalio 26 d. rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. 11-2888 (t. 2, b. l. 55-58). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše Registro NR. 10/160253 2.1 punkte nurodyta, kad apeliantei N. Z. priklausančio buto šildymas yra vietinis centrinis šildymas. Kadastrinių matavimų, atliktų 2012 m. liepos 17 d., įrašas galioja nuo 2012 m. lapkričio 16 d., t. y. po patikslintos 2012 m. lapkričio 2 d. deklaracijos pateikimo (10 p.) (t. 2, b. l. 63-64). Apeliantas A. S. taip pat teikia 2011 m. birželio 28 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, vėliau 2012 m. lapkričio 2 d. užpildytoje deklaracijoje nurodyta, kad statybą leidžiantis dokumentas yra 2012 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. 11-2891 (t. 2, b. l. 59-62). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše Nr. 10/160256 taip pat nurodyta, kad apelianto A. S. buto šildymas yra vietinis centrinis (2.1 p.), kadastrinių duomenų tikslinimas įsigaliojo nuo 2012 m. lapkričio 16 d. (10.2 p.) (t. 2, b. l. 66-67). Apeliantai prašo nutraukti sutartis nuo centralizuotos sistemos atjungimo pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnį, nes nutraukė šilumos sutartį kaip nesąžiningą, nebereikalingą, atlikę buto šildymo būdo pakeitimą pagal Statybos įstatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant surašytų deklaracijų ir jų išviešinimo viešame registre, nėra pagrindo konstatuoti, jog atjungimo darbai buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka. Anksčiau nurodytos Taisyklių nuostatos aiškiai apibrėžė šildymo būdo pakeitimo momentą. Deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pagrindas konstatuoti, kad reikalavimai, nustatyti teisės aktuose, buvo tinkamai atlikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos apeliantų surašytos deklaracijos nepatvirtina, kad apeliantai laikėsi tiek faktinio atsijungimo, tiek pritarimo gavimo metu galiojusios tvarkos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė savininkų sutikimo, kuris reglamentuotas Taisyklėse, būtinumą.

46Taisyklių nuostatos, reglamentavusios šildymo būdo keitimą, kaip nurodo apeliantai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. I858-13/2014 pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis pamatiniams principams. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos Taisyklių nuostatos netaikytinos tik nuo 2014 m. spalio 31 d., t.y. nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas panaikino nuostatas galiojusias iki 2014 m. spalio 31 d., t.y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis apeliantai, vykdydami atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbus. Apeliantai taip pat nurodė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I756-8/2012. Šioje administracinėje byloje buvo keliamas klausimas dėl Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punkto (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) teisėtumo. Reglamento 12 punktas nustatė, jog statinio paprastojo remonto tikslas – atnaujinti esamą statinį, jo nerekonstruojant ir kapitališkai neremontuojant; į šią statybos rūšį patenka ir statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas (12.11). Kilo abejonė, ar statinio bendrųjų, atskirųjų vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas pagrįstai priskiriami prie paprastojo remonto darbų, kadangi Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad buto šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Teismas šioje administracinėje byloje sprendė, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nereguliuoja statybos, keičiant šildymo būdą, teisinių santykių, o tiesiogiai nukreipia į šiuos teisinius santykius reguliuojantį specialųjį Statybos įstatymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas nepaneigia būtinumo apeliantų atsijungimo darbų vykdymo metu vadovautis Taisyklių nuostatomis, kadangi administracinis teismas sprendė, kaip minėta, būtent STR nuostatų atitikimo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatai. Tuo tarpu Taisyklių konkrečių nuostatų teisėtumo klausimas, kaip minėta, buvo išspręstas tik 2014 m. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 pasisakė ir dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1438-35/2012. Kasacinis teismas konstatavo, kad atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad jas priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas. Teismas pažymėjo, kad nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos. Teismas pripažino, jog, neatlikus teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, šilumos tiekimo santykiai nėra nutrūkę, todėl kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą.

47Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų motyvų kontekste atmestini apeliantų teiginiai, kad šildymo būdo keitimas yra tik statybos darbai, kuriuos reglamentuoja Statybos įstatymas. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje nagrinėjo tik vienos teisės normos teisėtumą. Tuo tarpu Taisyklių nuostatos, reglamentavusios šildymo būdo pakeitimo darbus, panaikintos tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje A858-46/2014, tačiau šis sprendimas tiesiogiai neįtakoja apeliantų teisių, nes atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbai, kaip minėta, atlikti dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų.

48Dėl energijos bendrojo naudojimo patalpų šildymui paskirstymo perskaičiavimo.

49Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantai neteisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo sistemos, pažymėjo, jog dėl šios priežasties nėra pagrindo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą nesutikti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

50Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 str. 3 d.). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją. Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindai įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pažymėtina, kad ši nuostata galioja iš esmės nepakitusi nuo šio įstatymo įsigaliojimo datos, t. y. 2003 m. liepos 1 d. Šilumos ūkio įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turi pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

51Apeliantai teigia, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, todėl atsakovė nepagrįstai skaičiuoja mokesčius už šių patalpų šildymą. Šią poziciją apeliantai grindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, pažymi, jog tuo atveju, kai radiatorių patalpose nėra, jos nėra centralizuotai šildomos. Su tokia pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi apeliantų cituojamoje byloje buvo pasisakyta dėl teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata reikšmės kasaciniam teismui pripažinus, jog bendrojo naudojimo patalpų nešildymo faktas jau buvo nustatytas kitoje byloje, todėl laikytinas prejudiciniu faktu ir tame konkrečiame ginče. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Kadangi apeliantų nurodomos bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl joje pateiktais išaiškinimais negali būti remiamasi. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad kitose civilinėse bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais būtų nustatyti reikšmingi nagrinėjamame ginče prejudiciniai faktai. Pažymėtina, kad pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimai buvo išsamiai analizuoti teismų praktikoje, kurioje pripažįstama, jog tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai jų nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, išnagrinėjęs ginčą dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui pateiktos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai bendrojo naudojimo patalpose nebuvo įrengta šildymo prietaisų, yra konstatavęs, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Visa tiekiama į namą energija turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita - bendrųjų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas turi būti apmokėta namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos.

52Taigi, nurodyti išaiškinimai paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog apeliantus su atsakove sieja tik prievoliniai santykiai ir pagal daiktinės teisės normas jie, kaip bendraturčiai, neturi pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog sprendžiant dėl taikytino precedento, yra svarbus jo suformavimo laikas. Nagrinėjamu atveju apeliantų nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 suformuoti išaiškinimai nėra aktualūs, kadangi naujausia praktika suformuota būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015. Pripažintina, kad vartotojas privalo kompensuoti jam tenkančią šilumos energijos dalį, apskaičiuotą pagal viso namo apskaitos prietaisų rodmenis, atėmus konkrečiam vartotojui (burto savininkui) skirtą energijos dalį, tiek už bendrojo naudojimo patalpoms išspinduliuojamą per namo konstrukcijas ir vamzdynus šilumą, tiek ir už karšto vandens cirkuliacijos palaikymui tenkančią energiją tol, kol jis yra daugiabučio namo bendraturtis.

53Apeliantai taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šilumos energijos dalies nepriskyrimo namo rūsyje esančių kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), kurie įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos, o ne bendro naudojimo patalpos, šildymui. Apeliantai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009. Teisėjų kolegijos nuomone, šis išaiškinimas nėra aktualus nagrinėjamu atveju, kadangi bylų ratio decidendi nėra tapatus. Paminėtoje byloje buvo nagrinėjamas bendrijos ir jos nario – negyvenamųjų patalpų savininko ginčas dėl teisių ir pareigų, naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe, proporcingai savo daliai mokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Joje ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais susirinkimo nutarimus dėl šilumos punkto renovacijos, šildymo sistemos remonto. Tokiame kontekste buvo pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas, kad, nustatant butų ir patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų), nors ir teisiškai neįregistruotų, patalpų naudingas plotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis išaiškinimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, be to, apeliantai nurodė tik abstrakčius pasvarstymus, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis – neįrodyta, kad duomenys apie sandėliukų plotus buvo pateikti šilumos tiekėjui, tačiau šis į juos neatsižvelgė. Taisyklių 133.4 punktas numato, kad vartotojas privalo pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2010 m. spalio 25 d. galiojusios Taisyklių redakcijos 235.19 punktas tokią pareigą numatė pastato valdytojui (administratoriui). Todėl nesant duomenų, jog atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, jog ši aplinkybė turi įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išplėsti šilumos tiekėjo pareigas apeliantų norima apimtimi.

54Dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumo.

55Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovė taikė metodą Nr. 4, o apeliantai mano, jog turėjo būti taikomas metodas Nr. 4 kartu su Nr. 5 arba Nr. 10. Taip pat pažymima, jog, net ir taikant metodą Nr. 5, turi būti daromos išlygos, kadangi metodas Nr. 5 taikytinas tik tuomet, kai bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu apeliantų pozicija nėra nuosekli, buvo nurodomi tai vieni, tai kiti taikytini metodai, o konkretus reikalavimas taip ir nebuvo suformuluotas.

56Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, jog egzistuoja bendraturčių pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nepripažintina, jog atsakovas taikė netinkamus paskirstymo metodus. Pažymėtina, jog atsakovė 2014 m. vasario 11 d. pranešime yra nurodžiusi, kad daugiabučiame gyvenamajame name suvartota šiluma paskirstoma pagal Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 bei, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. name ne visų butų šildymui naudojama centralizuotai teikiama šiluma, pagal Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 (t. 2, b. l. 68). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamų įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, kad iki 2013 m. sausio mėn. taikytas ar vėliau taikyti metodai nėra tinkamai parinkti. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad apeliantų namo bendrasavininkai buvo pasirinkę šilumos paskirstymo metodą. Todėl teiginiai apie netinkamo metodo taikymą laikyti deklaratyviais ir nepagrįstais.

57Apeliantai akcentuoja, jog yra pateikę į bylą daugiabučio namo Liepyno g. 11 Energijos auditą (t. 1, b. l. 68-81). Anot jų, audito išvadose nurodyta, kad atsakovė netinkamai parinko šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti metodo taikymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesiejo šių išvadų pateikimo su atsakovės taikytų metodų pagrįstumu. Kaip minėta, siekį taikyti kitus metodus bendrasavininkai gali realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju ji nebuvo realizuota. Pripažintina, kad pati savaime pateikta išvada nelemia privalomo kito metodo taikymo ar vertinimo, jog šilumos tiekėjo taikytas metodas (metodai) buvo netinkamas ar neteisėtas. Atkreiptinas dėmesys, kad pateiktose audito išvadose ją atlikusio asmens vertinimas yra grindžiamas, be kita ko, vamzdynų dalies demontavimu teisėtumu, teisės aktų turinio aiškinimu, tačiau šių aplinkybių aiškinimas ir nustatymas yra teismo, o ne auditoriaus prerogatyva. Be to, kaip nurodo atsakovė, iš esmės ji taiko audito išvadoje nurodytus rekomenduojamus metodus. Tuo tarpu patys apeliantai, kaip minėta, savo procesiniuose dokumentuose laikosi nenuoseklios pozicijos, pavyzdžiui, patikslintame ieškinyje iš pradžių teigia, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė taikyti, anot apeliantų, tinkamiausius metodus Nr. 10 ir Nr. 5 (t. 2, b.l. 2), toliau – kad atsakovė turėjo taikyti arba kitą metodiką (Nr. 4 kartu su Nr. 5), arba kitaip skirstyti šilumos energiją pagal metodą Nr. 4 nepriskiriant butui centralizuotos šilumos dalies, o parinkus metodą Nr. 4 kartu su Nr. 5, skirstymas turi būti su (neaišku kokiomis - teismo past.) išlygomis (t. 2, b.l. 95), apeliaciniame skunde – Nr. 4 kartu su Nr. 5 arba Nr. 10. Kitaip tariant, jie reikalauja įpareigoti taikyti tinkamiausią metodą, nors iš procesinių dokumentų turinio net ir neaišku, koks būtent metodas jų pačių požiūriu iš tikrųjų yra tinkamiausias. Ieškinio reikalavimas perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą pagal tinkamiausią metodą (šilumos auditą) yra nekonkretus, nes ir iš minėto audito išvadų negalima daryti bent kiek vienareikšmės išvados, pavyzdžiui, teigiama, kad su metodu Nr. 4 yra taikomas metodas Nr. 5 arba Nr. 10, o kai pastarieji neatitinka namo padėties, turi būti taikomas tikslinis šilumos paskirstymo auditas, tuo tarpu toliau nurodoma, kad Komisijos nustatyti metodai taikytini standartizuotiems namams, o audituotas namas nėra standartinis (kas reikštų, kad apskritai negalima parinkti Komisijos nustatytų metodų). Toks apeliantų abstraktus reikalavimas, net jei jį tokį teismas tenkintų, galėtų būti įvairių asmenų inter alia pačių apeliantų įvairiai interpretuojamas, dėl ko net ir nereikštų ginčo išsprendimo iš esmės. Apeliantai teigia, kad atsakovė nepagrindė taikomų metodų tinkamumo, todėl teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi prielaidomis. Tačiau pažymėtina, kad savo reikalavimą formuluoti ir pagrįsti įrodymais visų pirma turi ieškovas (CPK 12, 178 str.), t.y. apeliantai, manydami, kad jų teisės pažeidžiamos, turi įrodyti, kad atsakovė naudoja netinkamus metodus, o tinkami yra būtent jų nurodomi.

58Apeliantai taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2462-466/2014 atliktos ekspertizės išvadų. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitoje civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Vilniaus energija“ ieškinį A. S. atlikta techninė ekspertizė, kurioje nurodyti šilumos kiekiai bendro naudojimo patalpų šildymui ir jų piniginė išraiška (t. 3, b. l. 2-7), neturi įtakos sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje, nes ji atlikta ne šioje byloje, jos pagrįstumą ir reikšmę vertins kitas teismas kitoje (paminėtoje) byloje pareikšto ieškinio ribose.

59Dėl šių priežasčių atmestini apeliantų teiginiai apie netinkamai pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų aptariamu aspektu byloje vertinimą.

60Dėl mokesčių už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui teisėtumo.

61Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 nurodė, kad visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrųjų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Įvertinus šį išaiškinimą, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo perskaičiuoti mokėjimus iš šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui, yra pagrįsta. Išvados pagrįstumo nepaneigia apeliantų teiginiai, kad karštas vanduo jiems nebuvo tiekiamas, nes, kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos karšto vandens temperatūros palaikymui yra priskirtinos prie namo savininkų išlaidų, t. y. nesiejant jų su konkrečiai suvartotu energijos kiekiu. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti reikalavimus dėl mokesčio už karšto vandens temperatūros palaikymą pripažinimo neteisėtu, nenurodė jokių teisės normų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismo išvada atitinka teismų suformuotą praktiką šiuo aspektu. Apeliantai remiasi Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1740-258/2014, tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog toje byloje buvo nurodyta, kad dėl daugiabučio namo konstrukcijų ypatumų nėra jokių bendro naudojimo objektų, kuriuose būtų naudojama šilumos energija, taip pat buvo pripažinta, jog vartotojai teisėtai atsijungė nuo šilumos tinklų. Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytos bei nustatytos, todėl pagrindo remtis išaiškinimu toje byloje nėra.

62Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neįvertino nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos kaip vieno iš ieškinio pagrindų. Apeliantų įsitikinimu, atsakovė pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, nes metrologiškai nepatikrintų skaitiklių rodmenis sąskaitoms išrašyti draudžia Ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 424 22 punktas ir Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 55.3 punktas ir 185.4 punktas. Taip pat plačiai argumentuojama, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad daugiau nei pusė namo gyventojų išreiškė valią dėl 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo, todėl atsakovė ginčo laikotarpiu buvo karšto vandens tiekėja ieškovų name ir turėjo pareigą užtikrinti metrologinės apskaitos reikalavimų vykdymą, tačiau to nedarė. Apeliantų įsitikinimu, tai sudaro pagrindą perskaičiuoti mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį už visą laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo. Tačiau teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog apeliantai nurodo kitą nei reiškiamuose reikalavimuose laikotarpį. Antra, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė UAB „Vilniaus energija“ neneigė fakto, kad apeliantų namui taikomas 1-asis aprūpinimo karštu vandeniu būdas, priešingai – nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. taikomas 1-asis aprūpinimo karštu vandeniu būdas. Taigi, ginčo šiuo klausimu nėra. Trečia, apeliantai akcentuoja Lietuvos metrologijos inspekcijos išvadas, anot jų, patvirtinančias teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus, nurodydami, jog Lietuvos metrologijos inspekcija uždraudė šilumos tiekėjui išrašyti sąskaitas pagal nelegalius šilumos vandens skaitiklius, neturinčius galiojančių metrologinių patikrų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje yra tik Lietuvos metrologijos inspekcijos 2014 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 55SR-06 (t. 3, b. l. 165-166), kuriame nurodyti pastate esantys skaitikliai ir jų patikrų atlikimo laikas, t. y. nenustatyti pažeidimai ar draudimai vadovautis jų parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė paneigia apeliantų poziciją apie skaitiklių patikrų reikšmę nagrinėjamam ginčui, juo labiau, kai byloje, nepaisant argumentų, susijusių su metrologinės patikros nebuvimu, nepateikta įrodymų, jog skaitiklių duomenys buvo netikslūs ir jų parodymų, kuriuos deklaravo patys skaitiklių savininkai, pagrindu apskaičiuoti mokėjimai turėtų būti pripažinti iš tikrųjų klaidingais. Nagrinėjamu atveju yra svarbi atsakovės nurodytame Lietuvos metrologijos inspekcijos 2013 m. sausio 25 d. rašte Nr. 13SR-42 išdėstyta pozicija, kad įvertintina, jog neįmanoma iš karto pakeisti visų karšto vandens skaitiklių. Nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, susijusiais su metrologiniais skaitiklių tikrinimais, ir tenkinti apeliantų skundą.

63Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

64Apeliacinės instancijos teismui nereikšti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

65Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

66Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje yra kilęs ginčas dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo... 5. Ieškovai A. S. ir N. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu... 6. Ieškovai teigia, kad atlikti atsijungimo nuo centralizuoto šildymo darbai yra... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovės... 9. Reikalavimo dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo... 10. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai... 12. Ieškovai A. S. ir N. Z. (toliau – apeliantai) apeliaciniame skunde (t. 3, b.... 13. 1. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes neįvertino nesutvarkytos šilumos ir... 14. 2. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad daugiau nei pusė namo... 15. 3. Teismas iš dalies pripažino, kad apeliantai įteisino šildymo būdo... 16. 4. Teismas teiginio, kad apeliantai nebuvo gavę rašytinio pritarimo... 17. 5. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. vasario 22 d.... 18. 6. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos vartojimas yra... 19. 7. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl šilumos paskirstymo... 20. 8. Teismas visiškai nepasisakė dėl šilumos energijos dalies nepriskyrimo... 21. 9. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti apeliantams taikytą... 22. 10. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, rungimosi principą ir rėmėsi... 23. Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į... 24. 1. Komisijos atžvilgiu priimto teismo sprendimo apeliantai neskundžia,... 25. 2. Apeliantai nenurodo jokių teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, o... 26. Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą... 27. 1. Apeliantai nenurodo materialinės ar proceso normų pažeidimų ar... 28. 2. Teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimas pripažinti ieškovų butų... 29. 3. Kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apeliantų atsijungimo nuo... 30. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3,... 31. 1. Teismas nurodė, kad statybos darbai atliekami pagal Statybos įstatymo... 32. 2. Teismas pagrįstai rėmėsi teismų išaiškinimais dėl neteisėtai... 33. 3. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo... 34. 4. 2010 m. spalio 25 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų... 35. 5. Teismas pagrįstai nurodė, kad nesant pagrindo pripažinti centralizuoto... 36. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 37. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 38. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.... 39. Apeliantai nurodo, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas - teismas... 40. Nenustačius absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, spręstina... 41. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 42. Dėl atliktų statybos darbų teisėtumo bei centralizuoto šildymo sutarties... 43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus,... 44. Faktinio atsijungimo metu galiojusioje Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių... 45. Apeliantai 2012 m. spalio mėn. gavo rašytinius pritarimus statinio projektui,... 46. Taisyklių nuostatos, reglamentavusios šildymo būdo keitimą, kaip nurodo... 47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų motyvų kontekste atmestini apeliantų... 48. Dėl energijos bendrojo naudojimo patalpų šildymui paskirstymo... 49. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantai neteisėtai atsijungė... 50. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios... 51. Apeliantai teigia, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos... 52. Taigi, nurodyti išaiškinimai paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog... 53. Apeliantai taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai... 54. Dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumo.... 55. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovė taikė metodą Nr. 4, o apeliantai... 56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, jog egzistuoja bendraturčių... 57. Apeliantai akcentuoja, jog yra pateikę į bylą daugiabučio namo Liepyno g.... 58. Apeliantai taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino... 59. Dėl šių priežasčių atmestini apeliantų teiginiai apie netinkamai... 60. Dėl mokesčių už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui... 61. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d.... 62. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neįvertino nesutvarkytos... 63. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo... 64. Apeliacinės instancijos teismui nereikšti prašymai dėl bylinėjimosi... 65. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 66. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti...