Byla 2A-458-524/2012

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės ir Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. P. ieškinį atsakovams J. M. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims Valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialui, Skuodo rajono notarų biurui ir R. B. dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir sprendimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais bei palikimo priėmimo fakto nustatymo, atsakovės J. M. priešieškinį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo bei paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo, trečiojo asmens R. B. savarankišką reikalavimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, bei atsakovės J. M., trečiojo asmens R. B. apeliacinius skundus dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimo civilinėje byloje, ir

Nustatė

2ieškovė prašė: nustatyti faktą, kad S. B. ( - ) mirusios M. U. palikimą priėmė ir valdė jį iki savo mirties; pripažinti negaliojančiu J. M. išduoto 2010-03-19 papildomo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalį dėl pastatų, esančių ( - ) paveldėjimo; panaikinti LR žemės ūkio ministerijos 1992-12-09 sprendimo Nr. 28-12-6209 dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. B. dalį dėl 1,10 ha žemės bendrame 3,34 ha žemės plote, esančiame ( - ); pripažinti negaliojančia J. M. išduoto 2010-03-19 papildomo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalį dėl 1,10 ha žemės sklypo bendrame 3,34 ha žemės plote, esančio ( - ), paveldėjimo. Nurodė, kad ( - ) mirė jos senelis P. U. (jos motinos tėvas), po jo mirties liko gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantys ( - ). Pagal 1964 m. LR CK 601 str. mirus kolūkiečių kiemo nariui paveldėjimas turtui neatsiranda, bet pereina kitam to kiemo nariui. Šiuo atveju, mirus P. U., turtas perėjo jo žmonai M. U.. M. U. mirė ( - ). Jai mirus, kolūkiečių kieme nebuvo kitų narių, tai pagal CK 601 str. 2 d. kolūkiečių kiemo turtui paveldėti turėjo būti taikomos bendros paveldėjimo taisyklės, t. y. paveldėjimas pagal įstatymą. Pareiškėjos motina S. B. pagal LR CK 573 str. buvo įpėdinė pagal įstatymą paveldint motinos M. U. turtą, t. y. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius ( - ). S. B. iki M. U. mirties ir po to su šeima gyveno M. U. priklausančiame name, tik sudarė atskiras kolūkiečių šeimas. Ji atsiradusį palikimą priėmė pradėdama jį faktiškai valdyti – naudojosi motinos namu ir ūkiniais pastatais, juos prižiūrėjo, atliko remonto darbus, mokėjo mokesčius, naudojosi namų valda. 2008-06-07 mirė S. B., gyvenusi ( - ). Po motinos mirties ji kreipėsi į Skuodo rajono notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Jai buvo išduotas liudijimas, kad ji, B. P., yra mirusiosios turto įpėdinė pagal įstatymą, ir kad paveldimą turtą sudaro visas kilnojamasis ir nekilnojamasis palikėjos vardu esantis turtas, tarp jų gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, žemės valda, esantys ( - ), piniginio indėlio su procentais sąskaita, esanti AB banke „Hansabankas“. 2008-10-09 Skuodo rajono notarų biuro notarė V. G. išdavė jai paveldėjimo teisės liudijimą paveldimam turtui: 4,14 ha žemės sklypui, esančiam ( - ), bei piniginiam indėliui su priskaičiuojamais procentais AB banke „Swedbank“. Paveldėjimo teisės liudijimas į pastatus, esančius ( - ), nėra išduotas, nes į šiuos pastatus išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą atsakovei J. M.. 2004-03-22 mirė pareiškėjos, tėvas P. B.. Jis 1997-06-16 sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą po mirties paliko savo vaikaitei J. M.. 2010-03-19 Skuodo rajono notarė V. Ž. išdavė papildomą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą paveldimam turtui: 3,34 ha žemės sklypui, esančiam ( - ), 6,70 ha žemės sklypui, esančiam ( - ), gyvenamajam namui ir ūkiniams pastatams, esantiems ( - ). Pareiškėjos nuomone, šis paveldėjimo teisės liudijimas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus. Paveldėjimo teisės liudijime išvardyti pastatai nuosavybės teise įregistruoti P. B. nuo 2010-05-24 Nekilnojamojo turto registre, remiantis Skuodo rajono savivaldybės administracijos Mosėdžio seniūnijos 2010-02-20 raštu Nr.V4-25. LR žemės ūkio ministerija 1992-12-09 sprendimu Nr. 28-12-6209 P. B. atkūrė nuosavybės teisę į 10,04 ha, grąžinant žemę natūra 10,04 ha ( - ), dviejuose sklypuose – 3,34 ha ir 6,70 ha. 3,34 ha žemės sklype 0,90 ha užima sodas ir 0,20 ha užima pastatai, kurie priklausė M. U. įpėdinei pagal įstatymą S. B.. Nors minėtame Žemės ūkio ministerijos sprendime nurodoma, kad P. B. atkuriama nuosavybės teisė grąžinant žemę natūra, tačiau tai nėra žemės grąžinimas natūra, o pagal tuo metu galiojusį 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ekvivalentinis nuosavybės teisių atkūrimas į žemę. P. B. atkuriant nuosavybės teises grąžino žemės sklypą ne natūra, bet perkėlė į ( - ) iš ( - ). Tuo būdu 3,34 ha žemės sklypas buvo suformuotas ir grąžintas P. B., pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą reglamentuojančius teisės aktus, todėl minėtas LR žemės ūkio ministerijos sprendimo dalis dėl 1,10 ha žemės grąžinimo natūra P. B. turi būti panaikinta. Kartu to sprendimo pagrindu įgytos nuosavybės teisės perleidimas 2010-03-19 papildomu paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą taip pat yra neteisėtas.

3Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po S. B., mirusios ( - ), mirties jos vaikaitė J. M. priėmė paveldimą turtą faktiškai pradėdama jį valdyti; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento B. P. išduoto 2008-10-09 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1/2 dalies 4,14 ha žemės sklypo, esančio ( - ), ir 1/2 dalies piniginio indėlio banko sąskaitoje, paveldėjimo. Nurodė, kad kad 2004-03-22 mirė atsakovės senelis P. B., kuris 1997-06-16 testamentu visą savo turtą paliko atsakovei. Ji P. B. palikimą priėmė, tai patvirtina 2004-08-04 Skuodo rajono notarų biuro raštas ir 2009-09-16 Skuodo rajono notarų biuro liudijimas. Atsakovei 2010-03-19 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį ji paveldėjo 3,34 ha žemės sklypą, 6,70 ha žemės sklypą, ir gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, esančius ( - ). 2008-06-07 mirė atsakovės senelė S. B.. Atsakovės tėvas S. B. (S. B. sūnus) buvo miręs ( - ), todėl atsakovė, kaip senelės S. B. vaikaitė, paveldi kartu su S. B. vaikais (pirmosios eilės įpėdiniais). Tačiau J. M. nesikreipė į notarų biurą dėl S. B. palikimo priėmimo, nes gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esančiais ( - ), jos buvo paveldėtas iš senelio P. B., todėl kreiptis į notarą dėl šio namo dalies paveldėjimo nebuvo pagrindo. Jeigu teismas patenkintų B. P. 2010-11-19 ieškinį ar jo dalį, ir pripažintų visą ar dalį minėto gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų ( - ) paveldėjimą neteisėtu, ji turėtų būti pripažinta faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti, bei pagal LR CK 5.50 str. 2 d. ir 5.51 str. 1 d. priėmusi mirusios S. B. palikimą, nes atsakovė po S. B. mirties ne tik faktiškai, bet ir juridiškai valdė visą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, taip pat ir pastatuose buvusį kilnojamąjį turtą.

4Trečiasis asmuo R. B. prašymą pareiškė žodžiu 2011-08-11 teismo posėdžio metu. Ji nurodė, kad R. B. yra S. B., mirusio ( - ), duktė, todėl ji pagal LR CK 5.12 str., kaip senelės S. B. vaikaitė, turi teisę kartu su S. B. vaikais paveldėti jos palikimą. Po S. B. mirties 2008-06-07 ji praleido terminą palikimui priimti dėl svarbių priežasčių, nes nuo 2007-01-19 iki šiol nuolat gyvena ir dirba užsienyje. Ji žinojo, kad jos seseriai atsakovei seneliai yra surašę testamentus, todėl manė, kad atsakovė yra vienintelė įpėdinė, o kad kiti asmenys gali pretenduoti į šį palikimą, ji negalėjo žinoti.

5Skuodo rajono apylinkės teismas 2011-10-06 sprendimu ieškinį tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S.B. M. U., mirusios ( - ), palikimą – gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus ( - )– priėmė ir valdė iki savo mirties; pripažino negaliojančia 2010-03-19 išduoto J. M. papildomo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo (notarinio registro Nr. 740) dalį dėl gyvenamojo namo IA1m, unikalus Nr. ( - ), pagalbinių ūkio pastatų: kiemo rūsio 2I1p, unikalus Nr. ( - ), viralinės 3I1p, unikalus Nr. 4400-1976-1141, kitų statinių (inžinerinių) – šulinio, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - )., paveldėjimo; panaikino LR žemės ūkio ministerijos 1992-12-09 sprendimo Nr. 28-12-6209 dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. B. dalį dėl 1,10 ha žemės, ant kurios yra pastatai ir sodas, 3,34 ha žemės plote, esančiame ( - ); pripažino negaliojančia 2010-03-19 išduoto J. M. papildomo paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo (notarinio registro Nr. 740) dalį dėl 1,10 ha žemės sklypo, ant kurio yra pastatai ir sodas, 3,34 ha žemės plote, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ) savivaldybėje, paveldėjimo. Priešieškinį atmetė. Trečiojo asmens R. B. prašymą pratęsti jai terminą S. B. palikimui priimti atmetė. Priteisė ieškovei B. P. iš atsakovės J. M. 133 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 1600 Lt advokato pagalbos išlaidų. Priteisė iš atsakovės J. M. 51 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Nurodė, kad S. B. po M. U., kaip paskutinio kolūkiečių kiemo nario, mirties ( - ) paveldėjo M. U. nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais ( - ), faktiškai pradėjusi tuos pastatus valdyti. Taigi S. B. tapo minėtų pastatų savininke, juos valdė asmeninės nuosavybės teise iki pat savo mirties 2008 metais. Teismas pripažino, kad paveldėjimo teisės liudijimą notarų biuras išdavė iš dalies be pagrindo, nes nebuvo dokumentų, patvirtinančių, kad pastatai, esantys ( - ), būtų priklausę P. B. nuosavybės teise. Teismo nuomone, S. B. po jos motinos M. U. mirties ( - ) priėmė jos visą palikimą, kurį sudarė pastatai ( - ), ir kilnojamasis turtas, ir jį valdė iki savo mirties 2008-06-07, todėl nustatė juridinę reikšmę turintį faktą apie šio palikimo priėmimą. Teismas pripažino, kad atsakovė po jos senelės S. B. mirties nepriėmė S. B. palikimo, nes ji nuo 2010 m. kovo mėnesio valdė pastatus Nevočių k. pagal 2010-03-19 papildomą paveldėjimo pagal P. B. testamentą liudijimą, kurio dalis dėl pastatų paveldėjimo šioje byloje pripažintas negaliojančiu. Teismas nustatė, kad 3,34 ha žemės sklypas buvo suformuotas ir grąžintas P. B., pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą reglamentuojančius teisės aktus, todėl minėto 1992-12-09 LR žemės ūkio ministerijos sprendimo dalį panaikino. Teigė, kad nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.

6Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad netinkamai įvertino pateiktus duomenis dėl žemės sklypų atkūrimo. Teismas priimdamas sprendimą vertino ne nuosavybės teises atkūrusių asmenų, bet kitų įpėdinių interesus. Apeliantė nurodė, kad B. P. negalėjo paveldėti daugiau kaip 4,14 ha, tačiau pirmosios instancijos teismui panaikinus 2010-03-19 paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 1,10 ha, B. P. palikimas padidėjo 1,10 ha. Teismas savo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą sieja su sąlyga, kad šalys susitars dėl sklypų pasidalijimo, tačiau LR CPK 267 str. draudžia priimti sąlyginį sprendimą. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Apeliantės nuomone, S. B. buvo žinoma apie atkurtas nuosavybės teises, o jos įgaliotinė galėjo tvarkyti visus dokumentus, tačiau to nedarė. Pagal 1986 – 1991 metų ūkinę knygą P. B. buvo kolūkietis, todėl neaišku, kokiais įrodymais remdamasis Skuodo rajono apylinkės teismas sprendime nustatė, kad M. U. su B, niekada nesudarė vieno kolūkiečių kiemo. Tokių duomenų byloje nėra, todėl ši teismo išvada nepagrįsta, ir jos pagrindu priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Byloje nėra duomenų, kad 1986 – 1990 m. ūkinės knygos duomenys neteisingi, priešingai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi 1964 m. LR CK 601 str. redakcija dėl palikimo perėmimo kolūkio nariui, todėl P. B. galėjo tapti savininku kaip kolūkiečių kiemo narys. Be to, šis asmuo nuosavybę galėjo įgyti ir kitais pagrindais. Neišsiaiškinus aplinkybių, kokiu pagrindu P. B. kaip savininkas buvo registruojamas ūkinėse knygose, nebuvo galima konstatuoti, kad Mosėdžio seniūnijos 2010-02-20 pažymėjimas niekinis. Apeliantės nuomone, nepagrįstai atmestas jos priešieškinis. Paaiškina, kad į notarų biurą dėl S. B. palikimo priėmimo ji nesikreipė, nes pastatus ji buvo priėmusi kaip senelio palikimą, o apie pretenzijas į šiuos pastatus apeliantei nebuvo žinoma. Faktinio palikimo priėmimą patvirtina lankymasis sodyboje jos priežiūra, ganomi gyvuliai ir kt.

7Trečiasis asmuo R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, trečiojo asmens R. B. reikalavimą tenkinti – pratęsti terminą S. B. palikimui priimti. Nurodė, kad nesikreipė dėl palikimo priėmimo, nes žinojo, kad atsakovei testamentu buvo paliktas turtas. Terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes gyveno ir dirbo užsienyje, nežinojo apie panaikintą testamentą.

8Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą paliko jo pagrįstumu klausimą spręsti teismui savo nuožiūra.

9Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliantės argumentais dėl žemės sklypo vietos sutinka, klausimą dėl kitų argumentų pagrįstumo palieka spręsti teismui savo nuožiūra.

10Trečiasis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialas atsiliepimais sutinka su pateiktais apeliaciniais skundais.

11Ieškovė atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimą palikti nepakeistą.

12Atsakovės J. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

13Ginčas šioje byloje vyksta dėl gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais ( - ) savivaldybėje, priklausymo asmeninės nuosavybės teise P. B.. Byloje nustatyta, kad P. B. mirus 2004-03-22, 2010-03-19 buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas jo įpėdinei pagal testamentą –atsakovei J. M. (t.1, b .l.160), šio papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo pagrindas 2010-02-20 Skuodo rajono savivaldybės administracijos ( - ) pažyma apie įrašą ūkio knygoje, šios pažymos pagrindu buvo įregistruota P. B. nuosavybės teisė į ginčo statinius (t.1, b.l.114-19). Įvertinus bylos įrodymus, namo pastatymo metus -1918, jo nuosavybės teisės dokumentus, galiojusius tuo laiku (CK 1.7 str.), darytina išvada, kad šis namas nuosavybės teise priklausė Pranui ir M. U., t.y. S. B. tėvams (t.1, b.l.11, 12, 23-34).

14Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto.

15Pagal CPK 444 str. 2 d. 9 p. juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms sąlygoms: nuo šių faktų priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; pareiškėja negali kitokia tvarka gauti tokius faktus patvirtinančių dokumentų ar prarastų dokumentų negalima atkurti. Faktai, išvardyti CPK 444 str., yra tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai. Norint nustatyti, ar faktas turi juridinę reikšmę, ar neturi, reikia išaiškinti, kodėl faktas turi būti nustatytas ir ar jo nustatymas sukels teisines pasekmes.

16Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ne kartą pažymėjo, kad nustatytini ne bet kokie faktai, o tik tokie, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Labanoro regioninis parkas ir kt., bylos Nr. 3K-3-562/2004; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2008 ir kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimo dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymą, 13 p. ir apžvalgoje (Teismų praktika Nr.24, p.214) yra išaiškintas palikimo priėmimo, palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymas. Šioje byloje nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas dėl faktiško palikimo priėmimo po M. U., mirusios ( - ), mirties, todėl taikytinos palikimo atsiradimo metu galiojusios 1964 m. CK normos 587 str. ir 601 str. 1975-03-26 redakcija, įsigaliojusi nuo 1975-04-01.

17Pagal 1964 m. CK 587 str. 2 d. buvo laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdė, naudojo , disponavo, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius). Šio straipsnio 3d. buvo nustatyta, kad paminėtus veiksmus įpėdinis turi atlikti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teismas, nustatydamas palikimo priėmimo faktą, neturi aiškinti ar konstatuoti palikto turto kiekio, jo dalių.

18Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taigi pagal naujai priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas. Tam, kad šioje byloje būtų tinkamai išnagrinėtas šalių turtinis ginčas, reikia apžvelgti kolūkiečių kiemo nuosavybę reglamentavusias 1964 m. CK normas. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje įrodyta, kad M. U., po P. U. mirties, sudarė atskirą kolūkiečių kiemą. Šią aplinkybę įrodo išlikusių ūkinių knygų įrašai-1964 metais M. U. įrašyta kaip šeimos galva, nenurodant toje knygoje kitų šeimos narių (už beraštę M. U. pasirašo S. B., t.1, b.l.25-26), toks pat įrašas padarytas ir 1967 metais, 1972 metais (t.1, b.l.29-30, 33-34). Taip pat atskiras įrašas įrodo, kad 1967, 1961, 1972 metais (t.1, b.l.23-24, 31-32) buvo įregistruota B. šeima, kaip atskiras kolūkiečių kiemas. Analizuojant paminėtus įrašus darytina išvada, kad P. B., kaip šeimos galvos, ūkinės knygos įrašuose nėra padaryta įrašų apie jam nuosavybės teise priklausančius statinius, o ūkinėse knygose pažymėta, kad gyvena pas uošvę M. U.. Priešingai M. U. ūkinėse knygose yra padaryti įrašai apie gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Analizuojant tuo metu galiojusias paminėtas teisės normas dėl kolūkiečių kiemo ir išlikusius įrašus, darytina išvada, ūkinėje knygoje buvo surašomi visi vieno kolūkiečių kiemo nariai, šiuo atveju nesant M. U. ūkinėje knygoje įrašo apie kolūkiečių kiemo narius B., o B. ūkinėje knygoje nesant įrašo apie M. U., negalima padaryti išvados, jog tai buvo vienas kolūkiečių kiemas. Tačiau šioje byloje tokiu atveju nebetenka teisinės reikšmės vertinant įrašus ūkinėse knygose, nes paminėtame 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806, kuriame nustatyta kolūkiečių kiemo turto teisinio režimo pabaiga. Tačiau šioje byloje įrodymai dėl kolūkiečių kiemo analizuoti tik paveldėjimo teisės prasme. Pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1 dalį mirus kolūkiečių kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda. Šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad 1964 m. CK septintajame skyriuje nustatytos taisyklės taikomos (t.y. atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai), jeigu, mirus kolūkiečių kiemo nariui, kitų kiemo narių nelieka. Todėl šioje byloje nustatant juridinę reikšmę turintį faktą yra įrodyta, kad 1975-08-30 M. U. kitų jos kolūkiečių kiemo narių, įrašytų jos ūkinėje knygoje, nebuvo, todėl pagal tuo metu galiojusią CK 601 str. 2 d. atsirado paveldėjimo teisiniai santykiai. Byloje nėra ginčo, kad B. šeima gyveno M. U. , t.y. ginčo, name tiek kolūkių egzistavimo laikais, tiek ir P. B. ir S. B. mirties momentu. Todėl akivaizdu, kad tik S. B. priėmė palikimą pradėjus faktiškai valdyti po savo motinos M. U. mirties 1975-08-30. Įrašai P. B. ūkinėje knygoje – jog jis su šeima gyvena pas uošvę M. U., leidžia padaryti išvadą, jog po M. U., kaip paskutinio kolūkinio kiemo nario mirties, M. U. dukra S. B. įpėdinė pagal įstatymą faktiškai palikimą savo aktyviais veiksmais priėmė ir įnešė į savo šeimą. Pažyma (t.1, b. l. 20) įrodo, kad po M. U. mirties duomenų apie paveldėjimo teisės liudijimą nėra, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Įvertinus bylos įrodymus galima padaryti išvadą, kad įrašai apie ginčo namo savininkę M. U. padaryti paminėtose ūkinėse knygose tik jai esant gyvai, po jos mirties jokių įrašų dėl namo savininkų namo nuosavybės dokumentuose nėra. Tik 2010-02-20 Skuodo rajono savivaldybės administracijos seniūnės pažymoje ( t.1, b.l.17) nurodyta, kad šis namas buvo užregistruotas P. B. vardu. Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus valdyti turtą, yra vienas iš 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą, nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti, tuo iš esmės palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001). Šioje byloje neįrodyta, jog P. B. buvo testamentinis įpėdinis po M. U. mirties, todėl įpėdinė pagal įstatymą buvo S. B.. Aktyvius S. B. veiksmus įrodo išlikusių ūkinių knygų analizė (t.1, b.l. 23-34), kurios įrodo, jog esant gyvai M. U. B. šeimos ūkinėse knygose buvo įrašyti tik jų turimi naminiai gyvuliai ir medžiai bei padaromas įrašas, kad gyvena pas uošvę (M. U.). Mirus M. U. 1986-1990 metų ūkinės knygos įrašai įrodo, jog jau P. B. esant šeimos galva, ginčo namas, statytas 1918 m. su 1932 m. pastatyta pirtimi bei 1935 metais pastatytu ūkiniu pastatu, yra valdomas B. šeimos (t.1, b.l.18-19), todėl akivaizdu, kad gyvendama santuokoje su Petru B. S. B., faktiškai priėmusi palikimą po motinos mirties, šį namą įnešė į savo kolūkiečių kiemą per tuo metu galiojusio CK 587 str.3d. nustatytą 6 mėnesių terminą. Jokių kitų pagrindų ginčijamai P. B. nuosavybės teisei į ginčo namą atsirasti nenustatyta. Aktyvų S. B. veiksmą priimant palikimą po motinos mirties įrodo ir 1992-03-11 žemės sklypo paženklinimo aktas (t.1, b.l.64), kurį pasirašė S. B., pradėjusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Šiame akte nurodyta, jog ji paveldėjo 4,14 ha sklypą ir šiame akte nurodė, jog sklype yra sodyba, bei atšauktas S. B. 1997-06-16 sudarytas testamentas (t.1, b.l.172), kuriame nurodoma ginčo sodyba kaip jos turtas. Šių įrodymų atsakovė nenuginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą.

19Dėl Skuodo rajono savivaldybės administracijos Mosėdžio seniūnijos pažymos(t.1, b.l.178).

20Byloje nustatyta, kad jos pagrindu buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas atsakovei, tačiau ši pažyma yra įrodymas, kuris gali būti įvertintas su kitais įrodymais, jeigu ieškovė nesuformulavo atskiro ieškinio reikalavimo dėl jo nuginčijimo. Faktą sukuria tam tikros konkrečios aplinkybės, o ne rašytiniai įrodymai. Paminėtos faktinės aplinkybės dėl ginčo namų valdos priklausymo Uosių šeimai, akivaizdi faktinė aplinkybė dėl namo pastatymo datos -1918 m. ir P. B. gimimo datos -1931m. (t.1, b.l.15) paneigia išvadą, kad šis namas asmeninės nuosavybės teise priklausė mirusiajam. Prie šios pažymos pridėti išrašai iš 1986 m. ūkinės knygos (t.1, b.l.179-180) įrodo, jog įrašas dėl namo P. B. ūkinėje knygoje padarytas tik po M. U. mirties, jai esant gyvai paminėtose M. U. ūkinėse knygose buvo įrašyta ginčo sodyba, o P. B. ūkinėse knygose tokio įrašo nebuvo iki M. U. esant gyvai. Šie įrodymai paneigia paminėtą pažymą.

21Dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir administracinių teisės aktų negaliojimo.

22Civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perleisti daugiau teisių nei turi pats (CK 4.48 str. 2 d.). Testamentas yra vienašalis sandoris, kuriame išreiškiamas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testamentu palikėjas turi teisę palikti tik jam nuosavybės teise priklausantį daiktą, jeigu šis daiktas bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso mirusiajam ir kitiems asmenims, tai turi būti nustatyta mirusiojo dalis bendrame turte.

232010-03-19 buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas jo įpėdinei pagal testamentą - atsakovei J. M. (t.1, b.l.160), ieškinys pareikštas 2010-11-12, todėl šioje byloje nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimo priėmimui ir paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti, teisės į ieškinį atsiradimo diena šiuo atveju yra palikimo atsiradimo diena arba diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Kitais įpėdinio teisių pažeidimo atvejais taikytini bendrieji įstatymų nustatyti ieškinio senaties terminai, o ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. Aiškindamas CK 5.8 straipsnį ir jį taikydamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Tokie atvejai, kai įpėdiniai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į paliktą turtą, kvalifikuotini kaip ginčas dėl to turto tarp bendraturčių. Jeigu vieni iš jų ginčija bendraturčių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje, Nr. 3K-3-627/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009). Paminėtos nuostatos leidžia padaryti išvadą, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino byloje.

24Šioje byloje nustatyta, kad papildomas paveldėjimo teisės liudijimas į ginčo namų valdą išduotas P. B. įpėdinei pagal testamentą atsakovei, tačiau juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paminėti įrodymai paneigia notarės padarytą išvadą, kad šis turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė mirusiajam P. B.. Akivaizdi faktinė aplinkybė dėl namo pastatymo datos -1918 m. ir P. B. gimimo datos - 1931m. (t.1, b.l.15) bei paminėti įrodymai paneigia išvadą, kad šis namas asmeninės nuosavybės teise priklausė mirusiajam, todėl ginčijamo papildomo teisės liudijimo dalis prieštarauja CK 4.48 str. 2d., 5.19 str., nustatančiam, jog mirusysis testamentu gali palikti tik savo turtą, todėl ginčijama papildomo paveldėjimo teisės liudijimo dalis naikintina CK 1.80 str. Taip pat byloje nustačius, jog P. B. asmeninės nuosavybės teise neturėjo ginčo namų valdos, todėl ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992-12-09 sprendimo dalis, kuria buvo atkurta P. B. nuosavybės teisė į žemę perkeliant šį žemės sklypą į ( - ), t. y. po namu, yra neteisėta. P. B. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, buvusią Kretingos apskrityje, Mosėdžio valsčiuje, buvo po A. B. mirties, tačiau šios teisės buvo atkurtos 10,04 ha grąžinant ekvivalentine natūra ( - ) (t.1, b.l.63, 65). Ginčo namų valda yra 3,3400 ha žemės sklype ( - ), ir ji yra iki nacionalizacijos valdytame P. U. nuosavybės teise priklausiusiame sklype (t.1, b.l.18). Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasmę (žr. Įstatymo preambulę, 1 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą) nuosavybės teisės atkuriamos į tą žemę, kurią savininkai turėjo iki žemės nacionalizacijos, įvykusios 1940 m. liepos 22 d. Teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai naudojamą lygiavertį žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (Įstatymo 16 straipsnio 5 dalis) yra susijusi su pretendento atkurti nuosavybės teises teisiniu statusu, tačiau šioje byloje nustačius, kad P. B. asmeninės nuosavybės teise nevaldė namų valdos, todėl jam nuosavybės teisė į P. U. valdytą žemę negalėjo būti atkurta, nes jis buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į A. B. valdytą nuosavybės teise žemės sklypą-kitoje vietoje- ( - ), ( - ). Byloje žemės sklypo vietos apžiūros aktas įrodo, jog žemės sklypas S. B. buvo suprojektuotas ten, kur yra sodyba (t.1, b.l.64), nes ten buvo jos tėvo P. U. nuosavybės teise valdyta žemė, todėl negalėjo būti perkeltas P. B. ekvivalentine natūra iš kitos vietos.

25Dėl administracinio akto apskundimo termino.

26Šioje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog P. B. mirus ( - ), 2010-03-19 buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas jo įpėdinei pagal testamentą –atsakovei J. M. (t.1, b.l.160) tiek į ginčo sodybą, tiek ir į žemės sklypą prie pastato, todėl šis papildomas paveldėjimo teisės liudijimas sukėlė ieškovei teisines pasekmes.

27Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trisdešimties dienų terminas taikytinas, kai sprendimą skundžia asmuo, kuriam šis sprendimas skirtinas ir jam įteiktinas. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; kt.). Šioje byloje taikomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytas trisdešimties dienų apskundimo terminas, nes ieškovė ginčijo administracinį aktą – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992-12-09 sprendimą, kuriuo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas; taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje aktualus ne tik pirmiau aptarto termino teisinis vertinimas, bet ir momento, nuo kurio jis turi būti skaičiuojamas, nustatymas. Šiuo atveju ieškovė nebuvo subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai neprivalėjo būti įteiktas. Tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo termino eiga prasidėjo nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Teisėjų kolegija šią išvadą pripažįsta pagrįsta ir atitinkančia teismų praktikos nuostatas, kad tais atvejais, kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2010; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011). Šioje byloje ieškinys pašto įstaigai buvo įteiktas 2010-11-19(t.1, b.l.44), ieškovė ginčijamą sprendimą gavo 2010-10-20 (t.1, b.l.35), todėl nepraleido paminėto 30 dienų termino jam ginčyti. Šioje byloje esminis ginčas vyksta dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, kurio pagrindu buvo įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtą, viešame Nekilnojamojo turto registre P. B. vardu nuosavybės teisė į ginčo namų valdą įregistruota tik 2010-03-02 (t.1, b.l.176), todėl anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą nei S. B. iki savo mirties, nei ieškovė neturėjo objektyvios ir subjektyvios galimybės.

28Civilinėje byloje šalys nustato bylos nagrinėjimo bylas, ieškovė šioje byloje nepareiškė ieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo, todėl teismas, panaikinęs papildomo paveldėjimo liudijimo dalį, neturi teisinio pagrindo nustatyti, ar ginčo namų valda asmeninės ar bendrosiosios jungtinės nuosavybės teise priklausė S. B. ir P. B.. Paveldėjimo teisiniai santykiai dėl P. B. ir S. B. dalies bendrame turte ar S. B. asmeninės nuosavybės bus sprendžiami paveldėjimo byloje, o jei tarp įpėdinių pagal įstatymą ir testamentą iškils ginčas, tai bus sprendžiama teisme kitoje byloje. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą ir panaikinus papildomą paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl namų valdos paveldėjimo, konstatuota, jog asmeninės nuosavybės teise P. B. šios namų valdos nevaldė, todėl toks paveldėjimo teisės liudijimas negalėjo būti išduotas jo įpėdinei pagal testamentą, o panaikinus ginčo paveldėjimo liudijimo dalį dėl žemės ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992-12-09 sprendimą Nr. 28-12-6209 dėl 3,3400 ha žemės ploto, esančio ( - ), žemė grąžintina valstybės nuosavybėn ir nuosavybės teisės atkūrimo į šį žemės sklypą klausimai bus sprendžiami iš naujo, todėl nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo motyvas, jog šioje byloje ieškovės paveldėto turto dalis padidėjo.

29Paminėtos teismo sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 str. 1d. 1p.).

30Dėl priešieškinio (t.1, b.l.83-84)

31Tam, kad pagal CK 5.12 straipsnį vaikaičiams būtų pripažinta teisė paveldėti atstovavimo teise, būtinos šios sąlygos: turi būti nors vienas paveldintis pirmosios eilės įpėdinis – toks, kuris įgyvendina savo paveldėjimo teisę, t. y. neatsiranda sąlygos paveldėti antros eilės įpėdiniams, be to, palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo kito pirmosios eilės įpėdinio (kurio vaikai būtent ir pretenduoja paveldėti atstovavimo teise). Paveldint atstovavimo teise, nepaneigiama pamatinė CK 5.11 straipsnio nuostata, kad pagal įstatymą paveldi vienos eilės įpėdiniai, nes atstovavimo būdu paveldima tik ta dalis, kuri tektų mirusiam tėvui ar motinai(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2006). Šioje byloje nustatyta, kad atsakovės J. M. tėvas S. B. mirė ( - ), o jo mama S. B. mirė ( - ), todėl atsakovė pagal paminėtas nuostatas turi teisę paveldėti atstovavimo teise pagal paminėtas nuostatas. Įpėdinis, paveldintis atstovavimo teise, taip pat gali priimti palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti (CK 5.50 str. 2d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, šios kategorijos bylose teismams yra išaiškinęs, kad palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikras teisines pasekmes (2002-09-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-829/2002). Palikimo priėmimas - tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo, ir valios priimti palikimą išreiškimas turi svarbiausią reikšmę sprendžiant klausimą, ar įpėdinis priėmė palikimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2002, kategorija 30.6,86 ). Kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu pareiškęs savo valios priimti palikimą, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė, faktiškai pradėjęs paveldėtą turtą valdyti, ir šiuos veiksmus atliko per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo 2008-06-17 po S. B. mirties. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė ir dėl jos nepasisakė, todėl neatskleidė šios bylos dalies esmės. Byloje nustatyta, kad atsakovė J. M. 2010-03-02 įregistravo savo nuosavybės teisę į visą ginčo namų valdą, jai buvo išduota 2010-02-20 Skuodo rajono savivaldybės administracijos Mosėdžio seniūnijos pažyma (t.1, b.l.176,178), ginčo namų valdos Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas įrodo, kad 2009-09-24 buvo nustatyti namų valdos kadastro duomenys, todėl būtina aiškintis aplinkybę, kieno užsakymu jie buvo padaryti. Be to, pirmosios instancijos teismas atmesdamas priešieškinį neįvertino liudytojos R. R. (t.2, b. l. 134) parodymų, todėl neatskleidė bylos esmės ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo, nes būtina rinkti įrodymus dėl atsakovės aktyvių veiksmų priimant palikimą per 3 mėnesius nuo S. B. mirties, t. y. nustatyti, kokį S. B. turtą po jos mirties priėmė atsakovė faktiniu valdymu (CPK 326 str. 1d.4p., 327 str. 1d.2 p.)

32Dėl trečiojo asmens R. B. savarankiško reikalavimo ir jos apeliacinio skundo (t.1, b.l.144-145).

33Šis trečiasis asmuo taip pat turėtų teisę paveldėti atstovavimo teise kartu su atsakove J. M., tačiau pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pratęsti jai terminą palikimui priimti po S. B. 2008-06-17 mirties nėra pagrindo.

34Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad tam, jog pasinaudotų CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, įpėdinis turi įrodyti, kad šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad, turėdamas apsisprendimo laisvę, įpėdinis nepareiškė noro priimti palikimą. Įstatymas neįpareigoja įpėdinio pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžia priimti palikimo už kitą, t. y. priimti palikimą kiekvienas įpėdinis turi asmeniškai, pats arba per atstovą. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007; 2007 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011, 2011-06-27 nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-295/2011). Įvertinus trečiojo asmens nurodomas faktines aplinkybes, įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos prašymą pratęsti palikimo priėmimo terminą, nes jos nurodytos aplinkybės neatitinka svarbioms termino priežastims keliamų kriterijų. Visų pirma įvertintina tai, kad ji S. B. mirties metu buvo pilnametė. Faktinė aplinkybė, kad ji gyveno Norvegijoje, negali būti traktuojama kaip objektyvi priežastis, sutrukdžiusi jai per 3 mėnesių terminą atlikti palikimo priėmimo veiksmus atvykus į Lietuvą ar pasinaudojant konsulinių tarnybų paslaugomis, ar įgalioti kitą asmenį atlikti tokius veiksmus. Trečiasis asmuo nenuginčijo liudytojos A. U. parodymų (t.2, b.l.34), jog ji buvo atvykusi į S. B. laidotuves, todėl turėjo objektyvią galimybę laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl jos klaidingo žinojimo apie senelių testamentus teismų praktikoje nelaikytini svarbia priežastimi, taip pat nepagrįstas jos apeliacinio skundo motyvas, kad ieškovei buvo atnaujintas 18 metų pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Paminėtais motyvais ši sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1d.1d.).

35Šioje byloje S. B. 2011-06-14 buvo pateikęs pareiškimą dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus (t.1, b.l. 86), tačiau teismas šio pareiškimo pagal CPK 46 str. nustatytas taisykles neišsprendė, t.y. nepriėmė nutarties dėl šio asmens įtraukimo į procesą trečiuoju asmeniu. Tik 2011-09-22 protokole nurodė, jog siūloma jo pareiškimą atmesti, nes jis S. B. mirties metu buvo nepilnametis(t.2, b.l. 147), tačiau tokia teismo protokolinė nutartis negali būti pripažinta teisėta, ir nors S. B. nepateikė skundo dėl šios nutarties, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2012 suformuotą praktiką buvo pažeistas viešasis interesas. Tokį S. B. iškeltą klausimą teismai turi spręsti visų bylos aplinkybių kontekste, ypač atsižvelgti į tai, jei palikimą prašoma priimti nepilnamečių vaikų interesais, bei įvertinti, kokios yra vaikų materialinės gyvenimo sąlygos tam, kad, atsisakius pratęsti terminą palikimui priimti, nepagrįstai nenukentėtų nepilnamečių vaikų interesai, nes to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2007). Protokoline nutartimi teismas galėjo išspręsti tik trečiojo asmens neįtraukimo į procesą klausimą, tačiau neturėjo teisės pasisakyti dėl pareiškimo esmės. Be to, buvo padaryta akivaizdi materialinių teisės normų taikymo klaida dėl atstovavimo nepilnamečiams vaikams paveldėjimo teisiniuose santykiuose, todėl ši bylos dalis kartu su atsakovės priešieškiniu perduotina nagrinėti iš naujo. Ta aplinkybė, jog bylos dalis, kurioje skundžiamo sprendimo dalis palikta galioti, išnagrinėta be trečiojo asmens S. B., nepažeis jo teisių, nes iš esmės jis tokį ieškinį gali reikšti atskiroje civilinėje byloje, o šioje byloje nebuvo sprendžiamas S. B. ir P. B. paveldimo turto dalių klausimas, o tik konstatuota, kad ginčo namų valda ir žemės sklypas nepriklausė asmeninės nuosavybės teise P. B..

36Iš trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais, kuris procese turi ieškovo teises ir pareigas (CPK 46 str.) - R. B. priteistini 700 Lt B. P. už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į jos apeliacinį skundą, nes R. B. apeliacinis skundas buvo atmestas (CPK 93 str. 1d., 5d., 98 str.).

37Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija

Nutarė

38Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimo dalį, kuria atmestas J. M. priešieškinis, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

39Perduoti nagrinėti iš naujo S. B. pareiškimo dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu priėmimo klausimą.

40Kitas Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimo dalis palikti nepakeistas.

41Priteisti iš R. B. B. P. 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovė prašė: nustatyti faktą, kad S. B. ( - ) mirusios M. U. palikimą... 3. Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį... 4. Trečiasis asmuo R. B. prašymą pareiškė žodžiu 2011-08-11 teismo... 5. Skuodo rajono apylinkės teismas 2011-10-06 sprendimu ieškinį tenkino:... 6. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo... 7. Trečiasis asmuo R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono... 8. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 9. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 10. Trečiasis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialas... 11. Ieškovė atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo Skuodo rajono apylinkės... 12. Atsakovės J. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 13. Ginčas šioje byloje vyksta dėl gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais... 14. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto.... 15. Pagal CPK 444 str. 2 d. 9 p. juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami... 16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką... 17. Pagal 1964 m. CK 587 str. 2 d. buvo laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė,... 18. Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto,... 19. Dėl Skuodo rajono savivaldybės administracijos Mosėdžio seniūnijos... 20. Byloje nustatyta, kad jos pagrindu buvo išduotas papildomas paveldėjimo... 21. Dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir administracinių... 22. Civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perleisti daugiau... 23. 2010-03-19 buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas jo... 24. Šioje byloje nustatyta, kad papildomas paveldėjimo teisės liudijimas į... 25. Dėl administracinio akto apskundimo termino.... 26. Šioje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog P. B. mirus ( - ), 2010-03-19... 27. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 28. Civilinėje byloje šalys nustato bylos nagrinėjimo bylas, ieškovė šioje... 29. Paminėtos teismo sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 str. 1d.... 30. Dėl priešieškinio (t.1, b.l.83-84)... 31. Tam, kad pagal CK 5.12 straipsnį vaikaičiams būtų pripažinta teisė... 32. Dėl trečiojo asmens R. B. savarankiško reikalavimo ir jos apeliacinio skundo... 33. Šis trečiasis asmuo taip pat turėtų teisę paveldėti atstovavimo teise... 34. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir... 35. Šioje byloje S. B. 2011-06-14 buvo pateikęs pareiškimą dėl įtraukimo į... 36. Iš trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais, kuris procese turi... 37. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 1,... 38. Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimo dalį, kuria atmestas J.... 39. Perduoti nagrinėti iš naujo S. B. pareiškimo dėl įtraukimo į bylą... 40. Kitas Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-10-06 sprendimo dalis palikti... 41. Priteisti iš R. B. B. P. 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti...