Byla eB2-2932-781/2018
Dėl BUAB „Skeneris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovė BUAB „Skeneris“, kuriai atstovauja bankroto administratorė UAB „SBS Legale“, suinteresuoti asmenys A. K., R. K., UAB „Neiluva“

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, sekretoriaujant Linai Matukaitei, dalyvaujant pareiškėjo A. Š. atstovui advokatui M. T., atsakovės BUAB „Skeneris“, kuriai atstovauja bankroto administratorė UAB „SBS Legale“, atstovei advokato padėjėjai S. L., suinteresuoto asmens UAB „Neiluva“ atstovui advokatui V. V., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl BUAB „Skeneris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovė BUAB „Skeneris“, kuriai atstovauja bankroto administratorė UAB „SBS Legale“, suinteresuoti asmenys A. K., R. K., UAB „Neiluva“, ir

Nustatė

2

  1. Pareiškėjas (kreditorius) A. Š. pateiktu pareiškimu prašo pripažinti BUAB „Skeneris“ bankrotą tyčiniu, kuris kilo dėl A. K. ir R. K. veiksmų; taip pat prašo informuoti prokurorą apie galimai padarytas A. K. ir R. K. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209, 220, 223, 300 straipsniuose; priteisti solidariai iš A. K. ir R. K. bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas pareiškimą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytais tyčinio bankroto požymiais.
  2. Nurodo, kad BUAB „Skeneris“ bankrotą nulėmė tyčiniai jos vadovo A. K. bei akcininko R. K. veiksmai sąmoningai nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsiant įmonės veiklą, didinant įsiskolinimus ir tokiu būdu pažeidžiant imperatyvias ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas vadovo bei savininko pareigas. Teigia, kad BUAB „Skeneris“ jau esant nemokiai buvo sudaryti akivaizdžiai įmonei nenaudingi ir žalingi sandoriai, o taip pat priimti kiti nuostolingi bei ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pažymi, kad įmonei esant nemokiai jos vadovas A. K. 2013-2014 m. laikotarpiu atsiskaitymus su kreditoriais vykdė pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą ir tokiu būdu sąmoningai pažeidinėjo didžiausių įmonės kreditorių teises bei suteikė pirmenybę UAB „Neiluva“, kurios įsipareigojimai atsirado vėliau. Nurodo, kad BUAB „Skeneris“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, galimai nepripažįstant visų 2012-2014 m. gautų pajamų, ne laiku į apskaitą įtraukiant ūkines operacijas.
  3. Atsakovė BUAB „Skeneris“, kuriai atstovauja bankroto administratorė UAB „SBS Legale“, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame su pareiškimu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
  4. Nurodo, kad prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra grindžiamas iš esmės tik subjektyviomis prielaidomis, nepagrįstais argumentais, o kreditoriaus nurodytos aplinkybės nepatvirtina išvadų apie suinteresuotų asmenų sąmoningą ir tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Bankroto administratorės nuomone, nėra pagrindo spręsti, jog kreditoriaus nurodytos aplinkybės laikytinos tyčiniu sąmoningu įmonės privedimu prie bankroto, t. y. kad suinteresuotų asmenų veiksmai buvo sąmoningai nukreipti prieš įmonės interesus ar prieš kreditorių. Mano, kad būtent nesėkmingas sandoris su kreditoriumi, užsitęsę teisminiai ginčai, o ne atskiri kreditoriaus nurodyti įmonės veiklos epizodai, lėmė UAB „Skeneris“ bankroto bylos iškėlimą. Pažymi, kad kreditoriaus nurodomu laikotarpiu įmonės finansinė padėtis nebuvo tokia, jog suinteresuoti asmenys būtų turėję neabejotiną pareigą nedelsiant inicijuoti bankroto bylą. Anot administratorės, nėra įrodyti ir kiti argumentai dėl tokio valdymo organų pareigų pažeidimo, kuris leistų vertinti UAB „Skeneris“ bankrotą kaip tyčinį. Teigia, kad nuomos sutartis su UAB „Neiluva“ ne tik buvo realiai vykdoma, bet ir jos sąlygos nebuvo nuostolingos ar žalingos įmonei. Administratorės vertinimu, kreditorius nepateikia įrodymų, dėl kurių sandorio kaina turėtų būti vertinama kaip siekis tyčia sukelti bankrotą, fiktyviai sukurti reikalavimo teisę. Paaiškina, kad net ir klaidingas sąnaudų atvaizdavimas buhalterijoje ar pavėluotas sąskaitų įtraukimas į apskaitą, jei tokie faktai būtų nustatyti, yra laikytini formaliu teisės aktų pažeidimu, o ne veiksmais, sukėlusiais tyčinį bankrotą.
  5. UAB „Riva Consulting“, teikusi UAB „Skeneris“ apskaitos paslaugas iki bankroto bylos iškėlimo, teismui pateiktame rašte nurodo, kad buhalterines paslaugas UAB „Skeneris“ teikė nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2014 m. spalio 20 d.; tvarkė UAB „Skeneris“ buhalterinę apskaitą pagal pateiktus dokumentus, todėl sąskaitos ir kiti dokumentai įtraukti į apskaitą pateikimo UAB „RIVA Consulting“ dieną. Teigia, kad parengtų ir abiejų šalių pasirašytų atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktų UAB „Skeneris“ direktorius nepateikė, tuo tarpu visi turėti BUAB „Skeneris“ dokumentai buvo perduoti nutraukiant buhalterinių paslaugų sutartį.
  6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-758-553/2017, netenkino pareiškėjo A. Š. pareiškimo dėl UAB „Skeneris“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
  7. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-176-370/2018, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl BUAB „Skeneris“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  8. Teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartimi, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, pareiškėjas (kreditorius) A. Š., BUAB „Skeneris“ bankroto administratorė UAB „SBS Legale“, suinteresuoti asmenys A. K. ir R. K. įpareigoti per teismo nustatytą terminą pateikti teismui nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytus papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus, be kita ko, patvirtinančius ar paneigiančius įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, įskaitant apie įmonės turto vertę 2013 m., pradelstus įsipareigojimus, taip pat apeliacinės instancijos teismo nurodytų įmonei galbūt nenaudingų sandorių sudarymo, kuriais galbūt siekiama sudaryti apgaulingą įvaizdį dėl įmonės finansinio pajėgumo (mokumo), aplinkybes (su UAB „Neiluva“), detaliai paaiškinti paskolos sutarties su P. D. aplinkybes, nurodyti aplinkybes dėl faktinio įmonės valdymo, taip pat kitas šiam ginčui reikšmingas aplinkybes; be to, pateikti savo nuomonę dėl apeliacinės instancijos teismo nurodytos galimybės skirti byloje buhalterinę ekspertizę.
  9. Atsakovė BUAB „Skeneris“, kuriai atstovauja bankroto administratorė UAB „SBS Legale“, 2018 m. sausio 30 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose pakartotinai nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat prašo neskirti byloje BUAB „Skeneris“ dokumentų buhalterinės ekspertizės.
  10. Atsakovė papildomai nurodo, kad bendrovė 2013 m. sausio 1 d. turėjo 243 302 Lt vertės turto – 139 505,15 Lt vertės ilgalaikio turto, 103 796 Lt trumpalaikio turto (iš jo 40 323,20 Lt piniginės lėšos, 49 250 Lt per vienerius metus gautinos sumos). Teigia, kad reali įmonės turto vertė galėjo būti dar didesnė (maždaug 260 873,76 Lt), nes ekskavatoriaus vertė tikėtinai buvo didesnė nei balanse nurodyta 123 750,43 Lt likutinė vertė, tuo tarpu įmonės pradelsti įsipareigojimai 2013 m. vasario 12 d. sudarė apie 89 404,98 Lt, todėl, anot administratorės, įmonė nebuvo nemoki ir bendrovės valdymo organams nekilo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
  11. Administratorė, pasisakydama dėl P. D. suteiktos įmonei paskolos, aiškina, kad atsakovės vadovas A. K. ją informavo, jog visos lėšos, gautos iš P. D., buvo gautos kaip paskola, bei nedetalizavo šios paskolos grąžinimo terminų ir (ar) sąlygų.
  12. Bankroto administratorė nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad sandoriai su UAB „Neiluva“ buvo įmonei nenaudingi ar fiktyvūs ir pažymi, jog atsakovei sudarius sutartį su pareiškėju, įmonei buvo reikalinga papildoma technika, kuri ir buvo išnuomota iš UAB „Neiluva“ už protingą kainą (vertinant išnuomoto buldozerio vertę).
  13. Atsakovės BUAB „Skeneris“, kuriai atstovauja bankroto administratorė UAB „SBS Legale“, atstovė teismo posėdžio metu iš esmės palaikė poziciją, išdėstytą teismui anksčiau teiktuose procesiniuose dokumentuose, t. y. jog pareiškėjas neįrodė, kad įmonės bankrotas buvo tyčinis. Papildomai nurodo, kad įmonė didžiąją dalį operacijų vykdė per kasą ir atskaitingus asmenis. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog pirmoji sutartis dėl buldozerio nuomos, sudaryta su UAB „Neiluva“, buvo tęsiama, todėl, anot administratorės, apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę konstatavo nepagrįstai. Teigia, kad nors įkeitimo sandoris, sudarytas tarp atsakovės bei UAB „Neiluva“, ir buvo pripažintas negaliojančiu, tačiau, administratorės vertinimu, jis nelėmė atsakovės bankroto ir nepažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Pažymi, kad įmonei priklausęs ekskavatorius UAB „Neiluva“ buvo perduotas tik 2014 m. balandžio 8 d. Administratorė nurodo, kad iš pareiškėjo gautas avansas buvo panaudotas įmonės veikloje (dalis priskirta atskaitingam asmeniui A. K., dalis įnešta į įmonės sąskaitą, dalis nuskaityta kreditorių).
  14. Pareiškėjas A. Š. 2018 m. sausio 31 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose palaiko savo pareiškimą ir prašo BUAB „Skeneris“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodo, kad įmonė dar 2013 m. vasario mėn. (faktiškai ir dar anksčiau) buvo nemoki, todėl jos valdymo organai privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, o dar labiau blogino įmonės padėtį, didindami įsipareigojimus kreditoriams, pažeisdami atsiskaitymo su jais eiliškumo tvarką. Pažymi, kad pareiškėjo sumokėto avanso dalis (apie 20 000 Lt) iš karto buvo nurašyta antstolių ir VSDFV su VMI, tuo tarpu kita dalis (78 800 Lt) buvo išgryninta; teigia, jog iš šios sumos 50 000 Lt buvo paskolinta įmonės vadovui A. K., tuo tarpu likusi 28 800 Lt suma panaudota iš viso be pagrindo. Taigi, anot pareiškėjo, įmonės valdymo organai net neketino vykdyti su pareiškėju sudarytos sutarties, o 2013 m. liepos 1 d. ją nutraukė ir negrąžino sumokėto avanso. Pareiškėjas taip pat pakartotinai pabrėžia buldozerio nuomos iš UAB „Neiluva“ nenaudingumą, fiktyvumą; nurodo, jog įmonė faktiškai nuo 2013 m. jokios veiklos nevykdė, tačiau įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo nurodomos nepagrįstai didelės sąnaudos, tikėtinai, anot pareiškėjo, tenkinant ne įmonės, o bendrovės valdymo organų asmeninius poreikius.
  15. Pareiškėjas teigia, kad nei A. K. nebuvo išvykęs į Rusijos Federaciją, nei P. D. nebuvo atvykęs į Lietuvą ginčo laikotarpiu, todėl A. K. 2014 m. balandžio 24 d. objektyviai negalėjo grąžinti P. D. tariamos paskolos. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju faktiniais įmonės vadovais buvo tiek A. K., tiek R. K..
  16. Anot pareiškėjo, atsakovės bankroto administratorė nepagrįstai į įmonės turto sąrašą, turėtą 2013 m., įtraukia debitorės BUAB „Baltijos technologijų grupė“ 7080 Lt skolą, nes minėta įmonė tuo metu jau buvo išregistruota; taip pat 7664 Lt vertės balansinį turtą, dėl kurio egzistavimo net administratorė neturi jokių įrodymų; papildomai pažymi, jog įmonė neturėjo ir 40 323,20 Lt grynųjų pinigų kasoje, nes pareiškėjui sumokėjus avansą pagal nurodytą sutartį, tik tada įmonės kreditoriai (VSDF, VMI, taip pat antstoliai) nuskaitė įmonės įsipareigojimus iš jos sąskaitos, todėl tai paneigia įmonės lėšų turėjimą kasoje. Teigia, kad net jei minėtos lėšos ir buvo kasoje, tokiu atveju įmonės valdymo organai sąmoningai neatsiskaitinėjo su aukštesnės eilės kreditoriais, pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Pareiškėjo vertinimu, bendrovės turto vertė 2013 m. vasario 11 d. galėjo būti ne didesnė nei 188 234,80 Lt, tuo tarpu įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė ne mažiau nei 126 705,43 Lt, nes prie administratorės nurodytų 89 404,98 Lt reikėtų pridėti apie 20 000 Lt skolą VSDF ir VMI, kuri buvo nuskaityta iš pareiškėjo sumokėto avanso, bei 17 300,45 Lt sumą, kurią sudaro palūkanos ir netesybos UAB „Neiluva“, paskaičiuotos iki 2013 m. vasario 11 d. Taigi, anot pareiškėjo, atsižvelgiant į nurodytus duomenis, bendrovė 2013 m. vasario mėn. atitiko nemokumo būseną.
  17. Suinteresuoto asmens UAB „Neiluva“ (kreditorės) atstovas teismo posėdžio metu palaikė pareiškėjo A. Š. pareiškimą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad sudarant buldozerio nuomos ir ekskavatoriaus įkeitimo sandorius su atsakove suinteresuotas asmuo nežinojo apie jos finansinę padėtį, t. y. apie jos sunkumus; pažymėjo, jog minėtais sandoriais iš esmės išdėstytas susikaupusios skolos mokėjimas ir užtikrintas atsakovės įsipareigojimų vykdymas (įkeičiant nurodytą ekskavatorių). Suinteresuoto asmens teigimu, teismai, nagrinėję ginčus tarp atsakovės ir pareiškėjo, niekur nekonstatavo suinteresuoto asmens UAB „Neiluva“ nesąžiningų veiksmų.
  18. Kiti suinteresuoti asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo nepareiškė.

3Pareiškimas tenkintinas – BUAB „Skeneris“ bankrotas pripažintinas tyčiniu.

  1. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje; įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  2. Taigi, ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi bankroto bylos BUAB „Skeneris“ iškėlimo metu, t. y. 2014 m. rugsėjo 29 d.) nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, tarp jų: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; <...> 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Esant nors vienam iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014).
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
  4. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo; tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį; kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma, tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste; sprendžiant, ar bendrovės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos bendrovės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokios pareigos atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
  5. Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas jai atstovauja, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006).
  6. Iš Juridinių asmenų registro (toliau – JAR) duomenų matyti, kad BUAB „Skeneris“ vadovu nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. buvo A. K.; nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. birželio 3 d. – R. K., o nuo 2013 m. birželio 3 d. ir iki bankroto bylos iškėlimo vėl A. K.; įmonės vieninteliu akcininku nuo 2005 m. gruodžio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo R. K..
  7. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartyje nurodė, kad byloje būtina nustatyti subjektus, kurie ginčo laikotarpiu buvo atsakingi už įmonės valdymą.
  8. Pareiškėjas A. Š. savo pareiškime ir kituose teiktuose procesiniuose dokumentuose, be kita ko, nurodė, kad faktiniais įmonės vadovais nagrinėjamu laikotarpiu (2013-2014 m.) buvo tiek A. K., tiek R. K..
  9. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Pagal kasacinio teismo praktiką de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
  10. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius duomenis, iš esmės pritaria pareiškėjo pozicijai, kad faktiniais (de facto) UAB „Skeneris“ vadovais buvo tiek A. K. (buvęs ir de jure įmonės vadovu), tiek ir R. K.. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina tai, kad R. K. ginčo laikotarpiu buvo įmonės vieninteliu akcininku, taip pat, kaip nurodė pareiškėjas ir kitos šalys to neginčijo, iki 2013 m. gegužės 16 d. ėjo komercijos direktoriaus pareigas; kaip minėta, nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. birželio 3 d. ėjo įmonės vadovo pareigas (įmonės turto (ekskavatoriaus) įkeitimo sandorio sudarymo metu); įmonės vardu pasirašinėjo sutartis (2013 m. vasario 13 d. paskolos sutartis su A. K.); iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatyta, jog A. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1501-854/2017 (be kita ko, dėl minėto įkeitimo sandorio ginčijimo), 2017 m. vasario 21 d. teismo posėdžio metu, nurodė, jog įmonės reikalus tvarkė kartu su akcininku R. K., kuris taip pat dalyvavo įmonės veikloje.
  11. Kaip minėta, teismas 2018 m. sausio 16 d. nutartimi, buvo įpareigojęs šalis, be kita ko, nurodyti aplinkybes dėl faktinio įmonės valdymo, tačiau suinteresuoti asmenys A. K. ir R. K. nepateikė teismui jokių paaiškinimų šiuo klausimu (iš viso jų nepateikė), taip pat neatvyko šaukiami į teismo posėdį, nors jų dalyvavimas buvo pripažintas būtinu; atsakovės bankroto administratorė dėl įmonės faktinio valdymo iš esmės taip pat nenurodė jokių konkrečių aplinkybių (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
  12. Iš byloje esančių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartimi UAB „Skeneris“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „SBS Legale“, nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 29 d.; 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris tikslintas 2015 m. gegužės 14 d., 2015 m. liepos 16 d. nutartimis; 2015 m. vasario 27 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  13. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
  14. Kita vertus, aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  15. Tyčiniu bankrotu laikomas ne tik įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, tačiau ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis; tokiu atveju turi būti nustatytas ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Š., BUAB „Skeneris“ kreditorius, kreipėsi dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės keturiais pagrindais: 1) bendrovės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau blogino įmonės finansinę padėtį); 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai; 3) buvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas; 4) įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai/apgaulingai.
  17. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė UAB „Skeneris“ jau nuo 2013 m. vasario mėn. iš esmės buvo nemoki, nes įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl, anot pareiškėjo, atsakovės valdymo organai (šiuo atveju aukščiau nurodyti faktiniai įmonės vadovai A. K. ir R. K.; pažymėtina, jog nurodytu laikotarpiu – 2013 m., tokia pareiga buvo nustatyta ĮBĮ tiesiogiai ir įmonės savininkams (akcininkams)) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, tokiu būdu netinkamai vykdydami jiems nustatytas pareigas. Teismas, susipažinęs su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, iš esmės pritaria šioms pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms.
  18. Iš UAB „Skeneris“ pateikto VĮ „Registrų centras“ balanso už 2012 m. matyti, kad įmonė turėjo turto už 243 302 Lt; tą iš esmės nurodo ir atsakovės bankroto administratorė. Kita vertus, iš nurodytų duomenų matyti, kad minėtą turtą sudarė 139 506 Lt vertės ilgalaikis turtas ir 103 796 Lt trumpalaikis turtas (14 222 Lt atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 49 250 Lt per vienerius metus gautinos sumos, 40 324 Lt piniginės lėšos).
  19. Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015).
  20. Byloje iš esmės nekilo ginčo, kad atsakovė 2013 m. gavo 44 659 Lt dydžio sumą iš paslaugų gavėjų, todėl balanse nurodyta 49 250 Lt gautina suma mažintina iki 44 659 Lt; teismas taip pat pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nurodytų 14 222 Lt atsargų, išankstinių apmokėjimų ir (ar) nebaigtų vykdyti sutarčių egzistavimą, faktinį disponavimą, ar jų realizavimo perspektyvas (CPK 12, 178 straipsniai), todėl, teismo vertinimu, ši suma taip pat neįtrauktina į įmonės turto vertę. Teismas kritiškai vertina ir minėtame balanse (bei administratorės) nurodomas 40 324 Lt pinigines lėšas (kurios, anot administratorės, buvo įmonės kasoje), nes byloje ginčo nekilo, jog įmonės finansinė padėtis 2013 m. pradžioje (o ir anksčiau) buvo sunki; iš įmonės pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, jog bendrovė iš esmės jau nuo 2010 m. veikė nuostolingai, kiekvienais metais patirdavo reikšmingus nuostolius – 2010 m. patyrė 118 543 Lt, 2011 m. – 35 412 Lt, 2012 m. – 82 260 Lt, 2013 m. – 107 577 Lt dydžio nuostolius. Byloje nėra duomenų, kad įmonės dalyviai didindavo įmonės įstatinį kapitalą ar kitais būdais įnešdavo į įmonės apskaitą lėšų, reikalingų veiklai vykdyti. Aplinkybę, kad įmonė 2013 m. vasario mėn. pradžioje (iki pareiškėjo avanso sumokėjimo) neturėjo lėšų (nei banko sąskaitose, nei kasoje) iš esmės patvirtina ir tai, kad po minėto pareiškėjo atlikto pavedimo (100 430 Lt dydžio avanso sumokėjimo) 20 772,15 Lt dydžio suma tą pačią dieną buvo nuskaityta iš įmonės sąskaitų VSDF, VMI ir antstolių, vykdančių išieškojimus iš įmonės. Taigi, laikytina, kad įmonės 2013 m. vasario 11 d. faktiškai turėto turto vertė neviršijo 184 165 Lt (139 506 Lt + 44 659 Lt). Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė kitų įrodymų, kurie paneigtų nurodytą teismo išvadą; atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog administratorės teiginiai dėl galimai didesnės įmonės priklausančio ekskavatoriaus vertės yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais.
  21. Atsakovės bankroto administratorė nurodė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai 2013 m. vasario 11 d. sudarė 89 404,98 Lt (įskaitant ir 70 568,03 Lt skolą UAB „Neiluva“); ginčo dėl šios skolos byloje nekilo. Kita vertus, teismas sprendžia, kad prie šios sumos turėtų būti pridėta dar 20 772,15 Lt suma, kuri, kaip minėta, 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjui sumokėjus nurodytą avansą, tą pačią dieną (2013 m. vasario 12 d.) buvo nuskaityta VSDF, VMI ir antstolių, vykdančių išieškojimus iš įmonės, nes šie nuskaitymai akivaizdžiai įrodo, jog minėtos sumos taip pat buvo pradelstos ir jau buvo vykdomas jų išieškojimas. Taigi, spręstina, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai 2013 m. vasario 11 d. sudarė ne mažiau kaip 110 177,13 Lt (89 404,98 Lt + 20 772,15 Lt), todėl darytina išvada, jog faktiškai įmonė 2013 m. vasario 11 d. buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes jos pradelsti įsipareigojimai (110 177,13 Lt) viršijo pusę įmonės faktiškai valdyto turto vertės (184 165 Lt).
  22. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-297-392/2018, spręsdamas ginčą dėl nurodyto 2013 m. gegužės 23 d. sutartinio įkeitimo pripažinimo negaliojančiu, be kita ko, konstatavo, kad įkeitimo sutarties sudarymo metu (2013 m. gegužės 23 d.) atsakovės BUAB „Skeneris“ ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas.
  23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui arba kitiems asmenims pagal kompetenciją tenka tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas arba kitas pagal kompetenciją asmuo prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, įmonės vadovas arba kitas pagal kompetenciją asmuo, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
  24. Taigi, kaip nustatyta, atsakovė BUAB „Skeneris“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2013 m. vasario 11 d., tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei buvo kreiptasi tik 2014 m. birželio 25 d.; į teismą kreipėsi įmonės kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius. Be to, pažymėtina, kad įmonės finansinė padėtis po 2013 m. vasario 11 d. dar labiau pablogėjo – buvo pasirašyta paslaugų teikimo sutartis su pareiškėju, kuri, kaip nustatyta tiek šioje, tiek kitose nagrinėtose civilinėse bylose, nebuvo vykdoma, dėl to atsirado pareiškėjo 100 430 Lt dydžio reikalavimas atsakovei (neįskaitant netesybų ir kitų susijusių sumų), taip pat didėjo UAB „Neiluva“ reikalavimo dydis (nuomojant buldozerį, kuris faktiškai nebuvo jau naudojamas), todėl, teismo vertinimu, vien šių aplinkybių pakanka konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą vieną iš tyčinio bankroto požymių (įmonės valdymo organams laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir toliau bloginant įmonės finansinę padėtį).
  25. Pareiškėjas savo pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grindė ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, t. y. kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai – sudaryta sutartis dėl buldozerio nuomos su UAB „Neiluva“, paskolos sutartis su A. K., atliekami mokėjimai, nesusiję su įmonės veikla (įmonės valdymo organų asmeniniams poreikiams tenkinti), mokami atlyginimai darbuotojams, nors įmonė faktiškai veiklos nevykdė.
  26. Nagrinėjamu atveju tiek iš bylos duomenų, tiek iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad 2013 m. balandžio 2 d. nuomos sutarties, sudarytos atsakovės su UAB „Neiluva“, pagrindinis tikslas buvo ne buldozerio išnuomojimas iš UAB „Neiluva“ (nes minėtas buldozeris ir taip atsakovės buvo išnuomotas iš UAB „Neiluva“ pagal 2008 m. spalio 1 d. nuomos sutartį, kuri galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; nėra duomenų apie jos nutraukimą), o iš esmės susikaupusios skolos (70 568,03 Lt) mokėjimo išdėstymas ir atsakovės įsipareigojimų UAB „Neiluva“ užtikrinimas – atsakovei įsipareigojant per minėtoje sutartyje nustatytą terminą įkeisti UAB „Neiluva“ naudai bendrovei priklausantį ekskavatorių CASE CX 130 (iš esmės pagrindinį įmonės turimą turtą). Taigi, įvertinant nurodytas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad minėta 2013 m. balandžio 2 d. sutartis buvo aiškiai nenaudinga įmonei šiuo ekonominiu požiūriu; priešingai, šios sutarties sudarymu įmonė siekė pagerinti savo turtinę padėtį – pradelstų bendrovės įsipareigojimų mokėjimą atidedant ir išdėstant vėlesniu laikotarpiu. Kita vertus, byloje nepateikta įrodymų, kad po minėtos sutarties sudarymo nurodytas buldozeris buvo naudojamas įmonės veikloje (kaip nustatyta tiek šioje, tiek kitose bylose (dėl ginčų, kilusių tarp pareiškėjo ir atsakovės), nurodytas buldozeris buvo atgabentas į pareiškėjo nurodytą vietą, kurioje turėjo būti atliekami sutarti kasimo darbai, tačiau, kaip minėta, jie nebuvo atliekami). Be to, nurodyta sutartimi buvo padidintas buldozerio nuomos mokestis, tačiau šios nuomos padidėjimo aplinkybės (dėl ko jis buvo padidintas) byloje nebuvo įrodytos, todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nurodyta 2013 m. balandžio 2 d. nuomos sutartis, sudaryta su UAB „Neiluva“, atsakovei nebuvo naudinga ir vėliau tik padidino atsakovės įsipareigojimų dydį (skaičiuojant nuomos mokestį).
  27. Byloje nustatyta, kad 2013 m. vasario 13 d. tarp atsakovės (atstovaujamos R. K.) ir A. K. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią A. K. dvejų metų laikotarpiui buvo paskolinta 50 000 Lt. Viena vertus, byloje pateikti įrodymai, kad vėliau (2014 m. balandžio 24 d.) nurodyta paskola buvo grąžinta atsakovei. Kita vertus, teismas sprendžia, kad minėtos paskolos sutarties sudarymas kitą dieną po pareiškėjo sumokėto avanso gavimo (2013 m. vasario 12 d.) ir faktiškai pusės minėtos sumos paskolinimas įmonės vadovui, kai, kaip minėta šios nutarties 39 punkte, įmonė faktiškai jau buvo nemoki, o ne jų panaudojimas kreditorių reikalavimų tenkinimui, įmonės veiklos gaivinimui ir pan., laikytinas akivaizdžiai nenaudingu įmonei; tuo labiau, jog, kaip nustatyta byloje ir nurodė administratorė, A. K. minėtos sutarties sudarymo metu ir taip jau buvo skolingas įmonei daugiau nei 48 000 Lt (kaip atskaitingas asmuo). Atsakovės administratorės argumentai, kad šios paskolos sutartimi tiesiog buvo įforminta jau anksčiau susidariusi nurodyta A. K. skola, vertintini kritiškai, kaip nepagrįsti jokiais įrodymais; tuo labiau, jog minėtoje sutartyje aiškiai nurodyta, jog atsakovė „perduoda“ A. K. minėtą paskolos sumą; šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir tai, jog minėta paskolos sutartis buvo sudaryta kitą dieną po to, kai buvo gautas pareiškėjo avanso pavedimas ir šios lėšos (didžioji jų dalis) išgrynintos.
  28. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti atsakovės atlikti mokėjimai, kurie, anot pareiškėjo, nesusiję su įmonės veikla (kuro pirkimas, automobilio remontas ir kt.), taip pat skaičiuojami atlyginimai darbuotojams (nors, kaip minėta, įmonė praktiškai veiklos nuo 2013 m. nevykdė), taip pat kelia abejonių dėl jų naudingumo bendrovei, tačiau teismas sprendžia, kad šiuo atveju byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų jų akivaizdų nenaudingumą ar šių lėšų panaudojimą galimai ne įmonės veiklai (CPK 12, 178 straipsniai).
  29. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad aptartos aplinkybės (dėl nuomos ir paskolos sutarčių sudarymo, kai įmonė jau buvo faktiškai nemoki) sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis yra įrodytas.
  30. Pareiškėjas savo pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, grindžia ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, t. y. įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, taip pat buvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas.
  31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
  32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog įmonei priklausančios įrangos įkeitimas (sudarant 2013 m. gegužės 23 d. sutartinio įkeitimo sandorį), užtikrinant jau anksčiau (nuo 2008 m. spalio 1 d.) atsiradusių prievolių įvykdymą, pažeidžia atsakovės kreditorių interesus, nes įrangos įkeitimas už jau anksčiau atsiradusią prievolę reiškia akivaizdų pirmenybės suteikimą įkaito gavėjui, palyginti su kitais kreditoriais, kurie tokios pirmenybės neįgyja.
  33. Be to, pažymėtina, kad iš esmės identiškos pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas nurodytame 2018 m. kovo 27 d. sprendime, kuriame taip pat sprendė, jog dėl nurodyto įkeitimo sandorio UAB „Neiluva“ tenkino savo kreditorinį reikalavimą pirmiau už likusius BUAB „Skeneris“ kreditorius, tokiu būdu kiti kreditoriai neteko galimybės atgauti jiems priklausančių skolų, suteikiant pirmenybę vienai iš kreditorių – UAB „Neiluva“. Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad atsakovė, sudarydama įkeitimo sandorį, nebuvo sąžininga kreditoriaus A. Š. atžvilgiu, nes jau sandorio sudarymo metu buvo akivaizdu, kad su pareiškėju sudarytos sutarties ji tinkamai nevykdo, kitų užsakymų neturėjo, todėl sudarydama vienintelio vertingo turto įkeitimo sandorį, žinodama, jog įmonės finansinė padėtis bloga, turėjo ir galėjo suprasti, kad taip sumažins savo galimybes atsiskaityti su pareiškėju tuo atveju, jei paslaugų sutarties įvykdyti nepavyks. Teismas pažymi, kad nurodyti procesiniai sprendimai įsiteisėję, todėl teismas laiko pareiškėjo teiginius, jog minėtu įkeitimo sandoriu buvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas ir atitinkamai kitų kreditorių interesai, įrodytais.
  34. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad aukščiau nurodyta 2013 m. vasario 13 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir A. K., taip pat apribojo kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš atsakovės turto, nes vietoj to, jog minėta suma būtų panaudota atsiskaitymui su kreditoriais, ji buvo perleista/paskolinta įmonės vadovui, nors, kaip minėta, tuo metu bendrovė jau buvo nemoki.
  35. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir šalių paaiškinimus, sprendžia, kad 2014 m. balandžio 24 d. 34 000 Lt lėšų perdavimo P. D. aplinkybės taip pat laikytinos neįrodytomis. Nustatyta, kad 2009 m. spalio 9 d. tarp P. D. ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurios sąlygas P. D. įsipareigojo iki 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovei pervesti 30 000 Eur; iš byloje pateiktų mokėjimų nurodymų matyti, jog P. D. pavedimai atlikti tik 2011 m., nenurodant mokėjimo paskirties, todėl šie neatitikimai leidžia spręsti, jog byloje neįrodyta, kokiu pagrindu P. D. 2011 m. atliko nurodytus pavedimus. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintinas ir 2014 m. balandžio 24 d. (tą pačią dieną, kai A. K. grąžino anksčiau nurodytą jam suteiktą paskolą) kasos pajamų orderis, pagal kurį 34 000 Lt dydžio suma perduodama A. K., kuris, anot orderyje nurodytos informacijos, ją perdavė P. D., nes, kaip minėta, byloje neįrodyta, kad nurodytą sumą P. D. būtų paskolinęs įmonei (jo 2011 m. pervestų lėšų įmonei pagrindas nežinomas). Taigi, darytina išvada, kad nurodyta suma A. K. išduota nepagrįstai, nesant tam pagrindo (jo nagrinėjamu atveju neįrodžius); be to, pažymėtina ir tai, jog, kaip matyti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos byloje pateiktų duomenų, nurodytu laikotarpiu (tarp 2010 m. ir 2015 m.) P. D. į Lietuvą nebuvo atvykęs, tuo tarpu A. K., kaip jis nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. posėdžio metu civilinėje byloje Nr. e2-1501-854/2017, taip pat nebuvo išvykęs į Rusijos Federaciją minėtu laikotarpiu. Kaip minėta, A. K. šios bylos nagrinėjimo metu jokių paaiškinimų nepateikė, šaukiamas į teismo posėdį neatvyko, todėl teismas neturi kitų duomenų, kurie paneigtų anksčiau išdėstytas aplinkybes. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nurodyta 34 000 Lt suma A. K. buvo išduota be teisėto pagrindo (nesant pagrindo grąžinti paskolos P. D.); byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys kur minėtos lėšos buvo panaudotos, todėl darytina išvada, jog šios aplinkybės (didelės sumos paėmimas iš nemokios įmonės be pagrindo) taip pat apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, pažeidė jų interesus ir dar labiau pablogino bendrovės finansinę padėtį.
  36. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis taip pat laikytinas įrodytas.
  37. Kaip vienas iš tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas taip pat apgaulingas ir (ar) netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą; tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis.
  38. Nagrinėjamu atveju nustatyta (ir byloje ginčo dėl to nekilo), kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma su trūkumais; tą pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2018 m. sausio 11 d. nutartyje. Teismas pažymi, kad dėl nurodytų trūkumų (ne visų duomenų nurodymas buhalterinėje apskaitoje (pavyzdžiui, įmonės skolų VSDF, VMI ir kitiems kreditoriams nenurodymas apskaitoje, nors, kaip nustatyta, jos egzistavo ir buvo nurašytos tik gavus į įmonės sąskaitą lėšas; nenurodymas iš kokių lėšų įmonė vykdė veiklą (kaip nustatyta, įmonė eilę metų veiklą vykdė nuostolingai, sąnaudoms gerokai viršijus pajamas, tačiau nesant duomenų iš kokių lėšų tai buvo daroma)), klaidingų duomenų nurodymas (pavyzdžiui, 2014 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderio paskirtyje nurodant paskolos grąžinimą P. D., nors, kaip nustatyta, tam nebuvo pagrindo), pavėluotas duomenų suvedimas į įmonės apskaitą (pavyzdžiui, UAB „Neiluva“ sąskaitas)) tiek bylos proceso dalyviams, tiek teismui iškilo sunkumų vertinti įmonės finansinę padėtį, jos veiklos aplinkybes, t. y. toks netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymas kliudė nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą; tai taip pat buvo kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis taip pat laikytinas įrodytas.
  39. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nustatyti BUAB „Skeneris“ valdymo organų veiksmai, kurie yra pakankami tyčiniam bankrotui kvalifikuoti pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktus.
  40. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir (ar) dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu savaime nereiškia, jog pareiškėjo nurodyti įmonės valdymo organų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis), o patikrinti aplinkybes, turinčias nusikalstamų veikų požymių, ir jas kvalifikuoti (jeigu tokios būtų) turi prokuratūra.
  41. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus nutarties motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
  42. Tenkinus pareiškėjo pareiškimą dėl BUAB „Skeneris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovės, kuriai atstovauja bankroto administratorė, patirtos 358 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  43. Pareiškėjas A. Š. patyrė 4013,90 Eur bylinėjimosi išlaidų (išlaidų advokato pagalbai apmokėti).
  44. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos viršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintus maksimalius atlygintinus išlaidų dydžius, todėl pareiškėjui, remiantis nurodytomis rekomendacijomis ir faktiškai byloje atliktais veiksmais (prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, atskirojo skundo, rašytinių paaiškinimų, dviejų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikimas, taip pat dalyvavimas teismo posėdžiuose (bendrai suapvalinus 2 val.)), galėtų būti priteisiama 1294,40 Eur atstovavimo išlaidų. Teismo vertinimu, toks atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka realumo, būtinumo, pagrįstumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
  45. Teismas, įvertinęs tai, kad BUAB „Skeneris“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 4 ir 5 punktų pagrindais, t. y. dėl to, kad buvę faktiniai bendrovės vadovai A. K. ir R. K. savalaikiai neinicijavo BUAB „Skeneris“ bankroto bylos iškėlimo, sudarė įmonei nenaudingus/nuostolingus sandorius, bendrovei esant nemokiai, pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą ir apribojo kreditorių galimybes nukreipti savo reikalavimų išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, taip pat netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, sprendžia, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos (1294,40 Eur) priteistinos lygiomis dalimis iš suinteresuotų asmenų A. K. ir R. K., t. y. po 647,20 Eur iš kiekvieno suinteresuoto asmens (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys). Suinteresuotas asmuo UAB „Neiluva“, byloje dalyvavęs pareiškėjo pusėje, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos suinteresuotam asmeniui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

4Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

Nutarė

5Pripažinti BUAB „Skeneris“, j. a. k. 122023579, bankrotą tyčiniu.

6Įpareigoti bankroto administratorę ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 (penkerių) metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

7Įsiteisėjus nutarčiai, apie bankroto pripažinimą tyčiniu informuoti Vilniaus apygardos prokuratūrą bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

8Priteisti pareiškėjui A. Š., a. k. ( - ) lygiomis dalimis iš suinteresuotų asmenų A. K., a. k. ( - ) ir R. K., a. k. ( - ) 1294,40 Eur Eur (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt keturis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 647,20 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 20 ct) iš kiekvieno nurodyto suinteresuoto asmens.

9Nutartis per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai