Byla A-261-2875-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, sekretoriaujant Rasai Kubickienei, dalyvaujant atsakovių atstovui advokatui Kęstučiui Jonaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovių A. V., D. J. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. V., D. J., A. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai, valstybės įmonei „Dubravos eksperimentinei mokomajai miškų urėdijai“ dėl sprendimo ir įsakymo dalies panaikinimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas, siekdamas apginti viešąjį interesą, patikslintu prašymu (II t., b. l. 6-11) prašė Kauno apygardos administracinio teismo:

51) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ Nr. 52/24414 dalyje, kuria A. V. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 2,47 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) (Kauno apskr., Kauno r. Taurakiemio sen., Piliuonos k.);

62) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 02-05-5075 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2002 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 02-05-1536, 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 02-05-8421, 2008 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 02-05-4283, 2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-207 pakeitimo bei nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ dalį, kuria A. V. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 2,47 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) (Kauno apskr., Kauno r. Taurakiemio sen., Piliuonos k.);

73) pripažinti negaliojančia 2010 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-3034, kuria padovanotas 2,47 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) (Kauno apskr., Kauno r. Taurakiemio sen., Piliuonos k.);

84) taikyti restituciją natūra – grąžinti valstybei 2,47 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) (Kauno apskr., Kauno r. Taurakiemio sen., Piliuonos k.).

9Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūra gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. birželio 20 raštą Nr. 1KR12-1845, kuriame buvo nurodyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti, kreipiantis į teismą dėl Kauno apskrities viršininko administracinių aktų panaikinimo. Iš šio rašto tapo žinoma, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas.

10Kauno apygardos prokuratūra 2011 m. birželio 22 d. kreipėsi raštu Nr. (P-1355) 22-5860 į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylų pateikimo. Susipažinus su A. V. nuosavybės teisių atkūrimo byloje (kurioje buvo ginčijami administraciniai aktai ir sandoriai) esančiais dokumentais buvo galima spręsti apie viešojo intereso pažeidimą bei jo apimtį. Todėl termino pareiškimui paduoti pradžia laikytina 2011 m. liepos 14 d. (kuomet gauta minėta byla).

11Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 52/24414 bei 2009 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 02-05-5075 dalyse, neteisėtai A. V. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 2,47 ha, Kauno apskr., Kauno r., Taurakiemio sen., Piliuonos k., žemės sklypą, kuriame yra 2,05 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Skundžiami aktai turi būti naikintini, kadangi prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnį, valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybes teise priklauso miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams; Lietuvos Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ir privačion nuosavybėn negalima. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės reikšmės miškai priskirti prie valstybės išperkamų. Todėl Kauno apskrities viršininkas neturėjo teisės atkurti A. V. teisių į 2,47 ha žemės sklypą, Kauno apskr., Kauno r., Taurakiemio sen., Piliuonos k. Pripažinus negaliojančius administracinius aktus, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikoma restitucija. Teismui panaikinus skundžiamų administracinių aktų dalis, kuriomis A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,47 ha žemės sklypą, patenkantį į valstybinės reikšmės mišką, taip pat negaliojančiu pripažintinas ir sandoris, kuriuo šis sklypas buvo perleistas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija, viena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visą, ką yra gavusi pagal negaliojančiu pripažintą sandorį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.145 straipsnį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Teismui pripažinus, kad dovanojimo sandoris negalioja, valstybės nuosavybėn turi būti grąžinamas ginčo žemės sklypas.

12Atsakovas Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (I t., b. l. 76-79) prašė prašymo netenkinti.

13Nurodė, kad skundžiamais administraciniais aktais A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos valdytą 2,60 ha žemės, perduodant neatlygintinai septynis lygiaverčius turėtajam žemės sklypus, tarp jų ir 2,47 ha ginčo žemės sklypą, kurio 2.05 ha dalis pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus. Tačiau ginčo sklypo eksplikacijoje nurodyta, kad žemės sklype yra 0,07 ha kelių, 0,61 ha medžių ir krūmų želdinių, 0,11 ha pelkių ir 1,68 ha nenaudojamos žemės. Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtame 2008 metais Piliuonos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme. Projektas patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2008 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 02-05-4283. Iš šio projekto papildymo ištraukos matyti, kad ginčo žemės sklypas Nr. 767-7, nepateko į valstybinės reikšmės miškų plotus. Vadovaujantis minimais duomenimis, laisvoje valstybinėje žemėje buvo formuojamas žemės ūkio paskirties ginčo žemės sklypas. Pagal Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 100 punktą į kadastrą draudžiama įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, prieš tai nepatikrinus, ar šio daikto ribas galima pažymėti kadastro žemėlapyje. Ginčo sklypo ribos kadastro žemėlapyje buvo pažymėtos vėliau nei valstybinės reikšmės miškų riba, todėl sklypų ribos pagal VĮ Registrų centro turimus duomenis nepersidengė tarpusavyje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras yra nepagrindinis valstybės registras ir naudojasi kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis (Nutarimo 7, 8 p.). Miško žemės žemėlapis sudaromas, atnaujinamas ir papildomas naudojantis duomenimis, sukauptais kadastre, Nekilnojamojo turto registre ir kadastre, Saugomų teritorijų kadastre, taip pat kitų duomenų teikėjų pateikiamais grafiniais ir atributiniais duomenimis (Nutarimo 23 p.). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapis ir jame esantys duomenys turi sutapti su VĮ Registrų centro kadastro duomenimis. Nekilnojamojo turto kadastro duomenys nesutampa su Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Pagal minėto Vyriausybės nutarimo 34.3 punktą, jeigu tikrinant nustatoma, kad kadastro duomenys neatitinka kito registro ar kadastro duomenų, apie tai pranešama tą registrą ar kadastrą tvarkančiai įstaigai. Nustačiusi, kad į Kadastro duomenų bazę įtraukti klaidingi duomenys, Kadastro tvarkymo įstaiga nedelsdama klaidą ištaiso ir apie tai informuoja Kadastro duomenų naudotojus, kuriems šie klaidingi duomenys perduoti (Nutarimo 35 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Todėl susidarė situacija, kai tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (tuometinės Kauno apskrities viršininko administracijos), tiek Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo turima informacija nesutampo su Miškų valstybės kadastro duomenimis. Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. 02-05-5075 ir tos pačios dienos sprendimas Nr. 52/24414 dalyse dėl A. V. atkurtos nuosavybės teisės į 2,47 ha žemės sklypą yra priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės normomis. Skundžiami aktai yra teisėti ir nėra pagrindo jų naikinti. Taip pat nėra pagrindo naikinti 2010 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutarties bei taikyti restituciją.

14Atsakovės A. V., D. J. ir A. K. atsiliepime (I t., b. l. 53-61) prašė Kauno apygardos prokuratūros prašymo netenkinti.

15Paaiškino, kad atsakovė A. V. turi subjektyvią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą bei nėra duomenų, kad ji žinojo apie tai, kad nuosavybės teisės jai atkuriamos į sklypą, kurio dalis priskirtina valstybinės reikšmės miškams. Nagrinėjamojoje byloje suteikiant prioritetą viešajam interesui prieš privatų, būtų paneigtas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Iš byloje kilusio ginčo pobūdžio matyti, kad yra susidurta su dviejų teisinių gėrių pusiausvyros problema. Iš vienos pusės yra siekiama apsaugoti teritoriją, kuriai yra nustatytas ypatingas teisinis rėžimas, iš kitos pusės, siekiama išsaugoti bei išlaikyti atsiradusių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, atitinkantį teisėtų lūkesčių principo idėją. A. V., atkūrus jai nuosavybės teises į žemės sklypus, pagrįstai tikėjosi teisėtų lūkesčių išsipildymo bei teisinių santykių stabilumo užtikrinimo. Kadangi teisinių santykių stabilumas ir teisėti lūkesčiai per se yra viešasis interesas, šie teisiniai gėriai nusveria kito pobūdžio viešuosius interesus. Panaikinus nuosavybės teises į ginčo plotą, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, suteikiant kitą lygiavertį sklypą ar kompensuojant kitais įstatyme nustatytais būdais, kas atitinkamai iššauktų dar ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą. Patenkinus prokuroro skundą jo prašomu būdu, viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o sąžiningam įgijėjui bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai ir apribojimai.

16Tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnyba ir jos atstovai, VĮ „Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija“ prašė Kauno apygardos prokuratūros prašymą tenkinti, panaikinti skundžiamus administracinius aktus, pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, bei taikyti restituciją, nes į ginčo žemės sklypą pateko 2,05 ha valstybinės reikšmės miškų plotas.

17II.

18Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino visiškai.

19Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika 2006 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, 2005 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-100/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005 pažymėjo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Todėl pagal bylos duomenis padaryta išvada, kad Kauno apygardos prokuratūra, 2011 m. liepos 14 d. gavusi skundžiamus administracinius aktus ir A. V. nuosavybės atkūrimo bylą, surinko pakankamai duomenų spręsti apie viešojo intereso pažeidimą, todėl termino kreiptis į teismą dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pradžia laikyta 2011 m. liepos 14 d. Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą ir 2011 m. liepos 29 d. kreipdamasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, termino pareiškimui paduoti nepraleido.

20Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo praktika sprendė, kad šiuo konkrečiu ginčo atveju viešojo intereso gynyba yra prioritetinė, nes išimtinė valstybės nuosavybė į mišką ginama imperatyvių teisės normų. Teisiniai lūkesčiai, atsirandantys iš neteisės negali būti ginami teisės normų, kaip ir negali būti ginamas neteisėtų teisinių santykių stabilumas kaip teisinės valstybės principas. Šios bylos kontekste, pažeisto privataus intereso gynyba galima Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu kaip neturtinė (moralinė) ir turtinė žala patirta dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo.

21Teismas nustatė, kad iš Grafinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentų ir tekstinių miškų valstybės kadastro duomenų taksacinių rodiklių matyti, jog 2,60 ha ginčo žemės sklypo dalis 2,05 ha pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus (I t., b. l. 17, 18, 123, 124). Nors ginčo sklype pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis pažymose: 2011 m. gegužės 31 d. Nr. 25991 ir 2011 m. spalio 13 d. Nr. 28027, buvo nurodyti skirtingi taksaciniai valstybinio miško rodikliai, tačiau ginčo žemės sklypo dalis 2,05 ha akivaizdžiai pateko į valstybinio miško sklypų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“.

22Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2004 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (12-2)-D8-7487 pateikė Kauno apskrities viršininko administracijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ projektą derinimui (I t., b. l. 73 ). Kauno apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio 15 d. raštu Nr. 4-1815 suderino minėto nutarimo projektą (I t., b. l. 74). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija kartu su 2004 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (12-2)-D8-9703, pateikė Kauno apskrities viršininko administracijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus (I t., b. l. 75). Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ pirmiau buvo patvirtini valstybinės reikšmės miškų plotai, nei suformuotas lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui Piliuonos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (I t., b. l. 81-86). Suformuotas ginčo žemės sklypas Nr. ( - ), Kauno r. sav., Taurakiemio sen., Piliuonos k., į kurį atkurtos nuosavybės teisės A. V. vėlesniu Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 02-05-5075 ir 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 52/24414, pateko į valstybinio miško plotų ribas. Todėl teismas konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracijai privalėjo būti žinomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai. Nurodyta išvada išplaukia iš Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsnių, kad institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priimdamos šiuos sprendimus, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam. Teismas sprendė, kad pareiga tikrinti faktinius žemės sklypo, kuris yra nuosavybės teisių atkūrimo objektas, duomenis tenka institucijoms, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.

23Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsniu, Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 1 ir 3 punktais, 16 straipsniu bei CK 1.80 straipsnio 1 dalimi ir 4.7 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad jei piliečiams grąžintas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grąžinti negalima, tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grąžintas turtas pripažintas kaip gautas neteisėtai. Tokiu būdu, skundžiami administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės yra neteisėti, nes akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Kadangi valstybinės reikšmės miškas išimtas iš civilinės apyvartos, tai valstybinės reikšmės miškas negali būti dovanojimo sandorio objektu, toks sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento.

24Iš minėtų Valstybinės miškų tarnybos pažymų: 2011 m. gegužės 31 d. Nr. 25991 ir 2011 m. spalio 13 d. Nr. 28027 (I t., b. l. 18, 124), duomenų ir grafinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentų, esančių minėtose pažymose (I t., b. l. 17, 123) teismas nustatė, kad dalis 2,05 ha žemės sklypo, į kurį A. V. atkurtos nuosavybės teisės perduodant jai neatlygintinai lygiavertį turėtajam 2.47 ha žemės sklypą Nr. 767-7 (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )), pateko į valstybinio miško plotą, valstybinio miško 605 kvartale, taksaciniuose valstybinio miško sklypuose Nr. 92, Nr. 93, Nr. 94 ir Nr. 95. Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. spalio 13 d. pažyma Nr. 28027 patvirtina, kad atlikus Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos Šilėnų girininkijos valstybinio miško 605-606 kvartalų inventorizacijos duomenų patikrinimą, Miškų valstybės kadastre registruoti Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos Šilėnų girininkijos valstybinio miško 605 kvartale taksaciniai valstybinio miško sklypai Nr. 92, Nr. 93, Nr. 94 ir Nr. 95, kurių teritorija yra apaugusi medžiais, atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Todėl, nustačius, kad ginčo žemės sklypas patenka į valstybinio miško plotus, atsakovių D. J., A. V. ir A. K. argumentai dėl Valstybinės miškų tarnybos pažymų duomenų skirtingumo ir neaiškumo pripažinti teisiškai nereikšmingais. Pagal minėtus faktinius duomenis ir aptartą teisinį reglamentavimą į valstybinės reikšmės mišką nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkurtos.

25Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl netinkamos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sąveikos su kitais valstybės registrais. Paaiškino, kad Miškų valstybės kadastro nuostatų V skyriaus 38-41 punktuose numatyta, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis atitinkamais kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis, tarp jų Nekilnojamojo turto registro, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis. Tačiau tai savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi. Pažymėjo, jog atsakovai nesikreipė į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytoją dėl ginčo žemės sklype nurodytų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų netikslumų ar šių duomenų ištaisymo. Atsižvelgdamas į minėtų teisės aktų nuostatas bei nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 52/24414 dalyje, dėl A. V. atkurtos nuosavybės teisės parduodant neatlygintinai nuosavybėn 2,47 ha ploto žemės sklypą unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ) (Kauno apskr., Kauno r. Taurakiemio sen., Piliuonos k.) ir ginčijamas Kauno apskritie viršininko 2009 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. 02-05-5075 dalyje dėl to paties žemės sklypo yra neteisėti, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, Žemės įstatymo 4 straipsnio bei Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių imperatyvioms nuostatoms, todėl naikintini.

26Taip pat pažymėjo, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Ginčo atveju teismas netaikė CK 4.96 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, tačiau taikė nepagrįsto praturtėjimo instituto specialiąsias normas (CK 6.237-6242 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju CK 6.241 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių, kai negalima išreikalauti be pagrindo įgyto turto, teismas nenustatė. Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011) pažymėjo, kad pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikoma restitucija ir atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje teismui panaikinus administracinius aktus, kuriais A. V. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,47 ha žemės sklypą, negaliojančia pripažintina ir 2010 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutartis Nr. 2-3034, kurios pagrindu A. V. padovanojo D. J. 1.3000 dalį ir A. K. 1.1700 dalį 2,47 ha žemės sklypo, Kauno apskr., Kauno r. sav., Taurakiemio sen., Piliuonos k., unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ). Panaikinus administracinius aktus ir pripažinus negaliojančia 2010 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-3034, taikyta ir restitucija natūra – 2,47 ha žemės sklypas, esantis Kauno apskr., Kauno r. sav., Taurakiemio sen., Piliuonos k., unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), grąžintas valstybės nuosavybėn (CK 6.145 str., 6.146 str.).

27Pažymėjo ir tai, kad skundžiamo sprendimo ir įsakymo dalies panaikinimas nepaneigia atsakovės A. V. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, kuri gali būti realizuota Atkūrimo įstatymo nurodytais nuosavybės teisių atkūrimo būdais, todėl nėra pagrindo manyti, kad šio ginčo atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis.

28III.

29Atsakovės A. V., D. J. ir A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Netenkinus šio prašymo, panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikinti ginčijami administraciniai aktai ir dovanojimo sutartis dėl 0,42 ha ploto žemės sklypo dalies, nepatenkančios į valstybės išperkamą miško žemę.

30Apeliaciniame skunde (b. l. 78-86) nurodoma, kad:

  1. 2012 m. gegužės 8 d. specialioji teisėjų kolegija, bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, šio straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsniu, šio straipsnio 2 dalimi pasisakė, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Nagrinėjamoje byloje keliamas mišrus ginčas: administracinio pobūdžio reikalavimai dėl administracinių aktų nuosavybės teisių atkūrimo srityje panaikinimo ir civilinio pobūdžio reikalavimai dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo. Vertinant bylos aplinkybių visumą, akivaizdu, kad civilinės ir administracinės teisinės pasekmės sudaro juridinių faktų sudėtį, galiausiai sukursiančią civilines teisines pasekmes, kurias pareiškėjas (prokurorė) ir siekia paneigti. Taigi, nors byloje keliami ir administracinio pobūdžio reikalavimai, tačiau vyraujančiais pripažintini civiliniai teisiniai santykiai, kurie lemia ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui, todėl byla yra išnagrinėta pažeidžiant teismingumo institutą ir priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, todėl turi būti perduota nagrinėti Kauno rajono apylinkės teismui.
  2. Nagrinėjamu atveju A. V. grąžintame 2,47 ha žemės sklype pagal Valstybinės miškų tarnybos pažymą Nr. 25991 (2011 m. gegužės 31 d.) tik 2,05 ha žemės yra skirta miškui įveisti. Remiantis Lietuvos Respublikos Miškų valstybės kadastro nuostatų 6 dalyje pateiktais „miško masyvo“ ir „miško kvartalas“ sąvokų apibrėžimais yra aišku, kad ginčijamame žemės sklypo plote nėra ištisinės miško žemės teritorijos, nei vientiso miško masyvo, kurį būtų galima vertinti remiantis Miškų valstybės kadastro nuostatomis. Be to, įvertinus Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytą sąvokų „miškas“ ir „miško žemė“ išaiškinimą konstatuotina, kad miško žemė ir miškas nėra tapačios sąvokos, miško žemės negalima laikyti mišku, kaip mišku negalima laikyti ir žemės, skirtos miškui įveisti. Miškų įstatymo 4 straipsnyje („Valstybinės reikšmės miškai“) įstatymo leidėjas nenumato galimybės žemę, skirtą miško įveisimui arba apskritai žemę, kuri nėra miškas, priskirti valstybinės reikšmės miškui. Taip pat byloje esantys įrodymai – Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. gegužės 31 d. pažyma Nr. 25984, patvirtina, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ginčo sklypo 2,05 ha dalis yra įregistruota kaip žemė, skirta miškui įveisti. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. birželio 22 d. išrašo duomenimis, žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), pagrindinė tikslinė paskirtis – žemės ūkio, jam nustatytos daiktinės teisės – kelio servitutai ir kiti. Taigi, šioje byloje keliamas viešojo intereso klausimas dėl žemės ūkio paskirties sklypo, kurioje medynų tūris (Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. gegužės 31 d. pažyma Nr. 25984) yra 0 m3, t. y. medynų nėra. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, kadastro ir registro duomenys yra teisingi ir išsamūs, kol nenuginčyti, teisme jų atžvilgiu taikoma prezumpcija ir jie nebeįrodinėjami (ABTĮ 58 str. 3 d.) bei į tai, kad ginčo sklypas neatitinka nei vieno pareiškėjo teisės aktuose nurodyto reikalavimo, taikomo „valstybinės reikšmės miškams“, nėra pagrindo abejoti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teisėtumu ir pagrįstumu. Taigi, žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), nėra miško ploto, kurį būtų galima vertinti kaip mišką pagal Miškų įstatymą.
  3. Teisinėje valstybėje nepriimtina tokia situacija, kai vienos valstybės įgaliotos institucijos sukuria teisines pasekmes, nesusijusias su pretendentės A. V. atkurti nuosavybės teises veiksmais, o aplinkybė, kad kitos (taip pat valstybės įgaliotos institucijos) jas siekia ištaisyti praėjus nepateisinamai ilgam laikui (8 m.), nors atsakovės vystė tą žemę, puoselėjo daug idėjų, susijusių su ginčo žemės sklypu, dar labiau prasilenkia su teisinės valstybės samprata. Šiuo atveju miškas nėra miesto teritorijoje bei duomenų, kad ginčo žemės plotas šioje byloje yra priskirtas rezervatų, draustinių ir pan. teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai, nėra, todėl padaryto pažeidimo reikšmė ir mastas, viešojo intereso aspektu, nėra išskirtiniai bei ypatingai dideli. Kauno apygardos administracinis teismas analogiškoje situacijoje pasisakė, kad panaikinus nuosavybės teises į ginčo plotą, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą suteikiant kitą lygiavertį sklypą ar kompensuojant kitais įstatyme nustatytais būdais, kas atitinkamai iššauktų dar ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą. Todėl šioje byloje patenkinus prokuroro prašymą jo prašomu būdu, viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitam viešojo intereso sferoms, o sąžiningam įgijėjui bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai ir apribojimai. Šio ginčo atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą nėra adekvačios siekiamam tikslui, taip pat neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad žemės sklypas, dėl kurio kilęs ginčas yra vientisas, jo 2,05 ha dalis persidengia su valstybinės reikšmės mišku, esančiu valstybinės reikšmės miško ploto pakraštyje bei pereinantis į nepriklausančius valstybinės reikšmės miškų plotus, todėl dėl valstybės institucijų klaidos susidarius tokiai situacijai, patikslinus valstybinių miškų plotus atsakovių naudai, nekiltų grėsmės valstybinių miškų plotų vientisumui. Šiuo atveju viešo intereso tenkinimas neproporcingai pažeis žmogaus teises naudoti savo nuosavybę netrukdomai bei bus pažeisti teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai, proporcingumo principas ir Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas.
  4. Kadangi ginčijamo sklypo dalis, kurią teismas laiko valstybinio miško žeme, yra tik 2,05 ha, o likusieji 0,42 ha – ne miško paskirties žemės sklypo dalis, konstatuotina, kad teisinio pagrindo taikyti restituciją natūra – grąžinti valstybei visą 2,47 ha žemės sklypą Kauno r., Piliuonos k., unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), - nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 0,42 ha žemės sklypo dalies, kuri iš viso nėra ginčo objektas (Kauno apygardos prokuratūra pripažįsta, kad tai ne miško paskirties žemė) yra akivaizdžiai neteisėtas, todėl šioje dalyje turi būti panaikintas.
  5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pažymoje Nr. 25991 apie tekstinius Miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) išduotoje 2011 m. gegužės 31 d. nurodoma, kad medynų tūris yra 0 m3, t. y. medynų nėra. Projektuota ūkinė priemonė „želdinimas“. Šioje pažymoje skiltyse, kuriose įvardijami medyno sudėtis, amžius, aukštis, skersmuo ir tūris labai aiškiai nurodyta: „žemė, skirta miškui įveisti“, t. y. medžių rūšys bei kiti duomenys neišvardinti, nes jų tiesiog nėra. Tuo tarpu vėlesnėje 2011 m. spalio 13 d. pažymoje Nr. 28027 nurodoma, kad ginčo sklype medynų tūris jau yra „100 m3“, „pavienių medžių tūris 6 m3“, o projektuota ūkinė priemonė jau nebe „želdinimas“, o „želdinių priežiūra“. Šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas neaptarė ir dėl jų nepasisakė. Nors Aplinkos ministro patvirtintoje „Miškų inventorizacijos ir ūkinių priemonių projektavimo darbų kokybės vertinimo metodikoje“ leidžiamos tam tikros paklaidos atliekant miškų inventorizaciją tačiau toks rezultatas, kuomet duomenys nesutampa 100 proc., yra iš esmės netinkamas. Kita vertus, dėl akivaizdaus valstybinių institucijų aplaidumo, galimai nukentės fizinio asmens interesai, dėl ko bus pamintas asmens pasitikėjimas valstybe bei teise. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ar ginčo žemės sklype buvo miško žemės nuosavybės teisių atkūrimo į jį metu 2009 m., o ne pažymų išdavimo metu, tačiau to jis nepadarė. Be to, teismas netyrė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nurodytos aplinkybės, kad 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimuNr.il 54 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo priimtas vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga (ką patvirtina ir pirminė Valstybinės miškų tarnybos pažyma Nr. 25991 apie tekstinius Miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) išduota 2011 m. gegužės 31 d.), dėl ko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (tuometinės Kauno apskrities viršininko administracijos) duomenys bei Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo turima informacija nesutapo su Miškų valstybės kadastro duomenimis.
  6. Iš prie Kauno apygardos prokuratūros prašymo pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pirmasis Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento kreipimasis į Kauno apygardos prokuratūrą buvo ne 2011 m. birželio 21 d., tačiau 2011 m. kovo 4 d. Tai reiškia, kad jeigu Kauno apygardos prokuratūra nebūtų delsusi atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, trūkstamus duomenis ji būtų gavusi dar 2011 m. kovo mėnesį, dėl ko termino prašymui dėl viešo intereso gynimo paduoti pradžia būtų 2011 m. kovo 4 d. Pažymi, kad ne tik prokuroras, bet ir kitos valstybės institucijos yra atsakingos už viešo intereso gynimą. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Be to, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams. Dėl to teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A43S-2281/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 344/2011, kt.). Atsižvelgiant į tai, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos, konstatuotina, kad atsakovėms prašant taikyti senatį prokuratūros reikalavimams, nagrinėjamoje byloje turėjo būti atsisakyta ginti viešąjį interesą tuo pagrindu, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko terminas nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo.

31Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą prašo šį skundą tenkinti. Atsiliepime (b. l. 96-98) remiamasi analogiškai argumentais, kaip ir apeliaciniame skunde.

32Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

33Atsiliepime (b. l. 100-107) papildomai nurodo, kad:

  1. Šioje byloje pirmąjį procesinį dokumentą – civilinį ieškinį, Kauno apygardos prokuratūra padavė Kauno rajono apylinkės teismui 2011 m. liepos 29 d. 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2296-358/2011 Kauno rajono apylinkės teismas šią civilinę bylą pagal rūšinį teismingumą perdavė Kauno apygardos administraciniam teismui. Minėtąja nutartimi Kauno rajono apylinkės teismas konstatavo, kad vyraujantys šioje byloje yra administraciniai teisiniai santykiai, o civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai yra išvestiniai ir visiškai priklauso nuo administracinių aktų panaikinimo. Ši nutartis vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis galėjo būti skundžiama atskiruoju skundu per 7 dienas. Tačiau, nei viena šalis – nei atsakovai, nei tretieji asmenys neskundė aptariamos Kauno rajono apylinkės teismo nutarties, tokiu būdu išreikšdami savo sutikimą su tokiu rūšinio teismingumo klausimo išsprendimu šioje byloje. Pažymėtina, kad nagrinėjant šią jau administracinę bylą Nr. 1-389-428/2012 teismo posėdžiuose, nė viena šalis ar tretieji suinteresuoti asmenys nekėlė rūšinio teismingumo klausimo. Tokiu būdu, nebuvo ir nėra jokio pagrindo teigti, kad šioje byloje kilo abejonių dėl rūšinio teismingumo, dėl ko Kauno apygardos administraciniam teismui atsirastų pareiga kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją.
  2. Ginčo esmė yra ne ginčo žemės sklypo paskirtis, o jo didžiosios dalies priklausomybė valstybinės reikšmės miškų plotams, priskirtiems 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1370. Taip pat niekuo nepagrįstas atsakovių teiginys, kad ginčijamo žemės sklypo plote nėra ištisinės miško žemės nei vientiso miško masyvo, kurį galima būtų vertinti remiantis Miškų valstybės kadastro nuostatomis, bei neatitinka Miškų įstatyme apibrėžtos miško sąvokos. Jau vien iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktų pažymų Nr. 28056 matyti, jog ginčo sklype esantis valstybinės reikšmės miškas nenutrūkstamai tęsiasi ir toliau už sklypo ribų ir yra vientiso miško masyvo (kuris yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui) neatskiriama dalis.
  3. Tai, jog Miškų valstybės kadastras nėra pagrindinis valstybės kadastras, savaime nereiškia, kad šio kadastro duomenys nėra teisingi. Byloje aptariamo valstybinės reikšmės miško sklypo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre savaime nepaneigia faktinės aplinkybės, kad ginčo sklype, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra valstybinės reikšmės miško. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta registro duomenų teisingumo prezumpcija yra taikoma ne tik pagrindiniuose valstybės registruose esantiems duomenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje A858-1095/2010).
  4. Nors ginčo žemės sklypo didžioji dalis nėra jokių kitų didelę reikšmę valstybei ir visuomenei turinčių saugomų teritorijų (nacionalinių parkų, rezervatų, draustinių ir pan.) plotuose, tai nereiškia kad ji yra mažiau vertinga, kadangi vien tokio ypatingo teisinio režimo kaip valstybinės reikšmės miškas nustatymas ir apibrėžia ypatingą šios vietovės apsaugą bei svarbą.
  5. Jei viešojo administravimo institucijos nepakankamai kruopščiai atliko savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo bei teritorijų, kurioms nustatytas ypatingas teisinis režimas išsaugojimo srityse, tai negali būti pagrindu atsisakyti ginti viešąjį interesą ar nuspręsti, jog šis viešasis interesas mažiau svarbus nei teisinių santykių stabilumas (šiuo atveju privati nuosavybė). Ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį, dėl to atitinkamai ir tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų (lot. res mancipi) prikyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmas, atliekamiems su šiais objektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Senatis netaikoma tais atvejais kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį, todėl administraciniam reikalavimui reikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ir kiti institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).
  6. Galimas būsimos žalos atlyginimas bei išlaidos, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu, yra tik hipotetinio pobūdžio. Net jeigu byloje ir būtų buvęs nustatytas konkretus būsimos žalos ir išlaidų dydis, tai nebūtų pagrindas atmesti pareiškėjo prašymą, kadangi, jau dėl aukščiau nurodytų motyvų, ribotos civilinės apyvartos daiktas, kuriam taikoma ypatinga teisinė apsauga, negali būti perleistas privačion nuosavybėn, nepaisant papildomų išlaidų, kurias galimai patirs valstybė (papildomai atkuriant nuosavybės teises atsakovėms). Priešingu atveju, valstybei išimtine teise priklausantį objektą palikus privačioje nuosavybėje, būtų paneigtas vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų – iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas byloje Nr. 12/93; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2002; 2007 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007, kt.).
  7. Atsakovės savo įgytų privačios nuosavybės teisių į ginčo sklypą negali grįsti sąžiningumu. Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstami negaliojančiais visi šio turto perleidimo padariniai, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl įgijėjų sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; kt.). Taigi, A. V. nuosavybės teises įgijo pažeidus jau ankščiau nurodytus teisės aktus. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas taip, kad nebūtų ginamos konstitucinės vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Ginčo atveju, nėra galima teisintis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kadangi, ginčo nuosavybės teisės buvo atkurtos į Konstitucijos ginamą vertybę bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (neteisėtai). Nagrinėjamos bylos kontekste administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę, nei Konstitucijos itin saugomas turtinis režimas.
  8. Teismas skundžiamame sprendime itin išsamiai aptarė bei įvertino Grafinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentų ir tekstinių miškų valstybės kadastro duomenų taksacinių rodiklių pažymas 2011 m. gegužės 30 d. Nr. 25984, 2011 m. gegužės 31 d. Nr. 25991 bei 2011 m. spalio 13 d. Nr. 28056 ir 28027. Pažymėtina, kad nors ginčo sklype pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis pažymose: 2011 m. gegužės 31 d. Nr. 25991 ir 2011 m. spalio 13 d. Nr. 28027, buvo nurodyti skirtingi taksaciniai valstybinio miško rodikliai, tačiau ginčo žemės sklypo dalis 2,05 ha akivaizdžiai pateko į valstybinio miško sklypų plotus. Todėl nėra jokių abejonių, kad į valstybinio miško 605 kvartalo plotą (taksacinius miško sklypus Nr. 92, Nr. 93, Nr. 94, Nr. 950) pateko ginčo žemės sklypo dalis 2,05 ha (kadastrinis Nr. ( - )). Šią faktinę aplinkybę patvirtino pirmiau nurodytos Valstybinės miškų tarnybos pažymos – 2011 m. gegužės 31 d. Nr. 25991 ir 2011 m. spalio 13 d. Nr. 28027 ir grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai. Pabrėžtina, kad Kauno apskrities viršininkas daugiau kaip keturis metus (vėliausiai nuo 2004 m. gruodžio 14 d., kai Aplinkos ministerija raštu Nr. (12-2)-D8-9703 jam pateikė informaciją aptariamu Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus, iki 2009 m. gegužės 14 d.) žinodamas apie tai, kad ginčo sklypas patenka į valstybės išperkamos žemės kategoriją pagal Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 13 straipsnį, atkūrė nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą savo sprendimu ir įsakymu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams.
  9. Sutinka, kad Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. birželio 22 d. rašte Nr. (P-1355)22-5860 „Dėl informacijos ir medžiagos pateikimo“, adresuotame Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, pirmoje eilutėje yra nurodyta data 2011 m. kovo 4 d., tačiau ši data buvo įrašyta dėl techninės klaidos ir vienintelė informacija, kurios pagrindu buvo pradėtas minimas patikrinimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo ginčo sklype buvo gauta Kauno apygardos prokuratūroje 2011 m. birželio 21 d. iš Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (2011 m. birželio 20 d. Nr. KR12-1845). Šią aplinkybę patvirtina ne tik Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento rengto rašto data bet ir Kauno apygardos prokuratūros gavimo spaudas.

34Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35Atsiliepime (b. l. 109-113) nurodo, kad:

  1. Į ginčo žemės sklypą patenka Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Šilėnų girininkijos 605 kvartalo 92, 93, 94 ir 95 taksacinių sklypų dalys, o būtent: 92 sklypo – 1,24 ha, 93 sklypo – 0,38 ha, 94 sklypo – 0,32 ha, 95 sklypo – 0,11 ha, iš viso 2,05 ha. Ginčo žemės sklype esantis 2,05 ha valstybinės reikšmės miškų plotas yra patvirtintas 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1370). Taigi, ginčo sklype esantis valstybinės reikšmės miškų plotas (2,05 ha) sudaro miško masyvo dalį, o miško masyvas neskaidomas pagal žemės sklypų kadastrinius numerius, todėl atsakovų argumentai, kad „ginčijamo žemės sklypo plote nėra ištisinės miško žemės teritorijos, nei vientiso miško masyvo...“ yra neteisingi.
  2. Pagal Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1369, 6 punktą rengiant schemas, valstybinės reikšmės miškų plotams ne miestų teritorijose priskiriami: (6.1 p.) valstybinių miškų plotai, atitinkantys miško ar miško žemės reikalavimus; (6.3. p.) žemės sklypai, teisės aktų nustatyta tvarka perduoti valstybiniams miškų valdytojams miškui įveisti. Byloje nenuginčytos faktinės aplinkybės, kad ginčo sklypo dalis (2,05 ha) patenka į teritorijas, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ perduotos valdyti patikėjimo teise VĮ Dubdavos eksperimentinei miškų urėdijai, pavedant vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą – atkurti, prižiūrėti, saugoti miškus, racionaliai naudoti miškų išteklius ir t. t. Taigi, atsižvelgiant į tai, atsakovės nepagrindė to, kad ginčo žemės sklypo dalis, t. y. 2,05 ha, negali būti priskirta prie valstybinės reikšmės miškų plotams pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį.
  3. Nepagrįsti atsakovių argumentai, kad Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis registruota ginčo sklypo tikslinė paskirtis – žemės ūkio, o Miškų valstybės kadastre ginčo sklype registruota 2,05 ha dalis kaip žemė, skirta miškui įveisti, pabrėžiant, kad Nekilnojamojo turto registre registruojama vienintelė oficiali informacija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro 37 straipsnio 2 dalimi, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ar kiti dokumentai, parengti remiantis šio duomenų banko duomenimis, yra vienintelė oficiali informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre faktą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektas – miško masyvas, jį sudarantys miško kvartalai ir taksaciniai miško žemės sklypai. Teisės aktuose, draudžiančiuose valstybinės reikšmės miško perleidimą privačion nuosavybėn, nenustatyta privalomo valstybinės reikšmės miškų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kaip tokio draudimo įgyvendinimo būtinos sąlygos; pakanka, kad galima identifikuoti, ar į konkretų žemės sklypą patenkantis miškas yra valstybinės reikšmės. Ginčo atveju tai patvirtina ginčo sklypo dalies (2,05 ha) priskyrimas valstybinės reikšmės miškams Nutarimu Nr. 1370. Pažymėtina, kad Miškų valstybės kadastre kaupiami erdviniai duomenys apie valstybinės reikšmės miškų plotų ribas. Duomenys yra nepriklausomi nuo Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, kuriame miškai, skirtingai nuo Miškų kadastro, nėra grafiškai lokalizuoti.
  4. Ginčo atveju visai nesvarbu, koks yra ar buvo medynų tūris ginčo sklype nuosavybės teisių atkūrimo metu, svarbi aplinkybė yra ta (kurią patvirtina ir 2011 m. gegužės 31 d. pažymoje Nr. 25991 nurodyti duomenys), kad ginčo žemės sklype esantis valstybinės reikšmės miškų plotas (2,05 ha) Nutarimu Nr. 1370 buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nors ginčo sklype pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis pažymose: 2011 m. gegužės 31 d. Nr. 25991 ir 2011 m. spalio 13 d. Nr. 28027, buvo nurodyti skirtingi taksaciniai valstybinio miško rodikliai, tačiau ginčo žemės sklypo dalis 2,05 ha akivaizdžiai pateko į valstybinio miško sklypų plotus, patvirtintus Nutarimu Nr. 1370. Teismas pagrįstai netyrė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nurodytos prielaidos, kad Nutarimas Nr. 1370 buvo priimtas remiantis netikslia kartografine medžiaga.

36Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 117-120) remiamasi analogiškais argumentais, kaip ir pareiškėjo atsiliepime. Papildomai nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1189/2009 vertindamas Nekilnojamojo turto registro ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų santykį, pasisakė, jog šių kadastrų duomenys gali nesutapti, bet, atsižvelgiant į kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, tokiu atveju apie miško buvimą sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis.

37Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovių atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

38Teisėjų kolegija

konstatuoja:

39IV.

40

  1. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliacinis skundas yra pagrįstas.
  1. Bylos įrodymai patvirtina ir šalys faktinių aplinkybių neginčija, jog A. V. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esantį Kauno apskr., Kauno r. Taurakiemio sen., Piliuonos k.

41Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai ir tekstinių miškų valstybės kadastro duomenų taksaciniai rodikliai patvirtina, kad ginčo žemės sklypo dalis 2,05 ha pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus (I t., b. 1. 17, 18, 123, 124).

  1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal ginčo pobūdį bei nustatytus teisiškai reikšmingus faktus ginčo santykiams taikytinos teisės normos, reguliuojančios nuosavybės teisių restituciją bei nuosavybės teisių garantijas.

42Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gruodžio 19 d.).

43Šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

  1. Pagal šį teisinį reguliavimą atsakovei A. V. žemės sklypo dalis 2,05 ha dydžio nuosavybėn negalėjo būti perduota. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad tai įvyko dėl to, kad valstybinės reikšmės miškų plotai buvo patvirtinti dėl šių miškų netikslios kartografijos. Tai įrodo, kad A. V. neturėjo pagrindo manyti, jog administraciniai aktai dėl nuosavybės teisų atkūrimo yra neteisėti taip pat nėra duomenų, kad ji pati veikė neteisėtai, teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdama, kad ginčijami aktai būtų priimti. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje.
  1. Paaiškėjus vėliau, kad aktai prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
  1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad, kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją).
  1. A. V. nuosavybės teisės buvo atkurtos, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo. Todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.
  1. Šio ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turėjo teisę teikti prašymą dėl viešojo intereso gynimo, nes keliamas ginčas dėl žemės sklypo dalies, kuri išimtinės nuosavybės teise priskirta valstybei ir negalėjo būti perleista privačiam asmeniui. Tačiau anksčiau aptartos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad įvertinus ginamą viešąjį interesą, tai, kad perduotas žemės sklypas nėra miškas, o yra miško žemė (I t., b. 1. 8, 124) ir kad jis nėra priskirtas visuomenei reikšmingos vertės sklypui, todėl jis konkuruoja su privataus intereso svarba. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, jog apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu bus padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą, bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nepasiūlius privatiems asmenims proporcingo atlyginimo už paimamą sklypą nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principo keliamų reikalavimų.
  1. Kartu pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neriboja valstybės galių teisės aktų nustatyta tvarka, teisingai atlyginus, paimti ginčo žemės sklypą visuomenės poreikiams.
  1. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, taikytinas ginčo santykiams, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 straipsnis) ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

44Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

Nutarė

45Atsakovių A. V., D. J. ir A. K. apeliacinį skundą patenkinti.

46Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Kauno apygardos prokuroro pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

47Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas, siekdamas apginti viešąjį interesą, patikslintu prašymu (II... 5. 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą... 6. 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr.... 7. 3) pripažinti negaliojančia 2010 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutartį Nr.... 8. 4) taikyti restituciją natūra – grąžinti valstybei 2,47 ha žemės... 9. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūra gavo Lietuvos... 10. Kauno apygardos prokuratūra 2011 m. birželio 22 d. kreipėsi raštu Nr.... 11. Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 52/24414 bei... 12. Atsakovas Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 13. Nurodė, kad skundžiamais administraciniais aktais A. V. buvo atkurtos... 14. Atsakovės A. V., D. J. ir A. K. atsiliepime (I t., b. l. 53-61) prašė Kauno... 15. Paaiškino, kad atsakovė A. V. turi subjektyvią teisę į nuosavybės teisių... 16. Tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 17. II.... 18. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu... 19. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13... 20. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei... 21. Teismas nustatė, kad iš Grafinių Lietuvos Respublikos miškų valstybės... 22. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos... 23. Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi,... 24. Iš minėtų Valstybinės miškų tarnybos pažymų: 2011 m. gegužės 31 d.... 25. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl netinkamos Lietuvos Respublikos... 26. Taip pat pažymėjo, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei... 27. Pažymėjo ir tai, kad skundžiamo sprendimo ir įsakymo dalies panaikinimas... 28. III.... 29. Atsakovės A. V., D. J. ir A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo... 30. Apeliaciniame skunde (b. l. 78-86) nurodoma, kad:
  1. 2012 m.... 31. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 32. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą... 33. Atsiliepime (b. l. 100-107) papildomai nurodo, kad:
    1. Šioje... 34. Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 35. Atsiliepime (b. l. 109-113) nurodo, kad:
      1. Į ginčo žemės... 36. Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 37. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovių atstovas paaiškino... 38. Teisėjų kolegija... 39. IV.... 40.
        1. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios... 41. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad grafiniai Lietuvos... 42. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės... 43. Šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybei... 44. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 45. Atsakovių A. V., D. J. ir A. K. apeliacinį skundą patenkinti.... 46. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą... 47. Sprendimas neskundžiamas....