Byla 3K-3-148/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Pagėgių savivaldybės administracija, VĮ Registrų centro Tauragės filialas, Tauragės apskrities viršininko administracija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Pareiškimo esmė

4Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės į teisiškai neįregistruotus daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir vasarnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Jis teigė, kad apie 1960 m. su daugiavaike šeima atsikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestelį, jiems buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini), tačiau neturėjo ūkinių pastatų, kuriuose būtų galima laikyti gyvulius, pašarus, kuro atsargas; gavęs tuometės Pagėgių rajono valdžios žodinį leidimą, valstybės žemėje (dykvietėje) savo lėšomis 1965 m. pastatė šiuos statinius ir iki šiol juos sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo; jais rūpinasi (remontuoja, nuo 1973 m. draudžia pastatų savanoriškuoju draudimu). Tauragės rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškimą tenkino; pastatų teisinio įregistravimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į teisiškai neįregistruotus daržinę, viralinę ir vasarnamį. Suinteresuotas asmuo Pagėgių savivaldybės administracija, teigdama, kad teritorija, į kurią patenka teismo sprendimo pagrindu VĮ Registrų centre įregistruoti nekilnojamieji daiktai ir pareiškėjo nuosavybės teisė į juos, skirta mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai; savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 8 d. sprendimu patvirtintas šios miesto dalies namų statybos sklypų detalusis planas, prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Tauragės rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi prašymą tenkino.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Tauragės rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimu panaikino Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pastatus savo lėšomis pasistatė pagal žodinį statybos leidimą ir juos nepertraukiamai valdė daugiau kaip dešimt metų; žemė, ant kurios yra statiniai, priklauso valstybei. Pagėgių savivaldybės Pagėgių seniūnas 2007 m. kovo 13 d. įspėjo pareiškėją, kad dėl kultūros centro statybos ir aikštės prie šio centro įrengimo nutraukia nuo 2007 m. kovo 15 d. šalių sudarytą valstybinės žemės nuomos trumpalaikę sutartį ir prašė nugriauti pastatus, vėliau – šiam tikslui skyrė 500 Lt, tačiau pareiškėjas neįvykdė reikalavimo. Teismas vertino, kad statiniai pastatyti savavališkai, tuo tarpu prašymas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris sukurtas statybos būdu, tenkinamas, jeigu patvirtinamas faktas, jog jis sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kad daiktas sukurtas, nesilaikant teisės aktų reglamentuotos nekilnojamojo daikto statybą nustatančios tvarkos, nesuponuoja pagrindo taikyti įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės aktų.

7Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas atskleidė įgyjamosios senaties instituto esmę, teisinį pagrindą (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) ir taikymo sąlygas (CK 4.68–4.71 straipsniai). Kolegija nurodė, kad bylos teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto pripažinimas. Šiuo atveju prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į statinius, kurie atsirado statybos būdu; tai reiškia, kad įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamiesiems daiktams įgyti nuosavybės teise taikytinos, jeigu nustatomas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka sukurto daikto faktas. Bylos duomenimis, statiniai pastatyti 1965 m., kai galiojo 1964 m. CK, kurio 114 straipsnyje buvo nustatytos statybos taisyklės – privalomas reikalavimas namo, ūkinio pastato statybai turėti statybos leidimą ir patvirtintą projektą. Šiuo atveju pareiškėjas pripažino, kad neturėjo raštiško leidimo ar statybos projekto; byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų skirtas žemės sklypas ūkiniams pastatams statyti. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė prašomam faktui nustatyti reikšmingas aplinkybes (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai atnaujinto proceso civilinėje byloje, kolegija nurodė, kad Pagėgių savivaldybės administracija yra suinteresuota bylos, kurioje sprendžiama dėl valstybės žemėje esančių savavališkai pastatytų statinių įteisinimo, baigtimi. Pareiškėjas apie tai žinojo, bet sąmoningai nenurodė, teismas jos neįtraukė į bylos nagrinėjimą, taip pažeidė CPK 443 straipsnio 3 dalį. Kolegijos vertinimu, procesas byloje atnaujintas pagrįstai, be to, laikantis CPK 368 straipsnio 1 dalyje procesui atnaujinti nustatytų terminų – 2009 m. liepos 30 d. pateiktas prašymas atnaujinti procesą 2009 m. gegužės 25 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu kasatorius (pareiškėjas) prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį, palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101.

11Dėl pagalbinių ūkio pastatų statybą reglamentuojančių teisės aktų. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pagalbinio ūkio pastatai yra savavališka statyba, nepagrįsta įrodymais; teismai apskritai nenurodė, kaip buvo nustatytos savavališką statybą patvirtinančios aplinkybės. 1965 m. galiojo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. rugpjūčio 26 d. įsakas „Dėl piliečių teisės pirkti ir statyti individualius gyvenamuosius namus“, kuriame apibūdinta savavališka statyba; taip pat Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. liepos 22 d. įsakas „Dėl atsakomybės už savavališką statybą“. Teismai nenustatė teisiškai pagrįstų savavališkos statybos požymių, nes, viena vertus, apskritai netyrė ir nevertino statybos metu pagalbinių ūkio pastatų statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, kita vertus, nenustatė šiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų pažeidimų. Galiojęs teisinis reguliavimas buvo toks, pagal kurį nebuvo reikalaujama leidimo ar projekto pagalbinio ūkio pastatų statybai kaimo vietovėje (šiuo atveju – dykvietėje); atitinkamo valdžios institucijos pareigūno žodinis leidimas buvo vertinamas kaip teisėtas; taip sprendė Tauragės rajono apylinkės teismas, pripažinęs prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; vėliau bylą nagrinėję teismai išvadas iš esmės grindė prielaidomis, be to, neatsižvelgė į reikšmingą šiuo atveju valstybinės žemės nuomos sutarties, kuri nutraukta tik 2007 m. kovo 15 d., faktą; per visą atviro ir sąžiningo statinių valdymo laikotarpį kasatoriui nepareikšta reikalavimo juos, kaip savavališkai pastatytus, nugriauti. Pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja pagrindą teigti, kad teismai neištyrė CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų, privalomų, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui pripažinti, neatsižvelgė į teismų praktikos šiuo klausimu nuostatas.

122.

13Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Nekilnojamieji daiktai atvirai ir sąžiningai kasatoriaus buvo valdomi daugiau kaip 44 m., todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai, kuriais atmestas prašymas nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu faktą, pripažintini neatitinkančiais teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų (CK 1.2 straipsnis). Dėl priimtų nepagrįstų sprendimų kasatorius neteko galimybių naudoti ūkio pastatų kuro atsargoms laikyti; tokia situacija, kai 1931 m. gimęs asmuo paliekamas be galimybių būstui šildyti, pripažintina jo kankinimu, keliančiu pavojų jo gyvybei. Tokia situacija nepateisinama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų laikymosi aspektu (2, 3 straipsniai).

143.

15Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Nagrinėjama civilinė byla atnaujinta CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, tačiau teismų sprendimuose neatskleista, kad Tauragės rajono apylinkės teismo įsiteisėjęs 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas pažeidžia suinteresuoto asmens Pagėgių savivaldybės administracijos teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat kokias teises jis būtų įgijęs ar privalėjęs atlikti pareigas. Įsiteisėjusio sprendimo ar nutarties įtaka byloje neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma, atsižvelgiant į materialinių teisinių santykių turinį; šiuo atveju suinteresuotas asmuo nėra daiktų, į kuriuos prašoma nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktą, savininkas; dėl to neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, o pareiškime atnaujinti procesą nurodama aplinkybė apie patvirtintą teritorijos, kurioje yra kasatoriaus pastatai, detalųjį planą, taip pat neįrodo ir nepatvirtina, kad, jam dalyvaujant byloje, būtų kitaip sprendžiama dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, esant duomenų, jog žemė, kurioje yra šie daiktai, priklauso valstybei. Kita vertus, teismai nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nepraleistas terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti (CPK 368 straipsnis). Momentas, kada neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo sužino apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuris galbūt pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus, gali būti termino prašymui atnaujinti procesą paduoti skaičiavimo pradžia, jeigu aiški teisė ar interesas; šiuo atveju byloje neatskleista, kodėl Pagėgių savivaldybės administraciją nereagavo į pranešimą spaudoje (2009 m. balandžio 16 d. – „Lietuvos žiniose“ ir 2009 m. balandžio 17 d. – „Tauragės kurjeryje“) apie iškeltą civilinę bylą, kurioje 2009 m. gegužės 25 d. buvo priimtas Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimas. Dėl to termino prašymui atnaujinti procesą civilinėje byloje eigos pradžia šiuo atveju nėra sprendimo priėmimo diena.

16 Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad yra Tauragės apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja nuo 2010 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos apskrities valdymo ir vėliau priimtų šį įstatymą keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 87-3661); pagal Žemės ir Žemės reformos įstatymų atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo nuostatas nuo 2010 m. liepos 1 d. šiai tarnybai perduotos likviduojamų apskričių viršininkų vykdytos žemės tvarkymo ir administravimo funkcijos (Žin., 2010, Nr. 72-3616, 3618). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atstovauja valstybei bylose, susijusiose su apskrities viršininko pagal Žemės įstatymą vykdytomis funkcijomis. Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įgaliojimu Nr. 11P-562 pavesta atstovauti Nacionalinei žemės tarnybai teismuose bylose, susijusiose su Tauragės ir Pagėgių savivaldybių teritorijose valstybinės žemės perleidimu, nuoma, panauda. Teismo sprendimas nustatyti pastatų, esančių valstybinėje žemėje, nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktą turėtų įtakos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisėms ir pareigoms. Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (galiojo iki 2010 m. liepos 1 d.) apskrities viršininkas buvo apskrities teritorijoje esančios valstybinės žemės patikėtinis. Šios bylos kontekste Tauragės apskrities viršininkas buvo valstybinės žemės po ginčo pastatais patikėtinis; dėl to Pagėgių savivaldybės seniūnas neturėjo įgaliojimų priimti sprendimus dėl valstybinės žemės nuomos, nors bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2009 m. lapkričio 19 d. sprendime konstatavo, jo vertinimu, teisiškai reikšmingą aplinkybę apie seniūno pareiškėjui pateiktą įspėjimą dėl trumpalaikės valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ir reikalavimo nugriauti pastatus. Kadangi statybos valstybinę priežiūrą pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos, tai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami pastatų savavališkos statybos ir kiti susiję klausimai.

17Suinteresuoto asmens Pagėgių savivaldybės administracijos atsiliepimas į kasacinį skundą kaip neatitinkantis CPK 347 straipsnio 4 dalyje, 351 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų nepriimtas.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nurodama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuojančias materialiosios, taip pat proceso atnaujinimą įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) užbaigtose bylose nustatančias proceso teisės normas. Tai yra kasacijos dalykas, teisėjų kolegija pasisako šiais klausimais.

21

22

23Dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

24

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58–4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008; Teismų praktika 30; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011; kt.).

26Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektas. Tai – teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti.

27Šioje byloje teismai nustatė, kad statiniai atsirado statybos būdu, bet pastatyti be projekto ir teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, t. y. nesilaikant teisės aktų nustatytos statybos tvarkos, todėl netaikė įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės aktų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas (CK 4.67 straipsnio 1 dalis), tai bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).

28Dėl statybą reglamentuojančių teisės aktų

29Kasacinio skundo argumentai, kad teismai nenustatė teisiškai pagrįstų savavališkos statybos požymių, nes neatskleidė to meto statybą reglamentavusių teisės aktų nuostatų ir nenustatė juose įtvirtintų pažeidimų, kurie leistų spręsti dėl savavališkos statybos, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta ir kasatorius pripažino, kad jis neturėjo raštiško leidimo ir statybos projekto; byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad jam būtų skirtas žemės sklypas ūkiniams pastatams statyti. 1964 m. CK 114 straipsnyje buvo nustatyta, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiais statiniais disponuoti ir tokie statiniai yra nugriaunami. Remiantis teismų nustatytomis aplinkybėmis, kurių kasacinis teismas yra saistomas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), ir vertinant nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ūkinis pastatas yra savavališkos statybos rezultatas, nes pastatytas be leidimo ir projekto, tai – pakankamas teisinis pagrindas statybų neteisėtumui konstatuoti.

30Kasatorius statybos teisėtumo faktui pagrįsti remiasi TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. rugpjūčio 26 d. įsaku „Dėl piliečių teisės pirkti ir statyti individualius gyvenamuosius namus“, taip pat Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. liepos 22 d. įsaku „Dėl atsakomybės už savavališką statybą“; jis nurodo, kad šiuose aktuose nebuvo įtvirtinta reikalavimo gauti leidimą ar projektą pagalbinio ūkio pastatų statybai kaimo vietovėje; atitinkamo valdžios institucijos pareigūno žodinis leidimas buvo vertinamas kaip teisėtas. Atsakant į kasatoriaus argumentus, pažymėtina tai, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. liepos 22 d. įsakas, kuriame savavališka buvo laikoma be reikiamo leidimo, pastato statyba ar perstatymas, taip pat šiurkštus statybos technikos taisyklių pažeidimas, nustojo galios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1961 m. rugsėjo 8 d. Įsaku „Dėl įstatyminių aktų pakeitimo ir pripažinimo netekusiais galios ryšium su Lietuvos TSR baudžiamojo ir baudžiamojo proceso kodeksų įvedimu“. Taigi, ar 1965 m. statinys pastatytas pagal to meto teisės aktų reikalavimus, turėjo būti sprendžiama, taikant nuo 1965 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 1964 m. CK nuostatas, taip pat Lietuvos Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintus Individualinės statybos nuostatus. Remiantis šiais teisės aktais bei įvertinant tai, kad byloje apskritai nepateikta su kasatoriaus pastatų statyba susijusių įrodymų, nėra pagrindo spręsti kitaip, nei bylą nagrinėję teismai, pripažinę, jog statyba be tam tikslui skirto sklypo, statybos leidimo ir techninės dokumentacijos (projekto), neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

31Dėl proceso teisės normų taikymo, atnaujinant procesą užbaigtose bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į pastatus, statinius ar įrenginius, esančius valstybinės žemės sklype

32

33Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atnaujinto proceso civilinėje byloje atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas šiuo pagrindu atnaujinamas dėl to, kad, nagrinėjant bylą, buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Inicijuoti proceso atnaujinimą šiuo pagrindu gali tik neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Procesui šiuo pagrindu atnaujinti būtina nustatyti ir tai, kad teismas sprendime nusprendė dėl jo teisių ar įstatymų saugomų interesų (CPK 365 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinti, kokią įtaką šio asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu – teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jeigu sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į pastatus ir statinius, kurie yra valstybinės žemės sklype, įvertinama, ar teismo sprendimas turės įtakos žemės sklypo savininko – valstybės – ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms; jeigu tokios įtakos turės, tai valstybė ar įstatymų nustatyta tvarka įgaliota jai atstovauti institucija turi būti įtraukiama į civilinės bylos nagrinėjimą, nes vadovaujamasi principine nuostata, kad savininkas turi žinoti, kas daroma su jo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apskrities viršininko administracijos prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-499/2008).

34Kasatoriui teigiant, kad suinteresuotas asmuo nėra daiktų, į kuriuos prašoma nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktą, savininkas, todėl esą nepatvirtinama, kad, jam dalyvaujant byloje, būtų kitaip sprendžiama dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad teismo sprendimu nustatytas valstybinėje žemėje esančių pastatų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas turėtų įtakos šios žemės savininko (valstybės), šiuo atveju – jai atstovaujančios institucijos, kuri valdo valstybinę žemę, teisėms ir pareigoms. Vykdydama įstatymų nustatytas pareigas, ši institucija turi teisę dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, jeigu priimtas teismo sprendimas jai gali sukelti teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Antrinis perdirbimas“ v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-561/2008).

35

36Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 (gyvybės apsauga) ir 3 (kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio uždraudimas) straipsniais

37Kasatorius teigia, kad, netekęs galimybių ūkinius pastatus naudoti kuro atsargoms laikyti, jis, 1931 m. gimęs asmuo, paliekamas be galimybių būstui šildyti – tai pripažintina jo kankinimu, keliančiu pavojų gyvybei. Kasatoriaus vertinimu, tai nepateisinama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų laikymosi aspektu (2, 3 straipsniai).

38Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant šiuo atveju kasatoriaus keliamus, jo vertinimu, aktualius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2, 3 straipsnius, nurodyta, kad Konvencija negarantuoja socialinių ekonominių teisių, pavyzdžiui, teisės į nemokamą būstą, darbą, medicinos paslaugas ar teisės reikalauti valstybės finansinės pagalbos tam tikram gyvenimo lygiui palaikyti (P. v. Latvia, no. 40772/98, 28 October 1999). Vis dėlto asmens gyvenimo sąlygos, siekiančios tam tikrą konvencinį minimalų sunkumo lygį, gali būti prilygintos kankinimui, nežmoniškam ar orumą žeminančiam elgesiui, prieštaraujančiam Konvencijai. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika kasatoriaus keliamos problemos kontekste nėra gausiai išplėtota. Pavyzdžiui, jau nurodytoje byloje (P. v. Latvia), kurioje pareiškėja skundėsi dėl socialinių ekonominių problemų, įskaitant komunalinius įsiskolinimus už butą, bedarbystę, nemokamų medicininių paslaugų ar valstybės finansinės pagalbos stoką, siekiant užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį, Latvijoje, Europos Žmogaus Teisių Teismas, pripažindamas skundą dėl Konvencijos 3 straipsnio (kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio uždraudimas) nepriimtinu dėl jo akivaizdaus nepagrįstumo, nurodė, kad dabartinės pareiškėjos gyvenimo sąlygos (plačiau jų neaptarė) nesiekia konvencinio sunkumo lygio minimumo, kad prilygtų nežmoniškam ar orumą žeminančiam elgesiui, priešataraujančiam atitinkamai Konvencijos nuostatai. Tuo tarpu byloje L. v. Russia, kurioje pareiškėja Konvencijos 3 straipsnio pagrindu skundėsi dėl nepakankamo pensijos ir kitų socialinių pašalpų dydžio, Europos Žmogaus Teisių Teismas nors ir sutiko, kad iš principo visiškai nepakankamas pensijos ir kitų socialinių išmokų dydis gali būti problemiškas Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio nežmonišką ar orumą žeminantį elgesį, kontekste, tačiau pagal bylos medžiagą nenustatė, kad pareiškėjos pensijos ir pašalpų dydis (635 rubliai) sukėlė tokios žalos jos fizinei ar dvasinei sveikatai, kuri pasiektų minimalų sunkumo lygį, patenkantį į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį – skundas pripažintas nepriimtinu (L. v. Russia, no. 56869/00, 23 April 2002). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje N. v. Poland (no. 65653/01, 21 March 2002), kurioje Konvencijos 2 straipsnio (gyvybės apsauga) kontekste pareiškėjas, sirgęs reta, mirtina liga, skundėsi negalėjęs susimokėti už gydymą (valstybė dengė tik 70 proc. gydymo išlaidų), nors ir pažymėjo, kad 2 straipsnio taikymo problema gali kilti, kai įrodoma, jog nacionalinės valdžios institucijos sukėlė pavojų individo gyvybei, nesuteikdamos sveikatos apsaugos, kurią jos yra įsipareigojusios suteikti gyventojams apskritai, tačiau konkrečiu atveju šios situacijos nenustatė.

39Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje konstatuotos aplinkybės ir joms taikytos teisės normos nesuponuoja pagrindo spręsti dėl kasatoriaus pažeidžiamų teisių ar teisėtų interesų, kurie patektų į valstybės specialių įsipareigojimų pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikymo sritį.

40Dėl teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų

41Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad kasatorius turėjo pagrįstą lūkestį toliau naudotis pastatais, ir šį argumentą grindžia jų naudojimu beveik 44 metus žodiniu tam tikrų pareigūnų statybos leidimu.

42CK 1.2 straipsnyje reglamentuojamas teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Byloje nustatyta, kad statiniai pastatyti, nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. savavališkai, todėl kasatoriui nebuvo pagrindo teisėtam lūkesčiui dėl šių pastatų įgijimo nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį susiformuoti.

43Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

44Kasacinės instancijos teismas patyrė 44,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant pareiškėjo kasacinio skundo, paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjo A. D. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

46Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

47Priteisti iš pareiškėjo A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 44,40 (keturiasdešimt keturis litus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

48Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.