Byla 2S-870-440/2016
Dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo ir nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, dalyvaujant valstybinei institucijai teikiančiai išvadą byloje Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4534-776/2016 pagal ieškovės K. T. ieškinį atsakovui S. B. dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo ir nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, dalyvaujant valstybinei institucijai teikiančiai išvadą byloje Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovė K. T. kreipėsi į teismą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-252-883/2015 priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio padidinimo ir nustatytos atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, prašydama padidinti išlaikymą iki 250 Eur ir nustatyti, kad atsakovas su vaiku bendrautų vieną kartą per savaitę (trečiadienį) nuo 13 val. iki 14.00 val., dalyvaujant vaiko motinai, ligoninėje ar vaiko gyvenamojoje vietoje.
  2. Ieškovė pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, pagal kurią atsakovas su vaiku bendrautų vieną kartą per savaitę (trečiadienį) nuo 13 val. iki 14.00 val., dalyvaujant vaiko motinai (ieškovei), ligoninėje ar vaiko gyvenamojoje vietoje. Nurodė, kad atsakovas, vaikui susirgus, neklausė gydytojų rekomendacijų, nesilaikė vaiko dienos režimo, o tai kenkia vaiko gydymo procesui. Nuo ieškinio pateikimo vaiko sveikatos būklė yra labai pasikeitusi, nes vaikui atlikta kaulų čiulpų transplantacija ir nors kraujyje neberasta vėžinių ląstelių, tačiau šiuo metu yra kilę daug komplikacijų, todėl šiuo metu yra svarbu palaikyti vaiko saugumo jausmą. Atsakovas trikdo vaiko poilsio režimą, konfliktuoja su gydytojais (b.l. 1-8).

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies ir nustatė laikiną atsakovo S. B. bendravimo su nepilnamečiu vaiku E. B. tvarką iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, pagal kurią atsakovas S. B. su vaiku E. B. bendrauja antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 11.00 val. iki 13.00 val., dalyvaujant vaiko motinai ieškovei K. T. ligoninėje ar vaiko gyvenamojoje vietoje, esant situacijai, kad vaikas teismo nustatytu laiku miega, bendravimo laiką pratęsiant vaiko miegoto laiko trukme.
  2. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimu nustatyta minimali atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka. Ieškovė, siekdama laikinai nustatyti dar minimalesnę atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, remiasi tuo, kad po to, kai vaikui diagnozuota ( - ) ir atlikta kaulų čiulpų transplantacija, vaikui reikalinga saugi ir rami aplinka, o atsakovas netinkamai naudojasi tėvo valdžia, kelia konfliktines situacijas gydymo įstaigoje, kurioje gydomas vaikas, trikdo vaiko gydymo režimą, jo poilsį, gąsdina ir baugina sūnų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie atsakovo neigiamo psichologinio poveikio sūnui faktą, ir kad atsakovo neigiamas elgesys vaiko atžvilgiu paremtas ieškovės subjektyviais paaiškinimais. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus (kitų ligonių artimųjų ir socialinio darbuotojo raštai) dėl atsakovo konfliktiško elgesio gydymo įstaigoje. Atsakovas turėjo pateikti tai paneigiančius įrodymus, tačiau atsakovas iš esmės pateikė tik įrodymus, patvirtinančius konfliktinius šalių santykius iki vaiko ligos diagnozavimo ir iš karto po to. Nors atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovo apsilankymų gydymo įstaigoje metu šalių konfliktai po vaikui atliktos kaulų čiulpų transplantacijos yra aprimę, tačiau ši aplinkybė nepatvirtinta įrodymais. Iš ieškovės pateiktos 2016 m. birželio 9 d. psichologinės išvados, matyti, kad vaikas dėl ligos sukeltų pasekmių yra silpnas, jautrus emociniam nestabilumui, kurį sukelia šalių konfliktinės situacijos, todėl būtina palaikyti vaiko saugumo jausmą. Teismo vertinimu, šiuo metu svarbiausia užtikrinti, kad vaikas nematytų nuolat konfliktuojančių tėvų, siekiant palaikyti vaiko saugumo jausmą ir užtikrinti sklandų gydymo procesas. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) pateiktoje išvadoje nurodoma, kad šiuo metu vaikui svarbiau užtikrinti saugią aplinką, tinkamą gydymo, maitinimo, poilsio režimą, psichinę ir fizinę sveikatą bei gerovę, o ne vaiko teisę nevaržomai bendrauti su tėvu bei tėvo teisę bendrauti su vaiku. Be to, Vaikų ligoninės, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo (toliau – Ligoninė) 2016 m. sausio 19 d. raštas Nr. 16(1.1.12.)S5-69 patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimu nustatyta atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka negali būti tinkamai įgyvendinama, nes atsakovas gali lankyti vaiką nustatytomis lankymo valandomis, o nesant galimybės atvykti į ligoninę, atsakovo pageidaujamomis valandomis nuo 13.00 iki 17.00 val., suderinus su gydančia gydytoja ir/ar skyriaus vedėja. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas laikinai numatyti minimalesnį atsakovo bendravimą su sūnumi, užtikrinantį prioritetinių nepilnamečio vaiko interesų apsaugą (b.l. 51-54).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

7

  1. Atskiruoju skundu atsakovas S. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (b.l. 70-78). Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas yra Bosnijos ir Hercegovinos pilietis, kuris nemoka taip gerai lietuvių kalbos, kad galėtų suprasti procesinių dokumentų turinį. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovė įpareigota procesinius dokumentus išversti į atsakovo gimtąją bosnių kalbą, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausymas buvo išnagrinėtas nepašalinus ieškinio trūkumų, todėl pažeisti proceso kalbos, rungimosi ir lygiateisiškumo principai.
    2. Nutartį priėmė šališkas teisėjas. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartimi buvo panaikinta Šiaulių apylinkės teismo teisėjo E. B. 2016 m. balandžio 22 d. nutartis. Nors atsakovas prašė pakeisti teisėją, nurodydamas, kad teisėjas E. B. jau išreiškė nuomonę šiuo klausimu ir priėmė išimtinai ieškovei palankų sprendimą, tačiau teismo pirmininkė prašymo netenkino nurodydama, kad tokios procesinės teisės įstatymas nenumato. Atsakovas teismo posėdyje, vykusiame 2016 m. birželio 30 d., pareiškė nušalinimą teisėjui jau minėtais pagrindai, tačiau teisėjas pats išsprendė nušalinimo klausimą, jo neperdavė teismo pirmininkui ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 69 straipsnio nuostatas.
    3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.171 straipsnis nesuteikia teisės vaikui patekus į ypatingą situaciją netaikyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos tvarkos. Teismas neturi teisės nustatyti bendravimo tvarką, jei ją numato įstatymai, pvz., nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta, kad stacionariose gydymo įstaigose vaiko tėvai turi teisę bendrauti ir rūpintis vaiku įstaigos vidaus taisyklių nustatyta tvarka, todėl nėra tikslinga nustatyti bendravimo valandas ligoninėje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) turi būti sudarytos galimybės maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką, tačiau jam suteikta teisė bendrauti su vaiku tik 4 valandas per savaitę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas negali realiai bendrauti su vaiku nustatytu metu, nes tuo metu sūnui atliekamos procedūros, kurių metu gali būti tik vienas asmuo, o atsakovas gali su sūnumi bendrauti tik dalyvaujant ieškovei, kad atsakovas nustatytu laiku negali iš Šiaulių atvykti į Vilnių. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. nepagrindė, kodėl turi būti apribotas atsakovo bendravimas su vaiku, nors konstatavo, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie atsakovo neigiamą psichologinį poveikį sūnui. Teismas taip pat nevertino ieškovės kaltės dėl jų tarpusavio ginčų, tarpusavio konfliktų pobūdžio ir priežasčių, jų įtakos sūnaus sveikatai. VTAS išvada neobjektyvi, nes parengta neapklausus atsakovo, gydymo įstaigos atstovų. Reikalavimas, kad atsakovui bendraujant su sūnumi dalyvautų ir ieškovė yra perteklinis. Vaikas pažįsta atsakovą ir noriai bendrauja, atsakovas nedaro blogos įtakos vaikui, jo nežadina ir pan., o tik nori būti kartu su sūnumi ir jį slaugyti. Teismas pripažino, kad šalys tarpusavyje konfliktuoja, todėl atsakovui leidžiant susitikti su sūnumi tik dalyvaujant ieškovei užprogramuojami nauji ieškovės ir atsakovo nesutarimai.
  2. Ieškovė K. T. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartį (b.l. 107-115). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas moka lietuvių kalbą, laisvai kalba lietuviškai, rašo ir skaito, šią aplinkybę patvirtina jo išklausyti kursai ir baigti mokymai lietuvių kalba, rašomi prašymai ir skundai įvairioms Lietuvos institucijoms. Be to, teismas garantavo teisę nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis.
    2. Atskirojo skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Atsakovui nuolat atrodo, kad kiti asmenys yra priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu, jį apkalba. Aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją gali būti vertinama kaip neteisėtas poveikis, galintis daryti įtaką teisėjo sprendimams.
    3. Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, nepažeidė teisės principų. Laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrų teisių suvaržymais, be to, jos taikomos laikinai. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad dėl sūnui atliekamos (duomenys neskeltini) procedūros atsakovas neturi galimybės bendrauti su vaiku nustatytu laiku, nes šis v kursas jau baigtas, be to, šios bei kitų procedūrų metu nėra draudimo dalyvauti abiem tėvams. Atsakovas buvo išprašytas, nes trikdė ramybę bei kėlė konfliktines situacijas. Aplinkybę, kad atsakovas kelia konfliktus ir tokiu elgesiu baugina sūnų bei kitus ligonius, patvirtina kitų pacientų tėvai, ligoninės darbuotojai ir įrašai medicininiuose dokumentuose. Pagal ligoninės vidaus taisykles įrašai medicinos dokumentuose daromi tik išimtiniais atvejais, tik esant dideliam pažeidimui, po ko asmuo išprašomas iš ligoninės. Dar 2015 m. VTAS specialistai teigė, kad atsakovas pernelyg intensyviai bendrauja su vaiku, todėl siūlė sutrumpinti atsakovo ir sūnaus bendravimo laiką. Tai pastebėjo ir Ligoninės psichologė atlikusi sūnaus psichologinės būklės vertinimą, tačiau atsakovas psichologinės konsultacijos atsisakė. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimu buvo numatyta, kad atsakovas su sūnumi bendrauja tris kartus per savaitę po dvi valandas, taigi ginčijama nutartimi nustačius laikiną bendravimo tvarką, ji sumažėjo tik viena diena. Ieškovės dalyvavimas atsakovui bendraujant su vaiku yra būtinas, nes vaikas yra itin prisirišęs prie ieškovės, atsakovas neturi tinkamų įgūdžių, todėl vaiko atskyrimas nuo motinos gali turėti neigiamos įtakos jo sveikatai. Šiuo metu sūnus itin sunkiai serga, kovojama dėl jo gyvybės, tačiau atsakovas nesupranta sūnaus sveikatos būklės rimtumo, jam svarbiau jo paties interesai. Atsakovas meluoja teigdamas, kad pastaruoju metu tarp jų nekylą konfliktų, nes jis ir toliau kelia įtampą ir psichologinį spaudimą, pvz., parašė pareiškimą policijai dėl to, kad ji nevykdo teismo sprendimo, nedalyvavo, kai jis bendravo su sūnumi, nors ji tuo metu atliko tyrimus dėl galimybės būti sūnaus donore. Atsakovas klaidina teismą, teigdamas, kad neturi galimybės matytis su sūnumi nustatytu laiku, nes šis laikas sutampa su Ligoninės lankymo valandomis, be to, autobusai iš Šiaulių į Vilnių važiuoja kas pusvalandį.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

9

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10Atskirasis skundas tenkintinas.

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, laikino atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos, teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečio E. B., gimusio ( - ), tėvai (b.l. 10); Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-252-883/2015 nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, iš atsakovo priteistas išlaikymas sūnui, nustatyta atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, pagal kurią atsakovas su vaiku bendrauja antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 8.00 val. iki 10.00 val. ir šeštadieniais nuo 17.00 val. iki 19.00 val. (b.l. 12-20). Išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad 2015 m. gruodžio 3 d. vaikui diagnozuota (duomenys neskeltini), jam atlikta kaulų čiulpų transplantacija, taikyta (duomenys neskeltini) ir kitas gydymas (b.l. 21-29, 38-41, 84-94, 116-124, 128-136, 138-161), berniukui nustatytas vidutinis neįgalumo lygis (b.l. 30).
  3. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio padidinimo ir nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką (b.l. 1-8). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku E. B. tvarką iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, pagal kurią atsakovas su vaiku bendrauja antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 13 val. iki 14 val., dalyvaujant vaiko motinai (ieškovei) ligoninėje ar vaiko gyvenamojoje vietoje, tačiau ji panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-606-569-2016. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teismas neišsiaiškino ieškovės pateiktų įrodymų pagrįstumo, nutartyje nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi. Teismas pažymėjo, kad vertinant su ieškiniu pateiktus įrodymus sunku nustatyti, ar vaiko tėvo konfliktiškas elgesys buvo vienkartinis, ar sistemingas, nenustatyta konflikto priežastis, byloje pateiktuose psichologo konsultacijų lapuose yra duomenų, kad vaikas blogai jaučiasi dėl to, kad susitikę tėvai konfliktuoja. Teismas nutartyje nemotyvavo, kokiu būdu bus apsaugoti vaiko interesai sutrumpinus vaiko ir tėvo bendravimo ligoninėje laiką – ar toks bendravimo trukmės sutrumpinimas užtikrins tinkamą vaiko tėvo elgesį ligoninėje, nustatytų taisyklių laikymąsi, dėl ko ir reiškia pretenzijas ieškovė. Teismas neišsiaiškino, kokia yra medicinos įstaigos nuomonė dėl vaiko ir tėvo bendravimo ligoninėje, be to, VTAS išvadose nenurodyta, kad institucijos darbuotojai bendravo su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad prašymą išsprendus rašytinio proceso tvarka, neišklausius atsakovo teismas neatsižvelgė į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Pažymėjo, kad laikino bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo klausimas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka dalyvaujant vaiko tėvams ir pavedant išvadą byloje teikiančiai institucijai pateikti teismui motyvuotą išvadą dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Grąžinus klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, šis klausimas buvo sprendžiamas žodinio proceso tvarka. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. nutartimi nusprendė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti iš dalies, laikinai numatyti minimalesnį atsakovo bendravimą su sūnumi, užtikrinantį prioritetinių nepilnamečio vaiko interesų apsaugą (b.l. 51-54). Atsakovas nesutikdamas su tokiomis pirmos instancijos teismo išvadomis pareiškė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės (b.l. 70-78).

11Dėl proceso pažeidimų, neužtikrinus procesinių dokumentų vertimo į atsakovo suprantamą kalbą.

  1. Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovui nebuvo sudarytos galimybės tinkamai atstovauti savo interesus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nes jis pakankamai gerai nemoka lietuvių kalbos, o procesiniai dokumentai nebuvo išversti į jam suprantamą bosnių kalbą.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Ši konstitucinė nuostata detalizuojama CPK 11 straipsnyje nustatančiame, jog teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis teismo procese. Pagal valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnį Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, todėl civilinis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta lietuvių kalba ir asmenims nemokantiems lietuvių kalbos, arba mokantiems ją nepakankamai gerai, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis, už kurio paslaugas teismo posėdžio metu atlyginama iš valstybės biudžeto. Iš esmės analogiška numatyta numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies e punkte. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punktą nereikalaujama rašytinio visų įrodymų ir kitų proceso dokumentų vertimo; teikiama vertėjo pagalba turi būti tokia, kad suteiktų asmeniui galimybę susipažinti su jam iškelta byla ir gintis, pateikiant teismui savąją įvykių versiją (žr. 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82, par. 74).
  3. Pažymėtina, kad atsakovas yra (duomenys neskeltini) pilietis, turintis teisę gyventi Lietuvoje nuo 2013 m. gruodžio mėn. Procesiniai dokumentai teismui pateikti valstybine kalba kaip to reikalauja CPK 11 straipsnio 1 dalis, nes ieškovės teigimu atsakovas moką lietuvių kalbą. Tačiau teismo posėdžio metu, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas nurodė, kad gerai nesupranta lietuvių kalbos ir pageidauja procesinius dokumentus gauti jam suprantama (duomenys neskeltini) kalba, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovė įpareigota pateikti atsakovui skirtą ieškinio vertimą į atsakovui suprantamą (duomenys neskeltini) kalbą. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsakovui nebuvo įteikti procesiniai dokumentai išversti į jam suprantamą (duomenys neskeltini) kalbą.
  4. Nors pirmos instancijos teismas nurodė, kad atsakovo lietuvių kalbos žinios nėra tokios geros, kad jis suprastų teismo procesą vykstantį lietuvių kalba, todėl užtikrino vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje bei įpareigojo ieškovę išverti ieškinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad atsakovui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasirengti bylos (klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nagrinėjimui bei tinkamai išreikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Visų pirma, kaip minėta nei įstatymai, nei teisės principais nenumatyto imperatyvaus reikalavimo visus rašytinius dokumentus išversti į atsakovo suprantamą kalbą. Antra, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismo posėdyje dalyvavo vertėja O. A. S., kuri užtikrino vertimą į atsakovui suprantamą bosnių kalbą bei iš jos. Be to, atsakovo interesus teisme atstovavo advokatė V. L., t. y. Lietuvos Respublikos pilietė, užsiimanti profesionalia teisine veikla nuo 1989 m. (www.infolex.lt duomenimis), todėl, manytina, kad kvalifikuotas teisininkas padėjo atsakovui išreikšti savo poziciją nagrinėjamu klausimu suformuodamas teisiškai reikšmingus argumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių asmenų (t. y. vertėjos nei advokatės) dalyvavimas padėjo atsakovui susipažinti su byla bei pateikti teismui savo argumentus nagrinėjamu klausimu. Trečia, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas pirmos instancijos teisme sprendžiamas pakartotinai, nes Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-606-569-2016 tenkinto būtent atsakovo atskirąjį skundą ir grąžino šį klausimą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžiamas nuo 2016 m. balandžio mėn., manytina, kad atsakovas turėjo galimybę tinkamai pasirengti šio klausimo nagrinėjimui, suformuoti savo nuomonę ir ją nurodyti teismo posėdyje. Ketvirta, atskirajame skunde teigiama, kad atsakovas nesupranta procesinio dokumento turinio, teismo proceso, tačiau skunde nenurodoma, konkrečiai ko atsakovas nesuprato sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kokie žodžiai, terminai jam buvo neaiškūs. Turint omenyje, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimas vyko žodinio proceso tvarka, procese dalyvavo vertėja, o atsakovo interesus atstovavo profesionali teisininkė, darytina išvada, kad atsakovas turėjo galimybę užduoti klausimus, siekiant išsiaiškinti kylančius neaiškumus. Taigi nepasinaudojus procesine priemone (teise), bylos dalyviui kyla tam tikros pasekmės, t. y. jis netenka galimybės įgyvendinti šią teisę. Penkta, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas gali būti sprendžiamas bet kurioje proceso stadijoje, pvz., CPK 144 straipsnio 3 dalis numato galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones net ir tuo atveju, kai nėra pareikštas ieškinys. Taigi aplinkybė, kad ieškinys į atsakovui suprantamą bosnių kalbą buvo išverstas po to, kai teismas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos civilinio proceso normos. Priešingai, įstatymų leidėjas įpareigoja teismą būti aktyvų šeimos bylose (CPK 376 straipsnis), ypač siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą – vaiko gerovę. Taigi esant pavojui, kad pažeidžiamos vaiko teisės ir teisėti interesai, teismas ex officio (lot. savo iniciatyva) naudojasi didesnį teismo aktyvumą suteikiančios teisėmis siekdamas apsaugoti vaiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skubiai surengus teismo posėdį ir jame išnagrinėjus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriame išreiškiami vaiko motinos nugąstavimai dėl netinkamo atsakovo (vaiko tėvo) elgesio ir jo neigiamos įtakos sunkiai sergančiam vaikui, teismas nepažeidė CPK numatytos proceso tvarkos, teisės principų, tokiu būtu nebuvo pažeistos įstatymuose ginamos atsakovo teisės.
  5. Atsižvelgiant aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentas, kad atsakovui nepateikus ieškinio vertimo į bosnių kalbą buvo apribota galimybė tinkamai įgyvendinti savo procesines teises sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nepagrįstas, nes jam buvo suteiktos galimybės naudotis procesinėmis teisėmis, t. y. užtikrintas vertėjo dalyvavimas, be to, jo interesus atstovavo kvalifikuotas teisininkas – advokatas. Teismo vertinimu, šių asmenų dalyvavimas procese sudarė galimybės atsakovui ne tik susipažinti su nagrinėjama byla sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ir pasisakyti, išreikšti nuomonę šiuo klausimu.

12Dėl teisėjo šališkumo.

  1. Kitas atskirajame skunde keliamas klausimas susijęs su viena tinkamo proceso garantijų, t. y. užtikrinimu, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši esminė garantija įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Kasacinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2003; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016 ir kt.).
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83, par. 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92, par. 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01 ir kt.). Jeigu pareiškėjas savo prašymą grindžia bendro pobūdžio ir abstrakčiais pagrindais, nenurodydamas jokių specifinių ir realių faktų, kurie galėtų sukelti abejonių dėl teisėjų nešališkumo, jo prašymai dėl teismo šališkumo gali būti laikomi piktnaudžiavimu (žr. 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67).
  3. Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pripažinta, kad įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos pareiškėjas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (žr. 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo procesinis sprendimas tenkinti iš dalies ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime neturėtų būti laikomas sukeliančiu šališkumo įspūdį.
  4. Teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėti paskirto ar ją nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi (CPK 64-66 straipsniai). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam (jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo. Priešingu atveju, patenkinus įrodymais nepagrįstą pareiškimą dėl teisėjo (teisėjų) nušalinimo ir perdavus bylą nagrinėti kitam teisėjui (teisėjams) ar teismui, būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui (teisėjams), kuriam (kuriems) teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui (teisėjams), kurį (kuriuos) pasirinko vienas ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo. Toks bylos nagrinėjimas pagal asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, o tai nesiderintų su teisinėje valstybėje vyraujančiais teisingumo, bylų nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-33/2008, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-129-943/2015).
  5. CPK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas (žodžiu arba raštu) prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau. Pagal CPK 68 straipsnio 5 dalį pakartotinis nušalinimas negali būti grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais grįstas nušalinimas buvo atmestas.
  6. Kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas 2016 m. birželio 28 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo pirmininkę su prašymu paskirti kitą teisėją, kuris nagrinėtų klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes mano, kad bylą nagrinėjantis teisėjas E. B. nesugebės objektyviai ir nešališkai išspręsti šio klausimo, nes kartą jau jį nagrinėjo ir aukštesnės instancijos teismas pripažino grąžino klausimą nagrinėti iš naujo (b.l. 79-81). Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė G. J. išnagrinėjusi atsakovo prašymą 2016 m. birželio 29 d. priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad proceso įstatymas nenumato teisėjo pakeitimo galimybės, nors atsakovas kelia klausimą dėl teisėjo šališkumo, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta teisėjo nušalino pagrindų bei pažymėjo, kad aplinkybė, kad atsakovui nepatinka teisėjo priimti procesiniai sprendimai ar procesiniai veiksmai nagrinėjant bylą negali būti pagrindu abejoti teisėje nešališkumu (b.l. 82-83). 2016 m. birželio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad posėdžio metu atsakovas pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui E. B., nes teisėjas pakartotinai nagrinėja klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių dėl kurio anksčiau jau buvo išreiškęs nuomonę, be to, teisėjas veikia išimtinai ieškovės naudai, nes atsakovas nepakankamai supranta lietuvių kalbos, o sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių procesiniai dokumentai nebuvo išversti į jam suprantamą kalbą, todėl ginčo šalims nebuvo sudarytos vienodos galimybės ir teisės proceso metu. Teisėjas E. B. šį klausimą išsprendė pats, konstatavęs, jog nušalinimas reiškiamas tais pačiais pagrindais, kuriais skundas atmestas. Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto pareiškimo matyti, kad atsakovas 2016 m. liepos 25 d. kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Teisėjų tarybą dėl drausimės bylos iškėlimo Šiaulių apylinkės teismo teisėjui E. B. dėl jo šališkumo nagrinėjant minėtą civilinę bylą (b.l. 98-102).
  7. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas du kartus reiškė nušalinimą teisėjui E. B.. Iš esmės abiem atvejais (tiek pareiškiant nušalinimą 2016 m. birželio 28 d., tiek ir 2016 m. birželio 30 d.) nušalinimai buvo reiškiami dėl teisėjo procesinių veiksmų, tik nurodant iš dalies skirtingas aplinkybes, t. y. teisėjas jau išreiškė nuomonę nagrinėjamu klausimu ir aukštesnės instancijos teismas panaikino jo sprendimą. O antrą kartą reiškiant nušalinimą teisėjui buvo teikiamas naujas argumentas – aplinkybė, kad teisėjas neužtikrino, jog procesiniai dokumentai būtų išversti į jam suprantamą kalbą, tuo pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus, veikė išimtinai ieškovės naudai. Vis dėlto, kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, pagal Konvencijos 6 straipsnį, svarbu yra tai, koks yra prašymo dėl nušalinimo pagrindimas. Konvencijos 6 straipsnio požiūriu neturėtų būti problemiška situacija, jeigu prašymas grindžiamas bendro pobūdžio ir abstrakčiais pagrindais ir teisėjas pats išsprendžia tokio prašymo klausimą. Nagrinėjamu atveju aptariant tariamo teisėjo šališkumo argumentą (teisėjas veikia išimtinai ieškovės naudai, nes neužtikrino, jog procesiniai dokumentai būtų išversti į atsakovui suprantamą kalbą), matyti, kad jis nėra orientuotas į kokius nors specifinius teisėjo santykius su priešinga šalimi, nesusijęs su kokiu nors teisėjo asmeniniu priešiškumu atsakovui, o labiau nukreiptas į teisėjo priimtų tarpinių procesinių sprendimų kritiką. Taigi, toks prašymas priskirtinas apibendrinto ir abstraktaus prašymo kategorijai, tai pagal Konvencijos 6 straipsnį netrukdo bylą nagrinėjančiam teisėjui pačiam išspręsti klausimą. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos teismai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).
  8. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo teisėtą pagrindą pats išspręsti jam pareikštą pakartotinį nušalinimą, nes jis buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais anksčiau pareikštas nušalinimas buvo atmestas, taigi atskirojo skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

13Dėl atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos.

  1. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis). Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą nurodęs, kad tėvo (motinos) ir vaiko mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo dalis, todėl nustatant skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarką su vaiku itin svarbu apsvarstyti geriausius vaiko interesus (žr. 1994 m. gegužės 26 d. sprendimą byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 290, par. 50, 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną, peticijos Nr. 32250/08, par. 170, 176).
  2. Vienas esminių nagrinėjamos bylos atskirojo skundo argumentų yra tas, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nustatė, jog apeliantas gali bendrauti su sergančiu vaiku tik dvi dienas per savaitę po dvi valandas dalyvaujant vaiko motinai. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas neproporcingai apribojo jo galimybes dalyvauti auklėjant vaiką ir bendrauti su juo, dėl to vaiko interesai pažeidžiami labiau, negu reikia siekiant juos apsaugoti. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius. Vaiko teisių konvencija, įtvirtindama prioritetinį vaiko interesų principą (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam (Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus (Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 3 dalis). Kaip vaiko interesų garantas Konvencijoje įtvirtintas ir bendros bei vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnio 1 dalis), kurį valstybė turi ginti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, net jei ji yra laikina, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai, nes, tik atsižvelgiant į juos, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014).
  3. Vertindamas vaiko interesų turinį nagrinėjamos bylos kontekste, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į vaiko amžių (treji metai), sveikatos būklę (vaikui diagnozuota ( - ), taikomas gydomas ligoninėje), VTAS specialistų nuomonę, taip pat į aplinkybę, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl geriausių vaiko interesų apsaugojimo tiek, kiek tai būtina, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atsižvelgti į inter alia (lot. be kita ko) ieškovės, vaiko motinos, su kuria nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, poziciją šiuo klausimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą šalys nesutarė dėl skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos: ieškovė teigė, kad atsakovo bendravimas žalingas vaikui, tačiau tuomet pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nesant byloje duomenų ir įrodymų, kad atsakovas būtų sukėlęs grėsmę sūnaus sveikatai ar kažkokiu kitokiu būdu elgėsi netinkamai vaiko atžvilgiu, negalima teigti, kad vaikas neturi teisės, o tėvas pareigos bendrauti tarpusavyje, o atsižvelgiant į konfliktiškus tėvų tarpusavio santykius, gali susiklostyti vaiko teisių požiūriu nepriimtina situacija, kai bendravimas su tėvu gali visiškai nutrūkti, todėl didžiąja dalimi sutiko su atsakovo prašoma nustatyti bendravimo su vaiku tvarka (tris kartus per savaitę). Be to, Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka peržiūrėjęs minėtą pirmos instancijos teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-624-368/2015 pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kad nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku tvarka traumuotų vaiką psichologiškai, dėl to jo brandai ir pasaulėžiūrai būtų daroma žala. Natūralu, kad atsiradę tėvų konfliktai galbūt neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams, tačiau tai nėra priežastis daugiau, nei teismas nustatė, riboti vaiko bendravimą su atsakovu. Ieškovės teigimu, vaikui susirgus, tokia teismo nustatyta bendravimo tvarka neatitinka vaiko interesų, nes atsakovas ligoninėje kelia konfliktus, priekaištauja sūnų gydantiems medikams, todėl trikdoma ramybė ir vaiko dienos rėžimas.
  4. Pabrėžtina ir tai, kad abu vaiko tėvai turi pareigą užtikrinti saugią ir harmoningą socialinę aplinką vaikui, tačiau byloje pateiktų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismui patvirtina, kad ieškovė neskatino vaiko ir tėvo (atsakovo) bendravimo, o priešingai, siekia jį riboti: nors nustatyta, kad atsakovas su sūnumi turi teisę bendrauti tris kartus per savaitę, tačiau ji nori susitikimų skaičių sumažinti iki vieno karto per savaitę. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, trukdydama vaiko – tėvo santykių formavimuisi, iš esmės skatina nesaugaus prieraišumo formavimąsi, dėl to gali formuotis neadekvatūs santykiai ir su kitais žmonėmis (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-13-210/2015).
  5. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Nors iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad šalių tarpusavio santykiai įtempti, konfliktiški (b.l. 31, 32, 42, 43, 44, 45, 46), tačiau nėra nustatyta, kokią įtaką tai daro vaiko socialinei gerovei, harmoningam vystymuisi.
  6. Pažymėtina, kad tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną, peticijos Nr. 32250/08, par. 175). Šioje srityje didelę reikšmę turi specialistų (ekspertų, psichologų, vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų) teikiamos išvados, nuomonės ir pasiūlymai dėl geriausių vaiko interesų apsaugos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Nagrinėjamu atveju byloje nėra medikų ar kitų specialistų/ekspertų išvados, kurioje būtų vertinama, kokią įtaką vaiko emocinei ir fizinei būklei daro atsakovas, šalių tarpusavio konfliktai, o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės grindžiamas subjektyviu ieškovės situacijos vertinimu.
  7. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. byloje nesant įrodymų, kad apelianto bendravimas su sūnumi darytų žalingą poveikį vaikui, kad bendravimo trukmės sutrumpinimas dviem valandoms per savaitę užtikrins tinkamą atsakovo elgesį ligoninėje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikino apelianto bendravimo su vaiku apribojimo, objektyviai neįvertino visų faktinių aplinkybių, byloje esančių duomenų, nepagrįstai pagrindinę įrodomąją vertę suteikė ieškovės subjektyviems paaiškinimams. Dėl nurodytų priežasčių teismas sutinka su apeliantu, kad pirmos instancijos teismas apribojo jo bendravimą su sūnumi labiau, nei tai yra reikalinga, ir dėl to neproporcingai pasunkino apelianto galimybes bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, bei slaugant, netinkamai įgyvendino vaiko teises ir gynė jo interesus. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir apribojo apelianto bendravimo su vaiku tvarką, todėl atskirasis skundas tenkintinas, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartis naikintina ir ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  8. Pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio ieškovei bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu pasikeitus faktinės aplinkybėms ir pateiktus papildomus įrodymus kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

14Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu

Nutarė

15Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės K. T. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

17Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Proceso dalyviai
Ryšiai