Byla e2-980-776/2018
Dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarčių pakeitimo

1Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Erminijus Baziulis, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorėms Jolantai Juozapavičiūtei ir Svetlanai Anusevičienei, dalyvaujant ieškovės UAB „Kretingalės mėsa“ atstovui advokatui Stanislav Papijanc dalyvaujant atsakovės AB Šiaulių bankas atstovei advokatei Giedrei Lastauskienei,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Kretingalės mėsa“ patikslintą ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankas, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje RUAB „Agrovet“ ir RUAB „GRIMEDA“, dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarčių pakeitimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4

  1. ieškovė UAB „Kretingalės mėsa“ patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės AB Šiaulių bankas 2011 m. birželio 14 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. EIF-2011-429-05 ir 2011 m. birželio 29 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. KS-2011-032-05 vienašališkus nutraukimus negaliojančiais bei pakeisti 2011 m. birželio 14 d. kreditavimo sutarties Nr. EIF-2011-429-05, 2011 m. birželio 29 d. kreditavimo sutarties Nr. KS-2011-032-05 ir 2012 m. kovo 13 d. kreditavimo sutarties Nr. EIF-2012-625-05 2.3. papunkčius, nurodant, kad kreditų grąžinimo terminas yra 2023 m. gruodžio 20 d. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. susidūrė su nenumatytomis objektyviomis aplinkybėmis, t. y. eksporto apribojimais į Rusijos Federaciją dėl afrikinio kiaulių maro epidemijos Lietuvoje bei Rusijos Federacijos paskelbto embargo, kurios iš esmės apsunkino galimybes vykdyti pagal kredito sutartis prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė atkreipė dėmesį, jog kredito sutarčių sudarymo metu Rusijos Federacija nebuvo paskelbusi embargo mėsos ir jos gaminių importui iš Europos Sąjungos valstybių ir ieškovė neturėjo jokių galimybių numatyti, jog Rusijos Federacija paskelbs embargą mėsos ir jos produktų importui iš Europos Sąjungos šalių. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2015 m. pradžioje kreipėsi raštu į atsakovę, nurodydama, jog dėl pasikeitusių aplinkybių buvo patirti nuostoliai, trūksta apyvartinių lėšų bei prašydama atidėti kredito ir palūkanų dengimus, o 2016 m. sausio 12 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu pakeisti kredito sutartis, t. y. pratęsti likusius kreditų grąžinimo terminus 7 metams iki 2023 m. gruodžio 20 d. kredito mokėjimus išdėstant pagal naujai pateiktą grafiką, tačiau atsakovė atsisakė pakeisti kredito sutartis. Ieškovės nuomone, aplinkybės dėl mėsos produktų embargo ir kiaulienos eksporto draudimo į Rusiją, įrodo iš esmės pasunkėjusias aplinkybes ieškovei, o kartu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje laiduojamą teisę keisti kredito sutarčių sąlygas teismo keliu. Ieškovės teigimu, atsakovė, vienašališkai nutraukdama kredito sutartis, elgiasi itin nesąžiningai, tikisi išvengti situacijos, kuomet kredito sutartyse numatytas kredito grąžinimo terminas būtų pratęstas iki 2023 m. gruodžio 20 d., todėl atsakovės inicijuojamas vienašalis kredito sutarčių nutraukimas turi būti pripažįstamas neteisėtu. Ieškovė pažymėjo, jog šiuo metu jos finansinė padėtis gerėja ir pakeitus kredito sutartis (pratęsus kredito grąžinimo terminą) turėtų realias galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartis.
  2. Atsakovė AB Šiaulių bankas pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį ir nurodė, kad su pareikštu patikslintu ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovė neturi galimybės reikalauti pratęsti jau 2017 m. kovo 13 d. pasibaigusį kreditavimo sutarties Nr. EIF-2012-625-05 terminą ir nuo 2017 m. spalio 9 d. nutrauktos kreditavimo sutarties Nr. EIF-2011-429-05 terminą. Atsakovė nurodė, kad net jei kredito grąžinimo terminas nebūtų pasibaigę ar sutartis nebūtų buvusi nutraukta, ji nesutinka, kad aplinkybė dėl nuo 2014 m. įvesto mėsos eksporto ribojimo į Rusiją gali būti laikoma pakankamu pagrindu ieškovei reikalauti pakeisti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas kreditavimo sutartis, net 7 metų terminui atidedant kredito grąžinimo terminą. Atsakovės nuomone, didžiulius finansinius sunkumus turinčios įmonės reikalavimas 7 metams pratęsti kredito grąžinimo terminą yra nepagrįstas ir prieštaraujantis protingumo principui, o ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad yra sukūrusi kažkokias prielaidas atkurti įmonės mokumą ir toliau plėtoti įmonės veiklą ir, kad patenkinus jos reikalavimus, sugebės įvykdyti kreditavimo sutartis. Atsakovės teigimu, ieškovė prarado galimybę remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsniu, kurio nuostatos reikalauja dėl sutarties pakeitimo kreiptis iš karto po to, t. y. nedelsiant, kai atsiranda sutarties įvykdymo suvaržymas, nes ieškinys buvo pateiktas 2017 m. liepos 28 d., t. y. praėjus ketveriems metams nuo aplinkybių, su kurių buvimu ieškovė sieja reikalavimą vienašališkai keisti sutartį, atsiradimo. Atsakovė nurodė, kad ieškovė, 2016 m. sausio 12 d. kreipusis dėl kredito sutarčių termino pakeitimo, nei savo prašymo, nei to, kodėl reikalingas būtent toks terminas, nepagrindė, todėl jokie nauji susitarimai dėl kreditavimo sutarčių keitimo sudaryti nebuvo. Atsakovės vertinimu, ieškovė, organizuodama savo veiklą taip, kad galimybė ją vykdyti priklauso išimtinai nuo vienos valstybės – Rusijos – rinkos ir negalvodama apie rinkų alternatyvas, prisiėmė tokios situacijos, į kokią pakliuvo, atsiradimo riziką todėl ir dėl to prarado galimybę remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsniu. Atsakovė nurodė, kad yra finansinė įstaiga, kurią saisto griežti reikalavimai vertinti finansuojamo subjekto finansinę ekonominę padėtį – ieškovės reikalavimo tenkinimas reikštų atsakovės įpareigojimą finansuoti ieškovės veiklą, nepaisant fakto, kad ieškovė neatitinka tų reikalavimų, kurie yra keliami finansavimo siekiantiems asmenims ir kuriuos atsakovė privalo patikrinti. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad teismuose jau yra išnagrinėta analogiška byla pagal su ieškove susijusios RUAB „GRIMEDA“ ieškinį tais pačiais pagrindais tai pačiai atsakovei AB Šiaulių bankui ir ieškinys atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovės nuomone, bendro pobūdžio samprotavimai apie tai, kad atsakovė, nutraukdama sutartis, elgiasi nesąžiningai, nepaaiškina, kodėl atsakovės sprendimas pasinaudoti aiškiai sutarties tekstuose suformuluota galimybe vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartis, galėtų būti laikomas neteisėtu.
  3. Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje RUAB „GRIMEDA“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį ir prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Trečiojo asmens nuomone, ieškovės nurodytos netikėtai atsiradusios neigiamos aplinkybės – afrikinio kiaulių maro išplitimas bei absoliutus, ilgalaikis ir konkrečiai prieš mėsos gamintojus nukreiptas mėsos produktų embargas į Rusijos Federacijos rinką – nebuvo ir negalėjo būti ieškovės iš anksto numatytos, nuo ieškovės valios priklausomos ar ieškovės kontroliuojamos, jos visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visetą, todėl ieškovė pagrįstai prašo pakeisti kredito sutartis, pratęsiant dabartinius kredito grąžinimo terminus papildomam laikotarpiui. Trečiasis asmuo sutiko, kad šiuo metu ieškovės finansinė padėtis gerėja ir ieškovė, pakeitus kredito sutartis, turėtų realias galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartis, todėl būtų sąžininga, protinga ir teisinga atlikti ieškovės prašomus kredito sutarčių pakeitimus.
  4. Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje RUAB „Agrovet“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį ir prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Trečiojo asmens nuomone, ieškovė pagrįstai prašo pakeisti kredito sutartis, nes atsiradusios neigiamos aplinkybės – afrikinio kiaulių maro išplitimas bei absoliutus, ilgalaikis ir konkrečiai prieš mėsos gamintojus nukreiptas mėsos produktų embargas į Rusijos Federacijos rinką – nebuvo ir negalėjo būti ieškovės iš anksto numatytos, nuo ieškovės valios priklausomos ar ieškovės kontroliuojamos, jos visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visetą. Trečiasis asmuo pritarė, kad šiuo metu ieškovės finansinė padėtis gerėja ir ieškovė, pakeitus kredito sutartis, turėtų realias galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartis, todėl būtų sąžininga, protinga ir teisinga atlikti ieškovės prašomus kredito sutarčių pakeitimus.
  5. Ieškovės UAB „Kretingalės mėsa“ atstovas advokatas Stanislav Papijanc teismo posėdžio metu prašė ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti. Atstovas nurodė, kad atsirado naujos aplinkybės – 2013 m. vasarą paskelbtas kiaulių maras Klaipėdos regione bei 2014 m. rugpjūčio mėn. paskelbtas Rusijos Federacijos draudimas įvežti iš Lietuvos žemės ūkio produkciją, taigi ir mėsos produkciją, kurios platinimu užsiima ieškovė, kurios neegzistavo kreditavimo sutarčių sudarymo metu. Atstovas paaiškino, kad kreipėsi į atsakovę prašydamas pakeisti kreditavimo sutartis, tačiau atsakovė nesutiko pakeisti sutarčių, todėl ieškovė susidariusią situaciją bandė išspręsti keldama restruktūrizavimo bylą, tačiau kreditoriai nepritarė restruktūrizavimo planui ir restruktūrizavimo byla buvo nutraukta. Atstovas nurodė, kad ieškovė matydama, kad gali įvykdyti savo kreditorinius įsipareigojimus, pareiškė ieškinį dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo. Atstovas nurodė, kad atsakovė, nutraukdama kreditavimo sutartis, elgiasi formaliai, nepagrįstai ir neteisėtai, atsisako atsižvelgti į ieškovės nurodomas aplinkybes dėl pablogėjusios padėties ir nevykdo bendradarbiavimo pareigos. Atstovo nuomone, sutarčių nutraukimo neteisėtumą patvirtina tai, kad sutartys buvo nutrauktos jau ieškovei pareiškus ieškinį dėl sutarčių pakeitimo. Atstovas atkreipė dėmesį, kad egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnyje nurodytos sąlygos, ir todėl kreditavimo sutartys, turėtų būti pakeistos, pratęsiant kredito grąžinimo terminą. Atstovas pažymėjo, kad Rusijos Federacijos pritaikytas embargas buvo ne ekonominis dėsningumas, kurį būtų galima numatyti, todėl ieškovė, sudarydama kreditavimo sutartis, šios aplinkybės negalėjo numatyti, be to, pačiai atsakovei, suteikiant kreditą, nekilo pagrįstų įtarimų dėl tokios situacijos. Atstovas nurodė, kad ieškovė neturėjo jokios įtakos atsiradusioms aplinkybėms, o tai, kad pritaikytas embargas tapo neterminuotas, paaiškėjo tik 2015 m., todėl ieškovė, daug investavusi į Rusijos Federacijos rinką, tik 2016 m. galėjo pradėti imtis veiksmų persiorientuoti į kitas rinkas, kurie negali įvykti greitai dėl vykdomos specifinės mėsos perdirbimo veiklos, ir planuojama, kad veiklos atkūrimas, kuris leistų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, galėtų įvykti 2020 m. Atstovas nurodė, kad ieškovė neprisiėmė nurodytų aplinkybių atsiradimo rizikos, o jeigu būtų laikoma, kad prisiėmė šią riziką, tai vertintina, kad šią riziką prisiėmė ir pati atsakovė. Atstovo nuomone, reikia skirti kredito grąžinimo terminą nuo kredito sutarties galiojimo termino, suėjus kredito grąžinimo terminui nepabaigia kredito sutarčių galiojimas, todėl sutartys, net ir pasibaigus kredito grąžinimo terminui, gali būti pakeistos.
  6. Atsakovės AB Šiaulių bankas atstovė advokatė Giedrė Lastauskienė teismo posėdžio metu prašė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atstovės nuomone, atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartis, tinkamai laikėsi kreditavimo sutarčių nutraukimo procedūrų, todėl sutartys buvo nutrauktos pagrįstai. Atstovė nurodė, kad pasibaigus prievolės įvykdymo terminui atsakovė nebeturi prievolių prieš kredito gavėją, o kredito gavėjas privalo grąžinti kreditą, todėl pasibaigusio termino pratęsti nėra galimybės. Atstovė nurodė, kad prievartinis vienos sutarties šalies įpareigojimas keisti sutartį galimas tik išimtinais atvejais, kurio šioje byloje nėra, nes atsakovė turi didelių finansinių sunkumų, reikšdama ieškinius dėl restruktūrizavimo bylų iškėlimo siekia nevykdyti kreditorinių įsipareigojimų. Atstovės nuomone, pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio taikymo sąlygos, nes ieškovė dėl sutarties keitimo kreipėsi ne per protingą terminą nuo aplinkybių paaiškėjimo. Atstovės nuomone, ieškovė prisiėmė per didelę riziką dėl gaminių eksporto į tik į vieną rinką ir būtent į Rusijos Federacijos rinką. Atstovė nurodė, kad nėra jokių įrodymų, kad praėjus ieškovės prašomam laikotarpiui ieškovė įvykdys kreditavimo sutartis, nes ieškovė pateikė tik deklaratyvius teiginius, kad jos veikla pagerės 2020 m. Atstovė priminė, kad teismai jau yra išnagrinėję analogiškus ieškinius, grindžiamus tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamu atveju, ir juos yra atmetę.

5Ieškinys atmestinas.

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl ieškovės ir atsakovės sudarytų trijų kreditavimo sutarčių: 2011 m. birželio 14 d. kreditavimo sutarties Nr. EIF-2011-429-05 (kredito grąžinimo terminas pasibaigia 2018 m. birželio 14 d.), 2011 m. birželio 29 d. kreditavimo sutarties Nr. KS-2011-032-05 (kredito grąžinimo terminas pasibaigia 2018 m. birželio 29 d.) ir 2012 m. kovo 13 d. kreditavimo sutarties Nr. EIF-2012-625-05 (kredito grąžinimo terminas jau yra pasibaigęs 2017 m. kovo 13 d.). Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštais Nr. 17/09076, Nr. 17/09077, Nr. 17/09078 ieškovei nurodė padengti įsiskolinimus pagal kreditavimo sutartį Nr. EIF-2011-429-05 ir kreditavimo sutartį Nr. EIF-2012-625-05 iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., o įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį Nr. KS-2011-032-05 padengti iki 2017 m. rugpjūčio 16 d., tačiau ieškovė neatliko jokių veiksmų, mažindama įsiskolinimus pagal kreditavimo sutartis. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 17/09899 vienašališkai nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutraukė 2011 m. birželio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. KS-2011-032-05, o 2017 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 17/10310 vienašališkai nuo 2017 m. spalio 9 d. nutraukė 2011 m. birželio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. EIF-2011-429-05. Pagrindinis ieškovės argumentas dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo yra tas, kad absoliutus, ilgalaikis, konkrečiai prieš mėsos gamintojus nukreiptas mėsos produktų embargas į Rusijos Federacijos rinką neigiamai paveikė ieškovės finansinius rodiklius, kriziniai veiksniai ieškovės finansinei būklei turėjo itin didelės įtakos, kadangi ieškovės gaunamos pajamos iš jos gaminamos produkcijos eksporto į Rusijos rinką sudarė ženklią įmonės pajamų dalį, todėl faktiškai bendrovė patyrė didelių finansinių nuostolių būtent dėl negautų pajamų pagal sutartis su Rusijos Federacijos komerciniais subjektais, tačiau šių aplinkybių ir krizinių veiksnių nukentėjusi šalis negalėjo kontroliuoti, o ieškovė negalėjo iš anksto numatyti, išvengti ar užkirsti kelio embargui, nes toks valstybės organų sprendimas visiškai nepriklausė nuo ieškovės ir kitų maisto eksportuotojų valios. Atsakovė nesutinka, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos vienašališkai, atsakovei nesutinkant, pakeisti kreditavimo sutarčių nuostatas. Taip pat ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovės atlikti vienašališki kreditavimo sutarčių nutraukimai yra neteisėti, o atsakovė su tokia ieškovės pozicija nesutinka.
  2. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Todėl teismas pirmiausia nagrinėja ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimą dėl ginčo sutarčių pakeitimo dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių.

6Dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių kaip sutarties keitimo pagrindo

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnyje nustatyta sutarties pakeitimo galimybė tais atvejais, kai po jos sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti; šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo; kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą; jeigu per protingą terminą šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą; teismas gali arba nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.
  2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalį sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.
  3. Kaip aiškindamas minėtą teisės normą savo jurisprudencijoje nurodo kasacinis teismas, tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; ją sudarydama šalis negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2012).
  4. Taigi, tam, kad būtų galima pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnį pakeisti sutarties sąlygas, visų pirma būtina nustatyti, jog tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. nustatyti, kad arba iš esmės padidėjo įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėjo gaunamas įvykdymas. Nenustačius nė vieno iš šių alternatyvių faktų egzistavimo nėra pagrindo teigti, jog tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, ir tirti bei vertinti jų (aplinkybių) atitiktį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytoms papildomoms sąlygoms (kriterijams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-701/2018).
  5. Kasacinis teismas pasisakydamas dėl prievolės įvykdymo termino pabaigos įtakos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio taikymui yra nurodęs, kad vienos sandorio šalies prievolės pagal sutartį pasibaigimas per se (savaime) neužkerta galimybės taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnį pagal sutartį dar neįvykdytoms prievolėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013). Be to, ieškovė kreipėsi į teismą dėl sutarčių vykdymo sąlygų pakeitimo dar iki to, kai atsakovė vienašališkai nutraukė sutartis prieš terminą, t. y. ieškovė ieškinį pareiškė 2017 m. liepos 28 d., o atsakovė vienašališkai 2011 m. birželio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. KS-2011-032-05 nutraukė nuo 2017 m. rugsėjo 14 d., o 2011 m. birželio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. EIF-2011-429-05 vienašališkai nutraukė nuo 2017 m. spalio 9 d. Todėl atmestini atsakovės argumentai, kad ieškovė neturi teisės reikalauti pratęsti jau 2017 m. kovo 13 d. pasibaigusį kreditavimo sutarties Nr. EIF-2012-625-05 terminą ir nuo 2017 m. spalio 9 d. nutrauktos kreditavimo sutarties Nr. EIF-2011-429-05 terminą.
  6. Pažymėtina, kad šalis, kuri kreipiasi į teismą reikalaudama pakeisti sutarties sąlygas turi pagrįsti, kodėl dėl pasikeitusių aplinkybių (nagrinėjamu atveju – dėl eksporto apribojimo į Rusijos Federaciją dėl afrikinio kiaulių maro epidemijos Lietuvoje bei Rusijos Federacijos paskelbto embargo), jai įvykdyti sutartį tapo esmingai sudėtingiau negu kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2014).
  7. Atsakovė sutinka, kad šios aplinkybės dėl eksporto apribojimo į Rusijos Federaciją dėl afrikinio kiaulių maro epidemijos Lietuvoje bei Rusijos Federacijos paskelbto embargo turėjo neigiamą poveikį ieškovės finansinei padėčiai ir tai, teismo vertinimu, yra akivaizdu. Ekonominės krizės situacija per se (savaime) nereiškia sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimo, tačiau ji nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl kurio reikalavimai pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013). Teismo vertinimu, taip pat turėtų būti vertinamos ir aplinkybės, susijusios su eksporto apribojimu ar prekybos embargu. Sutartinių prievolių pusiausvyros pokytis paprastai nustatomas pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo pokyčių skaitinę išraišką (pavyzdžiui, įvykdymo kainos padidėjimo skaitinę išraišką). Tam tikrais atvejais šis pokytis taip pat gali būti nustatomas pagal netiesioginį įvykdymo kaštų padidėjimą arba įvykdymo vertės sumažėjimą ir kt. Nagrinėjamu atveju eksporto apribojimas ir embargas ginčo sutarčių vykdymo kainos tiesioginio padidėjimo nesukelia, nes šios aplinkybės nedaro įtakos ieškovės prievolių pagal sutartis dydžiui – ieškovės gautos ir grąžintinos kredito sumos dydžio (aritmetinės išraiškos) nekeičia, tačiau akivaizdu, kad šios aplinkybės lėmė ženklų pajamų sumažėjimą, o tai sukėlė laikiną ieškovės atsiskaitymų sutrikimą. Todėl, teismo nuomone, ieškovės nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.
  8. Toliau analizuojant ieškovės nurodomų aplinkybių atitiktį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytoms papildomoms sąlygoms (kriterijams), pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad kiaulienos eksporto iš Lietuvos į Rusijos Federaciją dėl afrikinio kiaulių maro epidemijos Lietuvoje apribojimas bei Rusijos Federacijos paskelbtas žemės ūkio produktų embargas įvyko po ginčo kreditavimo sutarčių sudarymo. Taip pat akivaizdu, kad ieškovė negalėjo kontroliuoti Rusijos Federacijos priimtų sprendimų dėl kiaulienos eksporto iš Lietuvos į Rusijos Federaciją dėl afrikinio kiaulių maro epidemijos Lietuvoje apribojimo bei Rusijos Federacijos paskelbto žemės ūkio produktų embargo. Todėl vertintina, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytos sąlygos.
  9. Teismas nesutinka su ieškove, kad ginčo sutarčių sudarymo metu ji negalėjo protingai numatyti, kad gali atsirasti sunkumų prekybos santykiuose su Rusijos Federacijos subjektais. Pažymėtina, kad numatomumo aplinkybė yra vertinama pagal protingumo kriterijų, t. y. kad silpnesnioji šalis privalo protingai numatyti ateities įvykius bei kliūtis, galinčias iškilti sutarties vykdymo metu, dėti tam tikras pastangas domėtis ir aiškintis būsimos sutarties vykdymo aplinkybes, kontekstą ir t. t. Sutiktina su ieškove, kad Rusijos Federacijos pritaikytas žemės ūkio produktų embargas buvo politinis veiksmas. Tačiau ieškovė yra verslo subjektas, kuris savo galimybes vykdant veiklą turėjo numatyti iš anksto ir prognozuoti didesnę dalį potencialių rizikų. Pažymėtina, kad ieškovė, užmegzdama prekybinius santykius valstybėje, su kuria Lietuvos Respublikos santykiai bendra prasme nėra geri, turėjo vertinti potencialią riziką, kad valstybių politiniai santykiai dėl jų nestabilumo bet kada gali padaryti neigiamą įtaką ekonominiams santykiams, t. y. ieškovės verslo vystymuisi Rusijos Federacijoje, ir kad tai gali lemti galimą ginčo sutarčių įvykdymo pasunkėjimo riziką. Todėl konstatuotina, kad ieškovė neįrodė egzistuojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą aplinkybę, jog ieškovė ginčo sutarčių sudarymo metu negalėjo protingai numatyti galimo Rusijos Federacijos žemės ūkio produkcijos embargo paskelbimo. Ta aplinkybė, kad atsakovė suteikdama kreditus pagal ginčo sutartis taip pat turėjo įvertinti ir numatyti rizikas, susijusias su ieškovės produkcijos eksportu į Rusijos Federaciją, nepaneigia nustatyto fakto, kad pirmiausia ieškovė turėjo pareigą protingai numatyti rizikos veiksnius.
  10. Teismo vertinimu, ieškovė buvo prisiėmusi ginčo sutarčių vykdymą varžančių aplinkybių atsiradimo riziką, nes kaip verslo profesionalas, įvertinęs Rusijos Federacijos rinkos ypatumus, priėmė sprendimą vykdyti savo veiklą būtent Rusijos Federacijos rinkoje. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėtų būti vertinama, kaip efektyvesnis rizikos valdytojas, nes turėjo galimybę numatyti ir įvertinti riziką, kokiose rinkose vystyti savo verslą. Todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga.
  11. Kaip nustatyta, ieškovė pati negamina mėsos gaminių, ji tik teikia susijusioms įmonėms –RUAB „Agrovet“ ir RUAB „GRIMEDA“ – produkcijos platinimo, logistikos, prekių sukomplektavimo pagal klientų užsakymus, ženklinimo, užsakymų surinkimo ir pardavimo Baltijos šalių regione paslaugas. Todėl ieškovės pateiktoje specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės apie Rusijos Federacijos pritaikyto embargo poveikį RUAB „Agrovet“ ir RUAB „GRIMEDA“ veiklai vertintini kaip nepatvirtinantys, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnyje nurodytos sąlygos dėl ginčo sutarčių pakeitimo.
  12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalis, kuri siekia pakeisti sutartį teisme, taip pat turi įrodyti, kad išnaudojo visas priemones susitarti su kita šalimi dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai. Nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, koks turi būti protingas terminas šalims susitarti, pažymėtina, kad šis terminas priklauso nuo sutarties pobūdžio, sutarties šalies galimybių vykdyti sutartį nepakeistomis sąlygomis ir kita. Tokiais atvejais gali būti taikomos ir bendrosios sutarčių pakeitimo nuostatos, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.223 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti arba jei per 30 dienų negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovė į atsakovę kreipėsi 2015 m. sausio 13 d. raštu Nr. 15/02 dėl papildomo kredito suteikimo bei kredito ir palūkanų mokėjimo atidėjimo, 2016 m. sausio 12 d. raštu Nr. 2016/1 kreipėsi dėl ginčo sutarčių mokėjimo grafikų peržiūrėjimo ir likusių kredito dalių grąžinimo atidėjimo 7 metams. Kaip minėta, ieškovė ieškinį pareiškė 2017 m. liepos 28 d. ir nors, kaip nurodė ieškovė, bandė įsipareigojimų pagal ginčo sutartis vykdymo klausimus spręsti įmonės restruktūrizavimo proceso pagalba, tačiau, teismo vertinimu, ieškovė į atsakovę su pasiūlymu keisti ginčo sutartis kreipėsi gerokai po to, kai sužinojo aplinkybes, varžančias sutarčių vykdymą, o teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo naudojosi neoperatyviai. Tai, kad Rusijos Federacijos priimti sprendimai iš pradžių buvo terminuoti, taip pat nedaro įtakos vertinimui, kad ieškovė dėl sutarčių pakeitimo kreipėsi ne laiku. Todėl pasikeitusių aplinkybių rizika tenka pačiai ieškovei.
  13. Be to, sutartis dėl pasikeitusių aplinkybių gali būti pakeičiama nustatant tokias sąlygas, kurios atkurtų pažeistą sutarties šalių prievolių pusiausvyrą. Pareiga įrodyti, kad sutartinių pareigų pusiausvyra gali būti atkurta ir kontrahentas bus pajėgus toliau vykdyti sutartį, kyla tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/201). Nagrinėjamu atveju ieškovė nereiškia reikalavimo pakeisti ginčo sutartimis nustatytą skolos grąžinimo grafiką, nustatant naują skolos grąžinimo grafiką, ji siekia atidėti skolos grąžinimo terminą iki 2023 m. gruodžio 20 d. Sutiktina su atsakove, kad nėra jokių įrodymų, kad praėjus ieškovės prašomam laikotarpiui ieškovė įvykdys kreditavimo sutartis, nes ieškovė pateikė tik deklaratyvius teiginius, kad jos veikla pagerės 2020 m. Bylos duomenys sudaro pagrindą teigti, kad ieškovės finansinė padėtis yra bloga. Pagal AB Šiaulių bankas 2017 m. spalio 17 d. pažymą Nr. 17/12132 ieškovės įsiskolinimas pagal 2011 m. birželio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. EIF-2011-429-05 sudaro 1 896 462,16 Eur, pagal 2011 m. birželio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. KS-2011-032-05 sudaro 453 888,53 Eur ir pagal 2012 m. kovo 13 d. kreditavimo sutartį Nr. EIF-2012-625-05 sudaro 526 512,50 Eur, t. y. iš viso 2 876 863,19 Eur. Todėl akivaizdu, kad ginčo sutartis pažeidusi ieškovė, iki šiol elgusis pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, net ir su geriausiais ketinimais nėra pajėgi įvykdyti ginčo sutartis.
  14. Pažymėtina, kad jokių įmokų, siekdama grąžinti kreditą atsakovei, ieškovė neatliko ir viso šios civilinės bylos nagrinėjimo proceso metu. Be to, daugkartiniai, ilgą laiko tarpą daryti kreditavimo sutarčių pakeitimai rodo, kad atsakovė geranoriškai bendradarbiavo su ieškove, bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius ir padėti ieškovei vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog ieškovės reikalavimai keisti ginčo sutarčių sąlygas buvo tik deklaratyvūs bei tai, jog ieškovė faktiškai neketino jų įgyvendinti, t. y. sutarties keitimo institutą pasirinko kaip dar vieną įsiskolinimų atsakovei grąžinimo atitolinimo būdą. Taip pat pritartina atsakovei, kad ieškovės reikalavimo tenkinimas reikštų atsakovės įpareigojimą finansuoti ieškovės veiklą, nepaisant fakto, kad ieškovė neatitinka tų reikalavimų, kurie yra keliami finansavimo siekiantiems asmenims ir kuriuos atsakovė privalo patikrinti.
  15. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė, siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009).
  16. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos, kuomet ginčo kreditavimo sutartys galėtų būti pakeistos, o patikslinto ieškinio reikalavimo pakeisti ginčo sutarčių sąlygas, papildomai pratęsiant ieškovei kredito grąžinimo terminą, tenkinimas prieštarautų teisingumo bei sąžiningumo principams. Todėl šis patikslinto ieškinio reikalavimas atmestinas.

7Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pateiktą kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).
  2. Sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau pirmiau nurodyti nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje (kaip yra nagrinėjamos bylos atveju), jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
  3. Ginčo 2011 m. birželio 14 d. kreditavimo sutarties Nr. EIF-2011-429-05 7.5. papunktyje yra aiškiai apibrėžti pagrindai, kuriems esant atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, o vienas iš pagrindų yra, jei ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų neatliekami sutartyje numatyti mokėjimai: nesumokama palūkanų, įsipareigojimo mokesčio, delspinigių ar pagal grąžinimo grafiką negrąžinama kredito dalis. Atsakovė turi teisę nutraukti kredito sutartį įspėjusi ieškovę raštu prieš 20 darbo dienų. Pagal ginčo 2011 m. birželio 29 d. kreditavimo sutarties Nr. KS-2011-032-05 6.7.1. papunktį atsakovė turi teisę ne mažiau kaip prieš 14 kalendorinių dienų raštu įspėjusi ieškovę vienašališkai nutraukti sutartį, jei ieškovė ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais numatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų, ir/ar delspinigių ir tinkamai neįvykdo šių įsipareigojimų per 14 kalendorinių dienų nuo atsakovės rašytinio pareikalavimo dienos.
  4. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1202-460/2016 ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-513-460/2017 UAB „Kretingalės mėsa“ restruktūrizavimo byla nutraukta. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1194-798/2017 Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis palikta nepakeista. Kaip minėta, atsakovė raginimus dėl įsipareigojimų vykdymo atsakovei pateikė 2017 m. rugpjūčio 2 d. Atsakovės raginimuose įvykdyti sutartines prievoles ir pranešimuose dėl vienašališko sutarčių nutraukimo yra nurodyta, kad ieškovė nuo 2016 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. nemoka palūkanų už naudojimąsi kreditu ir negrąžina kredito. Todėl, net galiojant draudimui nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, susidaro ginčo kreditavimo sutartyse nurodytas prievolių nevykdymo laikotarpis, kuris leido atsakovei inicijuoti vienašališko ginčo sutarčių nutraukimo procedūrą.
  5. Esant sutartiniam pagrindui vienašališkai nutraukti sutartį ir esant duomenų, kad ieškovė nepajėgi įvykdyti sutartinių įsipareigojimų nei dabar, nei ateityje, atsakovė teisėtai priėmė sprendimą kreditavimo sutartis nutraukti ir šis veiksmas, priešingai nei nurodo ieškovė, negali būti laikomas formaliu ginčo sutarčių sąlygų taikymu. Vienašalio sutarčių nutraukimo procedūras atsakovė atliko tiksliai laikydamasi tos tvarkos, dėl kurios buvo susitarta sutartyse. Ieškovės veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį atitiko proporcingumo principą, nes atsižvelgta į santykių pobūdį – tai, kad šie santykiai kilę iš verslo trumpalaikio kreditavimo sutarčių. Šalių sutartys neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Todėl konstatuotina, kad atsakovė teisėtai pasinaudojo ginčo sutartyse įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo galimybe ir ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimo pripažinti vienašališkus kreditavimo sutarčių nutraukimus negaliojančiais nėra pagrindo tenkinti.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
  2. Atsakovė AB Šiaulių bankas patyrė 2 662,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias patvirtina advokatės Giedrės Lastauskienės 2017 m. spalio 16 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija AGL Nr. 00343, 2018 m. sausio 9 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija AGL Nr. 00354, 2017 m. spalio 27 d. ir 2018 m. sausio16 d. mokėjimo nurodymai. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nustatytų dydžių. Todėl atsakovei iš ieškovės priteistinos 2 662,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
  3. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje nesusidarė, todėl jos iš bylą pralaimėjusios šalies valstybei nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

9Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

10ieškinį atmesti.

11Priteisti iš ieškovės UAB „Kretingalės mėsa“, kodas 163712994, atsakovei AB Šiaulių bankas, kodas 112025254, 2 662,00 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 00 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

12Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Proceso dalyviai
Ryšiai