Byla 1A-125-334/2017
Dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo Z. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį bauda 40 MGL (1506,40 eurų) dydžio

1Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Gapučio, Valdo Meidaus, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant prokurorui V. S., gynėjui advokatui J. S., nuteistajai Z. I.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. I. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo Z. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį bauda 40 MGL (1506,40 eurų) dydžio.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

41. Z. I. nuteista už tai, kad ji, būdama UAB (duomenis neskelbtini) (įmonės kodas (duomenis neskelbtini), registruota (duomenis neskelbtini)) direktore, bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 21straipsnį, būdama atsakinga už UAB (duomenis neskelbtini) apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Biržų mieste, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės apskaitą, o būtent:

5- pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų;

6- pažeidė 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės, 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija;

7kadangi neišsaugojo ir tyrimui nepateikė UAB (duomenis neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentus: 2013 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio pirkimų ir pardavimų dokumentus bei jų apskaitos registrus (pirkėjų ir atsiskaitymų su tiekėjais), kasos dokumentų ir kasos knygos; 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio didžiosios knygos; 2014 m. vasario 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio ilgalaikio turto ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos registrų; 2014 m. kovo 1 – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių,

8dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d.

92. Apeliaciniu skundu nuteistoji Z. I. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

102.1. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014, Nr. 2K-440-976/2015) įtvirtintam principui, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką; kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015 įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėms; kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2006 įtvirtinta nuostata, kad dėl apgaulingos, aplaidžios buhalterinės apskaitos nustatant nusikaltimą turi būti konkrečiai nurodoma, kokius padarinius sukėlė padaryta veika, netyrė ir objektyviai nevertino byloje esančių duomenų, nepašalino abejonių, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, šiurkščiai pažeidė rungimosi principą, visiškai neargumentavo priimto procesinio sprendimo ir suformavo ydingą praktiką.

112.2. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, dėl ko nepagrįstai ir neteisėtai jos atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir tuo padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies ir kitus pažeidimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).

122.3. Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas selektyviai vertinant ir išdėstant tik ją kaltinančius įrodymus, nenurodant kitų byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų ją teisinančių įrodymų.

132.4. Pažymi, kad byloje nėra specialisto išvados, kad dėl galimai neišsaugotų dokumentų už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teigia, kad iš byloje esančios specialisto išvados, prijungtos iš baudžiamosios bylos Nr. 1-6-783/2016, matyti, kad dėl apgaulingos apskaitos negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio, bet dėl apgaulingos apskaitos jai kaltinimas nebuvo pareikštas.

142.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neišsiaiškino ar kada nors ji buvo atsakinga už UAB (duomenis neskelbtini) buhalterinės apskaitos saugojimą, t. y. ar ji buvo subjektu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Teigia, jog, teismas nenustatė būtent kokie griežtos atskaitomybės dokumentai (pinigų priėmimo kvitai ir pan.) nebuvo išsaugoti ir liko neperduoti tyrimui, kas buvo atsakingas už jų saugojimą 2016 m. spalio 17 d., kai ikiteisminio tyrimo pareigūnė pareikalavo juos pateikti. Taip pat liko nenustatyta ar dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. nesiaiškino, ar jos veikoje yra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

152.6. Apeliantė cituoja liudytojo V. I. parodymus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei teigia, kad tiek jie, tiek jos pačios duoti parodymai pagrindžia jos nekaltumą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kritiškai, bei teigia, kad jos parodymai esminėse detalėse buvo nuoseklūs ir teismas neturėjo jokio pagrindo jais netikėti, taip pat juos patvirtina liudytojo V. I. parodymai. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ji 2016 m. spalio 17 d. apklausoje, duodama parodymus, tiesiog nesuprato vykstančio proceso, neįvertino galinčių kilti jai pasekmių, buvo išsigandusi, pasimetusi, nes procese neturėjo kvalifikuotos teisinės pagalbos ir dėstė taip, kaip jai atrodė, duodama parodymus nesivadovavo faktais, o minėjo jos primirštas aplinkybes. Tačiau vien ši aplinkybė dėl minėtoje apklausoje nurodytų aplinkybių, vertinant ją kitų duomenų visumos kontekste, pasak apeliantės, nesudaro pagrindo jos parodymus vertinti kritiškai kaip nepatikimus, nes jos parodymus patvirtina kiti objektyvūs ir esminėse detalėse sutampantys duomenys. Be to teigia, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino ir liudytojo V. I. parodymus ir jais rėmėsi tik tiek, kiek jie apsunkina jos padėtį. Pažymi, kad liudytojo V. I. parodymų teisingumą patvirtina tai, kad jis buvo įspėtas apie gresiančią atsakomybę nevykdant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo teisėtų nurodymų, o ikiteisminį tyrimą organizavęs ir kontroliavęs prokuroras nesiėmė jokių veiksmų gauti, menamai negautų, dokumentų, bei teigia, jog akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė dokumentus gavo ir, prisidengdama savo ir prokuroro aplaidžiu pareigų vykdymu, apkalbėjo V. I., bei nesiėmė jokių veiksmų, kad tinkamai surinktų įrodymus.

162.7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisako apie Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro B. Š. 2016 m. gegužės 27 d. nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą bei vertina jį kaip niekinį, nesusijusį su nagrinėjama byla, nes apeliantės manymu, nagrinėjama byla susijusi su minėtu ikiteisminiu tyrimu.

172.8. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai, remdamasis bankroto administratoriaus MB (duomenis neskelbtini) direktoriaus L. D. 2016 m. spalio 12 d. raštu, sprendė, kad UAB (duomenis neskelbtini) apskaitos dokumentai bankroto administratoriui perduoti nebuvo. Šią aplinkybę, pasak apeliantės, paneigia antstolės I. B. 2017 m. kovo 22 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. (duomenis neskelbtini), kuriame nurodyta, jog atliekant vykdymo veiksmus, nustatyta, kad UAB (duomenis neskelbtini) dokumentai yra perduoti bankroto administratoriui MB (duomenis neskelbtini), todėl vykdomasis dokumentas grąžinamas išieškotojui be tolimesnio vykdymo. Pažymi, kad bankroto administratorius MB (duomenis neskelbtini) vykdomąjį raštą teisme išsiėmė tik 2017 m. sausio 24 d., t. y. po to, kai teismui pateikė klaidingus duomenis, kad bankroto administratoriui UAB (duomenis neskelbtini) apskaitos dokumentai perduoti nebuvo, todėl MB (duomenis neskelbtini) direktoriaus L. D. 2016 m. spalio 12 d. raštu remtis negalima, nes jis nepatikimas, todėl atmestinas. Be to, pasak apeliantės, antstolės priimtas patvarkymas turi didesnę įrodomąją galią nei minėtas bankroto administratoriaus MB (duomenis neskelbtini) direktoriaus L. D. 2016 m. spalio 12 d. raštas.

182.9. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė įmonės buhalterės D. M., todėl liko neaišku, kodėl išėjus D. M. iš darbo, iš jos nebuvo perimti jos žinioje buvę buhalteriniai dokumentai. Mano, kad dėl to buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

192.10. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai remiasi nuostatomis, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau, nurodo, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai saugo buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko (saugo) asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą (saugojimą) ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai). Taip pat nurodo, kad teismų praktikoje akcentuota, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas - aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-2J6/2011).Tai eliminuoja ūkio subjekto vadovo bendrininkavimo galimybę aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą, nes bendrininkavimas galimas tik tyčinėse nusikalstamose veikose (BK 24 straipsnio 1 dalis). Todėl, pasak apeliantės, iš skundžiamo nuosprendžio šalintina aplinkybė, kad V. I. ir Z. I. dar 2015 m. pradžioje vengė pateikti atitinkamoms institucijoms buhalterinės apskaitos dokumentus.

202.11. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurioms esant jos veika būtų vertinama kaip pavojinga, taip pat nėra nustatyta, kad jos veiksmai padarė žalą įstatymo saugomiems interesams bei valstybės finansų sistemai.

212.12. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog kritiškai vertintini V. I. parodymai, kad jis būdamas kaltinamosios vyru, nieko nežinojo apie tai, kad iš jos 2016-10-17 reikalaujama pateikti buhalterinius dokumentus. Nurodo, jog iš nuosprendžio sunku suprasti, kada pasibaigia 2015 m. pradžia, nes teismas nurodo, kad būtent 2015 m. pradžioje kaltinamoji ir liudytojas V. I., vengė pateikti atitinkamos institucijoms buhalterinės apskaitos dokumentus, tuo pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Nurodo, kad teismas nepasisako, kaip galėtų V. I. įtakoti/neįtakoti dokumentų išsaugojimą, jei jis būtų žinojęs, kad iš jos 2016 m. spalio 17 d. reikalaujama pateikti buhalterinius dokumentus.

222.13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo nusikaltimo sudėties padaryta byloje nenustačius esminio šio nusikaltimo požymio - jos kaltės, o tai yra būtina siekiant priimti teisėtą sprendimą. Pasak apeliantės, bylos aplinkybės rodo, kad dokumentų už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d., 2016 m. spalio 17 d. galėjo neišsaugoti tiek V. I., kurie iš jo buvo pavogti, tiek bankroto administratorius MB (duomenis neskelbtini), todėl visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos jos naudai.

232.14. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje neteisingai nurodyta, kad bylos nagrinėjime dalyvavo prokuroras P. J., nes iš bylos duomenų matyti, kad jis bylos nagrinėjime nedalyvavo, todėl prašo šią rašymo apsirikimo klaidą ištaisyti.

243. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

254. Skundas atmetamas.

264.1. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 str. 3 d.). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

274.2. Nuteistoji apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, akcentuoja netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei vardija esminius procesinius pažeidimus, apeliantės manymu, rodančius skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą.

284.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog Z. I. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl ko jos atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

294.4. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

304.5. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant Z. I. kaltės klausimus, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo, taip pat nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos taikant baudžiamojo proceso normas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ištyrė ne tik kaltinamąją kaltinančius įrodymus, tačiau išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti išvadas dėl Z. I. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

315. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog byloje yra įrodyta, kad Z. I., būdama UAB (duomenis neskelbtini) direktore, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės apskaitą, t. y. neišsaugojo ir nepateikė UAB (duomenis neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų: 2013 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio pirkimų ir pardavimų dokumentų bei jų apskaitos registrų (pirkėjų ir atsiskaitymų su tiekėjais), kasos dokumentų ir kasos knygų; 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio didžiosios knygos; 2014 m. vasario 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio ilgalaikio turto ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos registrų; 2014 m. kovo 1 – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių,dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d., t. y. tokiais veiksmais Z. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

325.1. Kaip matyti, apeliantė su aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, neigia savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Esminiai apeliantės nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada argumentai yra tie, kad pasak apeliantės, ji nėra tinkamas BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, kadangi, kaip nurodo, ji buvo tik fiktyvi UAB (duomenis neskelbtini) direktorė, todėl nebuvo atsakinga už kaltinime nurodytų duomenų pateikimą ir išsaugojimą; teigia, kad byloje nėra nustatyta kokie griežtosios atskaitomybės dokumentai nebuvo išsaugoti; teigia, kad byloje nenustatyta, ar dėl kaltinime nurodytų dokumentų neišsaugojimo nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; teigia, kad byloje nenustatyta, kad jos veiksmai padarė žalą įstatymo saugomiems interesams bei valstybės finansų sistemai; teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo nusikaltimo sudėties padaryta byloje nenustačius esminio šio nusikaltimo požymio - jos kaltės.

335.2. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų apeliantės argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai bei kiti duomenys, kuriais abejoti apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Tuo tarpu apeliantė iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia subjektyviu duomenų vertinimu. Tačiau teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliantės apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas skundžiamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako, juo labiau, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismas atsako tik į esminius apeliacinio skundo argumentus.

345.3. Kaip vieną esminį nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada argumentą Z. I. nurodo tai, kad ji nėra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, teigdama, kad ji buvo tik fiktyvi UAB (duomenis neskelbtini) direktorė ir vadovė, realiai įmonės vadovo funkcijų neatliko, o įmonei aptariamu laikotarpiu faktiškai vadovavo V. I.. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai šią Z. I. versiją atmetė ir vertino ją kaip gynimosi poziciją nuo pareikšto kaltinimo. Teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymuspadarė išvadą, kad Z. I. buvo reali UAB (duomenis neskelbtini) vadovė, dalyvavo įmonės veikloje, turėjo savo darbo vietą, atlikdavo darbą, kuris pagal savo pobūdį priskirtinas bendrovės vadovo pareigoms. Pagrįsdamas minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančių duomenų visetu: iš dalies paties kaltinamosios, liudytojo V. I. parodymais, juos išsamiai išanalizavo bei įvertino tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų visumoje, išsamiai išanalizavo rašytinę bylos medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir minėta išvada, kadangi ji pagrįsta byloje esančių duomenų visetu. Nors Z. I. teigia, kad ji buvo tik fiktyvi UAB (duomenis neskelbtini) direktorė, tačiau tokių apeliantės teiginių nepatvirtina jokie bylos duomenys. Bylos duomenys – Juridinio asmens duomenų išrašas,Sodros duomenų išrašai, VĮ Registrų centro duomenys, UAB (duomenis neskelbtini) vienintelės akcininkės sprendimai Nr. (duomenis neskelbtini), patvirtina, kad Z. I. nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. buvo UAB (duomenis neskelbtini) direktorė. Be šio, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai skundžiamame nuosprendyje aptarė bylos duomenis, kurie pagrindžia išvadą, kad Z. I. buvo reali UAB (duomenis neskelbtini) vadovė, o būtent: išsamiai išanalizavo Z. I. parodymus, liudytojo V. I. parodymus apie Z. I. dalyvavimą įmonės veikloje tiek pasirašant su įmonės veikla susijusius dokumentus (įstatymo nustatyta tvarka teikė deklaracijas Sodrai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, pasirašinėjo sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius bei kt.), turėjo savo darbo vietą, kartu su V. I. priiminėjo klientus, taip pat atstovavo įmonei teisminiuose procesuose ir kt. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad Z. I. laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d., buvo reali UAB (duomenis neskelbtini) vadovė, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Z. I. yra tinkamas BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas.

355.4. Z. I. skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kritiškai, liudytojo V. I. parodymais vadovavosi tik iš dalies, t. y. tik toje dalyje, kuri pagrindžia jos kaltę, nors, kaip teigia apeliantė, tiek jos, tiek liudytojo V. I. parodymai patvirtina, kad ji (Z. I.) buvo tik fiktyvi įmonės direktorė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka. Kaip jau minėta, Z. I. teiginiai apie tai, kad ji buvo tik fiktyvi įmonės direktorė paneigti aukščiau paminėtų duomenų visetu, iš dalies pačios Z. I. ir liudytojo V. I. parodymais apie Z. I. realiai atliekamus veiksmus įmonėje, kurie, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo išsamiai aptarti, be to, teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad tiek Z. I. tiek V. I., neabejotinai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Nekyla abejonių, kad V. I., būdamas Z. I. sutuoktinis, nurodydamas, kad įmonei realiai vadovavo jis (V. I.), o Z. I. buvo tik fiktyvi įmonės vadovė, siekė padėti Z. I. išvengti baudžiamosios atsakomybės, atsižvelgiant dar ir į tai, kad pats Z. I. už aptariamą veiką negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn antrą kartą, kadangi Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, kuriuo Z. I. buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB (duomenis neskelbtini) apskaitos tvarkymo, laikotarpis, kuomet jis nebuvo UAB (duomenis neskelbtini) direktoriumi (2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) pašalintas iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Z. I. ir liudytojo V. I. parodymais vadovavosi tik iš dalies.

365.5. Apeliantė skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kokie griežtos atskaitomybės dokumentai nebuvo išsaugoti ir liko neperduoti tyrimui, taip pat nepagrįstai nurodo ir tai, jog byloje liko nenustatyta, ar dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad Z. I. neišsaugojo ir nepateikė: 2013 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio pirkimų ir pardavimų dokumentų bei jų apskaitos registrų (pirkėjų ir atsiskaitymų su tiekėjais), kasos dokumentų ir kasos knygos; 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio didžiosios knygos; 2014 m. vasario 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio ilgalaikio turto ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos registrų; 2014 m. kovo 1 – 2015 m. vasario 13 d. laikotarpio darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių. Tai matyti iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. birželio 19 d. specialisto išvados Nr. (duomenis neskelbtini) „Dėl UAB (duomenis neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – Specialisto išvada) (1 t., b. l. 60-77), taip pat iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos raštų, kuriais buvo prašoma pateikti buhalterinius dokumentus už laikotarpį nuo 2014 m. iki 2015 m. kovo mėn., už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., tačiau prašomi dokumentai nebuvo pateikti (1 t., 35, 47,49, 50, 51 b. l.), buvo atliekamos kratos UAB (duomenis neskelbtini) patalpose, Z. I., D. I. gyvenamosiose patalpose su tikslu rasti UAB (duomenis neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-08-01, tačiau kratų metu dokumentai nebuvo rasti (1 t. b. l. 29, 30-31, 33-34), Z. I. 2016-10-17 rašto, iš kurio matyti, kad ji nurodė, jog prašomų pateikti UAB (duomenis neskelbtini) buhalterinių dokumentų neturi ir neturėjo, todėl negali jų pateikti (1 t., 19 b. l.), UAB (duomenis neskelbtini) administratoriaus MB (duomenis neskelbtini) direktoriaus L. D. rašto, iš kurio matyt, kad bankroto administratoriui UAB (duomenis neskelbtini) buhalteriniai dokumentai neperduoti (1 t., b. l. 18). Apeliantė teigia, kad byloje nepagrįstai yra remiamasi minėtu MB (duomenis neskelbtini) direktoriaus L. D. raštu, nes pasak apeliantės, aplinkybę, kad buhalteriniai dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui patvirtina antstolės I. B. 2017 m. kovo 22 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. (duomenis neskelbtini). Tačiau minėti apeliantės teiginiai nepagrįsti. Iš byloje pateikto apeliantės minimo antstolės I. B. patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. (duomenis neskelbtini) matyti, kad jame nurodyta, jog atliekant vykdymo veiksmus nustatyta, kad UAB (duomenis neskelbtini) dokumentai yra perduoti bankroto administratoriui MB (duomenis neskelbtini) (3 t., 124 b. l.). Tačiau minėtas patvarkymas niekaip nepatvirtina, kad bankroto administratoriui MB (duomenis neskelbtini) buvo perduoti būtent kaltinime nurodyti UAB (duomenis neskelbtini) apskaitos dokumentai, nes kaip matyti, jame nurodoma tik tai, kad buvo perduoti UAB (duomenis neskelbtini) dokumentai, nenurodant kokie. Atsižvelgus į tai, bei visus aukščiau aptartus duomenis, apeliantės teiginiai apie tai, kad kaltinime nurodyto dokumentai buvo pateikti bankroto administratoriui MB (duomenis neskelbtini) atmestini. Visi aukščiau aptarti duomenys patvirtina, jog nebuvo išsaugoti ir tyrimui pateikti būtent kaltinime nurodyti UAB (duomenis neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentai. Priešingai nei teigia apeliantė, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad dėl to, jog kaltinime nurodyti dokumentai nebuvo išsaugoti, iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. Šią aplinkybę pagrindžia byloje esanti Specialisto išvada (b. l. 60-77). Nors minėta Specialisto išvada buvo gauta kitoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenis neskelbtini) tiriant nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau tai nėra priežastis ja nesiremti nagrinėjamoje byloje, kadangi Specialisto išvadoje esantys duomenys nagrinėjamai bylai yra reikšmingi. Z. I. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad iš minimos Specialisto išvados matyti, jog dėl apgaulingos apskaitos negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio, pažymėdama, kad dėl apgaulingos apskaitos jai kaltinimas nebuvo pareikštas. Tačiau, Specialisto išvadoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad iš tyrimui pateiktų buhalterinių dokumentų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) 2012, 2013, 2014 metų laikotarpio nuo 2015-01-01 iki 2015-04-01 veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros dėl šių priežasčių: neišsaugoti ir tyrimui nepateikti UAB (duomenis neskelbtini) dokumentai ir apskaitos registrai: 2013-11-01-2015-04-01 laikotarpio pirkimų ir pardavimų dokumentai bei jų apskaitos registrai 9pirkėjų ir atsiskaitymų su tiekėjais), kasos dokumentai ir kasos knygos; 2014-01-01 – 2015-04-01 laikotarpio didžiosios knygos; 2014-02-01 – 2015-04-01 laikotarpio ilgalaikio turto ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos registrai; 2014-03-01 – 2015-04-04 laikotarpio darbo laiko užmokesčio apskaitos žiniaraščiai (1 t., 74-75 b. l.). Taigi, aukščiau paminėti duomenys patvirtina, kad nebuvo išsaugoti ir nepateikti tyrimu kaltinime nurodyti dokumentai dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d.

375.6. Nors Z. I. skunde teigia, kad kaltinime nurodytų dokumentų galėjo neišsaugoti tiek V. I., tiek bankroto administratorius MB (duomenis neskelbtini), todėl visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos jos naudai, tačiau šie apeliantės teiginiai niekaip nešalina jos kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būtent Z. I., būdama UAB (duomenis neskelbtini) direktore - ūkio subjekto vadove, buvo atsakinga už UAB (duomenis neskelbtini) apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. Tuo tarpu iš Z. I. parodymų, matyti, kad ji nurodė, kad apskritai jokių UAB (duomenis neskelbtini) buhalterinių dokumentų niekada netvarkė, jų nesaugojo, savo veiksmus teisindama tuo, kad ji buvo tik fiktyvi UAB (duomenis neskelbtini) direktorė, o už įmonės buhalterinius dokumentus buvo atsakingas V. I. (3 t., 51-52 b. l.). Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, byloje nustatyta, kad Z. I. buvo reali UAB (duomenis neskelbtini) vadovė, todėl privalėjo vadovautis minėta įstatymo nuostata, kuri įpareigoja ūkio subjekto vadovą organizuoti ir saugoti bendrovės apskaitos dokumentus. Tačiau kaip matyti, Z. I. minėtų reikalavimų nesilaikė bei neorganizuodama įmonės buhalterinės apskaitos, neišsaugodama kaltinime nurodytų dokumentų, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, taip pat pažeidė 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės, 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija. Nepagrįstai apeliantė skunde remiasi Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniais teigdama, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai saugo buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko (saugo) asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu, kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą (saugojimą) ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai. Kaip matyti, Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnyje reglamentuojama kas privalo tvarkyti ūkio subjekto apskaitą, o 11 straipsnyje numatyta atsakomybė už buhalterinių įrašų teisingumą. Tačiau kaip jau minėta, kaltinimas Z. I. pareikštas dėl to, kad ji neorganizavo ir neišsaugojo UAB (duomenis neskelbtini) apskaitos dokumentų dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. Atsakomybė už tai numatyta būtent Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, 2 dalyje - už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Be šio, pažymėtina ir tai, kad bylos duomenys, tuo pačiu ir pačios Z. I. parodymai patvirtina, kad Z. I. visiškai neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos, iki buhalterės D. M. atleidimo iš darbo (2014 m. gruodžio 18 d.) nepateikinėjo buhalterinių dokumentų buhalterei, kaip pati nurodė, tikėjosi, kad buhalterinius dokumentus pateikinėjo V. I., taip pat buhalterei išėjus iš darbo, neįgaliojo kito asmens tvarkyti įmonės buhalterinius dokumentus. Be šio, Z. I. nors ir nurodydama, kad suvokė, jog įmonės vadovas atsako už įmonės veiklą, privalo saugoti įmonės veiklos dokumentus, tačiau ji, būdama įmonės vadovė, nepriėmė įsakymo dėl dokumentų saugojimo tvarkos, nenumatė jokių priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, kad tiek iš kaltinamosios, tiek iš liudytojo V. I. parodymų ir rašytinės bylos medžiagos matyti, kad dalį buhalterinės apskaitos dokumentų V. I. nešiojosi su savimi portfelyje, dalis dokumentų buvo pas buhalterę, dalis bendrovės patalpose, adresu (duomenis neskelbtini), todėl pagrįstai konstatavo, kad bendrovėje iš viso nebuvo nustatyta apskaitos dokumentų saugojimo tvarka bei nebuvo užtikrintas dokumentų saugumas. Visi aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad Z. I. tinkamai neorganizavo buhalterinės apskaitos, nebuvo nustačiusi įmonės dokumentų saugojimo tvarkos, bei priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą. Esant nurodytoms aplinkybės, darytina išvada, kad Z. I. nors ir žinojo, kad kaip UAB (duomenis neskelbtini) direktorė ji buvo atsakinga už šios bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, tačiau šios savo pareigos nevykdė, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl to nebus galima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį kuomet ji buvo įmonės vadovė. Atsižvelgus į visas aplinkybes, darytina išvada, kad Z. I. kaltė dėl nusikaltimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį yra neginčijamai įrodyta.

385.7. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje neteisingai nurodyta, jog bylos nagrinėjime dalyvavo prokuroras P. J.. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017 m. sausio 8 d. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje dalyvavo prokuroras P. J. (3 t., 17 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė, kad byla buvo nagrinėjama dalyvaujant prokurorui P. J..

395.8. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ).

405.9. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė, tinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl priimtas sprendimas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK nuostatas.

415.10. Nuteistosios Z. I. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, o apeliantės reiškiamas nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nenustačius esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistosios Z. I. kaltės jai atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas Z. I. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Biržų rajono 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

425.11.Byloje gauta Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos Z. I. išlaidos sudaro 46,32 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamą teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios Z. I. nepriteistinos.

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

44nuteistosios Z. I. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 4. 1. Z. I. nuteista už tai, kad ji, būdama UAB (duomenis... 5. - pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės... 6. - pažeidė 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų... 7. kadangi neišsaugojo ir tyrimui nepateikė UAB (duomenis neskelbtini)... 8. dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenis neskelbtini) veiklos,... 9. 2. Apeliaciniu skundu nuteistoji Z. I. prašo panaikinti... 10. 2.1. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 11. 2.2. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai,... 12. 2.3. Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas selektyviai vertinant ir... 13. 2.4. Pažymi, kad byloje nėra specialisto išvados, kad dėl galimai... 14. 2.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją... 15. 2.6. Apeliantė cituoja liudytojo V. I. parodymus, duotus... 16. 2.7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisako apie... 17. 2.8. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai, remdamasis bankroto... 18. 2.9. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė įmonės buhalterės... 19. 2.10. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje... 20. 2.11. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatytų aplinkybių,... 21. 2.12. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog kritiškai... 22. 2.13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl aplaidaus apskaitos... 23. 2.14. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio įžanginėje... 24. 3. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas... 25. 4. Skundas atmetamas.... 26. 4.1. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios... 27. 4.2. Nuteistoji apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę dėl jai inkriminuotos... 28. 4.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų... 29. 4.4. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame... 30. 4.5. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesniojo teismo... 31. 5. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius... 32. 5.1. Kaip matyti, apeliantė su aukščiau nurodyta pirmosios instancijos... 33. 5.2. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos... 34. 5.3. Kaip vieną esminį nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada... 35. 5.4. Z. I. skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos... 36. 5.5. Apeliantė skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 37. 5.6. Nors Z. I. skunde teigia, kad kaltinime nurodytų... 38. 5.7. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad skundžiamo nuosprendžio... 39. 5.8. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje... 40. 5.9. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė,... 41. 5.10. Nuteistosios Z. I. apeliaciniame skunde išdėstyti... 42. 5.11.Byloje gauta Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 44. nuteistosios Z. I. apeliacinį skundą atmesti....