Byla 2K-253-303/2015
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjos Audronės Kartanienės, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui, nuteistojo S. V. gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui, kaltinamosios A. Š. gynėjai advokatei Alfredai Pūkienei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. (S. V.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžių ir pagal kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio.

2Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu S. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 300 straipsnio 3 dalį – išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3Iš S. V. nuspręsta išieškoti 72 Lt (20,85 Eur) proceso išlaidų valstybei.

4A. Š. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

5Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria A. Š. baudžiamoji bylą nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinta ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

6Nuosprendžio dalis, kuria S. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams pakeista – S. V., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7 530 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nuteistojo S. V. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus, kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės ir prokuroro Tomo Uldukio paaiškinimų,

Nustatė

8S. V. nuteistas už tai, kad, panaudodamas žinomai suklastotą tikrą dokumentą, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę ir turtą, t. y., veikdamas pagal 2001 m. liepos 19 d. S. B. įgaliojimą atkurti nuosavybės teisę į jos senelio J. I. (J. I.) nuosavybės teise valdytą žemę Vilniuje, ne anksčiau kaip 2011 m. rugsėjo 18 d. ir ne vėliau kaip 2001 m. spalio 16 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė notariškai patvirtintą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopiją, kurioje nurodyti žinomai melagingi duomenys, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. įvykusiame viešame Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo posėdyje teisėja A. T., sekretoriaujant J. R., dalyvaujant S. B. įgaliotam asmeniui S. V. ir suinteresuoto asmens VAVA atstovui G. S., išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. B. pareiškimą VAVA ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B. senelis J. I. iki 1940 m. žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą Vilniuje, M. K. Čiurlionio g., nors S. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimas Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme nebuvo gautas, civilinė byla pagal šį pareiškimą nebuvo nagrinėjama ir 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdis nevyko, sprendime nurodyti asmenys posėdyje nedalyvavo, o priimtas sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, S. V. 2001 m. spalio 10 d. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą dėl S. B. teisių į J. I. turėtos žemės perleidimą. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui išdavus 2001 m. spalio 16 d. pažymą Nr. 1383 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, S. V., siekdamas užvaldyti svetimą didelės vertės turtinę teisę ir turtą, 2001 m. spalio 31 d. Vilniaus rajono notarų biure, esančiame Vilniuje, Rinktinės g. 50, apgaule – nurodydamas S. B. pasirašyti neva dar du 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą į S. I. nuosavybės teisėmis valdytą 1365 kv. m ploto žemę, esančią Vilniuje, Cedrova g. 5, pardavimo egzempliorius, tačiau pateikdamas jai pasirašyti du 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą į J. I. nuosavybės teisėmis valdytą 1397 kv. m ploto žemę, esančią Vilniuje, M. K. Čiurlionio g., pardavimo egzempliorius, šiai pasirašius, jis (S. V.) iš S. B. savo naudai įgijo 12 000 Lt (3475,44 Eur) vertės nuosavybės teisę į J. I. valdyto nekilnojamojo turto, esančio Vilniuje, M. K. Čiurlionio g., nuosavybės teisės atkūrimą. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu S. V. pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. spalio 31 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą – J. I. 1397 kv. m žemę, esančią Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. Įgyvendindamas žinomai suklastotu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu grindžiamus pretendento S. V. ir jo atstovų reikalavimus, VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. spalio 9 d. raštu Nr. S17-140 kreipėsi dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo S. V. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-20 buvo nustatyti sklypo, esančio Vilniuje, prie M. K. Čiurlionio g. 84, duomenys bei patvirtintas žemės sklypo planas. Šio įsakymo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 S. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniuje, prie M. K. Čiurlionio g. 84, kurio vertė 2009 m. kovo mėn. buvo 1 586 000 Lt (459 337,34 Eur), ir atlyginant likusiąją nekilnojamojo turto dalį 134,40 Lt (38,92 Eur) vertės vertybiniais popieriais. Taip S. V. panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą ir apgaule savo naudai įgijo didelės vertės – 12 000 Lt (3475,44 Eur) – svetimą turtinę teisę ir 1 586 134,40 Lt (459 376,27 Eur) vertės svetimą turtą, iš viso 1 598 134,40 Lt (462 851,71 Eur).

9A. Š. kaltinama tuo, kad piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi suklastojo tikrus dokumentus ir padėjo sukčiauti, dėl to buvo įgyta didelės – 12 000 Lt (3475,44 Eur) – vertės svetima turtinė teisė ir didelės – 1 586 134,40 Lt (459 376,27 Eur) – vertės svetimas turtas, t. y. būdama valstybės tarnautoja – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėja, turėdama teisę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl nuosavybės atkūrimo, 2001 m. rugsėjo 18 d.–spalio 9 d. laikotarpiu, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo, buvusio Vilniuje, Sodų g. 9, patalpose, surašė Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kuriame nurodė žinomai melagingus duomenis, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. įvykusiame viešame Vilniaus miesto 3- iojo apylinkės teismo posėdyje teisėja A. T., sekretoriaujant J. R., dalyvaujant S. B. įgaliotam asmeniui S. V. bei suinteresuoto asmens VAVA atstovui G. S., išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. B. pareiškimą VAVA ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B. senelis J. I. iki 1940 m. žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą Vilniuje, M. K. Čiurlionio g., nors tokia byla Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme nagrinėta nebuvo, S. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimas Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme nebuvo gautas, civilinė byla pagal šį pareiškimą nebuvo nagrinėjama, 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdis nevyko, sprendime nurodyti asmenys posėdyje nedalyvavo, o priimtas sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šį teismo sprendimą A. Š. patvirtino savo parašu ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo antspaudu. Taip A. Š. suteikė S. V. priemonę užvaldyti didelės vertės svetimą turtinę teisę ir turtą, kuria pasinaudodamas jis apgaule pagal 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš S. B. savo naudai įgijo 12 000 Lt (3475,44 Eur) vertės nuosavybės teisę į J. I. valdyto nekilnojamojo turto, esančio Vilniuje, M. K. Čiurlionio g., nuosavybės teisių atkūrimą ir pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. spalio 31 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą – J. I. 1397 kv. m žemę, esančią Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 31/03/19-659 paprašius Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo informuoti, ar pridedama 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo kopija atitinka archyve saugomą originalą, A. Š., turėdama teisę tvirtinti teismo sprendimų kopijas, 2003 m. kovo 19–20 d. laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo patalpose patvirtino savo parašu ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo antspaudu savo pačios pirmiau suklastoto Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopiją, kuri, kaip Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. kovo 20 d. rašto Nr. 2-4162a-06/01 priedas, buvo išsiųsta VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Taip A. Š. pašalino kliūtį S. V. tęsti nusikalstamą sumanymą užvaldyti svetimą turtą, įgyvendindama žinomai suklastotu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu grindžiamus pretendento S. V. ir jo atstovų reikalavimus, dėl to VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. spalio 9 d. raštu Nr. S17-140 kreipėsi dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo S. V. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-20 buvo nustatyti sklypo, esančio Vilniuje, prie M. K. Čiurlionio g. 84, duomenys bei patvirtintas žemės sklypo planas. Šio įsakymo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 S. V. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1369 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniuje, prie M. K. Čiurlionio g. 84, kurio vertė 2009 m. kovo mėn. buvo 1 586 000 Lt (459 337,34 Eur), ir atlyginant likusiąją nekilnojamojo turto dalį 134,40 Lt (38,92 Eur) vertės vertybiniais popieriais.

10Taip A. Š. sulaužė duotą teisėjo priesaiką būti ištikimai Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžiningai, humaniškai ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui, taip pat nesilaikė Teismų įstatymo (1998 m. redakcija) 46 straipsnyje įtvirtintų sprendimo priėmimo nuostatų, pagal kurias teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimams, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais, nevykdė 511 straipsnyje nustatytų teisėjo pareigų darbo ir laisvu nuo darbo metu savo elgesiu saugoti bei puoselėti teisėjo vardą ir vengti visko, kas šiam vardui gali pakenkti ar leisti suabejoti teisėjo nešališkumu. Piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi A. Š. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, sumenkino teismo, kaip vienintelės teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdančios institucijos, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

11Kasaciniu skundu kaltinamosios A. Š. gynėja advokatė A. Pūkienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. Š. ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

12Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 1, 2, 3, 24, 25, 26, 182 straipsnius) ir padarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; konstatuodamas, kad procesas šioje byloje vyko per ilgai, savo veiksmais sukūrė situaciją, kai byla objektyviai bus nagrinėjama dar ilgiau, nes procesas turi prasidėti iš naujo. Šios instancijos teismas bylos neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl gynėjos apeliacinio skundo argumentų, be to, priimdamas nuosprendį nesilaikė šiems dokumentams keliamų reikalavimų. Šie BPK pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

13Gynėjos teigimu, teismų nustatytos faktinės aplinkybės pareikštų A. Š. kaltinimų nepatvirtina, teismų argumentai pripažįstant nusikalstamas veikas įvykdytomis yra tik samprotavimai ir prielaidos. Priešingai – bylos įrodymai patvirtina, kad A. Š. nedalyvavo padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl to turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

14Kaltinamosios gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi BPK 326 straipsnio 3 ir 5 dalimis bei 254 straipsniu, kuriais negalėjo vadovautis priimdamas sprendimą perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pagal BPK 326 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas gali priimti sprendimą peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo nutartis. Šiuo atveju buvo skundžiamas nuosprendis. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti apskųstą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, jeigu: bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Tačiau tokių aplinkybių nenustatyta. Be to, tokiu atveju klausimas turėjo būti išsprendžiamas teismo nutartimi, o ne nuosprendžiu, kaip tai padaryta šiuo atveju. Taip buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

15Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodė, kad A. Š. gynėjos skundą tenkina iš dalies, tačiau nei aprašomojoje nei rezoliucinėje nuosprendžio dalyse dėl jo nepasisakė. Dėl to ji mano, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Kasatorė pažymi, kad dėl sukčiavimo nusikaltimo kaltinimas buvo pareikštas abiem nusikaltimo bendrininkams – tiek S. V. (kaip vykdytojui), tiek A. Š. (kaip padėjėjai). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl S. V. nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią apkaltinamojo nuosprendžio dalį galioti, pasisakė dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo. Kadangi A. Š. ir S. V. atveju byla buvo nagrinėjama dėl tų pačių veikų ir buvo vertinami tie patys įrodymai, apeliacinės instancijos teismas, kasatorės nuomone, galėjo išnagrinėti A. Š. gynėjos apeliacinį skundą ir pasisakyti dėl jame išdėstytų argumentų.

16Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka nuosprendžiams keliamų reikalavimų, nes yra grindžiamas prielaidomis. Nors byloje nenustatytas S. V. susitarimas su A. Š. sukčiauti panaudojant suklastotą teismo sprendimą ir nėra tai patvirtinančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas nesistengė nustatyti, kaip bendrininkai susitarė veikti vieningai ir kokie įrodymai tai patvirtina. Teismas pateikė spektrą galimybių, kokiais būdais ir priemonėmis gali pasireikšti apgaulė darant sukčiavimą, tačiau, kuo konkrečiai ji pasireiškė nagrinėjamoje byloje – neįvardijo.

17Pasak kasatorės, iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neaišku, kas yra nukentėjusieji šioje byloje, nenurodyta, kas konkrečiai ir kokį turtą ar turtinę teisę prarado, buvo įvykdytas vienas ar keli nusikaltimai ir prieš kiek asmenų. Taip pat nenurodyta, ar buvo sukčiaujama įgyjant turtinę teisę ar turtą, ar pasisavintas turtas ar turtinė teisė kada kam nors teisėtai priklausė ir kokiu būdu kaltininkai tai pasisavino. Į visus šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas neatsakė. Teismas pripažino, kad pagrindas (teismo sprendimas civilinėje byloje) nuosavybei turėti buvo suklastotas, o tai, kasatorės manymu, rodo, jog J. B. neturėjo turtinės teisės. Tačiau, kita vertus, teismas laikė, kad prieš ją buvo sukčiauta, bet nukentėjusiąja jos nepripažino. Taip pat teismas akcentavo, kad sukčiavimas prieš J. B. buvo baigtas 2009 m. įsigijus daiktą, nors nuosprendyje nurodė, jog sukčiavimas dėl turtinės teisės pasisavinimo yra baigtas, kai yra įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę, nepriklausomai nuo to ar ji įgyvendinta, t. y. ar daiktas įgytas. Tai, gynėjos įsitikinimu, reiškia, kad sukčiavimas prieš J. B. buvo baigtas ne 2009 m., o 2001 m., S. V. įsigijus turtinę teisę iš jos. Be to, teismas pripažįsta, kad sukčiavimas įvykdytas stambiu mastu, ir nurodo 1 500 000 Lt (434 430,02 Eur) sumą. Tačiau tai yra kaina, kurią tretieji asmenys sumokėjo už tuo metu rinkoje parduodamą prekę. Taigi teismas surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį nuosprendį, nes netinkamai nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai kelia abejonių dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jos įrodytumo ir apskritai veikos buvimo.

18Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, jog suteikė vykdytojui priemonę sukčiauti, t. y. užvaldyti didelės vertės svetimą turtinę teisę – 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš S. B. įgyti 12 000 Lt (3 475,44 Eur) vertės nuosavybės teisę. Tačiau pagal BK nuostatas 12 000 Lt (3 475,44 Eur) nėra didelės vertės turtas, todėl veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Tačiau ir tokiu atveju byloje nėra nukentėjusiosios S. B. ar jos įgalioto atstovo pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Be to, S. B. nepripažinta byloje nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove, civilinis ieškinys nepareikštas, taip pat nėra prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl J. B. interesų (BPK 167 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, ši bylos dalis dėl A. Š. turi būti nutraukta.

19Kasatorė pažymi, kad kaltininkas gali atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos jis galėjo numatyti ar kurie galėjo kilti tuo metu, kai veika buvo vykdoma, ir negalima iš asmens reikalauti atsakomybės už padarinius, kurie atsirado praėjus daugeliui metų ir kurių nebuvo galima numatyti. Jie priklausė nuo savivaldybės veiksmų, apie kuriuos nebuvo ir negalėjo būti žinoma kaltininkams. A. Š. kaltinama tuo, kad pašalino S. V. kliūtį tęsti nusikalstamą sumanymą užvaldyti svetimą turtą, dėl to 2009 m. kovo 13 d. buvo suformuotas žemės sklypas ir sukčiavimo būdu įgytas svetimas 1 586 134,40 Lt (459 376,27 Eur) vertės turtas. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės 1996 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 1727V patvirtintą detalųjį planą sklypas, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teisę S. V., yra bendro (viešo) naudojimo žemė, t. y. ši žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Šios aplinkybės konstatuotos administracinėje byloje Nr. 1-16-1513/2003. 2003 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 01-34-949-(3.6) Vilniaus miesto savivaldybės administracija informavo žemėtvarkos skyrių ir S. V., kad žemės sklypas nebus grąžintas ir galima 30 032,44 Lt (8698 Eur) kompensacija. Taigi net jeigu ir egzistuotų susitarimas, tai kalba galėjo eiti apie 30 000 Lt (8688,60 Eur) pasisavinimą ir veika galėjo būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes neviršijo 250 MGL. Kasatorės teigimu, nerealu buvo numatyti, kad 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybė pakeis savo sprendimą ir 2009 m. priims sprendimą grąžinti žemės sklypą natūra. Todėl nepagrįsta kaltinti A. Š. sukčiavimu 2009 m. kovo 13 d. Aplinkybių, kad žemės sklypas bus grąžintas natūra nei 2001 m., nei 2003 m. niekas numatyti negalėjo. Tai, gynėjos manymu, nelaikytina tęstiniu nusikaltimu, padarytu neapibrėžta tyčia, nes aplinkybės, sudarančios galimybę susigrąžinti žemės sklypą natūra atsirado nepriklausomai nuo kaltininkų valios po septynerių metų, kai buvo įvykdytas nusikaltimas.

20Pasak kasatorės, A. Š. nagrinėjamoje byloje inkriminuojant nusikalstamą veiką piktnaudžiavimą tarnyba buvo pažeistas BK bendrojoje dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Kasacinės instancijos teismas jau buvo konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatyti A. Š. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P- 9/2012). Lietuvos Respublikos Prezidentas 2011 m. liepos 18 d. dekretu atleido A. Š. iš Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir Prezidento dekretu jau pasisakyta dėl A. Š. pareikšto analogiško kaltinimo piktnaudžiavimo tarnyba. Kasatorė mano, kad sulaužyti teisėjo priesaiką galima tik vieną kartą. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo byla prieš Rolandą Paksą.

21Kaltinamosios gynėja nurodo, kad pagal pareikštą kaltinimą A. Š. ir S. V. abu dalyvavo klastojant dokumentą, tačiau išnagrinėjus bylą nustatyta, jog S. V. klastojant dokumentą nedalyvavo. Nustatyta, kad A. Š. suklastojo tikrą dokumentą, įrašydama į jį tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi pripažįstama, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimas yra tikras, tik duomenys jame nurodyti neteisingi. Tokia išvada padaryta motyvuojant tuo, kad apie civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo pagal J. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimus žurnaluose nėra jokių įrašų. Tačiau kasatorė teigia, kad byloje nėra jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kokiu pagrindu žurnalai buvo vedami, kas buvo atsakingas už jų vedimą, kas darė juose įrašus ir kokiu pagrindu. Tai, kad viename ar kitame žurnale nėra duomenų apie bylą, neįrodo, jog bylos nebuvo. Kasatorės manymu, teismo sprendimas yra tas dokumentas, kuris priimamas turinčio įgalinimus asmens, t. y. teisėjo, išnagrinėjusio bylą teismo posėdyje, dalyvaujant atvykusiems asmenims. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. buvo priimtas teismo sprendimas. Byloje yra pateiktas S. V. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo. Jame esantys duomenys ir nurodyti faktai yra perkelti į teismo sprendimą. Taigi teisėjas, priimdamas sprendimą, šį pareiškimą matė. S. V. teigia dalyvavęs teismo posėdyje, kuriame be jo buvo VAVA atstovas G. S.. Šis asmuo teisme nepaneigė dalyvavęs civilinės bylos teismo posėdyje, to kategoriškai patvirtinti negalėjo, nes buvo praėję daug laiko, tokio pobūdžio bylų yra daug ir ši byla nebuvo kažkuo išskirtinė. Kasatorė mano, kad liudytojo G. S. patikslinti parodymai neprieštaringi, jo paaiškinimai teismui yra logiški ir suprantami. Be to, apie vykusį teismo procesą patvirtina Žemėtvarkos skyriaus byloje esantis teismo šaukimas, įgalioto teisėjo pasirašytas sprendimas ir patvirtinta spaudu jo kopija. Tai, kad teismo sprendime nėra nurodytas bylos numeris, nedaro teismo sprendimo negaliojančiu. CPK nuostatos nenumato privalomo teismo sprendimo rekvizito – bylos numerio. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius tik 2004 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 280 patvirtino Lietuvos Respublikos teismų raštvedybos ir archyvų tvarkymo taisykles. 2001 m. norminiuose teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų apie privalomą civilinės bylos sprendimo numerį, taip pat nebuvo nustatytas teismo vedamų žurnalų reglamentavimas, jų vedimo tvarką Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme nustatė du šio teismo pirmininko priimti įsakymai. 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 83 „Dėl dokumentų priėmimo ir registravimo teismo raštinėje“ nustatyta, kad teisme gaunami dokumentai registruojami atskiruose žurnaluose, kad teismo raštinėje užregistruotos bylos perduodamos sekretorėms, kurios perduoda bylą teisėjui, o šis pasirašo žurnale. Atsakingu asmeniu buvo paskirta raštinės vedėja G. M.. 2001 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1 buvo nustatyta, kad bylos skirstomos skaitmeniniu būdu pagal bylos, ieškinio pareiškimo registracijos teismo raštinės žurnaluose numerio paskutinius skaičius. Taigi iš šių dokumentų matyti, kad visi gaunami procesiniai dokumentai, tarp jų ir pareiškimai, pirmiausia patenka į teismo raštinę ir yra registruojami, jiems suteikiami numeriai. Iš byloje esančių pareiškimų ir ieškininių pareiškimų registracijos žurnalo matyti, kad pareiškimai registruojami, suteikiant jiems numerį iš eilės, bet ne bylos numerį; registruojant pareiškimą yra skiriamas teisėjas. Nors pagal 1999 m. liepos 30 d. įsakymą teisėjui turi būti perduodamos užregistruotos bylos, iš teisėjos A. T. žurnalo matyti, kad teisėja pasirašo už procesinius dokumentus, kurie neturi jokio numerio (nei bylos, nei pareiškimo priėmimo). Civilinių bylų skyriaus turimų savo žinioje civilinių bylų žurnalas vestas abėcėline tvarka, kuriame jau įrašyti bylų numeriai, tačiau numeracija nenuosekli. Tai rodo, kad byloms numeriai buvo suteikiami kažkur kitur ir nagrinėjamoje byloje nėra jokio dokumento, reglamentuojančio, kas tai turėjo daryti ir kas už tai buvo atsakingas. Kasatorės manymu, šios aplinkybės parodo, kad bylos numerio buvimas ar nebuvimas teismo sprendime nėra reikšmingas ir lemiamas sprendžiant klausimą, ar teismo sprendimas yra suklastotas ar ne.

22Pasak kasatorės, nepagrįstai teigiama, kad byla negalėjo būti išnagrinėta Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme, nes pagal teismingumą šiam teismui nepriklausė. Pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo ėjo kalba apie žemės sklypą, esantį prie M. K. Čiurlionio ir Ligoninės gatvių. M. K. Čiurlionio gatvė pagal teritoriją priklausė Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui, o Ligoninės gatvė – Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui. Būtent dėl šios priežasties, kasatorės manymu, civilinė byla galėjo būti nagrinėjama Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme. Kasatorė pažymi, kad tuo atveju, jeigu civilinė byla yra išnagrinėta pažeidžiant išimtinio teismingumo taisykles, civilinis procesas numato tokio sprendimo peržiūrėjimo būdus. Tai, kad bylą išnagrinėjo ne tas teismas, gali lemti teismo sprendimo teisėtumo klausimą, tačiau nedaro jo suklastoto. Teismo sprendimuose surašyti faktai ir argumentai neretai yra šalių kritikuojami kaip neatitinkantys tikrovės ir dėl to dažnai teismų sprendimai yra naikinami, bet tuo pagrindu baudžiamosios bylos nekeliamos.

23Kasatorė abejoja, ar iš tikrųjų teismo archyvuose nėra civilinės bylos dėl juridinio fakto nustatymo pagal S. B. įgalioto asmens pareiškimą. Iš nagrinėjamos bylos dokumentų (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo patikrinimo akto dėl teisėjos A. Š. 2001 m. rugsėjo 18 d. nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-4162-06/01 ir teismo raštinės vedėjos V. D. tarnybinio pranešimo) matyti, kad niekas neieškojo STT prašomos bylos archyve, ji buvo ieškoma tik kompiuterio laikmenose, teismo žurnaluose ir registruose. Taip pat neaišku, kas nusprendė, kad ieškomos bylos numeris yra 2-4162-06/01. Byloje esančiame sprendime numerio nėra, jis nenurodytas ir teismo šaukime bei pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo. Šios aplinkybės rodo, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad 2001 m. nebuvo civilinės bylos nagrinėjimo proceso, pasibaigusio 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu. Remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendimas buvo suklastotas. Kasatorė mano, kad šiame kontekste turėtų būti įvertinta ir tai, jog 2001 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo patalpose trečiame aukšte virš teisėjos A. Š. kabineto buvo kilęs gaisras, be to, šis teismas kėlėsi į naujas patalpas, buvo pervežamos ir civilinės bylos; pervežimą vykdė ne teismo darbuotojai.

24Taip pat nepagrįsta pareikšto kaltinimo dalis, kad 2003 m. kovo 19–20 d. savo parašu ir teismo spaudu A. Š. patvirtino pirmiau savo suklastotą 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo kopiją. Teisme apklausti liudytojai teismo darbuotojai ir žemėtvarkos skyriaus pareigūnai davė išsamius parodymus, iš kurių matyti, kad, vykdydami eilinę procedūrą, visi veikė pagal savo įgaliojimus, nė vienas nei iš A. Š., nei iš kitų asmenų nepatyrė jokio spaudimo. Byloje yra atliktos dokumento techninė ir rašysenos ekspertizės, kuriose konstatuota, kad tiek notarui pateikta tvirtinti sprendimo kopija, tiek 2003 m. patvirtinta sprendimo kopija padarytos iš to paties sprendimo originalo, kurį pateikė S. V. ir kuris buvo pateiktas pareigūnams. Tai nepatvirtina A. Š. pareikšto kaltinimo, 2003 m. patvirtinta kopija galėjo būti padaryta iš to paties originalo, kuris buvo įteiktas S. V.. Pagal A. Š. paaiškinimus, surašiusi sprendimą ji pasirašydavo vieną egzempliorių, nuo kurio buvo padaromos kopijos tam atvejui, jeigu prireiktų jas tvirtinti, o teismo sprendimo originalą atiduodavo šalims. Taigi jau sprendimo priėmimo dieną byloje buvo ne tik sprendimas, skirtas pareiškėjui, bet ir kelios kopijos, viena jų buvo patvirtinta ir pateikta žemėtvarkai. Šie A. Š. paaiškinimai teisme nebuvo paneigti, kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad 2003 m. kovo mėn. S. V. būtų susitikęs su A. Š., perdavęs jai savo turimo sprendimo kopiją ir prašęs ją patvirtinti. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad A. Š. būtų kreipusis į S. V., prašydama jo pateikti sprendimo kopiją, kuri būtų reikalinga pateikti žemėtvarkai. Liudytoja L. N. savo paaiškinime ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad ji turėjo sprendimo originalą ar nuorašą. Šie jos paaiškinimai sutampa su A. Š. pateiktais paaiškinimais.

25Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teigiant, jog teismo sprendimas, patvirtinantis S. B. teisę atkurti nuosavybę, yra klastotė, S. B. neturėjo teisės atkurti nuosavybės, o jeigu ji tokios teisės neturėjo, ar buvo galima tą teisę teisėtai parduoti. Gal šiuo atveju buvo priešingai – S. B. sukčiavo, žinodama, kad ji niekada tokios teisės neturėjo, o notariškai patvirtintu sandoriu ją įgyvendino, gavo 12 000 Lt (3475,44 Eur) ir pasiėmė S. V. skolinį įsipareigojimą dar 12 000 Lt (3475,44 Eur), kurių ikiteisminio tyrimo metu neatsisakė, o teigė, kad S. V. jai skolingas.

26Kasaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti arba jeigu bus nustatyta esminių pažeidimų, kliudančių priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį, – panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

27Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimų dalys dėl jo nuteisimo yra nepagrįstos, nes teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas, šališkai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (bendrosios ir specialiosios dalių nuostatas), o apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes baudžiamoji byla jam turėjo būti nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams dėl jo priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą.

28Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą grindžiama iš esmės vieninteliu leistinumo reikalavimų neatitinkančiu įrodymu – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo pirmininko pažyma apie atliktą tyrimą dėl teisėjos A. Š. veiklos. A. Š. dėl nušalinimo nuo pareigų buvo priteista didelė kompensacija, kurią išmokėti turėjo Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas. Tačiau, siekdamas išvengti kompensacijos mokėjimo, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo pirmininkas inicijavo teisėjos A. Š. veiklos patikrinimą ir jo metu neva nustatė įvairių pažeidimų.

29Kasatorius teigia, kad teismai jo kaltę grindė bylos įrodymais, kurių nė vienas nepatvirtino esminės aplinkybės – kaip jis, neturėdamas jokių sąsajų su teisėja A. Š., galėjo ją paveikti, kad būtų priimtas jam reikalingas sprendimas. Pasisakydamas šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismas neargumentuotai nurodė, kad apelianto iškelta versija yra tik siekis bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį, taip pat neaiškiais motyvais atmetė nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad 2001–2003 m. laikotarpiu registruojant procesinius dokumentus, suteikiant byloms numerius, rengiant atsakymus interesantams, tvirtinant dokumentų kopijas ir pan. Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme vyravo netvarka. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl šių svarbių skundo argumentų, nes jo kaltė buvo grindžiama Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo pirmininko 2011 m. kovo 14 d. pranešimu ir 2011 m. kovo 9 d. įsakymo pagrindu atlikto patikrinimo aktu. Įvertinęs jų surašymo ir atsiradimo byloje aplinkybes, kasatorius mano, kad šie duomenys negali būti pripažįstami įrodymais ir jais negali būti grindžiama jo kaltė, nes kyla abejonių dėl jų patikimumo.

30Pasak nuteistojo, yra teigiama, kad vykdant teismo pirmininko 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 83 ir 2001 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1 patvirtintą tvarką jokių neįregistruotų dokumentų teismo raštinėje negalėjo būti. Tačiau liudytoja teismo archyvo darbuotoja L. N. parodė, kad teisėja A. T. uždelsdavo priduoti išnagrinėtas civilines bylas į raštinę, archyvą, laikydavo jas savo kabinete, o liudytoja teismo posėdžio sekretorė J. R. teigė, kad budėjimo metu priimtus dokumentus teisėjai nagrinėdavo patys, paskui dokumentai būdavo registruojami raštinėje žurnale ir formuojamos bylos. Taigi teisme buvo atvejų, kai nebuvo laikomasi teisme nustatytos dokumentų judėjimo tvarkos, tačiau šių prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų abiejų instancijų teismai nesiaiškino ir jų nepašalino. Be to, teismai, konstatavę, kad S. V. kažkaip sugebėjo apeiti teisme nustatytą tvarką ir neaiškiais būdais gauti jam reikalingą sprendimą, nesiaiškino, kaip tai buvo padaryta, o apsiribojo teiginiais, kad apgaulė sukčiaujant gali pasireikšti įvairiais būdais ir priemonėmis, todėl jų įrodinėti nereikia. Kasatoriaus teigimu, esminių bylos aplinkybių neištyrimas, prieštaravimų tarp ištirtų rodymų nepašalinimas laikytinas esminiu įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą sprendimą.

31Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo G. S. parodymus, iškreipė jų esmę, nurodydamas, jog jis nepatvirtino dalyvavęs civilinės bylos nagrinėjime. Iš tikrųjų šis liudytojas nei patvirtino, nei paneigė savo dalyvavimo teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą, be to, jis nurodė matęs kasatorių teisme. Taigi teismai, vadovaudamiesi principu, kad visos abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai, liudytojo G. S. parodymus privalėjo vertinti kasatoriui palankesne linkme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo šio liudytojo parodymais dėl jo ankstesnio teistumo, nes tai neturi jokio ryšio su šia baudžiamąja byla.

32Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, jog jis, panaudodamas žinomai suklastotą dokumentą, norėjo įgyti turtinę teisę. Nuteistojo manymu, kaltininkui ar naudą turėjusiam gauti trečiajam asmeniui (S. B.) teisėtai priklausančios turtinės teisės ar reikalavimo įgijimas, įtvirtinimas ir net įgyvendinimas apgaule nesudaro sukčiavimo sudėties.

33Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir tik esant tam tikroms papildomoms ir išskirtinėms sąlygoms gali atsirasti ir baudžiamieji teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju S. B. pardavė jam teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą į 1397 kv. m ploto jos senelio turėtą žemę ir iki šiol laukia jųdviejų susitarime numatytos pinigų sumos už sėkmingą sandorį. Teismai nenustatė kasatoriaus tyčinių neteisėtų veiksmų, kuriais S. B. būtų atimta galimybė atkurti savo pažeistas teises, t. y. atgauti 12 000 Lt (3475,44 Eur) iš jo neginčo tvarka arba Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) numatytomis priemonėmis.

34Nuteistasis teigia, kad teismų išvados, jog jis padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, neatitinka objektyvios tiesos. Nagrinėjamu atveju jis galėjo būti kaltinamas dėl dokumentų klastojimo, tačiau dėl šios veikos baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Kasatoriaus manymu, bylos duomenys jo kaltės sukčiavus neįrodo. Valstybės kaltintojas abiejų instancijų teismuose nepateikė įrodymų, kaip kasatorius susijęs su jam pareikštu kaltinimu, taip buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, įpareigojančios valstybės kaltintoją įrodyti atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Be to, teismai nesilaikė BPK 301 straipsnio nuostatų ir nuosprendį grindė ne tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgdami į kasatoriaus argumentus ir pateiktus konkrečius faktus. Pasak nuteistojo, teismų išvados dėl jo kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį yra perrašytos iš kaltinamojo akto, o ne padarytos teismuose ištirtų įrodymų pagrindu, taigi jo kaltė pagal šį baudžiamąjį įstatymą grįsta tik prokuroro prielaidomis ir spėjimais, o tai daryti BPK draudžia. Pagal BPK nuostatas kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis privalėjo būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus patikimais įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Todėl nuteisiant jį už sukčiavimą, neišsamiai ir netinkamai ištyrus visus įrodymus, turinčius reikšmės bylai, buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų ir 331 straipsnio nuostatos. Šie BPK normų pažeidimai laikytini esminiais.

35Nuteistasis teigia sąžiningai siekęs naudos sau ir S. B., o ne sukčiauti, ir tokių veikų nerengė. Jam negalėjo kilti atsakomybė už sukčiavimą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys), nes jo veiksmuose nėra kaltės – tiesioginės tyčios. Iš bylos įrodymų matyti, kad jis negalėjo suvokti darantis nusikaltimą, nes siekė naudos sau ir turtinių teisių į piniginę kompensaciją už S. B. senelio turėtą žemę teisėtomis priemonėmis ir pagal tuo metu galiojusią tvarką. Kasatorius pažymi, kad iki 2001 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus mieste žemė natūra nebuvo grąžinama, nes savivaldybė ignoravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 106 punkto nuostatas, pagal kurias per mėnesį ji privalėjo pateikti VAVA žemėtvarkos skyriui informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, kurią galima grąžinti natūra. Šis reikalavimas buvo pradėtas vykdyti tik 2006 m. Tokios institucijų bendradarbiavimo eigos kasatorius, kaip paprastas pilietis, negalėjo numatyti, todėl kaltinti jį dėl ateities įvykių negalima.

36Nuteistasis pažymi, kad įrodymus teismai turi įvertinti kiekvieną atskirai, o po to jų visumą, taip pat nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyta, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kitais ne. Šiuo atveju teismai ne tik netinkamai vertino įrodymus, bet kai kurių svarbiausių nuosprendyje net neaprašė. Teismai atidžiai netyrė nuoširdžių ir patikrinamų jo aiškinimų dėl įvykio aplinkybių. Tai rodo, kad teismai ištyrė bylos įrodymus neišsamiai, dėl to rėmėsi tik prielaidomis, fragmentais ir nepatikrintais duomenimis, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis įstatymu.

37Teismai apskritai nevertino kasatoriaus pateiktų jį teisinančių įrodymų: Antano Čaplinsko knygos „Vilniaus gatvių istorija, vardynai, žemėlapiai“, kurios 16 lape nurodyta, kad 1940 m. Vilniuje Vingio gatvė pavadinta M. K. Čiurlionio gatve; 2003 m. vasario 11 d. Vilniaus apskrities archyvo rašto Nr. I-10, kuriame nurodyta, kad 1940 m. tuometinėmis mokesčių inspekcijos duomenimis J. I. Vilniuje, Vingio g. 46A, turėjo nekilnojamojo turto (1450 kv. m žemės sklypą ir namą); Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus atsakymo, kuriame nurodyta, kad kvito, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą civilinėje byloje dėl 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, VMI nerasta, nes jau pasibaigęs tokių dokumentų saugojimo terminas. Be to, teismai neapklausė kasatoriui palankių liudytojų V. L., B. K., V. V. ir L. K., kurios dabar jau yra mirusios. Taip buvo pažeista jo teisė į gynybą. Taip pat teismai neįvertino, kad kasatoriaus ir A. Š. nesiejo jokie santykiai, jie pirmą kartą susitiko tik nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (išskyrus 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdį civilinėje byloje), todėl apeliacinės instancijos teismo išvados apie jųdviejų konkliudentinius veiksmus niekuo nepagrįstos.

38Pasak kasatoriaus, teismai įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vienus nuo kitų, pirmenybę teikė kaltinimui palankiems įrodymams ir nemotyvuotai atmetė kitus įrodymus. Kasatoriaus ir A. Š. parodymai liko neišanalizuoti, jiems skirta nepakankamai dėmesio, jie vertinti skeptiškai, akcentuotos tik detalės, o ne esminės aplinkybės. Byloje pateiktas kasatoriaus pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo, kurio duomenys buvo akcentuoti teismo sprendime. Nuteistasis pažymi, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo be jo dalyvavo ir VAVA atstovas G. S., V. V. bei L. K., be to, byloje yra ir kitų įrodymų – teismo šaukimai (saugoti pas kasatorių ir Žemėtvarkos skyriuje), kurie patvirtina, kad civilinė byla iš tiesų buvo nagrinėjama ir teismo sprendimas buvo priimtas neklastojant dokumento, o nešališkai, tinkamai ištyrus ir išanalizavus visus byloje esančius įrodymus ir faktus bei išklausius visų nuomones. Kasatorius pažymi, kad VAVA atstovas G. S. teismo posėdžio metu nepaneigė, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdis vyko ir jis tame posėdyje dalyvavo, be to, jis prisiminė prieš 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdį matęs kasatorių koridoriuje, o liudytoja J. R. teisme pripažino surašiusi teismo šaukimą S. B. į teismo posėdį 2001 m. rugsėjo 18 d., tik nežino, ar tai šaukimas į bylos nagrinėjimą, ar į sprendimo paskelbimą; šaukimus proceso dalyviams surašydavo pagal teisėjos nurodymus priėmus ieškinius.

39Kasatoriaus manymu, teismo vedamuose žurnaluose įrašų apie civilinę bylą nebuvimo konstatavimas nėra pakankamas pagrindas jį nuteisti už nusikaltimo padarymą, nes kiti daug svarbesni įrodymai patvirtina, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimas buvo priimtas laikantis įstatymo normų teismo posėdžio metu. Taigi abiejų instancijų teismų pateikti samprotavimai yra tik prielaidos, kuriomis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Neįvertinęs gynybos argumentų ir įrodymų, nuosprendžio surašymo metu teismas buvo šališkas, taip buvo pažeistos BPK 44 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, jog jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Be to, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, šiuo atveju svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių skyrimu. Taip pat, vadovaudamasis konstitucine doktrina, teismas turi būti aktyvus, neapsiriboti jam pateikta medžiaga, bet privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės.

40Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas, kad ir sušvelnino jam bausmę, nesilaikė apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų, nes priimtame nuosprendyje nepasisakė dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų ir juos be pagrindo nemotyvuotai atmetė. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus priima, o kitus vertina kritiškai ir atmeta; išvardijo liudytojų parodymus, dėl kurių dalies pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir liko neaišku, ar jais buvo remtasi ar jie atmesti. Šie pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai liko neištaisyti. Apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, didesnę reikšmę turėjo prieštaraujantys daugumai įrodymų jį kaltinantys įrodymai, nors jį teisinantys įrodymai patvirtina kasatoriaus duotus parodymus. Šios instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir jų nevertino, o apsiribojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų perrašymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų.

41Nuteistojo S. V. ir kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės kasaciniai skundai atmetami.

42Dėl BPK 254 straipsnio, 326 straipsnio 3 dalies, 5 dalies 2 punkto nuostatų taikymo

43Kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės A. Pūkienės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamosios bylos dalį dėl A. Š. be teisinio pagrindo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, negalėjo remtis nei BPK 254 straipsniu, nei BPK 326 straipsnio 3 ir 5 dalimis. Priešingu atveju, šis klausimas turėjo būti sprendžiamas ne teismo nuosprendžiu, o nutartimi. Kasatorė mano, kad taip padaryti esminiai BPK pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

44Pagal BPK 303 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti arba apkaltinamasis, arba išteisinamasis. Taip pat nuosprendžiu gali būti nutraukta baudžiamoji byla, jeigu teisiamajame posėdyje nustatomi Baudžiamajame kodekse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Tačiau atskiros nuosprendžio rūšies, kuriuo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nėra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2010).

45Baudžiamosios bylos nutraukimą, kai bylos nagrinėjimo teisme metu nustatomos šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, reglamentuoja BPK 254 straipsnio 4 dalis. Tokiu atveju, kaip pagrįstai skunde nurodo kasatorė, byla nutraukiama teismo nutartimi. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 235 straipsnis, 254 straipsnio 4 dalis) skundžiama BPK 318 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųstos nutarties, taip pat priima nutartį (BPK 326 straipsnio 5 dalis). Be kitų šiame straipsnyje numatytų sprendimų, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tačiau jei dėl dalies klausimų priimamas nuosprendis, bylos nutraukimas gali būti išsprendžiamas tame pačiame nuosprendyje (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-202/2006).

46Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti dviem asmenims – S. V. ir A. Š.. Dalis jiems pareikštų kaltinimų, kaip nustatė apygardos teismas, tarpusavyje susiję. S. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Baudžiamosios bylos dalis dėl A. Š. pareikštų kaltinimų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, tuo pačiu nuosprendžiu buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Situaciją, kodėl viename procesiniame dokumente buvo išdėstyti atitinkami skirtingų sprendimų (apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties) turinio elementai, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė. Taip pasielgdamas šis teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, kaltinamosios A. Š. teisių nepažeidė.

47Kita vertus, kai teismas kelių kaltinamųjų byloje vieno (-ų) kaltinamojo (-ųjų) atžvilgiu priima įprastinį nuosprendį (apkaltinamąjį ar išteisinamąjį), o kito (-ų) – tuo pačiu procesiniu dokumentu – nuosprendžiu nutraukia bylą, aprašomojoje ir rezoliucinėje jo dalyje išdėstydamas atitinkamus skirtingų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) turinio elementus, priimto teismo sprendimo (nutarties) pagrįstumas nutraukti procesą (pavyzdžiui, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui), apeliacine tvarka tikrinamas taikant BPK numatytą nutarčių apskundimo ir nagrinėjimo tvarką (BPK 318 straipsnio 1 ir 3 dalys, 325 straipsnis). Priimto dokumento forma šiuo atveju negali būti priešpastatoma nagrinėjamo klausimo, turiniui. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio, kuriame buvo išdėstyti ir nutarties turinio elementai, pagrįstai priėmė vieną iš BPK 326 straipsnio 5 dalyje numatytų sprendimų. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali priimti jokio įprastinio (apkaltinamojo ar išteisinamojo) nuosprendžio, nes BPK 326 straipsnio 5 dalyje tokia galimybė nenumatyta. Todėl, kai paaiškėja, kad byla nutraukta nepagrįstai, neatsižvelgus ir neįvertinus visų reikšmingų tokio sprendimo priėmimui aplinkybių ir dėl to prireikus priimti įprastinį (apkaltinamąjį ar išteisinamąjį) nuosprendį, sprendimas nutraukti bylą naikinamas ir ji perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.

48Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamojo įstatymo – BK 95 straipsnio taikymo A. Š. tinkamumą, konstatavo, kad apygardos teismas netinkamai jį pritaikė ir dėl to nepagrįstai nutraukė kaltinamajai baudžiamąją bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, baudžiamosios atsakomybės senaties terminas A. Š. turi būti skaičiuojamas ne nuo 2003 m. kovo 20 d., kaip tai darė apygardos teismas, o nuo 2009 m. kovo 13 d. Nustatęs tokią aplinkybę, teismas konstatavo, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinama A. Š., nėra suėjęs. Dėl to buvo panaikinta apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria kaltinamajai A. Š. baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

49Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 330 straipsnio nuostatas, jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename dokumente – nuosprendyje. Šis straipsnis yra bendra norma, kurios nuostatomis reikia vadovautis visais atvejais, kai atskirais klausimais apeliacinės instancijos teismas nustato pagrindus toje pačioje byloje priimti skirtingose BPK 326 straipsnio dalyse numatytus procesinius sprendimus. Galimybė teismui toje pačioje byloje apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą dėl vieno procesinio dokumento teismo posėdyje vienu metu priimti du procesinius dokumentus BPK nenumatyta.

50Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal tris apeliacinius skundus dėl apygardos teismo nuosprendžio ir nustatęs pagrindus toje pačioje byloje priimti ir nutartį (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas), ir nuosprendį (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas), visus savo sprendimus pagrįstai nurodė viename procesiniame dokumente – nuosprendyje.

51Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. Š. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (būtent tai buvo vienas ir iš kasatorės prašymų), ir tą bylos dalį perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui, t. y. priimdamas sprendimą, numatytą BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punkte, kasatorės skunde nurodytų baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė.

52Neišsprendus A. Š. kaltės klausimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kitų jos gynėjos apeliacinio skundo argumentų. To negalima daryti ir bylą nagrinėjant kasacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis). Todėl dėl kitų kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės A. Pūkienės kasacinio skundo argumentų šioje nutartyje taip pat nepasisakoma.

53Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

54Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimo sudėties objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.

55Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).

56Byloje nustatyta, kad S. V., panaudodamas žinomai suklastotą tikrą dokumentą – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir jo pagrindu gautą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 16 d. pažymą Nr. 1383 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų – apgaule, su S. B. 2001 m. spalio 31 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ji už 12 000 Lt (3475,44 Eur) pardavė S. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą – 1365 kv. m ploto žemę, Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje. Taip apgaule savo naudai įgijęs svetimą turtinę teisę, tą pačią dieną VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui S. V. pateikė prašymą atkurti jam natūra nuosavybės teisę į prieš tai minėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 S. V. buvo atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamo turto dalį – 0,1369 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, prie M. K. Čiurlionio g. 84, natūra, kitą nekilnojamo turto dalį atlyginant 134,40 Lt (38,92 Eur) vertės vertybiniais popieriais. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2009 m. kovo mėn. buvo 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur). Taip S. V. apgaule savo naudai įgijo didelės – 1 598 134,40 Lt (462 851,71 Eur) bendros vertės svetimą turtinę teisę (12 000 Lt vertės, t. y. 3 475,77 Eur ) ir turtą (1 586 134,40 Lt vertės, t. y. 459 376,27 Eur).

57Nagrinėjamos bylos kontekste kaltininko apgaulė, kaip pagrįstai konstatavo teismai, pasireiškė suklastoto tikro dokumento – teismo sprendimo – pateikimu VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Šio dokumento pagrindu S. V. buvo išduota pažyma Nr. 1383 dėl S. B. neva nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į 0,1397 ha žemės sklypą Vilniuje, M. K. Čiurlionio g., taip leidusi įforminti jos teisės pirkimą–pardavimą į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą; S. B. (sutarties sudarymo metu ji buvo 77 metų amžiaus, rusakalbė) suklaidinimu, nutylint esmines aplinkybes, galėjusias turėti reikšmės jos apsisprendimui dėl turtinės teisės perleidimo į 1365 kv. m ploto žemę, Vilniaus apskrityje, Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. Iš liudytoja apklaustos S. B. parodymų turinio matyti, kad ji, pasirašydama 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį (keletą egzempliorių) suprato, jog parduoda savo teisę tik į žemės sklypą, esantį Vilniuje, Kedrų (Cedrova) g. 5, už kurį jai S. V. sumokėjo 12 000 Lt (3 475,44 Eur). Taip pat, šios liudytojos teigimu, buvo nuslėptas faktas dėl S. V. disponuojamo 2011 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo, kuriuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, pagal kurį S. B. senelis J. I. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. Žemės sklypas, esantis Vilniuje, prie M. K. Čiurlionio g. 84, natūra S. V. buvo sugrąžintas suklaidinus šio turto teisėtą valdytoją – Vilniaus m. savivaldybę (valstybę), žemėtvarkos skyriui pateikus žinomai suklastotą tikrą dokumentą – teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, prašymą ir teisiškai įtvirtintą kaltininko galimybę gauti svetimą turtą – 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. V. apgaule buvo įgijęs svetimą, t. y. kitam asmeniui priklausiusią, turtinę teisę, o vėliau ir svetimą, t. y. kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantį, turtą – žemės sklypą.

58Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje yra akivaizdūs objektyvieji S. V. sukčiavimo požymiai. Kaltininko naudota apgaulė buvo esminė S. B. apsisprendimui parduoti turtinę teisę, o savivaldybės (valstybės) – atkurti nuosavybės teisę ir natūra S. V. grąžinti svetimą turtą. Nuteistojo sąmoningai sudaryta situacija (svetima turtinė teisė, o vėliau ir turtas buvo įgytas taip, kad be teisėsaugos pagalbos nebūtų buvę įmanoma įrodyti šių veiksmų tikrojo turinio) esmingai pasunkino pažeistų teisių gynimo būdus, o tai jau yra ne civilinės, kaip kad mano kasatorius, o baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014 ir kt.).

59Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-545/2012, 2K-161/2013). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai taip pat yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis.

60Teisėjų kolegijos nuomone, S. V. veikos objektyviosios aplinkybės atspindi ir subjektyviąją pusę – tiesioginę tyčią, t. y. tai, kad nuteistasis, siekdamas vieno tikslo – apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą – žemės sklypą Vilniuje, M. K. Čiurlionio g., suvokė, jog kartotiniais veiksmais panaudodamas žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimą, atliko trunkamojo pobūdžio nusikalstamus veiksmus. Šio sprendimo pagrindu gavęs pažymą Nr. 1383 dėl S. B. neva nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į 0,1397 ha žemės sklypą Vilniuje, Čiurlionio g., sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią iš S. B. apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtinę teisę, taip teisiškai įtvirtindamas ir galimybę gauti svetimą turtą. Šios teisės pagrindu, aktyviais veiksmais (inicijuodamas teismų procesus, dalyvaudamas teismo posėdžiuose, skųsdamas nepalankius jam teismų sprendimus, teikdamas vis naujus prašymus ir pan.) jis pasiekė, kad 2009 m. kovo 13 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 2.4-01-6930 atkurti jam nuosavybės teisę į nekilnojamo turto dalį – 0,1369 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, prie M. K. Čiurlionio g. 84, natūra, kitą nekilnojamojo turto dalį atlyginant 134,40 Lt (38,92 Eur) vertės vertybiniais popieriais. Grąžintą žemės sklypą S. V. itin greitai (nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. gegužės 13 d.) perleido kitiems asmenims (dalį pardavė, dalį padovanojo savo motinai, o kiek vėliau pardavė ir motinai padovanotą dalį). Teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis suprato naudojamos apgaulės ir gaunamos naudos bei daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo.

61Teismų praktikoje apgaule įgyto turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tačiau bendroji taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu. Šia taisykle ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Nors 2009 m. kovo 13 d. sprendime Nr. 2.4-01-6930 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo S. V. grąžinto natūra 0,1369 ha žemės sklypo, esančio Vilniuje, prie Čiurlionio g. 84, vertė nurodyta 30 032,44 Lt (8698 Eur), tačiau, pagal VĮ Registrų centro duomenis, šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2009 m. kovo mėnesį buvo 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur). Už panašią kainą – 1 100 000 Lt (318 582,02 Eur) – minėtą žemės sklypą įsigijo ir tretieji asmenys. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apgaule įgyto turto ir turtinės teisės bendrą vertę – 1 598 134,410 Lt (462 851,71 Eur), pagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis, o ne 2009 m. kovo 13 d. sprendime nurodyta neindeksuota šio turto verte. Kita vertus, net ir tokiu atveju S. V. apgaule savo naudai įgyto svetimo turto ir turtinės teisės vertė (12 000 Lt + 30 032,44 Lt +134, 40 Lt = 42 166,84 Lt, t. y. 12212,36 Eur) atitinka BK 190 straipsnyje pateiktą turto didelės vertės išaiškinimą – 250 MGL dydžio sumą.

62Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. V. baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji – padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti ir teismų sprendimuose jie pakankamai motyvuotai bei argumentuotai atskleisti.

63Nagrinėjamojoje byloje nustatytos aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas (2009 m. kovo 13 d.), veikos sunkumas (BK 182 straipsnio 2 d., 11 straipsnio 5 dalis), nuosprendžio priėmimo data (2013 m. lapkričio 27 d.), priešingai nei skunde nurodo kasatorius, neleido teismams ne tik taikyti, bet ir svarstyti jo baudžiamosios bylos nutraukimo, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, klausimo (BK 95 straipsnio 1 dalies d punktas, 2 dalis).

64Dėl įrodymų vertinimo ir kitų nuteistojo S. V. kasacinio skundo argumentų

65BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Todėl nuteistojo S. V. kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

66Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

67Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose nuosprendžiuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, argumentuotai pasisakė dėl jų pakankamumo bei patikimumo. Nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos aiškios išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo S. V. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo S. V. kaltės. Toks įrodymų vertinimas ir nuosprendžių turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus.

68Kasatoriaus argumentai, kad abiejų instancijų teismai tirdami ir vertindami bylos įrodymus, parodė šališkumą, taip pat nepagrįsti.

69Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio reikalavimais būtina vadovautis viso baudžiamojo proceso metu, nesvarbu, kokia šio proceso stadija. Nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankų sprendimą ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Teismo šališkumas gali būti susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Svarstant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tinkamas nešališkumo principo baudžiamajame procese įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014). Taip pat pažymėtina, kad konstatuojant nešališkumo principo pažeidimą nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008 ir kt.). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.).

70Nagrinėjamos bylos duomenys neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, netenkindami vienų ar kitų nuteistojo S. V. ar jo gynėjo prašymų, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališki. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nuteistasis S. V. ir jo gynėjas teisėjų kolegijoms ar atskiriems kolegijų teisėjams nušalinimo kuriuo nors pagrindu iš BPK 58 straipsnyje numatytųjų nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Tai, kad teismai netenkino tam tikrų prašymų ar padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališki teismai, kurie padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų teismų nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme ir daro išvadą, kad S. V. kasacinio skundo argumentas dėl teismų šališkumo nepagrįstas. Taip pat nėra jokio pagrindo nesutikti ir su abiejų instancijų teismų išvadomis bei konstatuoti, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, būtų pažeidę BPK 20 straipsnio 3–5 dalyse nustatytas taisykles.

71Kasatoriaus skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors, jo nuomone, tai padaryti privalėjo, yra nepagrįsti. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau tai daryti nėra privalu. Paprastai įrodymų tyrimas turi būti atliekamas tada, kai apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tų prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2009). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui kasatoriaus ir jo gynėjo pateikti prašymai dėl įrodymų tyrimo atlikimo buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Taigi kasatoriaus priekaištai apeliacinės instancijos teismui šiame kontekste atmetami.

72Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 332 straipsnio 5, 7 dalys). Šis teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (tarp jų ir dėl kasaciniame skunde keliamo klausimo dėl BPK 7 straipsnio nuostatų taikymo), nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir (ar) kitų šio kodekso normų reikalavimų.

73Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

74Nuteistojo S. V. ir kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 3. Iš S. V. nuspręsta išieškoti 72 Lt (20,85 Eur) proceso išlaidų valstybei.... 4. A. Š. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės... 5. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 6. Nuosprendžio dalis, kuria S. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą,... 8. S. V. nuteistas už tai, kad, panaudodamas žinomai suklastotą tikrą... 9. A. Š. kaltinama tuo, kad piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi suklastojo... 10. Taip A. Š. sulaužė duotą teisėjo priesaiką būti ištikimai Lietuvos... 11. Kasaciniu skundu kaltinamosios A. Š. gynėja advokatė A. Pūkienė prašo... 12. Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą... 13. Gynėjos teigimu, teismų nustatytos faktinės aplinkybės pareikštų A. Š.... 14. Kaltinamosios gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos... 15. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodė, kad A. Š. gynėjos skundą... 16. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka... 17. Pasak kasatorės, iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2... 18. Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. buvo kaltinama pagal BK 182... 19. Kasatorė pažymi, kad kaltininkas gali atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos... 20. Pasak kasatorės, A. Š. nagrinėjamoje byloje inkriminuojant nusikalstamą... 21. Kaltinamosios gynėja nurodo, kad pagal pareikštą kaltinimą A. Š. ir S. V.... 22. Pasak kasatorės, nepagrįstai teigiama, kad byla negalėjo būti išnagrinėta... 23. Kasatorė abejoja, ar iš tikrųjų teismo archyvuose nėra civilinės bylos... 24. Taip pat nepagrįsta pareikšto kaltinimo dalis, kad 2003 m. kovo 19–20 d.... 25. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teigiant, jog teismo sprendimas,... 26. Kasaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo panaikinti abiejų instancijų... 27. Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimų dalys dėl jo... 28. Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą... 29. Kasatorius teigia, kad teismai jo kaltę grindė bylos įrodymais, kurių nė... 30. Pasak nuteistojo, yra teigiama, kad vykdant teismo pirmininko 1999 m. liepos 30... 31. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas,... 32. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai kvalifikavo jo... 33. Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką turtiniai santykiai pirmiausia... 34. Nuteistasis teigia, kad teismų išvados, jog jis padarė BK 182 straipsnio 2... 35. Nuteistasis teigia sąžiningai siekęs naudos sau ir S. B., o ne sukčiauti,... 36. Nuteistasis pažymi, kad įrodymus teismai turi įvertinti kiekvieną atskirai,... 37. Teismai apskritai nevertino kasatoriaus pateiktų jį teisinančių įrodymų:... 38. Pasak kasatoriaus, teismai įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vienus nuo... 39. Kasatoriaus manymu, teismo vedamuose žurnaluose įrašų apie civilinę bylą... 40. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas, kad ir sušvelnino jam... 41. Nuteistojo S. V. ir kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės Alfredos... 42. Dėl BPK 254 straipsnio, 326 straipsnio 3 dalies, 5 dalies 2 punkto nuostatų... 43. Kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės A. Pūkienės kasaciniame skunde... 44. Pagal BPK 303 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, pirmosios instancijos teismo... 45. Baudžiamosios bylos nutraukimą, kai bylos nagrinėjimo teisme metu nustatomos... 46. Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti dviem asmenims – S. V. ir A. Š..... 47. Kita vertus, kai teismas kelių kaltinamųjų byloje vieno (-ų) kaltinamojo... 48. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamojo įstatymo –... 49. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 330 straipsnio nuostatas, jeigu byloje,... 50. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą... 51. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija... 52. Neišsprendus A. Š. kaltės klausimo, apeliacinės instancijos teismas... 53. Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo... 54. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai... 55. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo... 56. Byloje nustatyta, kad S. V., panaudodamas žinomai suklastotą tikrą... 57. Nagrinėjamos bylos kontekste kaltininko apgaulė, kaip pagrįstai konstatavo... 58. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, kad šioje... 59. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia,... 60. Teisėjų kolegijos nuomone, S. V. veikos objektyviosios aplinkybės atspindi... 61. Teismų praktikoje apgaule įgyto turto vertė gali būti nustatoma pagal... 62. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad S.... 63. Nagrinėjamojoje byloje nustatytos aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas... 64. Dėl įrodymų vertinimo ir kitų nuteistojo S. V. kasacinio skundo argumentų... 65. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas... 66. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti... 67. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad... 68. Kasatoriaus argumentai, kad abiejų instancijų teismai tirdami ir vertindami... 69. Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio reikalavimais... 70. Nagrinėjamos bylos duomenys neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios ir... 71. Kasatoriaus skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko... 72. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies... 73. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 74. Nuteistojo S. V. ir kaltinamosios A. Š. gynėjos advokatės Alfredos...