Byla e2A-496-302/2016
Dėl neteisėtai gautos draudimo išmokos grąžinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1412-163/2014 pagal ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovui K. M., trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras, dėl neteisėtai gautos draudimo išmokos grąžinimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos gavimo pagrįstumo ir teisėtumo bei pareigos ją grąžinti egzistavimo.

4Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo K. M. 185 753,22 Lt be teisinio pagrindo gautą draudimo išmoką ir 5 procentų metines procesines palūkanas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė akcinei bendrovei (toliau – AB) bankui Snoras bankroto bylą. Įvykus draudžiamajam įvykiui ir gavus iš draudėjo (AB banko Snoras) duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, ieškovė AB banko Snoras indėlininkams išmokėjo draudimo išmokas, įskaitant ir atsakovą, kuriam 2011 m. gruodžio 15 d. buvo išmokėta 185 753,22 Lt indėlio draudimo išmoka. Atlikusi draudimo išmokų patikrinimą, ieškovė nustatė, kad dalis asmenų, įskaitant ir atsakovą, draudimo išmokas gavo neteisėtai. Ieškovės teigimu, atsakovui draudimo išmoka neturėjo būti išmokėta, nes atsakovas nuo 1999 m. gruodžio 3 d. iki draudžiamojo įvykio buvo AB banko Snoras Klaipėdos filialo vadovas, o Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad draudimo išmoka nemokama banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams. Ieškovas taip pat nurodė, kad AB banko Snoras struktūriniai padaliniai įsteigti Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose ES valstybėse, remiantis Lietuvos Respublikos bankų nuostatomis, turi būti vadinami filialais. BĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad bankų vadovais yra ir banko filialų vadovai. AB banko Snoras valdybos schemoje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje įsteigti AB banko Snoras filialai bei Estijoje ir Latvijoje įsteigti filialai yra toje pačioje organizacinės struktūros grandyje, o tai patvirtina, kad nepriklausomai nuo to, ar filialas įsteigtas Lietuvos Respublikoje, ar kitoje valstybėje, filialų vadovai turi tokį patį statusą ir jiems draudimo išmoka nepriklauso. Ieškovės įsitikinimu, ieškinio senaties termino ji nepraleido, tačiau, jei teismas nuspręstų, kad praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tuomet jis turėtų būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. veiklos moratoriumo paskelbimas ir bankroto bylos iškėlimas bankui Snoras bei procedūros, išmokant draudimo išmokas, buvo nei draudimo išmokų gavėjų skaičiumi, nei bendra išmokėta draudimo išmokų suma, nei kitais požiūriais analogų neturintis įvykis; draudimo išmokos indėlininkams turėjo būti išmokėtos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos pagal banko pateiktus duomenis, o ieškovas neturėjo nei objektyvios priežasties, nei poreikio, nei galimybės kvestionuoti šių duomenų teisingumą; 2013 m. sausio 24 d. įvyko dar du draudžiamieji įvykiai – kredito unijai „Švyturio taupomoji kasa“ ir Nacionalinei kredito unijai atšauktos jų veiklos licencijos; 2013 m. vasario 18 d. AB Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir atšaukta jo veiklos licencija, o 2013 m. gegužės 9 d. įvyko draudžiamasis įvykis, susijęs su kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“. Ieškovo teigimu, visos šios aplinkybės neleido anksčiau patikrinti su AB banko Snoro draudžiamuoju įvykiu susijusių draudimo išmokų išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo ir laiku pareikšti reikalavimų grąžinti be pagrindo atsakovo gautą draudimo išmoką.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui K. M. iš ieškovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 10 074,00 Lt (2 917,6 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

7Teismas nustatė, kad K. M. nuo 1999 m. kovo 15 d. iki 2012 m. sausio 16 d. dirbo AB bankas Snoras Klaipėdos filialo vadovu. 2008 m. spalio 14 d. tarp AB bankas Snoras ir K. M. buvo sudaryta banko sąskaitos sutartis. Iškėlus AB bankui Snoras bankroto bylą, 2011 m. gruodžio 15 d. ieškovas išmokėjo atsakovui 185 753,22 Lt indėlio draudimo išmoką.

8Įvertinęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad nors IĮIDĮ 12 straipsnyje sąvokos banko vadovas, banko filialo vadovas plačiau neaiškinamos, šios sąvokos turi būti suprantamos pagal įstatymo 1 straipsnį, t. y. kad bankai – tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigti bankai, o bankų filialai, tai Lietuvos Respublikoje įsteigtų užsienio bankų filialai. Tai, pirmos instancijos teismo nuomone, patvirtina ir 2014 m. spalio 10 d. lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-14-18. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal AB bankas Snoras įstatus banko filialai Lietuvoje neturėjo juridinio asmens teisių, o iš į bylą pateiktos banko valdymo struktūros schemos matyti, jog filialų vadovai buvo pačioje valdymo grandinės apačioje, jie neturėjo įgaliojimų ir galimybių vadovauti banko politikai, prižiūrėti banko veiklą, tikrinti rezultatus ar atlikti kitas funkcijas, susijusias su banko valdymu. Taigi, teismo įsitikinimu, banko Snoras filialų vadovams, inter alia Klaipėdos filialo vadovui, IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto apribojimai negalėjo būti taikomi ir atsakovui K. M. 185 753,22 Lt draudimo išmoka išmokėta teisėtai ir pagrįstai. Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek atsakovas, tiek liudytojai paliudijo, jog draudimo įmokos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo mokamos už visus filiale buvusius indėlius, taip pat ir už indėlius, kuriuos turėjo filialų vadovai. Įmonė draudimo įmokas priimdavo.

9Pirmos instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio nuostatos paneigia ieškovo teiginius, jog įmonė neturėjo ir neturi pareigos tikrinti draudėjo pateiktų duomenų. Be to, ieškovas, prašydamas atnaujinti terminą, teismo nuomone, nepagrįstai remiasi ta aplinkybe, kad buvo labai didelis išmokų gavėjų skaičius. Įstatyme konkrečiai išvardinti asmenys, kuriems taikomi draudimo išmokų apribojimai, tų asmenų nėra daug, informacija apie juos viešai prieinama, todėl tai negali būti svarbi priežastis senaties terminui atnaujinti. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad prieš išmokant draudimo išmoką atsakovui buvo aiškinamasi ir sprendžiama dėl išmokų išmokėjimo filialų vadovams, ką patvirtina atsakovo pateiktas elektroninis susirašinėjimas su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ darbuotoja. Nurodytų argumentų kontekste teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Ieškovė VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

12Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad draudimo išmoka nemokama banko filialų vadovams, taigi ir Lietuvoje įsteigto banko Snoro filialo vadovams, taip pat ir atsakovui. IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalyje įvestos sąvokos bankų filialai (kaip reiškiančios tik užsienio bankų filialus) abu žodžiai visame įstatyme derinami skaičiumi (rašoma vienaskaita arba daugiskaita), o IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte šie žodžiai nederinami skaičiumi (banko filialų), kas rodo, jog įstatymo leidėjas IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte neturėjo ketinimo vartoti sąvokos bankų filialai, kaip reiškiančios tik užsienio bankų filialus.
  2. Pirmos instancijos teismas netaikė istorinio teisės aiškinimo metodo, kurį ieškovas prašė taikyti. 1995 m. gruodžio 21 d. priėmus Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą, šio įstatymo 5 straipsnio 3 punkte buvo įtvirtinta, kad fondas draudimo kompensacijų nemoka už su banku susijusių asmenų indėlius. Vėliau nuostata buvo konkretizuota, nurodant, kad fondas draudimo išmokų nemoka už banko administracijos ir jo filialų (skyrių) vadovų indėlius. Taigi visiškai aiški įstatymo leidėjo valia nemokėti draudimo išmokos Lietuvoje įsteigto banko filialo vadovams.
  3. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateikta lietuvių kalbos specialisto išvada. Teisę turi aiškinti teismai, o ne Lietuvių kalbos institutas. Be to, teismas neatsižvelgė į šios išvados akivaizdžius netikslumus, patvirtinančius, kad išvada pateikta neįsigilinus į IĮIDĮ prasmę ir sistemą.
  4. Pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinyje išdėstytų argumentų dėl BĮ 34 straipsnio 1 dalies 5 punkto, kuris nustato, kad banko vadovai yra ir banko filialų, atstovybių vadovai. Atsižvelgiant į šią normą bei IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte pateiktą asmenų sąrašą, akivaizdu, kad įstatymo leidėjo valia buvo apriboti draudimo išmokos mokėjimą bankų vadovaujančiam personalui ir jų šeimos nariams. IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina objektyvius kriterijus, apibrėžiančius, kam negali būti mokama išmoka. Įstatymas nenurodo subjektyvių kriterijų, tokių kaip tam tikrų įgalinimų neturėjimas, įgalinimų apimtis ir pobūdis, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovas buvo pačioje banko Snoras valdymo grandinės apačioje.
  5. Teismas neįvertino, kad IĮIDĮ nesieja draudimo įmokos mokėjimo ar nemokėjimo su IĮIDĮ 12 straipsnyje išdėstytų ribojimų taikymu. Ar asmuo patenka į IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą ratą asmenų, turi būti sprendžiama vadovaujantis draudžiamojo įvykio dienos duomenimis. Taigi aplinkybė, kad nuo atsakovo indėlių buvo mokamos įmokos, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovui teisę į draudimo išmoką. Direktyva, kurią įgyvendinant priimtas IĮIDĮ, nedraudžia valstybėms narėms nustatyti išimtį, jog draudimo apsauga netaikoma toje pačioje valstybėje įsteigto banko filialo vadovams.
  6. Pareikštam reikalavimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kadangi reikalavimas pareikštas dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuris nėra praleistas. Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimo išaiškinimai, kad ieškovui netaikomos Draudimo įstatymo nuostatos, ir kad ieškovo negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų, taip pat pagrindžia, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino. Be to, bet kuriuo atveju yra pagrindas, atsižvelgus į ieškinyje nurodytas aplinkybes, atnaujinti terminą, jeigu teismas nuspręstų, kad vis dėlto taikytinas vienerių metų terminas.
  7. Ieškovas išmoką atsakovui išmokėjo remdamasis AB banko Snoras pateiktas duomenimis, jeigu ieškovas imtų kvestionuoti banko pateiktus duomenis apie indėlininkus, operatyvus draudimo išmokų išmokėjimas taptų neįmanomas ir liktų neįgyvendinti tikslai išlaikyti finansų sistemos stabilumą ir indėlininkų pasitikėjimą. Be to, tokio beprecedentinio įvykio metu galėjo pasitaikyti ir žmogiškų klaidų, todėl ieškovo darbuotojos paaiškinimas negali sudaryti pagrindo atmesti ieškinio reikalavimus, kadangi laiške pateiktas išaiškinimas prieštarauja įstatymui.

13Atsakovas K. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. IĮIDĮ 1 straipsnyje vienareikšmiškai įtvirtinta, kad aptariamame įstatyme nurodyta „banko filialų“ sąvoka yra naudojama apibūdinti Lietuvos Respublikos įsteigtus užsienio bankų filialus. Taigi, „banko filialų“ sąvoka IĮIDĮ naudojama apibūdinti ne bet kokį banko padalinį, o tik užsienio bankų filialus, kurie įsteigti Lietuvos Respublikoje. Lietuvių kalbos institutui buvo pateiktas atsakovo atstovo paklausimas dėl IĮIDĮ 12 straipsnio nuostatų aiškinimo, į kurį atsakydamas Lietuvių kalbos institutas nurodė, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte naudojama sąvoka „banko filialai“ yra aiškintina taip, kaip ji yra apibrėžta IĮIDĮ 1 straipsnyje.
  2. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo neatitinka teleologinio, loginio ir sisteminio aiškinimo metodų. Šią nuostatą aiškinant taip, kaip ieškovė tai nurodo, t. y. kaip apimančią Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų vadovus, būtų prieita prie išvados, kad naudojama sąvoka neapima užsienio valstybėje įsteigto banko filialo Lietuvoje vadovų. Taigi indėlių draudimas pagal IĮIDĮ būtų taikomas užsienio banko filialų Lietuvos Respublikoje filialų vadovams, skirtingai nuo Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų Lietuvoje vadovų. Užsienyje įsteigto banko filialas Lietuvoje administravimo ir ekonominiu požiūriu yra savotiškas Lietuvoje įsteigto banko atitikmuo. Tuo tarpu iš pateiktos banko Snoras valdymo schemos akivaizdu, kad banko Snoras filialai tebuvo teritoriniai padaliniai, kurie savo esme galėjo būti pavadinti ir klientų aptarnavimo centrais ar atstovybėmis, o tokių filialų (teritorinių padalinių) vadovai iš esmės atliko tik vyriausiojo vadybininko funkcijas.
  3. Jei atsakovui būtų taikyta indėlių draudimo išimtis, nuo jo indėlio nebūtų mokėtos draudimo įmokos.
  4. Bankų įstatyme naudojamos banko vadovų bei filialų sąvokos yra suformuluotos išimtinai minėto įstatymo aiškinimo ir taikymo tikslais. Tuo tarpu sąvokos, naudojamos IĮIDĮ aiškinti ir taikyti, yra apibrėžtos IĮIDĮ. Šie du teisės aktai reglamentuoja visiškai skirtingus santykius, todėl tapatinti juos tarpusavyje ir vienoje jų apibrėžtas sąvokas taikyti kitam automatiškai nėra pagrįsta. Kita vertus, net jei IĮIDĮ naudojama sąvoka „banko filialo vadovai“ būtų aiškintina Bankų įstatymo kontekste, ieškovės nurodyta išvada vis tiek negalėtų būti padaryta. Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalyje, kuri suteikia mažiausią apsaugą banko vadovams ir kitiems asmenims, kurie gali būti laikomi iš dalies atsakingi dėl banko bankroto, nėra įtraukti banko filialų vadovai.
  5. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime nėra kalbama apie CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymą ar netaikymą reikalavimams, susijusiems su ieškovu. Nurodytame nutarime nėra analizuojamas susiklosčiusio santykio priskyrimas ar nepriskyrimas draudimo santykiams, o vertinta tik tai, ar ieškovas yra analogiška įmonė kitiems draudimo paslaugas teikiantiems subjektams. Draudimo įstatymo nuostata, nurodanti, kad Draudimo įstatymas nėra taikomas IĮIDĮ reglamentuojantiems santykiams, nustato būtent Draudimo įstatymo taikymo sritį, tačiau ne CK 1.125 straipsnio 7 dalis taikymo sritį bei neapriboja to, kas Lietuvos Respublikoje yra laikytina draudimo teisiniais santykiais.
  6. Pats ieškovas, savo tinklalapyje platindamas informaciją dėl to, kas neturi teisės į draudimo išmokas, nėra nurodęs banko teritorinių padalinių (filialų) vadovų. Be to, vadovaujantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo informuotas apie atsakovo einamas pareigas, tuo atveju, jei dėl kokios nors priežasties būtų laikoma, kad atsakovas iš tiesų neturėjo teisės į draudimo išmoką, draudimo išmoka iš atsakovo negali būti išreikalaujama, kadangi, byloje surinktais įrodymais patvirtinta, jog ieškovas ją išmokėjo, priimdamas visapusiškai ir nuodugniai apsvarstytą ir valingą sprendimą dėl draudimo išmokų mokėjimo BAB banko Snoras filialų vadovams, žinodamas ir suprasdamas savo veiksmų prasmę. Tuo atveju, jei ieškovas, prieš išmokėdamas draudimo išmoką atsakovui, iš tiesų netikrino, ar atsakovas turi teisę gauti draudimo išmoką, ieškovas turėtų būti pripažintas pažeidusiu įstatymu jam nustatytas pareigas.
  7. Svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti nėra.

15Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 23 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo priteisė ieškovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš atsakovo K. M. 53 797,85 Eur (185 753,22 Lt) nepagrįstai gautos draudimo išmokos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

16Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas, pagal kurį draudimo išmoka būtų mokama Lietuvos Respublikoje įsteigto banko filialo vadovui, o, pavyzdžiui, ir tuo labiau šio vadovo vaikams, įvaikiams, tėvams, taip pat pavyzdžiui 5 proc. banko akcinio kapitalo turinčiam asmeniui, nebūtų mokama, prieštarautų ne tik įstatymo bei minėto straipsnio tikslams, bet ir neatitiktų elementarios logikos dėsnių, kadangi reikėtų pripažinti, kad įstatymų leidėjas dėl nepaaiškinamų priežasčių įvertino užsienio bankų filialų ir Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų filialų veiklos ypatumus, jų vadovų įgaliojimus ir galimybę daryti įtaką banko valdymui ir eliminavo Lietuvos bankų filialų vadovus iš sąrašo asmenų, tačiau tos pačios taisyklės (vertinimo) netaikė kitiems punkte išvardytiems asmenims, kurių įtaka banko (kredito unijos) veiklai gali būti dar mažesnė nei banko filialo direktoriaus. Šią išvadą kolegija grindė istoriniu įstatymo aiškinimu, o pateiktą lietuvių kalbos specialistų išvadą įvertino kaip netikslią ir suabejojo jos (išvados) tinkamumu. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi IĮIDĮ nustatytą teisinį reguliavimą ir indėlių draudimo instituto specifiką bei tikslus, nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad IĮIDĮ 12 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „banko filialas“ turi būti suvokiama tik kaip užsienio banko filialas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, kad AB banko Snoras filialo direktoriai tiesiogiai buvo pavaldūs kai kurių banko departamentų vadovams, savaime nekeičia IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinio ir neatleidžia nuo įtvirtintos išimties taikymo. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė turėjo teisę, o ne pareigą patikrinti draudėjo, kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, pateiktus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutiko su atsakovo argumentu, kad nagrinėjamu atveju draudimo išmoka iš jo negali būti išreikalauta dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto apribojimo. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė, kad ieškovė sąmoningai, suprasdamas, jog ji neturi pareigos mokėti draudimo išmoką atsakovui, ją vis dėlto išmokėjo.

17Kadangi pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą imperatyvų apribojimą banko filialų vadovams negalėjo būti išmokamos draudimo išmokos ir išmoka atsakovui buvo išmokėta be teisinio pagrindo, todėl kolegija, spręsdama klausimą dėl ieškinio senaties termino pripažino, kad tarp šalių negalėjo susiklostyti draudimo teisiniai santykiai ir sprendė, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, o taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.), kuris nėra praleistas.

18Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

19Atsižvelgdamas į 1992 m. birželio 4 d. Komisijos pasiūlymo dėl Indėlių direktyvos COM(92) 188 final aiškinamojo memorandumo ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas bei į Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime Surmačs (C-127/14, ECLI:EU:C:2015:522) pateiktus išaiškinimus, kasacinis teismas darė išvadą, kad IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata atsakovui galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei jis pagal savo vykdytų funkcijų pobūdį patektų į Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodytas asmenų kategorijas. Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas pažymėjo, kad Teisingumo Teismas minėtoje byloje priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje aktualios išimties taikymas grindžiamas prielaida, jog Indėlių direktyvos I priedo 7 punkte nurodyti asmenys iš principo turi tokių gebėjimų ir žinių, susijusių su kredito įstaiga, kurioje jie laiko savo indėlius, kokių neturi daugelis indėlininkų, todėl tokiems asmenims gali būti netaikomos garantijos, kadangi jie dėl savo vykdomų funkcijų kredito įstaigoje arba dėl savo ryšių su pastarąja turi tokios informacijos ar gebėjimų, dėl kurių gali žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką (Sprendimo Surmačs 33 punktas). Siekiant įvertinti, ar Indėlių direktyvos išimtis galėtų būtų taikoma atsakovui nagrinėjamoje byloje, kasacinio teismo nuomone, turėtų būti vertinama, ar dėl savo vykdytų funkcijų jis galėjo turėti informacijos ir gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti BAB banke Snoras realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką, o tai reikėtų įvertinti ištyrus ne tik tai, kaip buvo įvardinta atsakovo pareigybė ir kokia ji buvo organizacinėje BAB banko Snoras struktūroje, bet ir visas reikšmingas su tuo susijusias aplinkybes, kurios galėtų atskleisti, ar atsakovas K. M. dėl savo vykdytų funkcijų BAB banke Snoras Klaipėdos filiale arba dėl savo ryšių su šia kredito įstaiga, turėjo tokios informacijos ar gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti šios įstaigos realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką.

20Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas kyla iš draudimo teisinių santykių, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Siekiant įvertinti, ar Indėlių direktyvos išimtis galėtų būtų taikoma atsakovui nagrinėjamoje byloje, pirmiausia, kasacinio teismo nuomone, reikėtų įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, tinkamai nustatė šiam klausimui ištirti reikšmingas faktines aplinkybes.

21Kadangi minėtų aplinkybių ištyrimas yra fakto klausimas, kuris negalėjo būtų nagrinėjamas kasacinės instancijos teisme, todėl byla buvo grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).

24Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar pagal IĮIDĮ nustatytą reglamentavimą Lietuvos Respublikoje įsteigto banko filialo vadovas turi teisę į draudimo išmokos gavimą, įvykus IĮIDĮ numatytam draudžiamajam įvykiui. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad byla buvo grąžinta Lietuvos apeliaciniame teismui, kad būtų įvertinta: 1) ar pirmos instancijos teismas spręsdamas, jog ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, tinkamai nustatė šiam klausimui ištirti reikšmingas faktines aplinkybes; 2) ar dėl savo vykdytų funkcijų BAB banko „Snoras“ Klaipėdos filiale arba dėl savo ryšių su šia kredito įstaiga atsakovas galėjo turėti informacijos ir gebėjimų, dėl kurių galėjo žinoti ir įvertinti BAB banko „Snoras“ realią finansinę padėtį ir su jos veikla susijusią riziką. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas būtent šiais aspektai ir vertins pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

25Dėl ieškinio senaties termino ir galimybės jį atnaujinti

26Ieškinio senaties terminai yra reglamentuojami CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus nuostatomis. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

27Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo ir IĮIDĮ nuostatas bei nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams būdingą specifiškumą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę teisiniai santykiai savo esme atitinka draudimo teisiniams santykiams būdingus bruožus, todėl laikytini draudimo teisiniais santykiais, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

28Ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Tvirtino, kad BAB banko Snoras draudiminis įvykis buvo precedento neturintis atvejis, kai per itin trumpą laiką turėjo būti užtikrintas draudimo išmokų išmokėjimas dideliam indėlininkų skaičiui, todėl atsirado klaidos, kurios sąlygojo nepagrįstą draudimo išmokų išmokėjimą. Jei ieškovė po draudiminio įvykio imtų kvestionuoti banko pateiktus duomenis apie indėlininkus, operatyvus indėlių draudimo išmokų išmokėjimas taptų neįmanomas, kas pakenktų finansų sistemos stabilumui ir indėlininkų pasitikėjimui indėlių garantijų sistema. Be to, po BAB banko Snoras draudžiamojo įvykio įvyko ir kiti draudžiamieji įvykiai (kredito unijos „Švyturio taupomoji kasa“, Nacionalinė kredito unija – 2013-01-24, AB Ūkio bankas – 2013-02-18, kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“ – 2013-05-09), kas taip pat neleido anksčiau patikrinti su BAB bankas „Snoras“ draudžiamuoju įvykiu susijusių draudimo išmokų išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

29Pirmos instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, sprendė, kad šie argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio nuostatos paneigia ieškovės teiginius, jog įmonė neturėjo ir neturi pareigos tikrinti draudėjo pateiktų duomenų. Be to, nurodė, kad ieškovė, prašydama atnaujinti terminą, nepagrįstai remiasi ta aplinkybe, jog buvo labai didelis išmokų gavėjų skaičius. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad prieš išmokant draudimo išmoką atsakovui, ieškovas konsultavosi su BAB banko Snoras administratoriumi bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ darbuotoja, kas patvirtina tai, jog šis klausimas buvo sprendžiamas.

30Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 dalys). CK 1.131 straipsnyje įtvirtinti ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai: ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013.). CK nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2012 m. rugpjūčio 17 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012 ir kt.).

31Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo konstatuoti, kad vertindamas pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino pirmos instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), nesivadovavęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 7 d., CK 1.5 str. 3, 4 dalys).

32Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad netrukus po AB banko „Snoras“ bankroto, t.y. 2011-11-27, buvo keliamas klausimas dėl AB banko „Snoras“ filialų vadovų teisės į draudimo išmoką. Į paklausimą, kas pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą įeina į sąvoką „filialo vadovas“, pati ieškovė atsakė, kad filialo vadovai šiuo atveju yra AB banko Snoras užsienio filialų Estijoje ir Latvijoje direktoriai. Tai patvirtina į bylą pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vyresniąja specialiste M. B..

33Tuo atveju, jei ieškovė prieš išmokėdama draudimo išmoką atsakovui iš tiesų netikrino, ar atsakovas turi teisę gauti draudimo išmoką, kaip tvirtina savo procesiniuose dokumentuose, sutiktina su atsakovu, kad būtų pagrindas pripažinti, jog ieškovė pažeidė įstatymu jai nustatytas pareigas. IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato draudimo įmonės taryba (IĮIDĮ redakcija galiojusi draudimo išmokos mokėjimo metu). Be to, ieškovės pareigą patikrinti, kad draudimo išmokos būtų mokamos tinkamai, patvirtina ir pačios ieškovės į bylą pateiktas norminis aktas „Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo procedūra ir kontrolė“ (patvirtintas 2005-09-11 ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. V-11, 2011-11-28 įsakymo redakcija). Taigi ieškovė turėjo ne tik įstatyminę pareigą prieš išmokėdama draudimo išmoką atsakovui tikrinti tokio veiksmo teisėtumą, bet ir detaliai reglamentuotas procedūras, kas pagrindžia, kad apie atsakovui išmokamą draudimo išmoką ir atsakovo statusą AB banke Snoras ieškovė žinojo arba turėjo žinoti išmokėdama draudimo išmoką.

34Nors ieškovė ir akcentuoja tai, jog buvo labai trumpas terminas, per kurį turėjo būti užtikrintas draudimo išmokų išmokėjimas indėlininkams, ir tai galėjo sąlygoti klaidas, tačiau pastebėtina, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė būtų naudojusis IĮIDĮ suteikta teise, esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios pasak ieškovės ir buvo susiklosčiusios, pratęsti įstatyme nustatytą terminą draudimo išmokoms išmokėti, kad galėtų būti tinkamai patikrinti jai pateikti duomenys apie atsakovo ir kitų asmenų teisę į draudimo išmoką bei kitas su tuo susijusias aplinkybes. Nepaisant to, kad nors AB banko „Snoras“ bankrotas, kaip tvirtina ieškovė, ir buvo beprecedentis įvykis, tačiau pagal tuo metu galiojusias IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, apibrėžiančias subjektų ratą, kuriems draudimo išmokos neturėtų būti išmokamos, draudimas turėjo būti taikomas vos kelioms asmenų kategorijoms. Ieškovui manant, kad minėta IĮIDĮ norma apima ir AB banko Snoras filialų vadovus, šiuos duomenis nebūtų buvę sudėtinga patikrinti, kadangi AB bankas Snoras turėjo tik 10 filialų, apie kuriuos informacija buvo viešai prieinama.

35Nagrinėjamo klausimo kontekste reikšmingomis negali būti laikomis ir tos aplinkybės, kada po BAB banko Snoras draudžiamojo įvykio įvyko ir kiti draudžiamieji įvykiai, tokie kaip kredito unijos „Švyturio taupomoji kasa“ ir Nacionalinės kredito unijos, AB Ūkio banko bei kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ bankrotai. Pastebėtina, kad minėtos kredito įstaigos bankrutavo laikotarpiu nuo 2013-01-24 iki 2013-05-09, o draudimo išmokos BAB banko Snoras indėlininkams buvo mokamos 2011 m. gruodžio mėnesį. Esant nurodytoms aplinkybėms, kiti draudžiamieji įvykiai, įvykę 2013 metais, negali būti vertinami kaip susiję su ieškovės veikla BAB banko „Snoras“ bankroto metu. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pretenzija atsakovui dėl neteisėtai gautos draudimo išmokos buvo pateikta tik 2014 m. birželio mėnesį, t.y. daugiau nei po metų po kitų ieškovės nurodomų draudžiamųjų įvykių.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

37Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl konstatuotina, jog, vertindamas ir kvalifikuodamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą ir jo atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, todėl pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino.

38Dėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo bei atsakovo pareigos grąžinti draudimo išmoką

39Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kilo ginčas ir dėl to, ar pagal IĮIDĮ nustatytą reglamentavimą Lietuvos Respublikoje įsteigto banko filialo vadovas turi teisę į draudimo išmokos gavimą, įvykus IĮIDĮ numatytam draudžiamajam įvykiui. Byloje nustatyta, kad atsakovas K. M. tiek banko sąskaitos sutarties su AB banku Snoras sudarymo metu, tiek ir draudžiamojo įvykio (bankroto bylos bankui iškėlimo) momentu, dirbo AB banko Snoras filialo Klaipėdoje vadovu. 2011 m. gruodžio 15 d. ieškovas išmokėjo atsakovui K. M. 185 753,22 Lt draudimo išmoką. 2014 m. gegužės 6 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. 2014 m. birželio 2 d. raštu atsakovui atsisakius grąžinti draudimo išmoką, kadangi jis nepatenka į IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą banko filialo vadovo kategoriją, ieškovė 2014 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 185 753,22 Lt (53 797,85 Eur) be teisinio pagrindo gautą draudimo išmoką ir 5 procentų metines procesines palūkanas. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad nors IĮIDĮ 12 straipsnyje sąvokos banko vadovas, banko filialo vadovas plačiau neaiškinamos, šios sąvokos turi būti suprantamos pagal šio įstatymo 1 straipsnį, t. y. kad bankai – tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigti bankai, o bankų filialai, tai Lietuvos Respublikoje įsteigtų užsienio bankų filialai. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad filialų vadovai, inter alia Klaipėdos filialo vadovas, neturėjo įgaliojimų ir galimybių vadovauti banko politikai, prižiūrėti banko veiklą, tikrinti rezultatus ar atlikti kitas funkcijas, susijusias su banko valdymu, todėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto apribojimai jiems negali būti taikomi.

40Ieškovė kategoriškai laikosi pozicijos, kad nors atsakovas nedalyvavo BAB banko Snoras valdybos susirinkimuose ir nepriiminėjo sprendimų, kurie galėjo nulemti banko veiklą, tačiau atsakovas, kaip BAB banko Snoras Klaipėdos filialo vadovas, pagal savo funkcijas turėjo žinoti apie banko finansinę situaciją ir veiklos planus, kadangi jis nuolat būdavo informuojamas apie situaciją banke, periodinių susirinkimų metu supažindinamas su aktualiais veiklai klausimais. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad jis nei dėl savo vykdytų funkcijų BAB banke Snoras, nei dėl savo ryšių su BAB banku Snoras neturėjo jokios informacijos ar galimybės žinoti ir įvertinti BAB banko Snoras realią finansinę padėtį, kadangi jo pareigos AB banko „Snoras“ struktūroje nesuteikė jam jokių teisių, pareigų ar funkcijų, kurių pagrindu jis būtų galėjęs gauti informacijos, susijusios su viso banko finansine padėtimi.

41Sutiktina su pirmos instancijos teismu, kad į bylą pateikta banko valdymo struktūros schema patvirtina, jog filialų vadovai buvo pačioje valdymo grandinės apačioje, jie neturėjo įgaliojimų ir galimybių vadovauti banko politikai, prižiūrėti banko veiklą, tikrinti rezultatus ar atlikti kitas funkcijas, susijusias su banko valdymu. Į bylą pateikti AB banko Snoras filialo direktoriaus pareiginiai nuostatai, patvirtinti 2011-04-29 banko prezidento R. B. (toliau – Pareiginiai nuostatai), aiškiai apibrėžia atsakovo, kaip AB banko Snoras Klaipėdos filialo vadovo teises, pareigas ir funkcijas. Pareiginių nuostatų 2 punkte yra išvardinti filialo direktoriaus uždaviniai, t.y. užtikrinti efektyvų, pelningą filialo darbą ir veiklos planų kūrimą, užtikrinti, kad filiale laiku kokybiškai ir šiuolaikiškai būtų teikiamos bankinės paslaugos, užtikrinti efektyvų, kokybišką ir profesionalų klientų aptarnavimą pagal banke galiojančius standartus, vykdyti kreditų ir indėlių politiką, pelningai panaudojant banko išteklius. Pareiginių nuostatų 3 punkte yra suformuluotos funkcijos minėtiems uždaviniams įgyvendinti, kurios yra susijusios išimtinai tik su konkretaus filialo veiklos organizavimu, o ne viso banko veikla. Paminėtina ir tai, kad filialo vadovui suteiktos teisės (duoti privalomus vykdyti nurodymus filialo darbuotojams ir reikalauti jų atsakomybės, gauti iš banko darbuotojų informaciją ir išteklius, reikalingus savo funkcijoms ir užduotims vykdyti, turėti tinkamai įrengtą darbo vietą, dalyvauti banko darbuotojų pasitarimuose ir kituose renginiuose, kuriuose svarstomi jo kompetencijai priskirtini klausimai, nustatyta tvarka kelti savo kvalifikaciją banko lėšomis (Pareiginių nuostatų 4 punktas)) taip pat buvo išimtinai susijusios tik su konkretaus filialo veikla. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad AB banko „Snoras“ Klaipėdos filialo nuostatų VI skirsnio 1 punkte aiškiai nurodyta, jog filialo direktorius yra tiesiogiai pavaldus Filialų valdymo tarnybos direktoriui. Tai patvirtina ir į bylą pateikta AB banko „Snoras“ valdymo schema, iš kurios matyti, kad filialų direktoriai, įskaitant ir atsakovą, buvo tiesiogiai pavaldūs Mažmeninio verslo tarnybai ir jos departamentams bei buvo pačioje banko valdymo struktūros apačioje. VII skirsnio 2 punkte numatyta, kad planinį ir neplaninį auditą filiale atlieka banko Vidaus audito tarnyba, o visuotinio akcininkų susirinkimo, banko tarybos ar valdybos pavedimu – ir banko revizorius, o ne pats filialas. Taigi atsakovas pagal jam suteiktas teises objektyviai neturėjo galimybių žinoti apie tikrąją AB banko „Snoras“ finansinę padėtį, susipažinti su viso banko buhalteriniais duomenimis ar daryti kokią nors įtaką banko veiklai, kadangi jis turėjo teisę dalyvauti bendruose banko susirinkimuose ar pasitarimuose tik tiek, kiek tai buvo susiję su Klaipėdos filialo veikla, AB banko „Snoras“ buhalterija buvo centralizuota, banko filialuose buhalterijos nebuvo. Viešai prieinamoje informacijoje jokių užuominų apie blogą banko finansinę padėtį nebuvo.

42Kaip nepagrįsti atmestini ieškovės teiginiai, kad banko finansinė padėtis buvo aptariama periodinių susirinkimų metu. Pastebėtina, kad ieškovė šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, šie teiginiai yra grindžiami tik bendro pobūdžio samprotavimais. Be to, sutiktina su atsakovu, jog šie ieškovės teiginiai vertintini kaip nelogiški ir tuo aspektu, kad tuo atveju, jei atsakovas būtų žinojęs apie realią banko padėtį, jis nebūtų toliau laikęs savo turimų lėšų banke ir pataręs tai daryti savo artimiems giminaičiams. Tai, jog atsakovo artimieji savo pinigines lėšas taip pat laikė AB banke Snoras patvirtina faktas, jog Klaipėdos apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-723-265/2016 pagal ieškovės ieškinį atsakovo dukrai E. G. dėl nepagrįstai gautos indėlio draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-117-164/2016 pagal ieškovės ieškinį atsakovo motinai R. J. M. dėl nepagrįstai gautos indėlio draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, o Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-110-494/2016 pagal ieškovės ieškinį atsakovo dukrai L. V. taip pat dėl nepagrįstai gautos indėlio draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

43Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad nei dėl savo pareigų AB banke „Snoras“, nei dėl savo santykių su banku atsakovas objektyviai neturėjo galimybės turėti jokių duomenų, susijusių su tikrąja AB banko Snoras finansine padėtimi, kas nagrinėjamu atveju sudarytų teisinį pagrindą taikyti IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą išmokėti draudimo išmoką, todėl konstatuotina, jog ieškovė atsakovui draudimo išmoką išmokėjo teisėtai.

44Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

45Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimu, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako ir jų nagrinėjamo bylos kontekste neanalizuoja.

46Dėl bylos procesinės baigties

47Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, kurio ieškovės apeliacinio skundo argumentais pakeisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų

49Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

50Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui atlyginimo. Atsakovas į bylą yra pateikęs prašymą iš ieškovės jam priteisti 7 518,01 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 541,94 Eur – pirmos instancijos teisme, 1 158,48 Eur – Lietuvos apeliaciniame teisme, 2 000 Eur – Lietuvos Aukščiausiajame teisme, ir 2 817,59 Eur – pakartotinai bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme). Pastebėtina, kad klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, atlyginimo jau yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu, kuris šiuo procesiniu sprendimu paliekamas nepakeistas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrįsta būtų spręsti tik dėl likusių bylinėjimosi išlaidų, t.y. 1 158,48 Eur – Lietuvos apeliaciniame teisme, 2 000 Eur – Lietuvos Aukščiausiajame teisme, ir 2 817,59 Eur – pakartotinai bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, priteisimo.

51Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismuose, yra tinkamai pagrįstos, bei atitinkančios teisingumo ir protingumo kriterijus, nagrinėjamos bylos pobūdį, sudėtingumą ir suteiktos teisinės pagalbos apimtį, todėl priteistinos visa apimti iš ieškovės. Tuo tarpu vertinant prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant antrą kartą pagrįstumą, visų pirma, pastebėtina, kad nors pagal PVM sąskaitą – faktūrą Serija NIP Nr. 23277 yra prašoma priteisti 2 817,59 Eur, tačiau iš su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikto SEB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad už teisines paslaugas realiai sumokėta buvo tik 1 999,98 Eur, kas suponuoja išvadą, kad realiai atsakovas bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir patyrė tik 1 999,98 Eur išlaidų. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą buvo nurodęs, kad advokato išrašyta sąskaita atstovaujamam asmeniui nereiškia tokių išlaidų apmokėjimo, nesant byloje pateikto tokių išlaidų apmokėjimą patvirtinančio dokumento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2010, 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2010). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, bylą nagrinėjant antrą kartą apeliacinės instancijos teisme, atsakovas teismui pateikė tik papildomus rašytinius paaiškinimus ir atsikirtimus į ieškovės rašytinius paaiškinimus, todėl net ir 1 999,98 Eur bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju vertintinos kaip pernelyg didelės, nebūtinos ir akivaizdžiai viršijančios Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008), atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant antrą kartą mažintinos iki 500 Eur.

52Taigi atsakovui iš ieškovės iš viso priteistina 3 658,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

53Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

54Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

55Atsakovui K. M. (a.k. ( - ) priteisti iš ieškovės VĮ „Investicijų ir indėlių draudimas“ 3 658,48 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus keturiasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos gavimo pagrįstumo ir teisėtumo bei... 4. Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį... 7. Teismas nustatė, kad K. M. nuo 1999 m. kovo 15 d. iki 2012 m. sausio 16 d.... 8. Įvertinęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad... 9. Pirmos instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 3... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Ieškovė VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniu skundu... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 13. Atsakovas K. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą... 14. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais... 15. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 23 d. sprendimu panaikino... 16. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad IĮIDĮ 12... 17. Kadangi pagal IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą imperatyvų... 18. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi Lietuvos... 19. Atsižvelgdamas į 1992 m. birželio 4 d. Komisijos pasiūlymo dėl Indėlių... 20. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovės... 21. Kadangi minėtų aplinkybių ištyrimas yra fakto klausimas, kuris negalėjo... 22. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 24. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar... 25. Dėl ieškinio senaties termino ir galimybės jį atnaujinti... 26. Ieškinio senaties terminai yra reglamentuojami CK pirmosios knygos IV dalies... 27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos draudimo... 28. Ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių... 29. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus dėl praleisto... 30. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo... 31. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo konstatuoti,... 32. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad netrukus po AB banko... 33. Tuo atveju, jei ieškovė prieš išmokėdama draudimo išmoką atsakovui iš... 34. Nors ieškovė ir akcentuoja tai, jog buvo labai trumpas terminas, per kurį... 35. Nagrinėjamo klausimo kontekste reikšmingomis negali būti laikomis ir tos... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra... 37. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog... 38. Dėl IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo bei atsakovo pareigos... 39. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kilo ginčas ir dėl to,... 40. Ieškovė kategoriškai laikosi pozicijos, kad nors atsakovas nedalyvavo BAB... 41. Sutiktina su pirmos instancijos teismu, kad į bylą pateikta banko valdymo... 42. Kaip nepagrįsti atmestini ieškovės teiginiai, kad banko finansinė padėtis... 43. Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad nei dėl savo pareigų AB... 44. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų... 45. Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame... 46. Dėl bylos procesinės baigties... 47. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmos instancijos... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 50. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, spręstinas klausimas dėl... 51. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi... 52. Taigi atsakovui iš ieškovės iš viso priteistina 3 658,48 Eur bylinėjimosi... 53. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 54. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti... 55. Atsakovui K. M. (a.k. ( - ) priteisti iš ieškovės VĮ „Investicijų ir...