Byla 1A-2-417/2016
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių. G. I. civilinis ieškinys atmestas

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Zigmo Pociaus, sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, dalyvaujant išteisintajam V. V., išteisintojo gynėjui advokatui Sigitui Čepui, nukentėjusiajai G. I., nukentėjusiosios atstovui advokatui J. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. I. atstovo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių. G. I. civilinis ieškinys atmestas.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. gegužės 28 d., apie 16.30 val., UAB ( - ) filialo patalpose, adresu ( - ) g. ( - ), lankytojų priėmimo salėje, siekdamas atimti dokumentą, griebė dešine ranka buvusiai banko darbuotojai G. I. už kairės rankos plaštakos, ją stipriai suspaudė, sukeldamas nukentėjusiajai stiprų fizinį skausmą, ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

4Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios G. I. atstovas advokatas Jonas Špelveris prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažinti V. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką ir paskirti jam bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

5Nurodo, jog šią bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Suabejojęs kaltinančių įrodymų objektyvumu teismas nuosprendį pagal pareikštus V. V. kaltinimus pagrindė ne visais įrodymais, vertino atskirai kiekvieną iš surinktų įrodymų, neanalizuodamas jų visumos, neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esačių įrodymų ir ši aplinkybė sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

6Atstovas mano, kad V. V. duodamas parodymus nebuvo nuoseklus ir jo parodymai negali būti pripažinti patikimais ir nenuginčijamais. V. V. yra suinteresuotas šios bylos baigtimi ir siekia, kad nebūtų pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes jo užimamos pareigos banke kaip vadovo yra nesuderinamos su teistumo atsiradimu, todėl teismas neturėtų jų pripažinti patikimais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, jie paneigia nukentėjusiosios parodymus ir daro juos nepatikimus ir prieštaringus.

7Pasak nukentėjusiosios atstovo, teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir tyrė tik vadovaudamasis patikimais pripažintais V. V. parodymais ir atliko jų analizę tik per V. V. nekaltumo įrodinėjimo prizmę. Pažymi, kad teismo nuosprendyje nurodyta, jog šio kaltinamojo parodymai nuoseklūs, jis kategoriškai neigia, kad vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją ir neketino to daryti, o tik stengėsi išsaugoti iš nukentėjusiosios rankų paimtą dokumentą. Teismas savo išvadose nurodė, kad banko patalpose nurodytu laiku tarp filialo vadovo V. V. ir buvusios banko darbuotojos G. I. įvyko konfliktas, kurio metu V. V. iš nukentėjusiosios rankų paėmė jos pasirašytą banko dokumentą. Akcentuoja, kad nukentėjusioji tvirtino, jog būtent šioje vietoje ir kilo pats svarbiausias įvykis, kai V. V. suėmęs jos ranką fiziškai stipriai ją suspaudė ir iš jos rankos tokiu būdu atėmė minėtą dokumentą. Po šio veiksmo jos ranka paraudo ir ji jautė fizinį skausmą. Būtent dėl šio sužalojimo jai ir buvo nustatytas sužalojimas, kuris teismo medicinos specialisto išvadoje pripažintas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Nurodo, jog teismo išvadose nurodyta, kad kaltinamojo V. V. veiksmus, jog jis prieš nukentėjusiąją smurto nevartojo, teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja R. M., kartu ir kitos dvi liudytojos S. G. ir A. N.. Advokato manymu, nors šios liudytojos teisme prieš duodamos parodymus buvo įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už aiškiai melagingų parodymų davimą, jų parodymų patikimumu galima suabejoti, nes V. V. yra jų vadovas ir viršininkas, todėl akivaizdu, kad jos tikrai neduos parodymų, kurie yra nenaudingi šiam asmeniui. Atkreipia dėmesį į tai, kad jų apklausų metu V. V. gynėjas šioms liudytojoms uždavinėjo klausimus su akivaizdžiai menamais atsakymais: „<...>ar nukentėjusioji puolė V. V.<...>, <...>ar V. V. gynėsi<...>, <...>ar jam buvo suplėšyti marškiniai<...>, <...> ar V. V. nevartojo smurto<...>“ ir panašiai. Taip pat atstovas nurodo, jog teismas padarė išvadą, kad šias minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Pasak advokato, tai klaidinga išvada, nes vaizdo įrašas, kurį pateikė kaltinamasis iki įrodymų tyrimo pradžios, teismo posėdžio metu nebuvo peržiūrėtas ir nebuvo aptartas, užduodant liudytojams klausimus, nes jų parodymai galbūt nesutapo su minėtame vaizdo įraše esančiomis aplinkybėmis, todėl nuosprendyje padaryta išvada dėl šio įrodymo pripažinimo tinkamu yra padaryta klaidinga ir neteisinga išvada, nes šis įrodymas negali būti pripažintas patikimu BPK 20 straipsnio prasme, kadangi jis neištirtas įstatymų nustatyta tvarka.

8Akcentuoja, kad teismas pripažino, jog po šio įvykio galima suprasti ir šio įvykio metu nukentėjusioji patyrė kairės plaštakos nugarinio paviršiaus nežymų sužalojimą, kurį patvirtino specialisto išvada ir liudytojos R. M. parodymai. Tačiau teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad jokių kitų objektyvių įrodymų, jog nukentėjusiajai rankos sužalojimą padarė būtent V. V., išskyrus nukentėjusiosios parodymus, bylos medžiagoje nėra, todėl vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai. Atstovo manymu, teismas, darydamas išvadas dėl V. V. nekaltumo prezumpcijos, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus vertino tik V. V. nekaltumui pagrįsti ir neatliko išsamios jų analizės V. V. kaltumui ar nekaltumui pagrįsti, todėl nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) visų įvykio aplinkybių ištyrimo aspektu.

9Apeliantės atstovas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl nukentėjusiosios parodymų kaip įrodymų patikimumo, tačiau iš jų vertinimo nuosprendyje mano, kad galima daryti išvadą, jog teismas nukentėjusiosios parodymais netiki, tačiau kodėl jų negalima pripažinti patikimais ir nenuginčijamais, teismas nuosprendyje neaptarė ir neakcentavo. Mano, kad teismas vertindamas G. I. parodymų patikimumą turėjo nuosprendyje nurodyti ir tai, kad jau tą patį vakarą G. I. dėl rankos sužalojimo kreipėsi į VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyrių, kur jai buvo suteikta medicininė pagalba ir paskirtas ambulatorinis gydymas. Nurodo, kad pagal gautą iš gydymo įstaigos informaciją apie nukentėjusiosios sužalojimą, Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto Pirmojo policijos komisariato VPS buvo pradėtas šio įvykio tyrimas. 2015 m. birželio 3 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodant, kad dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas nėra atliekamas ir nukentėjusiajai G. I. pasiūlyta ginti savo pažeistas teises privataus kaltinimo proceso (BPK 407 straipsnis) tvarka kreipiantis į teismą. Apskundus šį nutarimą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai, 2015 m. liepos 9 d. buvo priimtas prokurorės V. K. nutarimas nukentėjusiosios prašymo netenkinti ir anksčiau minėto nutarimo nepanaikinti tais pačiais motyvais ir pagrindais. Pažymi, kad tiek ligoninės dokumentuose, tiek specialisto išvadose, tiek ikiteisminio tyrimo dokumentuose atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad visais atvejais nukentėjusioji paaiškino, jog 2015 m. gegužės 28 d., apie 16.30 val., UAB ( - ) patalpose žodinio konflikto metu tarp jos ir administracijos vadovo vyko susistumdymas, jo metu V. V. griebė jai už rankos, ją stipriai suspaudė ir ją sužalojo. Pasak atstovo, tai patvirtina, kad nuo pat įvykio dienos iki bylos nagrinėjimo teisme dienos nukentėjusioji G. I. buvo nuosekli, davė nekintančius parodymus, kurie užfiksuoti tiek teisiamojo posėdžio protokole, tiek anksčiau minėtuose procesiniuose dokumentuose, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai turėjo būti pripažinti patikimais ir teismas privalėjo jais vadovautis ir nėra pagrindo juos atmesti ar pripažinti nepatikimais.

10Pasak advokato J. Špelverio, Klaipėdos miesto apylinkės teismas dėl tokios įrodymų tyrimo proceso tvarkos ir jų įvertinimo leistinumo prasme tapo šališkas ir kartu buvo padarytas Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo pažeidimas, nes nagrinėjant kaltinamojo V. V. bylą, nukentėjusiajai nebuvo užtikrinta jos teisė į nešališką teismą, kadangi šis teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nevertino ir atmetė ne tik pačios nukentėjusiosios parodymus, bet ir liudytojų R. M., R. N. parodymus, kitus jau minėtus rašytinius įrodymus bei vadovavosi vien tik V. V. parodymais bei šiam pavaldžių pagal pareigas banke liudytojų R. M., S. G., A. N. parodymais, kurie taip pat negali būti pripažinti patikimais dėl jau išvardytų ir nurodytų šiame skunde aplinkybių.

11Taip pat nukentėjusiosios atstovas skunde nurodo, jog teismas nustatė, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai nurodytos pasekmės atsiranda tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Už minėtų veiksmų padarymą dėl neatsargumo baudžiamoji atsakomybė neatsiranda. Teismas taip pat padarė prielaidą, kad jei nukentėjusioji ir patyrė sužalojimus nuo kontakto su kaltinamuoju, negalima padaryti išvados, kad tokie kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti į tai, kad tyčia sužalotų nukentėjusiąją ar tyčia jai sukeltų fizinį skausmą. Akcentuoja, kad teismas neargumentavo ir nepaaiškino, kodėl padarė tokią prielaidą ir išvadą. Pasak nukentėjusiosios advokato, kaltinamasis V. V., būdamas aukštas, stambus ir fiziškai tvirtas vyriškis, griebdamas už rankos labai menko fizinio sudėjimo moteriai, pagal savo pareigas ir išsilavinimą tikrai suprato ir suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, nes niekam nesuteikta teisė liesti svetimą žmogų, o ranką fiziškai stipriai suspausdamas numatė ir turėjo numatyti, kad gali atsirasti žalingi padariniai, tai yra kūno sužalojimai, bet nors jų ir nenorėjo ir nesiekė sužaloti nukentėjusiosios, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

12Advokato J. Špelverio manymu, visa tai yra pagrindas pripažinti, kad teismo išvados dėl nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo yra grindžiamos neišsamiu bylos duomenų įvertinimu, o įrodymai įvertinti atskirai nuo jų visumos. Taip teismas pažeidė BPK reikalavimus. Liko neišaiškintos visos anksčiau išdėstytos svarbios bylai aplinkybės, todėl išteisinamasis nuosprendis V. V. priimtas nepagrįstai, tai sudaro galimybę kaltininkui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

13Atstovas akcentuoja, kad byloje yra pareikštas civilinis ieškinys, todėl teismui patenkinus apeliacinį skundą ir priėmus naują nuosprendį, turi būti išspręsti ir nukentėjusiosios G. I. ieškinio reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

14Atsiliepimu išteisintasis V. V. prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jis sužalojo G. I. (sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrukdymą). Pažymi, jog G. I. jo kaltę įrodinėjo savo parodymais, 2015 m. birželio 25 d. specialisto išvada Nr. GI 124/15(03), ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimais ir liudytojo R. N. parodymais. G. I. jį kaltino, kad jis 2015 m. gegužės 28 d., apie 16.30 val., UAB ( - ) filialo patalpose atimdamas dokumentą stipriai suspaudė jos kairę ranką. Išteisintasis atkreipia dėmesį, kad 2015 m. birželio 25 d. specialisto išvada Nr. G 1124/15(03) daryta praėjus beveik mėnesiui po įvykio iš pateiktų medicininių dokumentų, ir šioje išvadoje tik konstatuota patirta trauma (poodinė kraujosruva kairės plaštakos nugariniame paviršiuje), ir tai, kad trauma patirta dėl kieto buko daikto poveikio. Akcentuoja, kad byloje nekyla ginčas dėl patirtos traumos, bet kyla ginčas dėl to, kas tą traumą sukėlė, o 2015 m. birželio 25 d. specialisto išvadoje Nr. G 1124/15(03) atsakymas į šį klausimą nepateiktas. Nurodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo prašoma teismo apklausti specialistą gyd. G. P. dėl aplinkybių, susijusių dėl kieto buko daikto galimo identifikavimo, tačiau šis prašymas buvo pagrįstai atmestas, nes, išteisintojo manymu, akivaizdu, kad tokį sužalojimą galėjo padaryti bet koks kietas daiktas. Taip pat pažymi, kad ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimai ir kita medžiaga nepatvirtina jo kaltės, nes šiuose dokumentuose nėra konstatuota, kad G. I. sužalojimus padarė jis. Tuo tarpu liudytojas R. N. tik patvirtino, kad G. I. parodė mėlynes keliose vietose ant rankos, tačiau paties įvykio liudytojas nematė, nes banko patalpose jo nebuvo.

15Pasak V. V., byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis G. I. nežalojo. Nurodo, kad CD-R kompiuterinėje laikmenoje su užrašu „Klaipėdos fil. 2015-05-28“ yra du vaizdo įrašai (failai) su pavadinimais „klp fil_08_20150528_160000“ ir „klp fil_08_20150528_161500“ bei paleidžiamosiomis programomis. Šiuose vaizdo įrašuose matosi dalis paties konflikto, iš kurio, pasak išteisintojo, akivaizdu, kad G. I. puola jį, bandydama atimti dokumentą, o jis atstatęs ranką, pasyviai traukiasi. Mano, kad šis vaizdo įrašas įrodo, jog agresiją vartojo ne jis, o G. I.. Akcentuoja, kad teismui yra pateikęs 2015 m. rugsėjo 29 d. antstolės B. Tamkevičienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matosi, kad jis 2015 m. gegužės 29 d. SMS žinute pasiūlė G. I. susitaikyti, pažadėjo atsiimti savo pareiškimą iš policijos. Iš šio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad G. I. 2015 m. gegužės 29 d. SMS žinute sutiko susitaikyti. Atsižvelgiant į tai jis atsisakė kaltinimų G. I. ir Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK Viešosios policijos skyriaus 2015 m. birželio 3 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, jam atsiėmus pareiškimą. Nurodo, jog vertinant SMS susirašinėjimą, akivaizdu, kad jis nežinojo, jog yra kaltinamas padaręs sužalojimą, nes atsiprašė dėl savo elgesio negrąžinant dokumento, bet ne dėl fizinio skausmo ar sužalojimo, be to, sutiko atsiimti savo pareiškimą, to paties neprašydamas padaryti G. I., t. y. žinodamas visas įvykio aplinkybes, net negalvojo, kad jis gali būti kuo nors kaltinamas. Pažymi, kad liudytoja R. M. parodė teismui, jog jis dokumentą tik ištraukė iš G. I. rankos jos net neliesdamas, jokio smurto nevartojo, o priešingai, ištraukus dokumentą jį užpuolė G. I., bandydama jį atimti. Išteisintojo manymu, R. M. parodymais nėra pagrindo abejoti, nes iš vaizdo įrašo matyti, kad R. M. staiga išbėga iš stiklinės patalpos, o po to iš karto pasirodo jis traukdamasis nuo jį puolančios G. I.. Pažymi, kad liudytojos A. N. ir S. G. konflikto pradžios stiklinėje patalpoje nematė, tačiau taip pat patvirtino, kad puolamas buvo jis ir kad G. I. suplėšė jo marškinius.

16Pasak V. V., Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes jis jokio smurto prieš G. I. nevartojo, todėl negalėjo jos sužaloti. Būtent todėl byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus pačios G. I. duotus parodymus, kad jis ją sužalojo. Nurodo, kad G. I. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie yra prieštaringi, nesutampa su faktinėmis aplinkybėmis, užfiksuotomis vaizdo įrašuose.

17Akcentuoja, kad vertinant Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2015 m. liepos 9 d. nutarimą atsisakyti tenkinti skundą matyti, kad G. I. keitė savo parodymus nuolat pildydama jam teikiamus kaltinimus, t. y. iš pradžių jis buvo kaltinamas rankos sužalojimu ir tyčiojimusi, o skunde prokuratūrai jau buvo apkaltintas ir grasinimu bei poveikiu liudytojai. Teisme 2015 m. spalio 13 d. duodama parodymus, G. I. nurodė dar vieną naują aplinkybę – nagų žymes ant jos rankos. Pažymi, kad G. I. jokiame dokumente iki tol neminėjo apie ant jos rankos paliktas nagų žymes, to nematė nė vienas liudytojas, tai neužfiksuota 2015 m. birželio 25 d. specialisto išvadoje, iš ko darytina išvada, kad minėto sužalojimo nebuvo. Mano, jog tikėtina, kad šį naują tariamą sužalojimą G. I. sugalvojo tam, kad paneigtų jo prieš tai teismui duotus parodymus, jog ji, elgdamasi agresyviai, jį staigiai puldama, ranką galėjo pati bet kur susitrenkti, pavyzdžiui, į duris ar jų rankeną, stalą, sieną ar pan.. Nurodo, jog teisme duodama parodymus G. I. pati pripažino suplėšiusi jam marškinius ir nurodė, kad tai padarė netyčia. G. I. taip pat jį kaltino jos įžeidinėjimu, tačiau tai paneigė liudytojos R. M., A. N. ir S. G.. Mano, kad G. I. įžeidinėjimus išsigalvojo. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. I. 2015 m. spalio 13 d. duodama parodymus teisme paaiškino, jog konflikto pradžioje jie stiklinėje patalpoje buvo tik dviese, o dokumentas buvo suglamžytas ir suplėšytas stiklinėje patalpoje. Nurodo, kad šie G. I. parodymai yra akivaizdžiai neteisingi. Liudytoja R. M. parodė, kad ji matė, kaip stiklinėje patalpoje jis išėmė iš G. I. rankos dokumentą jos nepaliesdamas ir kaip G. I. per stalą puolė jį. Pažymi, kad iš vaizdo įrašo taip pat matosi, kaip R. M. įeina į stiklinę patalpą, ten pastovi, o po to staiga išbėga, o iš paskos traukdamasis nuo G. I. išeina ir jis. Tai įrodo, kad stiklinėje patalpoje jie buvo ne dviese, o trise. Be to, iš šio vaizdo įrašo matosi, kad dokumentą jis laikė rankoje sveiką ir nesuglamžytą, tai, pasak išteisintojo, taip pat paneigia G. I. parodymus, jog dokumentas buvo suglamžytas ir suplėšytas tariamų grumtynių stiklinėje patalpoje metu. Pažymi, kad G. I. parodymai yra abejotini ir dėl to, kad jam SMS žinute jos atsiprašius dėl jo elgesio negrąžinant dokumento, jie susitaikė, dėl to jis atsiėmė savo pareiškimą iš policijos, tačiau G. I. ne tik kad neinformavo jo apie priešpriešinius kaltinimus, bet ir padavė jį į teismą, tai vertintina kaip apgaulė.

18Išteisintasis V. V. nurodo, kad UAB ( - ) bankas įtarė G. I. prisidėjus prie 79 955,22 Eur vagystės iš valiutos keityklos kasos, kurioje ji dirbo. Dėl to buvo paduotas 2015 m. gegužės 28 d. pareiškimas Nr. S/DVS-1046, kuriuo buvo prašoma dėl G. I. pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 79 955,22 Eur pasisavinimo ir priimtas 2015 m. gegužės 28 d. įsakymas Nr. 712K „Dėl drausminės nuobaudos G. I. skyrimo“, t. y. G. I. atleista iš darbo. Dėl įtarimo vagyste buvo sulaikytas ir UAB ( - ) banke esantis G. I. indėlis. Mano, kad iš G. I. pareiškimų ir skundų matyti, jog ji buvo įsitikinusi, kad visus šiuos veiksmus atlieka jis, nors faktiškai visus sprendimus šiais klausimais priiminėjo UAB ( - ) banko centrinės būstinės darbuotojai, o jis buvo tik tarpininkas, kuris bendravo su G. I. įteikdamas jai dokumentus. Tai matyti iš teismui pateiktų UAB ( - ) banko dokumentų, kuriuos ruošė ne Klaipėdos filialas, o banko centrinė buveinė. Išteisintojo manymu, gali būti, kad šis G. I. kaltinimas jam yra kerštas už jos atleidimą iš darbo, indėlio negrąžinimą ir žalos atlyginimo reikalavimą. Jokio smurto prieš G. I. jis nevartojo, jokių sužalojimų nepadarė, fizinio skausmo nesukėlė, todėl nesutinka, kad iš jo būtų priteistas žalos atlyginimas. Mano, kad civilinis ieškinys atmestas pagrįstai.

19Teismo posėdyje išteisintasis V. V. ir jo gynėjas advokatas S. Čepas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji G. I. ir jos atstovas advokatas J. Špelveris prašo apeliacinį skundą tenkinti.

20Apeliacinis skundas atmestinas.

21Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

22Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

23Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

24Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, t. y. nuosprendyje išvardijo visus tiek įžanginei, tiek aprašomajai, tiek ir rezoliucinei nuosprendžio dalims priskirtus duomenis. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo esmę, nustatytas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas dėl V. V. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu iš esmės atitinka išteisinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.

25Nukentėjusiosios advokatas apeliaciniu skundu nesutikdamas su V. V. išteisinimu, ginčija įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl V. V. išteisinimo. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad V. V. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų matyti, kad nukentėjusiosios atstovas siekia, jog būtų panaikintas išteisinamasis nuosprendis ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

26Nukentėjusiosios atstovas skunde teigia, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir tyrė tik vadovaudamasis patikimais pripažintais V. V. parodymais ir nepagrįstai atmetė G. I. parodymus, kuriuos teismas turėjo pripažinti patikimais ir jais vadovautis, nes pastaroji buvo nuosekli nuo įvykio dienos iki bylos nagrinėjimo teisme dienos. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas padarė išvadą, kad V. V. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: teisiamojo posėdžio metu liudytojų R. M., S. G., S. N., R. N. parodymais, paties V. V. duotais parodymais, nukentėjusiosios G. I. paaiškinimais, specialisto išvada, vaizdo įrašais ir kitais byloje esančiais duomenimis, todėl nepagrįstai nukentėjusiosios atstovas skunde teigia, jog apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė tik V. V. parodymų pagrindu. Visi šie įrodymai buvo ištirti posėdyje, nustatyta, kurie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia įvykio aplinkybes, kurie prieštarauja vieni kitiems, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti priešingą išvadą dėl V. V. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

27Nukentėjusiosios advokato nuomone, byloje pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog V. V. pavartojo smurtą prieš G. I., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės atstovo argumentais neturi pagrindo sutikti. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio nusikaltimo sudėtis materiali, taigi mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu.

28Byloje nustatyta, jog 2015 m. gegužės 28 d., apie 16.30 val., UAB ( - ) filialo patalpose tarp filialo vadovo V. V. ir buvusios banko darbuotojos G. I. įvyko konfliktas, kurio metu V. V. iš nukentėjusiosios rankų paėmė jos pasirašytą banko dokumentą. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji aktyviais veiksmais bandė iš V. V. šį dokumentą atgauti, o V. V. jo nesutiko atiduoti ir stengėsi šį dokumentą išsaugoti. Šias aplinkybes nurodo tiek pati nukentėjusioji, tiek V. V., tiek byloje apklausti liudytojai – banko darbuotojai. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis banko filialo saugos kamerų padarytas įrašas. Su byloje nustatytomis aplinkybėmis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

29Advokatas J. Špelveris teigia, jog teismas padarė klaidingą išvadą, kad liudytojų parodymus patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas. Nurodo, kad vaizdo įrašas, kurį pateikė V. V. iki įrodymų tyrimo pradžios, teismo posėdžio metu nebuvo peržiūrėtas ir nebuvo aptartas, užduodant liudytojams klausimus, nes jų parodymai galbūt nesutapo su vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, todėl šis įrodymas negali būti pripažintas patikimu, nes jis neištirtas įstatymų nustatyta tvarka. Atsakant į šį argumentą pažymėtina, jog tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurioje žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Nukentėjusiosios atstovas nesutikdamas su liudytojų duotais parodymais galėjo teikti prašymą teismui peržiūrėti vaizdo įrašą, tačiau nenustatyta, kad tokį prašymą nukentėjusioji ar jos atstovas teismo posėdžio metu apylinkės teisme būtų teikęs. Taip pat pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovas taip pat nepageidavo, kad būtų atliktas įrodymų tyrimas. Tai, kad vaizdo įrašas nebuvo peržiūrėtas teismo posėdžio metu, nereiškia, kad vaizdo įrašas nebuvo peržiūrėtas ir ištirtas, juolab, kad teismo posėdžio metu buvo paskelbta byloje esanti medžiaga, tarp kurių ir kompaktinių diskų laikmenos. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad advokato argumentas, jog vaizdo įrašas negali būti pripažintas patikimu, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo įrodymu vadovavosi teigdamas, kad byloje nustatytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis banko filialo saugos kamerų padarytas įrašas.

30Nukentėjusiosios advokatas akcentuoja, kad teismas pripažino, jog po įvykio, galima suprasti, ir šio įvykio metu, nukentėjusioji patyrė kairės plaštakos nugarinio paviršiaus nežymų sužalojimą, kurį patvirtino specialisto išvada ir liudytojos R. M. parodymai. Tačiau teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad jokių kitų objektyvių įrodymų, jog nukentėjusiajai rankos sužalojimą padarė būtent V. V., išskyrus nukentėjusiosios parodymus, bylos medžiagoje nėra, todėl vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai. Atstovo manymu, teismas darydamas tokias išvadas akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus vertino tik V. V. nekaltumui pagrįsti ir neatliko išsamios jų analizės V. V. kaltumui ar nekaltumui pagrįsti. Teisėjų kolegija su šiais nukentėjusiosios atstovo argumentais sutikti negali. Neginčytina, kad objektyvus įrodymas apie G. I. padarytus sužalojimus yra specialisto išvada ir medicininiai dokumentai. 2015 m. gegužės 28 d. VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape užfiksuota, jog G. I. skundžiasi skausmu 1–6 balų pagal VAS. Gydytojas Ž. D. apžiūrėjęs G. I. nustatė kairės plaštakos dorzaliniame paviršiuje ties II–IV delnakauliais patinimą, hematomą, lokalų skausmingumą. Šis paciento apžiūros lapas buvo pateiktas ekspertui, kuris nustatinėjo sveikatos sutrikimo mastą. Specialisto išvadoje Nr. G 1124/15(03) konstatuota, kad G. I. padaryta poodinė kraujosruva kairės plaštakos nugariniame paviršiuje II–IV delnakaulių projekcijoje. Sužalojimas atsirado nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio poveikio su kietu buku daiktu, paveikus kairės plaštakos nugarinį paviršių, tai neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytoms įvykio aplinkybėms. Vertinant specialisto pateiktą išvadą pažymėtina, jog ji iš esmės patvirtina tik G. I. padarytus sužalojimus, tačiau ja remiantis negalima padaryti neabejotiną išvadą, jog būtent dėl V. V. pavartoto fizinio smurto G. I. patyrė sužalojimus. Vertinant išvadoje nurodytus sužalojimus svarbu akcentuoti tai, jog išvadoje konstatuota, kad sužalojimas atsirado nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio poveikio su kietu buku daiktu, tai iš esmės nesutampa su G. I. nurodyta aplinkybe, kad sužalojimas atsirado V. V. suspaudus jos ranką. Šių G. I. nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir kita byloje esanti medžiaga bei liudytojų parodymai. Kaip liudytoja apklausta teismo posėdžio metu apylinkės teisme R. M. parodė, kad įvykio metu ji buvo patalpoje su V. V. ir G. I.. Nurodė, kad G. I. buvo pateikti dokumentai pasirašyti. Dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir dėl darbo sutarties nutraukimo G. I. pasirašytinai nesusipažino, o dokumentą dėl bankui padarytos žalos atlyginimo ji pasirašė, kad susipažino. Pasirašė dokumentą ir paėmė skaityti. V. V., kai G. I. laikė dokumentą, paėmė ir ištraukė dokumentą. G. I. norėdama paimti dokumentą puolė per stalą jo pasiimti. Tuo metu ji išėjo iš patalpos. V. V. laikė dokumentą aukštai iškėlęs vienoje rankoje, o kita ranka neleido G. I. paimti dokumento. Pastebėtina, kad liudytojos nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina į bylą pateiktas vaizdo įrašas. Vaizdo įraše užfiksuota, kad įvykio metu stiklinėje patalpoje buvo R. M.. Taip pat vaizdo įraše nematyti, kad V. V. laikytų suspaudęs G. I. ranką. Iš vaizdo įrašo matyti, kaip pati G. I. aktyviais veiksmais bando pasiekti V. V. laikomą dokumentą. Kaip liudytoja apklausta teismo posėdžio metu apylinkės teisme S. G. parodė, kad išgirdusi triukšmą ji atsidarė duris pažiūrėti, kas vyksta, ir pamatė, kaip direktorius traukiasi link savo kabineto kartu su G.. Direktorius jos paprašė iškviesti apsaugą. Nurodė, kad direktorius rankoje turėjo dokumentą ir jis bandė sulaikyti G.. Kaip dokumentas atsidūrė direktoriaus rankose, ji nematė, tačiau matė, kaip direktorius gynėsi. A. N. apklausta kaip liudytoja teismo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad ji su kolege buvo pakviestos paliudyti, jog G. nepasirašo dokumentų. Patalpoje buvo ir kolegė R., kuri tvarko dokumentus. Tuo metu konflikto nebuvo. Paliudijus sugrįžo į savo darbo vietą. Vėliau išgirdo žodžius: „atiduok“ ir ji pakėlusi akis pamatė, kad direktorius yra vienoje pusėje, o G. yra kitoje pusėje ir eina link direktoriaus. Kaip dokumentas atsidūrė direktoriaus rankose, ji nematė. Matė, kaip direktorius ėjo link savo kabinėto, o G. jį vijosi, puolė direktorių norėdama atimti dokumentą. Puldama direktorių G. buvo įsikibusi jam į švarką, marškiniai buvo išpešioti, suplėšyti, išplėštos sagos. Nors apeliantės atstovas teigia, kad liudytojų parodymų patikimu galima suabejoti, nes V. V. yra jų vadovas ir viršininkas, todėl akivaizdu, kad jos neduos parodymų, kurie yra nenaudingi šiam asmeniui, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusiosios advokatas nenurodė aplinkybių, kodėl minėtos liudytojos turėtų apkalbėti pačią nukentėjusiąją, tokių duomenų nenustatė ir skundą nagrinėjantis teismas, todėl abejoti šių liudytojų parodymais teismas neturėjo ir neturi jokio pagrindo. Įvertinus aptartas aplinkybes bei G. I. padarytų sužalojimų pobūdį, neatmestina, jog nurodytus sužalojimus G. I. galėjo patirti dėl savo pačios aktyvių veiksmų, siekiant paimti dokumentą iš V. V.. Taigi vien tai, kad G. I. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepatvirtina, kad konflikto metu V. V. atliko smurtinius veiksmus prieš G. I. ir jų metu sužalojo G. I.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išnagrinėjus byloje esančius įrodymus ir net darant prielaidą, kad nukentėjusioji sužalojimus patyrė nuo fizinio kontakto su V. V., negalima padaryti išvados, kad tokie V. V. veiksmai buvo nukreipti į tai, kad tyčia sužalotų G. I. ar tyčia jai sukeltų fizinį skausmą.

31G. I. atstovas teigia, kad dėl įrodymų tyrimo proceso tvarkos ir jų įvertinimo leistinumo prasme, teismas tapo šališkas ir kartu buvo padarytas Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 str. ir BPK 44 str. 5 d. taikymo pažeidimas, nes nagrinėjant V. V. bylą, nukentėjusiajai nebuvo užtikrinta jos teisė į nešališką teismą. Teisėjų kolegija tokius advokato argumentus atmeta kaip nepagrįstus. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Paminėtuose BPK straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad šią privataus kaltinimo baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas neatitiko subjektyvaus ar objektyvaus nešališkumo kriterijų. Baudžiamojoje byloje esantys apylinkės teisme vykusių teisiamųjų posėdžių protokolai patvirtina, kad teisėjas teismo procesą organizavo, proceso veiksmus atliko, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendravo taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis palankumas ar priešiškumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nukentėjusioji ir jos atstovas, kad jų pagrindu padarytos išvados buvo nepalankios G. I., nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414-677/2010, 2K-103-489/2015 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2009, 2K-122/210, 2K-425/2012, 2K-491/2014).

32Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl įvykio aplinkybių bei vadovaudamasi suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų duomenų, jog V. V. savo veiksmais sukėlė G. I. fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo bei padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. V., nes nepadaryta veika, turinti BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių.

33Teismo posėdžio metu išteisintojo V. V. atstovas advokatas S. Čepas prašė priteisti iš G. I. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl išteisintojo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. V. V. turėtas išlaidas 500 Eur advokato paslaugoms apmokėti patvirtina sąskaita už teisines paslaugas, serija SČ Nr. 658, ir mokėjimo nurodymas Nr. 1283. Teisėjų kolegija, įvertinusi išteisintojo atstovo advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį, surašė atsikirtimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliaciniame teismo posėdyje, kuris truko tik 32 min., mano, kad prašoma priteisti 500 Eur suma yra gan didelė, todėl ji mažintina iki 200 Eur.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

35nukentėjusiosios G. I. atstovo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą atmesti.

36Priteisti V. V. iš G. I. 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. gegužės 28 d., apie 16.30 val.,... 4. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios G. I. atstovas advokatas Jonas Špelveris... 5. Nurodo, jog šią bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje buvo padaryti... 6. Atstovas mano, kad V. V. duodamas parodymus nebuvo nuoseklus ir jo parodymai... 7. Pasak nukentėjusiosios atstovo, teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir... 8. Akcentuoja, kad teismas pripažino, jog po šio įvykio galima suprasti ir šio... 9. Apeliantės atstovas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl nukentėjusiosios... 10. Pasak advokato J. Špelverio, Klaipėdos miesto apylinkės teismas dėl tokios... 11. Taip pat nukentėjusiosios atstovas skunde nurodo, jog teismas nustatė, kad... 12. Advokato J. Špelverio manymu, visa tai yra pagrindas pripažinti, kad teismo... 13. Atstovas akcentuoja, kad byloje yra pareikštas civilinis ieškinys, todėl... 14. Atsiliepimu išteisintasis V. V. prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo,... 15. Pasak V. V., byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis G. I. nežalojo.... 16. Pasak V. V., Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai priėmė... 17. Akcentuoja, kad vertinant Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos... 18. Išteisintasis V. V. nurodo, kad UAB ( - ) bankas įtarė G. I. prisidėjus... 19. Teismo posėdyje išteisintasis V. V. ir jo gynėjas advokatas S. Čepas prašo... 20. Apeliacinis skundas atmestinas.... 21. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas... 22. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų... 23. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų... 24. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo... 25. Nukentėjusiosios advokatas apeliaciniu skundu nesutikdamas su V. V.... 26. Nukentėjusiosios atstovas skunde teigia, kad teismas byloje surinktus... 27. Nukentėjusiosios advokato nuomone, byloje pakankamai įrodymų, leidžiančių... 28. Byloje nustatyta, jog 2015 m. gegužės 28 d., apie 16.30 val., UAB ( - ) ... 29. Advokatas J. Špelveris teigia, jog teismas padarė klaidingą išvadą, kad... 30. Nukentėjusiosios advokatas akcentuoja, kad teismas pripažino, jog po įvykio,... 31. G. I. atstovas teigia, kad dėl įrodymų tyrimo proceso tvarkos ir jų... 32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant... 33. Teismo posėdžio metu išteisintojo V. V. atstovas advokatas S. Čepas prašė... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 35. nukentėjusiosios G. I. atstovo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą... 36. Priteisti V. V. iš G. I. 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti....