Byla 1A-290-574/2019

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Pakalnytės - Tamošiūnaitės, sekretoriaujant Agnei Strunkytei, dalyvaujant prokurorui Linui Pukinskui, nuteistojo S. A. (S. A.) gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi ir 2017 m. gruodžio 8 d. bei 2018 m. sausio 23 d. Vilniaus regiono teismo nuosprendžiais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams ir 10 mėnesių bei 152 MGL (5 776 Eur) dydžio bauda.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

41.

5S. A. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 15 d. apie 00.30 val. Šalčininkų m., ( - ), panaudodamas fizinę jėgą prieš A. R., tyčia rankomis ir kojomis sudavė jam ne mažiau 23 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam A. R. poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais nosies kairėje bei dešiniame žande, kraujosruvas lūpose, poodines kraujosruvas kaktoje, krūtinėje, nugaroje, šonuose, abiejose rankose, abiejose kojose, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, pjautinę žaizdelę dešiniame IV - ame piršte, nosikaulių ir nosies pertvaros lūžius, kairio X šonkaulio lūžį, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajam A. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

6II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

72.

8Apeliaciniu skundu nuteistasis S. A. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. vasario 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, išteisinti.

93.

10Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra pagrįstos prielaidomis bei niekuo su nusikalstamu įvykiu, nusikalstamos veikos sudėtimi, jo kaltumu nesusijusiais procesiniais dokumentais, nukentėjusiuoju pripažinto A. R. artimų giminaičių, kurie įvykio tiesiogiai matė, parodymais. Taip pat jo kaltė grindžiama stipriai apgirtusio ir narkotine medžiaga - kanapėmis apsirūkiusio asmens, parodymais.

114.

12Apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus, t.y. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, taip pat apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas BPK 20 straipsnio neatitinkančiais ir BPK 184 straipsnį pažeidžiat gautais procesiniais dokumentais, kadangi A. R. atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus nusikaltimo - neteisėto disponavimo narkotine medžiaga - kanapėmis, turint tikslą jas platinti, pasikėsinant vaišinti jį ir liudytoją E. F.. Be to, kaltinimas jam pripažintas įrodytu nepagrįstai ir dėl to, kad jis grindžiamas teisėsaugos pareigūnams davusio tikrovės neatitinkančius parodymus asmens - A. R. parodymais. Šie pažeidimai yra esminiai BPK 369 straipsnio 3 dalies pažeidimai.

135.

14Byloje visiškai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nepagrįstai jo kaltę sunkinančia aplinkybe pripažintas jokiais objektyviai duomenimis neįrodytas, tariamas jo apsvaigimas. Kaip matyti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies argumentų, grįstų pagrinde teismo prielaidomis, šališkai ir Šalčininkų rūmų teisėjui turint subjektyvų, neigiamą, išankstini vidinį įsitikinimą, ignoruojant pareigą vertinti ir įstatymų nustatytomis priemonėmis rinkti ne vien kaltę, bet ir nekaltumą pagrindžiančius duomenis, taip pat prisidengiant baudžiamojo proceso normomis, vėliau neleidus įgyvendinti elementarių, bet būtinų pagal Konstituciją ir įstatymus. Jokių duomenų, kad jis būtų buvęs įvykio vietoje jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo dieną ir laiką, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas grindė jo kaltę niekuo su nusikalstamu įvykiu, nusikalstamos veikos sudėtimi nesusijusiais procesiniais dokumentais, „Facebook“ susirašinėjimu, pažeisdamas BPK 44 straipsnio 7 dalį. Nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.

156.

16Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnyje yra numatyta valstybės pareiga garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam žmogui teises ir laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje, kuriame yra apibrėžtos žmogaus teisės ir laisvės, kurias, sutinkamai su jos 1 ir 57 straipsniais, ją ratifikavusi valstybė turi garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta: „Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises ir laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje.“ Taigi kiekviena valstybė, ratifikavusi Konvenciją, tame tarpe ir Lietuva, turi veiksmingai įgyvendinti Konvencijos (arba jos protokolų, kuriuos ši valstybė yra ratifikavusi) nuostatas, kad visiškai įvykdytų savo įsipareigojimus pagal ją. Konvencijos antro, trečio, ketvirto ir penkto skyrių nuostatos dėl joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių tarptautinio gynimo neabejotinai reiškia, kad Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o šių teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita, o teismai nevykdo įstatymų. Toks Konvencijos galiojimas paaiškinamas tuo, kad valstybė - šios Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje. Teisė į gynybą, yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Konstitucijos IX skirsnio "Teismas" 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir ikiteisminio tyrimo tyrėjų veiklą kontroliuoja prokurorai, o ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Konstitucijoje prokurorai traktuojami kaip teisminės valdžios dalis, vykdanti specifines funkcijas. Taigi, prokuroras yra pareigūnas, vadovaujantis ikiteisminiam tyrimui, atsakantis už tai, kad asmuo pagrįstai būtų traukiamas atsakomybėn. Prokuroro kompetenciją, jo teises ir pareigas apibrėžia įstatymas. Prokuroro funkcijoms įgyvendinti BPK yra numatytos atitinkamos taisyklės. Taigi, jeigu prokuroras visą ikiteisminį tyrimą ir kaltinamąjį aktą pateikiant teismui įrodinėjo, kad yra nustatyta, kad nuosprendyje nurodomas įvykis vyko minučių tikslumu – 2017 m. spalio 15 d. apie 00 val. 30 min. tai reiškia, kad jis visą ikiteisminį tyrimą gynėsi ir viso teisminio proceso metu įrodinėjo, kad būtent kaltinime nurodomu metu negalėjo įvykdyti nesunkaus nusikaltimo, tam tikslui taip pat nurodė savo alibi - visa vakarą ir naktį, buvo savo bute adresu ( - ), iš kurio nebuvo išėjęs, ką patvirtino ir liudytoju byloje apklaustas E. F..

177.

18Kaltinamojo kaltė tyčia padarius nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą yra neabejotinai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Tokios išvados, kad jo kaltė įrodyta neginčytinai, pirmos instancijos teismas neturėjo motyvuotų teisinių argumentų daryti jau vien dėl to, kad iki šios išvados jis pats aiškiai nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavęs: „Iš 2017-10-15 pranešimo Bendrajam pagalbos centrui registravimo duomenų matyti, kad 2017-10-15 01.41 val. A. R. pateikė Bendrajam pagalbos centrui pranešimą apie tai, kad prieš 30 minučių prie Žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) ( - ) gatvė jį sumušė nepažįstami asmenys (t.1, b.1.13). Tos pačios aplinkybės užfiksuotos ir Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše (t.11, b.l. 54). Policijos pareigūno J. G. 2017-10-15 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad tikrindamas Bendrajam pagalbos centrui pateiktą pranešimą, nustatė, jog Bendrajam pagalbos centrui skambino A. R., šiam nustatytas 2,04 promilės girtumas. A. R. paaiškino, jog pretenzijų niekam neturi“. Taigi, net trys pirmos instancijos teismo duomenų šaltiniai fiksuoja faktą, kad A. R. pačioje pradinėje fazėje, praneša oficialioms institucijoms ir tuo pat metu dokumentuoja faktą, kad jį sumušė nepažįstami asmenys. Be to, pirmos instancijos teismas iškreipia vieną iš objektyvių bylos įrodymų - 2017-10-15 Šalčininkų r. PK reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo J. G. tarnybinio pranešimo dėl įvykio ROIK 0117000578449 turinį, slėpdamas, kad jame taip pat A. R. nurodė, kad jį prieš 30 minučių prie ŽŪB sumušė nepažįstami asmenys. Iš čia aiškiai ir nenuginčijamai seka, kad Šalčininkų rūmų teisėjas nežiūrint į oficialaus tarnybinio pranešimo turinį, liudytojų parodymų faktą, pakeistais parodymais tiki, tad nurodomais šiais savo veiksmais, pirmos instancijos teismas aiškiai pažeidė tiek Konstitucijoje, tiek Lietuvos Respublikos teismų įstatyme įtvirtintą teisėjų veiklos grindimo vien įstatymu principą, o taip pat pažeidė pareigą surašyti procesinius dokumentus taip, kad jie atitiktų įstatymų reikalavimus.

198.

20Pirmosios instancijos teismas savo šališkumą ir tendencingumą demonstravo surašant praktiškai visą skundžiamojo nuosprendžio motyvuojamąją dalį. Tai aiškiai matyti skaitant iš tokių teismo išsireiškimų: „Aplinkybę, kad nukentėjusysis atvykusiam policijos pareigūnui J. G. nurodė, jog dėl patirtų sužalojimų pretenzijų niekam neturi teismas nelaiko priežastimi, dėl kurios nukentėjusiojo parodymais būtų pagrindas abejoti“, „Pažymėtina, kad Bendrajam pagalbos centrui nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad susižeidė ne pats, o buvo sumuštas.“, „Teismui nėra pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusysis galėjo apsirinkti ir klaidingai nurodyti S. A., kaip jį sumušusį asmenį. Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sumuštas netoli kaltinamojo namų, buvo sumuštas neilgai trukus po to, kai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo įvyko konfliktas kaltinamojo namuose.“ Šie teismo išsireiškimai yra ne abejones dėl duomenų neginčytinumo išsklaidantys motyvai, bet priešingai - akivaizdžių teismo prielaidų darymo įrodymai bei byloje vertintų ir niekaip nepašalintų juose esančių prieštaravimų aiškūs įrodymai. Nors teismas nurodo, kad nėra pagrindo daryti išvadą ir netikėti nukentėjusiojo parodymais, bet pats teismas, iškraipo bylos duomenis, nes nukentėjusiojo pirminiuose parodymuose aiškiai nurodoma, kad jį sumušė nepažįstami asmenys. Nors teismas dėl nesuprantamų priežasčių daro aiškią prielaidą, kad vien dėl to, kad A. R. buvo sumuštas prie ŽŪB, tai automatiškai įrodo, kad tai galėjo padaryti būtent S. A.. Nors kaltinamajame akte nurodoma, kad nusikaltimas padarytas apie 00.30 min., tačiau iš Bendrojo pagalbos centro skambučio, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad sumušimas įvyko 01.41 val. - 0.30 val., o tai reiškia, kad sumušimas įvyko 01.11 min. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinant padarius nusikaltimą, privalo būti tinkamai nustatytas ir inkriminuotas nusikaltimo padarymo laikas, jis konkrečiuose bylos įrodymuose ir kaltinamajame akte skiriasi.

219.

22Vien byloje esanti specialisto išvada Nr. G3359/2017(01) ir joje konstatuoti A. R. sužalojimai negali būti įrodymu, kad juos padarė būtent jis. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus A. R. tyrimas, atliktas pagal medicinos dokumentus, įrodo, kad A. R. kreipdamasis ir į medikus, taip ir nenurodė konkretaus asmens, kuris šį sužalojo. Priešingai, kaip seka iš tyrimo išvadoje aprašytų medicininių dokumentų išrašų, o konkrečiai po įvykio, t. y. 2017-10-15 VšĮ „Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninės medicinos dokumentų išrašo, gydytojui A. R. nurodė, jog „prieš 1,5 val., kažkas jį sumušė“. Kituose, vėlesniuose medicinos dokumentuose, pavyzdžiui VšĮ „RVULA 2017-10-15 paciento patyrusio galvos traumą, apžiūros protokole gydytojui pacientas teigė, kad jį sumušė pažįstami asmenys. Dar vėliau kitam gydytojui, nukentėjusysis teigė, kad apie 01.00 val. jį sumušė žinomi asmenys. Nukentėjusysis nurodo arba nepažįstamų, arba kitais atvejais jį sumušusių pažįstamų asmenų grupę, bet ne vieną asmenį.

2310.

24Nustačius, jog visi nurodyti sužalojimai buvo sukelti ne būtent kaltinime nurodytu vienu metu, bet kaip nurodoma specialisto išvadoje „poodinės kraujosruvos kaktoje, abiejose šlaunyse bei krūtinės kairėje galėjo būti padarytos 1-7 parų laikotarpyje iki tiriamojo apžiūros. Poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais nosies kairėje bei dešiniame žande, kraujosruvos lūpose, pjautinė žaizdelė dešiniame IV-ame piršte padaryti 1-2 parų laikotarpyje iki tiriamojo apžiūros, o visi kiti sužalojimai galėjo būti padaryti 1-3 parų laikotarpyje iki tiriamojo apžiūros“. Tai akivaizdžiai reiškia, kad nurodytoje vietoje ir nurodytomis aplinkybėmis buvo padaryti ne visi nukentėjusiajam įvykio dieną padaryti sužalojimai.

2511.

26Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti pagrįstas išvadas dėl subjektyviųjų bei objektyviųjų požymių buvimo ne bendrai, bet konkretaus kaltinamojo atžvilgiu. Pirmos instancijos teismui šiuo atveju buvo tiesiog neįmanoma to padaryti, nes kaltinamajame akte net nėra nurodyti nei subjektyviuosius, nei objektyviuosius požymius atskleidžiantys duomenys. Priešingai, visi byloje surinkti duomenys yra prieštaringi. Tai reiškia jokių teisėtų pagrindų leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog apeliantas padarė jam inkriminuotą veiką, šiuo atveju nėra. Todėl jo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas, nevertino nenuginčijamo fakto, jog byloje yra tiek paskesnį nukentėjusiojo pareiškimą, kuriame nurodoma, kad jį sužalojo būtent jis, paneigiantys konkretūs duomenys, kad jis buvo sužalotas jam nepažįstamų kelių asmenų, tiek nukentėjusiojo medikams medicininiuose dokumentuose fiksuoti paaiškinimai, kad jį sumušė nepažįstami keli asmenys, taip pat Bendrojo pagalbos centro duomenys, kuriuose fiksuota, kad jį užpuolė keli nepažįstami asmenys.

2712.

28Pirmosios instancijos teismas taip teisiniais motyvais ir nepaaiškino, kodėl artimųjų giminaičių parodymų patikimumas pastarajam atrodo neginčijamas. Sąvoka „liudytojas“ ir teisinėje jurisprudencijoje yra vartojama plačiąja prasme, t. y. asmuo, kuris gali suteikti informacijos apie bylai reikšmingas aplinkybes. Liudytojais gali būti pripažįstami teisiamieji, nukentėjusieji, ekspertai, tam tikrais atvejais net dokumentai ar kompiuterinės laikmenos. BPK 78 straipsnyje pabrėžiama, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. BPK 83 straipsnyje įtvirtinta jo pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes ir atsakomybė pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Šis proceso dalyvis nuo nusikalstamos veikos nėra nukentėjęs, jis tiesiog vienokiu ar kitokiu būdu matė, girdėjo ar užfiksavo bylai reikšmingą informaciją, todėl natūralu, jog jo materialinis (ne procesinis) suinteresuotumas yra mažesnis nei nukentėjusiojo. Priešingai nei nukentėjusysis, liudytojas neturėtų turėti materialinio teisinio intereso, t. y. bylos rezultatas jo teisinei padėčiai tikėtina įtakos neturės. Tačiau tam tikrais atvejais (tame tarpe ir šioje byloje) liudytojas (M. L. ir L. R.) gali turėti savanaudišką, ne teisinį, interesą ar naudą, pavyzdžiui liudyti sau artimo asmens naudai, gauti atlyginimą, išvengti skolos, turto grąžinimo, asmens išlaikymo ar būti paaukštintam pareigose, ar dėl panašių tikslų. Čia taip pat svarbūs ir asmeniniai motyvai: draugystės ryšiai su kuria nors proceso šalimi, baimė, noras keršyti, simpatijos, antipatijos. Šie asmenys tiesiog turėtų būti įvardijami kaip liudytojai, kurių parodymų patikimumas reikalauja atidesnio vertinimo. Tačiau pirmos instancijos teismas, įvertindamas minimų asmenų parodymų turinį elgėsi priešingai, ne tik, kad šių asmenų parodymų atidžiau neįvertino, bet nepagrįstai ir nemotyvuotai jų žodžius priėmė kaip aukštesnę galią turinčius duomenis prieš rašytinius oficialius byloje esančius dokumentus. Teismų praktika leidžia teigti, jog atidesnio (griežtesnio) vertinimo reikalavimas paprastai siejamas arba su šių šaltinių asmeninėmis savybėmis, arba su jų procesine padėtimi. LAT yra pažymėjęs, kad vertindamas parodymus teismas turi laikytis BPK nustatytų taisyklių bei įsitikinti, ar jie yra patikimi, taip pat, kad parodymų patikimumas yra būtina sąlyga, jog asmuo nebūtų neteisingai ar nepagrįstai nuteistas.

2913.

30LAT Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesų apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte, o ir bendrai LAT jurisprudencijoje nurodyta, kad kaltinamasis aktas laikomas iš esmės pažeidžiančiu BPK 219 straipsnio reikalavimus ir trukdančiu nagrinėti bylą teisme, jei kaltinamajame akte nenurodytos ar neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamai ame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teises į gynybą; nusikalstama veika, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas svarbias aplinkybes kaltinamajame akte turi būti aprašoma tiek, kiek šios aplinkybės yra nustatytos bylos medžiaga, tačiau bet kokiu atveju šis aprašymas (kaltinimo formuluotė) turi atitikti BK Specialiosios dalies normos, pagal kurią ši veika ir yra kvalifikuojama, dispoziciją; kaltinamajame akte privalo būti detaliai atskleistas kiekvienas asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvusis ir subjektyvusis požymis, nei vienam iš alternatyviai straipsnio dispozicijoje išvardytų objektyviųjų požymių negali būti keliami mažesni reikalavimai juos išdėstant kaltinamajame akte, tas pats pasakytina ir apie nusikalstamą veiką kvalifikuojančius požymius; iš kaltinamojo akto turinio turi būti aišku ir tai, kokiais faktiniais duomenimis grindžiamas kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties ir ją kvalifikuojantis požymis. Jei tokie faktiniai duomenys kaltinamajame akte nenurodyti, tai vertintina kaip esminis kaltinamojo akto trūkumas ir pagrindas baudžiamąją bylą perduoti prokurorui; veikos teisinis kvalifikavimas kaltinamajame akte turi būti nurodytas tiksliai ir teisingai. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas surašė apkaltinamąjį nuosprendį neskaidriai, neįtikinamai ir nenuosekliai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad pagrindinis teisingumo siekis - pagrįstai ir teisingai nubausti kaltąjį asmenį. Jeigu baudžiamosiose bylose tai nebūtų pasiekiama, netektų prasmės Konstitucijos nuostatos, užtikrinančios žmogaus <...> teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas).

3114.

32Remiantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-153, 5.1 punktu, formuluojant įtarimą turi būti laikomasi baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Įtarimo formuluotėje būtina aprašyti visus teisiškai reikšmingus konkrečios nusikalstamos veikos požymius ir teisingai nurodyti baudžiamojo įstatymo straipsnį, jo dalį, punktą, o remiantis 5.3 p. įtarimas privalo būti pagrįstas, tik ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamais bei BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių reikalavimus atitinkančiais faktiniais duomenimis, kuriuos įvertinus padaroma išvada, kad buvo padaryta konkreti nusikalstama veika ir kad ją padarė būtent šis įtariamas asmuo, be to, remiantis 5.4 punktu, įtarime turi būti aiškiai ir konkrečiai aprašyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės), nurodant inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje, dalyje, punkte. Taigi jeigu pagal byloje esančius liudytojo E. F. parodymus aiškiai seka, kad A. R. siūlė visiems rūkyti, bet atsisakius siūlomiems asmenims, pats jis rūkė narkotinę medžiagą - kanapes, pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus akivaizdu, kad tai daryti draudžiama. Bet nei šis faktas, nei A. R. apsvaigimas ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo narkotinių medžiagų nebuvo nei tirtas, nei atitinkamai vertinamas, jo sugebėjimo tokioje būsenoje suprasti savo ir kitų veiksmus, juos įsiminti, bei juos valdyti.

3315.

34Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Nusikaltimo padarymas apsvaigus nuo alkoholio yra faktinė bylos aplinkybė ir įrodinėjimo dalykas. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio, šiai aplinkybei nustatyti yra svarbu tai, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017). Šioje baudžiamojoje byloje daugelis esminių kaltinimą pripažintų įrodytu motyvų yra pirmosios instancijos teismo prielaidos. Byloje yra vien A. R. girtumą, patvirtinantis įrodymas, o jo apsvaigimą patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra surinkta. Suprantama, kad asmens girtumo aplinkybė nebūtinai turi būti patvirtinta tik remiantis neblaivumo testo duomenimis, nes jie ne visada objektyviai galimi baudžiamojoje byloje, tačiau BPK normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, sudaro prielaidas teigti, kad girtumo konstatavimui būtinas įrodymas - tam tikra specialisto išvada, kurios byloje taip pat nėra. Fizinis ar psichinis nuovargis, nemiga ir kiti veiksniai gali įtakoti intensyvesnį apsvaigimo laipsnį, net ir nuo labai mažo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų kiekio. Pagal kokius objektyvius duomenis pirmos instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju, jeigu ir būtų objektyviais duomenimis įrodyta, kad jis vartojo alkoholį, bet, kad jo apsvaigimas turėjo įtakos neįrodytos nusikalstamos veikos padarymui, šioje byloje nėra aišku. Liudytoju apklaustas E. P. nenuginčijamai patvirtino būtent jo alibi, t. y. tai, jog jis visą įvykio naktį, buvo savo bute, kartu su liudytoju, adresu ( - ) ir iš šio buto niekur nebuvo išėjęs. Todėl tą naktį sutrikdyti A. R. sveikatos negalėjo, bet jos ir realiai nesutrikdė. Jo apsvaigimo nuo alkoholio taip pat nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Be to, toks apsvaigimas negali turėti jokios teisinės įtakos asmeniui, kuris jokios nusikalstamos veikos inkriminuojamą dieną nėra padaręs. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe yra pripažintas apsvaigimas nuo alkoholio bei tai, kad jis turėjo įtakos padarant nusikalstamą veiką, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3516.

36Pirmos instancijos teismas taip pat netinkamai taikė ir BK 54 straipsnį jam paskiriant bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį, taigi nusikalstama veika šioje byloje jam inkriminuojama dėl 2017-10-15 įvykusio įvykio, o tai reiškia, kad šioje byloje jam buvo skiriama bausmė už veiką, kurią kol kas jis yra pirmos instancijos teismo pripažintas padaręs anksčiau, t.y. iki tol kol 2018-01-23 Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir dėl kurios, teismas, nešališkai įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat bausmei skirti būtinas sąlygas, nusprendė jam netaikyti realaus laisvės atėmimo, bet taikyti BK 75 straipsnį ir subendrintos bausmės vykdymą atidėti 2 metams. Todėl, jeigu skundžiamą nuosprendį būtų nagrinėjęs ir jį priiminėjęs tikrai nešališkas ir objektyvus teismas, tai taikydamas BK 54 ir 63 straipsnius, subendrindamas visas iki tol jam skirtas bausmes, už ankstesnės nusikalstamos veikos padarymą, ir tokiu atveju jei ji hipotetiškai pagrįstai būtų įrodyta, jam subendrindamas bausmes ir skirdamas galutinę bausmę turėjo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ne 2, o maksimaliam įstatymo numatytam terminui - 3 metams.

3717.

38Teismo posėdžio nuteistojo S. A. gynėjas advokatas Edgaras Dereškevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

39III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

40Apeliacinis skundas netenkintinas.

4118.

42Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – liudytojų parodymus, specialistų išvadas bei kitą rašytinę bylos medžiagą, padarė pagrįstas išvadas dėl S. A. kaltės. Nuteistojo kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas.

4319.

44Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 219 straipsnyje Šio straipsnio 3–5 punktuose nurodyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes; duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius ir dėl to esmingai suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2005, 2K-105/2007, 2K-7-198/2008 ir kt.). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes būtina nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje. Šioje baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamas veikas, kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu: inkriminuotų nusikalstamų veikų vieta, laikas, būdai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikų sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui. Visos nuosprendyje nustatytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės buvo žinomos pareiškiant įtarimus ir nurodytos kaltinamajame akte, todėl apeliantas turėjo galimybę šias faktines aplinkybes ginčyti bylą nagrinėjant teisme.

4520.

46Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. Reiškiamo nušalinimo pagrindai yra procesinio pobūdžio, t. y. dėl priimtų procesinių sprendimų, susijusių su kaltinamojo reiškiamais prašymais, bylos duomenų vertinimu ir kt. tačiau procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų dėl prašymų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu.

4721.

48Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos duomenų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis, įrodymų pripažinimo ir tyrimo tvarka nesietinas su teismo šališkumu. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-359/2014).

4922.

50Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Todėl labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų visumos pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-33-307/2016).

5123.

52Pagal baudžiamąjį įstatymą įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant iš skirtingų šaltinių gautus duomenis.

5324.

54Įstatymas nė vienai įrodymų grupei neteikia pirmenybės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti nuteistojo S. A. argumentai apie netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paneigti byloje surinktų bei teismo ištirtų įrodymų visuma.

5525.

56Specialistų išvados nėra išimtiniai įrodinėjimo duomenys ir yra vertinamos kartu su kitais įrodymais. Specialisto išvados vertinimas turi būti užfiksuotas teismo sprendime nurodant, kuo pagrįstos specialisto išvados, ar visa specialisto pateikta medžiaga buvo ištirta ir ar padaryta atitinkama analizė. Kas, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, jokių pažeidimų vertindamas specialistų išvadas teismas nenustatė.

5726.

58Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Teismo išvados daromos, kai tam tikrai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Byloje turi būti panaudojama visi reikiami įrodinėjimo būdai, bet nėra būtina atlikti visus įmanomus veiksmus, kurių atlikimas kokybiškų naujų rezultatų gali neduoti. Teismo teisė atlikti bet kokį BPK numatytą proceso veiksmą nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs proceso veiksmai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui.

5927.

60Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo į visumą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir išsamūs motyvai, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų įvertinimą.

6128.

62Nuteistojo S. A. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas gali būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamąjį teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių esminių pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

6329.

64Byloje esantiems įrodymams patikrinti teismas gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Pagal galiojančią teisminę praktiką, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/2010, 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-431-746/2015). Taigi įtariamojo, liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės galutiniam įrodymų įvertinimui, tačiau tik tuo atveju, kai asmens kaltę patvirtina dar ir visuma kitų įrodymų.

6530.

66EŽTT sprendimuose konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra grindžiamas lemiama apimtimi tik nukentėjusiojo A. R. parodymais, jo parodymais teismas rėmėsi patvirtinant kitus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus kartu su kitais bylos duomenimis, juos patikrindamas kaip tai numato BPK 276 str. 4 d., esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

6731.

68Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, jog duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismo išvados daromos kai tam tikrai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Byloje turi būti panaudojami visi reikiami įrodinėjimo būdai, bet nėra būtina atlikti visus įmanomus veiksmus, kurių atlikimas kokybiškų naujų rezultatų gali neduoti. Teismo teisė atlikti bet kokį BPK numatytą proceso veiksmą nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs proceso veiksmai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įvairių įrodymų šaltinių duomenys savo informaciniu turiniu nėra prieštaringi, atitinka ir papildo vienas kitą, todėl sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais abejoti, todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino A. A. kaltę patvirtinančiais įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, jog A. A. padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent jis, o ne kiti asmenys sumušė nukentėjusįjį.

6932.

70Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neįrodo jo kaltės, nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą rodo jų neatitikimas faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau kolegija, remdamasi ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, pažymi, jog nukentėjusiojo A. R. parodymai nors visiškai nebuvo nuoseklūs, tačiau su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią S. A. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti.

7133.

72Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam išėjus iš kaltinamojo namų, kaltinamasis jį pasivijo netoli savo namų ( - ) gatvėje, sudavė smūgį kumščių į nosį, o nukentėjusiajam parkritus ant žemės, S. A. pradėjo jį mušti kojomis. Todėl vertinant tiek kaltinamojo S. A., tiek ir nukentėjusiojo A. R. parodymus dėl jų patikimumo, būtina juos neatsiejamai įvertinti nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių.

7334.

74Nors ir netiesiogiai, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų L. R. ir M. L. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis jiems nurodė, kad jį sumuš S. A., o ne kiti asmenys. Minėtų asmenų parodymai, juos lyginant tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis, vienas kitam ir nukentėjusiojo parodymams iš esmės neprieštarauja, vienas kitą papildo ir leidžia juos vertinti kaip objektyvius, patikimus, nors ir išvestinius įrodymus S. A. kaltei pagrįsti.

7535.

76Kaip minėta, iš nukentėjusiojo A. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jam išėjus iš S. A. namų, kaltinamasis S. A. jį pasivijo netoli savo namų ( - ) gatvėje, pasivijęs sudavė smūgį kumščiu į nosį, o nukentėjusiajam nuo šio smūgio parkritus ant žemės, kaltinamasis S. A. pradėjo jį mušti kojomis, sudavė daug smūgių, dėl to nukentėjusysis spėjo užsidengti rankomis tik veidą. Nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, savo parodymus jis patvirtino tiek papildomos apklausos metu, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek akistatos metu iš esmės nurodydamas analogiškas aplinkybes.

7736.

78Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis atvykusiam policijos pareigūnui J. G. nurodė dėl patirtų sužalojimų pretenzijų niekam neturintis, nelaikytina priežastimi, dėl kurios nukentėjusiojo parodymus būtų pagrindas laikyti nepatikimais. Policijos pareigūnui nukentėjusysis vis tik nurodė, kad su pareiškimu į policiją kreipsis savarankiškai, jei turės kam nors pretenzijų. Bendrajam pagalbos centrui A. R. aiškiai nurodė, kad susižeidė ne pats, o buvo sumuštas. Kaip seka iš nukentėjusiojo parodymų, nukentėjusysis, jo motina L. R. ir S. A. iki įvykio buvo geri draugai, pažįstami nuo vaikystės, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad A. R. klausimą dėl žalos atlyginimo su S. A. siekė išspręsti taikiai, šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikto elektroninio susirašinėjimo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo turinys. Kaltininko nukentėjusysis nenurodė tik policijos pareigūnui, kitiems asmenims – byloje apklaustiems liudytojams L. R. ir M. L. nurodė, kad jį sumušė S. A.. Byloje nenustatyta jokių duomenų, kad nukentėjusysis ir liudytojai duotų melagingus parodymus, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo, jų parodymai, vertinant juos su kitais byloje surinktais įrodymais vienu ar kitu aspektu sutampa, papildo vieni kitus ir leidžia daryti išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių.

7937.

80Apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pagrindo daryti priešingas, nei padarė apylinkės teismas išvadas, jog nukentėjusysis galėjo apsirikti ir klaidingai nurodyti S. A., kaip jį sumušusį asmenį, kadangi jį gerai pažįsta, bendrauja su juo nuo mažens, įvykio vieta buvo apšviesta, nukentėjusysis buvo sumuštas netoli kaltinamojo namų neilgai trukus po to, kai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo įvyko konfliktas kaltinamojo namuose. Nukentėjusiojo parodymus, kad S. A., būdamas neblaivus, būna agresyvus ir neprognozuojamas, todėl išėjo iš S. A. namų, siekdamas išvengti galimų konflikto pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip neatitinkančius tikrovės, kadangi, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų turėjęs tikslą ir motyvą apkalbėti S. A.. Nors nukentėjusiajam ir buvo nustatytas 2,04 prom. girtumas, tačiau įvertinus garso įraše užfiksuotą nukentėjusiojo pranešimo Bendrajam pagalbos centrui turinį, kuris buvo padarytas po sumušimo praėjus pusvalandžiui, matyti, kad nukentėjusysis buvo iš esmės sąmoningas, aplinkybes dėstė aiškiai, pakankamai rišliai ir nuosekliai, tiksliai nurodė savo asmens duomenis, telefono numerį ir jo sumušimo vietą. Šios aplinkybės tik patvirtina išvadą, kad dėl neblaivumo nukentėjusysis galėjo nurodyti neteisingas įvykio aplinkybes. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad S. A. pas jį atvažiavo apie 24 val. ir jie iš karto nuvažiavo pas S. A. į namus, kuriuose prabuvo apie 15 min. ir, sukonfliktavęs su pastaruoju, išėjo, po ko buvo sumuštas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nusikaltimas galėjo būti įvykdytas kitu laiku, nei nustatė pirmosios apylinkės teismas.

8138.

82Apeliaciniame skunde ginčijamas specialisto išvadoje nustatytas trauminių poveikių nukentėjusiojo kūnui skaičius. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad nustatytas trauminių poveikių skaičius kelia abejones. kadangi tiek iš specialisto išvados, tiek iš specialistės paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad kai kurios kraujosruvos galėjo būti padarytos ne įvykio metu, o žymiai anksčiau, net ir prieš savaitę (t. 2, b.l. 55-61). Iš 2017 m. spalio 16 d. specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam padaryti poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu nosies kairėje bei nosikaulių ir nosies pertvaros lūžiai vertinami visumoje ir atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kadangi kaulų lūžiai gyja ilgiau nei 10 dienų. Kairio X šonkaulio lūžis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kadangi kaulų lūžiai gyja ilgiau nei 10 dienų (t. I, b. l. 20-22).

8339.

84Iš minėtos specialisto išvados apie sužalojimų padarymo laiką vertinant ją kartu su nukentėjusiojo parodymais, nekyla abejonių, jog šiuos sužalojimus, dėl kurių apelianto veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, padarė S. A.. Vertinant specialisto išvadą kartu su specialistės paaiškinimais teismo posėdžio metu dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus matyti, kad nėra galimybės nustatyti kiek tiksliai smūgių buvo suduota nukentėjusiajam. Iš specialistės paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiajam buvo suduota mažiausiai 14 smūgių, todėl patikslintina pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad nukentėjusiajam S. A. buvo suduota ne nemažiau kaip 23 smūgiai rankomis ir kojomis, o ne nemažiau kaip 14 smūgių rankomis ir kojomis. Dėl patikslintos faktinės aplinkybės apelianto veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nesikeičia.

8540.

86Teismas nepatikimais vertina liudytojo E. F. parodymus apie tai, jog jis buvo kartu su S. A. tuomet, kai nukentėjusysis išėjo iš S. A. namų, o jis pats po to iš namų nebuvo išėjęs. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje be apelianto parodymų kiti ištirti įrodymai objektyviai nepatvirtina, jog E. F. išties buvo kaltinamojo namuose, kuomet pas jį atvyko nukentėjusysis. Liudytoja J. M., pavežusi nukentėjusįjį ir kaltinamąjį iki kaltinamojo namų, nepatvirtino, kad kaltinamojo namuose galėjo būti ir trečias asmuo. E. F. yra S. A. draugas, jo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, nukentėjusysis apklaustas ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės taip pat nenurodė, nors apie buvimą S. A. namuose davė išsamius parodymus, todėl E. F. vertintini kaip siekis padėti sušvelninti apelianto teisinę padėtį.

8741.

88Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje esantis elektroninis susirašinėjimas tarp S. A. ir nukentėjusiojo. S. A. neneigė aplinkybės, jog po įvykio susirašinėjo su nukentėjusiuoju, tačiau neigia, jog galėjo susirašinėti per savo motinos paskyrą. Nėra pagrindo netikėti pateikto elektroninio susirašinėjimo autentiškumu, kadangi jame yra pavartota S. A. pravardė „A.“, kurią apeliantas pripažino, be to, susirašinėjimas vyko per apelianto motinos paskyrą. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad kaltinamasis neginčija nukentėjusiojo sumušimo bei tariasi su nukentėjusiuoju dėl susitikimo detalių.

8942.

90BK 75 straipsnio 1 dalyje (LR 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, įsigaliojusi 2015-03-24, redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus) teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

9143.

92Skiriant S. A. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad S. A. padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už smurtines veikas ir veikas, nukreiptas prieš viešąją tvarką, baustas administracine tvarka. Sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nurodė, kad S. A. už viešosios tvarkos trikdymą bei smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymą teisiamas ketvirtą kartą, neskaitant nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai. Tokiu būdu dėl anksčiau padarytų nusikaltimų apeliantas jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirtos bausmės jokio poveikio nepadarė, nesulaikė jo nuo naujų nusikaltimų. Todėl pagrįsta apylinkės teismo išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

9344.

94Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. vasario 5 d. nuosprendį skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.

95Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

96nuteistojo S. A. apeliacinio skundo netenkinti.

1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės... 4. 1.... 5. S. A. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 15 d. apie 00.30 val.... 6. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai... 7. 2.... 8. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. A. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo... 9. 3.... 10. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių,... 11. 4.... 12. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso... 13. 5.... 14. Byloje visiškai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nepagrįstai... 15. 6.... 16. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1... 17. 7.... 18. Kaltinamojo kaltė tyčia padarius nukentėjusiajam nesunkų sveikatos... 19. 8.... 20. Pirmosios instancijos teismas savo šališkumą ir tendencingumą demonstravo... 21. 9.... 22. Vien byloje esanti specialisto išvada Nr. G3359/2017(01) ir joje konstatuoti... 23. 10.... 24. Nustačius, jog visi nurodyti sužalojimai buvo sukelti ne būtent kaltinime... 25. 11.... 26. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina... 27. 12.... 28. Pirmosios instancijos teismas taip teisiniais motyvais ir nepaaiškino, kodėl... 29. 13.... 30. LAT Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos... 31. 14.... 32. Remiantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijų dėl... 33. 15.... 34. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9... 35. 16.... 36. Pirmos instancijos teismas taip pat netinkamai taikė ir BK 54 straipsnį jam... 37. 17.... 38. Teismo posėdžio nuteistojo S. A. gynėjas advokatas Edgaras Dereškevičius... 39. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 40. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 41. 18.... 42. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje... 43. 19.... 44. Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 219 straipsnyje... 45. 20.... 46. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo... 47. 21.... 48. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti... 49. 22.... 50. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką... 51. 23.... 52. Pagal baudžiamąjį įstatymą įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta... 53. 24.... 54. Įstatymas nė vienai įrodymų grupei neteikia pirmenybės. Ar gauti duomenys... 55. 25.... 56. Specialistų išvados nėra išimtiniai įrodinėjimo duomenys ir yra... 57. 26.... 58. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi... 59. 27.... 60. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20... 61. 28.... 62. Nuteistojo S. A. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti... 63. 29.... 64. Byloje esantiems įrodymams patikrinti teismas gali perskaityti ikiteisminio... 65. 30.... 66. EŽTT sprendimuose konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais,... 67. 31.... 68. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti,... 69. 32.... 70. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu... 71. 33.... 72. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam išėjus iš... 73. 34.... 74. Nors ir netiesiogiai, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų L. R. ir... 75. 35.... 76. Kaip minėta, iš nukentėjusiojo A. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu... 77. 36.... 78. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aplinkybė, jog... 79. 37.... 80. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pagrindo daryti priešingas,... 81. 38.... 82. Apeliaciniame skunde ginčijamas specialisto išvadoje nustatytas trauminių... 83. 39.... 84. Iš minėtos specialisto išvados apie sužalojimų padarymo laiką vertinant... 85. 40.... 86. Teismas nepatikimais vertina liudytojo E. F. parodymus apie tai, jog jis buvo... 87. 41.... 88. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje esantis elektroninis... 89. 42.... 90. BK 75 straipsnio 1 dalyje (LR 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554,... 91. 43.... 92. Skiriant S. A. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad... 93. 44.... 94. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, naikinti ar keisti Vilniaus regiono... 95. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 96. nuteistojo S. A. apeliacinio skundo netenkinti....