Byla 2K-359/2014
Dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo V. K. gynėjo advokato Edvardo Zalubos ir nuteistojo G. S. bei jo gynėjo advokato Laimono Judicko kasacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

2G. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 170 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 170 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, būti namuose nuo 21 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu;

3A. U. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 170 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, būti namuose nuo 21 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu;

4V. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 170 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, būti namuose nuo 21 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

5Iš G. S., A. U. ir V. K. priteista solidariai nukentėjusiajam K. J. (g. 1958 m.) 4500 Lt neturtinei žalai ir 1500 Lt išlaidoms už advokato atstovavimą, taip pat iš kiekvieno po 183,17 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

6Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo G. S. gynėjo advokato L. Judicko, nuteistojo V. K., nukentėjusiojo K. J. apeliaciniai skundai atmesti. Nuteistojo A. U. gynėjo advokato A. Liutvinsko apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: nuosprendžio rezoliucinėje dalyje vietoje pirmosios A. U. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nurodyta BK 170 straipsnio 3 dalis.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8G. S., A. U. ir V. K. nuteisti už tai, kad:

92011 m. gruodžio 30 d., apie 20.30 val., G. S., veikdamas bendrai su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje gatvėje prie parduotuvės „Maxima“ Švenčionių rajone, Švenčionėliuose, Priestočio g. 6, rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, išsakė necenzūrinius žodžius, viešai kurstė smurtauti prieš romus, sakydamas „ Muškit“, „Jūs čia, čigonai, negyvensit“, „Čigonai, jums bus galas“, „Užmušim“, „Čigonai, lauk“, viešai išsakė necenzūrinius žodžius prieš romus, taip viešai tyčiojosi iš M. K., N. G., R. G. ir mažamečio O. G., savo viešais pareiškimais kurstė smurtauti, niekino nukentėjusiuosius bei skatino neapykantą jų tautybei, po to, įėjęs į parduotuvę „Maxima“, prie kasų, ranka sudavė vieną smūgį į sprandą M. K., sukeldamas fizinį skausmą, ir pačiupęs už rūbų tempė jį iš parduotuvės, tokiu įžūliu elgesiu viešoje vietoje sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, viešai smurtavo bei viešai kurstė smurtauti, sukūrė bauginančią situaciją, keliančią nukentėjusiajam nerimą ir saugumo trūkumą, savo veiksmais tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą nukentėjusiesiems M. K., N. G., R. G. ir O. G., kaip kitos tautybės asmenims, dėl to M. K. patyrė fizinę ir neturtinę žalą, o N. G. ir R. G. patyrė neturtinę žalą;

102011 m. gruodžio 30 d., apie 20.30 val., G. S., A. U. ir V. K., veikdami bendrai su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje ant šaligatvio, 10 metrų atstumu nuo parduotuvės „Maxima“, Švenčionių rajone, ( - ), rodydami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, viešai išsakydami necenzūrinius žodžius, tyčiojosi ir viešai kurstė smurtauti prieš romus, rėkaudami „Muškit“, „Jūs čia, čigonai, negyvensit“, „Čigonai, jums bus galas“, „Užmušim“, „Čigonai, lauk“, tuo metu automobiliu BMW (valst. Nr. ( - )) atvažiavusiam ir iš jo išlipusiam K. J. (g. 1958 m.) sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis, kojomis ir medine lazda į įvairias kūno vietas, sukeldami fizinį skausmą ir padarydami sužalojimus, nuo kurių buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata; po to, tęsdami nusikalstamą veiką, viešai smurtavo, viešais pareiškimais kurstė smurtauti, niekino nukentėjusįjį ir skatino neapykantą šio tautybei, o K. J. (g. 1993 m.) ir I. Y. ėmus šį ginti nuo neteisėtų veiksmų, toliau elgėsi agresyviai, viešai smurtavo bei viešai kurstė smurtauti prieš romus, garsiai rėkaudami „Muškit“, „Jūs čia, čigonai, čia negyvensit“, „Čigonai, jums bus galas“, „Užmušim“, „Čigonai, lauk“; tada A. U. ir V. K. Priestočio gatvėje pasivijo K. J. (g. 1993 m.) ir jį pastūmė, o šiam pargriuvus ant važiuojamosios dalies, abu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis, kojomis ir medinėmis lazdomis į įvairias kūno vietas, sukeldami fizinį skausmą, K. J. (g. 1958 m.) ir M. G. įsėdus į J. G. vairuojamą automobilį „Mitsubichi Galant“ (valst. Nr. ( - )) o K. J. (g. 1993 m.) įsėdus į I. Y. vairuojamą automobilį BMW ir važiuojant Priestočio gatve, tyrimo metu nenustatyti asmenys ne mažiau kaip dviem smūgiais medinėmis lazdomis įskėlė automobilio BMW priekinį stiklą ir sulankstė bagažinės dangtį, o G. S. smūgiu medine lazda išdaužė automobilio „Mitsubichi Galant“ dešinės pusės priekinį stiklą, taip įžūliu elgesiu, viešomis patyčiomis, viešoje vietoje sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, viešai smurtavo prieš K. J. (g. 1958 m.) ir K. J. (g. 1993 m.) bei kurstė smurtauti, niekino ir skatino neapykantą K. J. (g. 1958 m.) ir K. J. (g. 1993 m.), I. Y., M. G. ir J. G., kaip kitos tautybės asmenims, dėl to nukentėjusieji K. J. (g. 1958 m.) ir K. J. (g. 1993 m.) patyrė fizinę ir neturtinę žalą, o I. Y., M. G. ir J. G. patyrė neturtinę žalą;

112011 m. gruodžio 30 d., apie 21 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje, veikdami su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, ant šaligatvio, dviejų metrų atstumu nuo gyvenamojo namo Švenčionių rajone, ( - ), kuriame nuolat gyvena ir tuo metu buvo romų tautybės asmenys M. G., O. G., N. G., V. A. , M. K., J. G., K. J. (g. 1958 m.), K. J. (g. 1993 m.), ir I. Y., rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, elgėsi agresyviai, viešai išsakė necenzūrinius žodžius prieš romus, taip tyčiojosi ir viešai kurstė smurtauti prieš romus, sakydami „Laužkit čigonus“, „Jūs čia, čigonai, čia negyvensit“, ,,Čigonai, jums bus galas“, ,,Užmušim“, „Čigonai, lauk“, „Jeigu neišeisit, sudeginsim“; tokiais viešais pareiškimais kurstė smurtauti, niekino nukentėjusiuosius bei skatino neapykantą jų tautybei ir sukūrė bauginančią situaciją, keliančią jiems nerimą ir saugumo trūkumą, dėl to šie patyrė neturtinę žalą.

12Kasaciniu skundu nuteistojo A. U. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį dėl A. U. panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

13Kasatorius pažymi, kad tinkamam baudžiamojo įstatymo – BK 170 straipsnio, numatančio atsakomybę už tautinės nesantaikos kurstymą, taikymui, teismų procesiniuose sprendimuose turi būti nurodyti tokios veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kurie nebūtų analogiški BK 154 ar 155 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiams, t. y. teismas privalo nustatyti tokius požymius, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių turinio kontekste pripažintini kitataučius žeminančiais ir niekinančiais būtent tautiniu, o ne kokiu nors kitu pagrindu, tarp jų ir kilusiu dėl asmeninės nesantaikos. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje padaręs išvadą, kad tautinės nesantaikos kurstymo požymius atitinka konflikto bei susistumdymo metu neva ir jo ginamojo išsakyti žodžiai bei frazės: „Muškit“, „Jūs čigonai čia negyvensit“, „Čigonai jums bus galas“, „Užmušim, čigonai lauk“, įvykusį konfliktą ir atsiradusius padarinius kvalifikavo pagal BK 170 straipsnio 3 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą bei pagal 284 straipsnio 1 dalį. Gretinant BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punkto ir 170 straipsnio 3 dalies normų turinį su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, pastebimas, kaip teigia kasatorius, akivaizdžiai netinkamas juridinis veikų vertinimas jų atribojimo aspektu. Teismas nenurodė motyvų, kodėl tuos pačius jo ginamojo neva padarytus smurtinius veiksmus vertino kaip padarytus tautinės nesantaikos pagrindu ir kartu taikė dar ir BK 170 straipsnio 3 dalį. Pasak kasatoriaus, įvykio metu konflikte dalyvavusių asmenų neva išsakytus žodžius ar frazes ir konfliktą sukėlusius asmenis pavadinant čigonais, buvo be pagrindo sureikšminta tautybė. Nuosprendyje minimas konfliktas kilo spontaniškai, jam pretekstą davė ir iniciatoriais buvo nukentėjusiaisiais pripažinti čigonai. Taip pirmosios instancijos teismas, kilusį konfliktą pripažinęs viešosios tvarkos pažeidimu, be pagrindo sureikšmino konflikto metu išsakytų žodžių turinį ir nepagrįstai tiems žodžiams ar frazėms suteikė BK 170 straipsnyje numatytos veikos objektyviuosius požymius. Kasatoriaus nuomone, taikydamas BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, teismas netinkamai sprendė veikų kvalifikavimo klausimus, nes teismo nustatytomis aplinkybėmis padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas atskirai nekvalifikuotinas – tokius padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo norma.

14Kasatorius pažymi, kad, perduodant bylą teismui, jo ginamasis nebuvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punkte. Bylą nagrinėjant teisme kaltinimą byloje palaikantis prokuroras teismui du kartus pateikė prašymus pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, t. y. tik dar kartą pateikus teismui prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo, jo ginamasis jau buvo kaltinamas K. J. padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, nors jokių naujų duomenų bylos proceso teisme metu gauta nebuvo. Be to, kasatorius pažymi, kad sprendžiant apie sveikatos sutrikdymo mastą, teismas privalėjo vadovautis abejonių nekeliančiais bylos duomenimis – šioje byloje tai teismo mediko išvada, kuri turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis. Tačiau teismo medikas išvadoje dėl K. J. sveikatos sutrikdymo masto tokių duomenų nenurodė, pasitenkino tik pastebėjimu, kad šonkaulio lūžio gijimas užtrunka ir sveikata paprastai sutrikdoma ilgiau nei dešimt dienų. Byloje nėra jokių duomenų nei kur, nei kiek laiko šonkaulio lūžį gydėsi K. J. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad K. J., po apžiūros Visagino ligoninėje 2012 m. sausio 4 d., t. y. po įvykio praėjus penkioms dienoms, dar būtų kreipęsis pas medikus dėl šonkaulio lūžio. Todėl, kasatoriaus nuomone, teismas BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą taikė vadovaudamasis vien teismo mediko pastebėjimu, kuris jokiais kitais bylos duomenimis nepatvirtinamas. Teismas nuosprendyje nevertino ir kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl K. J. patirto sužalojimo laiko ir vietos. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai, apžiūrėję nukentėjusįjį iš karto po įvykusio konflikto, medicininiuose dokumentuose padarė įrašą, kad pasak K. J., jį neseniai sumušė paaugliai; kad objektyviai – sąmoningas, kontaktiškas, dešinės rankos alkūnėje nedidelė žaizda, hematoma. Po penkių dienų K. J. kreipėsi ne į savo gyvenamosios vietos, o į Visagino medikus, kur ir buvo nustatytas šonkaulio lūžis, o pats nukentėjusysis paaiškino, kad susižalojo nugriūdamas. Šių aplinkybių nepaneigia teismo manymas, jog duomenų, kad šis nukentėjusysis būtų sužalotas kitomis aplinkybėmis, nėra. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nustatė, jog nukentėjusįjį mušė daug kitų asmenų, tačiau padarinius, kurių atsiradimo laikas ir vieta objektyviai nenustatyti, priskyrė tik byloje nuteistiems asmenims; kad pats nukentėjusysis K. J. nekaltino A. U. jį sumušus. Kasatorius teigia, kad teismas, neteisingai nustatęs bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai sprendė veikų, numatytų BK 170 straipsnio 3 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 13 punkte, objektyviųjų požymių atribojimo klausimus.

15Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį, visais atvejais privalu konstatuoti objektyviuosius šios veikos požymius, t. y. bylos duomenų pagrindu nustatyti, kad nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, ir nurodyti kokius neigiamus padarinius sukėlė kaltininko veiksmai, kad kaip tik tokių padarinių ir siekė kaltininkas. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nenurodydamas jokių objektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo požymių, nepagarbos aplinkai ir aplinkiniams požymį sutapatino su kilusiu konfliktu tarp atvykusių čigonų ir diskotekos prieigose buvusių asmenų bei konflikto metu neva išsakytais ir tik čigonų girdėtais žodžiais. Konfliktas, kurį užfiksavo policijos vaizdo stebėjimo aparatūra, kilo spontaniškai, jis buvo labai trumpas ir jokių neigiamų ar žalingų padarinių, pažeidžiančių kitų žmonių teises ar laisves, nesukėlė.

16Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad atvykę prie parduotuvės čigonai buvo sumušti vien dėl jų tautybės, savo išvadas nuosprendyje padarė vien manipuliacijų su byloje apklaustų liudytojų parodymais pagrindu, juos dirbtinais ir nutolusiais nuo gyvenimo realijų motyvais pripažindamas nepatikimais ir tokiu būdu iš bylos aplinkybių šalindamas pagrindinę konflikto kilimo priežastį – atvykusių čigonų agresyvumą, ginkluotumą ir šaudymą. Byloje apklausti liudytojai nurodė ne tik asmenis, kurie turėjo šautuvus, bet ir kategoriškai patvirtino ginklų panaudojimą. Pirmosios instancijos teismas tokius liudytojų parodymus vertino kritiškai ne tik nemotyvuotu jų draugiškumo kaltinamiesiems pagrindu, bet ir darydamas prielaidą, kad čigonai negalėjo atvažiuoti ginkluoti, nes prieš vykdami skambino policijai, t. y. kad nelogiška vežtis ginklus, žinant, jog atvyks policijos pareigūnai. Tačiau, kaip teigia kasatorius, tokio palankaus čigonams teismo nusiteikimo nepatvirtina bylos duomenys – jokių skambučių į policiją neužfiksuota nei skambinant tiesiogiai policijai, nei bendruoju pagalbos telefonu 112. Teismo išvada, kad atvykę čigonai buvo sumušti vien dėl jų tautybės ir kad tai pagal sutaptį atitinka ir viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuosius požymius, kasatoriaus nuomone, vertintina kaip padaryta neišsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, t. y. kaip šališka. Kasatorius teigia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo ginamojo kaltės klausimą, įstatymu nustatytos pareigos įrodymus vertinti nuosekliai laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų – procesiniuose sprendimuose nustatyti atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, išvadas daryti atsižvelgiant į subjektyvios kilmės įrodymų šaltinio (nukentėjusiųjų, liudytojų) teikiamos informacijos svarbą kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų asmeniniams interesams, įrodymus dėstyti nuosekliai atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, neįvykdė. Nuosprendyje teismas, aprašydamas konfliktą prie parduotuvės „Maxima“, rėmėsi vien tik nukentėjusiaisiais pripažintų čigonų parodymais ir, gretindamas juos su vaizdo įrašo turiniu, padarė išvadą, kad A. U. prieš K. J. panaudojo fizinį smurtą. Tačiau tokiu supaprastintu būdu spręsdamas subjektyvios kilmės įrodymų patikimumo klausimą, teismas neaptarė ir nevertino nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų visų parodymų, negretino jų tarpusavyje su kitais bylos duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių, nesprendė esminių jų parodymų prieštaravimų pašalinimo klausimų. Teismo atlikta chronologinė įvykio sekos iš vaizdo įrašo analizė, nesant galimybės identifikuoti konflikte dalyvavusius asmenis, teisės taikymo aspektu negalėjo būti pripažinta kaip atitinkanti čigonų nurodytas aplinkybes, o kartu ir pakankama neigti ginamojo poziciją ir konfliktą mačiusių liudytojų, kurių kiekvienas įvykį apibūdino taip, kaip jis jį matė iš savo buvimo vietos ir subjektyviai suvokė, parodymus. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas įvykio aplinkybes vien nukentėjusiaisiais pripažintų čigonų parodymų pagrindu, nebuvo nuoseklus, išvadas darė nukrypdamas nuo baudžiamojo proceso įstatymo, reglamentuojančio bylos duomenų pripažinimo įrodymais tvarką, reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, byloje neabejotinai nustatyta, kad liudytojai G. Č., V. K., D. K., E. J., V. Z., V. L., J. D., V. G. matė, jog atvykę prie parduotuvės čigonai turėjo ginklus ir šaudė. Tačiau teismas išgalvotais ir nutolusiais nuo gyvenimiškos tikrovės ir įvykio konteksto motyvais sukritikavo minėtų liudytojų parodymus dėl jų nesutapimo smulkmenose bei padarė išvadą, kad šie liudytojai bandė padėti draugams kaltinamiesiems, net nenurodęs duomenų, kurių pagrindu sprendė, kad vienas ar kitas liudytojas norėjo padėti visiškai nepažįstamam ar net nematytam A. U. Šia prasme, kasatoriaus nuomone, pastebėtinas teismo neabejotinas šališkumas, nes vertindamas nukentėjusiųjų parodymus teismas, nors ir nustatė, kad jie yra dviejų šeimų nariai ir artimi giminės, jų parodymams tokios atrankos ir patikimumo metodo netaikė. Taikydamas subjektyvios kilmės įrodymų „atrankos“ metodą, teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino minėtų liudytojų nurodytų aplinkybių, kad kol prie parduotuvės neatvažiavo agresyviai nusiteikę čigonai, jokių neramumų ar kokių nors viešosios tvarkos pažeidimų nebuvo, kad sąmyšis kilo tik atvykus čigonams ir jiems pradėjus šaudyti, kad atvykę čigonai net nebandė užeiti į parduotuvę, kur, pasak jų, buvo užblokuoti jų giminaičiai, o iš karto pasuko prie gerokai nuo parduotuvės nutolusių asmenų. Pirmosios instancijos teismas, neabejodamas čigonų parodymais, nuosprendyje nutylėjo aplinkybę, kad tų pačių nukentėjusiais pripažintų asmenų parodymai dėl kitų konkrečių asmenų dalyvavimo konflikte ir smurtavimo prieš K. J. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinti nepatikimais – dėl kitų asmenų baudžiamasis procesas nebuvo pradėtas. Šia prasme reikšminga, kaip teigia kasatorius, ir tai, kad teismas, spręsdamas jo ginamojo kaltės dėl smurtavimo prieš K. J. klausimą, bylos duomenų kontekste nevertino nukentėjusiuoju pripažinto K. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kad iš matymo jis pažinojo ginamąjį ir kad, jam su sūnumis atvykus prie parduotuvės ir kilus konfliktui, šis stovėjo kitoje vietoje, o jį su lazda sumušė jam nepažįstamas jauno amžiaus vaikinas. Teismas be pagrindo konflikto prie parduotuvės „Maxima“ iniciatyvą priskyrė parduotuvės prieigose buvusiems asmenims, tarp jų ir A. U., kuris toje vietoje atsidūrė visai atsitiktinai ir visai kitu tikslu. Teismas, nemotyvuotai atmesdamas G. S. nurodytas susikibimo su K. J. priežastis, darydamas prielaidą, kad A. U. kartu su kitais aikštelėje buvusiais asmenimis šūkavo ir rėkavo ant čigonų, buvusių parduotuvėje (net nenustačius, jog ginamasis šią aplinkybę žinojo), o vėliau dar ir smurtavo prieš K. J., teisės taikymo aspektu įvykį vertino nenustatęs tikrųjų ir juridiškai reikšmingų bylos aplinkybių. Tokią gynybos poziciją patvirtina ir nukentėjusiąją pripažintos O. G. pareiškimo, rašyto 2011 m. sausio 10 d., t. y. po įvykio praėjus daugiau nei dešimčiai dienų, Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui turinys. Šiame pareiškime apie įvykius prie parduotuvės, apie K. J. neva patirtą sveikatos sutrikdymą net neužsiminta. Pareiškime nurodomos visai kitokios konflikto, neva buvusio prie namo, kuriame gyveno čigonai, aplinkybės ir padariniai – sudaužyti kieme buvę automobiliai. Teismo išvada, kad ginamasis dar buvo atvykęs prie čigonų gyvenamojo namo ir ten vėl šaukdamas išsakė čigonus žeminančius, tokius pačius kaip ir prie parduotuvės žodžius, taip pat padaryta vien tik nukentėjusiaisiais pripažintų čigonų parodymų pagrindu, t. y. nenustačius jokių objektyvių duomenų, ne tik patvirtinančių, kad čigonų nurodytu laiku prie jų gyvenamojo namo buvo susirinkę pusšimtis jaunuolių, bet ir duomenų, pakankamų išvadai, jog namo viduje buvę čigonai nakties metu galėjo matyti gatvėje neva buvusius asmenis ir juos identifikuoti, net girdėti, kas ir kokius žodžius ar frazes išsakė.

17Kasatoriaus teigimu, esant tokioms aplinkybėms, apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams ir motyvams dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir teisės taikymo klaidų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis negalėjo būti pripažintas teisėtu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas tik pakartojo kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus nukentėjusiaisiais pripažintų čigonų parodymus, išvardijo kitus bylos duomenis ir, aptaręs taikytinų teisės normų turinį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įvykio aplinkybes ir teisingai sprendė teisės taikymo klausimus. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija vertintina kaip formali ir nutolusi nuo apeliaciniam procesui keliamų reikalavimų – apeliacinius skundus išnagrinėti išsamiai ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliaciniame skunde keltų teisės taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė nė į vieną apeliacinio skundo argumentą tiek dėl bylos aplinkybių netinkamo nustatymo ir su tuo susijusių teisės taikymo klaidų, tiek dėl baudžiamojo proceso įstatymo akivaizdaus nepaisymo.

18Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. ir jo gynėjas advokatas L. Judickas prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį dėl G. S. panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

19Kasatoriai teigia, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorių nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių reikalavimų nesilaikė.

20Kasatoriai pažymi, kad tinkamam baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už kurstymą prieš kitos tautos žmonių grupę, taikymui privalu konstatuoti, jog tie pasisakymai yra niekinantys, žeminantys kitataučius ne tik savo turiniu, bet ir esme. Vienas iš pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo argumentų, pagrindžiančių tautinės nesantaikos kurstymą, yra tas, kad G. S. romų tautybės asmenis vadino „čigonais“. Kasatorius nurodo, kad iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ matyti, jog „čigonai“ yra indų kilmės tauta, pasklidusi pasaulyje klajoklių ar pusiau klajoklių grupėmis, o „čigonas“ ar „čigonė“ yra tos tautos žmogus, kad tokia romų tautybės pavadinimo reikšmė lietuvių kalbos žodyne yra paplitusi ir faktiškai vartojama Lietuvos visuomenės, kad net patys nukentėjusieji šioje byloje patvirtino, jog pagal tautybę yra vadinami čigonais ir tai nemenkina jų savimonės, tautinio orumo.

21Apeliacinės instancijos teismo nuomone, G. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nes, įėjęs į parduotuvės patalpas, neva ranka sudavė vieną smūgį į sprandą tuo metu parduotuvės patalpose buvusiam M. K. ir, suėmęs už rūbų, tempė jį iš parduotuvės patalpų, tačiau, kaip teigia kasatoriai, teismai šias aplinkybes nustatė išimtinai įvertinę tik nukentėjusiųjų parodymus, visiškai nekreipdami dėmesio į jų nenuoseklumą, prieštaravimus tarpusavyje, taip pat nepagrįstai atmesdami nuteistųjų bei įvykio liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu M. K. parodymus patvirtina R. G., kuris teigė, kad G. S. paėmė M. K. už striukės ir tempėsi iš parduotuvės. N. G. nurodė, kad G. S. pradėjo M. K. smaugti; M. G. parodė, kad G. S. sugriebė M. K. už rūbų viršutinėje krūtinės dalyje. Teismas taip pat nurodė, kad tai patvirtina O. G., kurios nei parduotuvėje, nei prie jos nebuvo, o apie įvykius sužinojo tik iš namiškių pasakojimų. Iš vaizdo įrašo, kuriame neužfiksuota data ir laikas, matyti, kad į parduotuvę užėjo du asmenys, vienas balta striuke, kitas juoda. Asmuo su balta striuke pastūmė M. K., o pagal nukentėjusiojo J. G. parodymus, G. S. įvykio metu buvo su raudona striuke. Kasatorių nuomone, akivaizdu, kad šiuo atveju nukentėjusiųjų parodymai skiriasi, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu teismas laikė juos nuoseklias ir patikimais.

22Taip pat kasatoriai pažymi, kad visi kaltinimai grindžiami tik nukentėjusiųjų parodymais, nors įvykio liudytojai grasinimų iš viso negirdėjo arba nesuprato, kam jie buvo skirti. Liudytoja B. B. ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad grasinimai galbūt buvo skirti romams, tačiau teisme šio fakto nepatvirtino. Liudytojas G. B. nurodė, jog parduotuvėje buvę asmenys grasino jam, kad išleistų, matė pas N. G. kirvį, jog asmenys tarp savęs kalbėjo, kad užmuš, bet nesuprato, ar užmuš jį, ar juos. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai, o ne įrodymų visumą, kad nagrinėdami bylą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai tik fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu, liudytojų parodymuose nežymius neatitikimus vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamiesi G. S. palankius parodymus atmetė. Kasatoriai teigia, kad įvykių metu prie parduotuvės buvo nemažai žmonių. Iš Švenčionėlių miesto kultūros centro rašto Nr. KC2-28 matyti, kad 2011 m. gruodžio 30 d. Švenčionėlių kultūros centre nuo 20 iki 22 val. vyko jaunimo diskoteka, todėl žmonių susibūrimas toje vietoje paaiškinamas objektyvių aplinkybių visuma. Tai, kad jaunimas buvo užsidėjęs kaukes ar rankose laikė lazdas, neparemta jokiais įrodymais, tik nukentėjusiųjų pasakojimais, kurie vieni kitiems prieštarauja. Be to, romų tautybės atstovai, prieš kuriuos neva buvo kurstoma, patys buvo agresyviai nusiteikę. Tai patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek vaizdo įrašas. Nukentėjusysis J. G. teigė, kad prie parduotuvės matė G. S. su strypu, nukentėjusysis M. K. aiškino, kad susirinkusiųjų prie parduotuvės turimos lazdos buvo vos ne dviejų metrų ilgio. Vaizdo įrašas tokių duomenų nepatvirtino. J. G. teigė, kad atvažiavus policijai, nuteistieji, kartu su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, vis tiek elgėsi agresyviai. Tačiau pagal policijos pareigūnų parodymus, atvažiavę į įvykio vietą jie konflikto nematė, žmonės buvo išsiskirstę. Kratos metu pas J. G. buvo rastas ginklas. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kaip apibūdinančią patį nukentėjusįjį, taip pat kaip pagrindą patikėti, kad šūviai įvykio vietoje tikrai buvo galimi. Nukentėjusysis K. J. (gim. 1958 m.) nurodė, kad girdėjo G. S. šaukiant „Muškit čigonus“. Kasatorių nuomone, nesuprantama, kaip nukentėjusysis, neva rėkaujant miniai žmonių, išskyrė būtent G. S. balsą. Kas konkrečiai jį mušė, irgi nematė, o kad mušė neva G. S., sužinojo iš sūnaus pasakojimo. Nukentėjusysis K. J. (g. 1993 m.) nurodė, kad jo tėvą mušė visi nuteistieji ir dar apie dešimt žmonių vienu metu. Nukentėjusysis M. G. aiškino, kad iš parduotuvės romai buvo tempiami, nematė, ką žmonės mušė. Kasatorių nuomone, akivaizdu, kad šio asmens parodymai yra neišsamūs ir prieštarauja kitų nukentėjusiųjų parodymams, nes iš parduotuvės niekas nebuvo tempiamas, tai matyti ir iš vaizdo įrašo. Nukentėjusiojo I. Y. parodymai taip pat negalėjo būti vertinami kaip patikimi, nes jis teigė, kad prie parduotuvės buvo apie keturiasdešimt asmenų, o tai prieštarauja tiek kitų nukentėjusiųjų, tiek visų liudytojų parodymams. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad kitas automobilis atvažiavo po 5 minučių, nors nagrinėjant vaizdo kameros įrašą buvo neginčijamai nustatyta, kad tarp automobilių atvykimo buvo vos 40 sekundžių laiko tarpas. Aiškinantis automobilių apgadinimo aplinkybes, dauguma nukentėjusiųjų tai, kad automobiliai apgadinti, pamatė tik namo kieme, apie įvykius vieni kitiems pasakojo giminaičiai, todėl labai tikėtina, kad tokiu grandininiu būdu perduodama informacija, visų pirma, galėjo būti iškreipta, antra, tikrai negalėjo būti teismo vertinama kaip neginčijami įrodymai. Dėl šūvių prie parduotuvės apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad, atsižvelgiant į tai, jog įvykis vyko šventiniu laikotarpiu (iš karto po Kalėdų ir prieš pat Naujuosius metus), versija apie fejerverkus yra tikėtina. Taip pat teismui buvo akivaizdu, kad nuteistųjų versija dėl šaudymo ir gynybos nuo smurto yra negyvenimiška, nes jie policijai nepranešė apie šaudymus ir smurtą. Kasatoriai teigia, kad tokie apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ne tik neparemti byloje nustatytomis aplinkybėmis, bet ir joms prieštarauja. Nukentėjusysis K. J. (g. 1958 m.) nurodė, kad girdėjo šūvį, o nukentėjusysis K. J. (g. 1993 m.) girdėjo 1–2 šūvius. Nukentėjusysis I. Y. sakė, kad prie parduotuvės girdėjo garsus, panašius į šūvius. Liudytoja J. D. matė romų tautybės asmenį, kuris šovė iš ginklo. Liudytoja V. P. girdėjo šūvį. Liudytojas G. Č. aiškino, kad J. G. turėjo šautuvą ir šovė. K. J. taip pat turėjo šautuvą. Liudytojas V. K. matė K. J. su šautuvu. J. G. taip pat turėjo ginklą ir šovė. Liudytojas E. J. matė J. G. su ginklu. Liudytojas D. K. parodė, kad J. G. šovė, po to buvo antras šūvis. Liudytojas V. L. girdėjo du šūvius, šovė romas. Kasatorių nuomone, teisingam šios bylos išsprendimui buvo reikšminga ir tai, kad minėtų liudytojų parodymai bylos duomenimis nepaneigti. Kiek galima spręsti iš J. G. ir M. G. parodymų patikrinimo vietoje darytų nuotraukų, jie nurodė skirtingas vietas, kur, kaip jie aiškino, pamatė gulintį vyresnįjį K. J. Nesutampa jų abiejų aiškinimai, kuris iš jų pakėlė gulintį vyresnįjį K. J. Aplinkybės dėl K. J. sužalojimo fakto taip pat vienareikšmiškai nebuvo nustatytos, nors apeliacinės instancijos teismas jas vertino kaip neginčijamai įrodytas (šiuo aspektu kasatoriaus nurodomi argumentai iš esmės sutampa su nurodomais nuteistojo A. U. gynėjo kasaciniame skunde).

23Kasatoriai teigia, kad kaltinimas, jog nuteistasis buvo atvažiavęs dar ir prie namo ( - ) gatvėje, apskritai nepagrįstas jokiais bylos duomenimis. Kaltinimo teiginius paneigia ir policijos pareigūnų, atvykusių į ( - ) gatvę, parodymai, kad jie nerado ten jokių agresyviai nusiteikusių žmonių ar dviejų metrų ilgio lazdų, gatvėje buvę ir su pareigūnais kalbėję romai jokių pretenzijų neišsakė ir pagalbos neprašė. Pareigūnai nurodė, kad važiuodami ( - ) gatve pastebėjo susibūrusius automobilius prie ( - ) gatvės sankryžos. Kaip buvo nustatyta, kaip tik tuo metu buvo uždaryta geležinkelio pervaža. R. G. parodė, kad prie namų matė G. S., tačiau ankstesnėse apklausose jokių konkrečių asmenų nurodęs nebuvo, po įvykio pareiškimo į policiją nerašė, nes tikėjosi, kad viskas aprims; nukentėjusioji O. G. nurodė, kad G. S. nepažinojo, todėl negali pasakyti, ar jis buvo minioje; nukentėjusiojo M. K. pasakojimu, neužilgo atvyko policija ir visi išsiskirstė; N. G. teigimu, po 10 minučių atvažiavo policija, bet jie vis tiek elgėsi agresyviai; O. G. parodė, kad susirinkusieji ir prie policijos nenorėjo skirstytis; K. J. teigė, kad policija juos išvijo; I. Y. tvirtino, kad žmonės išvažiavo tada, kai atvyko policija.

24Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į tai, kad visi dešimt nukentėjusiųjų yra artimi giminaičiai, tos pačios šeimos nariai, kyla pagrįstų abejonių dėl galimybės remtis jų parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jokiais įrodymais nepagrindė savo išvados, jog visi nuteistieji veikė bendrai, nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad nuteistasis V. K. tuo metu G. S. net nepažinojo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo ignoruojamos aplinkybės – nukentėjusiųjų agresyvūs veiksmai, ginklų gabenimas į įvykio vietą, tikslingas važiavimas iš namų prie parduotuvės, akivaizdžiai turėtų nusverti pirmosios instancijos teismo argumentus dėl nuteistųjų būriavimosi prie parduotuvės. Kasatorių nuomone, teismų šališkumą ir neobjektyvumą neginčytinai patvirtina aplinkybės, kad nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nei ikiteisminį tyrimą kontroliavusių prokurorų, nei pačių teismų nedomino šioje byloje apklaustų liudytojų parodymai. Be liudytojų parodymų analizės ir jų turinio gretinimo su nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymais, teisingas ir pagrįstas sprendimas šioje byloje buvo neįmanomas.

25Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas E. Zaluba prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį dėl V. K. panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

26Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad teismai nesilaikė BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, nes neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, dalies įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas, iš viso nevertino ir, pažeisdami baudžiamojo proceso rungtyniškumo principą, įrodinėjimo naštą perkeldami nuteistiesiems, buvo šališki; kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dar kartą peržiūrėti vaizdo įrašą, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių V. K. apeliacinio skundo argumentų, dėl to buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai.

27Kasatoriaus nuomone, teismai teikė pirmenybę nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų, kurie visi yra giminaičiai, parodymams, nors šių asmenų veiksmai neatitinka teisėtumo kriterijų, jų parodymai prieštarauja objektyviai byloje nustatytiems duomenims, kad teismai nevertino bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų G. Č., V. K., D. K., E. J., J. D., V. L., G. B., V. P., B. B. parodymų, kad prie parduotuvės „Maxima“ buvo šaudoma iš medžioklinių ginklų, kad šaunamuosius ginklus turėjo K. J. (g. 1958 m.) ir J. G., kiti buvo ginkluoti peiliais, kad po šūvio žmonės puolė bėgti slėptis už banko „Snoras“ kiosko. Tai, kasatoriaus nuomone, patvirtina policijos komisariato pateiktuose prie parduotuvės „Maxima“ ir parduotuvės apsaugos kameromis viduje padarytuose vaizdo įrašuose užfiksuota įvykių eiga, liudytojo E. J. automobilio apžiūros metu užfiksuoti sugadinimai, pažyma iš kultūros centro, traukinių judėjimo tvarkaraščio išrašas, ( - ) namo nuotraukos. Liudytojų parodymuose esantys netikslumai dėl šūvių skaičiaus ir eiliškumo rodo, kad žmonės buvo skirtingose vietose, skirtingu momentu atsisuko į įvykio vietą. Kasatorius teigia, kad nuteistųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, atpažinimų, parodymų patikrinimo vietoje patikimumą baudžiamojo proceso prasme teisingai buvo galima įvertinti tik išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prašymas pakartotinai peržiūrėti vaizdo įrašą (policijos komisariato vaizdo kameromis nufilmuotą 2011 m. gruodžio 30 d. įvykį), tačiau prašymas buvo atmestas, taip atimant jo ginamajam galimybę tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą, bei pažeidžiant reikalavimą visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes.

28Kasatorius teigia, kad visuomenės interesams priešingas provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys neturėjo nieko bendro su tautinio čigonų identiteto gynimu, o bandymas suteikti nagrinėjamam konfliktui tautinės nesantaikos atspalvį buvo vienintelis būdas patiems nukentėjusiesiems išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Teismo išvada, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo neginkluoti, nes prieš įvykį kreipėsi į policiją ir tikėjosi pagalbos, neteisinga. Byloje nukentėjusiųjų skambutį policijai patvirtinančių duomenų nėra, priešingai, policijos komisariate budėjęs liudytojas G. J. paaiškino, kad ekipažams nurodė nuvykti į Švenčionėlius pagal vaizdo kameros Nr. 4 duomenis, be to, policijos pareigūnai nurodė, kad jiems atvykus pagal pranešimą nukentėjusieji jokių pareiškimų nerašė, niekam pretenzijų nereiškė. Kasatoriaus manymu, šios bylos tyrimo aspektai rodo ikiteisminio ir teisminio bylos aplinkybių tyrimo šališkumą. Pirminėse apklausose liudytojams (E. J.) nurodžius, jog nukentėjusieji atlėkė prie parduotuvės „Maxima“ dviem automobiliais, buvo ginkluoti ir pradėjo šaudyti, nei policijos pareigūnai, nei bylos tyrimą kontroliuojantis prokuroras nesiėmė jokių veiksmų šiai aplinkybei ištirti, o kratos pas nukentėjusiuosius padarytos praėjus keliems mėnesiams po įvykių. Teismai ignoravo duomenis apie dalies nukentėjusiųjų teistumus, narkotinių medžiagų vartojimą, apie kratų metu pas juos rastus bei paimtus ne tik dujinius ar mažos galios šaunamuosius ginklus, bet ir šaltiesiems ginklams priskiriamus „nunčiakus“. Teismai atsisakė vertinti nukentėjusiųjų pateiktą tikrovės neatitinkantį pareiškimą Seimui, surašytą padedant Švenčionių savivaldybės teisininkui, ir neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų pradiniuose paaiškinimuose V. K. visiškai neminimas arba nurodomas tik kaip buvęs prie parduotuvės „Maxima“ asmuo, o vėliau įtrauktas į bylą kaip kaltinamasis greičiausiai dėl to, kad nebuvo įmanoma patraukti kaltinamuoju R. K. (jau penkiolika metų konfliktuojančio su Švenčionių rajono savivaldybės meru), kad V. K. atpažinimai pagal pateiktas nuotraukas atlikti praėjus daug laiko nuo įvykio, ankstesnėse apklausose nukentėjusieji nebuvo nurodę jokių individualių jo požymių. Teismai nevertino liudytojo R. K. parodymų, „Švenčionių krašto“ 2012 m. sausio 14 d. publikacijos su Švenčionių rajono policijos komisariato vadovo komentaru dėl šio įvykio aplinkybių, kad nukentėjusiųjų parodymuose tai nurodomas, tai neminimas kaip dalyvavęs įvykiuose T. A., neapklaustas kaip liudytojas ar nukentėjusysis, kad nė vieno iš prie parduotuvės atvykusių čigonų niekas nemušė, kliuvo tik šautuvu ginkluotam K. J., o parduotuvėje pretenzijos galbūt buvo reiškiamos tik M. K. Teismai konstatavo, kad iš namo ( - ) į gatvės pusę geras matomumas, nors eksperimentas nebuvo atliktas. Kasatorius pažymi, kad 2012 m. balandžio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 11-910(12) K. J. sužalojimai konstatuoti pagal pateiktus medicininius dokumentus, o patikimų įrodymų, kad šiame dokumente įvardyti padariniai atsirado dėl V. K. veiksmų, nėra. Kasatoriaus nuomone, net jeigu ir būtų įrodyta, kad V. K. prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą, atliko kokius nors konkrečius veiksmus, sukėlusius šiam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokie veiksmai atitiktų būtinosios ginties situaciją, kuriai esant taikomos BK 28 straipsnio nuostatos.

29Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento

30prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. U. gynėjo advokato A. Liutvinsko, nuteistojo V. K. gynėjo advokato E. Zalubos, nuteistojo G. S. ir jo gynėjo advokato L. Judicko kasacinius skundus atmesti.

31Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu pripažinęs įrodytomis G. S., A. U., V. K. padarytas nusikalstamas veikas, rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir asmenų parodymo atpažinti protokolais, teismo medicinos specialisto išvados Nr. G656/12 (01) duomenimis ir teismo medicinos specialisto J. M. P. paaiškinimais, daiktų ir dokumentų apžiūros protokolų duomenimis, vaizdo įrašais, kitais bylos dokumentais, pateikė išsamų bylos duomenų vertinimą, motyvavo, kaip jie įrodo aplinkybes, patvirtinančias objektyviuosius ir subjektyviuosius nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų požymius, taigi teismai laikėsi BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje nustatyta, kad A. U., G. S. ir V. K. viešoje vietoje, viešais pareiškimais, vartodami necenzūrinius žodžius, niekindami ir tyčiodamiesi iš nukentėjusiųjų, kurstė smurtauti prieš juos, kaip romų tautybės asmenis, ir šia dingstimi naudojo prieš nukentėjusiuosius smurtą. Iš pradžių G. S. viešoje vietoje, parduotuvės patalpose, smurtavo prieš nukentėjusįjį M. K., vėliau bendrais veiksmais su A. U., V. K. bei nenustatytais asmenimis gatvėje prie parduotuvės tyčia sudavė smūgius nukentėjusiajam K. J. (g. 1958 m.), padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o paskui visi nuvyko prie nukentėjusiųjų romų gyvenamojo namo ir ten gatvėje (viešoje vietoje) vėl elgėsi agresyviai, vartodami keiksmažodžius kurstė smurtauti prieš nukentėjusiuosius, viešai niekino juos ir skatino neapykantą jų tautybei. Taigi viešoje vietoje matant aplinkiniams tyčiodamiesi iš nukentėjusiųjų dėl jų tautybės, viešai keikdami juos necenzūriniais žodžiais, baugindami smurtu, taip pat fiziškai smurtaudami prieš juos, nuteistieji akivaizdžiai siekė pažeminti nukentėjusiuosius ir pasityčioti iš jų dėl to, kad jie yra romai (čigonai), suprato, jog tokiais veiksmais pažeidžia viešąją tvarką, ir norėjo taip veikti. Pagal nustatytas aplinkybes teismas, nuteistųjų G. S., A. U. ir V. K. veiksmus kvalifikavęs pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisės normų konkurencijos įveikimo taisykles. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2013 m. balandžio 24 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant kaltinamiesiems baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, teismas pakeistą kaltinimą priėmė, pranešė apie tai kaltinamiesiems ir jų gynėjams, jiems buvo įteikti šio prašymo nuorašai, išaiškinta teisė prašyti pertraukos pasirengti gynybai. A. U. gynėjas šia teise pasinaudojo, taigi BPK 256 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimai nepažeisti. Kasatorių argumentai dėl teismo šališkumo iš esmės yra siejami tik su jiems nepalankių sprendimų byloje priėmimu, tačiau duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, kurie neatitinka jų lūkesčių, nėra teismo šališkumą patvirtinančios aplinkybės, o teisminio nagrinėjimo procese nei nuteistieji, nei jų gynėjai nušalinimo teisėjams nepareiškė, duomenų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti išnagrinėjusių šią bylą teismų nešališkumu, byloje nėra. Nuteistojo V. K. gynėjo nurodomas vaizdo įrašas jau buvo išsamiai ištirtas pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo V. K. prašymą pakartotinai jį peržiūrėti. Be to, apeliacinės instancijos teisme sprendžiant klausimą dėl įrodymų tyrimo, V. K. gynėjas neprašė pakartotinai peržiūrėti ir ištirti šį vaizdo įrašą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl G. S. ir V. K. bendrininkavimo. Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad V. K. buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, todėl taikyti jam BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad esminiai apeliacinių skundų argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti, šis teismas sprendimus dėl įrodymų tyrimo reikalingumo ar prašymų tenkinimo motyvavo, taigi bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklių nepažeidė.

32Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

33Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

34Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. ir jo gynėjas advokatas L. Judickas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą dėl G. S. nutraukti; nuteistojo V. K. gynėjas advokatas E. Zaluba taip pat prašo teismų sprendimus panaikinti ir dėl G. K. priimti išteisinamąjį nuosprendį (teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas jokių, t. y. nei apkaltinamųjų, nei išteisinamųjų nuosprendžių (BPK 382 straipsnis) nepriima); nuteistojo A. U. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl A. U. panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, juose išdėstytų argumentų, kasatoriai esminius BPK nuostatų pažeidimus, o dėl to ir netinkamą BK 170 straipsnio 3 dalies, 284 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 2 dalies 13 punkto taikymą, sieja su įrodymų vertinimu, ginčydami teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikdami savo versijas dėl nuteistųjų padarytų veiksmų.

35BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014, kurioje dar kartą apie tai yra pasisakyta). Skunduose nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi ir nagrinėjamoje byloje skundžiamas nuosprendis bei paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis vertintini tuo aspektu, ar teismai, priimdami tokius sprendimus, nepadarė BPK, konkrečiai – BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

36BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

37Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiama, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis bei neobjektyviai, šališkai įvertintais įrodymais ir dėl to nuteistiesiems netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 170 straipsnio 3 dalis ir 138 straipsnio 2 dalies 13 punktas, 284 straipsnio 1 dalis, atmestini.

38Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išsamiai išnagrinėtos, nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamiesiems įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamųjų A. U., V. K., G. S., nukentėjusiųjų M. K., N. G., R. G., O. G. , V. A., J. G., K. J. (g. 1958), K. J. (1993 m.), M. G., I. Y., liudytojų R. K., T. A., G. J., G. S. , E. S., A. J., V. F., A. S., J. D., B. B., G. B., N. P., Z. J., I. J., V. P., G. Č., V. K., E. J., N. S., J. K., D. K., V. Z., V. L., V. G., V. U. parodymai, duomenys, užfiksuoti parodymų atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų ir dokumentų apžiūros protokoluose, teismo medicinos specialisto išvadoje, vaizdo įrašų medžiagoje ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y., kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Nuosprendyje nuteistųjų gynybos versijos motyvuotai atmestos, motyvuotai pasisakyta ir dėl to, kodėl atmetami kaip nepatikimi ir neobjektyvūs kasatorių minimų liudytojų parodymai. Iš kasacinių skundų argumentų matyti, kad jie iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodomi apeliaciniuose skunduose, kuriais buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, priimtoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

39Nuteistojo V. K. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo negalėjo būti daromos neatlikus įrodymų tyrimo – pakartotinai neperžiūrėjus įvykių prie parduotuvės „Maxima“ vaizdo įrašo, kad atmetus tokį prašymą buvo atimta galimybė jo ginamajam tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą bei pažeistas reikalavimas visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Įrodymų tyrimas gali būti atliekamas tiek teismo, nagrinėjančio bylą, iniciatyva, tiek proceso dalyvių prašymu. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriaus minimas vaizdo įrašas išsamiai, nepažeidžiant nuteistojo gynybos teisių, buvo ištirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, ar reikia byloje atlikti įrodymų tyrimą (pažymėtina, kad ir pats nuteistojo gynėjas atlikti įrodymų tyrimą, dar kartą peržiūrėti vaizdo įrašą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neprašė), motyvuotai nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti ir nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde nurodytą prašymą dar kartą peržiūrėti vaizdo įrašą atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Pateikiant prašymus, visi bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi vienodas teises. Vertindamas bei spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pareikštą prašymą atmetė nepagrįstai, kad šis teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir kad to nepadarydamas, t. y. dar kartą neperžiūrėdamas vaizdo įrašo, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, suvaržė nuteistojo V. K. gynybos teises, kad vaizdo įrašo pakartotinis neperžiūrėjimas vertintinas kaip neišsamus ir šališkas bylos aplinkybių ištyrimas, neturi teisinio pagrindo.

40Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir priimtoje nutartyje neatsakė į juose nurodytus argumentus. Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui. Iš byloje paduotų apeliacinių skundų matyti, kad apeliantai prašė nuteistuosius išteisinti, nes jų kaltumas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 170 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 13 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, neįrodytas, kad jie nepadarė veikų, turinčių jiems inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių; kad įrodymai ištirti ir įvertinti neišsamiai, neobjektyviai, tendencingai. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad esminiai skundų argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo teismo išvadoms padaryti yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai (tarp jų ir dėl nukentėjusiajam K. J. padaryto sveikatos sutrikdymo masto) atmesti.

41Kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Antai nuteistojo A. U. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, „kad pastebėtinas ir teismo neabejotinas šališkumas, nes vertindamas nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymus, nors ir nustatė, kad tai yra dviejų šeimų nariai ir artimi giminės, tokios atrankos ir patikimumo „metodo“ (kuris buvo taikomas vertinant liudytojų parodymus) netaikė“. Tokie argumentai (iš esmės tapatūs nurodytiems nuteistojo G. S. ir jo gynėjo advokato L. Judicko bei nuteistojo V. K. gynėjo advokato E. Zalubos skunduose), kokiais grindžiamas teismo šališkumas, yra nepagrįsti ir atmestini. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012). Kasatorių nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nuteistųjų teisė, kad jų bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nebuvo pažeista.

42Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniuose skunduose nurodomais argumentais nei naikinti priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nei panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

43Dėl BK 170 straipsnio 3 dalies, 284 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 2 dalies 13 punkto taikymo

44Pasisakydama dėl BK 170 straipsnio (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) taikymo, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia kasatorių dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat ir tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, draudžiančias žmonių grupės ar jai priklausančių asmenų diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės.

45Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje skelbiamas siekis puoselėti tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Konstitucijoje pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės (18 straipsnis ir kt.), tačiau įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 straipsnis); įtvirtintas asmenų lygybės principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29 straipsnis). Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu.

46Diskriminavimo draudimas įtvirtintas ir daugelyje tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės aktų. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į 1965 m. Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (ratifikuota 1998 m. lapkričio 10 d. įstatymu Nr. VIII-920, įsigaliojo Lietuvos Respublikai 1998 m. gruodžio 10 d.) nuostatas. Šios Konvencijos 4 straipsnyje nurodoma, kad Valstybės dalyvės smerkia visokią propagandą ir visas organizacijas, kurios remiasi vienos rasės ar tam tikros odos spalvos ar tautybės žmonių grupės pranašumo idėjomis ar teritorijomis arba bando pateisinti ar skatinti rasinę neapykantą ir diskriminaciją, nesvarbu, kokios formos jos būtų; jos įsipareigoja imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių prieš bet kokį tokios diskriminacijos kurstymą ar diskriminacinius veiksmus ir, atsižvelgdamos į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principus ir į šios Konvencijos 5 straipsnyje aiškiai išdėstytas teises, inter alia (be kita ko) skelbia įstatymu baudžiamu nusikaltimu idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą, visokį rasinės diskriminacijos kurstymą, taip pat visus smurto veiksmus ar tokių veiksmų kurstymą prieš kokią nors rasę ar kitos odos spalvos ar tautybės asmenų grupę, taip pat bet kokį rasistinės veiklos rėmimą, įskaitant jos finansavimą (Konvencijos 4 straipsnio a punktas). Pagal Konvencijos 6 straipsnį valstybės dalyvės kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam žmogui garantuoja veiksmingą apsaugą ir teisines apsaugos priemones per, be kita ko, kompetentingus nacionalinius teismus nuo bet kokių rasinės diskriminacijos veiksmų, kuriais pažeidžiama ši Konvencija ir kėsinamasi į jo teises ir pagrindines laisves. 2008 m. lapkričio 28 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis (OL 2008 L 328, p. 55–58) preambulės pirmojoje įtraukoje konstatuojama, kad rasizmas ir ksenofobija tiesiogiai pažeidžia laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principus, t. y. principus, kuriais grindžiama Europos Sąjunga ir kurie yra bendri valstybėms narėms. Vienuoliktoje preambulės įtraukoje nurodomas poreikis užtikrinti, kad su rasizmu ir ksenofobija susijusių veikų tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas nepriklausytų nuo nukentėjusiųjų, kurie dažnai yra ypač pažeidžiami ir nenori pradėti teisminio proceso, pareiškimų ar kaltinimų. Pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnį kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių baudžiamumui užtikrinti už jame nurodytas tyčines veikas, susijusias su rasizmu ir ksenofobija, be kita ko – viešą smurto ar neapykantos, nukreiptos prieš asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį, kurstymą (Pamatinio sprendimo 1 straipsnio 1 dalies a punktas). Diskriminacijos draudimas įtvirtintas ir daugelyje tarptautinės teisės aktų dėl žmogaus teisių apsaugos. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsnyje nustatyta, kad visi žmonės yra lygūs įstatymui ir nediskriminuojami turi teisę į lygią įstatymo apsaugą, visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją, ir nuo visokio tokios diskriminacijos kurstymo. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.

47Svarbią reikšmę aiškinant diskriminacijos draudimą ir valstybės pareigas jį įgyvendinant turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnis bei jo taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Pažymėtina, kad šis straipsnis netaikomas atskirai, nes yra veiksmingas tik dėl teisių ir laisvių, garantuojamų kitose Konvencijos ir jos protokolų nuostatose, įgyvendinimo. Konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis joje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Diskriminacija Konvencijos 14 straipsnio prasme reiškia skirtingą elgesį su asmenimis, esančiais panašiose situacijose, nesant objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. EŽTT yra konstatavęs, kad joks skirtingas elgesys, kuris yra grindžiamas vien tik arba lemiama apimtimi asmens etnine kilme, negali būti objektyviai pateisinamas šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, kuriamoje vadovaujantis pliuralizmo ir pagarbos skirtingoms kultūroms principais. Diskriminacija dėl asmens etninės kilmės yra rasinės diskriminacijos rūšis (Mižig?rov? v. Slovakia, no. 74832/01, judgment of 14 December 2010, § 114). EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad rasinė diskriminacija yra ypatingą pasipiktinimą kelianti diskriminacijos rūšis ir kad, atsižvelgiant į jos pavojingus padarinius, tokia diskriminacija reikalauja ypatingo valstybės institucijų budrumo bei ryžtingos reakcijos (Nachova and Others v. Bulgaria, nos. 43577/98 and 43579/98, judgment of 6 July 2005, § 145; Aksu v. Turkey, nos. 4149/04 and 41029/04, judgment of 15 March 2012, § 44).

48Pagal EŽTT praktiką išimtinai rasistinio pobūdžio idėjoms, kurias išreiškiant siekiama kurstyti neapykantą arba smurtą, vadovaujantis Konvencijos 17 straipsnio (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) nuostatomis, iš esmės netaikoma Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta saviraiškos laisvės apsauga (pvz., Molnar c. Roumanie, no 16637/06, décision du 23 octobre 2012; Ivanov v. Russia, no. 35222/04, decision of 20 February 2007). EŽTT nuomone, neapykantos kurstymas nebūtinai reikalauja raginimo daryti tam tikrą smurtinę ar kitokią nusikalstamą veiką. Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes, pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su rasistiniais pasisakymais prioritetą neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumą, net saugumą, požiūriu (Féret c. Belgique, n0 15615/07, arr?t du 16 juillet 2009, § 73; Perin?ek v. Switzerland, no. 27510/08, judgment of 17 December 2013, § 46). Pagal EŽTT praktiką dėl Konvencijos 2 (teisė į gyvybę), 3 (kankinimo uždraudimas) ir 14 straipsnių tiriant smurtines nusikalstamas veikas valstybės institucijos turi papildomą pareigą imtis visų pagrįstų priemonių išaiškinti bet kokius rasistinius motyvus bei nustatyti, ar rasinė (etninė) neapykanta arba nusistatymas turėjo reikšmės įvykiams (pvz., Abdu c. Bulgarie, no 26827/08, arr?t du 11 mars 2014; Yotova c. Bulgarie, no 43606/04, arr?t du 23 octobre 2012; Beganović v. Croatia, no. 46423/06, judgment of 25 June 2009; Angelova and Iliev v. Bulgaria, no. 55523/00, judgment of 26 July 2007; Šečić v. Croatia, no. 40116/02, judgment of 31 May 2007; Nachova and Others v. Bulgaria). Priklausomai nuo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, valstybės pozityvioji pareiga apsaugoti asmenį baudžiamosios teisės priemonėmis gali kilti ir pagal Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus gyvenimo gerbimą). Privataus gyvenimo sąvoka pagal šią nuostatą apima asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą (Eremia v. the Republic of Moldova, no. 3564/11, judgment of 28 May 2013, § 72-73; K.U. v. Finland, no. 2872/02, judgment of 2 December 2008; Pfeifer v. Austria, no. 12556/03, judgment of 15 November 2007). Asmens etninė tapatybė EŽTT praktikoje traktuojama kaip esminis asmens privataus gyvenimo ir tapatybės aspektas (Ciubotaru v. Moldova, no. 27138/04, judgment of 27 April 2010, § 49, 153). Bet kokių neigiamų grupės stereotipų kūrimas, pasiekęs tam tikrą lygį, gali daryti poveikį grupės tapatybės jausmui ir jos narių savivertei bei pasitikėjimui savimi, taigi ir grupės narių privačiam gyvenimui (Aksu v. Turkey, § 58-59).

49Pagal BK 170 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Pagal šio straipsnio 3 dalį atsako tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą.

50A. U., G. S. ir V. K. nuteisti pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrai (kartu ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis), viešoje vietoje tyčiojosi ir niekino nukentėjusiuosius, viešais pareiškimais – „Muškit“, „Jūs čia, čigonai, negyvensit“, „Čigonai, jums bus galas“, „Užmušim“, „Čigonai, lauk“ ir pan. kurstė prieš nukentėjusiuosius, kaip kitos – romų tautybės asmenis, smurtauti bei patys šia dingstimi panaudojo prieš juos fizinį smurtą. Visų pirma fizinis smurtas buvo panaudotas parduotuvės „Maxima“ (Švenčionėliuose, Priestočio g. 6,) patalpose: G. S. sudavė nukentėjusiajam M. K. į sprandą, sugriebęs už rūbų, tempė jį iš parduotuvės patalpų, po to, bendrai veikdami, prie parduotuvės sumušė nukentėjusįjį K. J. (g. 1958 m.), padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes fizinis smurtas buvo panaudotas ir prieš nukentėjusįjį K. J. (g. 1993 m.), buvo apgadinti ir nukentėjusiųjų automobiliai (nuo smūgių lazdomis sudužo „Mitsubichi Galant“ priekinis dešinės pusės stiklas, BMW – priekinis stiklas sutrūko, įlinko bagažinės dangtis ir t.t.) Po to nusikalstami veiksmai buvo tęsiami nuvykus prie nukentėjusiųjų romų gyvenamojo namo ( - ) – čia vėl, viešoje vietoje (gatvėje) elgėsi agresyviai, viešai tyčiojosi iš romų ir kurstė prieš juos smurtauti; viešai juos niekino ir skatino neapykantą jų tautybei.

51Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistųjų padarytos veikos atitinka BK 170 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 13 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį, teismų sprendimuose padarytų nusikaltimų ir objektyvieji, ir subjektyvieji požymiai yra nustatyti ir tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti.

52Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 170 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo šio straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo, nepriklausomai nuo padarinių. Pagal BK 11 straipsnį tai yra nesunkus nusikaltimas, nes šio įstatymo sankcijoje numatyta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatytas nusikaltimas (nesunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų) yra apysunkis, nes šio įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė viršija trejus (bet neviršija šešerių) metus laisvės atėmimo. Be to, pažymėtina, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnyje, objektas yra žmogaus sveikata, o 170 straipsnio – žmonių grupių, susidariusių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumo pagrindu, taip pat tokioms grupėms priklausančių individų teisės ir laisvės, jų saugumas ir lygiateisiškumas su kitais žmonėmis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad viešose vietose viešai kurstant prieš romų tautybės asmenis panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojant buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nuteistojo A. U. gynėjo kasaciniame skunde nurodomas argumentas, kad, taikydamas BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, teismas netinkamai sprendė veikų kvalifikavimo klausimą, nes, pasak kasatoriaus, nesunkus sveikatos sutrikdymas atskirai negali būti kvalifikuojamas, kadangi tokius padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo norma, atmestinas kaip nepagrįstas bei neatitinkantis susiformavusios teismų praktikos. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnyje (net ir nesant šią veiką šio straipsnio 2 dalyje numatytų jos pavojingumą didinančių aplinkybių), sankcija yra griežtesnė, nei nustatyta už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal teismų praktiką, jeigu veika turi nusikaltimo, baudžiamo griežčiau, nei už nustatytą viešosios tvarkos pažeidimą, požymių, šis nusikaltimas inkriminuojamas kartu su viešosios tvarkos pažeidimu taikant nusikalstamų veikų sutapties taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2008, 2K-91/2010 ir kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kvalifikuojant kaip nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punkte, 170 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, sutaptį teisės taikymo klaida nebuvo padaryta.

53Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nuteistųjų nusikalstamus veiksmus vertindami ne kaip vieną BK 284 straipsnio 1 dalyje ir vieną 170 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, o kaip šių nusikalstamų veikų daugetą, t. y. G. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodami pagal BK 170 straipsnio 3 dalį kaip tris, o A. U. ir V. K. kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį G. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodami kaip tris, o A. U. ir V. K. – kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

54Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007;

552K-322/2008). Pabrėžtina ir tai, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010).

56Nagrinėjamoje byloje tęstinės nusikalstamos veikos atribojimo nuo nusikaltimų daugeto klausimai nebuvo sprendžiami, galutinės subendrintos bausmės paskirtos visas bausmes, tarp jų ir paskirtą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, subendrinus taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys).

57Pagal byloje esančius duomenis ir nustatytas aplinkybes nuteistųjų vieši kurstymo smurtauti prieš romų tautybės asmenis bei visuomenės rimties ir tvarkos trikdymo veiksmai, prasidėję prie parduotuvės „Maxima“, toliau tęsėsi prie nukentėjusiųjų namų, t. y. ( - ) esančio namo, kuriame jie gyveno; visus veiksmus jungė vieninga tyčia, vieningas sumanymas ir tikslai. Remdamasi šiais argumentais ir nustatytomis byloje aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų padaryti veiksmai, jungiami vieningo sumanymo ir tikslo (vieninga tyčia), vertintini kaip tęstinis nusikaltimas, todėl kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 170 straipsnio 3 dalį ir kaip viena nusikalstama veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pakeitus nusikalstamų veikų kvalifikavimą, nuteistiesiems skirtinos naujos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai nustatytini atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Paskyrus galutines (taikant idealiosios nusikalstamų veikų sutapties taisykles) subendrintas bausmes, taikytinas ir BK 75 straipsnis (bausmės vykdymo atidėjimas), nes šis įstatymas buvo taikytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu atidedant šio teismo paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

58Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

59Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį pakeisti:

60G. S. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 170 straipsnio 3 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 170 straipsnio 3 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams dviem mėnesiams; nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

61Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 21 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

62Nuosprendžio bei nutarties dalį, kuria G. S., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė, panaikinti.

63A. U. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 170 straipsnio 3 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 170 straipsnio 3 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams; nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

64Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 21 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

65Nuosprendžio bei nutarties dalį, kuria A. U., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė, panaikinti.

66V. K. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 170 straipsnio 3 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 170 straipsnio 3 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams; nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip atskirus nusikaltimus, kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 13 punktą, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

67Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 21 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

68Nuosprendžio bei nutarties dalį, kuria V. K., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė, panaikinti.

69Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. G. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170... 3. A. U. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams,... 4. V. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams,... 5. Iš G. S., A. U. ir V. K. priteista solidariai nukentėjusiajam K. J. (g. 1958... 6. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 7. Teisėjų kolegija... 8. G. S., A. U. ir V. K. nuteisti už tai, kad:... 9. 2011 m. gruodžio 30 d., apie 20.30 val., G. S., veikdamas bendrai su tyrimo... 10. 2011 m. gruodžio 30 d., apie 20.30 val., G. S., A. U. ir V. K., veikdami... 11. 2011 m. gruodžio 30 d., apie 21 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku,... 12. Kasaciniu skundu nuteistojo A. U. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo... 13. Kasatorius pažymi, kad tinkamam baudžiamojo įstatymo – BK 170 straipsnio,... 14. Kasatorius pažymi, kad, perduodant bylą teismui, jo ginamasis nebuvo... 15. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį, visais atvejais privalu... 16. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad atvykę prie... 17. Kasatoriaus teigimu, esant tokioms aplinkybėms, apeliaciniame skunde... 18. Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. ir jo gynėjas advokatas L. Judickas prašo... 19. Kasatoriai teigia, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog įrodymus... 20. Kasatoriai pažymi, kad tinkamam baudžiamojo įstatymo, numatančio... 21. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, G. S. padarė nusikalstamą veiką,... 22. Taip pat kasatoriai pažymi, kad visi kaltinimai grindžiami tik... 23. Kasatoriai teigia, kad kaltinimas, jog nuteistasis buvo atvažiavęs dar ir... 24. Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į tai, kad visi dešimt nukentėjusiųjų... 25. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas E. Zaluba prašo... 26. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad teismai nesilaikė BPK... 27. Kasatoriaus nuomone, teismai teikė pirmenybę nukentėjusiaisiais pripažintų... 28. Kasatorius teigia, kad visuomenės interesams priešingas provokuojantis... 29. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 30. prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo... 31. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu... 32. Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 33. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ... 34. Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. ir jo gynėjas advokatas L. Judickas prašo... 35. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas... 36. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti... 37. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 38. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme... 39. Nuteistojo V. K. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados... 40. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai... 41. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo... 42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 43. Dėl BK 170 straipsnio 3 dalies, 284 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 2... 44. Pasisakydama dėl BK 170 straipsnio (kurstymas prieš bet kokios tautos,... 45. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje skelbiamas siekis puoselėti... 46. Diskriminavimo draudimas įtvirtintas ir daugelyje tarptautinės bei Europos... 47. Svarbią reikšmę aiškinant diskriminacijos draudimą ir valstybės pareigas... 48. Pagal EŽTT praktiką išimtinai rasistinio pobūdžio idėjoms, kurias... 49. Pagal BK 170 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešai... 50. A. U., G. S. ir V. K. nuteisti pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio... 51. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistųjų padarytos veikos atitinka BK... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 170 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo... 53. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nuteistųjų nusikalstamus... 54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia... 55. 2K-322/2008). Pabrėžtina ir tai, kad veikos pripažinimas arba... 56. Nagrinėjamoje byloje tęstinės nusikalstamos veikos atribojimo nuo... 57. Pagal byloje esančius duomenis ir nustatytas aplinkybes nuteistųjų vieši... 58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 59. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendį ir... 60. G. S. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 170 straipsnio 3 dalį... 61. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti... 62. Nuosprendžio bei nutarties dalį, kuria G. S., vadovaujantis BK 63 straipsnio... 63. A. U. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 170 straipsnio 3 dalį... 64. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti... 65. Nuosprendžio bei nutarties dalį, kuria A. U., vadovaujantis BK 63 straipsnio... 66. V. K. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 170 straipsnio 3 dalį... 67. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti... 68. Nuosprendžio bei nutarties dalį, kuria V. K., vadovaujantis BK 63 straipsnio... 69. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą....