Byla 3K-3-342-686/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R. (A. R.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ (buvusi VĮ „Vilniaus parkai“) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“, uždarajai akcinei bendrovei „Faunus“, A. R. dėl nuosavybės teisės į pastatą registracijos pripažinimo negaliojančia, pastato pasidalijimo, pastato dalių ir viso pastato pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei restitucijos taikymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Valstybės turto fondas, Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notarė Regina Rasimavičienė.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto objektą įgijimą ir ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) nuosavybės teisės į pastatą ( - ), unikalus Nr. ( - ) (toliau ir – ginčo pastatas), įregistravimą VĮ „Vilniaus parkai“ vardu (nuo 1994 m. spalio 3 d. įregistravimo momento); 2) 1994 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994 m. gruodžio 9 d. patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria nustatyta, kad 241,71 kv. m ploto administracinio pastato ( - ), 3/100 dalys nuosavybės teise priklauso VĮ „Vilniaus parkai“, o 97/100 dalys – UAB „Faunus“; 3) 1995 m. sausio 11 d. UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ sutartį, 1994 m. gruodžio 9 d. patvirtintą Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus, kuria susitarta, kad VĮ „Vilniaus parkai“ perduoda UAB „Faunus“ 3/100 dalis ginčo pastato, o UAB „Faunus“ sumoka už perduodamą pastato dalį 2291,99 Lt (663,81 Eur); 4) 1995 m. sausio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą notarės R. Rasimavičienės, kuria VĮ „Vilniaus parkai“ pardavė už 2291,99 Lt (663,81 Eur) UAB „Faunus“ 3/100 pastato, plane pažymėto 1B2/p, dalis (248,94 kv. m bendro naudingojo ploto) ir kiemo statinius ( - ); 5) 1997 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Faunus“ pardavė už 400 000 Lt (115 848 Eur) 248,94 kv. m bendro naudingojo ploto patalpas, plane pažymėtas 1B2/p, ir kiemo statinius ( - ), A. R. ; 6) taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą su priklausiniais – kiemo statiniais ( - ).
  3. Nurodė, kad 1958 m. gruodžio 26 d. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 762 dalis ginčo pastato buvo palikta moterų stačiatikių vienuolynui, kita dalis perduota Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos skyriui, siekiant užbaigti namo statybą ir perduoti į atitinkamos namų valdybos balansą; užbaigus statybą, visas naujai pastatytas pastatas buvo perduotas į Tarybų rajono 1-ujų gimdymo namų balansą. Pastato kadastro ir registro archyvinės bylos duomenimis, namas buvo perduodamas valdyti įvairioms įstaigoms; paskutinį kartą – 1986 m. – perduotas į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą, gamybinėms dirbtuvėms įrengti. 1993 m. išduotas leidimas užsakovei UAB „Faunus“ atlikti pastato kapitalinį remontą, po remonto ginčo pastatas perduotas į UAB „Faunus“ balansą; nuo 1994 m. spalio 3 d. nuosavybės teisės į ginčo pastatą buvo įregistruotos VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, o 1994 m. rugpjūčio 19 d. sutarties pagrindu UAB „Faunus“ ir VĮ „Vilniaus parkai“ jį pasidalijo: UAB „Faunus“ atiteko 97/100 ginčo pastato dalys; likusios dalys buvo perleistos pirkimo–pardavimo sutartimis. 1997 m. sausio 7 d. UAB „Faunus“ pardavė pastatą fiziniam asmeniui – atsakovui A. R..
  4. Ieškovo vertinimu, ginčo pastatas buvo valstybės nuosavybės objektas, todėl buvo perduotas VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybėn be teisinio pagrindo. Pagal 1964 m. CK 95 straipsnio nuostatas, galiojusias 1986 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 700p (toliau – ir Potvarkis) priėmimo metu, buvo nustatytos dvi nuosavybės formos – socialistinė ir asmeninė. Socialistinę nuosavybę sudarė valstybinė (bendraliaudinė), kolūkių, kitokių kooperacinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė ir visuomeninių organizacijų nuosavybė. Pagal CK 97 straipsnį, valstybinio turto savininkė buvo valstybė, todėl ginčo pastato perdavimas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą nesuponavo valstybės nuosavybės teisės perleidimo Centriniam kultūros ir poilsio parkui. Iki 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos įstatymo priėmimo savivaldybių nuosavybė kaip savarankiška viešosios nuosavybės forma nebuvo įteisinta; šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Tyrimo metu nebuvo gauta įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka būtų perdavusi ginčo pastatą, todėl jis buvo ir liko valstybės nuosavybė. Valstybės įmonė neturėjo teisės įregistruoti ginčo pastato savo nuosavybės teise ir juo (pastatu) disponuoti, perleisdama jį UAB „Faunus“; įregistravimas pripažintinas negaliojančiu ab initio. Vėlesni ginčo pastato perleidimo sandoriai (pasidalijimo sutartis, pastato dalių perleidimas ir pastato pardavimas fiziniam asmeniui) prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl negalioja. UAB „Faunus“ (atstovaujama direktorės L. Olisiovos) ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (toliau – RTFSR) piliečio A. R. sandoris dėl ginčo pastato perleidimo yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, kadangi buvo sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą (1964 m. CK 48 straipsnis): parduodamas ginčo pastatas sandorio sudarymo metu buvo įkeistas (Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo iškeltoje civilinėje byloje 1997 m. sausio 7 d. nutartimi buvo taikytas areštas), todėl tikėtina, kad sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti atsiskaitymo iš įkeisto turto; buvo parduotas nesilaikant įmonės įstatuose nurodytos tvarkos – neišsprendus jo pardavimo klausimo visuotiniame akcininkų susirinkime. Abejotini A. R. ketinimai įgyti ginčo pastatą, nes pastatas nuo jo perleidimo nenaudojamas, yra apleistas, avarinės būklės.
  5. Parduoto daikto grąžinimo savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnis), nes atsakovas A. R. nėra sąžiningas turto įgijėjas, o ginčo pastato savininkas Lietuvos valstybė jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento visus ieškovo ginčijamus sandorius, taikė vindikaciją ir grąžino valstybei pastatą su priklausiniais – kiemo statiniais ( - ).
  2. Dėl 1994 m. spalio 3 d. ginčo pastato registracijos teisėtumo teismas pažymėjo, kad teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas ir pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Reikalavimas dėl teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia negali būti vertinamas kaip savarankiškas ieškinio reikalavimas. Teismas konstatavo, kad pagrindų pripažinti teisinę registraciją neteisėta ir negaliojančia nėra, nes: VĮ „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisė į ginčo pastatą negalėjo atsirasti Potvarkio pagrindu – pagal ginčo pastato perdavimo metu (1986 m.) galiojusį teisinį reguliavimą, pastatas, kaip pagrindinė gamybos priemonė, negalėjo nuosavybės teise atskirai priklausyti valstybinei organizacijai; Potvarkis, kuriuo ginčo pastatas buvo perduotas, ir šio Potvarkio pagrindu atlikta teisinė registracija reiškia, kad jis buvo perduotas atsakovui operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise ir ji (teisė) jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria; valstybės turto įtraukimas į konkrečios valstybinės organizacijos balansą šios organizacijos nuosavybės teisės taip pat nesukuria. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdomas 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Duomenų, kad ginčo pastatas, perduotas 1986 m. Potvarkiu atsakovei VĮ „Vilniaus parkai“ operatyviojo tvarkymo teisėmis, būtų privatizuotas atsakovės vardu įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Teismas sprendė, kad pastato teisinis režimas (valstybės nuosavybė) liko nepakeistas.
  3. Pasisakydamas dėl ieškovo ginčijamų sandorių galiojimo, teismas konstatavo, kad VĮ „Vilniaus parkai“ neturėjo teisės ginčo pastatu disponuoti ir, pasirašiusi su UAB „Faunus“ jungtinės veiklos sutartį, neturėjo teisės perduoti jo kaip savo įnašo į jungtinę veiklą. Nors bendros jungtinės veiklos tikslas buvo pasiektas, ginčo pastatas su kiemo statiniais buvo rekonstruotas, tačiau jo rekonstrukcija negali būti vertinama kaip naujo daikto sukūrimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme, todėl nė vienam iš jungtinės veiklos dalyvių nuosavybės teisė į ginčo pastatą ar į jo dalį negalėjo atsirasti. Teismas sprendė, kad ieškovo ginčijami sandoriai, kuriais UAB „Faunus“ įgijo iš VĮ „Vilniaus parkai“ valstybinį turtą (ginčo pastatą) ir perleido jį atsakovui A. R., prieštarauja imperatyviosioms 1964 m. CK 98, 99 straipsnių normoms, yra niekiniai nuo jų sudarymo momento ir negalioja (1964 m. CK 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuosavybės dalių nustatymo sandoris ir nuosavybės dalies perdavimo, po to ir pardavimo privačiam juridiniam asmeniui sandoriai buvo suderinti su VĮ „Vilniaus parkai“ steigėju – Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriumi, neturi reikšmės nuosavybės teisių atsiradimui, kaip ir UAB „Faunus“ investicijų į ginčo pastato rekonstrukciją suma.
  4. Spręsdamas dėl CK 4.96 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų vindikacijos taikymo pagrindų, teismas pažymėjo, kad prokurorui apie tuometinės UAB „Faunus“ direktorės L. O. (V.) veiksmus užvaldant valstybinį turtą ir parduodant ginčo pastatą buvo žinoma, ikiteisminis tyrimas dėl šių veiksmų net nepradėtas, todėl nusikaltimas perduodant ginčo pastatą nenustatytas. Ieškovas neįrodinėjo fakto, kad ginčo pastatas būtų įgytas neatlygintinai, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad ginčijamų sandorių šalys (atsakovai) buvo nesąžiningi. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog 1986 m. Potvarkio pagrindu ginčo pastatas buvo perduotas valstybinei organizacijai patikėjimo teise, buvo žinoma ir VĮ „Vilniaus parkai“ administracijai, ir UAB „Faunus“, kadangi valstybės įmonė negalėjo turėti valstybinio turto kaip savo nuosavybės jokia forma. Ginčijamų sandorių sudarymo metu jų šalys žinojo, kad susitaria dėl neteisėto valstybinio turto perleidimo privačiam juridiniam asmeniui. Abiejų šalių nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad sandorių sudarymo metu VĮ „Vilniaus parkai“ atstovavo V. S., kuris tuo pačiu metu dirbo UAB „Faunus“ juristu. Teismas nenustatė, kad sandorio, kuriuo UAB „Faunus“ perleido valstybinį turtą (ginčo pastatą) atsakovui A. R., sudarymo metu pastarasis žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad perleidžiamas jam turtas buvo įkeistas ir areštuotas (įrašų apie pastato įkeitimą Nekilnojamojo turto registre nebuvo, areštas buvo įregistruotas po sandorio sudarymo) ar kad jam būtų žinoma apie Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos prašymą dėl ginčo pastato grąžinimo religinei bendruomenei (ginčo pastatas buvo išbrauktas iš grąžintino religinėms bendruomenėms turto sąrašo). Iš kitų byloje nustatytų aplinkybių (ginčo pastatas, įgytas už didelę pinigų sumą (400 000 Lt) (115 848 Eur), pastato savininkas yra RTFSR pilietis, nuo jo (ginčo pastato) įgijimo momento Lietuvoje negyvena ir jokios ūkinės veiklos nevykdo, sklypo savininkas apsiriboja žemės mokesčio mokėjimais per įgaliotą asmenį, šiuo metu ginčo pastatas visiškai apleistas, apgriuvęs, jo būklė avarinė) teismas padarė išvadą, kad nuo pastato įsigijimo momento savininkas nesinaudojo pastato savininko teisėmis ir nevykdė pareigų, todėl sandorio sudarymo metu atsakovas buvo nesąžiningas.
  5. Spręsdamas dėl prokuroro teisės į ieškinį ir praleisto ieškinio senaties termino, teismas nurodė, kad, VĮ „Vilniaus parkai“ pasisavinus nuosavybės teisę į ginčo pastatą, buvo pažeisti valstybės interesai, kas sudaro pagrindą prokurorui reikšti ieškinį dėl pažeidimų pašalinimo (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Trečiojo asmens Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pareiškimas prokuratūrai buvo paduotas 2013 m. rugsėjo 24 d., prokuroro ieškinys pareikštas teisme 2014 m. sausio 21 d., t. y. tyrimas atliktas ir ieškinys pateiktas per protingą laiką nuo sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momento. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad niekiniai sandoriai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą visuomenėje arba kad nesąžiningų turto įgijėjų (tarp jų ir A. R.) turtinių interesų gynimas sudaro konstitucinę vertybę ir turi būti derinamas su viešuoju interesu nagrinėjamoje byloje. Faktas, kad kitos institucijos, įgaliotos įgyvendinti ir ginti valstybės nuosavybės teisę, nevykdė savo pareigų, nesudaro pagrindo atmesti pareikštą ieškinį, todėl teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovų UAB „Vilniaus parkai“, A. R. atskiruosius skundus, 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  7. Spręsdama dėl ginčo pastato teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamos teisinės registracijos momentu galiojo Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Vertindama Instrukcijos 1, 4, 8, 9, 10, 11 punktų nuostatas pagal tuometę faktinę situaciją, kolegija padarė išvadą, kad VĮ „Vilniaus parkai“, operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise valdžiusi ginčo pastatą, turėjo pareigą teisiškai jį įregistruoti. Tuo metu buvo registruojamos tik nuosavybės teisės ir nebuvo nustatyta, kad turtas gali būti registruojamas valstybės vardu. Kadangi, be Potvarkio, jokių kitų dokumentų, kurie patvirtintų kokias nors daiktines teises į ginčo pastatą, nebuvo, kolegija sprendė, kad ginčo pastatas buvo teisėtai įregistruotas prašymą pateikusios VĮ „Vilniaus parkai“ vardu. Tačiau šios teisinės registracijos atitiktis tuo metu galiojusiam reglamentavimui nereiškia, kad tokiu būdu VĮ „Vilniaus parkai“ įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Nei Potvarkis, kurio pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė, nei pati ginčo pastato teisinė registracija nėra pagrindas įgyti nuosavybės teises į šį valstybės turtą.
  8. Ieškovas, ginčydamas ieškinyje nurodytus sandorius, iš esmės siekia, kad valstybei būtų sugrąžintas jai priklausantis turtas, kuris neteisėtai buvo perleistas privatiems asmenims. Patenkinus ieškinį, toks teismo sprendimas yra pagrindas kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl valstybės nuosavybės teisės (kartu su patikėjimo teise) į ginčo pastatą įregistravimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo ginčijamos ginčo pastato teisinės registracijos, atliktos 1994 m. spalio 3 d. VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, panaikinimas šiuo atveju nėra tikslingas, nes pastatų teisinė registracija pagal tuo metu galiojusius reikalavimus turėjo būti atlikta.
  9. Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais kolegija nurodė, kad VĮ „Vilniaus parkai“ faktiškai valdė valstybės turtą – ginčo pastatą – patikėjimo teise, todėl šios nutarties 3 punkte nurodytais sandoriais negalėjo perleisti nuosavybės teisės į šį turtą. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Ginčijamų sandorių sudarymo metu viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn galėjo būti vykdomas tik Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, kuriame nebuvo nurodyta galimybė įgyti valstybės turtą sudarant bendrosios jungtinės veiklos sutartį su valstybės įmone. Privataus juridinio asmens UAB „Faunus“ atliktos investicijos į valstybei nuosavybės teise priklausančio ginčo pastato rekonstrukciją (daikto pagerinimas) nesudarė pagrindo įgyti bendrąją dalinę nuosavybę į šį daiktą, juolab kad tiek 1992 m. balandžio 7 d. jungtinės veiklos sutarties, tiek 1994 m. rugpjūčio 19 d. sutarties dėl bendrosios nuosavybės dalių sudarymo momentu ginčo pastato nuosavybės teisės VĮ „Vilniaus parkai“ vardu net nebuvo įregistruotos. Kadangi VĮ „Vilniaus parkai“ perleido jai nepriklausančias nuosavybės teises į ginčo pastatą UAB „Faunus“, o ši atitinkamai perleido jas A. R., kolegija sprendė, kad tokie sandoriai neatitiko nei tuo metu, nei dabar galiojančių imperatyviųjų įstatymų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (1964 m. CK 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, CK 1.80 straipsnis).
  10. Kolegijos vertinimu, atsakovės argumentas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčijami sandoriai buvo įvykdyti, neturi reikšmės sprendžiant šių sandorių galiojimo klausimą. Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, todėl tokio sandorio įvykdymas nedaro jo teisėto ir galiojančio.
  11. Spręsdama dėl vindikacijos taikymo kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad VĮ „Vilniaus parkai“ ir UAB „Faunus“, sudarydamos ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningos, nes turėjo žinoti, kad Potvarkio pagrindu ginčo pastatas buvo perduotas patikėjimo teise ir valstybės įmonė negalėjo turėti šio turto kaip savo nuosavybės jokia forma, be to, abiem sandorių šalims atstovavo tas pats asmuo V. S., bei pažymėjo, kad vindikacijos taikymui teisiškai reikšmingas yra įgijėjo, iš kurio išreikalaujamas daiktas, nagrinėjamu atveju – A. R., o ne asmens, kuris šiam perleido daiktą nuosavybėn, neturėjęs tokios teisės, sąžiningumas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybių visumą (1997 m. sausio 7 d. ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartis UAB „Faunus“ ir A. R. buvo sudaryta tą pačią dieną, kai Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Faunus“ turto areštą; turtas buvo parduotas nesilaikant įmonės įstatuose nurodytos tvarkos – neišsprendus jo pardavimo klausimo visuotiniame akcininkų susirinkime; sutartyje nurodyta, kad ginčo pastato pardavimo kainą (400 000 Lt) (115 848 Eur) pirkėjas sumokėjo pardavėjui iki sutarties pasirašymo, tačiau A. R. nepateikė jokių įrodymų, kad tokia pinigų suma buvo faktiškai sumokėta UAB „Faunus“; atsakovas A. R. yra RTFSR pilietis), sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog A. R., sudarydamas ginčijamą sandorį, realiai neketino prisiimti ginčo pastato savininko pareigų. Konstatavus, kad atsakovas A. R. nesąžiningai įgijo nuosavybės teises į valstybės turtą – ginčo pastatą (kartu su jo priklausiniais), yra pagrindas taikyti neribotą vindikaciją ir sugrąžinti šį turtą teisėtam jo savininkui, t. y. valstybei (CK 4.95 straipsnis).
  12. Spręsdama dėl ieškinio senaties taikymo kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, jog buvo pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, be to, dėl šios teisės gynimo kreipėsi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis; Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Teismas nustatė, kad ieškinys buvo pareikštas po to, kai prokuratūroje 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo gautas Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pareiškimas ir jo pagrindu atliktas tyrimas. Byloje pateikti duomenys, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupija jau 1992 m. lapkričio 19 d., po to pakartotinai 1996 m. kovo 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl savo teisių į ginčo pastatą atkūrimo. Teismo vertinimu, šios aplinkybės, sudarė pagrindą pripažinti, kad ieškinys dėl imperatyviosioms įstatymų nuostatoms prieštaraujančių sandorių, kurie buvo sudaryti 1992–1997 m. ir šiuo laikotarpiu išviešinti viešame registre, pareikštas praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ieškinio senaties netaikymo (nėra pagrindo pripažinti, kad niekiniai sandoriai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą visuomenėje arba kad nesąžiningų turto įgijėjų (tarp jų ir A. R.) turtinių interesų gynimas sudaro konstitucinę vertybę ir turi būti derinamas su viešuoju interesu nagrinėjamoje byloje) ir pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog senaties terminas yra praleistas, egzistuoja pagrindas jį atnaujinti, nes byloje susiklosčiusi situacija, kai prokuroras prašo apginti pažeistą valstybės nuosavybės teisę, kartu ir viešąjį interesą.

8III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Vilniaus parkai“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo 2014 m. gruodžio 1 d. patikslintą ieškinį Nr. 17.17.-400 atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė, turėdama ginčo pastatą, disponuodama ir rūpindamasi juo, valdydama jį kaip savo, įtvirtino savo nuosavybės teisę įregistruodama jį registre, kaip to reikalavo tuo metu galioję reikalavimai (ginčo pastatas kasatorės vardu buvo įregistruotas teisės aktuose nustatyto dokumento – Potvarkio pagrindu). Ginčo pastato perdavimo kasatorei metu ginčo dėl turto valdymo teisių perdavimo neiškilo, turtas buvo perduotas, Potvarkis nebuvo ginčijamas. Ieškovas neprašė Potvarkio pripažinti neteisėtu, todėl nėra pagrindo pripažinti 1994 m. spalio 3 d. kasatorės nuosavybės teisės į ginčo pastatą įregistravimą neteisėtu. Perduoti kasatorei ginčo pastatą valstybės valia buvo išreikšta 1986 m. sausio 8 d., ginčo pastatas buvo perduotas teisėtai. Valstybė neprieštaravo nei dėl 1994 m. spalio 3 d. ginčo pastato įregistravimo kasatorės vardu, nei dėl vėlesnių sandorių sudarymo.
    2. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes valstybei buvo žinoma apie nuosavybės teisių į ginčo pastatą registravimą nuo pat jo momento, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi beveik 30 metų. Tokia teismo praktika destabilizuoja normalius civilinius santykius, susijusius su nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimo faktu. Teismas iš dalies vadovavosi ne šalių suformuluotais argumentais ir reikalavimais, bet ir pats aktyviai dalyvavo sprendžiant tam tikrus klausimus ir nepagrįstai priėmė tam tikrus sprendimus, kurie naudingi ieškovui.
    3. Teismas savavališkai pakeitė vieno iš atsakovų statusą į trečiojo asmens. Tai, kad ieškovas dėl to neprieštarauja, nereiškia, kad toks procesinis sprendimas yra teisėtas. Šiuo atveju VĮ Registrų centras nors ir užregistravo neva neteisėtą nuosavybės teisės į ginčo pastatą juridinį faktą, tačiau nesiėmė nieko, kad praneštų apie tokį galimai neteisėto fakto buvimą. Taip teismas savavališkai panaikino dalį VĮ Registrų centro kaltės dėl susidariusios situacijos ir nepagrįstai pablogino kitų atsakovų procesinę situaciją.
  2. Kasaciniu skundu atsakovas A. R. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo 2014 m. gruodžio 1 d. patikslintą ieškinį Nr. 17.17.-400 atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas buvo viena iš tuometinių valstybės valdžios institucijų, todėl turėjo teisę disponuoti valstybės turtu ir jį perleisti valstybės įmonei. Teismai teisės aktų, aktualių Potvarkio priėmimo, faktinio ginčo pastato perdavimo momentu ir iki pirmosios teisinės registracijos (1994 m. spalio 3 d.) neanalizavo ir jų netaikė, todėl neteisingai sprendė, kad ginčo pastatas kasatorės nuosavybėn nebuvo ir negalėjo būti perduotas.
    2. Teismas konkrečiai nenurodė, kaip viešojo intereso apgynimas, panaikinus prieš dvidešimt ir daugiau metų sudarytus sandorius, taptų didesne vertybe nei palikimas galioti esamų teisinių santykių. Toks teismo sprendimas iš esmės pažeidžia sąžiningo įgijėjo atsakovo A. R. teises ir teisėtus interesus, nes šiuo atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo ginčijamų sandorių sudarymo ir teisinių santykių atsiradimo momento, o valstybė visą tą laiką nereiškė jokios valios, nesiėmė jokių veiksmų dėl savo galimai pažeistos nuosavybės gynimo. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios turėjo būti nustatyta, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie ginčo sandorius. Be jokio pagrindo sutapatinta valstybė ir prokuroras, kuriam pavesta tik dalis jos (valstybės) funkcijų, net nesusijusių su nuosavybės teisių įgyvendinimu, nepagrįstai nurodyta ir didelė įrodomoji reikšmė suteikta tam, kad prokuroras apie ginčijamų sandorių galimą neteisėtumą sužinojo tik po 2013 m. rugsėjo 24 d., kai į jį dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo kreipėsi suinteresuoti asmenys. Apie ginčo sandorius valstybei turėjo ir galėjo būti žinoma dar 1994 m. spalio mėnesį, kai kompetentingos institucijos atliko ginčo pastato teisinę registraciją VĮ „Vilniaus parkai“ vardu, arba vėliausiai 1995 m. sausio mėnesį, kai notaras (įgaliotas valstybės atstovas) patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį, kuria remiantis ginčo pastato nuosavybės teisės įregistruotos viešame registre UAB „Faunus“ vardu. Byloje nustatyta ir įrodymais patvirtinta, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupija jau 1992 m. lapkričio 19 d., o po to pakartotinai 1996 m. kovo 12 d. kreipėsi į Vilniaus merą dėl savo teisių į ginčo pastatą atkūrimo; ginčijami sandoriai, sudaryti 1992–1997 m., buvo išviešinti viešame registre; atsakovas A. R. sutartį sudarė 1997 m. sausio 7 d., o jo nuosavybės teisės į ginčo pastatą Nekilnojamojo turto registre įregistruotos iškart po sandorio sudarymo 1997 m. sausio 8 d. Byloje liko neįvertintos ir nenustatytos jokios svarbios priežastys, kurios trukdė valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančioms institucijoms ir (ar) kitiems asmenims, manantiems, kad jų teisės buvo pažeistos ginčo sandoriais, patiems, per atstovus, prokurorą reikšti ieškinį dėl teisių į ginčo pastatą, juolab kad informacija apie sandorius ir įregistruotas nuosavybės teises į ginčo pastatą yra (buvo) vieša.
    3. Ieškovas neįrodinėjo 1997 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sandorio ne atlygintinumo, o tokio sandorio atlygintinumas byloje ir nepaneigtas, todėl kasatorius tokių įrodymų neteikė, nesiekė jų atkurti (praėjus beveik 20 metų nuo sandorio sudarymo). Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. R. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyta pinigų suma buvo faktiškai sumokėta. Tokie argumentai nėra susiję su kasatoriaus sąžiningumu. Tuo atveju, kai ginčijamas sandoris yra atlygintinis, įgijėjas negali būti įpareigotas įrodyti savo sąžiningumą, jį privalo paneigti ieškovas, teigiantis, kad atsakovas, sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius kokiais nors ryšiais susijęs su UAB „Faunus“ ir, kad galėjo ir turėjo žinoti, jog UAB „Faunus“ perleidžiamą turtą valdo neteisėtai – perleidžiamas nekilnojamasis turtas buvo registruotas kaip bendrovės nuosavybė; duomenys, nurodyti viešame registre, laikomi teisėtais ir teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Teismai kasatoriaus nesąžiningumą konstatavo tik akcentavę jo, kaip savininko, galimą pasyvumą įgijus nuosavybę, todėl pažeidė CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą.
    4. Potvarkiu buvo perduotas tik valstybei priklausantis administracinis pastatas, tačiau teismų sprendimais valstybė atgavo ne vieną, o jau du nekilnojamojo turto objektus, t. y. ne tik administracinį pastatą (ginčo pastatą), bet dar ir naujai jungtinės veiklos pagrindu sukurtą nekilnojamąjį daiktą – kiemo statinius, kurie registruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (unikalus Nr. 1096-0017-0029). Teismai nenurodė, kokiu pagrindu naujai sukurto daikto nuosavybė priklauso valstybei, todėl toks sprendimas, kuriuo valstybei po daugiau kaip 20 m. panaikinus viešus sandorius, nesant kitų asmenų nusikaltimo, grąžinamas iš esmės vertingesnis ir kitų asmenų lėšomis pagerintas turtas, neatitinka teisingumo principo.
    5. Byloje priimtais teismų sprendimais iš atsakovo A. R. atėmus jo nuosavybės teise beveik 20 m. valdomą nekilnojamąjį turtą, kurį jis įgijo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus iš teisiškai registruotos savininkės UAB „Faunus“, buvo iš esmės pažeisti teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai.
  3. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi nuo 1994 m. birželio 10 d.) valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdė, naudojo ir disponavo juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). Nepaisant to, kad ginčo pastatas buvo įtrauktas į savivaldybės balansą, jis buvo ir liko valstybės nuosavybė (1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalies, 97 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 1994 m. birželio 10 d.). Instrukcijos 10 punkte buvo nustatyta, kad registruojant pastatus, statinius ir butus, jų savininkai pateikia inventorizavimo biurui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus; 2 punkte buvo nustatyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Tik pateikus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus buvo galima įregistruoti nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, o šiuo atveju kasatorės nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas nebuvo pateiktas. Kasatorės nuosavybės teisė į pastatą negalėjo atsirasti Potvarkio pagrindu, nes pagal ginčo pastato perdavimo metu (1986 m.) galiojusį teisinį reguliavimą pastatas, kaip pagrindinė gamybinė priemonė, negalėjo nuosavybės teise atskirai priklausyti valstybinei organizacijai. Potvarkis, kuriuo ginčo pastatas buvo perduotas ir jo pagrindu atlikta teisinė registracija, reiškia, kad ginčo pastatas atsakovei buvo perduotas operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise, o ši teisė jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria.
    2. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą. Faktas, kad kitos institucijos, įgaliotos įgyvendinti ir ginti valstybės nuosavybę, nevykdė savo pareigų, nesudaro pagrindo pareikštą ieškinį atmesti.
  4. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo argumentus dėl jo procesinės padėties pakeitimo laikyti nepagrįstais, šią Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalį palikti nepakeistą, kitus kasatorės skundo reikalavimus prašo nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Dėl atsakovo procesinės padėties pakeitimo iniciatyvos teisę turi ieškovas ir teismas, kai ginamas viešasis interesas. Atsakovui tokia teisė nėra suteikta, todėl kasatorė nepagrįstai reiškia reikalavimą pakeisti VĮ Registrų centro procesinę padėtį. Teismai pagrįstai sprendė, kad VĮ Registrų centro procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje – trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), todėl nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių netinkamos šalies pakeitimą tinkama.
    2. Tai, kad teisinės registracijos atlikimo metu buvo nustatyta privaloma sandorių teisinė registracija ir kasatorė vykdydama pareigą nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje įregistravo savo teises į ginčo pastatą pagal tuo metu nustatytą tvarką (buvo registruojamos tik nuosavybės teisės, nes nebuvo nustatytas valstybės ir patikėjimo teisės registravimas), nesudaro pagrindo laikyti, jog kasatorė taip įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą – jo (ginčo pastato) teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Atliekant teisinę pastatų registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais.
    3. Kiti kasaciniame skunde dėstomi argumentai nėra susiję su VĮ Registrų centro teisėmis ir pareigomis, todėl dėl jų pagrįstumo nepasisakoma.
  5. Trečiasis asmuo Lietuvos stačiatikių arkivyskupija atsiliepimu į atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ kasacinį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apie sandorių, susijusių su ginčo pastatu, egzistavimą valstybei nebuvo žinoma, nes ginčo pastatas iki 2000 m. spalio 12 d. buvo įtrauktas į Religinėms bendrijoms grąžintinų pastatų sąrašą.
  6. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į atsakovo A. R. kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ginčo pastatas, priklausęs valstybei nuosavybės teise, buvo perduotas atsakovei tik operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise ir nesukūrė atsakovei nuosavybės teisės į šį pastatą; ginčo pastato teisinis režimas (valstybės nuosavybė) liko nepakeistas; valstybės įmonė negalėjo turėti valstybinio turto kaip savo nuosavybės jokia forma. Potvarkio ginčyti nereikia, nes jis nuosavybės teisės VĮ „Vilniaus parkai“ nesukūrė, todėl ginčijamų sandorių šalys (atsakovai) buvo nesąžiningos.
    2. Pagrįsta teismo išvada, kad tyrimas atliktas ir ieškinys pateiktas per protingą laiką nuo sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momento.
    3. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne kasatoriaus, o ieškovo naudai, nesudaro pagrindo teigti, kad teismai būtų juos išanalizavę neteisingai ar netgi būtų visai jų neanalizavę.
  7. Atsakovė UAB „Vilniaus parkai“ atsiliepimu į atsakovo A. R. kasacinį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad sutinka su kasatoriaus argumentais, išdėstytais šios nutarties 19.2., 19.4. punktuose; nepasisako dėl kasatoriaus sąžiningumo, nes neturi duomenų, iš kurių galėtų susidaryti galutinę nuomonę.
  8. Trečiasis asmuo Lietuvos stačiatikių arkivyskupija atsiliepimu į atsakovo A. R. kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovo argumentai grindžiami tik nepagrįstomis abejonėmis dėl esamos būtinybės ginti viešąjį interesą ir viešojo intereso prioriteto egzistavimą prieš privatų kasatoriaus interesą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatą atsiradimo pagrindo

  1. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ (buvusios VĮ „Vilniaus parkai“) nuosavybės teisės į ginčo pastatą atsiradimo pagrindo. Kasatorės UAB „Vilniaus parkai“ teigimu, ginčo pastatas jos vardu buvo įregistruotas teisės aktuose nustatyto dokumento – Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 700p pagrindu. Teisėjų kolegija laiko šį kasacinio skundo argumentą nepagrįstu.
  2. Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad nuo 1994 m. spalio 3 d. ginčo pastatas buvo įregistruotas VĮ „Vilniaus parkai“ vardu; teisinė registracija atlikta remiantis Potvarkiu, pagal kurį ginčo pastatas operatyviojo tvarkymo teise perduotas iš Kultūros valdybos balanso į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą gamybinėms dirbtuvėms įrengti (Centrinis kultūros ir poilsio parkas buvo pertvarkytas į VĮ „Vilniaus parkai“). Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog ginčo pastatas buvo įtrauktas į Centrinio kultūros ir poilsio parko balansą, savaime nereiškia, kad jis (ginčo pastatas) buvo kasatorės nuosavybė.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta, ar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikusios institucijos perdavė ginčo pastatą kasatorės nuosavybėn ir ar turėjo tokią teisę disponuoti valstybės nuosavybe.
  4. Potvarkio priėmimo metu (1986 m. gruodžio 8 d.) galiojusio 1964 m. CK 98 straipsnis nustatė, kad valstybei, be kita ko, priklauso pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, valstybės įsteigtų įmonių turtas. Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tarp jų ir pastatais), tvarką reglamentavo CK 99 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdė, naudojo ir juo disponavo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). Po nepriklausomybės atkūrimo, t. y. ginčo pastato pirmosios teisinės registracijos momentu (1994 m. spalio 3 d.), galiojusio 1964 m. CK 98 straipsnio 4 punktas nustatė, kad valstybinių įmonių turtas yra viešosios nuosavybės teisės objektas. Pagal CK 981 straipsnį, toks turtas nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos valstybei.
  5. Ginčijamos teisinės registracijos momentu valstybės nuosavybė galėjo būti perleidžiama tik specialia turtui privatizuoti nustatyta tvarka. Vykdomojo komiteto sprendimas negali būti valstybės turto perleidimo sandorį patvirtinantis dokumentas, jei jis priimtas ne valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu. Bylą nagrinėję teismai detaliai išanalizavo bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad teisinės registracijos atitiktis kasatorės vardu tuo metu galiojusiam reglamentavimui nereiškia, jog tokiu būdu VĮ „Vilniaus parkai“ įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Nei Potvarkis, kurio pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė į ginčo pastatą, nei pati ginčo pastato teisinė registracija nebuvo pagrindas įgyti nuosavybės teises į šį valstybės turtą.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą nepagrįstas kasatorės argumentas, jog ji, turėdama ginčo pastatą, disponuodama ir rūpindamasi juo, valdydama jį kaip savo, įtvirtino savo nuosavybės teisę įregistruodama jį registre, kaip to reikalavo tuo metu galioję reikalavimai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes ir pirmiau pateiktą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad kasatorės nuosavybės teisė į ginčo pastatą negalėjo atsirasti Potvarkio pagrindu, nes pagal ginčo pastato perdavimo metu (1986 m.) galiojusį teisinį reguliavimą pastatas, kaip pagrindė gamybinė priemonė, t. y. perduotas atsakovei operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise konkrečiam tikslui – gamybinėms dirbtuvėms įrengti, negalėjo nuosavybės teise atskirai priklausyti valstybinei organizacijai; patikėjimo teisė jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukūrė. Valstybės turto įtraukimas į konkrečios valstybinės organizacijos balansą šios organizacijos nuosavybės teisės taip pat nesukūrė.

13Dėl ieškinio senaties taikymo

  1. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
  2. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; kt.).
  4. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; kt.).
  5. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; kt.).
  6. Nagrinėjamu atveju atsakovai UAB „Vilniaus parkai“ ir A. R. byloje prašė taikyti ieškinio senatį. Kasatorė UAB „Vilniaus parkai“ kasaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes valstybei buvo žinoma apie nuosavybės teisių į ginčo pastatą registravimą nuo pat jo momento, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi beveik 30 metų. Kasatorius A. R. pažymi, kad teismas konkrečiai nenurodė, kaip viešojo intereso gynimas, panaikinus prieš 20 ir daugiau metų sudarytus sandorius, taptų didesne vertybe nei palikimas galioti esamų teisinių santykių. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinių skundų argumentus nepagrįstais.
  7. Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityviškumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus. Viešojo intereso gynimą civiliniame procese nulemia ir kitos priežastys, viena iš jų – privatinių santykių įvairovė, nes yra tokių civilinės teisės pošakių ir institutų, kurių visuomeninis reikšmingumas yra didesnis nei kitų. Viešasis ir privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas – dar viena iš priežasčių, dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas. Viešojo intereso samprata išsiplėtė, o jo gynyba galima tik tokiomis universaliomis teisės priemonėmis kaip civilinis procesas. Teisės doktrinoje nėra suformuluota viešojo intereso sąvoka, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).
  8. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms kreiptis į teismą, iš anksto nustato, kad konkretūs santykiai, iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu. Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo apginti specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės pažeistas nuosavybės teises bei teisėtus interesus, t. y. susidaro tokia situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino valstybės institucijos.
  9. Kasacinių skundų argumentai, susiję su ieškinio senaties taikymu, taip pat turi viešąjį interesą, nes šio teisės instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą. Šiuo atveju reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus interesų pusiausvyros, o tiesiog nustatyti ir kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė.
  10. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, ginantis viešąjį interesą, turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžią, kai ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą, konstatuota, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys. Įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; kt.).
  11. Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios sprendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kas kreipėsi į teismą teisminės gynybos: pats asmuo, kurio teisė pažeista, jo atstovas pagal pavedimą, įstatyminis atstovas (CPK 51, 54, 59 straipsniai), arba įstatymų nustatytais atvejais – asmenys, ginantys viešąjį interesą (CPK 49, 50 straipsniai). Prokuroras, nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir minėtus duomenis rinko per protingą terminą.
  12. Bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškinys buvo pareikštas 2014 m. sausio 21 d., t. y. po to, kai prokuratūroje 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo gautas atitinkamas Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pareiškimas ir jo pagrindu atliktas tyrimas. Byloje pateikti duomenys, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupija jau 1992 m. lapkričio 19 d., po to pakartotinai 1996 m. kovo 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl savo teisių į ginčo pastatą atkūrimo. Nagrinėjamoje byloje teismai, konstatavę, kad: šios aplinkybės, viena vertus, sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškinys dėl imperatyviosioms įstatymų nuostatoms prieštaraujančių sandorių, sudarytų 1992–1997 m. ir šiuo laikotarpiu išviešintų viešame registre, pareikštas praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą; kita vertus, nėra pagrindo pripažinti, kad niekiniai sandoriai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą visuomenėje arba kad nesąžiningų turto įgijėjų (tarp jų ir A. R.) turtinių interesų gynimas sudaro konstitucinę vertybę ir turi būti derinamas su viešuoju interesu nagrinėjamoje byloje, atsisakė taikyti ieškinio senatį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad net ir pripažinus, jog senaties terminas yra praleistas, egzistuoja pagrindas jį atnaujinti.
  13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju prokuroras ėmėsi veiksmų ginti specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės pažeistas nuosavybės teises bei teisėtus interesus, jo atliktas tyrimas ir ieškinys pateiktas per protingą laiką nuo sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą. Faktas, kad kitos institucijos, įgaliotos įgyvendinti ir ginti valstybės nuosavybės teisę, nevykdė savo pareigų, nesudaro pagrindo atmesti pareikštą ieškinį.

14Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

  1. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei pastatą su priklausiniais – kiemo statiniais ( - ) (žr. šios nutarties 2 punktą). Teismai, konstatavę, kad apribojimų išreikalauti turtą (ginčo pastatą kartu su jo priklausiniais) iš svetimo neteisėto valdymo (taikyti neribotą vindikaciją) nagrinėjamoje byloje nėra, šį reikalavimą tenkino. Kasatorius A. R. ginčija šias teismų išvadas, nurodydamas, kad Potvarkiu buvo perduotas tik valstybei priklausantis administracinis pastatas, tačiau teismų sprendimais valstybė atgavo ne tik administracinį pastatą (ginčo pastatą), bet dar ir naujai jungtinės veiklos pagrindu sukurtą nekilnojamąjį daiktą – kiemo statinius, kurie registruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (unikalus Nr. 1096-0017-0029) (žr. šios nutarties 19.4 punktą). Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie nekilnojamieji daiktai jame registruojami. Registruojami daiktai turi būti atskiri ir jiems turi būti suteiktas unikalus numeris. Šie duomenys reikalingi nekilnojamajam daiktui kaip kadastriniam vienetui suformuoti ir registravimo įrašui padaryti, bet jie nenulemia daikto paskirties ir ryšių su kitais daiktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013; kt.).
  3. Iš byloje esančių duomenų – VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (1 t., b. l. 67–68), matyti, kad kasatoriaus A. R. nurodytas naujai jungtinės veiklos pagrindu sukurtas nekilnojamasis daiktas (kiemo statiniai (kiti inžineriniai statiniai) 1996 m. birželio 20 d. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, jam suteiktas unikalus numeris. Tačiau viešo registro duomenimis galima vadovautis tik tol, kol nėra ginčo dėl pačios registre įregistruotos daiktinės teisės turinio (duomenų įregistravimo pagrindo), nes, minėta, išviešinti duomenys savaime nelemia daikto likimo. Tuo atveju, jeigu toks ginčas kyla, teismas turi patikrinti daiktinės teisės turinį ir spręsti civilinį teisinį ginčą iš esmės. Kilus ginčui, registro duomenys gali būti naudojami kaip faktiniai įrodomieji duomenys, bet jie gali būti ir paneigiami.
  4. Pripažinus, kad sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, yra taikomos sandorių negaliojimo pasekmės. Priešingai nei restitucijos atveju, vindikacijos atveju atsiskaitymų, grąžinant turtą, klausimai gali būti sprendžiami tik esant pareikštiems reikalavimams (CK 4.97 straipsnis), tačiau reikalavimo atlyginti išlaidas šioje byloje nebuvo pareikšta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimų dėl atsiskaitymo po turto išreikalavimo atsakovai nepareiškė, o šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareikšti tokius reikalavimus kitoje civilinėje byloje.
  5. Taip pat atmestini atsakovo A. R. kasacinio skundo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo. Remiantis kasacinio teismo praktika, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad garantuojama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, jog jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesų apsauga. Taigi asmens teisėtų lūkesčių apsaugai svarbu paties asmens veiksmų teisėtumas. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012; kt.). Esant nagrinėjamoje byloje nustatytam kasatoriaus A. R. nesąžiningumo faktui, nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.
  6. Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes vertinant skundžiamų teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.
  7. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą į nekilnojamojo turto objektą ir ieškinio senaties taikymą, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasaciniai skundai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
  2. Kasacinius skundus atmetus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 21,41 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinių skundų, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) 10,70 Eur (dešimt Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

19Priteisti iš A. R. (A. R.) (gim. ( - ), gyv. ( - ) 10,70 Eur (dešimt Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

20Apie šią nutartį pranešti VĮ Registrų centrui.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai