Byla e2A-643-196/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,STAIPA“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-1056-560/2017 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Staipa“ dėl nuomos sutarties nutraukimo, pastato atlaisvinimo, skolos, palūkanų ir delspinigių pagal nuomos sutartis priteisimo, bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ priešieškinį ieškovei dėl investuotų į nekilnojamąjį turtą lėšų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51.

6Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) priteisti iš atsakovės UAB „Staipa“ Vilniaus miesto savivaldybės naudai 60 042,39 Eur nesumokėto nuomos mokesčio, 4 382,90 Eur palūkanas už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą pagal 2005 ir 2007 m. sudarytas sutartis, 1 413,75 Eur delspinigius pagal galiojančią nuomos sutartį Nr. A466-41/15-(2.14.1.42-AD4), iš viso 65 839,04 Eur skolos; 2) 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Staipa“ 2015 m. gegužės 13 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A466-41/15-(2.14.1.42-AD4); 4) iškeldinti atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš pastato, esančio adresu Apkasų g. 12D, Vilnius, unikalus Nr. 1096-6001-4017; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

72.

8Vėliau ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio piniginių reikalavimų didinimo ir dalies reikalavimų atsisakymo ir prašė priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nesumokėto nuomos mokesčio pagal 2005, 2007, 2009, 2015 metų nuomos sutartis, 33 658,04 Eur palūkanų už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą pagal 2009, 2015 metų nuomos sutartis bei 550,95 Eur delspinigių pagal 2015 m. nuomos sutartį, viso 242 889,39 Eur skolos, 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

93.

10Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė negyvenamasis pastatas-parduotuvė, unikalus Nr. 1096-6001-4017, esantis adresu Apkasų g. 12D, Vilnius, kuris nuomos sutarčių pagrindu buvo perduotas naudoti atsakovei. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos: 1) 2005 m. sausio 31 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 1950, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 392,76 kv. m ploto patalpos prekybos veiklai vykdyti, sutarties terminas nustatytas iki 2010 m. vasario 7 d.; 2) 2007 m. kovo 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 2090, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 410,75 kv. m ploto patalpos; 3) 2009 m. rugpjūčio 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. A466-2207-(2.14.1.17-TR2) atsakovei išnuomotas 803,51 kv. m ploto pastatas naudoti prekybos veiklai, sutarties terminas nustatytas iki 2010 m. vasario 7 d., o 2010 m. balandžio 1 d. susitarimu pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d.; 4) 2015 m. gegužės 13 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. A466-41/15-(2.14.1.42-AD4) atsakovei išnuomotas 815,9 kv. m. ploto ginčo pastatas UAB „Staipa“ įstatuose numatytai veiklai vykdyti, sutarties terminas nustatytas iki 2019 m. birželio 30 d.

114.

12Ieškovė nurodė, kad 2005 m. nuomos sutarties 2 punkte nustatyta, jog nuomininkas įsipareigoja mokėti 10 Lt per mėnesį už 1 kv. m, t. y. 3 927,60 Lt per mėnesį. Pagal šią sutartį atsakovė nesumokėjo nuomos mokesčio už 6 mėnesius, skolą sudaro 23 565,60 Lt (6 825,07 Eur). 2007 m. nuomos sutarties 2 punkte nustatyta, jog nuomininkė įsipareigoja mokėti 15 Lt per mėnesį už 1 kv. m bendrojo ploto, t. y. 6 161,25 Lt per mėnesį. Pagal šią sutartį atsakovė nėra sumokėjusi nuomos mokesčio už 6 mėnesius, skolą sudaro 36 967,51 Lt (10 706,53 Eur). Ieškovė nurodė, jog pagal 2005 m. ir 2007 m. nuomos sutartis atsakovė liko skolinga 17 531,60 Eur nuomos mokesčio. 2009 m. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. A466-2207-(2.14.1.17-TR2) atsakovei išnuomotos 803,51 kv. m ploto patalpos. Nuomos sutarties 2 punktu nuomininkė įsipareigojo mokėti 9 Lt per mėnesį už 1 kv. m bendrojo ploto, t. y. 7 231,59 Lt (2 094,41 Eur) per mėnesį. Atsakovė naudojosi išsinuomotu pastatu, tačiau nemokėjo nuomos mokesčio, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d. susidarė 123 162,57 Eur skola. 2015 m. sudaryta negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. A466-41/15-(2.14.1.42-AD4) atsakovei išnuomotas visas ginčo pastatas nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Nuomos sutarties 2 punkte nuomininkas įsipareigojo mokėti 10 Lt per mėnesį už 1 kv. m, t. y. 3 927,60 Lt (2 366,11 Eur) per mėnesį. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį, prieš prasidedant kiekvienam mėnesiui, bet ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 dienos. Skola pagal šią sutartį sudaro 67 986,23 Eur.

135.

14Ieškovė taip pat nurodė, jog atsakovė nesilaikė nuomos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir sutartyse nustatytais terminais nesumokėjo nuomos mokesčio, todėl susidarė nuomos mokesčio skola. Atsakovei 2015 m. spalio 23 d. išsiųstas raštas, kuriuo atsakovė informuota apie susidariusią skolą, paprašyta ją apmokėti, įspėta apie dėl sutarčių nevykdymo galinčius kilti padarinius, tačiau į įspėjimus atsakovė nereagavo. Įstatyme nustatyta, kad atsakovė turi mokėti ieškovei 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsakovė nėra sumokėjusi nuomos mokesčio pagal 2005 ir 2007 m. nuomos sutartis nuo 2010 m. sausio mėn., iš viso 17 531,60 Eur, todėl iš atsakovės priteistinos materialinės palūkanos už 5 metus, t. y. 4 382,90 Eur. 2015 m. nuomos sutarties 12 punkte nustatyta, kad nuomininkė, sutartyje nustatytu laiku nesumokėjusi nuompinigių, moka delspinigius – 0,05 proc. nuo nesumokėtos nuomos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Atsakovei priskaičiuota 1 413,75 Eur delspinigių už laiku nesumokėtą nuomos mokestį.

156.

16Ieškovė taip pat nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasikeitė faktinė situacija, t. y. 2016 m. spalio 13 d. įvyko ginčo pastato viešasis aukcionas, ginčo pastatas 2016 m. lapkričio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu buvo grąžintas savivaldybei. 2015 m. gegužės 13 d. nuomos sutarties 14.2 papunktyje nustatyta, kad nuomos sutartis yra nutraukiama prieš terminą įvykus turto privatizavimo aukcionui. Taigi nuomos sutartis, kurią pradiniu ieškiniu savivaldybė prašė nutraukti prieš terminą, laikytina nutraukta nuo 2016 m. spalio 13 d., o patalpos, esančios adresu Apkasų g. 12D, Vilniuje, atlaisvintos 2016 m. lapkričio 12 d. 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovė su viešo aukciono laimėtoju pasirašė ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nuomos mokesčio įsiskolinimas skaičiuotinas iki ginčo pastato grąžinimo ieškovei – 2016 m. lapkričio 21 d. pagal faktinį ginčo patalpų naudojimą. Atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų mokėti sutartyje nustatytą nuomos mokestį nevykdė, pagal šią nuomos sutartį susidarė 67 986,23 Eur įsiskolinimas. Taigi, iš atsakovės priteistinas 208 680,40 Eur įsiskolinimas, susidaręs jai tinkamai ir laiku nesumokėjus ginčo patalpų nuomos mokesčio. Be to, pagal 2009 ir 2015 m. nuomos sutartis iš atsakovės taip pat priteistinos 5 proc. dydžio materialinės palūkanos – 29 793,29 Eur pagal 2009 m. nuomos sutartį ir 3 864,75 Eur pagal 2015 m. nuomos sutartį, viso priteisiant 33 658,04 Eur palūkanų. Atsakovė, vadovaujantis įstatymo nuostatomis, taip pat privalo mokėti 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

177.

18Atsakovė UAB „Staipa“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pakeisti nuomos sutarčių punktus: 2005 m. sausio 31 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 1950 4 ir 17 punktus nurodant: „Nuomotojui iš anksto, raštu leidus, objekto pagerinimo (toliau – rekonstravimas ar remontas) darbai atliekami nuomininko lėšomis. Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu“, 2007 m. kovo 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 2090 4 ir 17 punktus nurodant: „Nuomotojui iš anksto, raštu leidus, objekto pagerinimo (toliau – rekonstravimas ar remontas) darbai atliekami nuomininko lėšomis. Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu“, 2009 m. rugpjūčio 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. A466-2207(2.14.1.17-TR2) 4 ir 17 punktus nurodant: „Nuomotojui iš anksto, raštu leidus, objekto pagerinimo (toliau - rekonstravimas ar remontas) darbai atliekami nuomininko lėšomis. Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu“, 2015 m. gegužės 13 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. A466-41/l 5-(2.14.1.42-AD4) 4 ir 18 punktus nurodant: „Nuomotojui iš anksto, raštu leidus, objekto pagerinimo (toliau - rekonstravimas ar remontas) darbai atliekami nuomininko lėšomis. Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu“, priteisti iš ieškovės 225 027,70 Eur lėšų, investuotų nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

198.

20Pateiktu patikslintu priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 306 273,77 Eur pastato vertės padidėjimo sumą, įskaityti ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų priteisimo (įskaitomų reikalavimų suma sudaro 67 986,23 Eur), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 1997 iki 2016 metų ieškovę ir atsakovę siejo nuomos santykiai dėl pastate, adresu Apkasų g. 12D, Vilnius, unikalusis Nr. 1096-6001-4017, esančių patalpų nuomos. Šiuo laikotarpiu tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos kelios sutartys dėl pastato patalpų nuomos. Atsakovė netrukus po pirmosios nuomos sutarties sudarymo ėmėsi investicijų į patalpas – gavo leidimą iš atsakovės ruošti techninę dokumentaciją ir atlikti remonto darbus pastato patalpose, remontavo patalpas, 2001 m. sausio 4 d. atlikta statinio ekonominė finansinė ekspertizė patvirtino, kad atsakovė į išnuomotų patalpų remontą investavo 332 370 Lt, ši suma patvirtinta 2003 m. vasario 25 d. protokolu Nr. 34-31-9.

219.

22Atsakovė nurodė, kad 2001 m. liepos 1 d. išsikėlus pirmojo pastato aukšto nuomininkams, patalpų būklė pablogėjo, atsakovė dėl to kreipėsi į ieškovę, kuri siūlė atsakovei išsinuomoti visą pastatą. Atsakovė kreipėsi į ieškovę prašydama privatizuoti pastatą, tačiau ieškovė į šiuos prašymus nereagavo. 2007 m. balandžio 17 d. atsakovei buvo išduotas leidimas pastato pagerinimui investuoti lėšas neviršijant 746 435 Lt (216 181,52 Eur). 2007 m. balandžio 25 d. ieškovė išdavė leidimą atsakovei rengti pastato rekonstrukcijos projektą ir sąmatą, numatant, kad šio objekto pagerinimui būtų naudojama ne daugiau, kaip 746 435 Lt (216 181,52 Eur). 2010 m. birželio 22 d. pastato rekonstrukcija buvo baigta, surašytas pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 2014 m. spalio 19 d. raštu ieškovė informavo atsakovę apie kompensuojamųjų 651 920 Lt (188 809,08 Eur) investicijų į pastato patalpų remontą pripažinimą. 2015 m. spalio 2 d. ieškovė informavo atsakovę apie pastato pardavimą ir 2015 m. spalio 16 d. vyksiantį aukcioną. Pakartotinis pastato aukcionas įvyko 2016 m. spalio 13 d., pastatas parduotas už 482 890 Eur kainą. Nurodo, jog 2016 m. lapkričio 21 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovė grąžino pastatą ieškovei su visais pagerinimais, o šalis sieję nuomos santykiai pasibaigė. Pastato grąžinimo metu atsakovės atliktų pastato pagerinimų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas.

2310.

24Atsakovė nurodė, kad ji, ieškovės pritarimu, į pastato rekonstrukciją investavo 285 070,09 Eur sumą: iki 2000 m. – 96 261,01 Eur (332 370 Lt) sumą, iki 2009 m. – 188 809,08 Eur (651 920 Lt) sumą. Nuomininkui, teisėtai pagerinusiam nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos išlaidos, o dėl šio pagerinimo padidėjusios patalpų vertės procentas. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad dėl pastatui pagerinti atsakovės padarytų išlaidų pastato vertė padidėjo 203 proc. (nuo 108 630 Eur iki 510 450 Eur). Ginčo dėl šių sumų byloje iš esmės nėra, t. y. ieškovė neginčija nei atsakovės investuotų lėšų dydžio, nei su tuo susijusio pastato vertės padidėjimo. 2016 m. spalio 13 d. pastatas parduotas viešo aukciono būdu už 482 890 Eur, todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 374 260 Eur suma, kaip pastato vertės padidėjimas atsakovės atliktų investicijų pagrindu.

2511.

26Atsakovės įsitikinimu, ji turi reikalavimo teisę į kompensaciją dėl atliktų pastato pagerinimų. Pirmųjų dviejų sutarčių nuostatos bei jų galiojimo metu taikytini teisės aktai numatė valstybės ir savivaldybių turto nuomotojo pareigą atlyginti nuomininkui jo padarytas turto pagerinimo išlaidas, atliktas nuomotojo leidimu. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymas buvo papildytas 14 straipsnio 5 dalimi, nustatančia, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama, tik nuo 2002 m. birželio 19 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatos netaikomos sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi, ši teisės norma netaikoma sutartims, sudarytoms iki 2002 m. birželio 19 d., t. y. pirmoms dviem tarp šalių sudarytoms sutartims. Pastato pagerinimo išlaidų atlikimas atitiko įstatymo nustatytas bei teismų praktikoje išaiškintas jų taikymo sąlygas – nuomininkas pagerino išnuomotą daiktą, nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą pagerinimų atlikimui ir nuomininkas turėjo šiam tikslui skirtas lėšas bei įstatymu ar sutarties šalių nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Be to, šalis sieję nuomos santykiai buvo tęstinio pobūdžio ir turi būti vertinami kompleksiškai, todėl atsakovė turi teisę į visų jo atliktų išlaidų pastato pagerinimui atlyginimą. Perdavimo metu pastatas buvo prastos būklės, jam buvo reikalingas remontas, todėl sudarydama nuomos sutartis ir planuodama ilgalaikes investicijas jai nuosavybės teise nepriklausančio pastato būklės pagerinimui, atsakovė pagrįstai tikėjosi tokias investicijas atgauti. Įstatyme nustatyta nuomotojo pareiga savo lėšomis daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šalių sudarytų sutarčių nuostatos nenumato atsakovės pareigos atlikti patalpų kapitalinį remontą, todėl pareiga atlikti šį remontą priskirtina ieškovei, šios pareigos ieškovė tinkamai nevykdė. Tam, kad galėtų tinkamai naudotis jai išnuomotomis antro pastato aukšto patalpomis, atsakovė buvo priversta pradėti viso pastato rekonstrukcijos darbus, pirmosios dvi šalių sudarytos sutartys numatė atsakovės teisę gauti kapitaliniam remontui skirtų išlaidų kompensaciją. Nors pastato rekonstrukcijos darbai užbaigti 2009 m., oficialus darbų užbaigimo patvirtinimas gautas 2010 m. birželio 2 d., tačiau didžioji dalis statybos darbų buvo atlikta ir atsakovės išlaidos patirtos pirmų dviejų sutarčių galiojimo metu.

2712.

28Atsakovė nurodė, jog visos atsakovės investicijos į pastatą buvo ilgalaikio pobūdžio, susijusios su atsakovės siekiu tinkamai naudoti išnuomotas antrojo aukšto patalpas, didžioji dalis pagerinimo darbų atlikta bei didžioji dalis išlaidų patirta pirmųjų sutarčių galiojimo metu, orientuotos į galimybę ateityje įsigyti pastatą nuosavybės teise. Taigi klausimas dėl investicijų atlyginimo turėtų būti sprendžiamas pagal leidimo atlikti tokias investicijas išdavimo ir jų atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Be to, atsakovė turi teisę reikalauti pastato vertės padidėjimo pagal privatizavimo santykius reglamentavusias teisės normas. Pirmenybė turėtų būti teikiama teisėtų nuomininko, atlikusio pagerinimus, interesų apsaugai, o ne formalių teisės aktų nuostatų taikymui. Vilniaus miesto savivaldybė 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtino Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarką, kurios 2 punkte nustatyta, kad nuomotojui leidus, objekto pagerinimo darbai atliekami nuomininko lėšomis. Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu. Ši tvarka nėra panaikinta ir tebegalioja. Atsakovė laikėsi visų teisės aktų reikalavimų dėl patalpų pagerinimui atliktų investicijų pripažinimo ir jų atlyginimo pastato privatizavimo metu, todėl atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad į pastato rekonstrukciją investuotos lėšos bus kompensuotos. Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 6 punktu, iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos paskelbtos privatizavimo objektų privatizavimo programos ir sudaryti privatizavimo sandoriai įgyvendinami ir lėšos, gautos už turto (ne akcijų) privatizavimą, pervedamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Savivaldybei taikytini tie patys principai, kuriais vadovaujamasi reglamentuojant civilinius teisinius santykius, todėl savivaldybė negali remtis pasikeitusiomis teisės aktų nuostatomis, pateisindama iki tokių pakeitimų prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Atsakovė ne kartą kreipėsi dėl pastato privatizavimo, turėjo tam teisę, tačiau ieškovė šių atsakovės prašymų nesprendė, o toks ieškovės kompetencijai priklausančių veiksmų neatlikimas negali būti pagrindu neginti atsakovės subjektinės teisės į išlaidų atlyginimą. Kadangi 2014 m. spalio 1 d. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pakeitimo metu pastatas nuosavybės teise priklausė ieškovei, būtent ieškovė turi pareigą atlyginti atsakovei pastato vertės padidėjimą dėl atsakovės investuotų lėšų.

2913.

30Atsakovės teigimu, aplinkybė, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebėra galimybės kompensuoti objekto vertės padidėjimo jo privatizavimo metu iš privatizuojamą turtą įgijusio trečiojo asmens, nepanaikina paties ieškovės įpareigojimo kompensuoti atsakovei pastato vertės padidėjimą. Ieškovė, išduodama atsakovei leidimus atlikti pastato pagerinimus, įsipareigojo dėl padidėjusios pastato vertės po tokių pagerinimų atlikimo kompensuoti jas atsakovei. Vien atsakovės atliktų investicijų dėka ieškovė gavo 374 260 Eur tiesioginės turtinės naudos, todėl netenkinus atsakovės reikalavimo dėl pastato vertės padidėjimo atlyginimo, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita, tuo tarpu atsakovės teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai būtų pažeisti. Taigi, atsakovė turi teisę į 374 260 Eur pastato vertės padidėjimo, atsakovės atliktų investicijų dėka, priteisimą. Ieškovės reikalavimams, susijusiems su palūkanų bei periodinių įmokų priteisimo taikytinas 5 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės reikalavimai, atsiradę iki 2011 m. sausio 14 d., yra atmestini, taikant ieškinio senaties institutą. Kadangi reikalavimą dėl skolos priteisimo pagal 2009 m. sutartį ieškovė patikslino 2016 m. birželio 2 d., senaties terminas tokiam reikalavimui skaičiuojamas iki 2011 m. birželio 2 d. Taigi ieškovės pareikštas reikalavimas mažintinas iki 65 365,22 Eur sumos, kurią sudaro skola pagal 2005 m. sutartį – 6 825,07 Eur, pagal 2007 m. sutartį – 10 706,53 Eur, pagal 2009 m. sutartį iki 2011-06-04 – 47 833,62 Eur. Atitinkamai mažintinas reikalavimas dėl materialinių palūkanų priteisimo pagal 2009 m. sutartį, kuris iki 2011 m. birželio 2 d. sudaro 15 155,37 Eur. Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., kadangi tuo metu šalių nesiejo nuomos santykiai. 2009 m. sutartyje numatyta, jog ji galioja nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. vasario 7 d., o 2010 m. balandžio 1 d. susitarimu sutarties galiojimas pratęstas iki 2011 m. balandžio 11 d. Šioje sutartyje nebuvo nustatyta jos pratęsimo galimybė, nauja nuomos sutartis tarp šalių sudaryta tik 2015 m. gegužės 13 d., joje nurodant, kad ji galioja nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2019 m. birželio 30 d.. Taigi nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. šalių nesiejo nuomos sutartiniai santykiai, pasirašydamos 2015 m. sutartį, šalys tai pačios patvirtino. Nors visą šį laiką pastatas buvo atsakovės žinioje, t. y. nebuvo grąžintas ieškovei, tačiau rašytinės sutarties tarp šalių nebuvo. Atsakovė tuo metu veiklą vykdė kitose parduotuvėse, tačiau dėl teisinio neužtikrintumo neturėjo galimybės palikti patalpas be priežiūros, taigi, jas prižiūrėjo net ir neturėdama tokios pareigos. Pagal CK 6.478 straipsnį nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė, todėl nesant tokios rašytinės sutarties, ieškovė neturi jokio pagrindo skaičiuoti atsakovei nuomos mokesčio už nurodytą laikotarpį. Šį faktą buvo pripažinusi ir pati ieškovė, kadangi už visą aukščiau nurodytą laikotarpį nebuvo išrašiusi atsakovei nei vienos sąskaitos, nuompinigių už minimą laikotarpį pradėjo reikalauti tik kilus tarp šalių teisminiam ginčui. Ieškinio reikalavimas dėl nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 29 d. priteisimo už bendrą 79 517,77 Eur sumą atmestinas. Taigi ieškovės reikalavimai dėl nuompinigių sumokėjimo pagal 2005 m. sutartį (6 825,07 Eur suma), 2007 m. sutartį (10 706,53 Eur suma) bei 2009 m. sutartį (123 162,57 Eur) yra atmestini. Taip pat atmestinas ir ieškovės reikalavimas dėl 26 855,97 Eur palūkanų priteisimo pagal 2009 m. sutartį, kuris yra išvestinis iš aukščiau nurodytų reikalavimų.

3114.

32Atsakovė taip pat nurodė, jog netrukus po 2015 m. gegužės 13 d. nuomos sutarties sudarymo atsakovė gavo ieškovės 2015 m. spalio 23 d. raštą apie nuomos mokesčio skolos sumokėjimą ir pastato patalpų atlaisvinimą. Atsakovė sutiko atlaisvinti patalpas bei 2015 m. spalio 28 d. pateikė ieškovei prašymą dėl nuomojamų patalpų atlaisvinimo procedūros patikslinimo, tačiau ieškovė el. paštu atsiuntė tik perdavimo akto formą, o į užduotus klausimus atsakovė negavo atsakymų. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 7 d. raštu ieškovei pateikė pastato aprašymą su pripažinta ir nepripažinta investicijų suma bei prašymą paaiškinti, kokį turtą ieškovė planuoja perimti. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 9 d. atsakyme nurodė, kad atsakovė turi perduoti tvarkingą turtą su visais pagerinimais. 2016 m. spalio 17 d. raštu ieškovė nurodė patalpų atlaisvinimo terminą - 2016 m. spalio 17 d. ir prašė informacijos apie turtą. 2016 m. spalio 26 d. atsakovė dar kartą pateikė ieškovei perduodamo turto aprašą bei prašymą patikrinti ir pareikšti pastabas, jei yra neatitikimų. Ieškovė 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė atsakymą, kuriame ieškovė net neužsimena apie perduodamo turto priėmimo tvarką bei apimtį, tik nurodo patalpų atlaisvinimo terminą, t. y. 2016 m. lapkričio 7 d. Pastatas ieškovei buvo perduotas 2016 m. lapkričio 21 d. priėmimo–perdavimo aktu. Dėl ieškovės vengimo bendradarbiauti, paskirti atsakingą žmogų perdavimo procedūrai ir perimti išnuomotą turtą, perdavimo procesas užtruko ir pastatas ne dėl atsakovės kaltės buvo grąžintas ieškovei tik 2016 m. lapkričio 21 d. Taigi, susiklostė situacija, kad, atsakovei sutinkant perduoti patalpas, tačiau ieškovei neatliekant visų būtinų veiksmų dėl jų grąžinimo, atsakovė faktiškai neperdavė pastato dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovės atžvilgiu netaikytina sutartinė atsakomybė už netinkamą prievolių vykdymą, taigi, palūkanos ir netesybos už nurodytą laikotarpį atsakovei neturėtų būti skaičiuojamos.

3315.

34Atsakovės teigimu, ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę dėl 67 986,23 Eur nuomos mokesčio priteisimo, o atsakovė turi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 374 260 Eur pastato vertės padidėjimo dėl atsakovės atliktų investicijų. Atsakovės skola ieškovei dėl nesumokėto nuomos mokesčio – 67 986,23 Eur suma – yra įskaitytina į atsakovės reikalavimą ieškovei dėl pastato vertės padidėjimo, o pastato vertės padidėjimo likutis (306 273,77 Eur) priteistinas atsakovės naudai iš ieškovės.

35II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3616.

37Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės 143 315,18 Eur pagrindinės skolos, 18 502,67 Eur palūkanų, 550,95 Eur delspinigių, 149,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso 162 518 Eur, taip pat 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinį atmetė.

3817.

39Teismas nustatė, kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, t. y. ieškovė sudarytų nuomos sutarčių pagrindu nuomojo atsakovei patalpas, esančias Apkasų g. 12D, Vilniuje, o atsakovė minėtomis sutartimis įsipareigojo mokėti sutartyse nustatyto dydžio numos mokestį. Teismo vertinimu, atsakovė įsipareigojimą mokėti nuomos mokestį vykdė netinkamai, todėl susidarė nuomos mokesčio įsiskolinimas. Teismas nustatė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nuomos mokesčio, o atsakovė su minėtu reikalavimu sutiko tik iš dalies, nurodydama, kad nuomos mokesčio skola sudaro 80 070 Eur. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovė prašo ieškinio reikalavimą dėl 65 365,22 Eur pagrindinės skolos sumos priteisimo bei su juo susijusį 15 155,37 Eur dydžio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmesti taikant ieškinio senatį.

4018.

41Ieškovės argumentų, jog ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas dėl to, jog ieškovė gina viešąjį interesą bei atsakovė ilgą laiką ir sistemingai nevykdė sutarties, teismas nevertino kaip svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog ieškovė yra viešasis juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Be to, teismo vertinimu, ieškovė turėjo visas galimybės ir resursus, sužinojusi apie savo pažeistas teises, t. y. atsakovei laiku nemokant nuomos mokesčio, kreiptis į teismą nepraleidus ieškinio senaties termino. Teismas nenustatė pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, todėl esant atsakovės reikalavimui, taikė ieškinio senaties terminą.

4219.

43Teismas nustatė, kad šalys 2005 m. sausio 31 d. sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 1950, kuria ieškovė išnuomojo atsakovei 392,76 kv. m patalpas rūsyje ir pirmame aukšte, esančias Apkasų g. 12D, Vilniuje, nuomos mokestis – 10 Lt per mėnesį už 1 kv. m, iš viso 3 927,60 Lt per mėnesį; nuomos terminas nuo 2005 m. vasario 7 d. iki 2010 m. vasario 7 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomoto turto įtraukimo į privatizavimo programą. Be to, ieškovė ir atsakovė 2007 m. kovo 14 d. sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 2090, kuria atsakovei išnuomotos 410,75 kv. m. patalpos rūsyje ir pirmame aukšte, adresu Apkasų g. 12D, Vilniuje, nuomos mokestis 15 Lt per mėnesį už 1 kv. m, viso 6 161,25 Lt per mėnesį, laikotarpiui nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomoto turto įtraukimo į privatizavimo programą. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė ieškinį teismui pateikė 2016 m. sausio 14 d., patikslintą ieškinį – 2016 m. birželio 2 d. Ieškovė pagal 2005 m. tarp šalių sudarytą nuomos sutartį Nr. 1950 prašo priteisti 6 825,07 Eur, pagal 2007 m. 10 706,53 Eur. Teismas sprendė, jog šiems ieškinio reikalavimams pareikšti yra praleistas ieškinio senaties terminas, todėl šią ieškinio dalį atmetė.

4420.

45Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi atsakovei išnuomotas 803,51 kv. m prekybos pastatas, esantis Apkasų g. 12D, Vilniuje, nuomos mokestis – 9 Lt už 1 kv. m arba 7 231,59 Lt už visą pastatą, laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. vasario 7 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomoto turto įtraukimo į privatizavimo programą. 2010 m. balandžio 1 d. susitarimu ieškovė ir atsakovė pakeitė 2009 m. rugpjūčio 14 d. sutarties 6 punktą ir pratęsė sutarties terminą iki 2011 m. balandžio 1 d. Už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. birželio 29 d. ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 123 162,57 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą. Teismas nustatė, kad atsakovė nurodė, jog ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovės nuomos mokestį už šį laikotarpį, nes nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. šalių nesiejo nuomos santykiai. Teismo vertinimu, šie atsakovės argumentai nepagrįsti, nes nors 2009 m. rugpjūčio 14 d. sudaryta sutartis galiojo iki 2010 m. vasario 7 d., šalių susitarimu jos terminas pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d., tačiau faktiškai nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nenutrūko. Teismas atkreipė dėmesį, jog CK 6.496 straipsnyje įtvirtinta, jog terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamos naują susitarimą arba šio kodekso 6.481 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad duomenų, jog atsakovė pastatu nesinaudojo byloje nėra, todėl konstatavo, kad terminuota nuomos sutartis virto neterminuota (CK 6.481 straipsnis). Teismo vertinimu, visos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje numatytos sąlygos, taip pat ir nuomos mokesčio dydis taikytinas laikotarpiu iki 2014 m. birželio 30 d. Dėl to šiam ieškovės reikalavimui taikė ieškinio senatį bei reikalavimą priteisti įsiskolinimą, susidariusį iki 2011 m. birželio 2 d., atmetė.

4621.

47Teismas nustatė, kad šalys 2015 m. gegužės 13 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi susitarė, jog ieškovė išnuomos atsakovei 815,9 kv. m pastatą, esantį Apkasų g. 12D, Vilniuje, nuomos mokestis – 2,90 Eur per mėnesį už 1 kv. m, iš viso 2 366,11 Eur per mėnesį, laikotarpiui nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2019 m. birželio 30 d., bet ne ilgiau kaip iki įvykusio išnuomoto turto privatizavimo aukciono. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. spalio 13 d. įvyko pastato-parduotuvės Apkasų g. 12D, Vilniuje, viešas pardavimo aukcionas. 2016 m. lapkričio 21 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų priėmimo–perdavimo aktu atsakovė perdavė pastatą ieškovui. Teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu susidarė 67 986,23 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimas. Kadangi atsakovė duomenų apie sumokėtą nuomos mokestį teismui nepateikė, iš dalies sutiko su ieškinio reikalavimu, tai teismas ieškovei iš atsakovės pagal 2009 m. rugpjūčio 14 d. sutartį, galiojusią iki 2014 m. birželio 30 d., priteisė 75 328,95 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimas (iš 123 162,57 Eur prašomos priteisti skolos atėmė 47 833,62 Eur (atmestas reikalavimas dėl ieškinio senaties), pagal 2015 m. gegužės 13 d. sutartį iki patalpų perdavimo ieškovei (2016 m. lapkričio 21 d.) priteisė 67 986,23 Eur. Dėl to teismas iš atsakovės UAB „Staipa“ ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės naudai priteisė 143 315,18 Eur skolos.

4822.

49Teismas ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo pagal 2009 m. nuomos sutartį tenkino iš dalies, priteistinas palūkanas mažindamas iki 14 637,92 Eur (29 793,29 Eur – 15 155,37 Eur (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Teismas nustatė, kad 2015 m. nuomos sutarties 12 punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas, sutartyje nustatytu laiku nesumokėjęs nuompinigių, moka 0,05 procentų dydžio delspinigius nuo nesumokėtos nuompinigių sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Taip teismas sprendė, jog ieškovės prašymas priteisti 3 864,75 Eur palūkanų bei 550,95 Eur dydžio delspinigius pagal 2015 m. nuomos sutartį yra pagrįstas, todėl jį tenkino ir ieškovei iš atsakovės priteisė 4 415,70 Eur.

5023.

51Teismas nustatė, kad pareikštu priešieškiniu atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 306 273,77 Eur pastato vertės padidėjimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodo atsakovė UAB „Staipa“, ji į ginčo pastatą investavo iki 2000 m. – 96 261,01 Eur (332 370 Lt) sumą, iki 2009 m. – 188 809,08 Eur (651 920 Lt) sumą.

5224.

53Teismas, spręsdamas klausimą dėl priešieškinio reikalavimo pagrįstumo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, galiojęs iki 2002 m. gegužės 23 d. nenumatė draudimo atlyginti turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus. 2002 m. gegužės 23 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo pakeitimo įstatymu minėtas įstatymas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, kurios 14 straipsnio 5 dalis įtvirtino, jog nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad minėto 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymas įsigaliojo 2002 m. birželio 19 d. Teismas akcentavo, jog 2014 m. kovo 25 d. priimtas ir 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo pakeitimo įstatymas. Minėtas įstatymas išdėstytas nauja redakcija, kurios 15 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Teismas, nenustatęs išlygų dėl minėto punkto taikymo, padarė išvadą, jog įsigaliojus minėtai įstatymo redakcijai, nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą savivaldybės turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama, neatsižvelgiant į tai, kada su nuomininku sudaryta nuomos sutartis. Teismas taip pat akcentavo, kad ginčo patalpų nuomos sutartimis numatyta, kad nuomininkui už turto pagerinimą neatlyginama. Teismas atkreipė dėmesį, jog CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Teismas, konstatavęs, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui imperatyviai draudžiant atlyginti nuomininkui už turto pagerinimą, sprendė, kad teisinio pagrindo priteisti šias atsakovės išlaidas nėra.

5425.

55Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo objekto vertės padidėjimo, bet ne daugiau už šiam objektui pagerinti padarytas išlaidas, pervedamos į Finansų ministerijos atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą (jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, - į savivaldybės specialiąją sąskaitą). Likusi privatizavimo lėšų dalis pervedama nuomininkui, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį. Ši nuomos mokestį įskaityta lėšų dalis pervedama į privatizavimo objekto valdytojo sąskaitą. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja Privatizavimo įstatymo redakcija, kurio numatytas tik valstybei priklausančių akcijų privatizavimas, todėl konstatavo, kad nebeliko galimybės privatizuoti nekilnojamojo turto, o nekilnojamasis turtas nuo šio pakeitimo įsigaliojimo gali būti perduodamas privačion nuosavybėn tik viešo aukciono būdu. Teismas pažymėjo, jog pagal minėtą Privatizavimo įstatymo nuostatą, pagerinimo išlaidas atlygina ne privatizavimo objekto savininkas, o pirkėjas. Teismas taip pat akcentavo, kad pagal šią nuostatą, padarytos išlaidos būdavo atlyginamos ne bet kada, o būtent privatizavimo metu, o nuomininkui atlyginama suma negalėjo viršyti faktiškai patirtų išlaidų turto pagerinimui. Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, tai teismas padarė išvadą, kad atsakovei teisė reikalauti patirtų investicijų atlyginimo minėto įstatymo pagrindu neatsiranda.

5626.

57Teismo vertinimu, atsakovė šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Teismas nurodė, kad 1997 m. nuomos sutartyje numatyta atsakovės teisė į padarytų pagerinimų būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais ar medžiagomis, tačiau išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato kitas sąlygas. Teismas pažymėjo, kad vėlesnėse sutartyse, kurias sudarė šalys, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad turto pagerinimo išlaidos nuomininkui neatlyginamos, todėl, teismo vertinimu, teisėtas atsakovės lūkestis dėl investicijų atlyginimo negalėjo susiformuoti.

5827.

59Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, jog netenkinus jos priešieškinio, ieškovė neteisėtai praturtės atsakovės sąskaita. Teismas, išanalizavęs kasacinio teismo praktiką dėl nepagrįsto praturtėjimo, nenustatė prielaidų nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti.

6028.

61Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė nurodė, kad buvo organizuojamas ne vienas ginčo turto aukcionas, tačiau atsakovė juose nedalyvavo. Atsakovė šios aplinkybės neginčijo. Atsakovė į bylą pateikė prašymus, teiktus ieškovei, dėl ginčo turto privatizavimo tik tiesioginių derybų būdu. Aplinkybė, kad turtas neprivatizuotas tiesioginių derybų būdu, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė veikė netinkamai, nesudarė atsakovei sąlygų įsigyti ginčo turtą. Teismo vertinimu, ieškovės atsakovei siųstas pranešimas apie viešą aukcioną, teiktas atsakovei turto priėmimo–perdavimo akto projektas, atsakymai į atsakovės raštus, patvirtina, kad ieškovė bendradarbiavo su atsakove.

6229.

63Teismas, netenkinęs atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl reikalavimo teisės į ieškovę dėl pastato vertės padidėjimo, nuomos laikotarpiu pagerinus pastatą atsakovės lėšomis, dėl atsakovės prašomos priteisti sumos pagrįstumo nepasisakė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendė, jog teisinio pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį ir priteisti 306 273,77 Eur pastato vertės padidėjimą nėra, todėl atsakovės priešieškinio netenkino.

6430.

65Teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, ieškovės naudai iš atsakovės priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pateikė įrodymus, jog patyrė 222,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos antstoliui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies (67 proc.), iš atsakovės ieškovės naudai priteista 149,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

66III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6731.

68Apeliaciniu skundu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys dėl 80 520,59 Eur skolos priteisimo buvo atmestas ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – netaikyti ieškinio senaties 80 520,59 Eur ieškinio reikalavimo daliai arba atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl svarbios priežasties, t. y. ginamo viešojo intereso, ieškovei iš atsakovės priteisiant 80 520,59 Eur įsiskolinimą su palūkanomis pagal 2005, 2007 ir 2009 m. nuomos sutartis, 73,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6931.1.

70CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, kuria rėmėsi priimdamas skundžiamo sprendimo dalį pirmosios instancijos teismas, nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Priešingai nei nurodyta skundžiamo sprendimo dalyje, šis terminas ieškinio reikalavimams pareikšti praleistas nebuvo. Atsakovė, piktybiškai nemokėdama ginčo pastato nuomos mokesčio pagal 2005, 2007 ir 2009 m. nuomos sutartis atliko ir iki šiol atlieka tęstinį pažeidimą, todėl ieškinio senaties terminas įsiskolinimui (ir išvestiniam reikalavimui dėl palūkanų priteisimo) pagal šias nuomos sutartis išieškoti prasideda kiekvieną dieną iš naujo. Taigi atsakovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą buvo nepagrįstas, todėl privalėjo būti atmestas, ieškovės naudai priteisiant visą pagal 2005, 2007 ir 2009 m. nuomos sutartis susidariusią pagrindinę skolą (t. y. 140 694,17 Eur, kai sprendimu pagal šias nuomos sutartis buvo priteista tik 75 328,95 Eur) ir 29 793,29 Eur palūkanas pagal 2009 m. nuomos sutartį (kai sprendimu buvo priteista tik 14 637,92 Eur), kadangi savivaldybė, teikdama ieškinį byloje, CK 1.125 straipsnio 9 dalies nepažeidė.

7131.2.

72Pirmosios instancijos teismui sprendus, kad ieškovė praleido 5 metų ieškinio senaties terminą daliai ieškinio reikalavimų pagal 2005, 2007, 2009 m. nuomos sutartis pareikšti, buvo pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovės ieškinio dalykas buvo ir yra siekis apginti viešąjį interesą, t. y. atgauti įsiskolinimą už viešosios nuosavybės (ginčo pastato) naudojimą ir nuomos mokesčio pavidalu gauti teisėtas įplaukas į savivaldybės biudžetą, kuriuo yra finansuojamas savivaldybei teisės aktais nustatytų viešųjų funkcijų vykdymas. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šią esmine aplinkybę ir nesigilino į savivaldybės ieškiniu siekiamus apginti viešuosius interesus, nevertino pačios atsakovės veiksmų, t. y. sąmoningo ir sistemiško nuomos mokesčio nemokėjimo nuo pat 2005 m. iki 2016 m., nors visą šį laikotarpį viešąja nuosavybe buvęs ginčo pastatas tenkino tik vieno privataus asmens – atsakovės – interesus, kas iš esmės prieštarauja viešosios nuosavybės naudojimo, disponavimo principams.

7332.

74Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Staipa“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės UAB „Staipa“ priešieškinis ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, arba, konstatavus absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį dėl 75 328,95 Eur nuomos mokesčio ir 14 637,92 Eur palūkanų priteisimo ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei pagal 2009 m. rugpjūčio 14 d. nuomos sutartį ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7532.1.

76Pirmosios instancijos teismas sprendime beveik pažodžiui nukopijavo ieškovės 2017 m. spalio 27 d. atsiliepimo į patikslintą ieškinį argumentus, tuo pažeisdamas pareigą motyvuoti teismo sprendimą. Sprendimas, kuriame, nedėstant teismo motyvų, nevertinant atsakovės argumentų, iš esmės nukopijuojami ieškovės išdėstyti motyvai, kelia pagrįstų abejonių ir dėl teismo nešališkumo. Sprendime teismas beveik nieko nepasisakė, kodėl atmeta vienus ar kitus atsakovės priešieškinio argumentus. Tai parodo, kad byla nebuvo nagrinėjama, o sprendime iš esmės nėra teismo motyvų (absoliuti dauguma motyvų – tik ieškovės). Tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

7732.2.

78Pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcija, kurios 15 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išnuomotą turtą, už pagerinimus neatlyginama, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti atsakovei jos prašomą pastato pagerinimo išlaidų sumą, nepagrįsta. Minėta teismo išvada iš esmės pažeidžia lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, nes atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo susiformavo iki naujos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos įsigaliojimo 2014 m. spalio 1 d. Pirmosios instancijos teismo akcentuotą argumentą, kad ši redakcija nenumatė išlygos dėl draudimo atlyginti savivaldybės turto pagerinimo išlaidas netaikymo iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytoms sutartims, galima paaiškinti ne įstatymo leidėjo siekiu sugriežtinti teisinį reglamentavimą, tačiau pastarojo įsitikinimu, kad ši nuostata jau nebėra aktuali, nes visos valstybės ir savivaldybių nuomos sutartys buvo terminuotos, paprastai sudaromos ne ilgesniam kaip 10 metų terminui. Dėl šios priežasties nuo 2002 m. birželio 19 d. iki 2014 m. spalio 1 d. galiojant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 punkte numatytai išlygai, tokių sutarčių de facto (faktiškai) nebeliko. Tačiau įstatymo išlygos, leidžiančios savivaldybės turto nuomotojui atlyginti nuomininko patirtas išlaidas tokio turto pagerinimui, panaikinimas, ipso facto (pačiu faktu) negali atimti iš atsakovės teisės reikalauti iš ieškovės pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo, kadangi, tokia atsakovės reikalavimo teisė susiformavo išlygos galiojimo metu.

7932.3.

80Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių sudarytų nuomos sutarčių nuostatas, todėl padarė klaidingas išvadas dėl atsakovės teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą. Iš nuomos sutarčių matyti, kad šalys nuo pat bendradarbiavimo pradžios susitarė dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo atsakovei ir kad šalių susitarimas dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo galiojo iki 2009 m. rugpjūčio 14 d. Dėl šios priežasties teismo išvada, kad šalių sudarytos sutartys nenumatė pagerinimo išlaidų atlyginimo, yra nepagrįsta. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neturėjo teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą, kadangi išlaidas atsakovė patyrė ieškovės leidimu, neviršijant jos nustatytos sumos. Sutikimo pagerinimo išlaidų atlikimui išdavimo ir išlaidų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas leido savivaldybės turto nuomotojui prisiimti prievolę dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo, o šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatos, galiojusios sutikimo išdavimo bei pagerinimo išlaidų atlikimo metu, numatė nuomininko patirtų pagerinimo išlaidų kompensavimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti iš ieškovės į pastato pagerinimą investuotą 285 070, 09 Eur sumą.

8132.4.

82Net ir teismui pripažinus, kad atsakovė pagal šalių sudarytų nuomos sutarčių nuostatas neturėjo teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą, teismas turėjo vadovautis specialiomis Privatizavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2014 m. spalio 1 d.) nuostatomis, spręsdamas dėl atsakovės teisės į pastato vertės padidėjimo dėl atsakovės atliktų pagerinimų, atlyginimo. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2014 m. spalio 1 d. (toliau – Privatizavimo įstatymas), buvo įtvirtinta bendra taisyklė, kad nuomininko padarytos privatizavimo objekto pagerinimo išlaidos nuomininkui yra atlyginamos. Minėta Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies norma buvo laikoma specialiąja teisės norma Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies atžvilgiu.

8332.5.

84Teismo išvada, kad pagal Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatą, pagerinimo išlaidas atlygina ne privatizavimo objekto savininkas, o pirkėjas, neatitinka teismų praktikoje suformuotų šios teisės normos aiškinimo taisyklių.

8532.6.

86Teismas nepagrįstai pripažino, jog nustačius, kad ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, atsakovei teisė reikalauti patirtų investicijų atlyginimo minėto įstatymo pagrindu neatsiranda. Atsakovės teisė gauti į būsimą privatizavimo objektą investuotų išlaidų atlyginimą atsirado pagal išlaidų atlikimo metu galiojusius teisės aktus ir turi būti ginama, nepaisant vėlesnių teisės aktų pasikeitimų. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl pastato, kaip būsimojo privatizavimo objekto, vertės padidėjimo dėl atsakovės atliktų investicijų, atlyginimo.

8732.7.

88Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kadangi vėlesnėse sutartyse, kurias sudarė šalys, aiškiai numatyta, kad turto pagerinimo išlaidos nuomininkui, šiuo atveju atsakovei, neatlyginamos, todėl ir teisėtas atsakovės lūkestis dėl investicijų atlyginimo negalėjo susiformuoti. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis, numatanti pagerinimo išlaidų atlyginimą, faktiškai galiojo iki pat 2009 m. rugpjūčio 1 d., t. y. visų sutikimų pastato pagerinimui išdavimo ir investicijų į pastatą atlikimo metu šalys vadovavosi nuomos sutarties nuostata, numatančia teisę į pagerinimo išlaidų kompensavimą ateityje. Be to, atsakovė teisėtų lūkesčių principo pažeidimu rėmėsi būtent Privatizavimo įstatymo taikymo kontekste. Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje buvo įtvirtinta specialioji teisės norma Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies atžvilgiu, kurioje nustatyta nuomininko teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą objekto privatizavimo metu. Todėl vėlesnėse šalių sudarytose nuomos sutartyse esanti nuostata dėl nuomininko išlaidų patalpų (pastato) pagerinimui nekompensavimo neturėjo reikšmės sprendžiant pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimą būsimojo pastato privatizavimo metu. Kadangi ieškovė išdavė atsakovei leidimus pagerinti pastatą (patalpas) bei nurodė, kad atsakovės būtinos išlaidos pastato pagerinimui bus atlygintos jo privatizavimo metu, ne viename dokumente nurodydama, kad investicijos į pastatą bus kompensuotus, sukūrė pagrįstą bei teisėtą lūkestį atsakovei, kad jai bus kompensuotos pastato pagerinimui investuotos lėšos.

8932.8.

90Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės atliktų pagerinimų suma buvo reikšminga ir viršijo ½ dalį pastato vertės. Nagrinėjamu atveju teisėtų lūkesčių apsaugos principas taip pat garantuoja atsakovės teisę į pastato vertės padidėjimo dėl atsakovės atliktų investicijų atlyginimą, nepaisant pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Ieškovė, pripažinusi dalį atsakovės į pastato pagerinimą investuotų lėšų jau po 2014 m. spalio 1 d. Privatizavimo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, nepaisant pasikeitusio teisinio reglamentavimo, pripažino ir patvirtino faktą, kad atsakovės, ieškovės leidimu, į pastato pagerinimus investuota lėšų suma bus kompensuota. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija turėtų būti aiškinama vadovaujantis atsakovės, kaip turtą pagerinusios nuomininkės, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais – priteisiant pastato vertės padidėjimą dėl nuomininkės (t. y. atsakovės) atliktų pagerinimų iš buvusios turto savininkės (t. y. iš ieškovės), taikant teisės normas, galiojusias tokių pagerinimų atlikimo metu.

9132.9.

92Net ir laikant, kad atsakovė neturi teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį, galiojusią iki 2014 m. spalio 1 d. bei Privatizavimo įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, atsakovės į pastato pagerinimus investuota suma pripažintina jos nuostoliais, kuriuos ji patyrė dėl ieškovės kaltės (pareigų nevykdymo). Todėl teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl pagerinimo išlaidų priteisimo. Esant į bylą pateiktiems įrodymams, jog atsakovė teikė prašymus įtraukti pastatą į privatizuojamų objektų sąrašą, tačiau ieškovei šių prašymu pagrindu jokių sprendimų nepriėmus, darytina išvada, kad atsakovė neteko galimybės susigražinti į pastato pagerinimą investuotas lėšas dėl ieškovės neteisėtų veiksmų (delsimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus). Taigi yra visos sąlygos ieškovės civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.249 straipsnis).

9332.10.

94Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovė neturi teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, bylos faktinių aplinkybių pagrindu turėjo nustatyti, kokiu pagrindu atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovės nuostolių atlyginimo ir priteisti atsakovės atliktų pagerinimų sumą iš ieškovės (įskaityti ją į atsakovės ieškovei mokėtinas sumas). Nors teismas sprendime netiesiogiai pripažino, kad atsakovė gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš ieškovės, tačiau tinkamai šalių teisinių santykių nekvalifikavo. Teismui priėjus išvados, kad atsakovė neturi teisės į pastato vertės padidėjimo priteisimą Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nustatyta tvarka, teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, turėjo pagrindą pripažinti atsakovės prašomą priteisti sumą jos nuostoliais ir priteisti atsakovei iš ieškovės patirtų nuostolių atlyginimą. Taigi priimtas sprendimas motyvuotas netinkamai nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis bei klaidingu bylos šalių teisinio santykio kvalifikavimu. Teismas netinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir nesivadovavo byloje pateiktais įrodymais, neatskleidė bylos, santykių tarp šalių esmės, padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovės teisės į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą.

9532.11.

96Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria priteistas ieškovės naudai iš atsakovės įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. pagal 2009 m. rugpjūčio 14 d. nuomos sutartį. 2009 m. rugpjūčio 14 d. šalių sudarytoje nuomos sutartyje nebuvo nuostatų, kad sutartis tampa neterminuota, jeigu po jos termino pabaigos šalys ir toliau naudojasi turtu, todėl teismo išvada, kad sutartis tapo neterminuota, nepagrįsta. Be to, 2015 m. gegužės 13 d. šalys sudarė naują nuomos sutartį ir nustatė, kad ji galioja nuo 2014 m. birželio 30 d., taigi pripažino, kad iki to laiko nuomos santykiai šalių nesiejo. Be to, neterminuota nuomos sutartis gali galioti nebent iki kitos nuomos sutarties sudarymo 2015 m. gegužės 13 d. Tai reikštų, kad nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. šalis turėtų sieti dvi nuomos sutartys dėl to paties objekto, ko, logiškai vertinant, būti negali. Be to, valstybei priklausančio turto nuomos sutartis, sudaryta konkurso būdu, apskritai negali būti neterminuota. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai šalių santykiams taikė CK 6.481 straipsnį. Kadangi 2009 m. rugpjūčio 14 d. nuomos sutartis nebuvo neterminuota, tai teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 75 328,95 Eur nuomos mokesčio ir 14 637,92 Eur palūkanų už laikotarpį nuo šios sutarties pasibaigimo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d.

9732.12.

98Pirmosios instancijos teismas sprendimu netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei 67 proc. jos prašytos sumos. Nagrinėjamu atveju tenkinus ieškinio reikalavimus iš dalies, teismas turėjo pagrindą priteisti atsakovės naudai iš ieškovės 33 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau to nepadarė bei nenurodė motyvų, kodėl buvo nukrypsta nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Dėl šių priežasčių teismas netinkamai taikė CPK 93 straipsnį, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina, priteisiant atsakovės naudai 33 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, kas sudaro 969,78 Eur.

9933.

100Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10133.1.

102Nors atsakovė savo apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas sprendimas yra naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau atsakovė nenurodė, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai be motyvų. Priešingai, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas motyvavo skundžiamą sprendimą, tačiau rėmėsi ne atsakovės, bet ieškovės pateiktais argumentais. Vadinasi, pati atsakovė sutinka, kad skundžiamas sprendimas yra su motyvais, todėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymas yra negalimas. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo pozicija sutapo su ieškovės pozicija savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei sprendimo nemotyvavimo.

10333.2.

104Iki 2014 m. spalio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas atliktų išnuomoto valstybės (savivaldybės) turto pagerinimo išlaidų atlyginimą siejo su konkrečiu įvykiu, t. y. turto privatizavimu, o ne pagerinimo išlaidų atlikimo momentu. Tai, kad pastatas nebuvo privatizuotas iki 2014 m. spalio 1 d. teisės aktų pasikeitimo, be jokių išlygų uždraudusio atlyginti nuomininkui jo padarytas išlaidas pagerinant išnuomotą turtą, byloje ginčo nėra ir tą teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

10533.3.

106Atsakovė, nuomodamasi savivaldybės turtą, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad minėtas reglamentavimas nesikeis. Aplinkybė, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo atsakovės veiksmai investuojant į ginčo patalpas šiuo atveju tapo ekonomiškai nenaudingais (nors pati atsakovė nudėvėjo prieš 8-20 metų atliktas investicijas, vykdydama ginčo pastate savo komercinę veiklą ir gaudama dėl to finansinę naudą) savaime nereiškia nei kokio nors neteisėtumo atsakovės atžvilgiu, ar teisėtų jos lūkesčių paneigimo.

10733.4.

108Atsakovė apeliaciniame skunde painioja išlaidų pagerinimams atlikimo momentą su ginčo pastato privatizavimu. Tai, kad nuomos sutartyse iki atitinkamų įstatymų pasikeitimų buvo išlygos dėl pagerinimų išlaidų atlyginimo nesukūrė atsakovei subjektinės teisės jų pagrindu reikalauti šių išlaidų atlyginimo, kadangi iki 2015 m. galiojusių nuomos sutarčių metu ginčo pastatas privatizuotas nebuvo ir dėl to ginčo nėra.

10933.5.

110Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad jai turi būti atlyginta į pastatą investuota 285 070,09 Eur suma CK 6.501 straipsnio pagrindu. Byloje nėra ginčo, kad ginčo pastatas buvo parduotas viešo aukciono būdu už 482 890 Eur, todėl maksimali hipotetiška atlygintina pagerinimų suma galėjo sudaro 237 876,85 Eur (482 890 Eur/2,03), taip išlaikant eksperto nustatytą proporciją.

11133.6.

112Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ginčo pastatas nebuvo privatizuotas iki 2014 m. spalio 1 d. teisinio reglamentavimo pasikeitimo, todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovės teisė gauti į būsimą privatizavimo objektą investuotų išlaidų atlyginimą neatsirado pagal išlaidų atlikimo metu galiojusius teisės aktus.

11333.7.

114Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovė niekada nebuvo atsisakiusi pareigos atlyginti pagerinimų išlaidas, nes sprendimas neįtraukti pastato į privatizuojamų objektų sąrašą niekada nebuvo priimtas.

11533.8.

116Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatas bei tai, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. iš esmės pasikeitė valstybės (savivaldybės) turto disponavimo reglamentavimas, kas leido padaryti pagrįstas išvadas, jog šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas (kuris galiojo ir vykdant ginčo pastato viešo aukciono procedūras) neleidžia atsakovei atlyginti kokias nors jo padarytas išlaidas į ginčo pastatą.

11733.9.

118Atsakovės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo perkvalifikuoti atsakovės reiškiamus reikalavimus dėl pagerinimo išlaidų priteisimo į nuostolių priteisimą dėl neteisėtų savivaldybės veiksmų (neveikimo), nepagrįsti. Pagal tokią logiką pirmosios instancijos teismas, anot atsakovės, turėjo pats, savarankiškai įrodinėti savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygas. Tokie argumentai yra nevertintini ir išeinantys iš apeliacijos ribų. Be to, nėra pagrindo sutikti, kad savivaldybė apskritai yra atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus atsakovės atžvilgiu.

11933.10.

120Atsakovė apeliaciniame skunde deklaratyviai, kaltina ieškovę siekiu išvengti pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo atsakovei, nepriimant sprendimų dėl pastato privatizavimo iki 2014 m. spalio 1 d. Privatizavimo įstatymo pasikeitimų, kas sukėlė atsakovei nuostolius. Atsakovė visas investicijas į pastatą vykdė savo iniciatyva, norėdama pastate vystyti savo verslą. Atsakovė niekada nebuvo verčiama nei nuomotis pastatą, nei, juolab, į jį investuoti savo nuosavas lėšas – jeigu atsakovės netenkino patalpų nuomos sąlygos dėl pastato pagerinimo išlaidų negalimumo, jei tai prieštarautų įstatymui ar nuomos sutartimis, kurios atsakovei buvo žinomos nuo pat 1997 m., atsakovė galėjo patalpas savo komercinei veiklai nuomotis iš kitų asmenų, galbūt atsakovei labiau priimtinomis sąlygomis.

12133.11.

122Pirmosios instancijos teismas negalėjo įpareigoti savivaldybę veikti prieš įstatymą, t. y. neteisėtai ar, juolab, keisti priešieškinio dalyką bei pagrindą, siekiant be jokio teisinio pagrindo priteisti atsakovei ginčo pastato pagerinimų išlaidas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir negalėjo vertinti jokių atsakovės tik apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių apie tariamų nuostolių susidarymą dėl neteisėtų ir neįrodytų savivaldybės veiksmų, kadangi tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku. Priešieškinis buvo visiškai pagrįstai atmestas tuo pagrindu, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nebenumato galimybės atlyginti buvusiam valstybės (savivaldybės) nekilnojamojo turto nuomininkai jo savo noru padarytas investicijas.

12333.12.

124Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė skolą už 2011 m. balandžio 1 d. –2014 m. birželio 30 d. laikotarpį, nes atsakovė ginčo patalpomis naudojosi pagal faktą. Savivaldybės patalpų nuomai nėra būdingas neatlygintinumas, todėl negali būti toleruojama situacija, kai atsakovė, tenkindama savo verslo poreikius, turėjo galimybę naudotis ginčo patalpomis nemokėdama už tai jokio mokesčio.

125Teisėjų kolegija

konstatuoja:

126IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

127Dėl absoliučių sprendimo dalies negaliojimo pagrindų ir apeliacinės bylos nagrinėjimo ribų

12834.

129Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13035.

131Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas beveik pažodžiui nukopijavo ieškovės atsiliepimo į patikslintą ieškinį argumentus. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame iš esmės nukopijuojami ieškovės išdėstyti motyvai, vertintinas kaip be motyvų. Dėl to teisėjų kolegija vertina, ar yra pagrindas pripažinti sprendimą absoliučiai negaliojančiu apeliantės (atsakovės) nurodytu pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

13236.

133Pagal CPK 265 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrindą sudarančias faktines bei teisines aplinkybes (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 259 straipsnis).

13437.

135Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek bylos šalių procesinių dokumentų, tiek ir teismų procesinių sprendimų, turiniui keliami teisinio argumentavimo reikalavimai (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai). Iš atsakovės apeliaciniame skunde pateiktų pavyzdžių matyti, kad tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas citavo Privatizavimo ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų normas. Nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime ir ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodyto teisinio reguliavimo sutaptis nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas nukopijavo įstatymų nuostatas iš ieškovės procesinių dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nurodė, o pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė ginčo išsprendimui reikšmingas įstatymų nuostatas. Dėl to apeliacinio skundo pateiktas skundžiamo sprendimo ir savivaldybės atsiliepimo į patikslintą ieškinį ištraukų palyginimas nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukopijavo ieškovės atsiliepime į priešieškinį nurodytus argumentus.

13638.

137Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas formuluodamas sprendimo motyvus turi pateikti įtikinamus argumentus, kodėl teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra kai teismas savo išvadas nurodo, kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010 nutartį).

13839.

139Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis sutartinius teisinius santykius, ieškinio senatį bei Privatizavimo ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų nuostatomis, rėmėsi byloje esančiais įrodymais, todėl konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra absoliučiai negaliojantis dėl motyvų nebuvimo, jų nepakankamumo, nėra pagrindo.

14040.

141Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių ieškinio ar priešieškinio argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo tenkinti ieškinio dalį ir atmesti priešieškinį.

14241.

143Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien dėl to, jog pirmosios instancijos teismo teisinis argumentavimas sutapo su ieškovės atsiliepime į priešieškinį išdėstytais argumentais nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų ar yra absoliučiai negaliojantis dėl motyvų nebuvimo.

14442.

145Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės.

14643.

147Kitų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant šalių apeliacinių skundų ribų.

148Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

14944.

150Lietuvos apeliaciniam teismui ieškovė 2018 m. lapkričio 7 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Kaip matyti iš paaiškinimų turinio, juose ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo naujausią praktiką, išplėtė apeliacinio skundo argumentus.

15145.

152Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. lapkričio 13 d. buvo pateikti atsakovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovė atsikirto į ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus argumentus.

15346.

154Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1155/2013; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2011; kt.). Šių nuostatų pagrindu teisėjų kolegija atsisako priimti šalių pateiktus rašytinius paaiškinimus.

155Dėl ieškinio senaties termino

15647.

157Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Ieškinio senaties institutas įstatyme įtvirtintas abiejų šalių interesais. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutrumpinti ieškinio senaties terminai taikomi tik tiems konkrečių rūšių reikalavimams, kuriems tokius terminus nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų.

15848.

159CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teismą priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Tokia įstatymo nuostata įtvirtinta dėl to, kad dažnai nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, tam reikia ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

16049.

161Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir šio termino nustatymo pradžią, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktą).

16250.

163Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktą). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16451.

165Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šalys 2005 m. sausio 31 d. sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išnuomojo atsakovei 392,76 kv. m patalpas rūsyje ir pirmame aukšte, esančias Apkasų g. 12D, Vilniuje. Šalių 2005 m. sausio 31 d. nuomos sutarties 6 punkte nurodyta, kad nuomos terminas – 2005 m. vasario 7 d. – 2010 m. vasario 7 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomoto turto įtraukimo į privatizavimo programą. Taip pat šalys 2007 m. kovo 14 d. sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, kuria atsakovei išnuomotos 410,75 kv. m patalpos rūsyje ir pirmame aukšte, adresu Apkasų g. 12D, Vilniuje. Šalių 2007 m. kovo 14 d. nuomos sutarties 6 punkte nurodyta, kad nuomos terminas – 2007 m. kovo 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomoto turto įtraukimo į privatizavimo programą. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą priteisti 6 825,07 Eur skolą už nuomą grindė šalių 2005 m. sausio 31 d. nuomos sutartimi, o 10 706,53 Eur skolą už nuomą grindė šalių 2007 m. kovo 14 d. nuomos sutartimi. Be to, ieškovė prašo priteisti 123 162,57 Eur skolą nuomą pagal šalių 2009 m. rugpjūčio 14 d. sutartį. Pagal 2005, 2007, 2009 m. nuomos sutarčių 3 punktus nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį, prieš prasidedant kiekvienam mėnesiui, bet nevėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 d.

16652.

167Kaip buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, ieškinio senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovė savo teisių pažeidimą sieja su nuomos mokesčio, kuris mokamas vieną kartą per mėnesį, nesumokėjimu, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo momento, kai ieškovė nuomos sutartyse nustatytu terminu iš atsakovės negavo nuompinigių.

16853.

169Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl tęstinio pažeidimo nepagrįsti. Ieškinio senaties eiga prasidėjo tuomet, kai atsakovė sutartyse nustatytu terminu nesumokėjo pinigų, todėl laikytini nepagrįstais ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasideda kiekvieną dieną nesumokant skolos už nuomą.

17054.

171Iš ieškinio ir jo priedų turinio matyti, kad pagal 2005 ir 2007 m. sutartis ieškovė reikalavimus dėl 6 825,07 Eur ir 10 706,53 Eur skolos už nuomą priteisimo grindė susidariusiomis skolomis už 2009 m. pab. – 2010 m. (t. 1, b. l. 10, 39-40), reikalavimą dėl 123 162,57 Eur skolos už nuomą priteisimo grindė skola, susidariusia už 2009 m. rugpjūčio 6 d. – 2014 m. birželio 29 d. Pažymėtina, kad ieškinys teismui pareikštas 2016 m. sausio 14 d., o patikslintas – 2016 m. birželio 2 d.

17255.

173Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė reikalavimams dėl skolos už nuomą priteisimo pagal 2005 ir 2007 m. nuomos sutartis praleido penkerių metų ieškinio senaties terminą. Taip pat teisėjų kolegija laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl penkerių metų ieškinio senaties termino praleidimo reikalavimams dėl skolos už nuomą iki 2011 m. birželio 2 d. priteisimo pagal 2009 m. nuomos sutartį, nes tik 2016 m. birželio 2 d. patikslintame ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas dėl skolos už nuomą pagal 2009 m. nuomos sutartį.

17456.

175Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

17657.

177Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ieškovė praleido 5 metų ieškinio senaties terminą daliai ieškinio reikalavimų pagal 2005, 2007, 2009 m. nuomos sutartis pareikšti, privalėjo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovės ieškinio dalykas buvo ir apginti viešąjį interesą, t. y. atgauti įsiskolinimą už viešosios nuosavybės (ginčo pastato) naudojimą ir nuomos mokesčio pavidalu gauti teisėtas įplaukas į savivaldybės biudžetą, kuriuo yra finansuojamas savivaldybei teisės aktais nustatytų viešųjų funkcijų vykdymas.

17858.

179Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentų, jog ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas dėl to, jog ieškovė gina viešąjį interesą bei atsakovė ilgą laiką ir sistemingai nevykdė sutarties, nevertino kaip svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė yra viešasis juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėjo visas galimybės ir resursus, sužinojusi apie savo pažeistas teises, t. y. atsakovei laiku nemokant nuomos mokesčio, kreiptis į teismą nepraleidus ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais, kitaip vertinti ieškovės nurodomų priežasčių nėra pagrindo.

18059.

181Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodomų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo sprendė nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų ir suformuluotų kriterijų aiškinant ir taikant CK 1.131 straipsnio 2 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2018 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018 kt.). Ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu atsakovei pasibaigus ieškinio senaties terminui, atsakovei prašant jį taikyti ir nesant pagrindo jį atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio dalį atmetė (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

182Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų redakcijos

18360.

184Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusią Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 dalį, neleidžiančią atlyginti nuomininkui jo atliktas investicijas į išnuomotą turtą. Atsakovės teigimu, lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principas draudžia nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius santykius, todėl, kaip nurodo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės reikalavimo pagrįstumą, turėjo vadovautis ginčo pastato pagerinimų darymo metu galiojusiais teisės aktais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl šių atsakovės apeliacinio skundo argumentų.

18561.

186Vienas bendrųjų ir fundamentaliųjų teisės principų yra tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujo norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Tai įtvirtinta ir CK 1.7 straipsnyje. Kai šis principas pažeidžiamas taikant teisės aktą, būtų galima daryti išvadą, jog toks pažeidimas, esant aiškiai situacijai, pripažintinas kaip akivaizdi teisės taikymo klaida. Dėl to teismai, aiškindami ir taikydami įstatymo ar kito teisės akto nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų elgesio taisyklių priėmimo momentą ir jų galiojimą laiko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-396/2011; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-690/2015; kt.).

18762.

188Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2003 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija protokolu Nr. 34-31-9 patvirtino, kad atsakovė UAB „Staipa“ į ginčo pastato remontą ir rekonstrukciją investavo 332 370 Lt (93 654,43 Eur), kurie galėjo būti kompensuojami ginčo pastato privatizavimo metu. 2016 m. spalio 13 d. pastatas parduotas už 482 890 Eur kainą. Atsakovė, remdamasi šiais juridiniais faktais, prašė atlyginti pastato pagerinimo išlaidas.

18963.

190Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad 1998 m. gegužės 12 d. buvo priimtas nagrinėjamam ginčui esminis teisės aktas - Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII-729. 2002 m. gegužės 23 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-900 buvo pakeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas ir išdėstytas nauja redakcija, jo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtinant imperatyvų draudimą atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išsinuomoto turto pagerinimus. Šio pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymo 1 straipsnio išdėstyto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2002 m. birželio 19 d. Pažymėtina, kad 2014 m. kovo 25 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymu Nr. XII-802 buvo pakeista įstatymo redakcija, kurios buvusi 14 straipsnio 5 dalis atitinka šiuo metu galiojantį Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama.

19164.

192Minėtas 2014 m. kovo 25 d. pakeitimo įstatymas Nr. XII-802 (žr. nutarties 63 punktą) įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d. Nei šiame pakeitimo įstatyme, nei naujai išdėstytoje Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijoje, jokios išlygos dėl įstatymo 15 straipsnio 7 punkto taikymo nėra numatyta. Taigi įstatyme numatyta išlyga dėl atlyginimo už išnuomoto valstybės (savivaldybės) turto pagerinimą pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., galiojo iki pat 2014 m. spalio 1 d., t. y. 12 metų. Vadinasi, įstatymų leidėjas dar 2002 m. sprendė, kad toks reglamentavimas kai valstybė (savivaldybės) turi atlyginti nuomininkams už jų padarytas investicijas nėra suderinamas su viešojo turto valdymo ir disponavimo principais ir, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia atsakovė apeliaciniame skunde, tokios išlygos panaikinimas 2014 m. yra susijęs ne su šios išlygos prarastu aktualumu, bet siekiant išvengti tokių situacijų kaip nagrinėjamu atveju, kai buvę valstybės (savivaldybės) patalpų nuomininkai siekia prisiteisti prieš dešimt metų atliktų ir pačių nuomininkų nudėvėtų investicijų atlyginimą, nors tą draudžia galiojantys teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo naujai redakcijai (ir netekus galios Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai), pagal šio įstatymo 15 straipsnio 7 punktą nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą savivaldybės turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama, nepaisant to, kada buvo sudaryta nuomos sutartis.

19365.

194Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčo pastato remonto darbai buvo atlikti galiojant tarp šalių 1997 m. gruodžio 11 d. nuomos sutarčiai Nr. 1238. Šios sutarties 5.6 papunktyje nustatytas draudimas atlyginti bet kokias išlaidas nuomininkui, jeigu tai prieštarautų įstatymui. Kadangi 2002 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. kovo 25 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimais savivaldybėms buvo uždrausta atlyginti nuomininkams padarytas išlaidas į išnuomotą turtą, tai konstatuotina, kad tokių išlaidų, padarytų 1997 m. nuomos sutarties galiojimo metu, atlyginimas būtų neteisėtas. Be to, įsigaliojus šio įstatymo 2002 m. gegužės 23 d. pakeitimui, nuo 2005 m. su atsakove sudarytose nuomos sutartyse buvo nustatyta, kad nuomotojas neatlygina nuomininko padarytų išlaidų į ginčo pastatą. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises, tačiau susitarimai negali prieštarauti įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo.

19566.

196Iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusio Privatizavimo įstatymo nuostatose buvo nustatyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą (Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis). Kadangi iki 2014 m. spalio 1 d. ginčo pastatas nebuvo privatizuotas, tai konstatuotina, kad atsakovė nebuvo įgijusi subjektinės teisės į ginčo patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, juolab nebuvo įgijusi įstatymo ginamos teisės reikalauti šių išlaidų atlyginimo iš ieškovės. Be to, logiškai bei lingvistiškai aiškinant minėtą galiojusią Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą normą, į privatizuojamą turtą padarytos išlaidos būdavo atlyginamos ne bet kada, o turto privatizavimo metu, t. y. paaiškėjus jo pirkėjui. Taigi nuomininko atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimo momentas pagal iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas ne su pačių išlaidų atsiradimo momentu, bet su išnuomoto turto privatizavimu, todėl jei turtas nebūdavo parduodamas (privatizuojamas), investuotos lėšos taip pat nebūdavo atlyginamos. Pažymėtina, kad dėl aplinkybės, jog ginčo pastatas nebuvo privatizuotas iki 2014 m. spalio 1 d. teisės aktų pasikeitimo be jokių išlygų uždraudusio atlyginti nuomininkui jo padarytas išlaidas pagerinant išnuomotą turtą, šalių ginčo nėra. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą.

19767.

198Nors atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs jos priešieškinį, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes ieškovė neįtraukė pastato į privatizuojamų objektų sąrašą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja savivaldybės parduoti privatiems asmenims nuosavybės teise valdomo turto. Dėl to atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė turėjo pareigą įtraukti ginčo pastatą, į privatizuojamų objektų sąrašą, nepagrįsti. Teisės aktuose taip pat nebuvo nustatyta savivaldybės pareigą priimti sprendimus dėl turto neįtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą (ar viešo aukciono būdu parduodamo turto sąrašą). Dėl to atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė nepriėmė sprendimo neįtraukti pastato į privatizuojamų objektų sąrašą, neturi įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai. Vien dėl to, kad atsakovė, sudarydama nuomos sutartis, turėjo lūkestį, jog ginčo pastatą ji galės privatizuoti ir taip gauti pastato pagerinimų išlaidų atlyginimą, nereiškia teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, nes, kaip minėta, teisinis reglamentavimas neįpareigojo savivaldybės parduoti ginčo pastato. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės atliekamos investicijos į pastatą tikintis privatizuoti pastatą gali būti vertinamas kaip nepasiteisinęs komercinis sprendimas, verslo rizikos prisiėmimas, o ne ieškovės pareigos parduoti ginčo pastatą atsakovei pažeidimas. Pažymėtina, kad šalių sudarytose sutartyse yra susitarta tik dėl ginčo pastato patalpų nuomos; nenurodyta, kad ginčo pastato patalpos išnuomojamos siekiant vėliau jas parduoti atsakovei.

19968.

200Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatytas tam tikrų santykių reglamentavimas negali būti pakeičiamas. Dėl to atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad iki 2002 m. birželio 19 d. teisės aktų nuostatose buvo numatyta galimybė nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą valstybės (savivaldybės) turtą, gauti iš valstybės (savivaldybės) patirtų išlaidų atlyginimą, o ieškovė, neatlyginusi šių išlaidų, pažeidė jos teisėtus lūkesčius, laikytini nepagrįstais. Nors apeliantė nurodė, kad 2003 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija protokolu patvirtino, kad atsakovė UAB „Staipa“ į ginčo pastato remontą ir rekonstrukciją investavo 332 370 Lt (93 654,43 Eur), kurie galėjo būti kompensuojami ginčo pastato privatizavimo metu, kas suformavo jos teisėtą lūkestį į pagerinimo išlaidų atlyginimą, tačiau akcentuotina, kad ginčo pastatas buvo parduotas, tik 2016 m. spalio 13 d., t. y. praėjus 13 metų, per kuriuos pasikeitė reglamentavimas dėl pagerinimų išlaidų atlyginimo. Pažymėtina, kad savivaldybė, kaip viešasis juridinis asmuo, veikia ir savo funkcijas įgyvendina tik įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), todėl konstatuotina, kad ieškovė neturėjo teisėto pagrindo, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atlyginti atsakovės išlaidas, patirtas atliekant pastato pagerinimus.

20169.

202Atsakovė savo priešieškinyje pripažino, jog savo atliktas investicijas į ginčo pastatą tikėjosi atgauti ginčo pastato privatizavimo metu (t. 7, b. l. 8, 6 pastraipa). Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies galiojimo metu, o ginčo pastato viešo aukciono procedūros buvo vykdomos pagal nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusį Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1178 „Dėl valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarkos aprašo patvirtinimo“ reikalavimus, kurie nenumato galimybės nuomininkui atlyginti jo padarytas investicijas į parduodamą turtą, atsakovė neturi teisinio pagrindo reikalauti tokių išlaidų atlyginimo nei pagal nuomos sutarties nuostatas, nei pagal teisinį reglamentavimą.

20370.

204Nors atsakovė apeliaciniame remiasi CK 6.501 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad nuomininkas turi teisę į išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, jeigu jis pagerinimus padarė nuomotojo leidimu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje teisės normoje yra numatyta išlyga - išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Taigi esant įstatyme įtvirtintam draudimui atlyginti valstybės (savivaldybės) turto nuomininkams už jų atliktus turto pagerinimus, atsakovės reikalavimas priteisti iš savivaldybės ginčo pastato pagerinimo išlaidas yra nepagrįstas.

20571.

206Konstatuotina, kad atsakovas nuo pat 1997 m. gruodžio 11 d. nuomos sutarties sudarymo suprato ir suvokė, jog nuomojasi savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. specifinio pobūdžio nekilnojamojo turto objektą – viešąją nuosavybę. 1997 m. nuomos sutarties 5.6 punkte nustatyta, kad atsakovei pagerinus ginčo pastato patalpų būklę, ji turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą tik tuo atveju, jei toks atlyginimas neprieštarauja įstatymui ir tik įvykus ginčo pastato privatizavimui. Atsakovei taip pat turėjo būti žinoma, kad dėl ginčo pastato specifinio pobūdžio yra numatytos ar gali būti ateityje numatytos tam tikros išlygos priklausomai nuo galiojančio teisinio reglamentavimo. Be to, atsakovė yra komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, kuriam yra taikomi aukštesni apdairumo standartai, todėl, būdama apdairi ir veikdama rūpestingai, galėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali keistis. Nagrinėjamu atveju ginčo pastatas buvo pardavinėjas viešo aukciono būdu pagal nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, kuris nustato draudimą kompensuoti turto pagerinimo išlaidas. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatas bei pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. iš esmės pasikeitė valstybės (savivaldybės) turto disponavimo, valdymo ir naudojimosi juo reglamentavimas, kuris vykdant ginčo pastato viešo aukciono procedūras savivaldybei draudė atlyginti atsakovei ginčo pastato pagerinimo išlaidas.

207Dėl nuostolių priteisimo

20872.

209Atsakovė nurodo, kad net ir laikant, kad atsakovė neturi teisės į ginčo pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį, kuris galiojo iki 2014 m. spalio 1 d. bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, atsakovės į ginčo pastatą investuota suma teismo turėjo būti pripažinta atsakovės nuostoliais, kilusiais dėl savivaldybės kaltės iki 2014 m. spalio 1 d. neįtraukiant ginčo pastato į privatizuojamų objektų sąrašą ir/ar nevykdant jo pardavimo procedūrų atsakovei tiesioginių derybų būdu. Atsakovės teigimu, būtent teismas vykdo teisinių santykių kvalifikavimą, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės konkretų reikalavimą dėl ginčo pastato pagerinimo išlaidų priteisimo pagal priešieškinyje nurodomus pagrindus, privalėjo nurodyti kokiu kitu pagrindu atsakovė turi teisę reikalauti iš savivaldybės nuostolių atlyginimo ir priteisti atsakovės prašomą sumą šiuo teisiniu pagrindu. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

21073.

211Tai, kad teismai vykdo teisinių santykių kvalifikavimą ir nėra saistomi šalies nurodomo reikalavimų teisinio pagrindo nereiškia, kad teismas gali savavališkai išplėsti ginčo ribas ir tenkinti reikalavimą, kurio ginčo šalis net nebuvo pareiškusi.

21274.

213Kaip matyti iš atsakovės patikslinto priešieškinio turinio juo Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu buvo keliami tokie reikalavimai 1) priteisti 306 273,77 Eur ginčo pastato vertės padidėjimo sumą ir 2) įskaityti savivaldybės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų priteisimo (įskaitomų reikalavimų suma sudaro 67 986,23 Eur). Priešieškinio pagrindas – Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis, CK 6.501 straipsnis ir nuomos sutarčių nuostatos, numatančios galimybę atlyginti atsakovės investuotas į ginčo pastato pagerinimą sumas ginčo pastato privatizavimo metu. Tai, kad atsakovė ginčo pastato pagerinimo išlaidas laiko savo nuostoliais dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų (iš esmės keliant Vilniaus miesto savivaldybės civilinės atsakomybės klausimą) nei priešieškinyje, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nebuvo nurodyta, o reikalavimas perkvalifikuoti atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl ginčo pastato pagerinimų priteisimo buvo suformuluotas tik atsakovės apeliaciniame skunde.

21475.

215Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga - teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų.

21676.

217Ieškinio (priešieškinio) suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo (nagrinėjamu atveju – atsakovės) procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio (nagrinėjamu atveju – priešieškinio) dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).

21877.

219Teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas būtent ir yra siejamas su ieškovo pareiga (šiuo atveju su atsakovės, reiškusios priešieškinį) tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos ją nagrinėjant. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovės pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad suinteresuotas asmuo, ieškiniu pareikšdamas reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

22078.

221Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama ir tai, kad faktinis pagrindas ieškinyje turi būti suformuluotas aiškiai ir tiksliai, nes jis kartu su kitu ieškinio elementu - ieškinio dalyku - apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Dėl to aiškus ieškinio pagrindo formulavimas padeda dalyvaujantiems byloje asmenims ir teismui nustatyti ginčo pobūdį, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Taigi teismas negali savo iniciatyva keisti ieškinio (priešieškinio) dalyko ir pagrindo.

22279.

223Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškinyje nereiškė jokių reikalavimų savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo (priešieškinio dalykas), ir neįrodinėjo savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų (priešieškinio pagrindas), todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pareigos nei pats suformuluoti, nei pakeisti priešieškinio dalyko. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva nevertino apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad atsakovei kilo nuostolių dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėto ginčo pastato privatizavimo procedūrų vilkinimo, neatsakymo į atsakovės raštus dėl ginčo pastato privatizavimo.

22480.

225Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 312 straipsnyje nustatytas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

22681.

227Nagrinėjamu atveju atsakovė aplinkybėmis apie patirtus nuostolius ir civilinę Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybę pirmosios instancijos teisme nesirėmė, reikalavimų priteisti nuostolius nepareiškė. Taigi dėl atsakovės apeliaciniame skunde argumentų priteisti nuostolius dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) esmės nagrinėjamoje apeliacinėje byloje nepasisakytina.

228Dėl nuomos mokesčio už laikotarpį, dėl kurio nebuvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis, priteisimo

22982.

230Atsakovė nurodo, kad sutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria savivaldybės reikalavimas dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo, susidariusio iki 2011 m. birželio 2 d., buvo atmestas, tačiau nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria savivaldybės naudai buvo priteistas įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Atsakovės teigimu, 2009 m. nuomos sutartis negalėjo tapti neterminuota, kadangi tam nebuvo išreikšta abiejų šalių valia, be to savivaldybės ilgalaikio turto nuomos sutartys negali būti neterminuos pagal įstatymą. Be to, atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad 2011 m. balandžio 1 d. – 2014 m. birželio 30 d. faktiškai ginčo pastatu nesinaudojo, nors siuntė prašymus dėl naujos nuomos sutarties sudarymo, o negrąžino jo Vilniaus miesto savivaldybei dėl to, kad nebuvo išspręstas pagerinimų atlyginimo klausimas.

23183.

232Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti atsakovės teiginiai neturi įtakos skundžiamo sprendimo dalies dėl nuomos mokesčio priteisimo už 2011 m. balandžio 1 d. – 2014 m. birželio 30 d. laikotarpį (75 328,95 Eur nuomos mokestis ir 14 637,92 Eur palūkanos) teisėtumui, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog minėtu laikotarpiu ginčo pastatas buvo atsakovės dispozicijoje, nuomos mokestis mokamas nebuvo, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negavo įplaukų į biudžetą.

23384.

234Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti ir šalys to neginčija, kad šalių 2009 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta ginčo pastato nuomos sutartis Nr. A466-2207-(2.14.1.17-TR2) turėjo baigtis 2011 m. balandžio 1 d., t. y. buvo terminuota, tačiau atsakovė, kaip nustatyta nuomos sutarties 9.4 papunktyje, nuomotojui ginčo pastato patalpų negrąžino. Be to, atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad pagal viešosios teisės normas valstybei ir savivaldybei priklausančio ilgalaikio turto nuomos sutartis gali būti sudaroma ne ilgesniam nei 10 metų terminui nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant dėl 2009 m. nuomos sutarties galiojimo pasibaigus jos terminui, taip pat yra teisiškai nereikšmingas, kadangi net ir įskaičiavus 2011 m. balandžio 1 d. – 2014 m. birželio 30 d. laikotarpį į 2009 m. nuomos sutarties galiojimo terminą, ši sutartis galiojo nepilnus 5 metus, t. y. bet kokiu atveju neviršijo įstatymo nustatyto termino.

23585.

236Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-211/2010 yra išaiškinęs, jog nepaisant to, kad ginčo objektu buvo savivaldybės negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai, šalys dėl teisių ir pareigų susitarė terminuotoje nuomos sutartyje, nuomos teisiniai santykiai gali tapti neterminuotais, jei yra tenkinami CK 6.481 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Esant CK 6.481 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, t. y. vienai šaliai toliau naudojantis išsinuomotu turtu, o kitai dėl to neprieštaraujant, keičiasi tik viena nuomos sutarties sąlyga – sutartis iš terminuotos tampa neterminuota ir nuomos santykiai tęsiasi sutartyje sulygtomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju abiejų šalių valia konkliudentiniais veiksmais dėl nuomos teisinių santykių tęsimo sutapo, kadangi ginčo pastatas savivaldybei grąžintas nebuvo, o atsakovei nebuvo daromos jokios kliūtis ginčo pastatą naudoti savo ekonominėje veikloje. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įvertinęs faktinę situaciją ir CK 6.481 straipsnio taikymo sąlygas, pagrįstai nurodė, kad duomenų, jog atsakovė pastatu nesinaudojo byloje nėra, todėl terminuota nuomos sutartis virto neterminuota ir visos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje numatytos sąlygos, taip pat ir nuomos mokesčio dydis taikytinas laikotarpiu iki 2014 m. birželio 30 d.

23786.

238Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė iš tiesų 2011 m. balandžio 1 d. – 2014 m. birželio 30 d. ginčo pastatu nesinaudojo, o ginčo pastato grąžinti savivaldybei negalėjo, laikytini nepagrįstais ir prieštaringais. Atsakovė nepaaiškino, kodėl ji pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui, pastato savivaldybei grąžinti negalėjo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, pripažindama, kad pastato ieškovei negrąžino, pripažino, kad pastatą turėjo savo dispozicijoj. Taip pat nagrinėjamoje byloje atsakovė nurodė, kad tik 2010 m. birželio mėn. užbaigė ginčo pastato rekonstrukciją, todėl argumentas, kad rekonstruotu ginčo pastatu visiškai nesinaudojo, vertintinas kritiškai. Pažymėtina, kad atsakovė nurodė, jog minėtų rekonstrukcijos darbų esmė ir atliktos investicijos buvo skirtos būtent užtikrinti atsakovės komercinės veiklos vystymą ir plėtojimą. Be to, atsakovė priešieškinyje nurodė, jog laikotarpiu nuo 1997 iki 2016 metų ją ir ieškovę siejo nuomos santykiai dėl pastate, adresu Apkasų g. 12D, Vilnius, unikalusis Nr. 1096-6001-4017, esančių patalpų nuomos (žr. šios nutarties 8 punktą, taip pat t. 7, b. l. 73). Dėl to atsakovės pozicija, kad jis nesinaudojo ginčo patalpomis, nors tuo pačiu jų per daugiau nei 3 metus nuo tariamo 2009 m. nuomos sutarties pasibaigimo negrąžino, laikytina prieštaringa ir nepagrįsta.

23987.

240Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 1997 m. vasario 26 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d. ginčo pastatas buvo atsakovės dispozicijoje (iš pradžių tam tikros pastato patalpos, o vėliau – ir visas pastatas). Atsakovė šiame pastate vykdė savo komercinę veiklą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Vilniaus miesto savivaldybės ieškinio dalį dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo už 2011 birželio 2 d. – 2014 m. birželio 30 d. (už laikotarpį iki 2011 birželio 2 d. nuomos priteisimo atmestas dėl ieškinio senaties termino taikymo).

241Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

24288.

243CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

24489.

245Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteisė 149,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos antstoliui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Į bylą buvo pateikti 222,70 Eur ieškovės turėtas išlaidas patvirtinantys duomenys, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė 67 proc. turėtų ieškovės bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė. Nors priešieškinis buvo atmestas visa apimtimi, tačiau ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies, todėl teisėjų kolegija pritaria atsakovei, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovei iš ieškovės nepriteisdamas dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų, pažeidė CPK 93 straipsnyje nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidas turėjo priteisti ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 67 proc., o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 33 proc. Dėl šios priežasties skundžiamas teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tenkinus ieškovės ieškinį iš dalies, papildytinas.

24690.

247Atsakovė iš viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 556 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį, 776 Eur žyminio mokesčio už patikslintą priešieškinį, 2 000 Eur ekspertizės atlikimo išlaidų, 2 938,73 Eur atstovavimo išlaidų. Pažymėtina, kad su ieškinio pareiškimu yra susijusios tik dalis bylinėjimosi išlaidų, t. y. 984,27 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios sumokėtos 2017 m. lapkričio 21 d. Likusios bylinėjimosi išlaidos susijusios su priešieškiniu, kuris atmestas. Su ieškinio pareiškimu susijusios 984,27 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos viršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą 8.19 papunktyje nustatytą dydį, todėl spręstinas klausimas dėl 503,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

24891.

249Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, sprendžia, kad ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 149,20 Eur ( 222,7 Eur x 67 proc.), o atsakovei iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 166,06 Eur (503,22 Eur x 33 proc.). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas teismo sprendimas dėl atsakovei iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos patikslinamas.

250Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

25192.

252Šalių apeliacinius skundus iš esmės atmetus (papildyta tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovei iš ieškovės priteistinų 166,06 Eur bylinėjimosi išlaidų), o ieškovei jų priteisti ir neprašius, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

25393.

254Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi atsakovei atidėjo 3 588 Eur dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą. Iš esmės atmetus atsakovės apeliacinį skundą, šio dydžio žyminis mokestis priteistinas valstybei (CPK 84, 96 straipsniai).

255Dėl procesinės bylos baigties

25694.

257Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senaties terminą, sutartinius teisinius santykius, valstybinio turto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, ir nors netiksliai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, tačiau teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui. Teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamas teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

258Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

259Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

260Papildyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo „Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Staipa“ (juridinio asmens kodas 123076684) iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 166,06 Eur (šimtą šešiasdešimt šešis eurus 6 ct) bylinėjimosi išlaidų“.

261Priteisti valstybės naudai iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ (juridinio asmens kodas 123076684) 3 588 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1.... 6. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) priteisti iš... 7. 2.... 8. Vėliau ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio piniginių reikalavimų... 9. 3.... 10. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė negyvenamasis... 11. 4.... 12. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. nuomos sutarties 2 punkte nustatyta, jog... 13. 5.... 14. Ieškovė taip pat nurodė, jog atsakovė nesilaikė nuomos sutartimis... 15. 6.... 16. Ieškovė taip pat nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasikeitė... 17. 7.... 18. Atsakovė UAB „Staipa“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pakeisti... 19. 8.... 20. Pateiktu patikslintu priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš ieškovės... 21. 9.... 22. Atsakovė nurodė, kad 2001 m. liepos 1 d. išsikėlus pirmojo pastato aukšto... 23. 10.... 24. Atsakovė nurodė, kad ji, ieškovės pritarimu, į pastato rekonstrukciją... 25. 11.... 26. Atsakovės įsitikinimu, ji turi reikalavimo teisę į kompensaciją dėl... 27. 12.... 28. Atsakovė nurodė, jog visos atsakovės investicijos į pastatą buvo... 29. 13.... 30. Atsakovės teigimu, aplinkybė, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo... 31. 14.... 32. Atsakovė taip pat nurodė, jog netrukus po 2015 m. gegužės 13 d. nuomos... 33. 15.... 34. Atsakovės teigimu, ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę dėl 67... 35. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 36. 16.... 37. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino... 38. 17.... 39. Teismas nustatė, kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, t. y. ieškovė... 40. 18.... 41. Ieškovės argumentų, jog ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas... 42. 19.... 43. Teismas nustatė, kad šalys 2005 m. sausio 31 d. sudarė savivaldybės... 44. 20.... 45. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d. savivaldybės ilgalaikio... 46. 21.... 47. Teismas nustatė, kad šalys 2015 m. gegužės 13 d. negyvenamųjų pastatų,... 48. 22.... 49. Teismas ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo pagal 2009 m. nuomos... 50. 23.... 51. Teismas nustatė, kad pareikštu priešieškiniu atsakovė prašo priteisti iš... 52. 24.... 53. Teismas, spręsdamas klausimą dėl priešieškinio reikalavimo pagrįstumo,... 54. 25.... 55. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo 10... 56. 26.... 57. Teismo vertinimu, atsakovė šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių... 58. 27.... 59. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, jog netenkinus jos priešieškinio,... 60. 28.... 61. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė nurodė, kad buvo organizuojamas ne... 62. 29.... 63. Teismas, netenkinęs atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl reikalavimo... 64. 30.... 65. Teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, ieškovės naudai iš atsakovės... 66. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 67. 31.... 68. Apeliaciniu skundu ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo pakeisti... 69. 31.1.... 70. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, kuria rėmėsi priimdamas skundžiamo sprendimo... 71. 31.2.... 72. Pirmosios instancijos teismui sprendus, kad ieškovė praleido 5 metų... 73. 32.... 74. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Staipa“ prašo panaikinti Vilniaus... 75. 32.1.... 76. Pirmosios instancijos teismas sprendime beveik pažodžiui nukopijavo... 77. 32.2.... 78. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo... 79. 32.3.... 80. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių sudarytų nuomos... 81. 32.4.... 82. Net ir teismui pripažinus, kad atsakovė pagal šalių sudarytų nuomos... 83. 32.5.... 84. Teismo išvada, kad pagal Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies... 85. 32.6.... 86. Teismas nepagrįstai pripažino, jog nustačius, kad ginčo pastatas nebuvo... 87. 32.7.... 88. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė negali remtis teisėtų... 89. 32.8.... 90. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovės atliktų pagerinimų suma buvo... 91. 32.9.... 92. Net ir laikant, kad atsakovė neturi teisės į pastato pagerinimo išlaidų... 93. 32.10.... 94. Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovė neturi teisės į pagerinimo... 95. 32.11.... 96. Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria priteistas ieškovės naudai iš... 97. 32.12.... 98. Pirmosios instancijos teismas sprendimu netinkamai išsprendė bylinėjimosi... 99. 33.... 100. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto... 101. 33.1.... 102. Nors atsakovė savo apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas sprendimas... 103. 33.2.... 104. Iki 2014 m. spalio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas atliktų išnuomoto... 105. 33.3.... 106. Atsakovė, nuomodamasi savivaldybės turtą, negalėjo turėti pagrįstų... 107. 33.4.... 108. Atsakovė apeliaciniame skunde painioja išlaidų pagerinimams atlikimo... 109. 33.5.... 110. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad jai turi būti... 111. 33.6.... 112. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ginčo pastatas nebuvo privatizuotas iki... 113. 33.7.... 114. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovė niekada nebuvo... 115. 33.8.... 116. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino Privatizavimo įstatymo 10... 117. 33.9.... 118. Atsakovės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo... 119. 33.10.... 120. Atsakovė apeliaciniame skunde deklaratyviai, kaltina ieškovę siekiu... 121. 33.11.... 122. Pirmosios instancijos teismas negalėjo įpareigoti savivaldybę veikti prieš... 123. 33.12.... 124. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė skolą už 2011 m.... 125. Teisėjų kolegija... 126. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 127. Dėl absoliučių sprendimo dalies negaliojimo pagrindų ir apeliacinės bylos... 128. 34.... 129. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 130. 35.... 131. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 132. 36.... 133. Pagal CPK 265 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo... 134. 37.... 135. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek bylos šalių procesinių... 136. 38.... 137. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas formuluodamas sprendimo motyvus... 138. 39.... 139. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad priimdamas skundžiamą... 140. 40.... 141. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas... 142. 41.... 143. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien dėl to, jog pirmosios instancijos... 144. 42.... 145. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė... 146. 43.... 147. Kitų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti... 148. Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo... 149. 44.... 150. Lietuvos apeliaciniam teismui ieškovė 2018 m. lapkričio 7 d. pateikė... 151. 45.... 152. Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. lapkričio 13 d. buvo pateikti atsakovės... 153. 46.... 154. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti... 155. Dėl ieškinio senaties termino... 156. 47.... 157. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui... 158. 48.... 159. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teismą... 160. 49.... 161. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios... 162. 50.... 163. Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės... 164. 51.... 165. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šalys 2005 m. sausio 31 d.... 166. 52.... 167. Kaip buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, ieškinio senaties terminas turi... 168. 53.... 169. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl... 170. 54.... 171. Iš ieškinio ir jo priedų turinio matyti, kad pagal 2005 ir 2007 m. sutartis... 172. 55.... 173. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai... 174. 56.... 175. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad... 176. 57.... 177. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos... 178. 58.... 179. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentų, jog... 180. 59.... 181. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo dėl ieškovės apeliaciniame... 182. Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų redakcijos... 183. 60.... 184. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas... 185. 61.... 186. Vienas bendrųjų ir fundamentaliųjų teisės principų yra tai, kad... 187. 62.... 188. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2003 m. vasario 25 d. Vilniaus... 189. 63.... 190. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad 1998 m. gegužės 12 d. buvo... 191. 64.... 192. Minėtas 2014 m. kovo 25 d. pakeitimo įstatymas Nr. XII-802 (žr. nutarties 63... 193. 65.... 194. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčo pastato remonto darbai buvo atlikti... 195. 66.... 196. Iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusio Privatizavimo įstatymo nuostatose buvo... 197. 67.... 198. Nors atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs jos... 199. 68.... 200. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškino, kad... 201. 69.... 202. Atsakovė savo priešieškinyje pripažino, jog savo atliktas investicijas į... 203. 70.... 204. Nors atsakovė apeliaciniame remiasi CK 6.501 straipsnio 1 dalimi, kurioje... 205. 71.... 206. Konstatuotina, kad atsakovas nuo pat 1997 m. gruodžio 11 d. nuomos sutarties... 207. Dėl nuostolių priteisimo... 208. 72.... 209. Atsakovė nurodo, kad net ir laikant, kad atsakovė neturi teisės į ginčo... 210. 73.... 211. Tai, kad teismai vykdo teisinių santykių kvalifikavimą ir nėra saistomi... 212. 74.... 213. Kaip matyti iš atsakovės patikslinto priešieškinio turinio juo Vilniaus... 214. 75.... 215. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio... 216. 76.... 217. Ieškinio (priešieškinio) suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra... 218. 77.... 219. Teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas būtent ir yra siejamas su... 220. 78.... 221. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama ir tai, kad faktinis pagrindas... 222. 79.... 223. Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškinyje nereiškė jokių reikalavimų... 224. 80.... 225. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis –... 226. 81.... 227. Nagrinėjamu atveju atsakovė aplinkybėmis apie patirtus nuostolius ir... 228. Dėl nuomos mokesčio už laikotarpį, dėl kurio nebuvo sudaryta rašytinė... 229. 82.... 230. Atsakovė nurodo, kad sutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria... 231. 83.... 232. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti atsakovės teiginiai neturi įtakos... 233. 84.... 234. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti ir šalys to neginčija, kad šalių... 235. 85.... 236. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 7 d.... 237. 86.... 238. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė iš tiesų 2011 m. balandžio 1 d.... 239. 87.... 240. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 1997 m. vasario 26 d. iki 2016 m.... 241. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme,... 242. 88.... 243. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 244. 89.... 245. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys... 246. 90.... 247. Atsakovė iš viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė... 248. 91.... 249. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintų ir atmestų ieškinio... 250. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme,... 251. 92.... 252. Šalių apeliacinius skundus iš esmės atmetus (papildyta tik pirmosios... 253. 93.... 254. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi atsakovei atidėjo 3... 255. Dėl procesinės bylos baigties... 256. 94.... 257. Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo... 258. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 259. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti iš esmės... 260. Papildyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo... 261. Priteisti valstybės naudai iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės...