Byla 1A-24-113-2011

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio, teisėjų Savinijaus Katausko, Rasos Valentinienės, sekretoriaujant Linai Andrijaitytei, dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei, nukentėjusiajai R. P., atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, nuteistajam A. K., jo gynėjui advokatui Petrui Maceniui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2010-11-11 nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams. Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas jam atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Iš A. K. B. P. naudai priteista 40000 Lt, R. P. naudai priteista 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3A. K. nuteistas už tai, kad jis 2006-01-06, apie 8.10-8.20 val., Kadaičių k. teritorijoje, Plungės r., vietinės reikšmės kelyje vairuodamas automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. ( - ), pažeidė veikos padarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 164, 173 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų asmenų, jų turto saugumui, važiavo kaire kelio puse, turėdamas objektyvią galimybę pastebėti kaire kelio puse ta pačia kryptimi ėjusį ir jo vairuojamam automobiliui kliūtį sudariusį pėsčiąjį V. P. bei techninę galimybę išvengti jo partrenkimo, laiku nesulėtino greičio, nesustabdė vairuojamo automobilio arba nesukeldamas pavojaus neapvažiavo ir dėl to partrenkė V. P., pastarasis dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, sukėlusių nesunkų sveikatos sutrikdymą, nuo masyvios plaučių arterijų tromboembolijos, išsivysčius ūmiam pulmokardialiniam nepakankamumui, 2006-02-03 11.30 val. Klaipėdos miesto ligoninėje mirė.

4A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2010-11-11 apkaltinamąjį nuosprendį ir jį pagal BK 281 str. 5 d. išteisinti. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, apelianto nuomone, bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir šališkai, rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais – subjektyviais nukentėjusiųjų giminaičių ir draugų parodymais, jį teisinančius įrodymus – nesuinteresuotų asmenų V. T. ir V. K. parodymus – ignoravo ir jų nevertino. Pasak nuteistojo, lauke buvo tamsu, jis, prasilenkęs su autoparduotuve, prieš 5-6 metrus pastebėjo iš kairės į dešinę ėjusį V. P., norėdamas išvengti susidūrimo, pasuko automobilį į kairę ir bandė jį aplenkti, nes nukentėjusysis jau buvo labiau dešinėje pusėje, į šią pusę ėjo. Kadangi nukentėjusįjį pamatė per vėlai, jį kliudė dešiniąja automobilio puse, jis užkrito ant automobilio kapoto. Apelianto teigimu, jis važiavo 40–45 km/h greičiu tiesiu keliu, autoparduotuvė buvo sustojusi kairėje kelio pusėje, V. P. ėjo per kelią iš kairės į dešinę įstrižai, buvo paėjęs į kelio vidurį. Susidūrimas įvyko ties kelio viduriu, nuo susidūrimo jis pavažiavo apie 6 m ir sustojo kairėje kelio pusėje. Teismo išvada, kad jis važiavo kaire kelio puse ir dėl to partrenkė nukentėjusįjį, prieštarauja logikai ir faktinėms aplinkybėms, kurias jis nurodė ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jo aiškinimai nepaneigti jokiais objektyviais įrodymais. Jam nebuvo jokio reikalo išvažiuoti į kairę kelio pusę, jis buvo ką tik prasilenkęs su autoparduotuve ir važiavo nepažeisdamas KET reikalavimų. Šis manevras buvo priverstinis ir susijęs su paties nukentėjusiojo veiksmais. Eksperto išvada dėl galimos susidūrimo vietos yra hipotetinio pobūdžio, nes nėra pagrįsta jokiais objektyviais skaičiavimais ar įrodymais. Automobilio sustojimo vieta po susidūrimo, stiklo sugadinimo pobūdis patvirtina, kad jis nukentėjusįjį kliudė automobilio dešiniąja puse, o stabdydamas ir manevruodamas pervažiavo į kairę kelio pusę. Įvykio schemoje užfiksuota automobilio padėtis po įvykio bei stabdymo žymių kryptis aiškiai patvirtina, kad automobilis judėjo iš dešinės į kairę stabdomas. Iš schemos matyti, kad stabdymo žymės prasideda ties kelio ašine linija. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kiek V. P. nuėjo nuo autoparduotuvės stovėjimo vietos, nebuvo aiškintasi, kokiu atstumu nuo autoparduotuvės stovėjimo vietos po autoįvykio sustojo jo automobilis.

5V. P. dėl amžiaus ir sveikatos būklės blogai girdėjo, sunkiai ėjo su lazdele, prieš pat susidūrimą jis netgi pasisuko į automobilį, nes tik tuomet jį išgirdo ir pastebėjo. Pasak apelianto, jis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, nes buvo tamsus paros metas, nukentėjusysis neturėjo nei atšvaitų, nei žibinto, todėl jo nebuvo galima laiku pastebėti. Pats nukentėjusysis pažeidė KET 86 ir 87 punktų reikalavimus, tai turėjo įtakos eismo įvykiui kilti. Nuosprendyje išdėstyti samprotavimai, kad buvo jau prašvitę, prieštarauja norminių aktų nuostatoms. KET 43 punkte nurodyta, jog tamsus paros laikas yra nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Hidrometeorologijos tarnybos pažymoje nurodyta, kad 2006-01-06 saulė tekėjo 9.06 val., prieblanda prasidėjo 8.20 val. Teismas privalėjo besąlygiškai konstatuoti, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu ir atitinkamai įvertinti paties nukentėjusiojo neatsargų elgesį ir padarytus pažeidimus. V. P. mirė po mėnesio nuo plaučių arterijų tromboembolijos, eismo įvykio metu jam buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pats sužalojimas nebūtų sukėlęs mirties, jeigu nukentėjusysis būtų tinkamai gydytas medicinos įstaigoje. Byloje apklaustas ekspertas patvirtino, jog medicininiuose dokumentuose jis nerado įrašų apie vaistų nuo tromboembolijos skyrimą. Taigi, nuteistojo nuomone, jis yra nepagrįstai apkaltintas ne tik dėl eismo įvykio, bet ir dėl nukentėjusiojo mirties.

6Nuteitasis taip pat nurodo, jog teismas priteisė aiškiai nepagrįstas neturtinės žalos atlyginimo sumas nukentėjusiosioms. Padarytas nusikaltimas, jei jis bus pripažintas įrodytu, yra neatsargus, nukentėjusysis mirė nuo komplikacijų po mėnesio nuo įvykio, eismo įvykį sąlygojo ir paties nukentėjusiojo neatsargus elgesys, R. P. nebuvo tėvo išlaikoma, o tai, kad ji atvykdavo kartą per mėnesį aplankyti tėvų, nereiškia, jog ją su tėvu siejo stiprus dvasinis ryšys. Pasak nuteistojo, jis pats augina du nepilnamečius ir tris suaugusius besimokančius vaikus. Jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Dėl išvardintų priežasčių jis mano, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingai didelis, neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų.

7Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Nors nuteistasis A. K. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai, jų visuma. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir šališkai, rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, jį teisinančius įrodymus ignoravo ir jų nevertino. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai bei motyvuotai A. Kumpį pripažino kaltu BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo padarymu. Išvadą dėl apelianto kaltės pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

10BK 281 str. 5 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Skundžiamu nuosprendžiu teismo nustatyta, kad A. K., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 53, 164, 173 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas ir vėliau dėl patirtų sužalojimų mirė V. P. KET 53 punktas įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, 164 punktas įpareigoja vairuotoją važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pagal 173 punkto reikalavimą, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Nuteistasis A. K. ginčija teismo nustatytas aplinkybes, jog jis važiavo kaire kelio puse, turėdamas objektyvią galimybę pastebėti kaire kelio puse ta pačia kryptimi ėjusį ir jo vairuojamam automobiliui kliūtį sudariusį pėsčiąjį V. P. bei techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, laiku nesulėtino greičio, nesustabdė vairuojamo automobilio arba nesukeldamas pavojaus neapvažiavo kliūties ir dėl to partrenkė V. P. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jo aiškinimai nepaneigti jokiais objektyviais įrodymais, neatitinka tikrovės. A. K. pateikiama įvykio aplinkybių versija skundžiamame nuosprendyje aptarta ir motyvuotai paneigta ištirtais įrodymais, kurie papildo, patvirtina vieni kitus, sudarydami vientisą įrodomąją medžiagą, atskleisdami išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo; juos teismas įvertino sistemiškai, atsižvelgdamas į jų visumą, tarpusavio ryšį. Kad nuteistasis važiavo būtent kaire kelio puse, patvirtina atlikus autotechninį eismo įvykio aplinkybių tyrimą 2006-07-12 pateikta specialisto išvada, jog įvertinus automobilio padėtį po susidūrimo ir automobilio apgadinimų lokalizaciją, tikėtina, kad pėsčiojo partrenkimas įvyko kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje, prieš automobilio stabdymo pėdsakus, techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo vairuotojo veiksmai – važiuodamas ne mažesniu kaip 30 km/h greičiu, siauru keliu, artėdamas prie ta pačia kryptimi ėjusio pėsčiojo, jis nemažino greičio, nepaliko tarpo iš šono ir partrenkė pėsčiąjį; 2007-06-29 eismo įvykio ekspertizės akto išvada, kad automobiliui važiuojant 40–45 km/h greičiu ir jo vairuotojui kliūtį pamačius 5–6 m atstumu, jis neturi techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, stabdydamas automobilį, nes šį atstumą automobilis nuvažiuoja per 0,4–0,54 s laiko (per mažesnį laiką, nei būtinas vairuotojui sureaguoti į pavojų), tačiau šiuo atveju, įvertinus aplinkybę, kad pėsčiasis buvo partrenktas kairėje eismo juostoje, vairuotojas, prieš pamatydamas kliūtį kelio važiuojamojoje dalyje, turėjo važiuoti kaire, o ne dešine eismo juosta, nes per tą laiką, kol nuvažiuoja 5–6 m atstumą, jis nebūtų spėjęs pakeisti eismo juostos, tikėtina, jog vairuotojo važiavimas kaire kelio puse prieš pat eismo įvykį turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, iš objektyvių duomenų nėra pagrindo teigti, kad pėsčiasis prieš pat partrenkimą būtų judėjęs per kelią iš dešinės į kairę; 2007-06-29 kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizės aktu nustatyta, jog įvertinus automobilio važiavimo trajektoriją ir vairuotojo nurodytą pėsčiojo padėtį po eismo įvykio, tikėtina, jog pėsčiojo partrenkimas įvyko kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje, prieš automobilio stabdymo pėdsakus, iš gautų duomenų darytina išvada, jog dešiniųjų ratų stabdymo pėdsakas prasideda pilnai priešpriešinio eismo juostoje, pėsčiasis buvo partrenktas į automobilį atsisukęs priekiu, jis galėjo eiti arba stovėti, nurodytas tikėtinas sužalojimų pėsčiajam padarymo mechanizmas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta ekspertė patvirtino ekspertizės išvadas, nurodė esant tikėtina, jog automobilis važiavo kaire kelio puse, pėsčiojo partrenkimas įvyko kairėje kelio pusėje, pamačius kliūtį prieš 5–6 m ją apvažiuoti yra neįmanoma, galimas tik stabdymas, per 0,5 s negalima pakeisti juostos, ekspertė taip pat paaiškino, kad esant tokioms sąlygoms, kai kelio važiuojamosios dalies plotis yra 4 m, važiavimo greitis 40–50 km/h, o pėstysis kelio viduryje, nėra galimybės jo apvažiuoti, galima tik stabdyti. Apelianto argumentas dėl eksperto išvadų nepagrįstumo jokiais objektyviais skaičiavimais ar įrodymais neatitinka tikrovės – ekspertiniam tyrimui buvo perduota baudžiamosios bylos medžiaga, ekspertė, atlikdama eismo įvykio tyrimą, rėmėsi įvykio vietos, transporto priemonės apžiūros protokolų duomenimis, jų priedais: eismo įvykio vietos planu–schema, nuotraukomis. Nukentėjusioji R. P., kaip liudytojos apklaustos B. B., B. A. nuosekliai viso proceso metu teigė po eismo įvykio bendravusios su V. P., jis joms sakęs, kad ėjo kaire kelio puse. Byloje esantiems įrodymams patikrinti teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklausto P. Z. T. parodymai, kad jam A. K. sakęs, jog važiavo kelio viduriu ir partrenkė V. P., ėjusį kaire kelio puse, jei būtų pasukęs į šalį, tai būtų išvengęs susidūrimo. Teismas šiuos liudytojų parodymus sugretino su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, jie atitinka kitais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl juos atmesti teismui nebuvo pagrindo. Apelianto paminėti liudytojų V. T. ir V. K. parodymai, vertinant juos kitų įrodymų kontekste, nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kad nuteistasis, priešingai nei jis pats teigia, turėjo objektyvią galimybę pastebėti kaire kelio puse ta pačia kryptimi ėjusį ir jo vairuojamam automobiliui kliūtį sudariusį pėsčiąjį V. P. bei techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, patvirtina 2009-02-23 specialisto išvada, padaryta remiantis atlikto eksperimento, siekiant patikrinti A. K. versiją dėl eismo įvykio bei nustatyti kliūties ir kelio matomumą, ekspertinių tyrimų duomenimis. Nepaisant to, kad eismo įvykio metu V. P. buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, specialisto išvada, deontologinės ekspertizės aktu konstatuota, kad tarp jo sužalojimo ir mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys (tą patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas), kad tarp medicinos darbuotojų veiksmų ir jo mirties tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Tai paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde išreikštą nuomonę, kad pats nukentėjusiojo sužalojimas nebūtų sukėlęs mirties, jeigu jis būtų tinkamai gydytas medicinos įstaigoje. A. K. apeliacinio skundo teiginiai, kad pats nukentėjusysis pažeidė KET 86 ir 87 punktų reikalavimus, tai turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, nepašalina nei A. K. kaltės, nei priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių. Dažnai įvykus eismo įvykiui galima manyti, kad nepakankamai atsargiai elgėsi keli tame eismo įvykyje dalyvavę asmenys, tačiau sprendžiant atsakomybės klausimą turi būti nustatyta pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Nagrinėjamoje byloje ši priežastis nustatyta tinkamai. Būtent A. K. padaryti KET 53, 164, 173 punktų pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, tiesioginė eismo įvykio kilimo ir žmogaus žūties priežastis. Jei jis būtų laikęsis nurodytų KET reikalavimų, įvykis nebūtų įvykęs, šiuos reikalavimus pažeisdamas, nuteistasis pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokios jo veikos gali kilti eismo įvykis, gali būti sužaloti žmonės, tačiau to nenumatė. Atsižvelgiant į eismo įvykio aplinkybes – kelias, kuriame jis įvyko, yra kaimo teritorijos ribose, panašiu laiku tame kelyje sustoja autoparduotuvė, į kurią apsipirkti ateina vietiniai gyventojai, – vairuotojas A. K., kaip vietinis gyventojas, žinodamas, kad tuo metu kelyje gali būti pėsčiųjų, privalėjo būti itin atsargus, atidus, laikytis KET reikalavimų, tamsa, blogas matomumas jo neatleistų nuo šios pareigos. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. kaltė įvykdžius BK 281 str. 5 d. numatytą nusikaltimą visiškai ir patikimai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir patikrintais įrodymais, jų visuma, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Naikinti skundžiamą Plungės rajono apylinkės teismo 2010-11-11 nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

11Nuteistasis A. K. taip pat apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas priteisė aiškiai nepagrįstas neturtinės žalos atlyginimo sumas nukentėjusiosioms. Kolegijos nuomone, civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo byloje išspręsti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, nenukrypstant nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo eismo saugumo taisyklių pažeidimų bylose. Eismo įvykių bylose, kai žūsta asmenys, jų artimiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžiai, priklausomai nuo bylos aplinkybių, svyruoja nuo 10000 Lt iki 150000 Lt (kasacinės bylos Nr. 2K-303/2010, Nr. 2K-271/2010, Nr. 2K-173/2010, Nr. 2K-89/2010, Nr. 2K-73/2010, Nr. 2K-457/2009, Nr. 2K-442/2009, Nr. 2K-422/2009, Nr. 2K-399/2009, Nr. 2K-377/2009, Nr. 2K-353/2009, Nr. 2K-322/2009, Nr. 2K-264/2009, Nr. 2K-237/2009, Nr. 2K-196/2009, Nr. 2K-188/2009, Nr. 2K-141/2009, 2K-560/2008, 2K-503/2008). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiosioms B. P. ir R. P. priteistinos neturtinės žalos dydžius, be kitų reikšmingų aplinkybių, įvertino ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, juo nuomone, mažinančias priteistinos neturtinės žalos dydį, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, kad R. P. nebuvo tėvo išlaikoma, gyveno atskirai nuo tėvų, kad nuteistasis pats augina du nepilnamečius ir tris suaugusius besimokančius vaikus. Byloje nenustatyta, kad, kaip nurodo apeliantas, eismo įvykį sąlygojo ir paties nukentėjusiojo V. P. neatsargus elgesys, nėra paneigtas žuvusiojo ir jo dukters R. P. glaudus ryšys, nors ji kartu su tėvais negyveno. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimą, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, teismų suformuotą praktiką, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl nuteistojo A. K. argumentai dėl civilinių ieškinių yra atmestini.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

14nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.