Byla 2S-2063-619/2014
Dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti buto privatizavimo sutartį

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti buto privatizavimo sutartį, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti buto privatizavimo sutartį. Ieškovė taip pat prašė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o būtent uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti buto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, adresas duomenys neskelbtini) privatizavimo procedūras leidžiant šį butą įsigyti tretiesiems asmenims ir uždrausti atlikti bet kokius veiksmus, kurių ieškovės M. K. teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą būtų apsunkinta ar panaikinta, tame tarpe: 1) uždrausti butą išnuomoti tretiesiems asmenims, suteikti jį panaudai ar perleisti tretiesiems asmenims kitais pagrindais; 2) uždrausti trukdyti ieškovei M. K. naudotis butu. Ieškovė nurodė, kad jai gali būti padaryta reali didelė žala ir ieškinio išsprendimas ateityje taps tik deklaratyviu sprendimu, neužtikrinančiu realios asmens teisių apsaugos.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir pareikštų reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – uždraudė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti buto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, adresas duomenys neskelbtini) privatizavimo procedūras leidžiant šį butą įsigyti tretiesiems asmenims ir uždraudė atlikti bet kokius veiksmus, kurių ieškovės M. K. teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą būtų apsunkinta ar panaikinta, tame tarpe: 1) uždraudė butą išnuomoti tretiesiems asmenims, suteikti jį panaudai ar perleisti tretiesiems asmenims kitais pagrindais; 2) uždraudė trukdyti ieškovei M. K. naudotis butu iki bylos išnagrinėjimo. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas, o būtent nagrinėjamu atveju yra nagrinėjama civilinė byla dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, kuriose ieškovė gyveno nuo 1984 metų. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla grėsmė, kad nebus pasiekti CPK 2 str. nustatyti proceso tikslai ir kils negrįžtamų padarinių, t.y. jog butas gali būti privatizuotas trečiųjų asmenų, dar nespėjus išnagrinėti šios bylos. Teismas konstatavo, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ieškinio dalyku, nepažeidžia ekonomiškumo principo ir šalių interesų pusiausvyros, jų taikymas atitinka CPK 145 str. 2d. įtvirtintus tikslus.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-25 nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra visiškai nepagrįstas, teigiamas sprendimas nagrinėjamoje byloje ieškovei net nėra tikėtinas, kadangi ginčo buto privatizavimo procedūra nustatyta tvarka nebuvo pradėta, o ieškovė nepateikė dokumentų, įrodančių, kokiu pagrindu ji naudojasi ginčo butu. Atsakovas mano, kad pirmos instancijos teismas visiškai nevertino ieškinio tikėtinumo, todėl pažeidė vieną esminių sąlygų taikant laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu yra neproporcingos ir neadekvačios, nepagrįstai, be jokio teisinio pagrindo, suvaržančios atsakovo teises teisės aktų nustatyta tvarka valdyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovas taip pat nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik pažeidžia jo teisėtus interesus, bet ir viešąjį interesą. Be to, ieškovė nėra pateikusi įrodymų, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė būtų ėmusis kokių nors veiksmų, sudarančių prielaidas teigti, jog atsakovas ketina ginčo butą perleisti ar suteikti naudotis tretiesiems asmenims.

8Ieškovė M. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-25 nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nesutinka su atskirojo skundo argumentais ir nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinys iš esmės nėra nagrinėjamas, o turi būti atsižvelgiama tik į tai, ar ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Ieškovė pagrindė savo ieškinio reikalavimus faktiniais ir teisiniais argumentais bei pateikė teismui visus įrodymus, kuriuos ji objektyviai galėjo pateikti ieškinio pateikimo dieną ir kurių pakanka ieškinio reikalavimams pagrįsti bei ieškinį patenkinti. Aplinkybė, kad nutartyje tiesiogiai nepateikta išvada apie tikėtiną ieškinio pagrįstumą, nereiškia, kad teismas preliminariai nevertino ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Ieškovė yra įsitikinusi, kad atsakovas gali bet kada perleisti butą tretiesiems asmenims, todėl yra realus pavojus, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ateityje teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų visiškai neįmanomas. Ieškovė pažymi, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo Vilniaus miesto savivaldybės teises ir pareigas naudoti bei rūpintis butu savo nuožiūra, yra deklaratyvi ir neatitinka realybės. Atsakovė niekada nesirūpino butu – būtent ieškovė vykdė reikiamus priežiūros ir remonto darbus bei mokėjo komunalinius mokesčius, susijusius su buto išlaikymu, ir išlaiko butą iki šiol, todėl realios grėsmės atsakovės kaip buto savininkės interesams nėra. Be to, atsakovė nenurodė, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas konkrečiai pažeidžia viešąjį interesą.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Atskirasis skundas atmestinas.

11CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

12Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

14Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Tuo tarpu, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011, 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012).

15Atsakovas atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog pirmos instancijos teismas priimdamas ginčijamą nutartį pažeidė CPK 144 str. 1 d., kadangi visiškai nevertino ieškinio tikėtinumo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir atmeta jį, kaip nepagrįstą. Vadovaujantis CPK 144 straipsniu, teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju jei asmuo, prašantis tokių priemonių taikymo, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Ši įstatymo nuostata reikalauja iš laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo preliminariai įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti patenkintas (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-251/2011). Preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti tapatinamas su pareikšto reikalavimo vertinimu, kurį teismas atlieka nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t.y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Apelianto dėstomi argumentai, kad pirmos instancijos teismas neanalizavo butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis reikalavimų, pagal savo pobūdį yra argumentai, kuriuos teismas analizuoja nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Kadangi ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji atitinka visas sąlygas pripažinti jos teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą (nuo 1993 m. liepos 28 d. galiojusi redakcija), o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su šiais ieškovės argumentais nesutinka, tai laikytina ginčo dalyku ir šis klausimas bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės. Pažymėtina, kad tokie argumentai teismo negali būti iš esmės vertinami priimant tarpinius procesinius sprendimus – taikant laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakant jas taikyti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal teismų praktiką nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Teismų praktika Nr. 34, 2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

16Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentu, kad neegzistuoja jokia rizika, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nors atsakovas nurodė, kad ginčo butas yra Vilniaus miesto savivaldybės turtas, o sandoriai su tokiu turtu gali būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ar savivaldybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais, apeliacinės instancijos teismo nuomone ši aplinkybė nepašalina tikimybės ir rizikos, kad atsakovas gali išnuomoti ar perleisti butą (nors ir laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos) tretiesiems asmenims. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tame pačiame gyvenamajame name esantis kitas butas, kurio atžvilgiu atsakovas įregistravo nuosavybės teisę tuo pačiu metu bei tuo pačiu pagrindu kaip ir į ginčo butą, jau yra perleistas tretiesiems asmenims (ieškinio priedas Nr. 13). Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai padarė prielaidą, kad ir šio ginčo objektu esantis butas gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą bei suvaržo atsakovo teisėtus interesus, naudotis ir rūpintis ginčo butu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinys yra aiškus ir suprantamas, kadangi nutartimi atsakovui buvo uždrausta vykdyti buto privatizavimo procedūras leidžiant butą įsigyti tretiesiems asmenimis bei uždrausta atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių ieškovės teisė privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą būtų apsunkinta ar panaikinta. Pabrėžtina, kad šios laikinosios apsaugos priemonės atitinka CPK 145 str. 1 d. 6 p. numatytą laikinųjų apsaugos priemonių rūšį. Ginčo butas, kuris įregistruotas kaip atsakovo turtas, yra prižiūrimas ieškovės, ji moka už jį visus mokesčius, nėra nustatyta, jog butui būtų daroma kokia nors žala, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo teisėti interesai į butą yra pažeisti. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės jau savaime yra varžančio pobūdžio, normalu, kad jos sukelia atsakovui laikinus suvaržymus. Tačiau pažymėtina, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 straipsnio 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Atsakovo argumentas, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestinas, kadangi apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė jokių įrodymų, kurie leistų daryti tokią išvadą.

17Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia proporcingumo principo, užtikrina šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir atitinka savo paskirtį.

18Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nustatė, jog netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, būtų susidurta su realia grėsme, jog galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų visai nebeįmanomas. Kadangi atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-25 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

19Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-25 nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai