Byla A-146-86-14

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. B., K. K., V. N., V. M., antstolio A. Š. kontoros antstoliui A. Š., antstolės R. M. kontoros antstolei R. M., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai ir Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos valstybės įmonei Kėdainių miškų urėdijai dėl įsakymų ir sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokuratūra (toliau – ir prokuroras, pareiškėjas), gindama viešąjį interesą, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 5–9), prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 02-03-835 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 46-9659 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. B. į 5,79 ha miškų ūkio žemės sklypo, esančio Kauno apskrityje, Jonavos r., ( - ) sen., ( - ) kaime, dalį – 2,47 ha valstybinės reikšmės miško (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.); 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 02-03-1704 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 46-9947 dalis, kuriose K. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,68 ha valstybinės reikšmės miško, buvusio 3,59 ha miškų ūkio žemės sklype Kauno apskrityje, Jonavos r., ( - ) sen., ( - ) kaime (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.).

5Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 46-9659 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 02-03-835 R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į R. K. ( - ) kaime, Kėdainių rajone, Kauno apskrityje valdytą žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 5,79 ha miško sklypą, esantį Kauno apskrityje, Jonavos r., ( - ) sen., ( - ) kaime. Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 46-9947 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 02-03-1704 K. K. buvo atkurtos nuosavybės teises į V. K., V. L., A. K., E. D. ir P. D. Kauno apskrityje, Jonavos rajone, ( - ), ( - ) ir ( - ) kaimuose, Kauno m., Kėdainių r., ( - ) kaime valdytus žemės sklypus, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 17,74 ha žemės sklypą ir 4,99 ha (3,59 ha ir 1,40 ha) miško sklypą, esančius Kauno apskrityje, Jonavos r., ( - ) sen., ( - ), ( - ) ir ( - ) kaimuose. Atsakovas, 2002 metų gruodžio mėnesį privatiems savininkams R. B. ir K. K. perleisdamas miško žemės sklypus Jonavos rajono ( - ) seniūnijos ( - ) kaime, pažeidė valstybinės reikšmės miškų žemės statusą. Perduodant nuosavybėn neatlygintinai R. B. lygiavertį miško žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), kurio bendras plotas 5,79 ha, iš jo 2,47 ha plotas, bei K. K. lygiavertį miško žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), kurio bendras plotas 3,59 ha, iš jo 0,68 ha plotas, jau buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. nutarimas Nr.1154). Savininkams privačion nuosavybėn perleistų miško žemės sklypų dalys įtrauktos į valstybinės reikšmės miškų schemą. Šiuos valstybinės reikšmės miškų plotus valdo VĮ Kėdainių miškų urėdija patikėjimo teise. Į minėtus žemės sklypus patenkantys miško plotai buvo pakartotinai inventorizuoti 2002 metų valstybinės miškų inventorizacijos metu, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruoti 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“. Šiuo metu Jonavos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. nutarimas Nr.1370). Sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 14 straipsnio 1 punktas numatė, kad valstybinės reikšmės miškams priskirti miškai yra neprivatizuojami, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies 6 punkto nuostatomis valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 punkto nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams, yra valstybės išperkami ir nuosavybės teisės natūra į juos neatkuriamos. Žemės sklypai, unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), nuosavybes teisių atkūrimo metu buvo Kauno apskrities Jonavos rajono ( - ) seniūnijos ( - ) kaimo ribose, kur miškai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams pagal Vyriausybės 1997 m. nutarimą Nr. 1154, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusio ir šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktu, yra išimtinė valstybės nuosavybė.

6Dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjas rėmėsi argumentais, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei Tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo,žmogaus ir visuomenėse išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešas interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Valstybinės reikšmės miškai, jų išsaugojimas objektyviai yra reikšmingas, reikalingas ir vertingas visai visuomenei, todėl suvokiamas kaip bendras valstybės ir visos visuomenės interesas, t.y. viešasis interesas. Valstybinės reikšmės miško perleidimas privačion nuosavybėn vertintinas kaip viešojo intereso pažeidimas. Prokuroras gina viešąjį interesą Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio pagrindu. Nagrinėjamu atveju priimant skundžiamus administracinius aktus buvo pažeistos Konstitucijos 47 straipsnio , Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 dalies, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto nuostatos, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybes teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl šių administracinių aktų dalys turėtų būti panaikintos.

7Dėl termino kreiptis į teismą pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūroje 2012 m. rugpjūčio 23 d. buvo gauti duomenys iš Generalinės miškų urėdijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos VĮ Kėdainių miškų urėdijos (toliau – ir VĮ Kėdainių miškų urėdija) apie tai, jog gali būti pažeistas viešasis interesas perleidžiant valstybinės reikšmės miškus privačion nuosavybėn dviejuose sklypuose. Siekiant įvertinti visas aplinkybes, surašyti teismui prašymą, nustatyti, ar nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo pažeistos imperatyvios įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, ar ginčo žemė nebuvo perleista, taip pat įkeista, buvo reikalinga surinkti papildomą medžiagą. Medžiaga, pakankama spręsti ar ginčo sklypuose (unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - )) buvo ir kokia apimtimi buvo pažeistas viešasis interesas atkuriant nuosavybės teises, gauta 2012 m. spalio 8 d. (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) Jonavos skyriaus pateiktos nuosavybės teisų atkūrimo bylos (rašto Nr. 5SD-(14.5.7.)-1278)).

8Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašė atmesti prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą kaip nepagrįstą.

9Atsiliepime (b. l. 60–66) paaiškino, kad ginčijami įsakymai ir sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atsižvelgiant į galiojantį 2002 m. rugpjūčio 30 d. patvirtintą Jonavos rajono ( - ) seniūnijos ( - ) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą (toliau – ir ( - ) KVŽRŽ projektas). Šiuo projektu buvo nustatytos ginčijamų žemės sklypų ribos, kurios yra įregistruotos Nekilnojamo turto registre. Ribų įregistravimo teisėtumo pareiškėjas neginčija. Gavus piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, mišką, rengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas, po to parengiama nuosavybės teisių atkūrimo byla. Šiuo atveju perduodant R. B. ir K. K. nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius miško sklypus, esančius ( - ) k., ( - ) k., ( - ) k., Jonavos r., nustatyta tvarka buvo parengtas Jonavos rajono ( - ) seniūnijos ( - ) KVŽRŽ projektas, kuriame buvo pažymėti suformuoti žemės sklypai, jų plotai, ribos, nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Šis projektas buvo patvirtintas 2002 m. rugpjūčio 30 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-03-4814. Patvirtintas žemės reformos projektas įstatymų nustatyta tvarka buvo suderintas ne tik Kauno apskrities viršininko administracijoje, bet ir su Jonavos rajono savivaldybe, Jonavos rajono ( - ) seniūnija, Jonavos miškų urėdija. Atlikus visas teisės aktų numatytas procedūras, Kauno apskrities viršininkas priėmė ginčijamus įsakymus ir sprendimus. Parengus, suderinus ir patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, 2002 m. lapkričio 23 d. pretendentai R. B. ir K. K. suderino ginčijamų miško sklypų abrisus, pasirašė surašytuose žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose. Pretendentai R. B. ir K. K., Jonavos žemėtvarkos skyriaus vedėjas, VĮ Kėdainių miškų urėdija 2002 m. gruodžio 13 d. suderino ginčijamų miško sklypų parengtus planus. Miško sklypų planus derinusi VĮ Kėdainių miškų urėdija pastabų dėl ginčijamų žemės sklypų planų nepateikė. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo tinkamai atlikta, paruošti nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai nustatyta tvarka tinkamai suderinti ir sudaryti miško sklypų suformavimo dokumentai. Jonavos rajono ( - ) seniūnijos ( - ) KVŽRŽ projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu – Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 02-03-4814. Taip pat buvo parengti, suderinti ginčijamų miško sklypų planai, kadastro duomenys, žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktai, abrisai. Visi šie administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo parengti ginčijami sprendimai ir įsakymai, nenuginčyti ir galiojantys. Pareiškėjas neginčija žemės sklypų suformavimo dokumentų. Atsakovo nuomone, neįrodžius, kad ginčijami sprendimai ir įsakymai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Pareiškėjas, ginčydamas privatiems asmenims priklausančių miško sklypų nuosavybę, turi aiškiai suformuoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises, nebus galimybės įvykdyti teismo sprendimo. Nagrinėjant dėl ginčijamų įsakymų ir sprendimų teisėtumo, svarbu paminėti, kad valstybinės reikšmės miškas, esantis greta ginčijamų miško sklypų, nebuvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamo turto registre, o jo ribos nebuvo pažymėtos Nekilnojamo turto kadastro žemėlapyje. 2002 m. gruodžio mėnesį tvirtinant ginčijamų miško sklypų planus, VĮ Kėdainių miškų urėdija, VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas vadovavosi tuo metu galiojančiu teisės aktu, kuriuo remiantis turėjo būti sprendžiama, ar valstybinės reikšmės miškai patenka į grąžintą žemę ar nepatenka – t. y. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 ,.Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“. Valstybinės reikšmės plotai buvo patvirtinti pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) parengtas schemas, kurios per 2 mėnesius nuo nutarimo įsigaliojimo dienos turėjo būti pateiktos suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams. Taigi, darytina išvada, kad institucijos, suderindamos žemės sklypų planus, vadovavosi galiojančiomis valstybinės reikšmės miškų schemomis ir (suderindamos ginčijamų miško sklypų planus) pripažino, jog miško sklypai nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotą Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius 2002 m. perduodamas neatlygintinai nuosavybėn R. B. ir K. K. ginčijamus miško sklypus negalėjo numatyti, kad minėti sklypai galbūt patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, kadangi tuo metu Jonavos rajono žemėtvarkos skyriui pateiktoje Kauno apskrities Jonavos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miško schemoje, patvirtintoje Vyriausybės 1997 m. Nutarimu Nr. 1154, nebuvo aiškiai apibrėžtos valstybinės reikšmės miškų ribos, o mastelis 1:50 000 (1 mm plane atitinka 50 metrų natūra) buvo nepakankamai informatyvus, kad būtų galima spręsti, jog galbūt ginčijami miškų sklypai patenka į valstybinės reikšmės miško ribas. Ginčijamos miško sklypų ribos buvo suderintos su institucijomis, atsakingomis už valstybinės reikšmės miškų priežiūrą. Vertinant valstybės išimtines nuosavybės teises į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius, istorijos, archeologijos ir kultūros objektus, reikia atsižvelgti ir į žemės savininkų teisėtus interesus ir lūkesčius. Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas vyksta pakankamai ilgą laiką. Panaikinus ginčijamus aktus, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, suteikiant kitą lygiavertį sklypą ar kompensuojant kitais Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais. Tokia situacija lemtų dar ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą, susijusį su naujo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimu. Be to, vienas iš ginčytinų miško sklypų yra perleistas kitam asmeniui, kuriam, kaip sąžiningam įgijėjui (kol neįrodyta kitaip), šio turto praradimas taip pat gali būti susijęs ir su turtinės žalos padarymu, kurią galbūt tektų atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų lėšų iš valstybės biudžeto naudojimas irgi priskirtinas viešojo intereso sferai. Byloje ginčijami Kauno apskrities viršininko įsakymai ir sprendimai priimti 2003 m. vasario 7 d. ir 2003 m. kovo 18 d. VĮ Kėdainių miškų urėdija su prašymu dėl galbūt pažeisto valstybinės reikšmės miškų žemės statuso perleidžiant miško žemės sklypus privatiems savininkams į Kauno apygardos prokuratūrą kreipėsi tik 2012 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praėjus 9 metams nuo skundžiamų aktų priėmimo. Termino pradžia ginčo įsakymams ir sprendimams skųsti prasidėjo nuo jų priėmimo, t. y. 2003 m. vasario 7 d. ir 2003 m. kovo 18 d. VĮ Kėdainių miškų urėdija, veikdama tinkamai ir atidžiai, galėjo sužinoti apie galbūt neteisėtai perduotą turtą ir kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo per protingą terminą, tačiau to nepadarė ir nepateikė byloje objektyvių duomenų, įrodančių, dėl kokių priežasčių negalima buvo užtikrinti viešojo intereso apsaugos anksčiau.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) prašė prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkinti visiškai (b. l. 85, 95).

11II.

12Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino: panaikino Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 02-03-835 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 46-9659 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. B. į 2,47 ha valstybinės reikšmės miško (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.), esančio 5,79 ha miškų ūkio žemės sklype ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, Jonavos rajone, Kauno apskrityje; panaikino Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 02-03-1704 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 46-9947 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. K. į 0,68 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 3,59 ha miškų ūkio žemės sklype (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.) ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, Jonavos rajone, Kauno apskrityje.

13Spręsdamas dėl termino kreiptis teismą, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnį, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Minėta termino skundui paduoti pradžia taikoma tik asmenų, kuriems sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, atžvilgiu. Tokius sprendimus turi teisę apskųsti ir kiti suinteresuoti asmenys, tačiau tokiems asmenims kreipimosi į teismą terminas prasideda ne nuo sprendimo įteikimo, o nuo akto paskelbimo (ABTĮ 33 str. 1 d.). Skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, 2005 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-100/2005).

14Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šios nuostatos reiškia, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytos priemonės, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005 pažymėjo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

15Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūra 2012 m. rugpjūčio 23 d. gavo VĮ Kėdainių miškų urėdijos 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. V6-1142, kuriame buvo nurodyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą (b. l. 10). Gavusi šį raštą Kauno apygardos prokuratūra sužinojo, kad galbūt neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškų plotus ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Atsižvelgdama į tai, kad raštu pateikti duomenys nebuvo išsamūs ir jų nepakako kreiptis į teismą, Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į NŽT Jonavos skyrių dėl papildomos medžiagos, kuri 2012 m. spalio 8 d. buvo pateikta prokuratūrai (b. l. 37). Įrodymų apie tai, kad pareiškėjas ginčijamus aktus gavo anksčiau, byloje nėra. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Kauno apygardos prokuratūra 2012 m. spalio 8 d. surinko pakankamai duomenų spręsti apie viešojo intereso pažeidimą. Nuo šios datos teismas skaičiavo termino kreiptis į teismą eigos pradžią. Nustatęs, kad prašymą teismui prokuroras pateikė 2012 m. spalio 17 d., teismas pripažino, kad termino prašymui paduoti pareiškėjas nepraleido (b. l. 5–9).

16Remdamasis bylos dokumentais, teismas nustatė, jog Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 02-03-835, Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 46-9659 R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į R. K. ( - ) k., Kėdainių r., iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 5,79 ha miško sklypą, esantį ( - ) k., ( - ) sen., Jonavos r. Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 02-03-1704, Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 46-9947 K. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K., V. L., A. K., E. D. ir P. D. ( - ) k., ( - ) k., ( - ) k., Jonavos r., ir ( - ) k., Kėdainių r., valdytus žemės sklypus, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 17,74 ha žemės sklypą ir 4,99 ha (3,59 ha ir 1,40 ha) miško sklypus, esančius ( - ) k., ( - ) k., ( - ) k., Jonavos r. (b. l. 22–24, 29–32; nuosavybės teisės atkūrimo byla). Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtinus valstybinės reikšmės miškų plotus, ginčo sklypai (Nr. ( - ) esantis 0,68 ha miško, Nr. ( - ) esantis 2,47 ha miško plotas) jau buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, t. y. iki skundžiamųjų sprendimų ir įsakymų priėmimo (b. l. 14). Į minėtus žemės sklypus patenkantys miško plotai buvo pakartotinai inventorizuoti 2002 metų valstybinės miškų inventorizacijos metu, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“. Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 buvo pakeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 atitinkamos nuostatos, inter alia buvo naujai patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, kurie ginčo teritorijoje nesikeitė. Šias aplinkybes patvirtina 2012 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. 35637 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), 2012 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. 35638 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, Kauno apskrities Jonavos rajono savivaldybės žemės kadastro vietovių žemėlapio valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas bei 2012 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. 35634 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), 2012 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. 35635 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas (b. l. 15–20).

17Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jiems priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Be to, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

18Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, kad yra svarbi aplinkybė, jog nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo devyneri metai, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą. Ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

19Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o tai reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatų. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009, 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-184/2007, 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004). Analogiška pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006, 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

20Įvertinęs tai, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 2003 m. vasario 7 d. ir 2003 m. kovo 18 d., į teismą kreiptasi 2012 m. spalio 17 d., bei tai, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės mišką, teismas nusprendė, jog šiuo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad turi būti atsisakyta ginti viešąjį interesą pagal pareiškėjo paduotą prašymą tuo pagrindu, jog yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko terminas (9 m.) nuo pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, ir toks gynimas pažeistų Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

21Atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, kad pareiškėjas neginčija žemės sklypų suformavimo dokumentų, todėl nepanaikinus jų, šioje administracinėje byloje negali būti naikinami ir skundžiami aktai, teismas atmetė, motyvuodamas tuo, jog administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti ginčijami nepriklausomai nuo sprendimų, kuriais remiantis jie buvo priimti (pvz., žemėtvarkos projektų, kitų sklypų formavimo dokumentų) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006). Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, ginčydamas privatiems asmenims priklausančių miško sklypų nuosavybę, turi aiškiai suformuoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises, nebus galimybės įvykdyti teismo sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso 1.109 straipsnyje nustatytą apibrėžtumo reikalavimą miško plotams, yra ne kartą pažymėjęs, jog būtini miškui apibrėžti kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1170/2010). Nagrinėjamoje byloje teismas pabrėžė, kad minėti duomenys aiškiai nurodyti Valstybinės miškų tarnybos pažymose Nr. 35637 ir Nr. 35634.

22Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamųjų administracinių aktų priėmimo metu galiojo aiškios įstatymų nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad ginčijamų Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 02-03-835 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 46-9659 dalys dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. B. į 5,79 ha miškų ūkio žemės sklypo, esančio Kauno apskrityje, Jonavos r., ( - ) sen., ( - ) kaime, dalį – 2,47 ha valstybinės reikšmės miško (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.), Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 02-03-1704 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 46-9947 dalys, kuriose K. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,68 ha valstybinės reikšmės miško, buvusio 3,59 ha miškų ūkio žemės sklype Kauno apskrityje, Jonavos r., ( - ) sen., ( - ) kaime (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.), yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl naikintinos (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 4 dalys).

23III.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 114–121) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti prašymą kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

25Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia pamatinius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principus. Nagrinėjamo ginčo atveju kyla dviejų teisinių gėrių pusiausvyros problema: 1) siekiama apsaugoti teritoriją, kuriai nustatytas ypatingas teisinis režimas (valstybinės reikšmės miškas); 2) siekiama išsaugoti bei išlaikyti atsiradusių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, atitinkantį teisinės valstybės principo idėją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrintas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotai ilgą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Teismas, įvertinęs pusiausvyrą ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nepraleido termino kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju dėl viešojo administravimo institucijų, atsakingų už tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą bei išsaugojimą teritorijų, kurioms nustatytas ypatingas teisinis režimas, veiksmų nepateisinamai ilgą laiką, t. y. beveik 10 metų (nuo 2003 m. vasario 7 d., 2003 m. kovo 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d., kai buvo kreiptasi į pareiškėją), nebuvo imtasi jokių priemonių pažeidimams pašalinti. Buvo pažeista pusiausvyra tarp dviejų teisinių gėrių: poreikio visuomenės reikmėms išsaugoti teritoriją, kuriai yra nustatytas ypatingas teisinis režimas, bei poreikio fiziniams asmenims R. B. ir K. K. sukurti bei nustatyti aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtus ir stabilius teisinius santykius nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, kartu jos neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų.
  2. Apeliantas išvardijo bylos aplinkybes, kurios, jo nuomone įrodo, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą nėra adekvačios reikiamam tikslui ir neatitinka proporcingumo principui keliamų reikalavimų: nuo priimtų administracinių aktų priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo praėjo beveik 10 metų; byloje nėra duomenų, kad R. B. ir K. K. nuosavybės teisių atkūrimo metu ir vėliau sudarydami sklypų pirkimo – pardavimo sutartis elgėsi nesąžiningai; K. K. nuosavybės teisės atkurtos į nedidelį valstybinės reikšmės miško plotą (0,68 ha); byloje nėra duomenų, kad valstybinės reikšmės miškas (0,68 ir 2,47 ha) priskirtas rezervatų, draustinių ir pan. teritorijoms; nuo 2004 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimis nuosavybės teisės į minėtus sklypus buvo perleistos sąžiningam įgijėjui – apeliantui. Panaikinus ginčijamus administracinius teisinius aktus ir atskiroje byloje pripažinus minėtas pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, valstybė turėtų atlyginti jam patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, taip pat turtinę žalą, o tai lemtų papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą.
  3. Teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 81 str.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2003 metais sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. B. ir K. K., institucijoms, atsakingoms už valstybinės reikšmės miškų priežiūrą ir apskaitą, valstybinės reikšmės miško ribos nebuvo žinomos.

26Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 127–130) pareiškėjas iš dalies remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs savo prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog ginčo atveju viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje (pvz., 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje H. prieš Belgiją Nr. 21861/03). Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra tai, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Šiuo atveju nėra pagrindo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nes nuosavybės teisės buvo atkurtos į Konstitucijos ginamą vertybę bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tai yra neteisėtai. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas taip, kad nebūtų ginamos konstitucinės vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikšmės miško), negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais. Jei piliečiams natūra grąžintas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grąžinti negalima, tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grąžintas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010). Todėl sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

28Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą dėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentų nepareiškė jokios pozicijos, tačiau išdėstė savo argumentus, kad Kauno apygardos administracinio teismas, patenkindamas pareiškėjo prašymą, priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas turėjo būti atmestas. Atsakovo atsiliepimas (b. l. 138–143) iš esmės grindžiamas argumentais, kuriuos ši institucija buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo prašymą ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

29Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30Valstybinės miškų tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas. Atsiliepime (b. l. 150–152) pažymi, jog:

  1. Į ginčo žemės sklypus patenka Kėdainių miškų urėdijos Kėdainių girininkijos 247 kvartalo 4, 5 (žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - )) ir 3, 4, 9, 10, 12 (žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. ( - )) taksacinių sklypų dalys. Žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esantis 2,47 ha miško plotas bei žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esantis 0,68 ha miško plotas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 1997 m. nutarimu Nr.1154. Vyriausybės 2004 m. nutarimu Nr.1370 buvo pakeistos atitinkamos Vyriausybės 1997 m. nutarimo Nr.1154 nuostatos, inter alia buvo naujai patvirtinti valstybinės reikmės miškų plotai, kurie ginčo teritorijoje nesikeitė.
  2. Priežastys, nulėmusios valstybės institucijos aktų priėmimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali turėti įtakos padaryto teisės pažeidimo pašalinimui. Ginčo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad į ginčo sklypus patenka valstybinės reikšmės miškų plotai, kurie nuosavybės teisių atkūrimo metu jau buvo valstybės išimtinė nuosavybė. Todėl apelianto argumentai, kad K. K. nuosavybės teisės atkurtos į nedidelį plotą, kad ginčo teritorija nepatenka į rezervatų, draustinių ar pan. teritorijas bei Kauno apskrities Jonavos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miško schemoje, patvirtintoje Vyriausybės 1997 m. nutarimu Nr. 1154, nebuvo aiškiai apibrėžtos valstybinės reikšmės miško ribos, yra teisiškai nereikšmingi.
  3. Apeliantas savo įgytų privačios nuosavybės teisių į ginčo sklypus negali grįsti savo sąžiningumu, kadangi dėl sąžiningų įgijėjų instituto netaikymo kasacinis teismas analogiškose bylose ne kartą pažymėjęs, jog tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstami negaliojančiais visi šio turto perleidimo padariniai, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl įgijėjų sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
  4. Nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Pareiga tikrinti žemės sklypo, kuris yra nuosavybės teisių objektas, duomenis tenka institucijoms, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.

31Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kėdainių miškų urėdija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą.

32Atsiliepime (b. l. 133–134) remiasi analogiškais argumentais tiems, kurie buvo pateikti prokuroro prašyme pirmosios instancijos teismui. Be to, pabrėžia, kad nuo ginčijamų Kauno apskrities viršininko įsakymų ir sprendimų priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo dešimties metų laikotarpis nebuvo praėjęs. 2008 metais VĮ Kėdainių miškų urėdijai pradėjus organizacines valstybinės reikšmės miškų teisinio registravimo procedūras, pastebėta, jog Kauno apskrities viršininko administracijai vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į miško žemės sklypus Jonavos r. sav., ( - ) kadastro vietovėje, kai kur galbūt pažeistos valstybinės reikšmės miškų ribos. Kauno apskrities viršininko administracijai buvo siūlyta, vadovaujantis Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka kreiptis į Aplinkos ministeriją dėl valstybinės reikšmės miškų schemos tikslinimo arba tikslinti apskrities viršininko įsakymais patvirtintus aktus. Buvo bandoma išnaudoti neteismines susidariusios problemos sprendimo procedūras. Teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos, iki kurios atkuriant nuosavybės teises gali būti pažeistas greta esančio sklypo statusas ar ribos. Ploto dydis negali būti pagrindu atkuriant nuosavybes teises pateisinti greta esančio sklypo statuso ar ribų pažeidimą. Miško žemės sklypas, kurio sąlyginai nedidelės sudėtinės dalys (2,47 ha ir 0,68 ha) yra ginčijamos kaip neteisėtai priskirtos privačion nuosavybėn, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o jo ribos nepažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje dėl galbūt esamo sklypo statuso pažeidimo. Valstybinės reikšmės miško žemės sklypo kadastro duomenų bylos rengimo procedūros buvo pradėtos ir sustabdytos, kol juridiškai bus išspręstas kilęs ginčas dėl nuosavybės atkūrimo teisėtumo, įskaitant sudėtines valstybinės reikšmės miško sklypo dalis.

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV.

35Apeliacinis skundas atmestinas.

36Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę, atitinkamų dalių panaikinimo.

37Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino. Nustatęs, kad R. B. ir K. K. nuosavybės teisės į žemę ta apimtimi, kuria jiems vietoj iki nacionalizacijos turėtos žemės buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn atitinkami valstybinės reikšmės miško plotai (R. B. – 2,47 ha, K. K. – 0,68 ha), buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, nustatančias, kad valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė, teismas skundžiamas aktų dalis panaikino.

38Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M., kuris 2004 m. vasario 25 d. pirkimo – pardavimo sutartimis ginčui aktualius sklypus yra įsigijęs nuosavybėn, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, priimtas sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principus.

39ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

40Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtos aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Aukščiausios teisinės galios nacionalinės teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (Konstitucijos 47 straipsnis). Miškai yra vienas iš gamtoje funkcionuojančių tarpusavyje susijusių aplinkos elementų, vienas iš gamtos išteklių, kuriuo savo reikmėms (turizmui, sportui, poilsiui, kt.) naudojasi visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, taigi dėl miškų išsaugojimo egzistuoja viešasis interesas, kurį nagrinėjamoje byloje ėmėsi ginti pareiškėjas pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją (ABTĮ 56 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo prašymas teismui paduotas nepraleidus termino, todėl turėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

41Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai jas įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.).

42Bylos įrodymai patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 02-03-835 ir 2003 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 46-9659 R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko R. K. 8,08 ha žemės sklypą ( - ) kaime, Kėdainių rajone, Kauno apskrityje, perduodant vietoj turėtos žemės neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 5,79 ha miško sklypą, esantį ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, Jonavos rajone, Kauno apskrityje. Minėtais administraciniais aktais atkuriant nuosavybės teises R. B. į 5,79 ha miško sklypą (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.) buvo perduota ir 2,48 ha valstybinio miško. Pagal Miškų valstybės kadastro duomenis ginčo sklypas (2,48 ha) patenka į Kėdainių miškų urėdijos Kėdainių girininkijos 247 kvartalo 3,4,9,10,12 sklypus. Nuo 2004 m. vasario 25 d. 5,79 ha miško sklypo savininkas yra apeliantas (2004 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis).

43Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 02-03-1704 ir 2003 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 46-9947 K. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K., V. L., A. K., E. D. ir P. D. žemę (13,79 ha) perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtiems 17,74 ha žemės sklypą ir 4,99 ha miško sklypą ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, Jonavos rajone, Kauno apskrityje. Minėtais administraciniais aktais atkuriant nuosavybės teises K. K. į 4,99 ha (3,59 ha ir 1,40 ha) į 3,59 miško sklypą (sklypo unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) k. v.) pateko 0,68 ha valstybinio miško, kurio savininkas nuo 2004 m. vasario 25 d. yra apeliantas (2004 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis). Pagal Miškų valstybės kadastro duomenis ginčo sklypas (0,68 ha) patenka į Kėdainių miškų urėdijos Kėdainių girininkijos 247 kvartalo 4 ir 5 sklypus.

44Minėtas aplinkybes pagrindžia pirmosios instancijos teismo ištirtai įrodymai. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis sutinka, todėl šiais aspektais iš naujo nepasisako. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė kokių nors bylai reikšmingų įrodymų.

45Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas turi vykti pagal sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus.

46Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

47Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija) 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta: <...> 3) valstybinės reikšmės miškams <...>. Šio straipsnio 2 dalis nustatė – Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima. Jos naudojimo sąlygas nustato įstatymai ir poįstatyminiai aktai.

48Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-771 redakcija) 4 straipsnio 4 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

49Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnio 1 punktas (2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1157 redakcija) nustatė, kad miškai iš šio iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė.

50Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sklypai valstybinės reikšmės miškui priskirti Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154. Šis priskyrimas pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ liko nepakeistas.

51Apelianto argumentai, esą valstybės institucijoms nebuvo visiškai aiški valstybinio miško riba, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad ginčui aktualūs sklypai ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo ir šiuo metu yra valstybinis miškas. Tai patvirtina Valstybinės miškų tarnybos pateikti miškų valstybės kadastro duomenys ir grafinė medžiaga, kurią pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais įrodymais, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais.

52Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jie priskirtini valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsniai, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad skundžiamos administracinių aktų dalys neteisėtos, nes pažeidžia imperatyvias įstatymų normas.

53Nustačius, kad ginčijamos administracinių aktų dalys prieštarauja teisei, pagal kurią privačion nuosavybėn buvo perduoti 0,68 ha ir 2,48 ha valstybinio miško plotai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, ir sprendžiant dėl šių aktų panaikinimo turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. EŽTT, taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje V. ir D. prieš Bulgariją).

54Nuosavybės teisės R. B. ir K. K. ginčijamais administraciniais aktais buvo atkurtos 2003 metais remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu, t. y. teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo. Todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Minėtame EŽTT sprendime inter aria konstatuota, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Be to, pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus.

55Tikrinamoje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas, kuriam įstatymu pavesta ginti viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, siekdamas apginti pamatinę konstitucinę vertybę (Konstitucijos 47, 54 straipsniai). Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

56Nagrinėjama ginčui aktualūs valstybinės reikšmės miškų plotai (atitinkamai 0,68 ha ir 2,47 ha) viešojo intereso poreikių ir nuosavybės teisių ribojimo prasme negali būti vertinami izoliuotai nuo visos aplinkos. Iš pateiktų Valstybines miškų tarnybos duomenų matyti, kad ginčo sklypai (0,68 ha ir 2,47 ha) jungiasi tarpusavyje, taip pat jungiasi su kitais valstybinio miško plotais į vientisą miško masyvą, t. y. patenka į Kėdainių miškų urėdijos Kėdainių girininkijos 247 kvartalą, kuris jungiasi su kitais kvartalais. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatuose, priimtuose įgyvendinant Miškų įstatymo 13 straipsnio nuostatas dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sudarymo, yra pateiktas šio kadastro objektų (Lietuvos respublikos miškų) skirstymas į atitinkamus vienetus (miško masyvas, miško kvartalas, taksacinis miško žemės sklypas). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 6 punktas apibrėžia, kad miško masyvas – ištisinė miško žemės teritorija, turinti gamtines, antropogenines ribas arba apsupta kitų žemės naudmenų. Dideli miško masyvai skaidomi miško kvartalais. Miško kvartalą sudaro taksaciniai miško žemės sklypai; taksacinis miško žemės sklypas – vientisa miško žemės dalis, kurios atskyrimą nuo kitų dalių ir minimalų plotą lemia žemės naudmenos tipas, augavietė ir medyno taksaciniai rodikliai. Sklypas yra pirminis apskaitos, projektavimo, ūkininkavimo ir kontrolės vienetas. Minėtos teisės akto nuostatos patvirtina, kad ginčo objektus negalima vertinti izoliuotai nuo aplinkos. Nagrinėjamu atveju Valstybinės miškų tarnybos pateiktose valstybinės reikšmės plotų schemose pažymėti ir pažymose taksaciniais rodikliais apibūdinti ginčo sklypai (atitinkamai 0,68 ha ir 2,47 ha), patenkantys į Kėdainių miškų urėdijos Kėdainių girininkijos 247 kvartalo 3,4,5, 9,10,12 taksacinius sklypus, ribojasi su gretimais taksaciniais miško sklypais ir kartu su jais sudaro vientisą miško masyvą, kurio ribos ir plotas patvirtintas minėta Vyriausybės patvirtinta valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Pagal taksacinius duomenis 2,48 ha ginčo sklype medynų amžius nuo 19 iki 129 metų, o 0,68 ha sklype nuo 55 iki 134 metų. Šie duomenys rodo, kad ginčo sklypuose yra brandus miškas, kad ginčo sklypai yra vientiso miško masyvo, t. y. visuomenei vertingo objekto dalis, o tai suponuoja, kad viešo intereso poreikio prasme miško vietovė pripažintina ypač vertinga visuomenei. Todėl šiuo atveju viešo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui, panaikinant aktų dalis, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas (0,68 ir 2,27 ha) buvo perduotas privačion nuosavybėn.

57Apelianto argumentai dėl R. B. ir K. K. sąžiningumo, jiems grąžinto valstybinio miško ploto, valstybinio miško grupės, laikotarpio, kuris praėjo nuo skundžiamų aktų priėmimo, nesuteikia pagrindo išvadoms, kad administracinių aktų dalių, kuriomis pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas buvo atkurtos nuosavybės teisės į išimtinę valstybės nuosavybę – valstybinės reikšmės mišką, panaikinimą galima būtų pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

58Byloje nustatyta, kad asmenys, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos į minėtus valstybinės reikšmės miško plotus, t. y. į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti R. B. ir K. K., nebeturi intereso į šiuos sklypus, nes 2004 metais juos pardavė ir nuo 2004 m. vasario 25 d. ginčo sklypų savininkas yra apeliantas. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procesas į yra baigtas. Nagrinėjamojoje byloje ginčas iškeltas tik dėl administracinių aktų atitinkamų dalių panaikinimo, restitucijos taikymo klausimas nebuvo iškeltas, todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti restitucijos klausimo bei dabartinio sklypo savininko (apelianto) patirtų turto įsigijimo išlaidų klausimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-165/2012) yra pasisakęs, kad pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu ir neįpareigojant asmenų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius įgytų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams iš kurių turtas natūra grąžintas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės atitinkamai pagerėtų. Pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, apskųstų administracinių aktų dalių panaikinimas nepaneigia apelianto teisės gauti iš valstybės proporcingą ir teisingą nuostolių, patirtų dėl viešojo intereso poreikio, atlyginimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad valstybė turėtų jam atlyginti jo patirtas turto, į kurį nustatytas viešasis interesas, įsigijimo išlaidas, tačiau tai nėra šios bylos ginčo dalykas.

59Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką panašiose bylose. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas.

60Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

61Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

62Trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinį skundą atmesti.

63Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

64Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokuratūra (toliau – ir... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7 d.... 6. Dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjas rėmėsi argumentais, kad... 7. Dėl termino kreiptis į teismą pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos... 8. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašė atmesti prokuroro, ginančio... 9. Atsiliepime (b. l. 60–66) paaiškino, kad ginčijami įsakymai ir sprendimai... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 11. II.... 12. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m.... 13. Spręsdamas dėl termino kreiptis teismą, vadovavosi Lietuvos Respublikos... 14. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros... 15. Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūra 2012 m.... 16. Remdamasis bylos dokumentais, teismas nustatė, jog Kauno apskrities... 17. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo... 18. Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, kad yra svarbi aplinkybė, jog nuo... 19. Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai... 20. Įvertinęs tai, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 2003 m.... 21. Atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, kad pareiškėjas neginčija žemės... 22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamųjų administracinių... 23. III.... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu... 25. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    26. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą... 27. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 127–130) pareiškėjas iš dalies... 28. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto... 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba su apeliaciniu... 30. Valstybinės miškų tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai... 31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kėdainių miškų urėdija su apeliaciniu... 32. Atsiliepime (b. l. 133–134) remiasi analogiškais argumentais tiems, kurie... 33. Teisėjų kolegija... 34. IV.... 35. Apeliacinis skundas atmestinas.... 36. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos... 37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą,... 38. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M., kuris 2004 m. vasario 25 d. pirkimo –... 39. ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo... 40. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė... 41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos... 42. Bylos įrodymai patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko 2003 m. vasario 7... 43. Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 02-03-1704 ir 2003... 44. Minėtas aplinkybes pagrindžia pirmosios instancijos teismo ištirtai... 45. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas turi vykti... 46. Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai išimtine nuosavybės... 47. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios redakcijos... 48. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr.... 49. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnio 1 punktas (2002 m.... 50. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sklypai valstybinės... 51. Apelianto argumentai, esą valstybės institucijoms nebuvo visiškai aiški... 52. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos... 53. Nustačius, kad ginčijamos administracinių aktų dalys prieštarauja teisei,... 54. Nuosavybės teisės R. B. ir K. K. ginčijamais administraciniais aktais buvo... 55. Tikrinamoje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas, kuriam... 56. Nagrinėjama ginčui aktualūs valstybinės reikšmės miškų plotai... 57. Apelianto argumentai dėl R. B. ir K. K. sąžiningumo, jiems grąžinto... 58. Byloje nustatyta, kad asmenys, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos į... 59. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 60. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 61. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 62. Trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinį skundą atmesti.... 63. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą... 64. Nutartis neskundžiama....