Byla 2A-251-302/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. (V. G.) ir M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2544-275/2016 pagal ieškovų R. G. ir I. G. ieškinį atsakovams V. G. (V. G.) ir M. G. dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovai R. G. ir I. G., remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 3 dalimi, pateikė ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovo V. G. 9 599 216 Lt nuostoliams, atsiradusiems dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginti, bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  3. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Neapolis“ paprastosioms vardinėms akcijoms, panaikino ir dėl šios dalies bylą grąžino iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui; kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis paliko nepakeistas.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami klausimą dėl nuostolių atsiradimo fakto dėl UAB „Neapolis“ akcijų arešto ir ieškovų patirtos žalos, netinkamai taikė proceso teisės normas dėl priežastinio ryšio taikymo ir įrodymų vertinimo, neteisingai sprendė nuostolių atlyginimo dydžio klausimą, neatskleidė bylos esmės.
  6. 2014 m. vasario 20 d. protokoline nutartimi buvo priimtas patikslintas ieškovų R. G. ir I. G. ieškinys atsakovams V. G. ir M. G., kuriuo ieškovai prašė priteisti iš atsakovų 6 000 000 Lt nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovų teigimu, 2007 m. spalio mėnesio pabaigoje įvykus sandoriui su „Motorenreparatur & Technikservice GmbH Mukran“ jie už UAB „Neapolis“ akcijas būtų gavę ne mažiau nei 9 000 000 Lt , tačiau dėl atsakovo iniciatyva nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (draudimo disponuoti akcijomis) šis sandoris neįvyko, o, minėtą apribojimą panaikinus, UAB „Neapolis“ akcijos buvo išmainytos tik į 3 000 000 Lt vertės UAB „Senpaulė“ akcijas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovams 205 290,67 Eur nuostolių atlyginimo iš atsakovo V. G. ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2009-08-17, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės M. G. atžvilgiu ieškinys buvo atmestas.
  2. Teismas sprendė, kad ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dieną turėjo tikslą sudaryti turimų UAB „Neapolis“ akcijų perleidimo sandorį, tačiau jis nebuvo sudarytas dėl akcijoms taikyto arešto, todėl ieškovas turi teisę į nuostolių atlyginimą (CPK 147 str. 3 d.).
  3. Teismo vertinimu, ieškovas įrodė, kad 2007-08-28 gavo pasiūlymą iš įmonės „Motorenreparatur & Technikservice GmbH Mukran“ pirkti 50 procentų akcijų paketą už 2 750 000 Eur sumą ir kad dėl akcijoms taikyto arešto jis negalėjo užbaigti pradėtų derybų. Ieškovo suinteresuotumą parduoti akcijas, teismo nuomone, įrodo ir ta aplinkybė, kad, panaikinus areštą, vos po kelių dienų, t. y. 2009-05-08, ieškovas UAB „Neapolis“ akcijas perleido Didžiojoje Britanijoje registruotai bendrovei „LuxHouse Limited Liability Partnership“.
  4. Teismas darė išvadą, kad į bylą pateikti įrodymai dėl akcijų vertės yra prieštaringi, tačiau nesant motyvų, kuriais turėtų būti atmestos teismo ekspertės pateiktos išvados, bei nesant kitų patikimų įrodymų dėl akcijų rinkos vertės, teismas vadovavosi būtent teismo ekspertės išvadomis ir sprendė, kad akcijų vertė nuo jų arešto dienos, t. y. 2007 -10-15 , iki arešto panaikinimo dienos, t. y. 2009-05-05, sumažėjo 307 936 Eur (400 087 Eur – 92 151 Eur) . Šį vertės sumažėjimą teismas vertino kaip ieškovui atsiradusius nuostolius.
  5. Kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovas akcijų arešto dienai jų vertę nurodė 9 000 000 Lt, teismas darė išvadą, kad ieškovas, gaudamas turto pagal mainų sutartį 3 000 000 Lt, už turėtas akcijas gavo tik 1/3 dalį kainos, kurią galėjo gauti akcijas parduodamas iki arešto. Atsakovui nepaneigus, kad akcijų mainai tikrai buvo būtini ir realūs, teismas sprendė, jog akcijų mainų sandoris buvo realus.
  6. Gautų akcijų vertė sudaro 1/3 dalį ieškovo nurodytos buvusios UAB „Neapolis“ akcijų vertės, todėl, teismo nuomone, šia dalimi turi būti sumažintas ir ekspertės nustatytas kainos sumažėjimas. Kadangi ekspertizės išvadoje nėra įvertinta ši aplinkybė, tai 307 936 Eur sumą teismas sumažino ta dalimi kiek atitinkamai nuo mainų sandorio gavo ieškovas, t. y. 1/3 dalimi, kas sudaro 102 645,33 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo skaičiavimu, ieškovui atlygintina nuostolių suma sudaro 205 290,67 Eur (307 936 Eur – 102 645,33 Eur).
  7. Teismas nevertino kitų į bylą pateiktų įrodymų, patvirtinančių UAB „Neapolis“ akcijų vertę, kadangi juose akcijų vertė buvo nustatinėjama kitais tikslais nei nagrinėjamoje byloje, be to, juose buvo nustatinėjama akcijų vertė kitoms datoms, kurios nėra reikšmingos šiuo atveju.
  8. Ieškinys atsakovės M. G. atžvilgiu buvo atmestas dėl to, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik atsakovo V. G. prašymu.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Atsakovai V. G. ir M. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
    1. Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. kovo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-268-370/2008, kurioje atsakovo prašymu ieškovų turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškinį tenkino, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-504/2008 minėtą Klaipėdos apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šie teismų procesiniai sprendimai buvo panaikinti tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009. Taigi nuo 2008 m. kovo 28 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. laikinosios apsaugos priemonės ieškovų turtui buvo taikomos visiškai pagrįstai.
    2. Ieškovai neįrodė, kad UAB „Neapolis“ 50 procentų akcijų vertė sumažėjo. Žalos nustatymas negali būti grindžiamas tik tariamais Vokietijos bendrovių pateiktais pasiūlymais, kurių originalai net nėra pateikti į bylą, ir tariamu sandoriu – mainų sutartimi, kuri buvo sudaryta tarp ieškovo ir su juo susijusių įmonių. Akivaizdu, kad akcijų mainų sandorio ieškovas neprivalėjo sudaryti, o jį sudarydamas ieškovas prisiėmė su šiuo sandoriu susijusią riziką. Ieškovas neįrodė, kad nebuvo kitų akcijų perleidimo galimybių ir šios akcijos negalėjo būti perleistos ne mainų sutarties pagrindu, o pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ir kad už jas negalėjo būti gauta didesnė pinigų suma ar vertingesnis turtas nei UAB „Senpaulė“ akcijos.
    3. Bet kuriuo atveju pagal susiklosčiusią teismų praktiką negautomis pajamomis yra pripažįstama ne visa nauda, kurią turėjo gauti nukentėjusysis, o tik ta suma, kuria būtų padidėjęs nukentėjusiojo turtas, t. y. grynosios negautos pajamos, kurios gaunamos iš gautų pajamų atskaičius būtinas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008; 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009). Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas neįvertino tariamų potencialių pirkėjų iškeltų sąlygų, to, kad tariami potencialūs pirkėjai buvo nurodę tik preliminarią, bet ne galutinę akcijų kainą, be to, teismas iš gautų pajamų neatėmė jokių mokesčių bei kitų išlaidų.
    4. Vien galimas akcijų vertės sumažėjimas tuomet, kai akcijoms buvo taikomas areštas, savaime nereiškia, kad akcijų savininkas patyrė žalą dėl taikyto arešto. Bet kokie tariami ieškovų nuostoliai yra per daug nutolę nuo ieškovų turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Byloje aptariamą akcijų kainos kritimą, jeigu toks apskritai buvo, galėjo sąlygoti ekonominė krizė, kuri vertintina kaip visuotinai žinoma aplinkybė, netinkamas bendrovės valdymas, netinkamas bendrovės finansų planavimas ir skolų išieškojimas iš bendrovės.
    5. Nėra priežastinio ryšio tarp tariamai kilusios žalos ir UAB „Neapolis“ akcijų arešto. Pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas įrodė, jog 2007-08-28 gavo pasiūlymą iš bendrovės „Motorenreparatur & Technikservice GmbH Mukran“ pirkti 50 procentų akcijų paketą už 2 750 000 Eur sumą ir kad dėl pritaikyto arešto derybų negalėjo pabaigti, yra nepagrįsta. Ieškovas neįrodė, kad ketino parduoti savo turimą akcijų paketą. Nors, ieškovo teigimu, pasiūlymas buvo gautas 2007-08-28, tačiau iki 2007-10-15, kai buvo pritaikytas areštas, ieškovas nepasinaudojo galimybe parduoti akcijas. Taip pat nebuvo atlikta jokių pasirengimo parduoti/nupirkti akcijas veiksmų, t. y. nebuvo atliktas akcijų vertės nustatymas ir UAB „Neapolis“ teisinis ir finansinis patikrinimas, todėl kyla klausimas, kokiu pagrindu apskritai Vokietijos bendrovė „Motorenreparatur & Technikservice GmbH Mukran“ pasiūlė už akcijas 2 750 000 Eur sumą. Be to, ieškovui priklausančios akcijos buvo įkeistos „Swedbank“, AB, o įkeitimo sąlygos draudė perleisti akcijas (Įkeitimo lakšto 8 skyrius „Sąlygos ir reikalavimai“). Taigi netgi tuo atveju, jeigu ieškovas 2007-08-28 būtų gavęs Vokietijos bendrovės „Motorenreparatur & Technikservice GmbH Mukran“ pasiūlymą pirkti akcijas, akivaizdu, kad ieškovas neketino parduoti akcijų, kadangi akcijų paketas buvo įkeistas kreditoriaus naudai su draudimu jas perleisti. Minėti argumentai taikytini ir 2008-05-04 „Technical Service & Marine Logistic GmbH” pasiūlymui. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad, jeigu ieškovas ketino parduoti akcijas, tai jis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatyta tvarka net nepasiūlė atsakovui minėtas akcijas įsigyti.
    6. Mainų sutartis tarp ieškovo ir Lux House Limited Liability Partnership buvo sudaryta nesiekiant sukurti teisinių padarinių. Šios sutarties tikslas buvo tik pademonstruoti tariamą mainomų UAB „Neapolis“ akcijų vertę, lygią 3 000 000 Lt, kad vėliau galėtų būti pareikštas ieškinys. Nors teismas buvo įpareigojęs ieškovą pateikti mainų sutarties originalą, tačiau originalas taip ir nebuvo pateiktas, kas papildomai patvirtina abejones dėl tokio sandorio sudarymo. Sudarant mainų sutartį, ieškovas net neužtikrino, kad būtų atliktas mainomų akcijų vertės nustatymas ir atitinkamų bendrovių ir jų turto finansinis ir teisinis patikrinimas. Vien nemotyvuota sandorio šalių deklaracija apie tariamą turto vertę neįrodo tikrosios turto vertės. Taip pat sandorio tariamumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad, sudarant mainų sutartį, ieškovas, kaip laiduotojas, nebuvo gavęs banko sutikimo perleisti laiduotojui priklausiusias akcijas.
    7. Netgi jeigu būtų nuspręsta, kad ieškovas įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, pirmos instancijos teismas nepagrįstai paskaičiavo priteistinos žalos dydį. Teismo ekspertizės išvados aiškiai patvirtina, kad nei 2007-10-15, nei 2009-05-05 akcijų vertė nebuvo nei 9 000 000 Lt, nei 3 000 000 Lt, nes šios vertės buvo atitinkamai minus 92 151 Eur (2007-10-15) ir minus 400 087 Eur (2009-05-05). Pirmos instancijos teismas visiškai ignoravo tą aplinkybę, kad akcijų vertės buvo minusinės, ir aritmetinius veiksmus su šiomis vertėmis atliko tarsi šios vertės būtų teigiamos. Be to, teismas, skaičiuodamas akcijų vertės sumažėjimą, rėmėsi tiek skirtumu tarp ieškovo nurodomos 9 000 000 Eur akcijų vertės ir mainų sutartyje nurodytos vertės (3 000 000 Lt), kuris sudaro 6 000 000 Lt, tiek teismo ekspertės išvadomis ir akcijų vertės nustatymu 2007-10-15 ir 2009-05-05 dienomis ir skirtumu tarp jų vertės minėtomis datomis, kuris, teismo skaičiavimu, sudaro 307 936 Eur. Visiškai neaišku, koks yra šių verčių, t. y. 6 000 000 Lt ir 307 936 Eur, santykis ir dėl kokių priežasčių teismas, priteisdamas ieškovui žalą, vadovavosi šiais abiem skaičiais.
  2. Ieškovai R. G. ir I. G. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, be to, prašo kaip nepagrįstą atmesti ir prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių neteisėtų atsakovo veiksmų. Ši atsakovo pozicija paremta tik paties atsakovo pamąstymais, kuriuos paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009, kuria tiek ieškinys, tiek pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais.
    2. Apeliantų teiginys, kad ieškovai neįrodinėjo ketinimo parduoti akcijas, yra niekuo nepagrįstas. Nors apeliantas ir tvirtina, kad mainų sutartis buvo tariamas sandoris, tačiau šis argumentas yra paneigtas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, kuriame konstatuota, kad minėtas mainų sandoris, kuriuo ieškovas R. G. išmainė UAB „Neapolis“ 50 procentų akcijų į 4 000 UAB „Senpaulė“ akcijų, yra realus, teisėtas ir pagrįstas. Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Neapolis“ akcijų vertė sumažėjo. Byloje yra trys akcijų vertinimai, kuriuos atliko 3 skirtingi subjektai, ir visuose vertinimuose yra konstatuotas tas pats faktas, kad akcijų vertė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu, nors ir skirtinga apimtimi, tačiau sumažėjo.
    3. Apeliantų teiginiai dėl priežastinio ryšio nebuvimo taip pat yra niekuo nepagrįsti. Pirmos instancijos teismas, vertindamas priežastinį ryšį, pagrįstai atsižvelgė ir vertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013, pateiktus išaiškinimus apie netiesioginį priežastinį ryšį, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais, kuris yra pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga.
    4. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, kad 2007-08-28 gavo pasiūlymą dėl akcijų įsigijimo už 2 750 000 Eur iš Vokietijos bendrovės „Motorenreparatur & Technikservice GmbH Mukran“, tačiau dėl akcijoms taikyto arešto negalėjo užbaigti derybų. Šią išvadą pirmos instancijos teismas padarė remdamasis rašytiniais įrodymais, rašytiniu pasiūlymu bei liudytojo rašytiniais paaiškinimais. Minėtus įrodymus paneigiančių įrodymų byloje nėra.
    5. 2009-05-08 mainų sandorio sudarymo aplinkybės bei teisėtumas yra įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, kuri yra pateikta į bylą, todėl apeliantų teiginiai dėl minėto sandorio tariamumo vertintini kaip nepagrįsti.
    6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2007 metais egzistavo realios galimybės 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų parduoti už 9 000 000 Lt, tačiau atliko netinkamus paskaičiavimus ir priėmė nepagrįstą sprendimą dalyje dėl nuostolių dydžio.

7Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovų apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

9Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. Atsakovai V. G. ir M. G. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik procesinės teisės normas, bet ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą, žalos apskaičiavimą, sutarčių aiškinimą ir kt., be to, neteisingai nustatė itin daug faktinių bylos aplinkybių, padarė daug tarpusavyje prieštaraujančių išvadų ir neatskleidė bylos esmės, todėl žodinio bylos nagrinėjimo metu būtų didesnė tikimybė teisingai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes.
  2. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.).
  4. Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas, siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų nurodyti motyvai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jeigu būtų nustatyta, kad jie yra pagrįsti, sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tačiau nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  6. Apeliantams nepateikus jokių išimtinių aplinkybių (pvz. būtinybė apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei savo poziciją išsamiai išdėsčius apeliaciniame skunde, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

10Dėl ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą patikslinimo

  1. 2017-01-16 Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą patikslinimas. Ieškovai tvirtina, kad, atsisakius priimti jų apeliacinį skundą, siekdami realizuoti savo teisę tinkamai atsiliepti į atsakovų apeliacinį skundą, jie tikslina savo atsiliepimą, kuriame detalizuoja savo argumentus dėl priteisto nuostolių dydžio.
  2. CPK 318 straipsnyje nustatyta, kad šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Įstatymas nenumato galimybės pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo terminui, keisti (papildyti) atsiliepimo argumentus. Šia įstatymo nuostata siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 str.). Kadangi ieškovai pateiktame patikslintame atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės tik papildo pirminio atsiliepimo argumentus, patikslintą atsiliepimą atsisakoma priimti.

11Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui R. G. ir atsakovui V. G. iki ginčų teisme priklausė po 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų. Kilus nesutarimams dėl vadovavimo bendrovei, 2007-06-14 UAB „Neapolis“ visuotiniame akcininkų susirinkime buvo aptartos ieškovui R. G. priklausančių UAB „Neapolis“ 5 000 vnt. paprastųjų vardinių akcijų pardavimo sąlygos. 2007-06-27 akcininkų susirinkimo nutarimu buvo patvirtinta, kad R. G. pirks iš atsakovo V. G. akcijas, tačiau akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, nes šalys nesutarė dėl atsiskaitymo sąlygų ir tvarkos. Šalims kreipusis į teismą dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo, abiejų prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. V. G. reikalavimams užtikrinti nurodytoje byloje Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios galiojo iki 2009-05-05 (c. b. Nr. 2-1068-370/2007). Be kito ieškovams R. G. ir I. G. priklausančio turto buvo areštuota 5000 vnt. UAB „Neapolis“ paprastųjų vardinių akcijų. Ieškovas nurodė, kad dėl akcijoms pritaikyto arešto buvo nutrauktos derybos dėl jų pardavimo už 9 000 000 Lt; panaikinus areštą, jų vertė buvo sumažėjusi dėl ekonominės situacijos ir ieškovas jas pardavė už 3 000 000 Lt, taigi patyrė 6 000 000 Lt nuostolių.
  1. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino atsakovo V. G. ieškinį - patvirtino, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, priteisė iš ieškovo atsakovui 9 mln. Lt ir nustatė atsiskaitymo tvarką, bylos dalį dėl ieškovo priešieškinio nutraukė ieškovui jo atsisakius, panaikino laikinąsias apsaugos priemones atsakovo akcijoms (c.b. Nr. 2-268-370/2008). Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą (c.b. Nr. 2A-504/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi, konstatavęs, kad šalys nesusitarė dėl apmokėjimo už akcijas tvarkos, panaikino ankstesnius teismų sprendimus ir ieškinį atmetė, nustatęs, kad šalių derybos dėl akcijų pirkimo–pardavimo buvo nebaigtos (c.b. Nr. 3K-168/2009).
  2. Ieškovai R. G. ir I. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 9 599 216 Lt nuostoliams, atsiradusiems dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginti, bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalint parduoti UAB „Neapolis“ paprastųjų vardinių akcijų, panaikino ir dėl šios dalies bylą grąžino iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui; kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis paliko nepakeistas.
  3. Ieškovai tvirtina, kad dėl akcijoms pritaikyto arešto buvo nutrauktos derybos dėl jų pardavimo už 9 000 000 Lt, o panaikinus areštą akcijoms, ieškovas R. G. 2009-05-08 su Didžiojoje Britanijoje registruota bendrove Lux House Limited Liability Partnership sudarė mainų sutartį, kurios pagrindu turimus 5 000 vnt. akcijų išmainė į Didžiosios Britanijos bendrovei nuosavybės teise priklausiusius vertybinius popierius – 4 000 vnt. UAB „Senpaulė“ akcijų (mainai buvo įvertinti 3 000 000 Lt), kas ir sąlygojo 6 000 000 Lt dydžio nuostolius.
  4. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų R. G. ir I. G. ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovams 205 290,67 Eur nuostolių atlyginimo iš atsakovo V. G. ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2009-08-17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės M. G. atžvilgiu ieškinį atmetė. Atsakovai V. G. ir M. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovai neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, be to, pirmos instancijos teismas neteisingai paskaičiavo žalos dydį.

12Dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

  1. Įstatyme įtvirtintos priemonės, kurias taikant sumažėja rizika, kad teismo sprendimu nustatyti įpareigojimai bus realiai neįvykdyti ir asmens pažeistos teisės liks neapgintos. Vienos tokių – laikinosios apsaugos priemonės – skolininko turtinių ar kitokių interesų apribojimai (suvaržymai), kuriuos taiko teismas ieškovo prašymu ar viešojo intereso gynybos atveju – savo iniciatyva (CPK 144 str.1, 2 dalys). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra yra savarankiška civilinio proceso dalis, kuri gali padaryti žalos jau pirmajame bylinėjimosi etape.
  2. Taikant laikinąsias apsaugos priemones nežinoma, ar ieškovo reikalavimai bus patenkinti, todėl, įsiteisėjus teismo sprendimui byloje, gali paaiškėti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepagrįstai ir kad dėl jų taikymo skolininkas (atsakovas) turėjo nuostolių. Tokiu atveju ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą padeda užtikrinti CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos skolininko interesams apginti skirtos nuostatos.
  3. CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011-10-01) įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pastebėtina, kad tokia teisė CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi iki 2011-09-30) buvo įtvirtinta ir tuomet, kai atsakovas V. G. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui R. G.. Kadangi civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 str. 8 d.), tai nagrinėjamoje byloje aiškinamos ir taikomos bylos nagrinėjimo metu galiojančios CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatos.
  4. CPK 146 straipsnyje neįtvirtinama, kokios civilinės atsakomybės sąlygos įrodinėtinos, pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, patirtus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, suformavo praktiką, kad teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą taikymo, turi nustatyti tokias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 str.). Tokiais atvejais taikoma griežtoji civilinė atsakomybė, t. y. ieškovo kaltė nenustatinėjama - pripažįstama, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2014). 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014).
  5. Taigi atsakovui V. G. dėl jo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nustačius neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, gali būti taikoma civilinė atsakomybė.

13Dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalies, taikymo

  1. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 str., 6.263 str. 2 d.). Neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, specifika nagrinėjamu atveju pasireiškia tuo, kad asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmestini (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2014, 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014; 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-415/2015). Taigi ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga.
  2. Akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi atsakovo V. G. (toje byloje ieškovo) ieškinį, kurio reikalavimų užtikrinimui Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atmetė kaip nepagrįstą, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovai ieškovų atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir kad laikinosios apsaugos priemonės iki 2009-05-05, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinys buvo tenkintas iš dalies, paliktos galioti laikinosios apsaugos priemonės ir priteistos iš atsakovo žyminio mokesčio išlaidos ieškovui, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarties dalis, kuriomis Klaipėdos apygardos teismo sprendimo nurodytos dalys buvo paliktos nepakeistos bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, ieškovų turtui buvo taikomos visiškai pagrįstai, vertinant juos aukščiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste, negali būti laikomi teisiškai pagrįstais.
  3. Priešingai negu teigia atsakovai, jie nevykdė prašiusiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmeniui tenkančios bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi suvokti, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius.
  4. Konstatavus atsakovo V. G. neteisėtus veiksmus, spręstina dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei dėl prašomos priteisti žalos dydžio.

14Dėl žalos fakto ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalies, taikymo

  1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, savaime dar nereiškia, kad asmeniui, kurio turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, galėjo būti padaryta žala. Žalos padarymo faktą bei dydį turi įrodyti ieškovas. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą svarbu įvertinti įrodymų pakankamumą, kurie pagrįstų ieškovo įrodinėjamą žalą ir jos dydį. Nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius.
  2. Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodinėja patyrę nuostolius dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pasireiškusius tuo, kad ieškovas R. G. esą negalėjo realizuoti jam priklausiusių 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų tuo metu, kai jų vertė buvo didelė ir buvo priverstas realizuoti tada, kai po ekonominio nuosmukio suprastėjus bendrovės veiklos rezultatams akcijų vertė buvo ženkliai kritusi. Tuo tarpu apeliantai tvirtina, kad ieškovas nepatyrė jokios žalos, kadangi neįrodė, jog jo valdomų UAB „Neapolis“ 50 procentų akcijų vertė sumažėjo, be to, neįrodė ir priežastinio ryšio tarp tariamai kilusios žalos ir UAB „Neapolis“ akcijų arešto.
  3. Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra žala, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.).
  4. Iš procesiniuose dokumentuose suformuotos ieškovų pozicijos matyti, kad jie žala laiko 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų kainų, kurios buvo iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, skirtumą, t. y. minėtų akcijų kainos sumažėjimą per laikotarpį, kuriuo atsakovo V. G. iniciatyva buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovų teigimu, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jie prarado galimybę parduoti jiems priklausančias UAB „Neapolis“ akcijas už 9 000 000 Lt, todėl patyrė 6 000 000 Lt nuostolių, kadangi vietoj 9 000 000 Lt gavo tik 3 000 000 Lt.
  5. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-480-687/2016). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).
  6. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti, kad kainų ir akcijų vertės skirtumas neišvengiamai buvo, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu jie turėjo galimybę jiems priklausančias UAB „Neapolis“ akcijas parduoti už 9 000 000 Lt ir kad patirti nuostoliai buvo sąlygoti būtent atsakovo iniciatyva Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1068-370/2007 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
  7. Grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais, be to, akcentavo, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybės, kad UAB „Neapolis“ akcijų kaina (9 000 000 Lt) buvo nustatyta paties atsakovo, šiam reiškiant ieškinį civilinėje byloje; jog ieškovas reikalavimus atlyginti nuostolius kildina iš fakto, kad atsakovas praeityje kitoje byloje buvo pareiškęs jam ieškinį dėl UAB „Neapolis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta; byloje taip pat liko neįvertintos aplinkybės, ar UAB „Neapolis“ ir UAB „Senpaulė“ akcijų mainai, šalių įvertinti 3 000 000 Lt, buvo tikrai būtini ir realūs, ar nebuvo kitų akcijų perleidimo galimybių.
  8. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byloje įrodyta, jog ieškovas 2007 m. rugpjūčio mėnesį 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų ketino parduoti už 9 000 000 Lt. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio objektyvaus pagrindo su šia pirmosios instancijos teismas išvada nesutikti.
  9. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009 nustatyta faktinė aplinkybė, kad pats atsakovas V. G. 2007-06-12 raštu informavo bendrovės administraciją, jog ketina parduoti jam priklausančius 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų už 9 000 000 Lt. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008). Taigi akivaizdu, kad pats atsakovas 2007 m. birželio mėnesį 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų buvo įvertinęs 9 000 000 Lt, ir tai laikytina prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje. Be to, pastebėtina, kad būtent pats atsakovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad 2007-06-26 šalys sudarė 5 000 vnt. UAB „Neapolis“ paprastųjų vardinių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei priteisti iš atsakovo būtent 9 mln. Lt už akcijas, kas papildomai patvirtina, kad atsakovas 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų buvo įvertinęs būtent 9 000 000 Lt. Minėtas sandoris tarp šalių neįvyko tik dėl to, kad šalys nesusitarė dėl apmokėjimo už akcijas tvarkos.
  10. 2007-10-15 areštavus ieškovui R. G. priklausiasias UAB „Neapolis“ akcijas, buvo apribota galimybė šias akcijas parduoti tretiesiems asmenims, o 2009-05-08 mainų sutartimi 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų buvo perleista Didžiosios Britanijos kompanijai Lux House Limited Liability Partnership už 4 000 vnt. UAB „Senpaulė“ akcijų paketą, kurio vertė tik 3 000 000 Lt (t. 1, b.l. 141-146).
  11. Apeliacinio skundo teiginys, kad minėta mainų sutartis buvo tariamas sandoris, sudarytas nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, negali būti vertinamas kaip teisiškai pagrįstas. Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams UAB „Omega Capital“, UAB RR Finance Solutions, Lux House Limited Liability Partnership teisių perėmėjams Ireland and Overseas Asquisitions Ltd ir Miltown Corporate Services Ltd dėl sandorių pripažinimo niekiniais bei negaliojančiais ir ieškovo UAB „Statega“ ieškinį atsakovams UAB „Omega Capital“, Lux House Limited Liability Partnership teisių perėmėjams Ireland and Overseas Acquisitions Ltd ir Miltown Corporate Services Ltd, BUAB „Neapolis“, R. G., I. G. dėl sandorių pripažinimo niekiniais bei negaliojančiais atmetė. Atkreiptinas dėmesys, kad mintoje byloje, be kitų reikalavimų, buvo prašoma pripažinti niekiniu ir nuo sudarymo momento negaliojančiu R. G. ir Lux House Limited Liability Partnership 2009-05-08 sudarytą UAB „Neapolis“ akcijų mainų sutartį.
  12. Sandorio negaliojimo taip pat nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog minėtos mainų sutarties sudarymo metu UAB „Neapolis“ akcijos buvo įkeistos. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui (CK 4.198 str. 1 d.). Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.171 str. 9 d.). Taigi įkeitimą ir hipoteką reguliuojančių normų visumos sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad įkaito perleidimas savaime nelemia tokio sandorio negaliojimo bei nesudaro pagrindo konstatuoti imperatyvios įstatymo normos pažeidimo.
  13. Be to, Lietuvos apeliacinio teismas jau minėtame įsiteisėjusiame 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, yra nustatęs, kad nors UAB „Neapolis“ akcijos ir buvo įkeistos (sutartinio įkeitimo identifikacinis kodas 03220070007933), tačiau sutartinio įkeitimo pakeitimu nuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. kreditorius AB bankas „Hansabankas“ (dabar „Swedbank“, AB) atsisakė atsakovui R. G. priklausančio UAB „Neapolis“ akcijų paketo įkeitimo (sutartinio įkeitimo pakeitimo identifikacinis kodas 03220070011054) (CPK 182 str. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad ši aplinkybė yra konstatuota įsiteisėjusiame 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendime, kurio turinys atsakovui V. G. preziumuojama, jog turi būti žinomas, kadangi jis buvo minėtos bylos šalis, darytina išvada, jog atsakovai, apeliaciniame skunde nurodydami tiesos neatitinkantį teiginį, tiesiog siekia suklaidinti teismą.
  14. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, bylą išnagrinėjęs iš esmės, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nenustatė ir apsimestinio ar tariamo sandorio požymių. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantų teiginiai, susiję su mainų sutarties tariamumu ar prieštaravimu teisės normoms, atmestini.
  15. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad nors apeliantai ir tvirtina, jog ieškovai neįrodė buvus kitų akcijų perleidimo galimybių ir ginčo akcijos negalėjo būti perleistos ne mainų, o pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir už didesnę kainą, tačiau ir jie patys nepateikė absoliučiai jokių duomenų, kurie bent preliminariai patvirtintų, jog 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų vertė 2009 m. gegužės mėnesį buvo didesnė nei 3 000 000 Lt, be to, neįrodinėjo ir to, kad tuo metu apskritai buvo kitų akcijų perleidimo galimybių (CPK 178 str.).
  16. Vien tai, kad į bylą taip ir nebuvo pateiktas 2009-05-08 mainų sutarties originalas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nekeičia mainų sutarties teisinio vertinimo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.
  17. Patį faktą, kad akcijų vertė nuo 2007-10-15 iki 2009-05-05 sumažėjo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, patvirtina ir teismo ekspertės J. B. ekspertizės akto išvados (t. 12, b.l. 169-206).
  18. Sutiktina su apeliantais, kad vien galimas akcijų vertės sumažėjimas tuomet, kai akcijoms buvo taikomas areštas, savaime nereiškia ir negali reikšti to, jog akcijų savininkas patyrė žalą dėl akcijoms taikyti arešto. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismų praktikoje pažymėta, kad priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado; civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais; taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013; kt.).
  19. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, pritaikymas savaime nereiškia žalos skolininkui (atsakovui) padarymo. Ar dėl tokių priemonių pritaikymo galėjo būti padaryta žala, sprendžiama nustačius, kokį poveikį jos turėjo asmens, kurio turtiniai ar kitokie interesai konkrečiu laikotarpiu buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje ir prisiimti konkrečias teises bei pareigas. Esant nurodytoms aplinkybėms, būtina įvertinti, ar tuo metu, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovas turėjo realią galimybę parduoti 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų ir už jas gauti 9 000 000 Lt.
  20. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, į bylą pateiktas 2007-08-28 „Motorenreparatur &Technikservice GmbH Mukran“ pasiūlymas iš ieškovo R. G. pirkti 50 procentų akcijų paketą už 2 750 000 Eur sumą (t. 1, b.l. 139-140) bei liudytojo J. J. parodymai (t. 12, b.l. 73-76) patvirtina faktą, kad derybos dėl UAB „Neapolis“ akcijų pirkimo–pardavimo vyko. Įprastai pagrindinis derybų tikslas yra sandorio sudarymas. Šie ikisutartiniai šalių santykiai tikėtina būtų transformavęsi į UAB „Neapolis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą, o atsakovams nepaneigus to, jog tarp ieškovo ir „Motorenreparatur &Technikservice GmbH Mukran“ vyko derybos ir nesant objektyvaus pagrindo abejoti tų derybų realumu, teisėjų kolegija negali šios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo galimybės atmesti. Be to ieškovo tikslą patvirtina ir abiejų šalių veiksmai, kurie buvo atlikti iki šio pasiūlymo gavimo ir po jo, kai šalys tarėsi dėl akcijų pardavimo, o nesutarus, jų kreipimasis į teismą dėl akcijų pirkimo. Tai nepaneigia bylos ieškovų siekio parduoti akcijas iki jų arešto ir nepateikus paneigiančių įrodymų, o tik savo samprotavimus, jog tiek pasiūlymas tiek derybos su „Motorenreparatur &Technikservice GmbH Mukran“ buvo nerealios.
  21. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į jau minėtą aplinkybę, kuri yra nustatyta įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, kad būtent 2007-08-07 Swedbank“, AB atsisakė atsakovui R. G. priklausančio UAB „Neapolis“ akcijų paketo įkeitimo, kas teisėjų kolegijos nuomone, taip pat patvirtina ieškovo ketinimą jam priklausančias UAB „Neapolis“ akcijas parduoti „Motorenreparatur &Technikservice GmbH Mukran“.
  22. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismu, kad išvadą, jog ieškovas buvo suinteresuotas parduoti turimas akcijas, papildomai patvirtina ir ta aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi panaikinus akcijų areštą, po kelių dienų, t. y. 2009-05-08., ieškovas 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų perleido bendrovei Lux House Limited Liability Partnership. Tokį ieškovo elgesį, apeliacinės instancijos teismo nuomone, paaiškina jau nustatyta aplinkybė, kad UAB „Neapolis“ akcijų vertė buvo ženkliai sumažėjusi, lyginant ją su ta verte, kuri buvo iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Natūralu, kad ieškovas, siekadamas išvengti dar didesnių nuostolių, buvo suinteresuotas akcijas kuo greičiau parduoti.
  23. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-324/2008).
  24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovų teiginiai apie ketinimus ir galimybes 2007 metais parduoti 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų kitiems asmenims bei gauti iš jų didesnes pajamas nei jos buvo gautos 2009-05-08 yra realiai tikėtini, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovo V. G. iniciatyva Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu, be kita ko, buvo areštuota ir 50 procentų UAB „Neapolis“ akcijų, ieškovams sąlygojo nuostolių atsiradimą.

15Dėl žalos dydžio

  1. Ieškovų teigimu, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo patirta 6 000 000 Lt nuostolių, kadangi UAB „Neapolis“ 50 procentų akcijų vertė 2007-10-15 d, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo 9 000 000 Lt, o 2009-05-08 minėtos UAB „Neapolis“ akcijos buvo išmainytos tik į 3 000 000 Lt vertės 4 000 vnt. UAB „Senpaulė“ akcijų. Įvertinęs prieštaringus įrodymus dėl UAB „Neapolis“ akcijų vertės, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teismo ekspertės J. B. išvadomis, pagal kurias UAB „Neapolis“ 50 procentų akcijų vertė nuo jų arešto dienos (2007-10-15) iki arešto panaikinimo dienos (2009-05-05) sumažėjo 307 936 Eur (400 087 Eur – 92 151 Eur). Šį akcijų vertės sumažėjimą teismas vertino kaip ieškovams atsiradusius nuostolius. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, gaudamas turto pagal mainų sutartį už 3 000 000 Lt, gavo už turėtas akcijas 1/3 dalį kainos, kurią jis galėjo gauti akcijas parduodamas iki arešto, teismas 307 936 Eur sumą sumažino 1/3 dalimi ir ieškovų prašomus priteisti nuostolius sumažino iki 205 290,67 Eur (307 936 Eur – 102 645,33 Eur). Atsakovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad net ir tuo atveju, būtų nuspręsta, kad ieškovai įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismo neva ieškovų patirtos žalos apskaičiavimas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi teismas neįvertino to, kad teismo ekspertės J. B. išvadose akcijų vertė buvo minusinė, be to, neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi tiek skirtumu tarp ieškovo nurodomos akcijų vertės (9 000 000 Lt), ir mainų sutartyje nurodytos akcijų vertės (3000 000 Lt), sudarančiu 6 000 000 Lt, tiek teismo ekspertės J. B. išvadose nurodytomis sumomis.
  2. Atkreiptinas dėmesys, kad, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).
  3. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad, esant prieštaravimams tarp į bylą pateiktų turto vertintojų, ekspertų išvadų dėl UAB „Neapolis“ akcijų rinkos vertės, teismas, apskaičiuodamas ieškovų patirtus nuostolius, prioritetą suteikė teismo ekspertės J. B. išvadoms ir kaip pagrindą nuostoliams apskaičiuoti ėmė minėtos ekspertės išvadose nurodytą akcijų vertės sumažėjimą, kuri atitinkamai sumažino ieškovų už akcijas gautos vertės dalimi, t. y. 1/3.
  4. Atsakovai apeliaciniame skunde akcentuoja tai, jog pirmosios instancijos teismo nuostolių apskaičiavimo klaidingumą patvirtina tai, kad teismas ignoravo tą aplinkybę, jog teismo ekspertės J. B. išvadose akcijų vertės buvo minusinės, ir aritmetinius veiksmus su šiomis vertėmis atliko tarsi šios vertės būtų teigiamos. Įvertinusi, atliktus aritmetinius skaičiavimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime akcijų vertė 2007-10-15 ir 2009-05-05 nurodyta be minuso ženklo, nereiškia, kad skirtumas, kurį teismas gavo iš minus 400 087 Eur atėmęs minus 92 151 Eur, yra iš esmės neteisingas.
  5. Nors galbūt ir būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo pasirinktą nuostolių skaičiavimo būdą vertinti kritiškai ir ieškovų prašomus priteisti nuostolius apskaičiuoti kitu būdu, kuris labiau atitiktų visiško nuostolių atlyginimo principą, tačiau nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia procesinė situacija, kai apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjamas tik atsakovų V. G. ir M. G. apeliacinis skundas (ieškovo R. G. apeliacinis skundas, nesumokėjus už jį žyminio mokesčio, buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui). Pritaikius kitą nuostolių apskaičiavimo būdą, yra galimybė, kad apeliacinės instancijos teismas galimai nustatytų didesnę ieškovams priteistinų nuostolių sumą nei nustatytas yra skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantų negali priimti blogesnio, negu skundžiamas, sprendimo, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 313 str.). Esant nurodytai procesinei situacijai, klausimas dėl nuostolių dydžio taikant kitą skaičiavimo metodą, dėl ko didėtų priteistina suma, negali būti nagrinėjamas apeliacine tvarka dėl imperatyvaus draudimo šioje instancijoje priimti apeliantams blogesnį negu yra skundžiamas procesinį sprendimą.
  6. CPK 313 straipsnyje nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, yra būtina apeliacijos teisės įgyvendinimo sąlyga, garantuojanti asmeniui, kuris naudosis apeliacijos teise, kad jo esama padėtis, inicijavus pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka, nebus pabloginta. Šį draudimą sustiprina civiliniame procese galiojantys dispozityvumo ir rungimosi principai, kurių išraiška civiliniame procese įtvirtinta įstatyme nustatant, kad bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.).
  7. Taigi nors nagrinėjamu atveju ir yra galimybė, kad pirmosios instancijos teismas pasirinko netinkamą žalos apskaičiavimo būdą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantų negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas, bei į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas šioje byloje nėra nagrinėjamas, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo priteista 205 290,67 Eur žalos atlyginimo suma paliktina nepakeista, ją dar daugiau mažinti teisėjų kolegija pagrindo šiuo konkrečiu atveju neįžvelgia.

16Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantų šios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos. Tuo tarpu ieškovai įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai