AR TIKRAI KOMERCINIŲ BANKŲ TAIKOMOS SUTARTINĖS SĄLYGOS YRA SĄŽININGOS?

Paskutinius kelerius metus Lietuvos bankinis sektorius sulaukia vis didesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Bankų klientai skundžiasi dėl bankų taikomų didelių įkainių, aukštų palūkanų normų ir griežtų paskolos sutarčių sąlygų. Kartais toks vartotojų nepasitenkinimas nebūna laužtas iš piršto.

Štai, pavyzdžiui, praeitų metų pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą Nr. e3K-3- 385-969/2023, kurioje buvo keliamas klausimas dėl nesąžiningų Lietuvoje veikiančio komercinio banko veiksmų reklamuojant naujus produktus ir sudarant su vartotojais paskolos sutartis. Sprendžiant ginčą nustatyta, kad vartotojai sudarė su banku paskolos sutartis Šveicarijos frankais, pasiskolino iš banko Šveicarijos frankų valiuta arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo
paskolas, turėtas kituose bankuose, ne Šveicarijos frankų valiuta. Bankas paskolas Šveicarijos frankais reklamavo kaip tinkamą pasirinkimą nenorintiems rizikuoti ir kaip istoriškai gerą pasirinkimą besiskolinantiems. Vartotojams pasirašius sutartis ir vėliau pradėjus tikrinti informaciją, pasirodė, kad šie teiginiai neatitiko sutarčių sudarymo metu buvusių faktinių aplinkybių ir buvo akivaizdžiai klaidinantys. Šveicarijos franko ir euro kursas per kiek daugiau nei devynerius sutarčių vykdymo metus padidėjo 47 proc., tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos.

Žemesnės instancijos teismui pripažinus, kad banko veiksmai buvo nesąžiningi, o atitinkamos paskolos sutartys turi būti modifikuotos tiek pakeičiant sutarties valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus, kintamą palūkanų normą į EURIBOR, tiek perskaičiuojant vartotojams taikytas sutartines įmokas ir įskaityti visas ankstesnes įmokas eurų valiuta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iškėlė klausimą, ar tais atvejais, kai vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą jos sąlygą, teismas, pripažinęs, kad sutartis negali toliau galioti panaikinus nesąžininga pripažintą sąlygą, gali spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, prieš tai neįvertinęs visos sutarties panaikinimo galimybės. Taip pat ar nacionalinis teismas turi galimybę nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma vidaus teisės nuostata?

Būtina ne tik vertinti siūlomas sąlygas, bet ir bendradarbiauti

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo išaiškinimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai nustatoma, kad sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo pasekmės konkrečiam vartotojui sukeltų ypač žalingas pasekmes, teismas turi spręsti dėl galimybės pakeisti nesąžiningą sąlygą dispozityviąja vidaus teisės nuostata arba atitinkamu šalių bendru sutarimu taikoma nuostata. Tuo atveju, kai nėra galimybės pakeisti nesąžiningomis pripažintas sutarties sąlygas dispozityviąja nuostata ar šalių bendru sutarimu taikoma nuostata, teismas turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turėdamas omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojo išreikšta valia išsaugoti ginčo sutartis jas pakeičiant nėra lemiamas veiksnys sprendžiant dėl ypač žalingų pasekmių vartotojui atsiradimo. Sprendžiant dėl vartotojui kylančių pasekmių, pripažinus ginčo sutarčių sąlygas dėl kredito užsienio valiuta nesąžiningomis, turi būti vertinama objektyvi kiekvieno vartotojo situacija, susijusi su restitucijos taikymo pasekmėmis konkrečiam vartotojui, ir turi būti keliamas klausimas, ar taikant restituciją ir nutraukiant paskolos sutartis kiekvienas vartotojas objektyviai turės galimybę grąžinti paskolos likutį nesuėjus sutarties galiojimo terminui. Taigi, teismas, prieš spręsdamas dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia, turi įvertinti, ar toks pripažinimas negaliojančia nesukels ypač žalingų pasekmių vartotojui. Esant teigiamam atsakymui į šį klausimą, teismas turi atsižvelgti į vartotojo nuomonę ir, jam nepageidaujant tokių pasekmių, spręsti dėl galimybės pakeisti nesąžiningą sąlygą dispozityviąja vidaus teisės nuostata arba šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.

Atitinkamai, bylą grąžinus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šis priėmė nutartį Nr. e2A-120- 407/2024 ir nurodė pirmosios instancijos teismui išsiaiškinti šalių poziciją dėl (1) ieškovams restitucijos sukeltų ypač žalingų pasekmių, kurios, kaip minėta, negali būti siejamos vien su piniginiais padariniais; (2) ginčo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo klausimo; (3) šalių susitarimo dėl nesąžininga pripažintos sąlygos pakeitimo galimybės; (4) kitų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių.

Kol šiame ginče dar nėra padėtas galutinis taškas, svarbu atkreipti dėmesį ir vartotojams priminti, kad svarbu ne tik kritiškai vertinti bankų siūlomas sutartines sąlygas, tačiau ir dėti maksimalias pastangas bendradarbiaujant su bankais dėl klausimų, susijusių su sutarties vykdymu. Kredito įstaigų atstovai ne kartą pabrėžė, kad jie yra linkę peržiūrėti klientams taikomas sąlygas ir modifikuoti galiojančias sutartis, kadangi tinkamas sutarties vykdymas ir finansiškai tvirtas klientas yra svarbus kredito
įstaigos finansinis partneris.

Straipsnio autorius: advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Karolis Grižas

Kitus straipsnius skaitykite: https://www.glimstedt.lt/naujienos/