Byla 1A-374-891/2018

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Ernesto Rimšelio, sekretoriaujant Živilei Osipovai, dalyvaujant prokurorui Sigitui Jankauskui, nuteistojo K. S. gynėjai advokatei Jevgenijai Savčenko,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. nuteistas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje (2017 m. rugpjūčio 19 d. vairavimas esant neblaiviam ir 2017 m. rugsėjo 6 d. vairavimas neblaiviam ), 246 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugpjūčio 19 d. vengimas atlikti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir 2017 m. rugsėjo 6 d. vengimas atlikti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę) padarymo ir jam paskirta galutinė 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 68 ir 72 straipsniai) – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo tos dienos, kai jis atliks jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei konfiskuota automobilio „Opel Astra“, valst. Nr. ( - ) vertę atitinkanti suma – 990 €, automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. ( - ) vertę atitinkanti suma – 1500 €.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

5

  1. K. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 19 d., apie 22.35 val., ( - ), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. ( - ) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,95 promilės etilo alkoholio).
  2. Taip pat, jis nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 6 d., apie 17.56 val., ( - ), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. ( - ) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,64 promilės etilo alkoholio).
  3. Taip pat, jis nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskyrus jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 3 (tris) metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, jis, vengdamas atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, 2017 m. rugpjūčio 19 d., apie 22.35 val., ( - ), vairavo transporto priemonę – automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. ( - )
  4. Taip pat, jis nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskyrus jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 3 (tris) metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, jis, vengdamas atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, 2017 m. rugsėjo 6 d., apie 17.56 val., ( - ), vairavo transporto priemonę – automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. ( - )

6II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7

  1. Apeliaciniu skundu K. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiais gailisi. Teigia, kad yra teisiamas ne pirmą ir ne trečią kartą iš esmės yra stigmatizuojamas. Dėl to jis negauna jokio pasitikėjimo šanso, nuolat grįžta ten, kur jam iš tikro ne vieta – įkalinimo įstaigą. Niekas netiki juo, kad jis iš tiesų kiekvieną kartą smerkia pats save už neapgalvotus poelgius ir nuoširdžiai gailisi. Taip pat nurodo, kad jam skirta bausmė yra per griežta, neproporcinga ir neteisinga, iš esmės orientuota į jo gyvenimo klaidas, nesiekianti tikslų padėti jam šiame gyvenime adaptuotis, socializuotis ir iš esmės keistis. Dėl bausmės neproporcingumo pažymi, kad kai buvo teisiamas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, kai iš esmės dėl analogiškų veiksmų kilo pasekmės, o šios bylos atveju pasekmių nekilo, jam skirta bausmė skiriasi tik 1 mėnesiu. Be to, aukščiau nurodytu atveju buvo skirtas lengvesnis bausmės atlikimo režimas, kas kelia abejones dėl jam paskirtos bausmės adekvatumo. Mano, kad jam turi būti suteikta galimybė – paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, arba atidėtas jos vykdymas. Jei, teismo nuomone, skirta laisvės atėmimo bausmė yra tinkama, prašo sutrumpinti jos laiką, konstatuojant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jos nekonstatuojant parinkti bausmės dydį pagal bausmės vidurkį, nesant tam pagrindo – parinkti lengvesnį bausmės atlikimo režimą.
  2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
  3. Teismo posėdžio metu K. S. gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

8III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9

  1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme bei tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
  2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.
  3. Kolegija pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, neabejoja, kad ji nenustatyta pagrįstai.
  4. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors ir apeliantas pripažino esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, tačiau dėl jų padarymo nesigaili. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, apeliantas po pirmos nusikalstamos veikos (2017 m. rugpjūčio 19 d.) padarymo ne tik, kad nepadarė jokių išvadų dėl savo neteisėto elgesio, tačiau dar kartą vairavo automobilį būdamas neblaivus (2017 m. rugsėjo 6 d.). Nuteistasis visiškai ignoravo teismo sprendimą uždrausti jam naudotis specialia teise ir toliau vairavo transporto priemones. Šios aplinkybės parodo, kad apelianto teiginiai, jog jis gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, yra sąlygoti tik noro pagerinti savo teisinę padėtį ir sušvelninti baudžiamąją atsakomybę.
  5. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantas praeityje yra teistas 9 kartus, daug kartų baustas administracine tvarka. Pažymėtina, kad ankstesnės poveikio priemonės K. S. elgesiui jokios teigiamos įtakos neturėjo. Nors apeliantas skunde nurodo, kad yra nepagrįstai stigmatizuojamas ir baudžiamas, tačiau kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo asmenį charakterizuojančias aplinkybes ir padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl jam skirtinos bausmės. Kaip matyti iš apelianto asmenybę charakterizuojančių duomenų, jis nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių, nevertina savo padarytų veiksmų kritiškai ir visiškai nedaro dėl jų išvadų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė K. S. griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.
  6. Pažymėtina, kad už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 1 (vienerių) metų, o už BK 243 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą gali būti skiriama arešto bausmė. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad nėra nustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, į tai, kad apeliantas charakterizuotinas neigiamai, už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje, paskyrė didesnę bausmę, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (10 (dešimt) mėnesių už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų), už BK 243 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną baudžiamąjį nusižengimą paskyrė po 40 (keturiasdešimt) parų areštu, kas yra arti bausmės, skiriamos už šį baudžiamąjį nusižengimą, maksimumui. Tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę paskirtas bausmes sudėti visa apimtimi, pasirinko apeliantui palankesnį bausmių bendrinimo būdą (bausmes sudėjo iš dalies) ir paskyrė galutinę 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, remiantis BK 641 straipsniu, dar sumažinta vienu trečdaliu. Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas apeliantui bausmę tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veika, tiek su apelianto asmenybe ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, ją švelninti skunde nurodytais motyvais, pagrindo nėra.
  7. Apeliantas prašo jam už nusikalstamas veikas paskirtą bausmę nustatyti atlikti atvirojoje kolonijoje. Kolegija pažymi, kad bausmės atlikimo vietos nustatymas yra išimtinė baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. BK 50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Taigi baudžiamasis įstatymas nenustato formalių kriterijų, į kuriuos teismas privalėtų atsižvelgti parinkdamas pataisos įstaigos rūšį, teismui leidžiama spręsti kiekvienu konkrečiu atveju pačiam, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.
  8. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose. Tačiau ši BVK nuostata nesaisto teismo nustatant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigą. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad K. S. jam paskirtą bausmę turi atlikti pataisos namuose. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantas nuteistas už dviejų tyčinių nusikaltimų ir dviejų baudžiamųjų nusižengimų padarymą, jis nuteistas dešimtą kartą, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui už ankščiau padarytą nusikaltimą (2015 m. balandžio 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu ir pakeisti K. S. paskirtą bausmės atlikimo vietą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti atlikti subendrintą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir tinkamai atsižvelgiant į kaltininko asmenybę bei kitas bylos aplinkybes.
  9. Apeliantas skunde taip pat prašo taikyti BK 75 straipsnyje įtvirtintą bausmės vykdymo atidėjimą. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme toks prašymas nebuvo teikiamas ir teismas savo iniciatyva šio klausimo nesprendė. Nors formalūs pagrindai taikyti BK 75 straipsnyje įtvirtintas nuostatas K. S. atveju yra, tačiau taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuostatų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Nagrinėjamu atveju, įvertinus K. S. padarytas nusikalstamas veikas bei jo asmenybę, kolegija mano, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti netaikant realaus laisvės atėmimo. Kaip minėta, apeliantas nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas, paskutinį kartą teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimą (2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje), akivaizdu, kad paskirtos bausmės teigiamo poveikio neturėjo, o apeliantas ir toliau pažeidinėja įstatymus, negerbia visuomenėje nusistovėjusi taisyklių ir savo neteisėtu veikimu kelią realų pavojų kitiems asmenims.
  10. Įvertinus visa tai, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, skunde pateiktas argumentais pagrindo nėra.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11atmesti nuteistojo K. S. apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai