Byla 2A-189-330/2015
Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia bei turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe; trečiasis asmuo – S. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1083-480/2014 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams Z. S., P. S., G. S. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia bei turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe; trečiasis asmuo – S. S..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė J. S. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiais 2009 m. vasario 20 d. pirkimo - pardavimo sutarties ir perdavimo - priėmimo akto dalis dėl sandorio šalies (pirkėjo) negaliojančiomis bei nustatyti, kad nekilnojamojo turto – buto su priklausiniu (garažu), esančio ( - ), pirkėjai yra buvę sutuoktiniai ieškovė J. S. ir atsakovas G. S.. Ieškovė taip pat prašė pripažinti, kad 2009 m. vasario 20 d. pirkimo - pardavimo sutarties ir perdavimo - priėmimo akto pagrindu įgytas butas su priklausiniu – garažu, esantys Nemakščių g. 3-19, Kaune, yra bendroji jungtinė buvusių sutuoktinių J. S. ir G. S. nuosavybė.

5Ieškovė nurodė, kad 2004 metų pavasarį išvyko laikinai gyventi ir dirbti į Didžiąją Britaniją, kur tuo metu jau buvo apsistojęs jos sutuoktinis atsakovas G. S.. Ieškovė paaiškino su sutuoktiniu išvykę į užsienio valstybę siekdami užsidirbti ir susitaupyti pinigų būsto Lietuvoje pirkimui. Ieškovė nurodė pirmuosius trejus metus dirbusi gėlių fabrike ir vidutiniškai uždirbdavusi apie 1 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (toliau – svarai) per mėnesį, vėliau 4 metus dirbo kitame fabrike ir uždirbdavo apie 1 200 svarų per mėnesį, 2007-2011 metais laisvu nuo darbo laiku prižiūrėjo draugės vaiką ir gaudavo dar apie 240 svarų per mėnesį. Dirbo ir jos buvęs sutuoktinis – atsakovas G. S.. Šeima gyveno taupiai, neleido pinigų pramogoms, nevažiavo atostogauti, gyveno viename kambarėlyje. 2009 metų pradžioje nusprendė įsigyti butą ( - ), o kadangi tuo metu neturėjo galimybės skubiai grįžti į Lietuvą, todėl sutuoktinis susitarė su pusbroliu (trečiuoju asmeniu byloje) S. S., kad butą šis nupirks savo vardu, o sutuoktiniams sugrįžus į Lietuvą, perrašys jį tikriesiems buto pirkėjams – ieškovei ir jos sutuoktiniui. Visais buto pirkimo reikalais rūpinosi ieškovės sutuoktinis, kuriuo ieškovė visiškai pasitikėjo. Ieškovė nurodė, kad 2009 metų vasario mėnesį pervedė sutaupytus 15 000 svarų į sutuoktinio nurodytą atsakovės Z. S. sąskaitą banke (sutuoktinis tuo metu buvo išvykęs į Škotiją), taip pat ir sutuoktinis pervedė apie 70 000 svarų. 2009 - 2010 metų laikotarpiu sutuoktiniai pirko baldus Anglijoje ir juos vežė į Lietuvoje nupirktą butą. Ieškovė nurodė, jog po buto įsigijimo kiekvieną vasarą, grįžus į Lietuvą, visa šeima apsistodavo šiame bute. Ieškovė paaiškino, jog santuokos nutraukimo byloje minėto sandorio neginčijo ir neprašė pripažinti butą bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi atsakovas G. S. žadėjo grąžinti jos sumokėtus pinigus, jeigu ji nereikš pretenzijų į šį butą.

6Atsakovas G. S. su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad tarp jo ir pusbrolio S. S. nuo mažų dienų buvo susiklostę draugiški santykiai, jie pasitikėjo vienas kitu. Tarpusavio susitarimu S. S. savo sukauptas lėšas patikėdavo G. S., o šis jas įnešdavo į atskirą G. S. vardu atidarytą banko sąskaitą Didžiojoje Britanijoje dėl palankesnių bankinių palūkanų. Taip pat nurodė, jog gyvendamas santuokoje su ieškove neturėjo santaupų, todėl pusbrolis jam paskolino 40 000 Lt (11 584,80 Eur) atsiskaityti už įsigytą žemės sklypą bei apmokėti už teisinę pagalbą sprendžiant teisinius ginčus, taip pat paskolino 20 000 Lt (5 792,40 Eur) už įsigytą garažą. 2008 metų pabaigoje prasidėjus Didžiosios Britanijos valiutos kurso nuosmukiui, S. S. nusprendė investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, susirado parduodamą (ginčo) butą ir todėl paprašė grąžinti tiek jo investuotas, tiek paskolintas lėšas. Atsakovas tvirtino pusbrolio reikalavimą įvykdęs ir jo lėšas pervedęs į S. S. motinos – atsakovės Z. S. sąskaitą. Atsakovo teigimu, 15 000 svarų, kurie buvo skirti pusbrolio suteiktai paskolai grąžinti, ieškovė pervedė ne iš savo santaupų. Šios lėšos tą pačią dieną (pervedimo atlikimo dieną) grynais buvo įneštos į ieškovės sąskaitą. Atsakovas paaiškino su ieškove ginčo turto pirkime nedalyvavęs bei šiam turtui įsigyti lėšų neturėjęs, kadangi gyvenant Didžiojoje Britanijoje bendrai su ieškove galėjo sutaupyti tik po 200-300 svarų per mėnesį. Paaiškino, kad atvykęs su šeima į Lietuvą atostogų, apsistodavo ginčo bute, tačiau tik dėl draugiškų jį ir tetą bei pusbrolį siejusių santykių.

7Atsakovė Z. S. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ginčo butą išsirinko ir derybas su pardavėjais vedė jos sūnus trečiasis asmuo S. S., kurio paprašyta, sutiko, jog butas būtų nupirktas jos ir sutuoktinio P. S. vardu. Pasak atsakovės, atsakovo G. S. pervestas lėšas ji išgrynino ir perdavė sūnui S. S..

8Trečiasis asmuo S. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 2002 - 2009 metų laikotarpiu savo lėšas (santaupas) laikė pusbrolio G. S. banko sąskaitoje dėl geresnių taupymo sąlygų, o 2009 metais prasidėjus svaro nuosmukiui nusprendė tas lėšas investuoti į kitą sritį, todėl paprašė G. S. patikėtas santaupas ir 60 000 Lt (17 377,20 Eur) sumą, skirtą paskolos grąžinimui, pervesti į mamos Z. S. sąskaitą. Šios lėšos buvo panaudotos ginčo butui pirkti. Trečiasis asmuo nurodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu dar nebuvo apsisprendęs dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvoje, čia jautėsi nesaugus, todėl tėvų paprašė, kad butas būtų nupirktas jų vardu.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės J. S. atsakovų Z. S., G. S. ir trečiojo asmens S. S. naudai šių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė neneigė nedalyvavusi ginčo turto paieškoje, apžiūroje, derybose dėl sandorio, teigdama, jog tuo užsiėmė sutuoktinis atsakovas G. S.. Be to, teismas akcentavo, jog pastarasis neigė savo dalyvavimą buto pirkime, kaip ir tai, jog jis prašė atsakovės Z. S. ar trečiojo asmens S. S. savo vardu įsigyti ginčo turtą. Teismas pritarė atsakovo argumentams, jog nebuvo kliūčių ginčo turtą įsigyti savo vardu – turėjo galimybę atvykti į Lietuvą ir sudaryti sutartį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, padarė išvadą, jog ginčijamas sandoris iš tiesų yra apsimestinis, tačiau Z. S. buvo ne ieškovės J. S. ir G. S., o trečiojo asmens (savo sūnaus) S. S. statytinė. Teismas pažymėjo, jog buto pardavėjų nepavyko rasti ir apklausti dėl ginčui reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstais ir išsamiais laikė S. S. paaiškinimus dėl ginčo turto įsigijimo aplinkybių, tikrųjų apsimestinio sandorio sudarymo tikslų bei finansinių galimybių. Įvertinęs šalių pateiktus įrodymus teismas padarė išvadą, jog trečiasis asmuo S. S. buvo finansiškai pajėgesnis įsigyti ginčo turtą nei J. S. ir G. S.. Teismas ieškovės argumentus ir skaičiavimus dėl galimybės sutaupyti ginčijamo sandorio sudarymui reikalingas lėšas laikė nepagrįstais ir hipotetiniais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, jog iš ieškovės sąskaitos pervesta 15 000 svarų suma nebuvo ieškovės santaupos, skirtos buto įsigijimui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė tik iš dalies pagrindė Didžiojoje Britanijoje iki ginčijamo sandorio sudarymo gautas pajamas, tikėtinai nurodė sutuoktinio gautas pajamas, negalėjo tiksliai nurodyti sutuoktinio pervestos į Z. S. sąskaitą lėšų sumos, nepateikė duomenų, pagrįstų skaičiavimais ir įrodymais, apie šeimos išlaidas 2004-2009 metais, nenurodė ir negalėjo paaiškinti, iš kokių lėšų santuokos metu buvo įgytas žemės sklypas ir garažas, nepaneigė G. S. ir S. S. paaiškinimų dėl paskolos suteikimo bei S. S. sukauptų lėšų saugojimo. Teismas akcentavo, jog ieškovės ir jos sutuoktinio pervestų lėšų nevisiškai pakako ginčo butui įsigyti, tačiau ieškovė nepaaiškino, kas sumokėjo kainos skirtumą ir padengė sandorio sudarymo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovė su sutuoktiniu po ginčijamo sandorio sudarymo buvo grįžę į Lietuvą, tačiau nerealizavo siekio perrašyti butą savo vardu. Teismas pažymėjo, jog trečiojo asmens paaiškinimais, butas įsigytas lėšų investavimo tikslu, todėl ieškovės šeimos apsigyvenimo ginčo bute atvejai nepatvirtina, kad butas buvo įsigytas pačios ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio. Teismas vertino, kad ieškovė jos nurodytų aplinkybių dėl baldų įsigijimo ginčo buto apstatymui nepagrindė įrodymais, o klausimo dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu bei buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ieškovė nekėlė ištuokos byloje. Teismas akcentavo aplinkybę, kad ieškovė tik 2013 metų rugpjūčio mėnesį reiškė pretenzijas dėl 15 000 svarų. Teismas nesivadovavo liudytojų paaiškinimais, kadangi jie prieštaravo kitiems bylos duomenims, be to, apklausti liudytojai yra ieškovei artimi asmenys. Teismas aiškino, jog ir atsakovus bei trečiąjį asmenį sieja artimi, giminyste paremti santykiai, tačiau jų sutampančius paaiškinimus pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nevertino išvestinio reikalavimo dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Apeliaciniu skundu ieškovė J. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog finansiškai labiau pajėgus 2009 metais įsigyti ginčo butą buvo trečiasis asmuo S. S., nei J. S. ir G. S.. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ji su sutuoktiniu į Didžiąją Britaniją išvyko siekdami sutaupyti pinigų nuosavam būstui įsigyti. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė per ketverius metus uždirbo iki 198 632 Lt (57 527,80 Eur). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo G. S. pajamos buvo minimalios. Apklaustas posėdyje atsakovas neneigė kartais nelegaliai dirbęs vairuotoju. Kadangi jis yra jaunas ir sveikas žmogus, manytina, kad jis uždirbo tiek pat, kiek ir ieškovė arba net daugiau. Teismas nevertino ieškovės taupomosios sąskaitos išrašų. S. S. deklaracijų duomenys patvirtina, kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu neuždirbo daugiau nei ieškovė.
  2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, paremtų skaičiavimais ir įrodymais apie šeimos išlaidas, kad negalėjo paaiškinti, už kokias lėšas buvo įsigytas kitas nekilnojamasis turtas, ir nepaneigė atsakovo paaiškinimų dėl S. S. suteiktos paskolos. Atsakovų versija dėl 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos nepagrįsta įrodymais. Paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Teismas nepagrįstai ieškovei perkėlė atsakovo nurodytų aplinkybių dėl paskolos suteikimo ir grąžinimo bei dėl S. S. atsakovui perduotų lėšų saugojimo (įnešimo į sąskaitą) įrodinėjimo (aplinkybių paneigimo) naštą.
  3. Atsakovas neįrodė S. S. lėšų investavimo fakto, nenurodė banko sąskaitos, kurioje buvo laikomos lėšos (su palūkanomis), nenurodė kokie investavimo instrumentai buvo naudoti. Atsakovo pateikta banko pažyma patvirtina, kad atsakovas galėjo pateikti šios sąskaitos duomenis už ginčo sandorio sudarymo laikotarpį. Atsakovo argumentai dėl neatskleisto atstovavimo prieštarauja Investavimo paslaugų direktyvai. Byloje neįrodytos nei šių lėšų perdavimo atsakovui, nei įnešimo į sąskaitą aplinkybės.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų apklausos duomenimis. Teismas nenurodė, kokiems konkrečiai įrodymams prieštarauja liudytojų parodymai. Liudytojai patvirtino, jog ieškovė su sutuoktiniu į Didžiąją Britaniją išvyko turėdami tikslą sutaupyti lėšų butui, ieškojo buto.
  5. Teismas nevertino aplinkybės, kad butą interneto skelbimuose sudaro ieškovė su sutuoktiniu, nevertino atsakovės Z. S. teiginių, jog lėšas buto išlaikymui siuntė ir G. S.. Neįrodyta, jog derybas dėl buto įsigijimo vedė išimtinai trečiasis asmuo S. S..
  6. Vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti priešingą išvadą, kad ginčo sandoryje ieškovė ir atsakovas G. S. yra tikrieji buto pirkėjai.

14Atsakovai G. S., Z. S., P. S. ir trečiasis asmuo S. S. prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės J. S. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovė turto padalijimo klausimus išsprendė santuokos nutraukimo byloje, todėl teismas pagrįstai vertino aplinkybę, jog nurodytoje byloje ieškovės buvo patvirtinta, kad turtas padalintas teisingai. Teismas pagrįstai nustatė, kad Jurgitos ir G. S. šeima niekada nebuvo finansiškai pajėgi įsigyti savo lėšomis ginčo butą. Atsakovų pateikti duomenys patvirtina, kad G. S., įvertinus jo bedarbystės laikotarpius, gaudavo tik minimalias pajamas. Pažymėjo, jog G. S. neneigė taupymo fakto, tačiau teigė, jog santaupų pakako tik paskolai atiduoti, bet ne didelės vertės būstui įsigyti. G. S. pervestos Z. S. lėšos nėra bendroji jungtinė nuosavybė, jos negali būti laikomos užgyventu turtu. Šios lėšos atsakovo buvo tik valdomos, jos įgytos teisėtoje S. S. veikloje ir buvo patikėtos G. S. investuoti. Patikėtos lėšos buvo laikytos atsakovo vardu atidarytoje sąskaitoje HSBC banke ir trečiajam asmeniui grąžintos dėl svaro kurso pokyčių, šiam siekiant investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Nurodė, kad ginčijamą sandorį derino ir sudarė Z. S. kartu su sūnumi S. S. ir tai paneigia aplinkybę, kad Z. S. veikė kaip statytinė. Įgytą turtą valdė Z. S. savo nuožiūra, apmokėdavo jo valdymo išlaidas. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovė visuomet žinojo ginčo lėšų kilmę, todėl nei santuokos nutraukimo procese, nei vėliau nekėlė klausimo dėl šių lėšų.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

17Dėl apsimestinio sandorio sudarymo ir ginčo esmės

18Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio normų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys.

19Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinyje pareikštus reikalavimus grindžia 2009 m. vasario 20 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kuria R. K. ir E. K. pardavė atsakovams Z. S. ir P. S. butą, esantį ( - ) (ankstesnis adresas ( - )), ( - ), su priklausiniu – garažu, 2009 m. vasario 20 d. perdavimo - priėmimo akto, kuriuo atsakovai Z. S. ir P. S. iš pardavėjų priėmė šį turtą, neatitiktimi tikriesiems šio teisinio santykio subjektams. Minėta, jog tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atsakovai Z. S. ir P. S. (ieškovės sutuoktinio atsakovo G. S. giminaičiai ir trečiojo asmens S. S. tėvai) yra statytiniai, kurių dalyvavimas ginčijamo sandorio sudaryme (dėl nekilnojamojo turto įgijimo) buvo reikalingas pridengiant tikrąsias sandorio šalis (tikruosius pirkėjus) ieškovę bei atsakovą G. S. (sandorio sudarymo metu jie buvo sutuoktiniai). Ieškovės pozicijos esmę sudaro aplinkybė, jog ginčijamame sandoryje dėl buto su priklausiniu įgijimo tikrieji pirkėjai buvo Jurgita ir G. S.. Ieškovė nurodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu tikrųjų pirkėjų nebuvo Lietuvoje, todėl statytinių buvo paprašyta nupirkti turtą šių vardu, tam tikslui ieškovė su sutuoktiniu prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą iš užsienio valstybėje veikiančio banko pervedė lėšas atsakovei Z. S., kuriomis buvo atsiskaityta su buto pardavėjais. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, pripažinus negaliojančiu sandorį jo dalyje dėl pirkėjų, ieškovė prašė ginčo turto pirkėjais pripažinti ieškovę bei jos sutuoktinį G. S. bei šį turtą pripažinti jų bendrąja jungtine nuosavybe.

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

21Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant, ar ginčijamas pirkimo - pardavimo sandoris laikytinas apsimestiniu dėl sandorio subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sudarymo (sąlygų), įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti ginčo turto pardavėjų ir pirkėjų, nurodytų sutartyje, susitarimus sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikruosius pirkėjus ir kt. Kolegija pažymi, jog išsamus šių aplinkybių įvertinimas reikalauja nustatyti ne tik vidinę ginčijamo sandorio šalių valią, buvusią sandorio sudarymo metu, bet ir analizuoti ginčijamo sandorio vykdymo eigą bei kitas reikšmingas aplinkybes.

22Dėl finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą vertinimo

23Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus duomenis ir paaiškinimus, nustatė, jog trečiasis asmuo S. S. buvo finansiškai pajėgesnis nei ieškovės šeima įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus ir skaičiavimus dėl galimybės sutaupyti ginčijamo sandorio sudarymui reikalingas lėšas pripažino nepagrįstais ir hipotetiniais. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovė nepateikė skaičiavimų ir objektyvių duomenų apie šeimos patirtas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas tarpusavyje vertino tiek ieškovės šeimos, tiek trečiojo asmens S. S. finansines galimybes įsigyti ginčo turtą ir priėjo prie išvados, jog pagal ginčui aktualiu laikotarpiu gautas pajamas tokias galimybes turėjo tik trečiasis asmuo. Apeliantė nesutinka su šiomis teismo išvadomis. Apeliantės teigimu, teismui nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti objektyvūs duomenys turėjo lemti padarymą labiau tikėtinos išvados, jog ginčo butą įsigyti buvo pajėgūs ieškovė su sutuoktiniu. Teisėjų kolegija, atlikusi pakartotinį įrodymų vertinimą, šiuos apeliantės argumentus laiko iš esmės pagrįstais.

24Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010;2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

25Iš ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties matyti, jog sandorio kaina sudarė 290 000 Lt (83 989,81 Eur) sumą. Tiek atsakovo G. S. ir trečiojo asmens S. S. teigimu, tiek šių asmenų pozicijai iš esmės pritarusio pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė ir atsakovas G. S. tokios sumos negalėjo sutaupyti. Pasak atsakovo G. S., ieškovės pajamos nebuvo didelės, o įvertinus pakankamai dažnus ir ilgus atsakovo bedarbystės laikotarpius, jo paties pajamos buvo minimalios. Atsakovo aiškinimu, bendros šeimos pajamos leisdavo sutaupyti ne didesnę nei 200-300 svarų sumą per mėnesį, o šios santaupos buvo išleidžiamos atostogoms Lietuvoje. Teisėjų kolegija tokį atsakovo G. S. pateiktą ginčo laikotarpiu ieškovės šeimos gautų pajamų masto pagrindimą vertina kaip pernelyg pesimistišką bei subjektyvų, o teismo išvadą dėl ieškovės galimos sukaupti santaupų sumos – kaip nepagrįstą. Šioje apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalyje lyginant ieškovės šeimos ir trečiojo asmens finansinius pajėgumus įsigyti ginčo turtą, aktualus yra 2004-2009 metų laikotarpis, t. y. laikas nuo momento, kuomet atsakovas G. S. išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją, iki to momento, kada buvo sudaromas ginčijamas sandoris. Ieškovės pateikti objektyvaus turinio duomenys: taupomosios ir einamosios sąskaitų, atidarytų Didžiosios Britanijos banke, išrašai, darbovietės pažyma apie ieškovės darbo laikotarpį, jai mokėtą vidutinį valandinį darbo užmokestį, darbo savaitės trukmę, informacija apie ieškovės nuo 2004 metų gauto kassavaitinio darbo užmokesčio dydį; šių duomenų pagrindu ieškovės atlikti paskaičiavimai apie iš tokių pajamų sutaupytas lėšas leidžia sutikti su apeliantės argumentais, jog ginčui aktualiu laikotarpiu vien ieškovės uždirbtų lėšų suma galėjo siekti 198 632 Lt (57 527,80 Eur). Teisėjų kolegija, ištyrusi ieškovės einamosios ir taupomosios sąskaitų išrašus, pastebi, kad jie nepagrindžia viso nurodyto ginčui aktualaus laikotarpio pajamų, kad nėra išsamių duomenų apie lėšų judėjimą sąskaitose ir sukauptas ar išgrynintas sumas nuo ieškovės atvykimo į užsienio valstybę, taip pat nėra duomenų apie taupomojoje sąskaitoje buvusių lėšų likutį jas pervedant į atsakovės Z. S. sąskaitą. Kita vertus, teismo žinioje esančių sąskaitų (išrašų) duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė be gautų pajamų iš darbinės veiklos, kurios buvo pervedamos į jos einamąją sąskaitą, turėjo ir kitos rūšies pajamų. Kaip matyti iš taupomosios sąskaitos išrašų, ieškovė tiek įvairaus dydžio grynųjų pinigų įnašais, tiek reguliariai gaunamais pavedimais nuolat kaupė santaupas. Sąskaitos išrašai patvirtina, jog sukaupus reikšmingesnes lėšų sumas, santaupos būdavo išgryninamos. Pavyzdžiui, ieškovė 2007 m. gegužės mėnesį į taupomąją sąskaitą įnešė 8 000 svarų, per pusmetį pavedimais iš einamosios sąskaitos padidino santaupų sumą iki 8 600 svarų sumos, iš kurios išgryninus 5 000 svarų, netrukus vėl įnešė grynaisiais 4 000 svarų; iki 2008 metų spalio mėnesio pavedimais iš einamosios sąskaitos padidinusi santaupų sumą iki 8 915 svarų, išgrynino 8 800 svarų ir vėliau šioje sąskaitoje kaupė santaupas pervesdama 100-200 svarų sumas iš einamosios sąskaitos. Nors ieškovės vardu atidarytų banko sąskaitų išrašai nepatvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovė iš darbinės veiklos pajamų viena būtų sukaupusi ginčo turtui įsigyti reikalingą santaupų sumą, tačiau sudaro pakankamą pagrindą pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog ieškovė su sutuoktiniu atvyko į užsienio valstybę turėdami tikslą sukaupti reikšmingą lėšų sumą, jog tas tikslas buvo nuosekliai realizuojamas – lėšos buvo kaupiamos tiek banko taupomojoje sąskaitoje, tiek gaunamų grynųjų pinigų pavidalu. Analizuoti duomenys patvirtina, jog apeliantė gaudavo reguliarias pajamas, jas kaupė tiek sąskaitose, tiek grynųjų piniginių lėšų pavidalu. Tačiau teisėjų kolegija, pritardama analizuojamai apeliantės pozicijai, akcentuoja aplinkybę, jog šioje sprendimo dalyje įvertinti duomenys pagrindžia tik ieškovės pajamas ir kartu jos galimybes sutaupyti ginčo turtui įsigyti reikalingas lėšas. Todėl būtina vertinti ir ieškovės sutuoktinio – atsakovo G. S. finansines galimybes. Teisėjų kolegijos neįtikina atsakovo atsikirtimais grindžiamos aplinkybės, esą jis dirbo epizodiškai, o įvertinus bedarbystės laikotarpius – jo pajamos laikytinos tiek minimaliomis, jog apskritai negalėtų užtikrinti santaupų sukaupimo. Pirmiausia pažymėtina, kad tam tikrus duomenis apie Didžiojoje Britanijoje oficialiai gautas pajamas pirmosios instancijos teismui pateikė pats atsakovas. Akivaizdu, jog bylos nagrinėjimo metu atsikirsdamas į ieškinio argumentus dėl tikėtinai gautų pajamų, jis nebuvo suinteresuotas objektyviu ir visišku šios aplinkybės nustatymu. Aplinkybės (kaip nurodoma pačių ginčo šalių), jog dirbti į Didžiąją Britaniją pirmasis atvyko atsakovas G. S., o sutuoktinė (ieškovė) atvyko vėliau (dar vėliau – ir su nepilnamečiu vaiku), nepagrindžia atsakovo pozicijos dėl gaunamų pajamų ir galimybių sutaupyti. Analizuojama persikėlimo į užsienio valstybę seka leidžia manyti, jog ieškovė dirbti atvyko sutuoktiniui jau įsitvirtinus užsienio valstybėje bei jos darbo rinkoje. Logiško ir atsakingo elgesio standartui prieštarautų toks modelis, kuomet atsakovas, neturėdamas stabilių pajamų ir aiškių perspektyvų tiek užtikrinti normalias šeimos pragyvenimo sąlygas, tiek galimybes užsidirbti, siūlytų į užsienio valstybę persikelti sutuoktinei su nepilnamečiu vaiku. Kita vertus, atsižvelgiant į teismo analizuotus atsakovo oficialių pajamų dydžius, kolegija neturi pagrindo išvadai, jog atsakovo gaunamos pajamos buvo minimalios. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl atsakovo gauto darbo užmokesčio dydžio, tiek atsakovui mokėtos darbo ieškančio asmens pašalpos, leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovas gaudavo taip pat reguliarias pajamas. Atsakovas neneigė ieškovės teiginių, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo jaunas, sveikas bei aktyvus darbo rinkos dalyvis. Teismo 2014 m. gegužės 5 d. posėdžio metu atsakovas pripažino, kad oficialios bedarbystės laikotarpiais jis uždarbiavęs nelegaliai (dirbo atsitiktinius darbus, vežė antikvarinius baldus, juos taisė ir pan.). Todėl vertintina, jog atsakovas, nors tam tikrais laikotarpiais ir neturėdamas oficialaus darbo, iš nurodytos veiklos gaudavo pajamų, be to, jam buvo mokama darbo ieškančio asmens pašalpa. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovė laikėsi pozicijos, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jos šeima gyveno minimalius poreikius tenkinančiame būste, vertėsi taupiai, vengė nebūtinų išlaidų, nepramogavo ir neatostogavo. Šių argumentų iš esmės neneigė ir atsakovas G. S.. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovės šeima būtų turėjusi didesnių (nekasdienių buitinių) išlaidų ar įsigijusi brangesnio turto. Įvertinusi apeliantės pateiktus duomenis, pagrindžiančius jos gautas pajamas, lėšų judėjimą ieškovės sąskaitose ir galimybes taupyti lėšas, byloje nustatytus duomenis dėl atsakovo G. S. darbinių ir kitų galimų pajamų, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovė ir atsakovas ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo finansiškai pajėgūs įsigyti šio sandorio objektą.

26Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo vertinimu, trečiasis asmuo S. S. buvo finansiškai pajėgesnis, lyginant su ieškovės šeima, įsigyti ginčo turtą. Teismas pritarė tiek trečiojo asmens, tiek atsakovo G. S. analogiškiems teiginiams dėl trečiojo asmens finansinės padėties. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs S. S. pateiktas metines pajamų deklaracijas, pagal kurias šis deklaravo 2004 metais turėjęs 7 000 Lt (2 027,34 Eur) pajamų, 2005 metais – 66 953 Lt (19 390,64 Eur), 2006 metais – 32 500 Lt (9 412,65 Eur), 2007 metais – 68 064 Lt (19 712,70 Eur), 2008 metais – 93 100 Lt (26 963,62 Eur) (t. 2, b. l. 91-105), taip pat aplinkybę, jog šis asmuo 2002 m. gegužės 8 d. duomenimis asmeninėje sąskaitoje turėjo 3 007,21 Eur santaupų (t. 2, b. l. 52-57). Deklaracijose nurodytas pajamas trečiasis asmuo teigė gavęs atlikdamas statybos darbus pagal verslo liudijimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos trečiojo asmens bendros pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą (267 617 Lt) nesiekia ginčo sandorio vertės, nors jai yra artimos. Tačiau kolegija negali daryti išvados, jog jos esmingai skiriasi nuo ieškovės nurodytų ir faktiniais duomenimis pagrįstų pajamų, gautų Didžiojoje Britanijoje. O pritarus ieškovės pozicijai, jog atsakovas G. S. taip pat turėjo sistemingas (tiek oficialias, tiek ir neoficialias) pajamas, manytina, jog ieškovės šeimos bendros pajamos galėjo dvigubai viršyti trečiojo asmens pajamas. Trečiasis asmuo teigė užsidirbęs ir būdamas Airijoje (iki statybų verslo Lietuvoje pradžios), tačiau trečiojo asmens pateikti duomenys pagrindžia tik 3 007,21 Eur santaupų turėjimą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovė nepateikė duomenų apie jos šeimos išlaidas 2004-2009 metų laikotarpiu. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šia aplinkybe, tačiau pastebi, jog minėtas išlaidų faktorius nebuvo analizuojamas trečiojo asmens finansinio pajėgumo vertinimo kontekste. Tai yra, teismas nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su trečiojo asmens šeimynine padėtimi, ginčui aktualiu laikotarpiu turėtais finansiniais įsipareigojimais ar veiklos pagal verslo liudijimą pelningumu. Neabejotina, kad statybos procese sukuriami produktai (daiktai) reikalauja atitinkamų sąnaudų (kaštų). Vien ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo deklaravo gavęs pirmiau nurodyto dydžio pajamas, neleidžia daryti išvados, jog visos šios lėšos galėjo būti skirtos ginčo turtui įsigyti. Pirmosios instancijos teismo liko neįvertintas atsakovų ir trečiojo asmens pareiškimas, esą tuo pačiu ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovui G. S. dar buvo suteikta paskola žemės sklypui ir garažui įsigyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog asmens teikiama deklaracija neatitinka oficialiajam įrodymui keliamų sąlygų viseto. Todėl šis dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010). Todėl tiek trečiojo asmens S. S. argumentai dėl jo geros finansinės padėties, tiek atsakovo G. S. itin pesimistinis savo šeimos finansinio pajėgumo vertinimas, grindžiami pajamų deklaracijomis, t. y. duomenimis, kurių šaltiniai yra patys deklaruojantieji, turėjo būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis. Teismo posėdyje trečiasis asmuo nurodė pasistatęs gyvenamąjį namą, kuriame gyvena, tačiau liko neįvertinos aplinkybės, ar šis namas buvo statomas ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir sudarytas ginčijamas sandoris). Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija prieina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu trečiojo asmens S. S. finansinė padėtis buvo žymiai geresnė už ieškovės šeimos padėtį, o ieškovė neįrodė, kad jos šeima galėjo uždirbti ir sutaupyti ginčo turtui įsigyti reikalingą pinigų sumą.

27Dėl paskolos suteikimo ir jos grąžinimo bei trečiojo asmens lėšų investavimo aplinkybių

28Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. vasario 11 d. į atsakovės Z. S. sąskaitą, esančią „Swedbank“, AB ieškovė (apeliantė) J. S. pervedė 15 000 svarų, o 2009 m. vasario 12 d. atsakovas G. S. pervedė 57 000 svarų (t. 1, b. l. 92). Apeliantė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog šios trečiojo asmens S. S. motinai atsakovei Z. S. pervestos lėšos priklausė ieškovės ir atsakovo G. S. šeimai. Apeliantės teigimu, už šias lėšas trečiasis asmuo S. S. savo vardu turėjo nupirkti ieškovės ir atsakovo G. S. išsirinktą ginčo butą. Atsakovas G. S. ir trečiasis asmuo S. S. šiuos apeliantės teiginius neigė. Nurodė, kad pervestos lėšos ieškovės ir atsakovo šeimai nepriklausė: 15 000 svarų suma buvo skirta trečiojo asmens suteiktos atsakovui G. S. 60 000 Lt paskolos grąžinimui, o 57 000 svarų suma priklausė trečiajam asmeniui S. S., kuri jo prašymu investavimo tikslais buvo saugoma atsakovo G. S. vardu atidarytoje sąskaitoje Didžiosios Britanijos banke. Nurodė, jog už suteiktą paskolą atsakovas G. S. (gyvendamas santuokoje su ieškove) įsigijo garažą, esantį ( - ), ir dalį žemės sklypo, esančio ( - ). Paaiškino, kad šio turto įgijimo metu atsakovas G. S. su sutuoktine neturėjo sandoriams sudaryti reikalingų lėšų. Atsakovo ir trečiojo asmens teigimu, krentant svaro kursui, trečiasis asmuo nusprendė užsienio banko sąskaitoje esančias lėšas investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, todėl pareikalavo atsakovo G. S. sugrąžinti tiek investuotas lėšas, tiek paskolos sumą, pervedant į nurodytą trečiojo asmens motinos atsakovės Z. S. sąskaitą. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu neigė ne tik atsakovą ir trečiąjį asmenį siejusius paskolos teisinius santykius, bet ir aplinkybę, jog atsakovas G. S. ginčui aktualiu laikotarpiu patikėjimo teise valdė pusbroliui (trečiajam asmeniui S. S.) priklausančias lėšas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens aiškinimu dėl ginčo lėšų pervedimo aplinkybių. Teismas akcentavo, jog ieškovė negalėjo nurodyti šaltinio lėšų, už kurias buvo nupirktas garažas ir dalis žemės sklypo ( - ). Su šia teismo išvada nesutikdama, apeliantė nurodė, kad atsakovo ir trečiojo asmens versija dėl paskolos suteikimo ir lėšų investavimo nepagrįsta objektyviais (rašytiniais) įrodymais, o teismas be pagrindo šių aplinkybių įrodinėjimo (neigimo) pareigą perkėlė ieškovei. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

29Teisėjų kolegija pirmiausia vertina pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus dėl 60 000 Lt (17 377,20 Eur) dydžio paskolos suteikimo. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą (CK 6.871 straipsnio 1 dalis) fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų. Apeliantė pagrįstai akcentuoja, jog tokios formos sutartis nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta.

30Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; kt.). CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011; kt.). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką ir dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad rašytinės sandorių formos reikalavimas ir draudimas remtis liudytojų parodymais šį reikalavimą pažeidus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) įstatyme nustatyti tam, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose sukurtų daugiau stabilumo, sumažintų ginčų tikimybę bei palengvintų kilusių ginčų sprendimą, o ne tam, kad pasunkintų civilinę apyvartą ir įrodinėjimo procesą. Rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus. Dėl rašytinių įrodymų privalumų, lyginant su liudytojų parodymais, kai kurios aplinkybės, tarp jų – ir sandorio, sudaryto nesilaikius privalomos rašytinės formos, sudarymo ar įvykdymo faktas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas G. S. ir trečiasis asmuo S. S. nebuvo sudarę rašytinės 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos sutarties, tačiau, jų nuomone, šis sandorio (be kita ko, jau įvykdyto) trūkumas nedraudžia sutarties sudarymą įrodinėti liudytojų parodymais. Kolegija pažymi, jog toks argumentas iš esmės atitinka paminėtą teisinį reguliavimą, tačiau nagrinėjamu atveju jis nėra aktualus, kadangi atsakovai šia įrodinėjimo priemone (liudytojų parodymais) paskolos sudarymo ir įvykdymo faktų neįrodinėjo. Pažymėtina, jog paskolos sutarties šalių, kurios, kaip minėta, suinteresuotos šios bylos baigtimi, subjektyvūs paaiškinimai negali būti sutapatinami su liudytojų parodymais, kuriems taikytinas objektyvumo kriterijus. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste paskolos sudarymo fakto nustatymas remiantis vien suinteresuotų šalių paaiškinimais (kad ir sutampančiais tarpusavyje), prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalys nepateikė kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių paskolos sutarties sudarymą ir įvykdymą. Todėl ši atsakovo G. S. pateikta aplinkybė laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis). Be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pateikta duomenų, kad tariama 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskola buvo suteikta žemės sklypui ir garažui, esantiems ( - ), pirkti. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo akcentavo aplinkybę, jog ieškovė negalėjo nurodyti (pagrįsti) lėšų, skirtų šiam turtui įsigyti, šaltinio. Atsakovas nepateikė žemės sklypo, esančio ( - ), dalies pirkimo - pardavimo sutarties. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas teismo posėdyje nurodė dėl šio turto (sklypo) bylinėjęsis su giminaičiais, o 40 000 Lt (11 584,80 Eur) suma buvo išleista bylinėjimosi ir teisinių formalumų tvarkymo išlaidoms. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas G. S. objektyviais duomenimis nepagrindė nei tų išlaidų realumo, nei tos aplinkybės, kad tokios išlaidos, be kita ko, ir garažui įsigyti, padengtos skolintomis lėšomis ir juolab skolintomis trečiojo asmens. Todėl kolegija konstatuoja, kad atsakovas G. S. neįrodė ne tik paskolos suteikimo fakto, bet ir galimo jos panaudojimo aplinkybių. Vien ta aplinkybė, jog ieškovės ir atsakovo šeima nedeklaravo santaupų, atsižvelgiant į tai, kad buvo pagrįstas tik garažo įsigijimo už 20 000 Lt (5 792,40 Eur) faktas, nesudaro pagrindo išvadai, jog šis turtas įsigytas iš trečiojo asmens skolintomis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo žemės sklypo rinkos vertę, buvusią ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo metu, kadangi, nesant objektyvių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, jog buvo patirtos išlaidos, lygios sklypo rinkos vertei. Kita vertus, žemės sklypo dalį ir garažą atsakovas G. S. įsigijo 2006 metų liepos - rugpjūčio mėnesiais, kuomet, kaip nustatyta, jau gyveno ir dirbo Didžiojoje Britanijoje. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas G. S. neįrodė, kad 15 000 svarų suma, ieškovės J. S. 2009 m. vasario 11 d. pervesta į atsakovės Z. S. sąskaitą, buvo skirta trečiojo asmens S. S. suteiktos atsakovui G. S. 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos grąžinimui (CPK 178 straipsnis). Kolegija pagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškovei perkėlė paskolos suteikimo, panaudojimo ir grąžinimo aplinkybių įrodinėjimo (neigimo) pareigą. Pripažinus neįrodytomis aplinkybes dėl 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos suteikimo, nėra pagrindo pritarti atsakovo G. S. ir trečiojo asmens S. S. argumentams, esą 15 000 svarų mokėjimo pavedimas buvo skirtas šiai paskolai grąžinti, o tokiu atveju teisinės reikšmės netenka ir tie argumentai, kuriais siekiama pagrįsti aplinkybę, jog pervestos lėšos nepriklausė ieškovei bei jos sutuoktiniui.

31Kaip minėta, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas G. S. 2009 m. vasario 12 d. į atsakovės Z. S. sąskaitą pervedė 57 000 svarų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus duomenis, pritarė atsakovo G. S. ir trečiojo asmens S. S. argumentams, kad šios lėšos nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui ir jo pavedimu buvo saugomos atsakovo G. S. vardu Didžiosios Britanijos banke atidarytoje sąskaitoje. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniam teismui pateiktame atsiliepime šių asmenų nurodyta, jog trečiasis asmuo Lietuvoje vykdytame statybų versle uždirbtas lėšas investavimo tikslais perdavė pusbroliui G. S., o šis sutiko neatlygintinai (tarsi atsilygindamas už anksčiau suteiktą 60 000 Lt beprocentę paskolą) savo vardu atidarytoje atskiroje sąskaitoje saugoti pusbrolio asmeniškai jam perduotas lėšas. Jie tvirtino, kad tokiu būdu per eilę kartų G. S. buvo perduota bendra 55 000 svarų suma, be to, per lėšų saugojimo laikotarpį susidarė 2 000 svarų palūkanų suma. Pasak atsakovo ir trečiojo asmens, kurių pozicijos nuoseklumą akcentavo pirmosios instancijos teismas, ėmus smukti svaro kursui, trečiasis asmuo apsisprendė santaupas (atsakovui patikėtas lėšas bei grąžintinos 60 000 Lt paskolos lėšas) investuoti į ginčo butą, todėl jo reikalavimu tiek santaupos, tiek paskolai grąžinti skirtos lėšos buvo pervestos į Z. S. sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė šių paaiškinimų nepaneigė. Apeliantė su šia teismo išvada nesutiko, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė aptariamos aplinkybės įrodinėjimo pareigą, kadangi atsakovas turėjo įrodyti trečiojo asmens santaupų perdavimo atsakovui ir jų investavimo aplinkybes. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

32Teisėjų kolegija pastebi, jog aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę rašytinės sutarties dėl lėšų investavimo ar saugojimo. Apeliantė pagrįstai nurodo, jog argumentai dėl susitarimo investuoti trečiojo asmens lėšas grindžiami tik atsakovo G. S. ir trečiojo asmens S. S. paaiškinimais. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi ir šiuo atveju sandoris dėl lėšų tvarkymo (investavimo, perdavimo patikėjimo teise, saugojimo ir pan.) turėjo būti sudaromas rašytine forma. Atsakovas G. S. jau nagrinėjant šią bylą pateikė teismui 2014 m. kovo 25 d. datuojamą patikėjimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas ir trečiasis asmuo patvirtino tarpusavio sutartinius santykius dėl ginčo lėšų investavimo (t. 2, b. l. 55). Atsakovo ir trečiojo asmens teigimu, šis dokumentas esą patvirtina formos trūkumus turinčios (sudarytos ne rašytine forma) patikėjimo sutarties sudarymo faktą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu argumentu. Pažymėtina, jog CK 1.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies, turinčios teisę sandorį nuginčyti, teisė tokį sandorį patvirtinti. Patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti. Remdamiesi šia norma, atsakovas ir trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo eigoje sudarytu patvirtinimu pareiškė apie juos siejusius sutartinius santykius. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.79 straipsnis reglamentuoja nuginčijamų sandorių patvirtinimą. Nuginčijamais sandoriais pažeidžiamos teisės, kuriomis disponuoja atitinkami asmenys, todėl jų galiojimas priklauso nuo šių asmenų valios: jie gali tokius sandorius patvirtinti, gali kreiptis į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiais. Esant teisme tokiam ginčui, priešinga šalis savo atsikirtimus gali grįsti tuo, kad kita šalis ginčijamą sandorį patvirtino. Tiek nuginčyti, tiek pripažinti sandorį galima tik tada, kai jis sudarytas. Nagrinėjamu atveju reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu (jį nuginčyti) niekas nereiškė. Byloje sprendžiamas ginčas, ar šalis (atsakovą ir trečiąjį asmenį) siejo patikėjimo teisiniai santykiai dėl trečiajam asmeniui priklausančių lėšų investavimo. Minėta, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie tokio sandorio sudarymą apskritai. Nesant sandorio, kurį galima nuginčyti ar patvirtinti (taigi ir šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams) CK 1.79 straipsnio normos netaikytinos.

33Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių aplinkybę, kad ginčo lėšos – 57 000 svarų priklausė atsakovui G. S. (tuo metu buvusiam santuokoje su apeliante). Nepateikus privalomos rašytinės sutarties, nepateikta jokių kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas ir trečiasis asmuo (kad trečiasis asmuo ginčo lėšas perdavė atsakovui investuoti, kad pastarasis šias lėšas periodiškai ir sistemingai įnešdavo į atskirą savo vardu atidarytą sąskaitą Didžiosios Britanijos banke). Įrodymais nepagrįstas šiam tikslui realizuoti atidarytos atskiros banko sąskaitos buvimas ginčui aktualiu laikotarpiu, lėšų judėjimas šioje sąskaitoje, ginčo sumos pervedimo aplinkybės. Nepagrįstas ir šių asmenų deklaruojamas trečiojo asmens lėšų saugojimo atsakovo vardu atidarytoje sąskaitoje tikslas (jog trečiasis asmuo negalėjo savo vardu atidaryti sąskaitos, jog už indėlius buvo mokamos didesnės palūkanos nei Lietuvoje ir pan.). Objektyviais duomenimis neparemtas ir teiginys, jog dalį pervestų lėšų sudarė gautos banko palūkanos. Teisėjų kolegija pažymi, jog išvardintų aplinkybių įrodinėjimo (pagrindimo) pareiga tenka atsakovui, kadangi jis šias aplinkybes įvardijo kaip savo atsikirtimų į ieškinį pagrindą. Kolegija neturi pagrindo palankiai vertinti atsakovo pateiktą rašytinį įrodymą – HSBC banko išduotą pažymą. Kolegija, įvertinusi pažymos turinį, priėjo išvados, jog šis dokumentas nepagrindžia atsakovo ir trečiojo asmens pasirinktos versijos ginantis nuo pareikšto ieškinio. Priešingai, ši pažyma galėtų patvirtinti, kad trečiojo asmens ir atsakovo teiginiams pagrįsti būtini duomenys nėra išlikę. Visgi, nevertinant nurodytos aplinkybės, įžvelgiami ir kiti rašytinio įrodymo trūkumai: iš pažymos (atsakymo) teksto gali būti tik nuspėjamas atsakovo bankui pateikto paklausimo turinys – nėra aišku, kokios konkrečiai informacijos buvo prašoma. Be to, įvertinus banko rašto turinį, kur nurodoma, jog bankas kliento duomenis privalo saugoti šešis metus, nenustatytos kliūtys atitinkama forma patvirtinti kitus reikšmingus duomenis (pvz., sąskaitos (sąskaitų) egzistavimą, jų paskirtį ir teisinį statusą (ar buvo atidaryta taupomoji sąskaita) ir pan.). Vertinant atsakovo ir trečiojo asmens versijos argumentus, esą lėšos (grynaisiais pinigais) buvo perduodamos asmeniškai atsakovui, kuris jas įnešdavo į banko sąskaitą, neatmestina kitų rašytinių įrodymų (kvitų ar kitokių lėšų įnešimą į sąskaitą patvirtinančių dokumentų) egzistavimo galimybė. Įvertinus reikštą argumentą, jog lėšos sąskaitoje buvo sukauptos per eilę operacijų, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovas finansines operacijos atlikdavo su svetimais (trečiojo asmens) pinigais, neįtikina bent jau fragmentinio tokių rašytinių įrodymų neišsaugojimo aplinkybė. HSBC banko pažymos analizė preliminariai patvirtina, kad atsakovas neturi galimybės gauti informacijos iš banko už laikotarpį iki 2008 metų vasario mėnesio. Taigi atsakovas negalėtų iš dalies pagrįsti lėšų kaupimo (sutaupymo) aplinkybių. Tačiau laikotarpis, už kurį esą negalima pateikti banko informacijos, neapima viso ginčui aktualaus laikotarpio. Minėta, kad ginčo lėšos atsakovei Z. S. pervestos ir ginčijamas sandoris sudarytas 2009 metų vasario mėnesį, todėl banko pažymos turinys neleidžia daryti išvados, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo galimybės pateikti banko sąskaitos (sąskaitų) duomenis už laikotarpį nuo 2008 metų vasario mėnesio iki 2009 metų vasario mėnesio, kas aptariamu atveju būtų itin reikšminga ginčo šaliai įrodinėjant sąskaitos (sąskaitų) egzistavimo, lėšų laipsniško ir nuoseklaus kaupimo, santaupų sumos likučio ginčijamo sandorio sudarymo metu, sukauptų palūkanų aplinkybes ir pan. Šiuo atveju aplinkybės, susijusius su pervestų 57 000 svarų kilme ir jų nuosavybe, kurias savo atsikirtimų pagrindu nurodė atsakovas G. S., buvo neįrodytos. Vien tai, jog atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimai dėl šių aplinkybių sutampa, o ieškovė tų paaiškinimų esą nepaneigė, nesudaro pagrindo jų (aplinkybių) pripažinti įrodytomis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo ir trečiojo asmens iškeltų aplinkybių paneigimo pareigą perkėlė ieškovei.

34Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas G. S. neįrodė, kad lėšos, pervestos į atsakovės Z. S. sąskaitą, nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui S. S. (57 000 svarų – kaip investavimo tikslu atsakovui patikėtos lėšos, 15 000 svarų – kaip paskolos grąžinimui skirtos lėšos).

35Dėl šalių valios įsigyti ginčo turtą įgyvendinimo ir to turto savininkų teisių ir pareigų vykdymo

36Aiškinant CK 6.193 straipsnyje išdėstytą teisinį reguliavimą, kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes bei kitas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį, aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004 ir kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

37Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamo pirkimo - pardavimo sandorio apsimestinumą dėl sandorio šalies paneigia šios aplinkybės: ieškovės argumentų nepripažino atsakovas G. S.; ieškovė negalėjo pagrįsti lėšų, už kurias buvo nupirktas garažas ir žemės sklypas, šaltinio; ieškovė nepakankamai pagrindė savo ir sutuoktinio pajamas bei išlaidas gyvenant Didžiojoje Britanijoje ginčui aktualiu laikotarpiu; ieškovė neįrodė buto apstatymo baldais aplinkybių; fragmentinio apsistojimo bute faktas nepagrindžia, kad butas iš tiesų priklausė ieškovei ir jos sutuoktiniui, o liudytojų – ieškovei artimų asmenų parodymai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Apeliantė, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neįvertino atsakovės Z. S. paaiškinimų, kad surinktų įrodymų visuma leidžia nuspręsti dėl apsimestinio sandorio fakto. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko pagrįstais.

38Pirmosios instancijos teismas, net ir atmesdamas ieškinį, visgi konstatavo sandorio apsimestinumo požymius. Teismas nusprendė, kad ginčo sandoris sudarytas per statytinę – atsakovę Z. S., dengiant tikrąjį pirkėją trečiąjį asmenį S. S., bet ne ieškovę ir jos sutuoktinį. Taigi byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė Z. S. ginčo sandoryje dalyvavo kaip statytinė. Atsakovai ir trečiasis asmuo apeliacinio skundo dėl šią teismo išvadą pagrindžiančių motyvų (dėl atsakovės Z. S. vaidmens ginčo sandoryje) neteikė. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje buto pirkėjais įvardijami Z. S. ir jos sutuoktinis P. S., teisėjų kolegija aptariamą pirmosios instancijos teismo išvadą papildo argumentu, jog statytiniai ginčo sandoryje yra abu sutuoktiniai – atsakovai Z. S. ir P. S.. Nesant atsakovų ir trečiojo asmens apeliacinio skundo dėl teismo sprendime išdėstytų motyvų ar išvadų, teisėjų kolegija pakartotinai nevertina jų argumentų, jog ginčo buto įsigijimu buvo realizuotas bendras trečiojo asmens S. S. ir jo tėvų siekis investuoti turėtas lėšas. Kita vertus, tokia pozicija būtų nepagrįsta vien todėl, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovė Z. S. aiškiai pripažino nesanti nei buto savininkė, nei faktinė bendrasavininkė kartu su savo sūnumi. Ji paaiškino, kad jos dalyvavimas ginčo sandoryje tebuvo formalus, apribotas trečiojo asmens prašymų išgryninti pervestas lėšas ir nuvykti pas notarą. Todėl aptariamu atveju konstatavus sandorio apsimestinumo faktą, pasireiškusį per statytinio dalyvavimą sandoryje, būtina nustatyti tikrąją ginčo sandorio šalį – turto pirkėją (pirkėjus).

39Ankstesnėje sprendimo dalyje teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais tiek dėl ieškovės šeimos finansinio pajėgumo įsigyti turtą ginčijamu sandoriu, tiek dėl ieškovės bei jos sutuoktinio pervestų Z. S. lėšų kilmės ir nuosavybės (pervestos lėšos nepriklausė trečiajam asmeniui). Kolegijos įsitikinimu, šios aplinkybės, vertinant ginčijamo sandorio apsimestinumo požymius (tikrųjų pirkėjų prasme), yra esminės. Itin reikšminga aplinkybė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis atsakovas G. S. prieš ginčijamo sandorio sudarymą pervedė atsakovei Z. S. lėšas, kurios buvo panaudotos atsiskaitant pagal ginčijamą sutartį. Pažymėtina, jog šalys neginčija aplinkybės, kad už perkamą turtą buvo atsiskaityta būtent ieškovės ir atsakovo pervestomis lėšomis. Iš atsakovės Z. S. sąskaitos išrašo matyti, kad visos ieškovės ir atsakovo G. S. pervestos lėšos buvo panaudotos atsiskaitant už ginčo sandoriu perkamą butą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovė negalėjusi paaiškinti, kokiomis lėšomis buvo sumokėtas skirtumas tarp sutartyje nurodytos buto kainos ir pervestų lėšų (skirtumas apie 13 000 Lt). Kolegija konstatuoja, jog šį skirtumą sudaro kainos dalis, pardavėjams sumokėta iki ginčijamo sandorio sudarymo (avansinės įmokos). Kartu pažymėtina, jog šios kainos dalies sumokėjimo aplinkybių nepaaiškino ir nepagrindė trečiasis asmuo S. S., vertinantis save tikruoju pirkėju. Tai, kad šios aplinkybės, kaip ir kitų klausimų, susijusių su šeimos finansiniais reikalais (pvz., tikslios atsakovo G. S. pervestų lėšų sumos ar tikrųjų atsakovo pajamų) ieškovė negalėjo išsamiai paaiškinti, patvirtina ne vien pasyvų ieškovės vaidmenį įsigyjant ginčo turtą, o iš esmės nusako ieškovės ir atsakovo šeiminio gyvenimo ypatumus (pvz., pasiskirstymą šeimos narių pareigomis, perdėtą pasitikėjimą sutuoktiniu ir pan). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo objektyvios galimybės nustatyti asmenis (pirkėjus), dalyvavusius derantis dėl ginčijamo sandorio sudarymo, kadangi bylos nagrinėjimo eigoje nepavyko nustatyti šio turto pardavėjų buvimo vietos. Tačiau šiuo atveju egzistuoja kitos faktinės aplinkybės, įgalinančios ieškovę ir atsakovą G. S. pripažinti tikraisiais turto pirkėjais. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo akcentavo, jog ieškovės argumentų dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių nepripažino atsakovas G. S.. Kolegija ankstesnėje sprendimo dalyje jau minėjo, kad ieškovės ir atsakovo reiškiamų pozicijų skirtumai nulemti jų priešingo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl jie (pozicijų skirtumai) vertintini tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Todėl nagrinėjamu atveju lemiamos įtakos neturi subjektyvaus pobūdžio atsakovo teiginiai, neigiant aplinkybes dėl ginčo buto, kaip šeimos būsto, įsigijimo poreikio, buto paieškos, derybų su pardavėjais ir pan. Akivaizdu, kad ieškovė su sutuoktiniu negalėjo betarpiškai dalyvauti tiek derybose dėl galimo sandorio, tiek sudarant sandorį, kadangi tuo metu gyveno ir dirbo užsienio valstybėje. Teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui neturi hipotetinis atsakovo teiginys, jog jis turėjęs galimybę atvykti sudaryti ginčijamą sandorį. Atsakovas G. S. ir trečiasis asmuo S. S. bylos nagrinėjimo metu akcentavo nuo vaikystės labai artimus, giliu tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius, kuriuos esą patvirtina didelių piniginių sumų skolinimas be skolos dokumentų. Todėl, įvertinus deklaruotas (faktiškai – tariamas) skuboto paskolos ir investuotų lėšų grąžinimo aplinkybes, teisėjų kolegijos neįtikina atsakovo G. S. išsakyti teiginiai, kad šiam atsakovui apie trečiojo asmens įsigytą butą tapę žinoma tik po ginčo sandorio sudarymo, trečiajam asmeniui paprašius pargabenti baldus. Kolegijos vertinimu, esminės įtakos neturi atsakovų ir trečiojo asmens argumentai dėl ieškovės ir atsakovo G. S. tiesioginio nedalyvavimo derantis dėl sutarties ir ją sudarant. Šalys patvirtino, kad po ginčijamos sutarties sudarymo butas buvo apstatytas atsakovo G. S. iš užsienio atvežtais baldais, tačiau atsakovas ir trečiasis asmuo nepagrindė savo teiginių, jog tie baldai buvo nupirkti trečiajam asmeniui ir už jo lėšas (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovas yra tikrieji buto pirkėjai, patvirtina neginčijami ieškovės ir jos sutuoktinio apsigyvenimo (apsistojimo) ginčo bute faktai. Šalys neginčija, kad laikinai grįžusi į Lietuvą ieškovės šeima apsigyvendavo ginčo bute. Po ginčijamo sandorio sudarymo butas buvo apstatytas ieškovės šeimos įsigytais baldais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojais apklausti A. V., V. V., L. B. patvirtino, kad ieškovė ir atsakovas G. S. iki ginčijamo sandorio sudarymo deklaravo ketinantys įsigyti butą, jo ieškoję, o vėliau tvirtino įsigiję (ginčo) butą, tačiau nekalbėję apie sandorio sudarymą per statytinį. Liudytojams buvo pasakoma, kad butą nusipirko ieškovės ir atsakovo šeima. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojams apie įsigytą turtą kalbėjo ne vien ieškovė, tačiau ir atsakovas G. S.. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog liudytojams buvo perteikta tik subjektyvi ieškovės nuomonė ar net sąmoningai iškraipyta informacija. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti liudytojų paaiškinimais. Suprantama teismo abejonė dėl liudytojų galimo subjektyvumo, tačiau ta aplinkybė, jog jų paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems faktiniams bylos duomenims, nesudarė kliūčių vadovautis šiais liudytojų parodymais. Reikia sutikti su apeliacinio skundo pastaba, jog teismas nenurodė, kokiems rašytiniams įrodymams prieštarauja liudytojų paaiškinimai. Tiek į bylą pateiktos fotonuotraukos (t. 3, b. l. 3-7), tiek liudytojų parodymai, jog visi jie ieškovės šeimos kvietimu svečiavosi ginčo bute, patvirtina, kad butas buvo laikomas šeimos būstu, juo rūpintasi kaip nuosavu turtu. Svarbi yra ir ta aplinkybė, jog atsakovas G. S. pripažino likęs gyventi ginčo bute po santuokos su ieškove nutraukimo. Iš atsakovės Z. S. paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta, kad už butui teikiamas paslaugas pinigų duodavo trečiasis asmuo, tačiau pinigų būdamas užsienyje atsiųsdavo ir atsakovas G. S., kuris dabar taip pat moka už šias paslaugas. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas G. S. realizuoja savo, kaip buto savininko, teises ir pareigas. Kaip minėta, trečiasis asmuo S. S. deklaravo ginčo turtą įsigijęs investavimo tikslais. Nurodė, kad po buto įsigijimo leido ieškovės ir atsakovo šeimai jų atostogų metu apsigyventi šiame bute, kad įrengė butą, kad bute niekas kitas negyveno, kad trečiasis asmuo savo lėšomis mokėdavo už butui teikiamas paslaugas, o šiuo metu bute gyvena atsakovas. Įvertinus aplinkybę, kad ginčo butas įsigytas dar prieš šešis metus, tačiau trečiasis asmuo neatliko veiksmų, kurie patvirtintų jo siekį ne vien tik patirti išlaidas (išlaikant butą), bet gauti realios ekonominės grąžos, teisėjų kolegija trečiojo asmens įvardintą komercinį tikslą vertina kaip deklaratyvų bei nepagrįstą jokiais faktiniais duomenimis.

40Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Tai reiškia, kad nereikalaujama visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka procese atlikta pirmosios instancijos teismo vertinamųjų išvadų kontrolė ir naujas įrodymų vertinimas įgalina daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas per statytinius – atsakovus Z. S. ir P. S., siekiant pridengti tikruosius pirkėjus – J. S. ir G. S. (CK 1.87 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija CK 1. 87 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu tenkina ieškovės reikalavimą ir pripažįsta negaliojančia 2009 m. vasario 20 d. pirkimo - pardavimo sutarties bei perdavimo - priėmimo akto ( kaip išvestinio susijusio sandorio), dalis dėl sutarties šalies (pirkėjų) ir nustato, kad pirkėjai pagal šiuos sandorius yra J. S. ir G. S..

41Iš pridėtos Kauno rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2995-214/2012 pagal pareiškėjų J. S. ir G. S. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu duomenų nustatyta, kad J. S. ir G. S. santuoką sudarė 2001 m. rugsėjo 29 d. Santuoka nutraukta Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimu. Iš tos bylos duomenų nenustatytas vedybų (ikivedybinės ar povedybinės) sutarties sudarymo faktas. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, be kita ko, pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovas G. S., prašydamas atmesti ieškinį, nenurodė savarankiškų argumentų dėl ginčo turto nuosavybės režimo nustatymo. Todėl, įvertinusi aplinkybę, kad ginčijamas sandoris sudarytas 2009 m. vasario 20 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti, jog ginčijamu sandoriu įgytas turtas J. S. ir G. S. priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

42Apibendrinant, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ginčijamo sandorio teisėtumą, netinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir įvertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties šio teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo visiškai tenkinami ieškinio reikalavimai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir nauju sprendimu yra tenkinamas ieškinys, todėl sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei atlyginimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė iš viso patyrė 4 990,23 Lt (1 445,27 Eur) bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 600 Lt (463,39 Eur) žyminis mokestis už ieškinį, 390,23 Lt (113,02 Eur) išlaidos dokumentų vertimui, 1 500 Lt (434,43 Eur) teisinės pagalbos išlaidos ir 1 500 Lt (434,43 Eur) už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (t. 1, b. l. 36, t. 3, b. l. 28, 29, 109). Teisėjų kolegija šias išlaidas pripažįsta būtinomis, pagrįstomis ir protingomis, todėl jas priteisia lygiomis dalimis iš atsakovų (po 481,76 Eur iš kiekvieno atsakovo). Trečiojo asmens atsakovų pusėje S. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė J. S. buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą mokėjimo, o jos ieškinys patenkintas visiškai, pagal paminėtą teisinį reguliavimą iš atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 2 220 Eur žyminio mokesčio (po 740 Eur iš kiekvieno atsakovo).

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

46Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

47Ieškovės J. S. ieškinį patenkinti.

48Pripažinti 2009 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. 1999-4010-6018:0007, esančio ( - ), ir priklausinio - garažo (bokso), unikalus Nr. 4400-0643-2975:4337, pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-358) ir šio turto 2009 m. vasario 20 d. perdavimo - priėmimo nuosavybėn aktą (notarinio registro Nr. 2-361) apsimestiniais sandoriais.

49Pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. 1999-4010-6018:0007, esančio ( - ), ir priklausinio - garažo (bokso), unikalus Nr. 4400-0643-2975:4337, pirkimo - pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-358) ir šio turto 2009 m. vasario 20 d. perdavimo - priėmimo nuosavybėn akto (notarinio registro Nr. 2-361) dalis dėl sandorio šalies – pirkėjų (įgijėjų) ir nustatyti, kad turto pirkėjai (įgijėjai) yra J. S. (a. k. ( - ) ir G. S. (a. k. ( - )

50Pripažinti, kad nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. 1999-4010-6018:0007, esantis ( - ), ir priklausinys - garažas (boksas), unikalus Nr. 4400-0643-2975:4337, yra bendroji jungtinė J. S. (a. k. ( - ) ir G. S. (a. k. ( - ) nuosavybė.

51Priteisti iš atsakovų G. S., Z. S. ir P. S. lygiomis dalimis 1 445,27 Eur bylinėjimosi išlaidų (po 481,76 Eur iš kiekvieno) ieškovės J. S. naudai.

52Priteisti iš atsakovų G. S., Z. S. ir P. S. lygiomis dalimis 2 220 Eur bylinėjimosi išlaidų (po 740 Eur iš kiekvieno) valstybės naudai.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė J. S. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė... 5. Ieškovė nurodė, kad 2004 metų pavasarį išvyko laikinai gyventi ir dirbti... 6. Atsakovas G. S. su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad tarp jo ir pusbrolio... 7. Atsakovė Z. S. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ginčo butą... 8. Trečiasis asmuo S. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino,... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė neneigė nedalyvavusi... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 13. Apeliaciniu skundu ieškovė J. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 14. Atsakovai G. S., Z. S., P. S. ir trečiasis asmuo S. S. prašo Kauno apygardos... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320... 17. Dėl apsimestinio sandorio sudarymo ir ginčo esmės... 18. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos... 19. Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinyje pareikštus reikalavimus grindžia... 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne... 21. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant, ar ginčijamas pirkimo - pardavimo... 22. Dėl finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą vertinimo ... 23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus duomenis ir... 24. Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog civiliniame procese... 25. Iš ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties matyti, jog... 26. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo vertinimu, trečiasis asmuo S. S.... 27. Dėl paskolos suteikimo ir jos grąžinimo bei trečiojo asmens lėšų... 28. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. vasario 11 d. į... 29. Teisėjų kolegija pirmiausia vertina pirmosios instancijos teismo išvadas ir... 30. Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis... 31. Kaip minėta, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas G. S. 2009... 32. Teisėjų kolegija pastebi, jog aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl... 33. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių... 34. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas G.... 35. Dėl šalių valios įsigyti ginčo turtą įgyvendinimo ir to turto savininkų... 36. Aiškinant CK 6.193 straipsnyje išdėstytą teisinį reguliavimą, kasacinio... 37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamo pirkimo - pardavimo... 38. Pirmosios instancijos teismas, net ir atmesdamas ieškinį, visgi konstatavo... 39. Ankstesnėje sprendimo dalyje teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo... 40. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu... 41. Iš pridėtos Kauno rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr.... 42. Apibendrinant, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 44. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas... 45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 46. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti... 47. Ieškovės J. S. ieškinį patenkinti.... 48. Pripažinti 2009 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr.... 49. Pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 20 d. nekilnojamojo turto –... 50. Pripažinti, kad nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr.... 51. Priteisti iš atsakovų G. S., Z. S. ir P. S. lygiomis dalimis 1 445,27 Eur... 52. Priteisti iš atsakovų G. S., Z. S. ir P. S. lygiomis dalimis 2 220 Eur...