Byla e2A-1247-613/2017
Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir priteisimo, jungtinės veiklos įnašo grąžinimo, skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-12 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei E. Š. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir priteisimo, jungtinės veiklos įnašo grąžinimo, skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė teismo pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise, gyvendami kartu, jungtinės veiklos pagrindu įgijo šaldytuvą „Snaigė RF34NM-Z1JJ27J“, skalbimo mašiną „Samsung WF60F4E0W0W“ ir 6 durų sieninę spintą, pripažinti, kad ieškovui ir atsakovei nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį šių kilnojamųjų daiktų; pripažinti šiuos daiktus atsakovei nuosavybės teise ir iš atsakovės ieškovo naudai priteisti jo įnašo dalies, t. y. 1 148,50 Eur dydžio, kompensaciją; priteisti iš atsakovės 3 595,60 Eur kompensaciją už ieškovo atliktus buto remonto darbus bei nupirktas statybines medžiagas, 2 721 Eur skolą už ieškovo padengtą atsakovės buto paskolos dalį, 5 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2015 m. liepos mėn. susipažino ir ėmė bendrauti su atsakove. Šalių santykiai labai greitai peraugo į artimą draugystę, norą gyventi kartu ir kurti bendrą ateitį bei šeimą. Kadangi ieškovas vykdavo uždarbiauti į Norvegijos Karalystę ir gaudavo dideles pajamas, atsakovė, jausdamasi užtikrinta dėl ieškovo ketinimų ir finansinės padėties, rodė iniciatyvą kartu planuoti bendrą gyvenimą ir ateitį. Atsakovės siūlymu 2015 m. spalio mėn. šalys nusprendė apsigyventi atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu ( - ). 2015 m. spalio mėn. ieškovas persikraustė iš ( - ) turimo buto į ( - ) pas atsakovę ir 2016-02-17 savo gyvenamąją vietą deklaravo atsakovės bute, adresu ( - ).
  3. Taip pat nurodė, kad nuo pat bendravimo pradžios atsakovė skundėsi sunkia finansine padėtimi ir slegiančia skolų našta. Ieškovas teigia, jog atsakovė nurodė, kad vien butui įsigyti ji ėmė paskolą ir yra skolinga 24 000 Eur sumą, jos teigimu, ji turėjo ir kitų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas kaip įmanydamas stengėsi pamaloninti atsakovę dovanomis, apmokėdavo jos išlaidas, duodavo grynaisiais bei siuntė bankiniais mokėjimų nurodymais pinigus atsakovės paskolai padengti, iš savo asmeninių lėšų pirko bendram gyvenimui su atsakove reikalingus daiktus: už 512 Eur nupirko šaldytuvą „Snaigė RF34NM-Z1JJ27J“, už 285 Eur – skalbimo mašiną „Samsung WF60F4E0W0W“, už 1 500 Eur į atsakovės butą taip pat nupirko naują 6 durų sieninę spintą, būdamas Klaipėdoje nuolat duodavo atsakovei pinigų bendram ūkiui vesti (maistui, komunalinėms paslaugoms) ir atsakovės asmeninėms išlaidoms, per metus laiko padėjo atsakovei išsimokėti ne mažesnę nei 7 000 Eur skolų dalį.
  4. Taip pat ieškovas savo lėšomis nupirko reikalingų statybinių medžiagų ir savo jėgomis padarė atsakovės bute remontą. Laikotarpiu nuo 2015-09-21 iki 2016-04-28 už 572,04 Eur atsakovės buto remontui nupirko įvairių statybinių medžiagų ir atliko statybos rangos darbų už 3 023,56 Eur sumą, samdė elektriką.
  5. Be viso to, laikotarpiu nuo 2015-11-17 iki 2016-06-30 vien būdamas 3 mėnesius užsienyje buto paskolai dengti atsakovei pervedė 1 860 Eur bei 8089 NOK (861 Eur), t. y. iš viso 2 721 Eur. Dar daugiau nei 4 000 Eur paskolai dengti, prašant atsakovei, davė grynaisiais, tačiau kartu su ieškiniu negali pateikti tai patvirtinančių rašytinių įrodymų.
  6. Taip pat nurodė, kad 2016 m. liepos mėnesio pabaigoje, grįžus iš Norvegijos Karalystės, atsakovė buvo labai pasikeitusi, reikalaudavo vis daugiau pinigų ir vis skųsdavosi jų trūkumu, dėl to priekaištaudama ieškovui. Tarp šalių prasidėjo tarpusavio nesutarimai, dėl kurių 2016 m. rugpjūčio mėn. išsikėlė iš atsakovės buto ir galiausiai šalys išsiskyrė.
  1. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškovo E. D. ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad šaldytuvas „Snaigė RF34NM-Z1JJ27J“, skalbimo mašina „Samsung WF60F4E0W0W“ ir 6 durų sieninė spinta yra ieškovo E. D. ir atsakovės E. Š. bendroji dalinė nuosavybė ir jų nuosavybės dalys yra lygios, t. y. jiems priklauso po 1/2 dalį šių kilnojamųjų daiktų. Atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės: atsakovei E. Š. asmeninės nuosavybės teise priteisė šaldytuvą „Snaigė RF34NM-Z1JJ27J“, skalbimo mašiną „Samsung WF60F4E0W0W“ ir 6 durų sieninę spintą; ieškovui E. D. iš atsakovės E. Š. priteisė 1 048,50 Eur kompensaciją. Taip pat priteisė ieškovui E. D. iš atsakovės E. Š. 553,70 Eur kompensaciją už nupirktas ir buto remontui panaudotas statybines medžiagas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 1 602,20 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 75,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju byloje tarp šalių nėra ginčo, kad šalys nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. gyveno kartu atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu ( - ), vedė bendrą ūkį, kiekvienas iš savo asmeninių lėšų pirko daiktus bendram naudojimui, turėjo įgiję sužadėtinių statusą, šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą. Byloje nesant ginčo, jog už ieškovo asmenines lėšas įgyti šaldytuvas „Snaigė RF34NM-Z1JJ27J“, skalbimo mašina „Samsung WF60F4E0W0W“ ir 6 durų sieninė spinta yra šalių jungtinės veiklos objektai, šie daiktai ieškovui išsikrausčius iš atsakovės buto liko bute ir atsakovė jais naudojosi, dėl tokio naudojimo šie daiktai nusidėvėjo, sumažėjo jų vertė, pirmosios instancijos teismas nusprendė šiuos daiktus natūra palikti atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o ieškovui priteisti 1 048,50 Eur piniginę kompensaciją.
  3. Spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl 3 023,56 Eur priteisimo už jo atliktus atsakovei priklausančiame bute remonto darbus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas žinojo, jog jis neprivalo to daryti, nesant įstatymo ar sutarties, numatančių tokią jo pareigą, ieškovas ir atsakovė niekada nesitarė, kad ieškovui bus kaip nors atlyginta už jo atliktus darbus, todėl reikalavimą dėl 3 023,56 Eur kompensacijos už ieškovo atliktus buto remonto darbus atmetė.
  4. Spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl jo patirtų 572,04 Eur išlaidų už nupirktas statybines medžiagas, kurios buvo panaudotos statybos darbams atsakovei priklausančiame bute atlikti, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas šį reikalavimą pagrindė rašytiniais įrodymais, o atsakovė neįrodė, jog statybinės medžiagos sudėtos ne jos bute, todėl reikalavimą tenkino iš dalies, – priteisė 553,70 Eur, iš ieškovo prašomos priteisti sumos pirmosios instancijos teismas išminusavo 36,67 Eur cikloninio dulkių siurblio 1/2 dalį vertės, kadangi siurblį šalys eksploatavo kartu buvimo drauge metu ir baigė jį eksploatuoti išmesdamos.
  5. Spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl 2 721 Eur skolos iš atsakovės priteisimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė paskolinių teisinių santykių, atsakovės įsipareigojimo pinigus grąžinti, todėl sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad pinigai buvo skirti ne bendrai buičiai išlaikyti, todėl šį ieškovo reikalavimą atmetė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Ieškovas E. D. (toliau – apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-647-323/2017 ir išspręsti klausimą iš esmės – papildomai priteisti iš atsakovės apelianto naudai 3 023,56 Eur kompensaciją už apelianto atliktus atsakovei priklausančio buto remonto darbus ir 2 721,00 Eur skolą už apelianto padengtą atsakovės buto paskolos dalį; teismui atsisakius tenkinti prašymą dėl skundžiamo sprendimo pakeitimo, apeliantas reiškia alternatyvų reikalavimą – panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-12 sprendimą ir grąžinti bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliantas taip pat prašo priteisti iš atsakovės visas apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Dėl kompensacijos už remonto darbus priteisimo. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto atliktu buto remontu nebuvo siekiama sukurti bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą šalys ateityje planavo parduoti ir už jį gautas lėšas pridėti įsigydamos didesnį butą. Atlikus buto remontą, jo vertė padidėjo, todėl apelianto atlikti remonto darbai turėjo būti vertinami kaip jungtinės veiklos dalyvio įnašas, iš atsakovės apelianto naudai turėjo būti priteista šio įnašo atitinkama kompensacija piniginėmis lėšomis. Pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl atliktų darbų kainos, iš ieškovės priteistina kompensacijos suma galėjo būti mažinama sąmatoje priskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio suma, tačiau tai nebuvo pakankamas pagrindas visiškai atmesti šią ieškinio dalį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė, kad visus remonto darbus jis atliko vienas pats. Be to, net ir nustatęs, kad atsakovė ir jos mama neva dažė sienas bei ardė grindų dangą, teismas privalėjo atitinkamai pasisakyti dėl likusių apelianto atliktų darbų masto.
    2. Dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir galbūt pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK, CPK) bei teismų praktikoje suformuluotas vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog piniginių lėšų paskirtis buvo dovanoms, bendrai buičiai, o ne atsakovės turimoms skoloms dengti. Teismas turėjo išsireikalauti papildomus įrodymus ar šalių susirašinėjimo medžiagą, iš kurių būtų įmanoma objektyviai nustatyti pervestų lėšų paskirtį. Be to, apeliantas, turėdamas minimalias norvegų kalbos žinias, nurodydamas pavedimo paskirtį, suklydo dėl panašių žodžių rašybos, tačiau turėjo omenyje „paskola“.
  2. Teisme taip pat gautas atsakovės E. Š. atsiliepimas į apeliacinį skundą, su apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-12 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas iki galo ir visapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Teismas pasisakė dėl kiekvieno apelianto pateikto įrodymo.
    2. Dėl reikalavimo priteisti kompensaciją už remonto darbus. Tarp šalių niekada nebuvo sudaryta jokia sutartis. Apeliantas atsakovės butą remontavo savo iniciatyva, taip prisidėjo prie šalių draugystės, žinodamas, kad jis neprivalo darbų atlikti ir kad atlieka juos neatlygintinai, o atsakovei nekils pareiga už atliktus darbus atsiskaityti. Buto remontas buvo atliekamas ūkio būdu, t. y. remonto darbai buvo atliekami savo jėgomis ir sąskaita, o apelianto pateiktas įrodymas – UAB „Vinulta“ sąmata suponuoja išvadą, jog apeliantas reikalavimą priteisti kompensaciją už remonto darbų atlikimą kildina iš rangos teisinių santykių. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad šalys planavo ateityje parduoti atsakovei priklausantį butą ir bendrai įsigyti didesnį butą.
    3. Dėl reikalavimo priteisti skolą. Apeliantas nepateikė jokių duomenų apie atsakovės įsipareigojimą grąžinti jai pervestas lėšas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovė neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o jos gaunamo darbo užmokesčio užteko banko paskolai dengti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

6Dėl reikalavimo priteisti kompensaciją už remonto darbus

  1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės apelianto naudai kompensacijos už apelianto atliktus remonto darbus atsakovei priklausančiame bute. Teigia, jog šalys siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Ateityje planavo parduoti atsakovei priklausantį bei apelianto pagerintą butą ir įsigyti didesnį būstą. Atlikus buto remontą, jo vertė padidėjo, todėl apelianto atlikti remonto darbai turėjo būti vertinami kaip jungtinės veiklos dalyvio įnašas, kurio vertė buvo įrodinėjama UAB „Vinulta“ lokaline sąmata. Teismui manant, jog nėra pagrindo priteisti pridėtinės vertės mokestį, kuris yra priskaičiuotas pateiktoje sąmatoje, šia suma turėjo būti sumažinta priteistina kompensacija, o ne atmestas šis ieškinio reikalavimas. Taip pat teismui manant, jog ir atsakovė prisidėjo prie remonto, priteistina suma turėjo būti mažinama ta darbų, prie kurių prisidėjo atsakovė, kainos apimtimi.
  2. Atsakovė nesutinka su tokiais apelianto argumentais, teigia, jog remonto darbus apeliantas atliko savo iniciatyva, žinodamas, kad neturi šių darbų atlikti ir kad jam už juos nebus atlyginta. Remonto darbai atlikti ūkio būdu, savo jėgomis ir sąskaita, todėl apelianto pateikta UAB „Vilnuta“ lokalinė sąmata niekaip nepagrindžia ir neįrodo nei darbų masto, nei jų vertės.
  3. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad bylos šalys susipažino 2015 m. liepos mėn., 2015 m. spalio mėn. apeliantas apsigyveno atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu ( - ), kuriame gyvendavo epizodiškai, buvimo Lietuvoje metu. 2016 m. rugpjūčio mėn. šalys nustojo būti kartu.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 ir kt.).
  5. Remdamasis įrodymų analize, pirmosios instancijos teismas nustatė ir padarė pagrįstą išvadą, kad šalys nuo 2015 m. spalio mėn. gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kurį tvarkė kartu asmeninėmis lėšomis, buvo partneriai ir turėjo tikslą sukurti šeimą, ši teismo išvada atitinka teisės normas ir kasacinio teismo praktiką dėl bendros jungtinės veiklos. Pažymėtina, jog ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju šalių santykiai kvalifikuotini kaip sutartinė jungtinė veikla.
  6. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nelaikė apelianto atliktų remonto darbų apelianto, kaip jungtinės veiklos dalyvio, įnašo darbu į bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. nelaikė CK 6.970 straipsnio objektu.
  7. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šalys planavo bendrą ateitį, tačiau apelianto atliktu atsakovei priklausančio buto remontu nebuvo siekiama kurti bendrą nuosavybę. Sutiktina su apeliantu, kad dėl jo atliktų darbų pagerėjo atsakovės buto būklė, padidėjo jo vertė, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas, atlikdamas remonto darbus atsakovei priklausančiame bute, nesiekė padidinti buto vertę, o siekė pagerinti savo ir atsakovės aplinką bei buities sąlygas, todėl apelianto atlikti remonto darbai laikytini šalių gerovės kūrimu, o ne siekiu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, kuri dalytina tarp šalių joms nutraukus bendrosios jungtinės veiklos sutartį.
  8. Atmestinas apelianto argumentas, jog jis atliko remonto darbus atsakovei priklausančiame bute, nes šalys planavo atsakovei priklausantį butą parduoti ir gautomis lėšomis prisidėti prie bendro didesnio šalių būsto įsigijimo. Apeliantas šiam argumentui pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Pažymėtina, kad CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Kaip minėta, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad remonto darbai buvo atliekami tam, kad atsakovei priklausančio buto vertė padidėtų ir šalys, pardavusios atsakovei priklausantį butą, turėtų didesnį indėlį į planuojamą įsigyti bendrą didesnį būstą, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę apie planuojamą pirkti didesnį būstą.
  9. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto iniciatyva atlikti atsakovei priklausančiame bute remonto darbai, priteisus už šiuos remonto darbus atlyginimą apeliantui, labiau atitiktų rangos teisinius santykius (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.645 straipsnio 1 dalis), tačiau, kaip jau minėta, tarp šalių susiklostę tarpusavio santykiai kvalifikuotini kaip sutartinės jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
  10. Įvertinusi išdėstytus motyvus, vadovaudamasi CK 6.970 straipsniu, CPK 12, 178 straipsniais bei atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, jog remonto darbus atliko siekdamas padidinti atsakovei priklausančio buto vertę, kad pardavus šį butą šalys turėtų didesnį indėlį į planuojamą ateityje pirkti didesnį bendrą būstą, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti kompensaciją už apelianto atliktus atsakovei priklausančiame bute remonto darbus.

7Dėl reikalavimo priteisti skolą

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir galbūt pažeidė CPK bei teismų praktikoje suformuluotas vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Teismas turėjo išsireikalauti papildomus įrodymus ar šalių susirašinėjimo medžiagą, iš kurių būtų įmanoma objektyviai nustatyti pervestų lėšų paskirtį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
  2. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apelianto nurodomo netinkamo įrodymų vertinimo, konstatuoja, jog nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų vertinant įrodymus. Pažymėtina, jog buvo vertinti tiek šalių pateikti rašytiniai įrodymai, tiek duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu, taip pat liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl kiekvieno įrodymo, taip pat dėl jų viseto, kiekviena pirmosios instancijos teismo išvada padaryta pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantas nenurodo, kokius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai, o teisėjų kolegija nenustatė netinkamo įrodymų vertinimo. Be to, pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas bei jų pagrindu padarytos išvados neatitinka apelianto laukto rezultato, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamą įrodymų vertinimą ir juos apeliacinės instancijos teisme įvertinti kitaip. Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų vertinimą, t. y. vadovaudamasis CPK įtvirtintomis bei kasacinio teismo suformuluotomis taisyklėmis, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir galbūt pažeidė CPK bei teismų praktikoje suformuluotas vertinimo ir įrodinėjimo taisykles.
  3. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išsireikalauti papildomus įrodymus ar šalių susirašinėjimo medžiagą, iš kurių būtų įmanoma objektyviai nustatyti pervestų lėšų paskirtį. Kaip jau minėta, vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniais ir atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 179 straipsnio 2 dalis nustato, jog teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp privačių fizinių asmenų, todėl CPK nenustato teismo pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva, byloje taip pat nenustatyta viešojo intereso, visuomenės ar valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, todėl teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, o renkant įrodymus kažkurios iš šalių naudai, būtų pažeistas vienas pagrindinių CPK įtvirtintų principų – šalių rungimosi principas (CPK 12 straipsnis).
  4. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog piniginių lėšų paskirtis buvo dovanoms, bendrai buičiai, o ne atsakovės turimoms skoloms dengti. Apelianto nuomone, atsakovė privalo jam grąžinti jai pervestas lėšas. Taigi, apelianto teigimu, šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai, kur apeliantas – paskolos davėjas, atsakovė – paskolos gavėja.
  5. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3235/2009). Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
  6. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais siekiant šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).
  7. Nagrinėjamu atveju byloje nėra rašytinės paskolos sutarties. Apeliantas paskolos sutarties sudarymo faktą grindžia atliktais bankiniais pavedimais, taip pat savo paaiškinimais apie atsakovei duotus grynuosius pinigus.
  8. Teismų praktikoje, aiškinant paskolos sutarties būtinąsias sąlygas, ne kartą yra pažymėta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-235/2009). Pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).
  9. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus mokėjimo nurodymus, neturi pagrindo konstatuoti, jog minėti banko mokėjimo nurodymai atitinka esminius paskolos sutarties elementus, t. y. iš banko mokėjimo nurodymų teisėjų kolegija gali konstatuoti esant įrodytą pinigų perdavimo faktą (paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn), tačiau nėra paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti tokią pat pinigų sumą, t. y. nėra antro esminio paskolos sutarties elemento, todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad vien tik pinigų pervedimas pats savaime sukūrė paskolos teisinius santykius su tokiu veiksmu susijusiems asmenims, nes jų gavėjui nepripažįstant paskolos teisinių santykių egzistavimo, vien toks faktas negali patvirtinti paskolos sutarties sudarymo, kaip jau minėta, pinigai gali būti perduoti ir kitais pagrindais. Tas pats pasakytina ir dėl apelianto atsakovei perduotų grynųjų pinigų. Nors atsakovė neneigia, kad gavo iš apelianto grynųjų pinigų, tačiau neigia, jog tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, t. y. nurodo, jog apeliantas jai pinigus davė kaip dovaną, taip pat tokiu būdu prisidėjo prie jų bendro gyvenimo buities išlaidų, ji niekada neįsipareigojo grąžinti apeliantui pinigų.
  10. Nesant duomenų, leidžiančių nustatyti paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti pervestą bei jai perduotą pinigų sumą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, jog tarp apelianto ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
  11. Remiantis byloje esančiais faktiniais duomenimis, tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių egzistavimo faktas nėra nustatytas, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog piniginių lėšų paskirtis buvo dovanoms, bendrai buičiai, o ne atsakovės turimoms skoloms dengti, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo priteisti apeliantui skolą iš atsakovės ir dėl to atmetamas šis apelianto reikalavimas, yra pagrįsta.
  12. Taip pat teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog apeliantas, turėdamas minimalias norvegų kalbos žinias, nurodydamas pavedimo paskirtį, suklydo dėl panašių žodžių rašybos, tačiau turėjo omenyje „paskola“. Apeliantas nepateikė duomenų, jog atlikdamas bankinį pavedimą, negalėjo mokėjimo paskirties nurodyti rašydamas lietuvių kalba, todėl jo argumentas, kad dėl minimalių norvegų kalbos žinių jis tiesiog suklydo, vertintinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
  13. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  14. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  15. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
  16. Atsakovė pateikė advokato padėjėjo D. M. 2017-05-29 pinigų priėmimo kvitą Nr. LAT 858487, patvirtinantį, jog atsakovė advokato padėjėjui 2017-05-16 teisinių paslaugų sutarties Nr. S-16/05/17 pagrindu sumokėjo 75 Eur. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas.
  17. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Vadinasi, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, teikimas apeliacinės instancijos teismui, nors jį pasirašė ir teismui pateikė atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 60 straipsnio 4 punktu, nurodyta kasacinio teismo praktika bei remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį, todėl atsakovės prašymas priteisti išlaidas, turėtas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, netenkintinas.

8Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–330 straipsniais, teismas

Nutarė

9Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-04-12 sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai