Byla 2K-114/2013

Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

2sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

3dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apylinkės vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus, nuteistųjų D. Š. (P.) ir A. P. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžių.

4Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžiu D. Š. (P.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo sutarties suklastojimo) 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių suklastojimo) 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl pranešimų už apdraustuosius suklastojimo) 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį (dėl svetimo turto įgijimo apgaule bei didelės vertės turtinės teisės įgijimo) laisvės apribojimu dvejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams ir 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

5A. P. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdų ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams ir 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

6Iš nuteistųjų D. Š. (P.) ir A. P. priteista solidariai 13 590 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui.

7Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžiu nuteistųjų D. Š. (P.) ir A. P. apeliaciniai skundai atmesti; Kauno miesto apylinkės prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies; Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendis dėl A. P. skirtų bausmių subendrinimo bei galutinės bausmės pakeistas; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. P. subendrintos paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams ir 8 MGL (1040Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, A. P. skirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimo, prokurorės, palaikiusios apylinkės vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą ir prašiusios nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

9D. Š. (P.) nuteista už tai, kad, būdama UAB „S.” (( - )) direktore, veikdama bendrininkų grupe su A. P., iš anksto žinodama, kad pastaroji yra nėščia, bendrai su ja suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, ir bendrai su ja siekdama tokiu būdu sukčiaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš VSDFV A. P. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, 2008 m. rugsėjo 1 d. ( - ), tarp jos, kaip darbdavio UAB „S.“ atstovo, ir A. P. sudarė darbo sutartį Nr. 0024, joje nurodant žinomai melagingus duomenis apie tai, kad pastaroji priimama į UAB „S.” administratorės pareigoms, sudaroma neterminuota darbo sutartis, nustatomas mokėti 3000 Lt darbo užmokestis, nustatytas išbandymo laikotarpis 3 mėnesiai, nustatyta darbo dienos trukmė 4 valandos per dieną, 5 darbo dienos, 10 valandų per savaitę, žinodama, kad tokie sutartyje nurodyti duomenys yra melagingi ir kad A. P. realiai įmonėje nedirbs, nes tuo pat metu dirbo vadybininkės pareigose UAB „N.”, esančioje ( - ), kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 8 iki 12 val. ir pagal verslo liudijimą, be to, mokėti tokį didelį darbo užmokestį administratorei už tariamai atliktą darbą nebuvo ekonominio pagrindo, nes jis tiesiogiai turėjo įtakos įmonės sąnaudų dydžiui (jos padidėjo) ir padidino bendrovės nuostolį (tiek 2008 metais, tiek ir 2009 metais), bendrai su ja pasirašė darbo sutartį ir patvirtino bendrovės UAB „S.” antspaudu, taip suklastojo šį dokumentą.

10Taip pat ji nuteista už tai, kad, būdama UAB „S.” direktore, iš anksto žinodama, kad A. P. yra nėščia, ir suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, siekdama tokiu būdu sukčiaujant VSDFV biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš VSDFV A. P. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, ( - ), įrašė žinomai melagingus duomenis į 2008 m. spalio 1 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį už 2008 m. rugsėjo mėn., į 2008 m. gruodžio 1 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį už 2008 m. spalio mėn., į 2008 m. gruodžio 1 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį už 2008 m. lapkričio mėn., į 2009 m. vasario 6 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį už 2008 m. gruodžio mėn., į 2009 m. vasario 9 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštį už 2009 m. sausio mėn., patvirtinus pasirašant ir patvirtinant bendrovės UAB „S.” antspaudu, suklastojo visus šiuos dokumentus.

11Taip pat ji nuteista už tai, kad, būdama UAB „S.“ direktore, iš anksto žinodama, kad A. P. yra nėščia, ir suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, siekdama tokiu būdu sukčiaujant VSDFV biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš VSDFV A. P. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, ( - ), pateikė apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam UAB „S.” vyr. finansininkui G. B. žinomai melagingus duomenis, įrašytus į A. P. darbo sutartį ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nurodė jam šiuos melagingus duomenis įrašyti į 2008 m. spalio 14 d. pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m III ketvirtį ir jo priedus SAMF4 ir SAM3SD, į 2009 m. sausio 15 d. pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m IV ketvirtį ir jo priedus SAMF4 ir SAM3SD, į 2009 m. balandžio 23 d. pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2009 m I ketvirtį ir jo priedus SAMF4 ir SAM3SD; G. B. šiuos duomenis įrašius, jai nurodžius jam patvirtinti dokumentus ir pasirašyti 2008 m. spalio 14 d. pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m III ketvirtį ir jo priedus SAMF4 ir SAM3SD bei 2009 m. balandžio 23 d. pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2009 m I ketvirtį ir jo priedus SAMF4 ir SAM3SD, o jai pačiai patvirtinus, pasirašant 2009 m. sausio 15 d. pranešimą apie apdraustuosius už ataskaitinį 2008 m IV ketvirtį ir jo priedus SAMF4 ir SAM3SD, suklastojo visus šiuos dokumentus.

12Taip pat ji nuteista už tai, kad, 2009 m. būdama UAB „S.“ direktore, veikdama bendrininkų grupe su A. P., iš anksto žinodama, kad A. P. yra nėščia, bendrai su ja suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, bendrai su ja siekdama tokiu būdu sukčiaujant VSDFV biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš VSDFV A. P. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, apgaule, bendrai su A. P., žinodama, kad pastaroji realiai įmonėje nedirbs, nes tuo pat metu ji dirbo vadybininkės pareigose UAB „N.”, esančioje ( - ), kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 8 iki 12 val. ir pagal verslo liudijimą, 2008 m. rugsėjo 1 d. ( - ), sudarė darbo sutartį Nr. 0024, ir joje nurodžius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad A. P. priimama į UAB „S.” administratorės pareigoms, sudaroma neterminuota darbo sutartis, nustatomas mokėti 3000 Lt darbo užmokestis, nustatytas išbandymo laikotarpis 3 mėnesiai, nustatyta darbo dienos trukmė 4 valandos per dieną, 5 darbo dienos, 10 valandų per savaitę, bendrai su ja pasirašius ir patvirtinus bendrovės „S.” antspaudu, taip joms abiem suklastojus šį dokumentą, dėl to A. P. nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. vasario 1 d. buvo priskaičiuota 14 863,56 Lt darbo užmokesčio; jai (D. Š.(P.)) pateikus VSDFV Kauno skyriui 2008 m. spalio 14 d. pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2008 m. III ketvirtį, 2009 m. sausio 16 d. pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2008 m. IV ketvirtį, A. P. 2009 m. vasario 12 d. pateikus VSDFV Utenos skyriui prašymą jai skirti motinystės pašalpą, 2009 m. vasario 6 d. pažymą Nr. 9/1 apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, o VSDFV Utenos skyriui remiantis šiuo prašymu, UAB „S.” pranešimais apie apdraustuosius už ataskaitinius 2008 metų III ir IV ketvirčius, nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu serija ( - ) ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin. 2007, Nr. 132-5346) nuostatomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į apdraustojo pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 2009 m. kovo 2 d. priėmus sprendimą Nr. Ll 1-2270 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą” jai buvo apskaičiuota ir išmokėta 5256,64 Lt motinystės pašalpa; po to jai (D. Š.(P.)) pateikus VSDFV Kauno skyriui 2009 m. balandžio 28 d. pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2009 m. I ketvirtį, 2009 m. birželio 8 d. ( - ), priėmus įsakymą Nr. 2009/06/08 dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo, kuriuo A. P. nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o A. P. 2009 m. balandžio 8 d. pateikus VSDF Utenos skyriui prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, jos (D. Š. (P.)) įsakymą Nr. 2009/06/08, VSDFV Utenos skyriui remiantis šiuo prašymu, suklastotais UAB „S.” pranešimais bei jų priedais apie apdraustuosius už 2008 metų III ir IV ketvirčius, 2009 metų I ketvirtį, jos (D. Š. (P.)) įsakymu ir, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (žin. 2008, Nr. 149-499) nuostatomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, buvusius prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią, 2009 m. rugsėjo 1 d. priėmus sprendimą Nr. L11-8329 „Dėl A. P. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą”, buvo apskaičiuota 48 814,40 Lt (atskaičiavus mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpa, iš kurių jai buvo išmokėta 5024,68 Lt, taip bendrininkaudama su A. P., apgaule jos naudai įgijo svetimą turtą – VSDFV biudžeto 5256,58 Lt, išmokėtus jai, kaip motinystės pašalpą, taip pat įgijo didelės vertės turtinę teisę į VSDFV biudžeto 58 341,22 Lt, mokėtinus jai kaip motinystės (tėvystės) pašalpą, iš kurių 5024,68 Lt išmokėjus, padarė VSDFV biudžetui 10 281,26 Lt (5256,58 Lt +5024,68 Lt) turtinę žalą.

13Taip pat ji nuteista už tai, kad, būdama UAB „S.” direktore ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-574 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą” 1 ir 2 dalies nuostatas būdama atsakinga už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, tyčia, t. y. siekdama sukčiaujant VSDFV biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš VSDFV A. P. naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, kurių dydį lėmė jos darbo užmokesčio, buvusio 2008 metų III ir IV ketvirčiuose, 2009 metų I ketvirtyje dydis, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. ( - ), apgaulingai tvarkė UAB „S.” buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 dalies nuostatas („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”), organizuodama bendrovės apskaitą į darbo laiko apskaitos bei darbo užmokesčio skaičiavimo žiniaraščius ir nuo 2008 metų rugsėjo iki 2009 m. vasario mėn. į Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas bei priedus prie jų įrašius duomenis, neatitinkančius tikrovės, apie A. P. priėmimą į darbą ir mokamą darbo užmokestį, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „S.“ veiklos, turto įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

14A. P. nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su UAB „S.“ direktore D. Š.(P.), iš anksto žinodama, kad yra nėščia, bendrai su D. Š.(P.) suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, bendrai su ja siekdama tokiu būdu sukčiaujant VSDFV biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš VSDFV savo naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, 2008 m. rugsėjo 1 d. ( - ), tarp jos ir D. Š. (P.), kaip darbdavio - UAB „S.” atstovo, sudarė darbo sutartį Nr. 0024, joje nurodant žinomai melagingus duomenis apie tai, kad ji priimama į UAB „S.” administratorės pareigoms, sudaroma neterminuota darbo sutartis, nustatomas mokėti 3000 Lt darbo užmokestis, nustatytas išbandymo laikotarpis 3 mėnesiai, nustatyta darbo dienos trukmė 4 valandos per dieną, 5 darbo dienos, 10 valandų per savaitę; D. Š. (P.) žinodama, kad tokie sutartyje nurodyti duomenys yra melagingi ir kad ji (A. P.) realiai įmonėje nedirbs, kadangi tuo pat metu ji dirbo vadybininkės pareigose UAB „N.“, esančioje ( - ), nes nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 8 iki 12 val. ir pagal verslo liudijimą, be to, mokėti tokį didelį darbo užmokestį administratorei už tariamai atliktą darbą nebuvo ekonominio pagrindo, nes jis tiesiogiai turėjo įtakos įmonės sąnaudų dydžiui (jos padidėjo), ir padidino bendrovės nuostolį (tiek 2008 metais, tiek ir 2009 metais), ji bendrai su D. Š.(P.) pasirašė darbo sutartį ir D. Š. (P.) patvirtino bendrovės UAB „S.“ antspaudu, taip suklastojo šį dokumentą.

15Taip pat ji nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su UAB „S.” direktore D.Š.(P.), iš anksto žinodama, kad yra nėščia, bendrai su D. Š.(P.) suprasdama, kad darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, nuo kurio dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės (tėvystės) pašalpos, ir bendrai su ja siekdama tokiu būdu sukčiaujant VSDFV biudžeto lėšų apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje iš VSDFV savo naudai įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, apgaule, t. y. bendrai su D. Š.(P.), kaip darbdavio UAB „S.” atstove, žinodama, kad realiai įmonėje nedirbs, nes tuo pat metu dirbo vadybininkės pareigose UAB „N.“, esančioje ( - ), kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 8 iki 12 val. ir pagal verslo liudijimą, 2008 m. rugsėjo 1 d. ( - ), sudarė darbo sutartį Nr. 0024, kurioje D. Š. (P.) nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad ji (A. P.) priimama į UAB „S.” administratorės pareigoms, sudaroma neterminuota darbo sutartis, nustatomas mokėti 3000 Lt darbo užmokestis, nustatytas išbandymo laikotarpis 3 mėnesiai, nustatyta darbo dienos trukmė 4 valandos per dieną, 5 darbo dienos, 10 valandų per savaitę, bendrai su D. Š.(P.) pasirašius ir D. Š.(P.) patvirtinus bendrovės „S.” antspaudu, tokiu būdu joms abiem suklastojus šį dokumentą, dėl to jai nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. vasario 1 d. buvo priskaičiuota 14 863,56 Lt darbo užmokesčio, D. Š.(P.) pateikus VSDFV Kauno skyriui 2008 m. spalio 14 d. pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2008 m. III ketvirtį, 2009 m. sausio 16 d. pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2008 m. IV ketvirtį, jai (A. P.) 2009 m. vasario 12 d. pateikus VSDFV Utenos skyriui prašymą jai skirti motinystės pašalpą, 2009 m. vasario 6 d. pažymą Nr. 9/1 apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, o VSDFV Utenos skyriui, remiantis šiuo prašymu, UAB „S.” pranešimais apie apdraustuosius už ataskaitinius 2008 metų III ir IV ketvirčius, nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu serija ( - ) ir vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin. 2007, Nr. 132-5346) nuostatomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į apdraustojo pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 2009 m. kovo 2 d. priėmus sprendimą Nr. L11-2270 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą” jai buvo apskaičiuota ir išmokėta 5256,64 Lt motinystės pašalpa; po to D. Š.(P.) pateikus VSDFV Kauno skyriui 2009 m. balandžio 28 d. pranešimą apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedą SAM3SD už ataskaitinį 2009 m. I ketvirtį, 2009 m. birželio 8 d. ( - ), priėmus įsakymą Nr. 2009/06/08 dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo, kuriuo jai (A. P.) nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o jai 2009 m. balandžio 8 d. pateikus VSDFV Utenos skyriui prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, D. Š. (P.) įsakymą Nr. 2009/06/08, VSDFV Utenos skyriui, remiantis šiuo prašymu, suklastotais UAB „S.” pranešimais bei jų priedais apie apdraustuosius už 2008 metų III ir IV ketvirčius, 2009 metų I ketvirtį, D. Š. (P.) įsakymu ir vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (žin. 2008, Nr. 149-499) nuostatomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, buvusius prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią, 2009 m. rugsėjo 1 d. priėmus sprendimą Nr. L11-8329 „Dėl A. P. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą”, buvo apskaičiuota 48 814,40 Lt (atskaičiavus mokesčius) motinystės (tėvystės) pašalpa, iš kurių jai buvo išmokėta 5024,68 Lt, taip bendrininkaudama su D. Š.(P.), apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – VSDFV biudžeto 5256,58 Lt, išmokėtus jai, kaip motinystės pašalpa, taip pat įgijo didelės vertės turtinę teisę į VSDFV biudžeto 58 341,22 Lt, mokėtinus jai kaip motinystės (tėvystės) pašalpą, iš kurių 5024,68 Lt išmokėjus, padarė VSDFV biudžetui 10 281,26 Lt (5256,58 Lt +5024,68 Lt) turtinę žalą.

16Kasaciniu skundu nuteistoji D. Š. (P.) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų apkaltinamuosius nuosprendžius bei ją išteisinti, nes ji nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

17Kasatorė, vadovaudamasi teismų praktika (kasacinės bylos Nr. 2K-38/2011, 2K-123/2012, 2K-100/2012), teigia, kad skundžiami nuosprendžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose ištirtiems įrodymams. Remdamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93, 94 straipsniais, 95 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nuteistoji nurodo, kad pasirašydama darbo sutartį Nr. 0024, tiek ji, tiek A. P. numatė esmines jos sąlygas, nei viena šalių nereiškė viena kitai pretenzijų, nebandė ją nutraukti ar pripažinti negaliojančia. Šios darbo sutarties forma atitiko įstatymų reikalavimus ir ši sutartis pagal civilinių įstatymų nuostatas yra dvišalis sandoris. Skunde nurodydama datas, kada buvo pasirašyta minėta sutartis, joje nurodytą A. P. įsipareigojimą nuo kada atlikti darbines funkcijas bei kada šie duomenys buvo perduoti VSDFV, kasatorė teigia, kad pagal DK 114 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą Nr. 1043 „Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumai“, leidžiama eiti antraeiles pareigas ar užsiimti papildomu darbu. Jos nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nusikalstamą susitarimą tarp jos ir A. P.. Kasatorė nurodo, kad A. P. UAB „S.“ buvo pagrindinė darbovietė, nes tokia darbo sutartis buvo sudaryta viena diena ankščiau nei UAB „N.“. Be to, ji nežinojo, kad A. P. dirba kitoje darbovietėje ir turi verslo liudijimą. Kasatorė apie šios nuteistosios darbą UAB „N.“ sužinojo tik tada, kai gavo iš jos nėštumo ir gimdymo pažymėjimą.

18Nuteistoji teigia, kad apylinkės teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas vienas kaip fiktyvios darbo sutarties požymių tai darbo užmokestis (3000 Lt). Kasatorė pažymi, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų darbo sutarties šalių - darbdavio ir darbuotojo - susitarimo dalykas (kasacinė byla Nr. 2K-448/2010). DK nereguliuojamas maksimalus darbo užmokesčio dydis. Minėto dydžio atlyginimas nepažeidė nei Konstitucijos, nei DK, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad tokio dydžio atlyginimas objektyviai buvo neįmanomas. Skunde kasatorė nurodo priežastis, dėl kurių A. P. buvo mokomas didesnis atlyginimas, ir teigia, kad DK 196 ir 216 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Taip pat ji nurodo tuo metu susiklosčiusią įmonės situaciją ir priežastis, dėl kurių būtent A. P. buvo įdarbinta į jos vadovaujamą įmonę. Be to, A. P. turėjo atitinkamą išsilavinimą ir Ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje nurodyta, jog ši nuteistoji galėjo dirbti UAB „S.“ administratore ir UAB „S.“ turėjo finansinių galimybių, leidžiusių atsiskaityti su A. P.. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, jog byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad A. P. realiai bendrovėje dirbo ir faktiškai atliko darbą. Nurodydama datas, kada A. P. buvo įdarbinta UAB „S.“ ir „N.“ bei kada ji dirbo pagal verslo liudijimą, kasatorė teigia, kad sudarant sutartį su A. P., nematė jokių kliūčių, galėjusių pastarajai trukdyti dirbti UAB „S.“ ir atlikti administratorės funkcijas, o darbo sutartyje buvo nurodyti visi teisingi duomenys. Kartu nuteistoji pažymi, kad jai nebuvo žinoma apie A. P. nėštumą, o darbo įstatymai draudžia atsisakyti priimti į darbą nėščią moterį. Todėl kasatorė teigia, kad pasirašydama darbo sutartį su A. P., nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje.

19Apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo faktus apie darbo sutarties sudarymo bei įregistravimo žurnale eiliškumą, nes kasatorė apie šią darbo sutartį VSDFV informavo jau kitą dieną po sutarties sudarymo. Šios sutarties vėlesnis įregistravimas darbo sutarčių žurnale nekeičia paties darbo sutarties įregistravimo fakto ir ši sutartis netampa fiktyvia. Todėl kasatorė teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ši sutartis registruota ne iš karto po jos sudarymo, kaip to reikalauja teisės aktai, o 2008 m. rugsėjo 19 d.-2008 m. spalio 2 d. laikotarpiu, t. y. kai buvo patvirtintas A. P. nėštumas.

20Kartu skundo autorė teigia, kad nesuklastojo skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytų darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Kasatorė nurodydama priežastis, dėl ko nebuvo nurodytas darbo pradžios ir pabaigos laikas, neduoda pagrindo teigti, jog šie žiniaraščiai yra suklastoti ir (ar) pažeisti DK 146 ir 147 straipsniai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir apie kitų dokumentų suklastojimą. Kasatorė teigia, kad visuose teismų sprendimuose išvardytuose dokumentuose buvo nurodyti teisingi duomenys. Apie draudžiamą darbuotoją atitinkama valstybės institucija buvo informuota ir nuo A. P. priskaičiuoto ir realiai mokėto darbo užmokesčio buvo mokamos socialinio draudimo įmokos. Be to, UAB „S.“ nėra skolinga VSDF biudžetui. Kartu nuteistoji pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nesigilindamas į visas faktines bylos aplinkybes ir netinkamai interpretuodamas faktus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė kaltinamajame akte pateiktus įrodymus, tačiau nenurodė, kurie iš jų patvirtina ar paneigia nusikalstamų veikų sudėties buvimą kasatorės veiksmuose. Taip pat ji teigia, kad abiejų instancijų teismai nevertino įrodymų visumos, savo sprendimus grindė prielaidomis ir samprotavimais.

21Kasatorė nurodo, kad jos veiksmuose nėra ir požymių nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, nes teismai nenustatė, jog ji su A. P. tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldė ar pasisavino svetimą turtą arba įgijo teisę į jį. Taip pat teismai nenustatė ar abiejų nuteistųjų veiksmai prieštaravo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatoms. Vadovaudamasi šio įstatymo 3 straipsnio, 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6 straipsnio nuostatomis, kasatorė teigia, kad A. P. galėjo apsidrausti savo valia, tačiau su ja sudarius darbo santykius, ją drausti buvo privaloma darbdaviui. Todėl kasatorė teigia, kad nėra jokios apgaulės ar neatlygintino svetimo turto užvaldymo požymių, nes, pasirašius su A. P. darbo sutartį, ji buvo privalomai apdrausta ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nuo jai mokamo darbo užmokesčio buvo apskaičiuojamos bei mokamos socialinio draudimo įmokos. Teismo išvada, kad A. P. negalėjo dirbti kasatorės vadovaujamoje bendrovėje, nes tuo pat metu nuo 8 iki 12 val. dirbo ( - ) bendrovėje „N.“ ir pagal verslo liudijimą, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Nei kasatorės, nei A. P. teismuose duoti parodymai byloje nepaneigti. Liudytojos L. K. parodymai nepatvirtina, jog A. P. dirbo tik UAB „N.“. Todėl kasatorė teigia, kad byloje nenustatyta, jog A. P., dirbdama UAB „N.“ ir pagal verslo liudijimą, negalėjo dirbti ir UAB „S.“. Nors pastarojoje bendrovėje neišliko dokumentai, patvirtinantys A. P. darbo rezultatus, tačiau darbo įstatymai neįpareigoja kaupti kiekvieno darbuotojo nuveiktą darbą fiksuojančius dokumentus.

22Teismas neatsižvelgė į byloje esančius dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras), iš kurių matyti, kad A. P. jau pirmomis darbo dienomis rado tiekėjus, iš kurių buvo pirktos prekės. Kasatorė nurodo, kad A. P. neturėjo teisės pasirašyti bendrovės vardu sutarčių ir suradusi patalpas ar tiekėjus, ji apie tai informuodavo kasatorę, o tik tada ji nuspręsdavo, ar tinka patalpos ir tiekėjų siūloma produkcija. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo nuostatas prokuroras turi pareigą įrodyti, jog A. P. neatliko jokio darbo. Kasatorė, vadovaudamasi teismų praktika (kasacinė byla Nr. 2K-448/2010), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2, 5, 6 dalimis, 16 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog motinystės socialinio draudimo pašalpas mokančiai institucijai buvo pateikiami tik teisingi duomenys. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad A. P. tikrai dirbo UAB „S.“, jai buvo mokamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis, nuo jo buvo skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos, t. y. ji buvo apdrausta, buvo nėščia bei išleista nėštumo ir gimdymo atostogų, turėjo įstatyme numatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą bei draudžiamąsias pajamas, po vaiko gimimo jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Tai patvirtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti dokumentai (prašymas skirti motinystės pašalpą, nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimas, pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas) buvo tikri, kaip ir UAB „S.“ pranešimai apie apdraustuosius už ataskaitinius 2008 metų III ir IV ketvirčius. Kasatorė teigia, kad teisiamajame posėdyje ištyrus byloje surinktus įrodymus, nenustatytas nė vienas sukčiavimui būdingas požymis.

23Kasatorė mano, kad skundžiamo nuosprendžio išvada dėl jos kaltės pagal BK 222 straipsnį nepagrįsta baudžiamosios bylos įrodomąja medžiaga ir dėl šio nusikaltimo padarymo ji nuteista nepagrįstai. Aptardama BK 222 straipsnio 1 dalies dispoziciją, joje nustatytų alternatyvių veikų bei subjekto požymius, kasatorė teigia, kad ji įmonės buhalterinės apskaitos netvarkė, finansininkui pateikdavo tik tam tikrus apskaitai reikalingus duomenis, todėl nuosprendyje pateiktas neva jos padaryto nusikaltimo formulavimas jai kelia abejonių. Ji pažymi, kad visi nuosprendyje minimi duomenys buvo tikri, jie buvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, todėl nebuvo jokių problemų nustatyti UAB „S.“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą.

24Kasaciniu skundu nuteistoji A. P. prašo panaikinti apylinkės ir apygardos teismų apkaltinamuosius nuosprendžius, ją išteisinti, civilinį ieškinį atmesti ir bylą nutraukti.

25Kasatorė teigia, kad ji nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, jos veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų sukčiavimo požymių. Teismų išvada, kad ji įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę, neparemta baudžiamosios bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada dėl turtinės žalos atlyginimo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes abiejų instancijų sprendimuose konstatuota, jog VSDFV biudžetui padaryta 10281,26 Lt turtinė žala. Tačiau iš kasatorės ir nuteistosios D. Š. (P.) solidariai priteista 13 590 Lt. Todėl ji teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai priteisti didesnę sumą nei buvo nustatyta prieštarauja įstatymui.

26Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ nuostatomis, kasatorė teigia, kad byloje nenustatyta, jog ji su D. Š.(P.) tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldė ar pasisavino svetimą turtą arba įgijo teisę į jį ir tai darė panaudodamos kaip priemones užvaldyti svetimą turtą bei gauti teisę į didelės vertės turtą nuosprendyje išvardytus dokumentus. Kasatorės nuomone, šie dokumentai nebuvo skirti sukčiavimui. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nesigilino į tai nuo kada kasatorė įgijo turtinę teisę, t. y. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, ir kokio dydžio ji buvo įgyta. Skundo autorė pažymi, kad teismai neatkreipė dėmesio į motinystės (tėvystės) išmokų mokėjimo specifiką, nes pašalpa neišmokama visa už dvejus metus iš karto, kaip apskaičiavo VSDFV, o mokama dalimis kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio atitinkamos dienos. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškintis, ar jos veiksmai atitiko Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ar šioms prieštaravo, ar jos veikoje buvo neatlygintino svetimo turto užvaldymo požymių.

27Vadovaudamasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.987 straipsnio nuostatomis, kasatorė mano, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo susidarę draudimo teisiniai santykiai. Be to, įstatymai numato, kad, norint gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytą pašalpą, pirmiausiai būtina mokėti atitinkamas įmokas, kurias gali mokėti pats asmuo, norintis vėliau gauti išmokas, arba įmokas turi mokėti darbdavys. Kasatorė nurodo, kad ji galėjo apsidrausti ir savo valia, bet kadangi ji buvo sudariusi darbo sutartis, ją privalėjo drausti darbdavys, kaip yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Todėl pasirašius darbo sutartį, ji buvo privalomai apdrausta ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nuo jai mokamo darbo užmokesčio buvo apskaičiuojamos bei mokamos socialinio draudimo įmokos, VSDFV pateiktas pranešimai apie apdraustuosius ir šio pranešimo priedai. Specialisto išvadoje nurodyta, kiek buvo sumokėta tokių įmokų. Kasatorė teigia, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo nei apgaulės, nei neatlygintino svetimo turto užvaldymo požymių.

28Pasirašytoje darbo sutartyje, kuri yra ir dvišalis sandoris, buvo numatytos esmines jos sąlygas, ši sutartis pagal formą ir turinį atitiko įstatymų reikalavimus. Kasatorė nurodo, kad pagal šią sutartį dirbti pradėjo kitą dieną, ji turi atitinkamą išsilavinimą bei kvalifikaciją dirbti administratore, kurios pareiginėje instrukcijoje numatytus darbus ji realiai atliko UAB „S.“. Nurodydama darbo sutartyje numatytas ir su darbdaviu sutartas darbo sąlygas, kasatorė teigia, kad DK 147, 196 ir 216 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Darbovietėje neišliko dokumentai, patvirtinantys jos darbo rezultatus, tačiau tokios pareigos (saugoti kiekvieno darbuotojo nuveiktą darbą fiksuojančius dokumentus) darbo įstatymai ir nenustato. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančias PVM sąskaitas-faktūras, patvirtinančias, kad būtent ji rado tiekėjus, iš kurių UAB „S.“ pirko prekes. Todėl ji mano, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino šališkai, visiškai neatsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes. Be to, teismo išvada, kad kasatorė negalėjo dirbti ( - ), nes tuo pat metu nuo 8 iki 12 val. dirbo ( - ) įmonėje „N.“ bei pagal verslo liudijimą, pagrįsta tik prielaidomis ir samprotavimais. Nei jos, nei nuteistosios D. Š. (P.) paaiškinimai apie atliktus darbus byloje nepaneigti. Liudytojos L. K. parodymai nepatvirtina aplinkybės apie kasatorės darbą tik UAB „N.“. Kasatorė teigia, kad jos darbo pobūdis UAB „N.“ netrukdė jai važinėti į kitus miestus, ieškoti patalpų nuomai, lietuviškų gamintojų prekių ir pan. Be to, byloje nenustatyta, ar jos darbas pagal verslo liudijimą trukdė dirbti ir UAB „S.“. Kasatorė pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas pareigą įrodyti, jog ji neatliko jokio darbo, turi kaltinimą palaikanti institucija.

29Nuteistoji, remdamasi teismų praktika (kasacinė byla Nr. 2K-448/2010), vadovaudamasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16, 19 straipsnio nuostatomis, teigia, kad motinystės socialinio draudimo pašalpas mokančiai institucijai buvo pateikiami tik teisinga informacija. Kartu ji pažymi, kad dirbo realiai veikiančioje UAB „S.“, jai buvo mokamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis, nuo kurio buvo skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos, jai tapus nėščiai buvo išleista nėštumo ir gimdymo atostogų, turėjo įstatyme numatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą bei draudžiamąsias pajamas, gimus vaikui jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Jos bei darbdavio VSDFV pateikti dokumentai (prašymas skirti motinystės pašalpą, pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas, pranešimai apie apdraustuosius, nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimas) buvo tikri ir nesuklastoti. Todėl kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino neišsamiai, nesusiedamas jų tarpusavyje, nuosprendyje išdėstė ir aptarė tik nepalankius nuteistosioms įrodymus, neanalizavo jų kaltę paneigiančių įrodymų.

30Teismų teiginiai apie darbo sutarties suklastojimą prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei teismuose ištirtiems įrodymams. Vadovaudamasi DK 93, 94, 95 straipsnio, CK 1.63 straipsnio nuostatomis, kasatorė teigia, kad ši darbo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriame buvo numatytos esmines jo sąlygos, nebuvo pareikšta jokių pretenzijų, nebandyta jo nutraukti ar pripažinti negaliojančiu. Šios darbo sutarties forma ir turinys atitiko įstatymų reikalavimus. Todėl teismai nepagrįstai teigia, kad minėtos darbo sutarties vienas iš fiktyvių požymių yra joje numatytas 3000 Lt darbo užmokestis. Remdamasi teismų praktika (kasacinė byla Nr. 2K-448/2010), ji teigia, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų darbo sutarties šalių - darbdavio ir darbuotojo - susitarimo dalykas. Be to, įstatymai bei įstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja maksimalaus darbo užmokesčio dydžio, todėl, jai mokant 3000 Lt atlyginimą, nebuvo pažeistos nei Konstitucijos, nei DK, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Taip pat nebuvo pažeisti ir DK 196 ir 216 straipsnių reikalavimai. Nurodydama priežastis, dėl kurių jai buvo mokėtas atlyginimas didesnis nei direktorės, kasatorė mano, kad jos nėra nusikalstamos. Be to, jei jos ir neatitinka kokių nors norminių aktų reikalavimų, tai atsakomybė už tokius pažeidimus numatyta ne baudžiamuosiuose įstatymuose. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvados patvirtina, kad UAB „S.“ turėjo galimybių, t. y. pakankamai pajamų, atsiskaityti su kastore.

31Teismai nepagrįstai teigia, kad kasatorė darbo sutartį sudarė ne 2008 m. rugsėjo 1 d., o 2008 m. rugsėjo 19 d.-2008 m. spalio 2 d. laikotarpiu ir kad ši sutartis darbo sutarčių registravimo žurnale buvo įregistruota atgaline data. Kasatorė pažymi, kad UAB „S.“ VSDFV Kauno skyriui faksu pateikė duomenis apie jos įdarbinimą šioje bendrovėje tą pačią dieną, kai ji pradėjo dirbti, o nėštumas nustatytas tik 2008 m. rugsėjo 24 d. Apie minėtą darbo sutarčių registravimo žurnale padarytą klaidą pripažino pati D. Š. (P.) ir tokia klaida negali būti pripažinta įrodymu, pagrindžiančiu visą bylos kaltinimą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad UAB „S.“ jai tik pradėjus dirbti išdavė darbo pažymėjimą ir jo išdavimą įregistravo darbo pažymėjimų registravimo žurnale.

32Teismų išvados, kad ji neketino dirbti, darbo sutartis buvo pasirašyta tik „dėl akių“, kad ji bendrovėje realiai nedirbo, nes tuo pačiu metu atliko kitus darbus, yra nepagrįstos. Kasatorė nurodydama datas, kada ji pasirašė darbo sutartis su UAB „S.“, „N.“ ir kada jos buvo nutrauktos ir nuo kada iki kada ji dirbo pagal verslo liudijimą, teigia, kad sudarant darbo sutartį su UAB „S.“ nebuvo jokių kliūčių, galėjusių jai trukdyti dirbti toje įmonėje ir atlikti administratorės funkcijas. Minėtoje darbo sutartyje buvo nurodyti visi teisingi duomenys. Kartu pažymi, kad šios sutarties sudarymo metu nei kasatorė, nei D. Š. (P.) nežinojo, jog ji yra nėščia. Be to, darbo įstatymai draudžia atsisakyti priimti į darbą nėščią moterį.

33Kasatorė akcentuoja, kad pagal turimą išsilavinimą bei kvalifikaciją ji galėjo dirbti administratore, realiai atliko UAB „S.“ administratorės pareiginėje instrukcijoje numatytus darbus, bendravo su keliomis individualiomis įmonėmis ir bendrovėmis dėl lietuviškų gaminių įsigijimo ir komercinių patalpų nuomos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Utenoje, taip pat bendravo su ne viena nekilnojamojo turto agentūra, važinėjo, apžiūrinėjo patalpas, derėjosi dėl nuomos kainos ir pan. Todėl kasatorė teigia, kad teismų išvada, jog jos darbo sutartis yra suklastota, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Vadovaudamasi BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasatorė teigia, kad teismai nenustatė, kokie jos veiksmai atitinka minėto baudžiamojo įstatymo nuostatas, kokie požymiai patvirtina, kad ji, pasirašydama darbo sutartį su D. Š. (P.), suklastojo dokumentą bei jos tiesioginės tyčios padaryti šį nusikaltimą. Kasatorės nuomone, teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto, BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų ir Europos Žmogaus teisių teismo praktikos (bylos Barberas Messegue ir Jabardo v. Ispanija).

34Kasaciniu skundu Kauno apylinkės vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžius ir panaikinti 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, skiriant nuteistosioms A. P. ir D. Š.(P.) švelnesnes nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmes. Prokuroras prašo nuteistajai A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, kurią, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio l dalį, bei paskirti galutinę bausmę trejus metus laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Taip pat prašo nuteistajai D. Š.(P.) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, kurią, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirti galutinę bausmę trejus metus laisvės atėmimo ir 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Kitų nuosprendžių dalių prokuroras kasacine tvarka neskundžia.

35Kasatoriaus nuomone, teismai spręsdami klausimus, susijusius su bausmių nuteistosioms skyrimu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 54 straipsnio 3 dalį - ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl šio baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo. Prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai nuteistosioms už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepagrįstai paskyrė švelnesnes nei numato baudžiamasis įstatymas bausmes – laisvės apribojimą. Skundo autoriaus nuomone, šių teismų sprendimuose nurodytos abi nuteistąsias charakterizuojančios aplinkybės ir jų asmeninės savybės nėra išimtinės. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vienintelės įstatyme numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas abiem nuteistosioms yra akivaizdžiai per griežta, yra nepagrįsta. Taip pat nepagrįsta ir teismo nuomonė, kad nusikalstami veiksmai iš dalies buvo nulemti neteisingu nuteistųjų supratimu apie tuo metu galiojusius įstatymus.

36Prokuroras teigia, kad teismai nepagrįstai vertino kaip mažesnį veikos pavojingumą ir tai, kad duomenys apie padidėjusias socialinio draudimo įmokas ir nuteistosios A. P. atlyginimą buvo žinomi nuo pat nusikalstamos veikos pradžios, tačiau patikrinimas dėl jos darbo buvo atliktas tik po jos kreipimosi dėl motinystės pašalpos, o dėl ikiteisminio tyrimo kreiptasi praėjus beveik metams po faktinių veiksmų atlikimo. Be to, tokie duomenys VSDFV buvo žinomi, nes buvo pateikiami periodiškai ir nebuvo specialiai slepiami. Kasatorius, nurodydamas nuteistųjų apgaule įgytos didelės vertės turtinės teisės dydį (daugiau nei 48 000 Lt), faktiškai išmokėtą sumą (10 281,26 Lt) ir žalą dėl sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (daugiau nei 3000 Lt), nesutinka ir su teismo nuomone, kad mažesnį veikos pavojingumą rodo ir faktinis žalos dydis bei iš dalies veikos padarymo būdas (žalą patyrusiam subjektui duomenys buvo teikiami periodiškai ir šiam subjektui apie A. P. pajamų didelį skirtumą buvo žinoma pačioje veikos pradžioje). Prokuroro nuomone, teismo vertinimas dėl mažesnio veikos pavojingumo yra neteisingas dar ir visos bylos kontekste, nes, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos esmę, pagrindas VSDFV įtarti nusikalstamą veiką galėjo atsirasti tik po to, kai A. P. kreipėsi į šią įstaigą dėl pašalpos skyrimo. Nes iki to laiko VSDF nebuvo ir negalėjo būti žinomi jokie nuteistųjų veiksmai, kuriais jos rengėsi nusikalstamai veikai, dėl kurios padarymo jos yra pripažintos kaltomis. Pats darbo užmokesčio (net ir neprotingai didelio) priskaičiavimas, mokėjimas bei atitinkamai socialinio draudimo įmokų padidėjimas, nesant atitinkamo pašalpą turinčio teisę gauti asmens prašymo, nesuteikia teisės į tokią turtinę teisę. Dėl to tokia aplinkybė negali būti pagrindas vertinti veikos pavojingumą kaip mažesnį nei tipinis tokio pobūdžio veikoms ir laikyti ją išimtine, leidžiančia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

37Prokuroras, vadovaudamasis BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismų praktika kasacinėse nutartyse Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-376/2008, 2K-22/2008, 2K-355/2012, teigia, kad abiejų instancijų teismų motyvai dėl švelnesnės bausmės paskyrimo yra neįtikinami. Kasatoriaus nuomone, teismai nenustatė ir nurodė jokių išimtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima pagrįstai pripažinti, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas abejoms nuteistosioms už jų padarytas nusikalstamas veikas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skundžiamuose teismų nuosprendžiuose išvardytos ir išimtinėmis laikytos aplinkybės negali būti tokiomis laikomos, nes tai yra tik tipinės aplinkybės ir teismų praktikoje nelaikomos išimtinėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-355/2012). Kasatorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostatomis, teigia, kad nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir kurti naują precedentą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nėra jokio pagrindo. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 153 straipsnyje yra numatyta galimybė nuteistosioms, auginančioms vaikus iki trejų metų, būti apgyvendintoms kartu su vaikais pataisos namų vaikų (kūdikių) namų patalpose. Prokuroro nuomone, tai parodo skundžiamuose nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes esant tipines, dėl kurių net specialiu įstatymu yra numatyti atitinkami laisvės atėmimo bausmės vykdymo ypatumai tokiems atvejams. Pažymėdamas, kad sukčiavimas yra priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, bendrais veiksmais padarytos žalos dydį, nustatytą abiejų nuteistųjų tyčią ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kasatorius teigia, kad šios aplinkybės patvirtina tik didesnį nuteistųjų pavojingumą. Taip pat prokuroras, nurodydamas bylos aplinkybę (darbo sutarties įregistravimo datą), nesutinka ir su išvada, kad nuteistosios nesuprato įstatymų.

38Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai nepakankamai atskleidė teisingumo principo esmę, taikydami šį principą, atsižvelgė tik išimtinai į nuteistųjų interesus, ir nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-576/2006). Byloje nesant nustatytų jokių išimtinių aplinkybių ar kitokių ypatingų sąlygų, nuteistosioms už padarytą sunkų nusikaltimą paskirtos laisvės apribojimo bausmės iškreipia BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Prokuroras pažymi ir tai, kad abi nuteistosios padarė iš anksto suplanuotus sunkų, apysunkį ir nesunkius nusikaltimus, kurie baigti ir suplanuotas nusikalstamas tikslas buvo pasiektas. Dėl to VSDFV biudžetui, kai dalis įgytos teisės buvo realizuota ir pašalpa įgyta, padaryta pakankamai didelė (daugiau nei 13 000 Lt) reali turtinė žala. Byloje nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jos anksčiau neteistos, administracine tvarka nebaustos, byloje nėra duomenų apie joms pradėtus kitus ikiteisminius tyrimus, nuteistoji D. Š. (P.) ištekėjusi ir augina mažametį vaiką, nuteistoji A. P. netekėjusi ir taip pat augina mažametį vaiką. Todėl prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo, panaikinant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, ir abiem nuteistosioms pagal BK 182 straipsnio 2 dalį skiriant sankcijoje numatytas realias laisvės atėmimo bausmes, kurių vykdymas negali būti atidėtas.

39Nuteistųjų ir prokuroro kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

40Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį

41Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kaltinant asmenį, kad jis apgaule neteisėtai siekė gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2012, Nr. 2K-503/2011, 2K-38/2011, 2K-331/2011, 2K-448/2010, 2K-606/2010, 2K-660/2012). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDF valdybai pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

42Atkreiptinas dėmesys į tai, kad realiai mokėtas pagal darbo sutartį darbo užmokestis dar nerodo darbo teisinių santykių realumo ir nepaneigia darbo teisinių santykių fiktyvumo galimybės. Taip pat kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad formalūs dokumentai – darbo sutartis, direktoriaus įsakymas, žiniaraščiai apie asmens darbą bendrovėje – nebūtinai liudija realius faktus. Tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti, ar šių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą asmeniui, šio darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą. Nustatant, ar darbo sutartis nebuvo fiktyvi, svarbu atsakyti į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar sutartis buvo tik priemonė kitam tikslui – neteisėtai įgyti teisę ir realiai gauti iš VSDF biudžeto motinystės (tėvystės) pašalpas.

43Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-448/2010, 2K-331/2011, 2K-606/2010 pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams.

44Šioje byloje teismai nustatė, kad darbo sutartis tarp A. P. ir UAB „S.“ neatitiko tikrosios šalių valios, buvo suklastota siekiant patvirtinti fiktyvų darbo faktą. Nustatyta, kad A. P. darbas UAB „S.“ niekaip neatsispindėjo, pati darbo sutartis registracijos žurnale užregistruota vėliau negu nurodyta jos sudarymo data ir neatitinka kitų sutarčių bei jų pakeitimų chronologinės registracijos. A. P. tuo pat metu, nuo 8 iki 12 val., dirbo kitoje įmonėje UAB „N.“, esančioje ( - ), bei pagal verslo liudijimą kirpykloje taip pat ( - ). UAB „S.“ įsikūrusi ( - ), nutolusiame 132 km atstumu nuo ( - ), be D. Š.(P.), kitų šios bendrovės darbuotojų A. P. nepažinojo. Jai nustatytas 3000 Lt darbo užmokestis už 4 val. darbo dieną ekonomiškai buvo nepateisinamas, nes bendrovė dirbo nuostolingai ir 2008 finansinius metus baigė turėdama 106 826 Lt nuostolį. Tuo tarpu už visą darbo dieną pačios direktorės ir akcininkės D. Š. (P.) atlyginimas 1500 Lt, už 4 val. darbo dieną vyr. finansininko ir akcininko G. B. atlyginimas 1700 Lt, kitų darbuotojų – minimalus 800 Lt atlyginimas.

45Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. iš naujo žemesnės instancijos teismo įvertintų įrodymų nevertina. Dauguma kasacinio skundo argumentų susiję su įrodymų vertinimu. Šie klausimai priklauso faktinių aplinkybių nustatymo sričiai, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Duomenų, kad teismai remtųsi neleistinais ir nepatikimais įrodymais ar akivaizdžiai ignoruotų svarbius teisinančius įrodymus, nemotyvuotų savo išvadų, nepateikta. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės abejonių nekelia, BPK pažeidimų vertinant įrodymus nenustatyta. Teismai šioje byloje įvertino iš skirtingų šaltinių gautą informaciją kaip visumą ir pagrįstai padarė išvadą apie darbo santykių fiktyvumą. Teismo išvada dėl darbo santykių fiktyvumo ir neįgyvendinamumo, jų imitavimo, turint tikslą gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto, pagrįsta detalia byloje esančių duomenų analize, logiškai motyvuota. Nuteistųjų versijos, kuriomis bandoma paaiškinti, kaip A. P. galėjo dirbti UAB „S.“, kokius darbus ji realiai atliko, kodėl jai buvo nustatytas atlyginimas, gerokai viršijantis direktorės atlyginimą, teismų kruopščiai patikrintos ir motyvuotai atmestos kaip nepagrįstos.

46Turint galvoje nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismai taip pat teisingai vertino, kad, įrašant žinomai neteisingus duomenis į oficialius dokumentus, šie buvo suklastoti, o įtraukus šiuos dokumentus į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, šios įmonės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

47Kasatorės D. Š. (P.) tvirtinimas, esą ji nesanti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, neatitinka įstatymo nuostatų ir teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

48Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra ne tik asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats, bet ir pasitelkęs asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Nors D. Š. (P.) pati buhalterinės apskaitos netvarkė, tačiau pateikė suklastotus dokumentus bendrovės vyr. finansininkui G. B., kuris juos įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. G. B. nekaltintas ir byloje nėra duomenų jį bendrininkavus su nuteistąja D. Š.(P.), todėl pastaroji teisingai pripažinta apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo vykdytoja.

49Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

50BK 41 straipsnis (bausmė ir jos paskirtis) greta kitų bausmės tikslų išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatskiriamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje (BK 54 straipsnio 3 dalis ir 62 straipsnis). Tačiau tokia galimybė gali būti taikoma tik viena kryptimi – bausmės švelninimo linkme. Dėl to BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

51Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011 ir kt.). Šiuos reikalavimus abiejų instancijų teismų nuosprendžiai atitinka. Teismai nurodė, kad nuteistosios apibūdinamos vien tik teigiamai, dirbo, augina mažamečius vaikus. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. Š. (P.) buvo nėščia, o apeliacinio nagrinėjimo metu buvo pagimdžiusi. Jų nusikalstami veiksmai iš dalies buvo paskatinti galiojančių ir jų neteisingai suprastų įstatymų. Atsižvelgta ir į faktinės žalos dydį, nes veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį lėmė didelės vertės turtinės teisės įgijimas, o faktiškai išmokėta daug mažesnė suma.

52Prokuroras, nurodydamas konkrečias kasacinės instancijos teismo išnagrinėtas bylas, šių aplinkybių nelaiko išimtinėmis, kad jų pagrindu įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę būtų galima pripažinti prieštaraujančia teisingumo principui. Su tokiu argumentu negalima sutikti, nes prokuroro nurodytos bylos nėra analogiškos ar iš esmės panašios į nagrinėjamą bylą, taigi šiai bylai nėra precedentai, kaip jie apibrėžti Teismų įstatymo 33 straipsnyje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Priešingai, sukčiavimo apgaule įgyjant teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą bylose analogiškomis aplinkybėmis taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2011, 2K-503/2011, 2K-588/2012 ir kt.), kasacine tvarka šis klausimas tokio pobūdžio bylose anksčiau nebuvo skundžiamas ir nagrinėjamas.

53Netinkamą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą prokuroras argumentuoja ir BVK 153 straipsniu, pagal kurį vaikų iki trejų metų turinčioms nuteistosioms gali būti sudarytos sąlygos pačioms auginti ir prižiūrėti vaikus, kol jiems sueis treji metai. Toks argumentas yra aiškiai nepagrįstas, nes bausmių skyrimą reglamentuoja ne BVK, o BK nuostatos. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistosioms D. Š.(P.) ir A. P., o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas bausmes teisingomis, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Prokuroro kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo pakeisti teismų nuosprendžius ir paskirti nuteistosioms laisvės atėmimo bausmes.

54Pirmosios instancijos teismas dėl nuteistosioms pagal BK 182 straipsnio 2 dalį skirtinos bausmės dydžio padarė išvadas, atitinkančias BK 54 straipsnio 3 dalies turinį, ir paskyrė straipsnio sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį laisvės apribojimą, tačiau motyvuose klaidingai nurodė ne tą BK bendrosios dalies straipsnį, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš viso nenurodė BK bendrosios dalies normos. Apeliaciniu skundu prokuroras ginčijo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą ir pripažinęs, kad bausmė paskirta teisingai, pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 307 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių turinį, pažeidimų neištaisė, taip pats pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Dėl to žemesnės instancijos teismų sprendimai atitinkamai keičiami, tuo prokuroro kasacinį skundą tenkinant iš dalies.

55Dėl civilinio ieškinio

56Nuteistoji A. P. teigia, kad teismas pažeidė įstatymo nuostatas, priteisdamas VSDF didesnę pinigų sumą, negu nuteistosioms inkriminuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule įgytas turtas (pinigų suma).

57Iš tikrųjų VSDF šioje baudžiamojoje byloje BPK 109 straipsnio tvarka pareiškė civilinį ieškinį ne tik dėl nuteistajai A. P. nepagrįstai išmokėtos, atskaičius gyventojų pajamų mokestį, 10281,26 Lt pašalpos, bet ir dėl privalomai į valstybės biudžetą pervesto 3309,15 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Pirmosios instancijos teismas, nepateikdamas argumentų, ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš nuteistųjų solidariai VSDF valdybos Utenos skyriaus naudai 13590 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas tuo, kad VSDF valdyba patyrė žalą ne tik pervesdama pašalpą vienai iš nuteistųjų, bet ir pervesdama į valstybės biudžetą 3309,15 Lt gyventojų pajamų mokesčio, šią nuosprendžio dalį pripažino pagrįsta. Su tokiu argumentu negalima sutikti.

58Atkreiptinas dėmesys, kad gyventojų pajamų mokestis nėra nuteistosioms inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas. Tai atitinka teismų praktikoje susiformavusias nuostatas, pagal kurias gyventojų pajamų mokesčio sumos neįskaitomos ne tik į apgaule įgyto svetimo turto ar turtinės teisės vertę, bet ir į padarytos turtinės žalos dydį (kasacinė nutartis Nr. 2K-289/2012). Baudžiamajame procese kaltininkas atsako tik už BPK nustatyta tvarka įrodytais jo nusikalstamais veiksmais padarytą realią žalą, už kurios padarymą jis nuteistas (kasacinė nutartis Nr. 2K-562/2012). Dėl to žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo keičiami, sumažinant iš nuteistųjų D. Š. (P.) ir A. P. VSDF naudai solidariai priteistą sumą iki 10281,26 Lt, taip nuteistųjų kasacinius skundus tenkinant iš dalies.

59Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

60Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti.

61Nurodyti, kad D. Š.(P.) ir A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalį.

62Sumažinti iš D. Š. (P.), a. k. ( - ), ir A. P., a. k. ( - ), solidariai priteistą civilinį ieškinį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus naudai iki 10 281 Lt 26 ct (dešimt tūkstančių du šimtai aštuoniasdešimt vieno Lt 26 ct).

63Kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.