Byla 3K-3-33/2014
1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,
2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. S. , L. Z. , F. Z. (F. Z. ), J. K. , A. Z. (A. Z. ) ir V. I. D. , dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Ž. J. R., UAB „Seviga“, Z. P. , A. T. , E. P. S., V. K. , R. P. , V. A. , V. M. , E. M. ir Vilniaus rajono notarų biuro notarei L. Š. bei trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl administracinio akto ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais.
3Teisėjų kolegija
Nustatė
4I. Ginčo esmė
5Byloje sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
6Ieškovas generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo pripažinti negaliojančiais:
71) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės V. Z. (V. Z. ) į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir vietoj turėtos 0,15 ha žemės – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,15 ha žemės sklypą namų valdai ( - );
82) Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 1-11256;
9taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovus I. S. , L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z. ir V. I. D. grąžinti valstybės nuosavybėn 0,2968 ha, 0,3000 ha, 0,0885 ha, 0,0260 ha, 0,0015 ha, 0,1655 ha žemės sklypus, esančius ( - ), ir 0,2832 ha žemės sklypą, esantį ( - );
10taikyti restituciją pinigine išraiška ir priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovų: I. S. – 154 822,82 Lt; L. Z. – 32 920,60 Lt; F. Z. – 154 800,79 Lt; J. K. – 154 974,93 Lt; A. Z. – 154 797,56 Lt; V. I. D. – 154 774,16 Lt.
11Ieškovas nurodė, kad 1993 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinė grupė pasiūlė Vilniaus rajono ekspertų komisijai atkurti V. Z. nuosavybės teisę į 3,81 ha žemės. 1994 m. kovo 18 d. pasiūlymas–išvada išduota nesant įrodymų, kad J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise valdė 3,81 ha žemės ( - ), o vėliau – iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos – žemės sklypo savininku buvo V. Z. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkūrė nuosavybės teises į V. Z. , mirusiam 1998 m. kovo 22 d., tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, o vietoj turėtos 0,15 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį namų valdos 0,15 ha žemės sklypą ( - ). Namų valda priklausė mirusio V. Z. dukteriai I. S. , kuri 2000 m. rugpjūčio 15 d. buvo pateikusi prašymą įskaityti jos turimą 0,15 ha namų valdos žemės sklypą į V. Z. natūra grąžinamą sklypą. Tačiau tai atlikti galima tik tada, kai namų valda priklauso tam pačiam asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės. V. Z. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo naikintinas, kaip ir Vilniaus rajono notarų biure išduotas 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, pagal kurį atsakovai paveldėjo po 1/6 dalį ginčo žemės sklypo bendrojoje nuosavybėje (CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, 6.145 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2.3-3464-01 suformuota 16 sklypų. Atsakovai, neteisėtai įgiję nuosavybės teises į žemę ir parduodami ją tretiesiems asmenims, be pagrindo praturtėjo, todėl privalo atlyginti valstybei parduotų sklypų vertę, sumokant ekvivalentą pinigais pagal kiekvieno iš bendraturčių proporcingai turėtą žemės sklypo dalį. Likusias neparduotų ginčo sklypų dalis bendrosios nuosavybės teise valdo bendraturčiai I. S. , L. Z., F. Z., J. K. , A. Z. ir V. I. D. , todėl jie privalo grąžinti valstybei likusius žemės sklypus.
12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
13Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiais: 1) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės V. Z. į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir vietoj turėtos 0,15 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 0,15 ha žemės sklypą namų valdai ( - ); 2) Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 1-11256; taikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovus I. S. , L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z. , V. I. D. grąžinti valstybės nuosavybėn 0,2968 ha, 0,3000 ha, 0,0260 ha, 0,0885 ha, 0,0015 ha, 0,1655 ha žemės sklypus, esančius ( - ), ir 0,2832 ha žemės sklypą, esantį ( - ); taikė restituciją pinigine išraiška ir priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovų: I. S. – 154 822,82 Lt, L. Z. – 32 920,60 Lt, F. Z. – 154 800,79 Lt, J. K. – 154 974,93 Lt, A. Z. – 154 797,56 Lt, V. I. D. – 154 774,16 Lt.
14Teismas priteisė Generalinei prokuratūrai iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S. , L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z., V. I. D. 3035,94 Lt skelbimų spaudoje išlaidų, t. y. po 433,71 Lt.
15Šioje byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinė grupė 1993 m. gruodžio 16 d. pasiūlė Vilniaus rajono ekspertų komisijai atkurti V. Z. nuosavybės teisę į 3,81 ha bendro žemės ploto. Vilniaus rajono ekspertų komisija 1994 m. kovo 18 d. nutarė V. Z. atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkūrė nuosavybės teises į V. Z. , mirusiam 1998 m. kovo 22 d., tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, o vietoj turėtos 0,15 ha žemės – perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį namų valdos 0,15 ha žemės sklypą ( - ). Vilniaus rajono notarų biure 2000 m. rugsėjo 27 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kad I. S., L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z. , V. I. D. paveldėjo po 1/6 dalį bendrojoje nuosavybėje, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkurtos nuosavybės teisės į V. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės plotą. Atsakovai L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z. , V. I. D. 2000 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi savo seseriai I. S. pardavė po 1/6 dalį 0,1500 ha ploto žemės sklypo. I. S. 2000 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi 0,1500 ha žemės sklypą pardavė Ž. J. R. Atsakovai I. S. , L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z., V. I. D. 2004 m. spalio 4 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 13756/27800 dalį 2,7800 ha bendro ploto žemės sklypo. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2.3-3464-01 buvo suformuota 16 sklypų. 2005 m. vasario 1 d. atsakovai I. S. , F. Z. , J. K. , A. Z. ir V. I. D. susitarė atidalyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 14044/27800 dalį 2,7800 ha žemės sklypo. Atsakovai I. S. , F. Z., J. K. , A. Z. , V. I. D. dalį naujai suformuotų žemės sklypų pardavė: 2005 m. birželio 30 d. V. K. – 0,0615 ha žemės sklypą; 2) 2005 m. birželio 28 d. R. P. – 0,1172 ha žemės sklypą; 2005 m. birželio 28 d. V. A. – 0,1072 ha žemės sklypą; 2005 m. birželio 28 d. V. M. – 0,1677 ha žemės sklypą; 2005 m. birželio 28 d. E. M. – 0,1001 ha žemės sklypą; 2005 m. birželio 30 d. Z. P. – 0,0730 ha žemės sklypą; 2005 m. birželio 30 d. A. T. – 0,0959 ha žemės sklypą; 2005 m. rugpjūčio 9 d. E. P. S. – 0,1147 ha žemės sklypą; 2005 m. liepos 1 d. UAB „Seviga“ – 0,0730 ha žemės sklypą.
16Teismas sprendė, kad ekspertų komisija, priimdama sprendimą, turėjo įvertinti ne tik 1924 m. žemės mokesčių mokėtojų sąrašą, bet ir kitą Riešės valsčiaus ( - ) kaimo turimą archyvinę medžiagą, t. y. Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąrašą, kuriame prie J. Z. pavardės nurodyta 3 dešimtinės žemės, ir 1941 m. spalio 20 d. Riešės valsčiaus pieno gamintojų sąrašą, kuriame paminėti tik A. ir B. Z. , valdę ir naudoję po 3,5 ha žemės ir P. Z. – 0,5 ha žemės (Žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės 7.6 punktas). Pagal galiojančius teisės aktus nuosavybės teisės atkuriamos tik savininkams, kurie ją valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. V. Z. nuosavybės teisės buvo atkurtos Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. išvados pagrindu išnagrinėjus Vilniaus–Trakų apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąrašą, t. y. išnagrinėtas tik papildomas dokumentas, pagal kurį negalima spręsti, kad buvusiam savininkui J. Z. 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise priklausė 3,81 ha žemės ( - ). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių, kad buvo nagrinėti nuosavybės teises patvirtinantys papildomi dokumentai, kad po tėvo J. Z. mirties 1931 m. lapkričio 1 d. iki 1940 m. V. Z. buvo žemės savininku. Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. pasiūlymas–išvada išduota nesant įrodymų, patvirtinančių, kad J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise valdė 3,81 ha žemės ( - ), o vėliau – iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos ginčo žemės sklypo savininkas buvo V. Z. , todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog V. Z. buvo ginčo žemės sklypo savininkas.
17Teismas nurodė, kad pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir PNTINTAĮ) 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 9 straipsnį, 10 straipsnį ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 11, 12 punktų reikalavimus, V. Z. nepateikė Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriui dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko J. Z. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą iki 1931 m. lapkričio 1 d. ir savo – iki 1940 m. liepos 22 d. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkurtos nuosavybės teisės į J. Z. valdytą žemę, kurios nacionalizacijos metu šis jau nebuvo ginčo žemės sklypo savininkas. Kadangi V. Z. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kad jis paveldėjo iš savo tėvo J. Z. ginčo žemės sklypą, tai V. Z. negalėjo būti laikomas pretendentu ir jam negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės.
18Teismas, naikindamas neteisėtai priimtą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675, sprendė naikinti ir Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. 2000 m. rugsėjo 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 1-11256, t. y. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo pagrindu 3,81 ha žemės paveldėjimo būdu neteisėtai atiteko paveldėtojams, nes atsakovai neturi teisės naudotis didesnėmis teisėmis dėl neteisėto turto negu pats turto palikėjas V. Z. (CK 4.93–4.96 straipsnis). Teismas nenustatė, kad tretieji asmenys, įsigiję iš atsakovų ginčo žemės sklypus, būtų nesąžiningi, tačiau sprendė, kad atsakovai, neteisėtai įgiję nuosavybės teises į ginčo žemę ir parduodami ją tretiesiems asmenims, be pagrindo praturtėjo. Teismas nurodė, kad, panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administracinio akto pagrindu gavusio žemės sklypą asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Nenustatęs trečiųjų asmenų nesąžiningumo jiems įgyjant nuosavybėn žemės sklypus, teismas parduotų žemės sklypų tretiesiems asmenims piniginį ekvivalentą skaičiavo atsižvelgdamas į sklypų mažiausią vertę jų pardavimo metu. Teismas nurodė, kad pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, todėl atsakovai privalo grąžinti valstybei likusius neparduotus žemės sklypus (CK 1.80 straipsnis, 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnis). Teismas nurodė, kad ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S. , L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z. , V. I. D. teismas priteisė ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas – 3035,94 Lt skelbimų spaudoje išlaidų, po 433,71 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi iš esmės paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą.
20Pasisakydama dėl atsakovų I. S. , L. Z. , F. Z. , J. K. , A. Z. ir V. I. D. apeliacinio skundo teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vadovavosi kasacinio teismo praktika, formuojama CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008). Teisėjų kolegija rėmėsi PNTINTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 3 dalimi (galiojančios redakcijos 4 dalis), Tvarkos 11, 12 punktais ir nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas griežtai reglamentuotas įstatymo ir turi būti vykdomas laikantis nustatytų reikalavimų – imperatyviųjų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-319/2009; kt.). Pagal PNTINTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos savininkui. Taigi V. Z. nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos nepagrįstai, t. y. pažeidžiant imperatyviąsias PNTINTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 9, 10 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija, akcentuodama prioritetinį viešąjį interesą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007, išaiškinimais. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju administracinį aktą pripažinus negaliojančiu yra taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), o ne civilinės atsakomybės institutas, todėl neteisėti veiksmai ar kitos civilinės atsakomybės sąlygos nėra nustatinėjamos. Nurodydama, kad administracinių–procedūrinių veiksmų nenuginčijimas nėra svarbus, teisėjų kolegija vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009). Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. pasiūlymas–išvada ir Vilniaus rajono ekspertų komisijos 1994 m. kovo 18 d. nutarimas negali būti prilyginami nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams. Dėl atsakovų argumentų, kad valstybinės institucijos, tinkamai neatlikdamos savo funkcijų, savo veiksmais padarė jiems didelę turtinę žalą, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovai turi galimybę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė dėl atsakovų sąžiningumo ir netaikė CK 4.96 straipsnio, tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012). Tai, kad atsakovams nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą perėjo pagal paveldėjimo teisės liudijimą, o ne administracinį aktą, neturi įtakos restitucijos taikymui.
21Dėl atsakovės Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo teisėjų kolegija, remdamasi CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, išaiškinimais, sprendė, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų yra pagrįsti, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina (CPK 93 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas patyrė 3035,94 Lt skelbimų spaudoje išlaidų, todėl jos lygiomis dalimis pagrįstai priteistos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnis).
22III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
23Kasaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš jos ieškovui priteista 433,71 Lt skelbimų spaudoje išlaidų.
24Atsakovė nurodo, kad pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo atsakovė nurodo, kad šio straipsnio pavadinimas „Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų“ lemia, jog šiame straipsnyje nurodyti subjektai atleidžiami ne tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Šią civilinę bylą inicijavo generalinio prokuroro pavaduotojas, siekdamas apginti viešąjį interesą. Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu šis subjektas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, ką patvirtina ir kasacinio teismo, kitų teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Utenos apskrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-242/2006; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Zarasų rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-141/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinį šioje byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įvardyta atsakove, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad ji yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos buvo nepagrįstai priteista 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš tarnybos neturėjo būti priteista ir 433,71 Lt skelbimų spaudoje išlaidų.
25Atsakovė pažymi, kad proceso metu palaikė prokuratūros ieškinį, t. y. iš esmės siekė to paties tikslo – apginti pažeistą viešąjį interesą. Pagal Prokuratūros įstatymo 57 straipsnį prokuratūros veikla finansuojama iš valstybės biudžeto skiriamomis lėšomis, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priskirtina iš valstybės biudžeto finansuojamoms valstybės įstaigoms pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 (2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 3D-600 redakcija) 5 punktą, todėl skelbimų spaudoje išlaidos netikslingai priteistos iš to paties tikslo siekiančio valstybės atstovo kitam jos atstovui.
26Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą.
27Ieškovas nurodo, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas ieškovo – prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atleidimas nuo žyminio mokesčio, automatiškai nelemia ir atsakovo–valstybės institucijos atleidimo nuo bet kokių bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Ieškovas neatleidžiamas nuo išlaidų skelbimams apie teismo posėdžius spaudoje pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Taigi nuo tokių išlaidų atlygimo negali būti atleista ir pralaimėjusi šalis, nepriklausomai nuo to, ar ji yra valstybės institucija. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. ir kt. v. A. K. ir kt., Nr. 3K-3-362/2008; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-399/2008; kt.) ir nurodo, kad nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde nurodomos civilinės bylos Nr. 3K-7-165/2012, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 12 d. priėmė nutartį, faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas žyminio mokesčio priteisimo klausimas, šioje byloje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ginčija teismo sprendimą priteisti ne žyminį mokestį, o ieškovo patirtas kitokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidas – skelbimų spaudoje išlaidas.
28Teisėjų kolegija
konstatuoja:
29IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
30Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus žemesnių instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, tačiau teismas turi teisę peržengti šias ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
31Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą pateikė tik atsakovė (kasatorė) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kasatorė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti iš jos Generalinei prokuratūrai 433,71 Lt skelbimų spaudoje išlaidų. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas (prokuroras) prašo atmesti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą. Teisėjų kolegija nagrinėja kasacinį skundą neperžengdama kasacinio skundo ribų.
32Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
33Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, negalėjo iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti Generalinei prokuratūrai bylinėjimosi išlaidų, nes tiek prokuratūra, tiek Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra valstybės institucijos ir bylose dėl valstybės interesų gynimo yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Kasatorės nuomone, CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas ieškovo (prokuroro), ginančio viešąjį interesą, atleidimas nuo žyminio mokesčio lemia ir atsakovo, jei tai yra valstybės institucija, atleidimą nuo bet kokių bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Kasaciniame skunde teigiama, kad tam tikrais Civilinio proceso kodekse numatytais atvejais valstybė perima su bylinėjimosi išlaidomis susijusius reikalavimus, t. y. CPK 83 straipsnio pavadinimas „Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų“ lemia, jog šiame straipsnyje nurodyti subjektai atleidžiami ne tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie kasacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, ir sutinka su ieškovo (prokuroro) atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad kasatorius neteisingai aiškina CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
34Vadovaujantis CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatomis bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo patirtas išlaidas skelbimams apie teismo posėdžius spaudoje pripažino bylinėjimosi išlaidomis. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šios išlaidos yra ieškovo (prokuroro) realiai patirtos išlaidos, nuo kurių jis neatleidžiamas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią CPK 83 straipsnio 1–3 dalys reglamentuoja atleidimą tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2011; 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-469/2013; kt.).
35Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinys pareikštas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įvardyta atsakove, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. N. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje restruktūrizuojama UAB „Urbico“ v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-650/2013; 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIGBANK AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014; kt.). Kasaciniame skunde nurodytoje nutartyje buvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų dalies – žyminio mokesčio priteisimo klausimas. Nagrinėjamojoje byloje kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti iš jos ne žyminį mokestį, o ieškovo (prokuroro) patirtas kitokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidas – išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (skelbimams spaudoje). Dėl to teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nurodytos bylinėjimosi išlaidos yra priteistos ne į valstybės biudžetą, o Generalinei prokuratūrai, kuriai yra skiriami atitinkamo dydžio asignavimai iš valstybės biudžeto, šios naudojami, be kita ko, ir bylinėjimosi išlaidoms (Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Prokuratūros įstatymo 57 straipsnis), todėl atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu.
36Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, netinkamai taikė proceso teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
37Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. vasario 14 d. pažyma patvirtina, kad šią bylą nagrinėdamas kasacinis teismas turėjo 195,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl CPK 83 straipsnio taikymo, sprendžia, kad šios išlaidos priteistinos iš kasatorės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Nutarė
39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
40Priteisti iš kasatorės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas 188704927) 195,95 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt penkis Lt 95 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
41Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.