Byla 2A-1384/2014
Dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rasos Gudžiūnienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl administracinių aktų bei sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

5Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 1101; pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-1521; pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3634-01 dalį; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5991, o 0,1000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausantį S. S., grąžinti valstybės dispozicijon; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 6058, o 0,1000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausantį L. L., grąžinti valstybės dispozicijon; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5995, o 0,1201 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausantį V. S., grąžinti valstybės dispozicijon; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5993, o 0,0666 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausantį V. S., grąžinti valstybės dispozicijon; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5994, kuria I. S. 0,1098 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui V. S.; pripažinti negaliojančia 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DB-3159, o 0,1098 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausantį G. V. ir H. V., grąžinti valstybės dispozicijon; priteisti iš V. S. G. V. ir H. V. piniginę sumą, kurią gavo pagal 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 6059, kuria I. S. 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui V. S.; priteisti iš atsakovo V. S. 36 400 Lt į valstybės pajamas už neteisėtai įgytą 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 2004 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 733 parduotą G. V. ir H. V.; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutartį Nr. 6129, kuria I. S. 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui V. S.; priteisti iš atsakovo V. S. 49 515 Lt į valstybės pajamas už neteisėtai įgytą 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 6883 parduotą E. M. ir L. M.; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5992, kuria I. S. 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui H. S.; priteisti iš atsakovo H. S. 36 400 Lt į valstybės pajamas už neteisėtai įgytą 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8259 parduotą V. S.; priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

6Nurodė, kad I. S. 2000 m. vasario 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos valdytos 4,3680 ha žemės, esančios Kairėnų g., Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą Kairėnų g., Vilniuje. Pagal I. S. pateiktus dokumentus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą Nr. 1101 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Ieškovo teigimu, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas, kuriuo I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią dalį, t.y. 1 ha buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytos 4.3680 ha žemės buvusiame Vagovo k., Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha ploto žemės sklypą namų valdai, esantį Kairėnų g. 32, Vilniuje, buvo priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto nuostatas. Lietuvos centrinio archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. T-11569-S, kurį pateikė I. S. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą, nepatvirtina fakto, kad J. S. 1925 m. nuosavybės teise valdyta žemė, buvusi tuometiniame Vagovo kaime, 1940 m. liepos 22 d. buvo nacionalizuota, ir kad jis gali būti laikomas žemės savininku Įstatymo prasme. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. birželio 7 d. rašte nurodė, kad J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta 4,3680 ha ploto žemė yra buvusio Vagovo kaimo teritorijoje, o Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu I. S. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha ploto namų valdos žemės sklypą Kairėnų g. 32, Vilniuje, esantį buvusio Varžuvka Dolna kaimo teritorijoje. Šią aplinkybę patvirtina ir su Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. liepos 7 d. raštu pateikti dokumentai. Atsakovas V. S. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus-Trakų apskrities Mickūnų valsčiuje, Varžuvka Dolna (Žemutinės Varžuvos) kaime, valdė 2,88 dešimtinių žemės sklypą, nustatymo, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu šis pareiškimas buvo atmestas. Šis teismo sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.

7I. S. neteisėtai nuosavybėn įgytą ir Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymu padalintą žemės sklypą dovanojimo sutartimis Nr. 5991, Nr. 6058, Nr. 5995, Nr. 5993 ir Nr. 5994 perleido savo vaikams S. S., L. L. ir V. S. (atsakovams). Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl pripažintinos negaliojančiomis ir šios dovanojimo sutartys. Pripažinus dovanojimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, taikytina restitucija natūra, t.y. neteisėtai nurodytiems atsakovams neatlygintinai perleisti žemės sklypai grąžintini valstybės nuosavybėn. Kitus po padalijimo likusius žemės sklypus I. S. dovanojimo sutartimis Nr. 6059, Nr. 6129 ir Nr. 5992 perleido savo vaikams V. S. ir H. S., kurie pardavė juos kitiems asmenims. Kadangi V. S. ir H. S. šiuos žemės sklypus įsigijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jų perleisti, t.y. I. S., pripažintinos negaliojančiomis ir šios dovanojimo sutartys. Ieškovo teigimu, duomenų apie trečiųjų asmenų, įsigijusių ginčo sklypus pirkimo – pardavimo sutarčių Nr. 733, Nr. 6883, Nr. 8259 ir Nr. 1-5064 pagrindu, nesąžiningumą nenustatyta, todėl taikytina restitucija pinigais. 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. DB-3159, kuria V. S. pardavė žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) atsakovams G. V. ir H. V., sudaryta jau vykstant ginčui teisme pagal generalinio prokuroro ieškinį, kuriuo ginčo žemės sklypą buvo prašoma grąžinti valstybės dispozicijon. Todėl tiek pardavėjui V. S., tiek ir pirkėjams G. V. ir H. V. apie ieškovo pareikštus reikalavimus buvo žinoma, šie asmenys negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais, todėl minėtas žemės sklypas, išreikalautinas iš nesąžiningų įgijėjų valstybės dispozicijon.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu, ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 1101 ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-1521; pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5991, o 0,1000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr.( - ), nuosavybės teise priklausantį S. S., grąžino valstybės dispozicijon; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 6058, o 0,1000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr.( - ), nuosavybės teise priklausantį L. L., grąžino valstybės dispozicijon; pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5995, o 0,1201 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr.( - ), nuosavybės teise priklausantį V. S., grąžino valstybės dispozicijon; pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5993, o 0,0666 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausantį V. S., grąžino valstybės dispozicijon; pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5994, kuria I. S. 0,1098 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui V. S.; pripažino negaliojančia 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DB-3159, o 0,1098 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausantį G. V. ir H. V., grąžino valstybės dispozicijon; priteisė iš V. S. G. V. ir H. V. 90 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį; pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 6059, kuria I. S. 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui V. S.; priteisė iš atsakovo V. S. 36 400 Lt valstybei už neteisėtai įgytą 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 2004 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 733 parduotą G. V. ir H. V.; pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutartį Nr. 6129, kuria I. S. 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui V. S.; priteisė iš atsakovo V. S. 49 515 Lt valstybei už neteisėtai įgytą 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 6883 parduotą E. M. ir L. M.; pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5992, kuria I. S. 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), dovanojo sūnui H. S.; priteisė iš atsakovo H. S. 36 400 Lt į valstybės pajamas už neteisėtai įgytą 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8259 parduotą V. S.; priteisė iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. po 1 803,90 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų valstybei. Ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3634-01 dalį atsisakė priimti.

10Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo ieškinys dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo pirmosios instancijos teisme nagrinėjamas iš naujo po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau ta pačia apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi buvo palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo dalis, kurioje teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3634-01 dalies pripažinimo negaliojančia ir šią bylos dalį nutraukė. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nepaisant to, kad ieškovas patikslintu ieškiniu, paduotu po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, prašo pripažinti negaliojančia ir Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3634-01 dalį (3 ieškinio reikalavimas), atsisakė šį reikalavimą priimti ir nagrinėti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

11Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovai teigia, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 01-1521 bei reikalavimą atsakovui H. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tačiau ieškinio senaties termino klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi, kur konstatuota, jog ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu, ieškinio senaties termino nepraleido.

12Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 1101 ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 01-1521 (ieškinio 1 ir 2 reikalavimai) prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes buvo priimti pažeidžiant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas (CK 1.80 str.). Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad turto savininkas – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), […] bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje […]. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha […], piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas […], nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje […]. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. S. 2000 m. vasario 29 d. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos valdytos 4,3680 ha žemės, esančios Kairėnų g., Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą Kairėnų g., Vilniuje. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prie minėto prašymo pridėtas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. T-1159-S nepatvirtina fakto, kad J. S. 1925 m. nuosavybės teise valdyta žemė, buvusi tuometiniame Vagovo kaime, 1940 m. liepos 22 d. buvo nacionalizuota ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Įstatymo prasme. Kad minėti archyvo duomenys nebuvo pakankami nuosavybės teisių atkūrimui pagal ginčijamus administracinius aktus rodo ir aplinkybė, kad atsakovas V. S. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus – Trakų apskrities Mickūnų valsčiuje, Varžuvka Dolna (Žemutinės Varžuvos) kaime, valdė 2,88 dešimtinių žemės sklypą, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu šis pareiškimas buvo atmestas (civilinių bylų Nr.2-690-728/2009 ir A2-475-790/2011 duomenys) ir turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Aplinkybę, jog 1 ha namų valdos žemės sklypas Kairėnų g. 32, Vilniuje, neatlygintinai nuosavybėn perduotas I. S., yra buvusio Varžuvka Dolna kaimo teritorijoje, o ne buvusio Vagovo kaimo teritorijoje, patvirtina Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. liepos 7 d. raštas Nr.(31)-1.2-2369-(3.31) Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir kartu su juo pateiktas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktas Nr.31/04/15-312 su fotonuotrauka ir ištrauka iš Vilniaus miesto suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų su teritorijomis, suplanuotomis realizuoti teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, su laisva (neužstatyta) žeme, kuriuos patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr.746 ,,Dėl Vilniaus miesto teritorijos (iki 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtos Vilniaus miestui) suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų tvirtinimo“, bei Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2005 m. liepos 20 d. raštas Nr.A51-8358-(14.6-MPD-O), kuriame konstatuojama, kad pagal 1938 m. Vilniaus miesto planą ir kitus archyvinius duomenis dalis I. S. suteikto nuosavybėn neatlygintinai 1 ha ploto žemės sklypo Kairėnų g. 32, Vilniuje, iki 1940 m. nacionalizacijos buvo Varžuvka Dolna rėžinio kaimo ribose, o dalis priklausė Kairėnų dvaro teritorijai, ir prie šio rašto pateiktas Vilniaus miesto suvestinio skaitmeninio plano fragmentas.

13Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-20/2000), todėl pripažino negaliojančiomis ginčijamas dovanojimo sutartis ir taikė restituciją natūra, t.y. neteisėtai I. S. atsakovams S. S., L. L., V. S. perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai grąžinti valstybės nuosavybėn.

14Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. S. 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi (registr. Nr. 6059) 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), padovanojo sūnui V. S., o pastarasis minėtą žemės sklypą 2004 m. kovo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr.733 už 45 000 Lt pardavė G. V. ir H. V.. 2003 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutartimi (registr. Nr. 6129) I. S. 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), padovanojo sūnui V. S., o pastarasis minėtą sklypą 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6883 už 99 900 Lt pardavė E. M. ir L. M. (L. M.), kurie 2011 m. lapkričio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-5064 šį turtą pardavė dar kitiems asmenims. 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartimi (registr. Nr. 5992) 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), I. S. padovanojo sūnui H. S., o pastarasis 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 8259 už 8 000 Lt minėtą žemės sklypą pardavė V. S.. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors civilinėje teisėje galioja principas, kad iš neteisės neatsiranda teisė, tačiau ieškovas neįrodinėjo ir byloje nėra duomenų apie trečiųjų asmenų E. M. ir L. M., G. V. ir H. V. (sudarant 2004 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį), V. S. ir H. S., įsigijusių ginčo sklypus pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu, nesąžiningumą. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad iš atsakovų V. S. ir H. S., neteisėtai įgijusių nuosavybės teises į žemę 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutarties (registr. Nr. 6059), 2003 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutarties (registr. Nr. 6129) ir 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutarties (registr. Nr. 5992) pagrindu iš asmens, kuris neturėjo teisės jų perleisti, t.y. I. S., vykdytina restitucija pinigais (CK 6. 146 str.). Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis CK 6. 147 straipsnio 2 dalimi, kai grąžintinas turtas perleistas, asmuo privalo atlyginti mažiausią turto vertę, buvusią jo gavimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia.

15Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 14 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. DB-3159, kuria V. S. pardavė žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) atsakovams G. V. ir H. V.. Minėta sutartis sudaryta jau vykstant ginčui teisme pagal generalinio prokuroro ieškinį, kuriuo ginčo žemės sklypą buvo prašoma grąžinti valstybės dispozicijon. Todėl tiek pardavėjui V. S., tiek ir pirkėjams G. V. ir H. V. (byloje ankščiau jie buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis) apie ieškovo pareikštus reikalavimus buvo žinoma, šie asmenys negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais, todėl, taikant restituciją, minėtas žemės sklypas, išreikalautinas natūra iš nesąžiningų įgijėjų valstybės dispozicijon, o iš V. S. G. V. ir H. V. priteistina piniginė suma, kurią gavo pagal 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. 90 000 Lt.

16III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17Atsakovai V. S., S. S., L. L. ir H. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsakovai G. V. ir H. V. 2014 m. birželio 9 d. teismui pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų V. S., S. S., L. L. ir H. S. apeliacinio skundo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos centrinio archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. T-11569-S nepatvirtina fakto, kad J. S. 1925 m. nuosavybės teise valdyta žemė, buvusi tuometiniame Vagovo kaime, 1940 m. liepos 22 d. buvo nacionalizuota ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Įstatymo prasme. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas yra akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, taip pat ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. A2- 475-790/2011 dėl juridinio fakto, nustatytoms aplinkybėms. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. A2-475-790/2011, konstatavo, J. S. iki nacionalizacijos valdė 4 dešimtines žemės, esančios Vagovo vienkiemyje, o ginčijamos buvo tik jo teisės į 2,88 dešimtinių žemės sklypą Varžuvka Dolna kaime. Dėl 2,88 dešimtinių žemės sklypo Varžuvka Dolna kaime ir yra 2011 m. balandžio 18 d. priimtas nepalankus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-475-790/2011. Tuo tarpu atsakovų, kaip pretendentų, teisės į 4 dešimtines žemės, valdytos Vagovo kaime, nėra paneigtos, jie yra laikytini 4 dešimtinių žemės sklypo Vagovo kaime savininkais Įstatymo prasme. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir byloje esantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 14 d. raštas Nr. S19-285 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir prie jo pridėtas 2007 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti posėdžio protokolas Nr. R-5-6.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė taikyti restituciją natūra, nes tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai CK 6.146 str. aiškinimo ir taikymo praktikai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 149/2007). Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir sandorio pripažinimo niekiniu atveju. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7- 4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme numatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagristai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos -atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma, turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad užtikrinant sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, taikytina restitucija pinigais, nes toks restitucijos būdas užtikrina sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Juo labiau, kad nei vienas iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Varžuvka Dolna kaime, nėra pareiškęs, kad konkrečiai toje vietoje, kur buvo atkurtos nuosavybės teisės I. S., jis (pretendentas) iki nacionalizacijos būtų valdęs tą žemės dalį (į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės I. S.).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamą administracinį aktą, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu atveju, kai restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams - fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta taikyti restituciją natūra tiems žemės sklypams, kuriuos asmuo I. S., sulaukęs teisingumo - nuosavybės teisių atkūrimo, padovanojo savo vaikams, šioje byloje esantiems atsakovams, yra neproporcinga priemonė.
  4. Ginčo žemės sklypo pardavėjas atsakovas V. S. yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, iš kurio ginčo žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), negali būti išreikalautas, atitinkamai negalėjo būti išreikalautas ir iš atsakovų G. V. ir H. V. pagal CK 4.96 str. nuostatas.
  5. Žemės sklypas, į kurį atsakovų V. S., S. S., L. L. ir H. S. tėvui I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės negali būti išreikalautas iš jų valdymo, nes tiek jie, tiek ir I. S., buvo ir yra sąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai buvo sąžiningi asmenys, pagrindas taikyti restituciją natūra neegzistuoja (CK 6.145 str. 2 d.), juo labiau, kad restitucijos natūra taikymas, kaip nurodyta aukščiau, ne tik pažeidžia atsakovų, kaip sąžiningų piliečių, kurių atžvilgiu buvo taikytas specifinis teisių gynimo būdas - nuosavybės teisių atkūrimas ir kurie dėl valstybės institucijų veiksmų yra priversti dar nuo 2005 m. bylinėtis, įrodinėti savo sąžiningumą ir ginti pažeidžiamas teises, bet kartu toks teisių gynimo būdas yra ir neproporcingas. CK 6.145 str. 2 d. įtvirtinta galimybė teismui netaikyti restitucijos natūra. Aplinkybę, kad restitucijos taikymas yra neproporcingas teisių gynimo būdas, patvirtina faktinės aplinkybės, jog valstybei natūra būtų grąžinamas ne didesnis kaip 0,1256 ha naudingas žemės plotas, o likęs 0,7082 ha plotas liktų sąžiningų trečiųjų asmenų ir atsakovų valdyme. Be to, atsakovai turi neginčytiną bei išimtinę pirmenybės teisę išpirkti žemės sklypo dalį, naudojamą kaip namų valda. Byloje esanti Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla (inventorinis Nr., 13778, Kairėnų g. 32, Vilnius) patvirtina, kad dar 1977 m. aplink I. S. priklausančius pastatus buvo suformuotas 0,3703 ha žemės sklypas.
  6. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos priteisiant valstybei kompensacijas už žemės sklypus, kurie buvo perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims. Šioje byloje pripažintu negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 01- 1521 pačios valstybės nustatyta tvarka atsakovų tėvui perduoto 1 ha žemės sklypo vertė buvo nustatyta ir sudarė 136 875 Lt. Ši žemės sklypų vertė yra mažiausia, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovai žemės sklypus dovanojimo pagrindu įgijo iš tėvo, kuris tokiu būdu atsilygino savo vaikams už ilgalaikę tėvo priežiūrą, gydymą, slaugą, todėl, pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, kuriais neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovų tėvui I. S. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus ir nenustačius atsakovų, kurie žemės sklypus dovanojimo sutarčių pagrindu gavo iš savo tėvo, I. S., kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, nesąžiningumo fakto, pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį taikant restituciją piniginiu ekvivalentu iš atsakovų valstybei priteistina valstybės institucijos pagal nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančius aktus nustatyta šių žemės sklypų vertė, t. y. mažiausia turto vertė, nurodyta 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 01- 1521.
  7. Atsižvelgiant į tai, kad I. S. buvo grąžintas neatlygintinai vienas žemės sklypas, sudarantis 1 ha plotą, ir kuris vėliau buvo padalintas į 11 atskirų žemės sklypų, iš kurių 3 I. S. dovanojimo sutarčių pagrindu perleido savo vaikams atsakovams V. S. ir H. S., o pastarieji perleido tretiesiems asmenims, už šiuos žemės sklypus iš atsakovų priteistina nurodytų žemės sklypų plotui, t.y. 0,3379 ha, proporcinga Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 01-1521 nurodyta žemės sklypo vertė, kas sudaro 46 250 Lt (t.y. 136.875/100 x 33,79). Atitinkamai iš V. S. priteistina už jam I. S. padovanotus ir tretiesiems sąžiningiems asmenims perleistus šiuos du 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ) ir 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), bendras plotas sudaro 0,2352 ha, kurių plotui proporcinga Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 01-1521 nurodyta žemės sklypo vertė sudaro 32 193 Lt, t.y. už 0,1027 ha ploto žemės sklypą – 14 057 Lt, o už 0,1325 ha ploto žemės sklypą – 18 136 Lt. Atitinkamai iš H. S. priteistina už tretiesiems asmenims perleistą 0,1027 žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kurio plotui proporcinga Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. 01-1521 nurodyta žemės sklypo vertė sudaro 14 057 Lt.

18Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos priteista 1 803,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami: prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, - toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, susijusi su atleidimu nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, yra taikoma ir atsakovui, jeigu jis yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinį šioje byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialusis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
  2. Nacionalinė žemės tarnyba, būdama šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, o nuo 2010-07-01 – atsakove, atsiliepimuose į prokuratūros ieškinį ir patikslintus ieškinius šioje byloje teikė motyvuotą nuomonę dėl prokuratūros reikalavimų pagrįstumo, t. y. prašė teismo prokuratūros ieškinį ir patikslintus ieškinius tenkinti. Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nacionalinės žemės tarnybos, kaip likviduotos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjos žemės tvarkymo ir administravimo srityje, procesinė padėtis galėjo būti tik atsakovo, o jos teisinius interesus, susijusius su viešuoju interesu, galėjo ginti tik prokuratūra. Pažymėtina ir tai, kad prokuratūros ginčijamų administracinių aktų ir sandorių pagrindu Lietuvos valstybė prarado nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, o Nacionalinė žemės tarnyba dėl civilinėje byloje nustatytų neteisėtų veiksmų neįgijo teisių į žemę, į kurią pretendentui I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kurią iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėjo buvęs savininkas J. S., todėl Nacionalinė žemės tarnyba negalėjo būti savarankišku atsakovu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos 1 803,90 Lt bylinėjimosi išlaidų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

19Ieškovas atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą prašo tenkinti jį iš dalies ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos priteista 1741,60 Lt žyminio mokesčio. Nurodo, kad vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika CPK 83 straipsnio 1-3 dalys reglamentuoja atleidimą tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2011; 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2014), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos valstybei 62,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

20Atsakovai V. S., S. S., L. L. ir H. S. atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad byloje yra ginčijami pačios Nacionalinės žemės tarnybos neteisėti veiksmai - priimti individualūs administraciniai aktai. Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, t.y. patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš visų atsakovų. Jeigu teismas nuspręstų iš Nacionalinės žemės tarnybos bylinėjimosi išlaidų nepriteisti, šios išlaidos neturėtų būti perskirstomos tarp kitų proceso dalyvių, juo labiau, kaip patvirtina teismui pateikti dokumentai kartu su prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą, atsakovų turtinė padėtis yra sunki.

21Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas piliečiui Vilniaus mieste galėjo būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai naudojamas iki 1 ha žemės sklypas prie jo nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo tik tuo atveju, jei prie šio naudojamo žemės sklypo yra išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas, t.y. byloje turėjo būti nustatyta, ar prie piliečio naudojamo namų valdos žemės sklypo esantis laisvas (neužstatytas) žemės plotas yra savininko iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtoje vietoje. Būtent tokią analizę ir atliko pirmosios instancijos teismas bei pagrįstai nustatė, kad J. S. žemę valdė ne buvusiame Varžuvka Dolna kaimo ir Kairėnų dvaro teritorijoje, bet Vagovo kaime ir pagrįstai konstatavo, kad pagal archyvinius dokumentus J. S. nebuvo I. S. perduotos neatlygintai nuosavybėn naudojamos žemės savininku.
  2. Atsakovai nepagrįstai nurodo, jog jie pagal Įstatymą yra neginčijamai pripažintini pretendentais į J. S. Vagovo kaime valdytą žemę. Pažymėtina, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. 4,37 ha (4 dešimtinių) turėtos žemės pateikė ne atsakovai, bet jų tėvas I. S., kuris mirė 2003-09-17. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi, nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S. Vagovo kaime turėtą žemę turi būti atkuriamos mirusiojo I. S. vardu (į jam tenkančią buvusio savininko turėtos žemės dalį - 2,185 ha), bet ne atsakovams.
  3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą. Atsakovai nepagrįstai grindžia galimybę netaikyti restitucijos natūra tuo, kad nė vienas iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Varžuvka Dolna kaime, nėra pareiškęs, kad konkrečiai toje vietoje, kur buvo atkurtos nuosavybės teisės I. S., jis (pretendentas) iki nacionalizacijos būtų valdęs tą žemės dalį. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą piliečiui Vilniaus mieste galėjo būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai naudojamas iki 1 ha žemės sklypas prie jo nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo tik tuo atveju, jei prie šio naudojamo žemės sklypo yra išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės plotas. Tai reiškia, kad kitiems asmenims, nors ir turintiems namų valdos žemės sklypą prie laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią nėra pretendentų susigrąžinti žemę natūra, neatsiranda teisės atkurti nuosavybės teises į šią žemę.
  4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centras ginčo sklypų vidutinės rinkos vertės paskaičiavimu ir, atsižvelgdamas į atsakovų sąžiningumą, pagrįstai priteisė iš atsakovų mažiausią vertę.

22Ieškovas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas priimti pažeidžiant Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, todėl šie aktai pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais Civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu.
  2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta 4,3680 ha ploto žemė yra buvusio Vagovo kaimo teritorijoje, o Vilniaus apskrities viršininko 2001-08-16 sprendimu Nr. 01-1521 I. S. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha ploto namų valdos žemės sklypą Kairėnų g. 32, Vilniuje, esantį buvusio Varžuvka Dolna kaimo teritorijoje.
  3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. pripažintinos negaliojančiomis žemės sklypų dovanojimo sutartys. Pripažinus dovanojimo sutartis negaliojančiomis, taikytina restitucija natūra, t.y. neteisėtai perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai grąžintini valstybės nuosavybėn.
  4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centras ginčo sklypų vidutinės rinkos vertės paskaičiavimu ir, atsižvelgdamas į atsakovų sąžiningumą, pagrįstai priteisė iš atsakovų mažiausią vertę.
  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

23CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

24Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, taip pat nenustatė pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

25Atsakovų V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. apeliacinis skundas netenkintinas

26Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas

27Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

28Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, jog nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas nereiškia savaiminio šių teisių tęstinumo, todėl asmenys, patenkantys į nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, turi tik teisę atkurti nuosavybės teisę, bet ne nuosavybės teisę, kaip tokią. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kol ji neįgyvendinta, yra tik hipotetinė teisė, t. y. tik įstatyme įtvirtinta galimybė įgyti subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013; 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

29Tam, kad taptų pretendentu atkurti nuosavybės teises į žemę, pilietis turi atlikti atitinkamus įstatyme nurodytus veiksmus, visų pirma – pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Prašyme, be kitų būtinų duomenų, turi būti nurodyta pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prie jo turi būti pridėti dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su buvusiu savininku, taip pat šio turėtas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (1991 m. Įstatymo 4, 10, 11 straipsniai, 1997 m. Įstatymo 4, 10, 11 straipsniai). Tik įstatymo nustatytais terminais pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises ir įvykdęs kitus įstatyme nustatytus reikalavimus, pilietis įgyja subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, ir tik įgaliotai valstybės institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – nuosavybės teisę, kaip tokią (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-64/2014).

30Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka nustatyta Įstatymo 5 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi šioje byloje ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu) įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose. Taigi, pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą nuosavybės teisė į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią Vilniaus m. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, jei prie naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas žemės sklypo plotas, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto.

31Apeliantai V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos centrinio archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. T-11569-S nepatvirtina fakto, kad J. S. 1925 m. nuosavybės teise valdyta žemė, buvusi tuometiniame Vagovo kaime, 1940 m. liepos 22 d. buvo nacionalizuota ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Įstatymo prasme, nes atsakovų, kaip pretendentų, teisės į 4 dešimtines žemės, valdytos Vagovo kaime, nėra paneigtos, jie yra laikytini 4 dešimtinių žemės sklypo Vagovo kaime savininkais Įstatymo prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar J. S. 1925 m. nuosavybės teise valdyta žemė, buvusi tuometiniame Vagovo kaime, 1940 m. liepos 22 d. buvo nacionalizuota ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Įstatymo prasme, yra teisiškai nereikšminga šiai bylai aplinkybė, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje ieškinio dalykas yra ar ieškovo skundžiami administraciniai aktai – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 1101 ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 01-1521, kurių pagrindu I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią dalį, t.y. 1 ha buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytos 4.3680 ha žemės buvusiame Vagovo k., Vilniuje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha ploto žemės sklypą prie namų valdos Kairėnų g. 32, Vilniuje, esantį buvusio Varžuvka Dolna kaimo teritorijoje, buvo priimti pažeidžiant Įstatymo nuostatas. Taigi, šiuo atveju yra svarbios aplinkybės, ar J. S. nuosavybės teise valdė 4.3680 ha žemės sklypą, esantį buvusio Varžuvka Dolna kaimo teritorijoje, kad būtų atkurta 1 ha prie šiuo metu pretendentų valdomos namų valdos, esančios Kairėnų g. 32, Vilniuje. Tai, kad ginčo objektu nėra aplinkybė, ar J. S. nuosavybės teisėmis valdė 4.3680 ha žemę buvusiame Vagovo k., Vilniuje, patvirtina faktas, kad atsakovas V. S. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Vilniaus – Trakų apskrities Mickūnų valsčiuje, Varžuvka Dolna kaime, valdė 2,88 dešimtinių žemės sklypą (t. 2, b. l. 129-131, 230-236, 242-247). Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo tyrė, vertino bei pasisakė teismo sprendimo motyvuose dėl to, kad Lietuvos centrinio archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. T-11569-S nepatvirtina fakto, kad J. S. 1925 m. nuosavybės teise valdyta žemė, buvusi tuometiniame Vagovo kaime, 1940 m. liepos 22 d. buvo nacionalizuota ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Įstatymo prasme, todėl iš motyvų šalintini. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai neužkerta suinteresuotiems asmenims kelio įstatymų nustatyta tvarka prašyti atkurti nuosavybės teisės į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvusio Vagovo kaimo teritorijoje. Beje, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos nurodė, jog nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S. Vagovo kaime turėtą žemę (2,185 ha ploto) turi būti atkuriamos mirusiojo I. S. vardu (t. 4, b. l. 192).

32Dėl administracinių aktų bei sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu

33Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Sandoris, vadovaujantis CK1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja. Šios taisyklės taikomos taip pat administraciniams aktams, kurie prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2012). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamus administracinius aktus ir sandorius pripažino priimtus pažeidžiant Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu. Apeliantai apeliaciniu skundu šių aplinkybių neginčija, tačiau keliami atsakovų – fizinių asmenų sąžiningumo ir nuosavybės teisių apsaugos, taikant administracinio akto panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinius padarinius – restituciją – klausimai.

34Dėl restitucijos natūra taikymo, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės atkūrimo ir pripažinus negaliojančiais ginčo sandorius, bei dėl atsakovų fizinių asmenų sąžiningumo

35Apeliantai V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė taikyti restituciją natūra, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad užtikrinant sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, taikytina restitucija pinigais. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamą administracinį aktą, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta taikyti restituciją natūra tiems žemės sklypams, kuriuos I. S. padovanojo savo vaikams, šioje byloje esantiems atsakovams, yra neproporcinga priemonė.

36Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013). Tos pačios taisyklės taikomos sandorio panaikinimo atveju. Taigi, administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Taigi, restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Nr. 3K-7-90/2009).

37Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų argumentu dėl netinkamo restitucijos taikymo būdo, pažymi, kad restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, kurio pagrindu jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, jeigu ją taikius vienos šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų. Pagal CK 146 straipsnį restitucija pirmiausia atliekama natūra, o vietoje natūros restitucija taikoma sumokant ekvivalentą pinigais tik išimtiniais atvejais (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), kai natūra restitucija yra neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Nagrinėjamoje byloje ginčytini administraciniai aktai bei vėliau jų pagrindu sudaryti sandoriai (žemės sklypų dovanojimo sutartys, pirkimo – pardavimo sutartys) panaikinti CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui). Taigi, šiuo atveju teismai privalėjo ex officio spręsti ir restitucijos klausimą. Minėta, kad išimtiniais atvejais teismas gali keisti restitucijos taikymo būdą arba apskritai jos netaikyti. Nagrinėjamoje byloje pretendentui I. S. (apeliantų V. S., S. S., L. L., H. S. tėvui) buvo paneigta teisė atkurti nuosavybės teises į žemę buvusio Varžuvka Dolna kaimo ir Kairėnų dvaro teritorijoje, t.y. į tą žemę, į kurią nuosavybės teisės neteisėtai buvo atkurtos ginčijamais administraciniais aktais, kurie pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu. Jokių išimtinių aplinkybių, dėl ko nebūtų galima taikyti restitucijos natūra, pripažinus ieškovo ginčijamus administracinius aktus ir sandorius negaliojančiais, byloje nenustatyta, t. y. nenustatyta, jog restituciją taikyti natūra neįmanoma arba kad tai sukeltų atsakovams didelių nepatogumų. Apeliantų minimoje kasacinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, buvo nagrinėjama visiškai kitokia faktinė situacija, kur atsakovų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo paneigta, tačiau nustatyta, kad nuosavybė į valstybinės reikšmės mišką negalėjo būti grąžinta natūra. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra. Byloje duomenų, jog asmenys (atsakovai), įpareigojami grąžinti neteisėtai įgytą turtą, būtų patyrę su tuo turtu susijusių (pvz., turto priežiūros, turto pagerinimo) išlaidų, nenustatyta.

38Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė taikyti restituciją natūra, nes nei vienas iš pretendentų prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Varžuvka Dolna kaime, nėra pareiškęs, kad konkrečiai toje vietoje, kur buvo atkurtos nuosavybės teisės I. S., jis (pretendentas) iki nacionalizacijos būtų valdęs tą žemės dalį, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės I. S.. Visų pirma, tai, kad šiai dienai pretendentai prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Varžuvka Dolna kaime, nėra pareiškę, nereiškia, kad jie negalės to padaryti ateityje. Antra, pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą piliečiui Vilniaus mieste galėjo būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai naudojamas iki 1 ha žemės sklypas prie jo nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo tik tuo atveju, jei prie šio naudojamo žemės sklypo yra išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės plotas, t.y. kad kitiems asmenims, nors ir turtintiems namų valdos žemės sklypą prie laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią nėra pretendentų susigrąžinti žemę natūra, neatsiranda teisės atkurti nuosavybės teisę į šią žemę. Trečia, iš neteisės teisė negali atsirasti, t. y. neteisėti veiksmai (neteisėtas nuosavybės teisių atkūrimas) negali sukurti jokių teisinių padarinių.

39Atmestinas, kaip nepagrįstas, apeliacinio skundo argumentas, kad žemės sklypas, į kurį atsakovų tėvui I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, negali būti išreikalautas iš jų valdymo, nes tiek jie, tiek ir I. S., buvo ir yra sąžiningi ginčo žemės sklypo įgijėjai. Atsakovai buvo sąžiningi asmenys, todėl, jų manymu, yra pagrindas teismui netaikyti restitucijos natūra (CK 6.145 str. 2 d.), nes restitucijos taikymas yra neproporcingas teisių gynimo būdas, o valstybei natūra būtų grąžinamas ne didesnis kaip 0,1256 ha naudingas žemės plotas, o likęs 0,7082 ha plotas liktų sąžiningų trečiųjų asmenų ir atsakovų valdyme.

40Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip pirmiau išdėstyta, įstatymas tiesiogiai nurodo, jog, konstatavus niekinio sandorio faktą, taikomos CK šeštosios knygos normų nustatytos restitucijos taisyklės (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Šios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris būtų įgijęs turtą iš niekiniu pripažinto sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (nagrinėjamu atveju iš apeliantų). Taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Dėl to aplinkybė, kad valstybinė institucija perleido žemę, kurios neturėjo teisės perleisti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo įgijėją laikyti sąžiningu vien dėl to, jog jis žemę įgijo iš valstybinės institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad apeliantai V. S., S. S., L. L., H. S. būtų nesilaikę teisės norminių aktų reikalavimų, nėra, nes ginčo žemės sklypų dovanojimo, pirkimo–pardavimo sutartys (t.1., b.l. 59-128) buvo sudarytos laikantis visų įstatymų reikalavimų, patvirtintos notarų, ginčo žemės sklypas kompetentingos institucijos – Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3634-01 (t. 1., b.l. 54-57) buvo padalintas į 11 sklypų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog nėra pagrindo spręsti dėl atsakovų V. S., S. S., L. L., H. S. nesąžiningumo. Tačiau išvada dėl atsakovų (fizinių asmenų) sąžiningumo nesuteikia pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos, nes, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, niekinio sandorio šalių sąžiningumas nėra restitucijos taikymą paneigianti aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-4/2012). Kaip minėta, pretendentui I. S. (apeliantų V. S., S. S., L. L., H. S. tėvui) buvo paneigta teisė atkurti nuosavybės teises į žemę buvusio Varžuvka Dolna kaimo ir Kairėnų dvaro teritorijoje, t.y. į tą žemę, į kurią nuosavybės teisės neteisėtai buvo atkurtos ginčytinais administraciniais aktais, kurie pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, restitucija turi būti vykdoma pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsakovai ginčo žemės sklypą gavo neatlygintinai iš savo tėvo I. S., todėl vadovaujantis CK 4.96 str. restitucija natūra yra galima. Be to, tai, kad valstybei natūra bus grąžinamas ne didesnis kaip 0,1256 ha naudingas žemės plotas, o likęs 0,7082 ha plotas liktų sąžiningų trečiųjų asmenų ir atsakovų valdyme, negali būti traktuojamas kaip pagrindas teismui netaikyti restitucijos natūra, nuginčijus dalį sandorių dėl neteisėtai sugrąžintos žemės, nes toks restitucijos taikymo būdas yra galimas įstatymų pagrindu bei visiškai nesusijęs su proporcingumu.

41Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą, atsakovų argumentą, kad ginčo žemės sklypo pardavėjas atsakovas V. S. yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, iš kurio ginčo žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), negali būti išreikalautas pagal CK 4.96 str. nuostatas, atitinkamai negali būti išreikalautas ir iš atsakovų G. V. ir H. V.. Pažymėtina, kad CK 4.96 str. 3 d. numatyta, kad jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams). Atsakovas V. S. ginčo žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) įgijo neatlygintinai (dovanojimo sutarties pagrindu), o 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. DB-3159, kuria V. S. pardavė žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) atsakovams G. V. ir H. V., sudaryta jau vykstant ginčui teisme pagal generalinio prokuroro ieškinį, kuriuo ginčo žemės sklypą buvo prašoma grąžinti valstybės dispozicijon. Todėl akivaizdu, kad tiek pardavėjui V. S., tiek ir pirkėjams G. V. ir H. V. apie ieškovo pareikštus reikalavimus buvo žinoma, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. V. ir H. V. pripažino nesąžiningais įgijėjais. Taikant restituciją, minėtas žemės sklypas pagrįstai išreikalautas natūra iš nesąžiningų įgijėjų valstybės dispozicijon, o iš V. S. G. V. ir H. V. priteista piniginė suma, kurią jis gavo pagal 2012 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. 90 000 Lt.

42Nepagrįstas, kaip nesusijęs su nagrinėjamos bylos ginčo objektu, apeliantų argumentas, jog atsakovai turi neginčytiną bei išimtinę pirmenybės teisę išpirkti 0,3703 ha žemės sklypo dalį Kairėnų g. 32, Vilniuje, naudojamą kaip namų valda, remiantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 2.1 punktu, kadangi tai yra kitas nuosavybės teisės į namų valdą įgijimo (atlygintinai) pagrindas, lyginant su byloje ginčo objektu esančiu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu pagal Įstatymo reikalavimus.

43Dėl žemės sklypų rinkos verčių nustatymo taikant restituciją

44Apeliantai V. S., S. S., L. L., H. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos priteisiant valstybei kompensacijas už žemės sklypus, kurie buvo perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 01- 1521 pačios valstybės nustatyta tvarka atsakovų tėvui perduoto 1 ha žemės sklypo vertė buvo nustatyta ir sudarė 136 875 Lt, todėl ši suma ir turėtų būti laikoma mažiausia viso žemės sklypo, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė, turto verte.

45Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo ir byloje nėra duomenų apie E. M. ir L. M., G. V. ir H. V. (sudarant 2004-03-02 pirkimo-pardavimo sutartį), V. S., H. S. nesąžiningumą. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo atlygintinai įgytą nekilnojamąjį turtą. Dėl to iš atsakovų V. S. ir H. S., neteisėtai neatlygintinai įgijusių nuosavybės teises į žemę 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutarties (registr. Nr. 6059), 2003 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutarties (registr. Nr. 6129) ir 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutarties (registr. Nr. 5992) pagrindu iš asmens, kuris neturėjo teisės jų perleisti, t.y. I. S., vykdytina restitucija pinigais (CK 6. 146 str.).

46Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nustatinėjant priteistinos valstybei kompensacijos už žemės sklypus dydį, reikia vadovautis Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 01- 1521 nustatyta ginčo žemės sklypo verte. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6. 147 straipsnio 2 dalį, kai grąžintinas turtas perleistas, asmuo privalo atlyginti mažiausią turto vertę, buvusią jo gavimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 01- 1521 nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos ne apeliantams, o jų tėvui I. S. (t. 1., b.l. 23). Apeliantams ginčo sklypai buvo padovanoti tik 2003 metais, o juos apeliantai tretiesiems asmenims perleido per 2003 m. – 2004 m. laikotarpį. Todėl vadovaujantis CK 6.147 str. 2 d. ginčo žemės sklypo mažiausia turto vertė, turi būti nustatinėjama jo gavimo ar perleidimo arba restitucijos metu. Kaip matyti iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. gegužės 24 d. pažymos Nr. IN(12.5.1.15.)-15075 „Dėl nekilnojamųjų daiktų vidutinės rinkos vertės“ (t.3., b.l. 25-26), 0,1325 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 6883 parduoto E. M. ir L. M., vertė 2003 m. rugpjūčio 20 d. (žemės sklypo dovanojimo sutarties sudarymo metu (t.1., b.l. 119-121)) buvo 53 000 Lt, 2003 m. rugsėjo 30 d. (žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (t. 1., b.l. 85-88)) buvo 49 515 Lt, o 2012 m. gegužės 24 d. 184 000 Lt; 0,1027 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio Veržuvos g. 34, Vilniuje, 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8259 parduoto V. S., vertė 2003 m. rugpjūčio 8 d. (žemės sklypo ir dalies gyvenamojo namo dovanojimo sutarties sudarymo metu (t.1., b.l. 114-118)) buvo 41 080 Lt, 2003 m. lapkričio 28 d. (žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (t. 1., b.l. 80-84)) buvo 36 400 Lt, o 2012 m. gegužės 24 d. 144 000 Lt; 0,1027 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio Veržuvos g. 43, Vilniuje, 2004 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 733 parduoto G. V. ir H. V., vertė 2003 m. rugpjūčio 11 d. (žemės sklypo ir pirties dovanojimo sutarties sudarymo metu (t.1., b.l. 122-125)) buvo 41 080 Lt, 2004 m. kovo 2 d. (žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (t. 1., b.l. 76-79)) buvo 36 400 Lt, 2012 m. gegužės 24 d. 144 000 Lt. Taigi, nagrinėjamoje byloje taikant restituciją buvo būtina išsiaiškinti mažiausią ginčo turto rinkos vertę, buvusią jo gavimo ar perleidimo arba restitucijos metu, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas, t.y. pagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. gegužės 24 d. pažymos Nr. IN(12.5.1.15.)-15075 „Dėl nekilnojamųjų daiktų vidutinės rinkos vertės“ duomenimis ir tinkamai nustatė mažiausią ginčo turto rinkos vertę (priteistiną į valstybės pajamas), buvusią jo perleidimo metu. Byloje įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turto rinkos vertė šiais laikotarpiais buvo mažesnė, nėra.

47Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

48Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu) paskirstymo pirmosios instancijos teisme. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinį byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškia prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialusis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos. Remdamasi tais pačiais argumentais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014). Dėl šios priežasties keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos priteista 1 803,90 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

49Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

Nutarė

50Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą dėl ginčo esmės palikti nepakeistą.

51Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį dėl 1 803,90 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl administracinių aktų bei sandorių... 5. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia... 6. Nurodė, kad I. S. 2000 m. vasario 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto... 7. I. S. neteisėtai nuosavybėn įgytą ir Vilniaus apskrities viršininko 2003... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu, ieškinį tenkino... 10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo ieškinys dėl... 11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovai teigia, kad ieškovas... 12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai teigia, kad... 13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad panaikinus Vilniaus apskrities... 14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. S. 2003 m. rugpjūčio 11 d.... 15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 14 d. buvo... 16. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 17. Atsakovai V. S., S. S., L. L. ir H. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 18. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos... 19. Ieškovas atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės... 20. Atsakovai V. S., S. S., L. L. ir H. S. atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės... 21. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos... 22. Ieškovas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip... 23. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 24. Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK... 25. Atsakovų V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. apeliacinis skundas... 26. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos... 27. Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo... 28. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra... 29. Tam, kad taptų pretendentu atkurti nuosavybės teises į žemę, pilietis turi... 30. Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka nustatyta... 31. Apeliantai V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. teigia, kad pirmosios... 32. Dėl administracinių aktų bei sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80... 33. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio... 34. Dėl restitucijos natūra taikymo, panaikinus administracinius aktus dėl... 35. Apeliantai V. S., S. S., L. L., H. S., G. V. ir H. V. teigia, kad pirmosios... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama,... 37. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų argumentu dėl netinkamo... 38. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios... 39. Atmestinas, kaip nepagrįstas, apeliacinio skundo argumentas, kad žemės... 40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip pirmiau išdėstyta,... 41. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą, atsakovų argumentą, kad ginčo... 42. Nepagrįstas, kaip nesusijęs su nagrinėjamos bylos ginčo objektu, apeliantų... 43. Dėl žemės sklypų rinkos verčių nustatymo taikant restituciją... 44. Apeliantai V. S., S. S., L. L., H. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 45. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo ir byloje nėra duomenų apie E. M.... 46. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nustatinėjant priteistinos valstybei... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 48. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos... 49. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą dėl ginčo esmės... 51. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį...