Byla 2-1707-516/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4564-803/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės Autotops ieškinį atsakovei M. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
  2. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) Autotops, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Stinkoma“, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu ieškovės 2013 m. gruodžio 20 d. atliktą vienašalį 321 000 Lt (92 968,03 Eur) sumos mokėjimo pavedimą atsakovei M. V.; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 92 968,03 Eur sumą, taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 92 968,03 Eur sumos atsakovei priklausančių lėšų, turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas ją ir (ar) trečiuosius asmenis, areštą, o jų nesant pakankamai, areštuoti kitą atsakovei priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Ieškovė pažymėjo, kad ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, o ieškinys pareikštas siekiant apginti pažeistus ieškovės kreditorių interesus.
  4. Atsakovei M. V. buvo nustatytas 3 darbo dienų terminas atsiliepimui pateikti. Prašymas buvo siunčiamas du kartus ieškinyje nurodytu atsakovės gyvenamosios vietos adresu, tačiau įteiktas nebuvo.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – areštavo 92 968,03 Eur sumos atsakovės nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ir (arba) trečiuosius asmenis, uždrausdamas jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant ar esant nepakankamai, nustatė areštuoti kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose ir (arba) pas kitus trečiuosius asmenis, leisdamas atsakovei gauti lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, paliekant 1 MMA dydžio lėšas pragyvenimui, bei atlikti atsiskaitymus su paslaugų teikėjais už komunalines ir komunikacijų paslaugas, ir su ieškove. Ta pačia nutartimi teismas taip pat nustatė ieškovei 20 dienų terminą ieškinio trūkumams, nurodytiems nutartyje, pašalinti.
  2. Teismo vertinimu, ieškovė tikėtinai pagrindė reikalavimą. Teismas taip pat sutiko su ieškove, kad 92 968,03 Eur dydžio reikalavimo suma atsakovei yra didelė, todėl, įvertinęs, jog atsakovės turtas yra nesuvaržytas, neapribotas disponavimas juo, sprendė, kad egzistuoja tikimybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, t. y. kyla objektyvi grėsmė galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovė M. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį ir skirti ieškovės bankroto administratorei UAB „Stinkoma“ 5 722 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios sumos priteisiant atsakovei. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Priimant skundžiamą nutartį, Vilniaus apygardos teismo žinioje jau buvo civilinė byla Nr. B2-574-565/2015, kurioje nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl faktiškai to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Minėtoje byloje apeliantė buvo įtraukta trečiuoju asmeniu ir jai buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi, pagal ieškovės reikalavimą, BUAB Autotops bankrotą pripažino tyčiniu, o prašymą taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį panaikino iš dalies ir klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Viename ir kitame administratorės reikalavimuose nurodomi tie patys faktiniai pagrindai ir prašoma priteisti įmonei padarytą žalą. Taigi iš esmės abu reikalavimai sutampa. Vėlesniame ieškinyje bankroto administratorė nurodo tik papildomą motyvą tam pačiam prašymui tenkinti, tačiau motyvų papildymas nepakeičia nurodomo pagrindo. Sutampa ir prašomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pinigų sumos. Taigi ieškinį turėjo būti atsisakyta priimti ir tokio ieškinio užtikrinimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalimas.
    2. Teismas nenurodė jokių argumentų patvirtinančių, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Sprendime taip pat nenurodyta teisėtų argumentų, pagrindžiančių, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Nuoroda į ieškinio dydį visiškai nepagrįsta, nes asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi įrodyti, kad suma gali apsunkinti sprendimo įvykdymą, o tokių įrodymų ieškovė nepateikė.
    3. Bankroto administratorė tikslingai su ieškiniu neprideda visų atsakovės dokumentų, kurie pateikti į civilinę bylą Nr. B2-574-565/2015. Ji tyčia iškreipia įrodymų turinį, tyčia nutyli bylai reikšmingas aplinkybes. Bankroto byloje buvo nustatyta, kad A. A. V. 2014 m. vasario 3 d. visas akcijas pardavė V. Z., kuriam tą pačią dieną perdavė visus įmonės dokumentus ir turtą. 2014 m. vasario 14 d. įsakymu A. A. V. buvo atleistas iš ieškovės direktoriaus pareigų, tačiau nei naujasis akcininkas, nei kitas įgaliotas asmuo Juridinių asmenų registrui apie direktoriaus pasikeitimą nepranešė. Tačiau kadangi akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti, o taip pat kadangi VSDFV pažyma patvirtina, kad A. A. V. iš UAB Autotops direktoriaus pareigų buvo atleistas 2014 m. vasario 14 d., laikytina, kad šis asmuo jokios įtakos bendrovės veiklai nuo šios dienos neturėjo ir negali būti atsakingas už bendrovės veiklą, o pareiga administratorei perduoti ieškovės turtą ir dokumentus priskirtina V. Z.. Taigi byloje nėra domenų, kad ieškovei esant nemokiai ir apie tai šalims žinant, šalys siekė užtikrinti atsakovės reikalavimų patenkinimą apeinant kitų kreditorių interesus. Byloje nėra šalių nesąžiningumo įrodymų. Byloje neįrodyta, kad atsakovei galėjo būti žinoma apie įmonės nemokumą ar tai, jog po atsiskaitymo įmonė taps nemokia. Teismas neatsitiktinai skundžiamoje nutartyje nustatė, kad pateiktas ieškinys neatitinka įstatymo reikalavimų. Ieškovės administratorė tikslingai į bylą neįtraukė įmonės V. Z., kad nebūtų sudaryta galimybė bylos dalyviams ir teismui užduoti pastarajam klausimus, išgauti iš jo įmonės dokumentus, nes pastarojo duoti paaiškinimai būtų reikšmingi nagrinėjant šią bylą.
    4. Ieškovės bankroto administratorė, kaip savo srities profesionalė, turėjo tinkamai išsiaiškinti visas faktines aplinkybes, o ne visą įrodinėjimo našą perkelti atsakovei. Ji sąmoningai, nelaukdama kol bus išnagrinėtas jos prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pateikė šį ieškinį, o tai sukelia pagrįstų abejonių administratorės kompetencija ir nešališkumu byloje. Dėl visų nurodytų aplinkybių atsakovė patyrė didelį stresą, sutriko atsakovės sveikata, nesaugumo jausmas apėmė ir kitu šeimos narius. Administratorė, teikdama akivaizdžiai nepagrįstą, pakartotinį ieškinį, tyčia piktnaudžiauja savo profesija. Administratorė, painiodama teismą, nuslėpdama, kad tokį pat reikalavimą jau faktiškai buvo pateikusi ir jis buvo atmestas, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jai skirtina maksimali numatyta bauda.
  2. Ieškovė BUAB Autotops atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Byloje dėl BUAB Autotops bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo pareikšti jokie turtinio pobūdžio reikalavimai atsakovei ir Vilniaus apygardos teismas byloje Nr. B2-574-565/2015 nesprendė reikalavimo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Tokio reikalavimo ieškovė niekada nebuvo pareiškusi atsakovei. Nesutiktina, kad ieškovė, reikšdama šį ieškinį bei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, klaidina teismą ir piktnaudžiauja.
    2. Šioje byloje ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti mokėjimo sandorį, kuriuo lėšos buvo pervestos atsakovei, negaliojančiu ir taikyti restituciją. Taigi atsakovės skunde nurodyti argumentai dėl ieškovės akcijų pardavimo ir vadovų pasikeitimo apskritai neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, tuo labiau, kad ginčo sandoris buvo įvykdytas 2013 m. gruodžio 20 d.
    3. Kadangi ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, byloje egzistuoja viešasis interesas. Pagrindinis bankroto proceso tikslas, kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Kadangi vienas iš bankroto tikslų kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras, tikslinga imtis visų protingų ir įmanomų priemonių šiam tikslui pasiekti. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į ieškinio tikslus ir sumą, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.
    4. Atsakovės prašymas taikyti ieškovei baudą visiškai nepagrįstas, nes šiuo atveju piktnaudžiauja ne ieškovė, o atsakovė, vengdama tinkamai ir laiku bendradarbiauti su ieškove bei teismu.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo takyti laikinąsias apsaugos priemones.
  4. Lietuvos apeliacinis teismo praktikoje išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).
  5. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu visiškai patenkino ieškovės UAB Autotops ieškinį atsakovei M. V.. Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankama aplinkybė ieškinio tikėtinam pagrįstumui ir (ar) nepagrįstumui (priklausomai nuo sprendimo rezultato) nustatyti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016), todėl šiuo atveju pirmiau nurodytas neįsiteisėjęs 2016 m,. gruodžio 19 d. sprendimas sudaro teisėtą pagrindą konstatuoti pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio tikėtino pagrįstumo – egzistavimą.
  6. Atsižvelgiant į tai, apeliantės M. V. argumentai, kad ieškinys apskritai neturėjo būti priimtas ir todėl jis nėra prima facie pagrįstas, o taip pat apie tai, jog ieškovė tikslingai į bylą neįtraukė atsakovės nurodomą V. Z. ir ieškinyje neįrodė atsakovės nesąžiningumo, atmestini ir plačiau dėl jų nepasisakoma.
  7. Nors atsakovė taip pat ginčija antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas – egzistavimą, ir teigia, jog yra visiškai nepagrįsta teismo bei ieškovės nuoroda į ieškinio dydį, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, jog teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; 2013 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013), tačiau jeigu šia prezumpcija teismo nutartyje yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama būtent atsakovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014), kuriai paprasčiau pateikti duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį. Savo ruožtu šiuo atveju, atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, jokių įrodymų, paneigiančių antrosios laikinųjų pasaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą, kartu su atskiruoju skundu nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio ir (ar) teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu bei teisėtumu.
  8. Atsižvelgdamas į nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį.
  9. Kadangi atsakovė prašymą skirti baudą ieškovės administratorei grindė tuo, kad ieškovės administratorė į teismą kreipėsi nepagrįstai, nuslėpdama, jog tokį pat reikalavimą jau faktiškai buvo pateikusi, o, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, su šiais atsakovės argumentais nesutiko ir ieškinį tenkino visiškai, nėra jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė netinkamai įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymas atmestinas.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai