Byla 2A-1296/2013
Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2658-302/2012 pagal ieškovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės ieškinį atsakovei S. B., atstovaujamai pagal įstatymą L. B., dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės.

5Ieškovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau - Komisija) 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 56-69 (toliau - Sprendimas) ir priimti sprendimą – atsakovės S. B. reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti (t. 1, b.l. 141-148). Nurodė, kad Komisija 2011 m. rugsėjo 22 d. posėdyje svarstė pareiškėjų S. B., D. B., A. B. ir I. K. pareiškimą dėl pacientui A. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Priimdama Sprendimą, Komisija nevisapusiškai ištyrė visas A. B. mirties aplinkybes, netyrė ir neįvertino ir kitų įstaigų A. B. teikusių medicininių paslaugų kokybės bei teisėtumo, galėjusių įtakoti jo mirtį; neanalizavo visų esančių duomenų visumos, o sprendimą priėmė remdamasi tik Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2009 m. balandžio 7 d. priimtais sprendimais, kuriuose užfiksuoti formalūs ieškovo teisės aktų pažeidimai, neturėję įtakos kilusioms pasekmėms. Ieškovas teigia, kad gydytojas N. M. pacientą A. B. apžiūrėjo ir apie 4 val. atliko įrašus jo ligos istorijoje. N. M. apie 5 val. pakartotinai apžiūrėjo pacientą bei įtarė komą. Apie 7 val. konsultavosi su Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (toliau - VGPUL) specialistu ir nusprendė, jog yra būtinybė A. B. perkelti į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, todėl pradėjo organizuoti jo pervežimą. Ligoninėje kai kurios sveikatos priežiūros teikimo procedūros turi būti derinamos su asmenų apsaugos ir priežiūros funkcijomis, todėl buvo būtina organizuoti neplaninį konvojų į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą, siekiant užtikrinti tinkamą apsaugą ir priežiūrą. Be to, ieškovas neturi specializuoto reanimacinio automobilio, o VšĮ Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stotis (toliau - Vilniaus GMPS) teikė paslaugas ieškovui tik suderinęs apmokėjimo sąlygas su vadovybe. Atsižvelgiant į tai, N. M. 8.15 val. apie A. B. sveikatos būklę informavo ieškovo vadovybę ir direktorius G. B. apie 8.45 val. kreipėsi į Vilniaus GMPS direktoriaus pavaduotoją V. P.. Siekiant užtikrinti A. B. skubų pervežimą į aukštesnio lygio gydymo įstaigą buvo nedelsiant įvykdytas V. P. reikalavimas ir faksu išsiųstas pasižadėjimas apmokėti už pervežimo paslaugas. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus GMPS tik 11.25 val. suteikė pervežimo paslaugą. Nors A. B. 2008 m. birželio 3 d. 11.44 val. pristatytas į VGPUL, hospitalizuotas, atliktas galvos KT ir nustatyta diagnozė galvos smegenų sumušimas, tačiau jis operuotas tik 2008 m. birželio 4 d. 0.10 val. A. B. 2008 m. birželio 7 d. 8.55 val. mirė. Ieškovo teigimu, gydytojas N. M., teikdamas sveikatos priežiūros paslaugas, laikėsi gydytojo veiksmų standartų, buvo atidus, rūpestingas, tinkamai atliko savo pareigas, jis nebuvo informuotas apie galimus A. B. sužalojimus galvos ar veido srityje, jo atžvilgiu buvo pavartotą kokį nors fizinį smurtą ar pastarojo patirtą traumą, o matomų smurto žymių ant kūno nesimatė. Todėl jis negalėjo įtarti, jog A. B. sveikatos būklė buvo iššaukta trauminės komos. Slaugytoja B. M. taip pat tinkamai ir rūpestingai teikė sveikatos paslaugas A. B. atsižvelgiant į traumos nesudėtingumą (galvos nežymus 1 cm sužalojimas) bei į paciento diagnozę ir paskirtų vaistų poveikį, ji tinkamai atliko savo kaip slaugytojos pareigas. Todėl nei gydytojo N. M., nei slaugytojos B. M. veiksmuose nėra kaltės dėl kilusių pasekmių – A. B. mirties. Be to, ikiteisminio tyrimo metu padaryta išvada, jog kategoriškai tvirtinti negalima, kad būtų išgelbėta A. B. gyvybė ir anksčiau įtarus sunkią galvos smegenų traumą bei anksčiau nukreipus pacientą specializuotai pagalbai.

6Ieškovas nesutinka su Komisijos nustatyta S. B. 15 000 Lt neturtine žala, nes Komisija rėmėsi tik prielaidomis, pareiškėjų teiginiais ir išrašu iš medicininių dokumentų apie S. B. psichologinę būseną. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių faktą, jog jos elgesio sutrikimą galėjo sukelti tėvo mirtis, medicininiuose dokumentuose neužfiksuota depresija ar kiti susirgimai ar būsenos, kurias galėjo sukelti kiti veiksniai. Ieškovas taip pat nesutinka su Komisijos sprendimu dėl periodinių išmokų mokėjimo nuo 2008 m. birželio 7 d. iki S. B. pilnametystės po 400 Lt kas mėnesį. Atsakovė nepateikė įrodymų apie tėvo A. B. turtinę padėtį bei iki mirties gautas pajamas, nepagrindė jo prisidėjimo prie jos materialinio išlaikymo. Nepateikta duomenų apie atsakovės motinos L. B. kas mėnesį skiriamas lėšas jos išlaikymui. Ieškovas pažymėjo, jog A. B. nedirbo, todėl neaišku, iš kokių lėšų jis prisidėjo prie atsakovės išlaikymo.

7Ieškovo teigimu, Komisija priėmė Sprendimą nedalyvaujant jo atstovams, todėl buvo grubiai pažeistos procesinės teisės, nes ieškovui nebuvo leista apginti savo teises bei tinkamai atskleisti visas bylos aplinkybes.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 1, b.l. 204-213). Teismas nurodė, kad iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos atlikto audito ataskaitos ir sprendimo matyti, kad kontrolė nustatė asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vidaus ir išorės dokumentams nustatytiems reikalavimams pažeidimus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertai, atlikę deontologinę ekspertizę, padarė išvadą, kad A. B. mirtį sukėlė galvos sužalojimas – muštinė žaizda pakaušio srityje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio. Tuoj po galvos sužalojimo 2008 m. birželio 2 d. apie 20.45 val. galvos smegenų traumos požymių nekonstatuota. 2008 m. birželio 3 d. 03-04 val. pagal užfiksuotus klinikinius simptomus galima buvo įtarti galvos smegenų traumą ir imtis priemonių galutinės diagnozės nustatymui. Tiek medicininis auditas, tiek ekspertai nurodė vienodas įvykio vystymosi aplinkybes, t. y. A. B. gydymo ir priežiūros aplinkybes, juos išdėstė chronologiškai pagal užrašų medicininiuose dokumentuose eigą. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo paneigti paminėtų medicinos specialistų išvadų, kuriuose yra nurodoma, kad ieškovo darbuotojai nors ir atliko nurodytus medicininiuose dokumentuose veiksmus, tačiau atliko ne viską, ką galėjo atlikti savo gydytojo kompetencijos ribose. Ieškinyje minimų darbuotojų veiksmuose nustatyti ir norminių aktų pažeidimai. Todėl teismas sprendė, kad medicinos darbuotojai nedėjo maksimalių pastangų teikdami medicinines paslaugas A. B.. Teismas pažymėjo, kad byloje sprendžiama ne gydytojo N. M. atsakomybė, o ieškovo atsakomybė, ir vidinės organizacijos problemos bei santykiai su kitomis gydymo įstaigomis negali turėti neigiamos įtakos ligoninėje gydomiems pacientams. Teismas konstatavo, kad ieškovo gydytojas N. M. neįtarė trauminės komos kilmės, nepasirinko tinkamos diagnostikos ir gydymo taktikos, nesiuntė paciento skubos tvarka į neurochirurgijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią gydymo įstaigą, tuo nesilaikė įstaigos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1-77 patvirtintos Ligoninės vidaus ligų skyriaus vidaus ligų gydytojo pareigybės aprašymo 10 punkto reikalavimo taikyti praktikoje nustatytus diagnostikos, gydomuosius standartus, medicinines technologijas diagnozei nustatyti bei įstaigos direktoriaus 2006 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 1-4 patvirtintos kokybės vadybos sistemos procedūros „Pacientų priėmimo, hospitalizavimo ir teikiamų paslaugų ligoninėje tęstinumo tvarka“ 5.10.2 punkto reikalavimo - esant ūmioms būklėms, pacientą konsultacijai nukreipti į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas per dvi valandas. Dėl to pacientui buvo pažeista teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą.

10Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog atsakovė turi teisę į žalos atlyginimą nėra. Komisijos nustatytas neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į paciento dukrai atsiradusią moralinę žalą dėl tėvo mirties, nėra neteisingas. Ieškovo nurodyti argumentai, kad nėra įrodymų apie S. B. patirtus išgyvenimus, atsiradusius dėl netikėtos tėvo mirties, nes neva ji net nelankė tėvo atmestini. Teismas nurodė, kad buvo pažeista nepilnametės teisė turėti tėvą, bendrauti su juo, būti jo auklėjamai bei aprūpinamai, todėl atsakovės patirta netektis yra ypač skaudi. Atsakovės pateikti medicininiai duomenys apie jos sveikatos sutrikimą tik patvirtina jos nurodytus išgyvenimus dėl tėvo netekties bei atsiradusias dėl to pasekmes. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų esant sunkią jo turtinę padėtį, todėl teismas sprendė, kad mažinti žalos dydį nėra pagrindo.

11Taip pat teismas nesutiko su ieškovo reikalavimu panaikinti Sprendimo dalį, kuria ieškovas įpareigotas mokėti atsakovei periodines išmokas po 400 Lt kas mėnesį. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie tėvo A. B. turtinę padėtį bei iki mirties gautas pajamas, nepagrindė jo prisidėjimo prie jos materialinio išlaikymo, nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovės teisės gauti Komisijos sprendimu nuspręstas mokėti periodines išmokas. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad nėra duomenų apie išlaikymo dydį, teiktą nepilnametei tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės, neturi esminės reikšmės, nes ieškovas įpareigotas mokėti pusę minimalios mėnesinės algos, nenukrypstant nuo lygių dalių išlaikymo teikimo principo. S. B. neteko vieno tėvo paramos, todėl ji turi teisę reikalauti atlyginti žalą, mokant periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį, skaičiuojant nuo 2008 m. birželio 7 d. iki jai sueis pilnametystė.

12Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad Komisija 2011 m. rugsėjo 22 d. posėdyje be ieškovo atstovų pažeidė jų procesines teises, nes ieškovui kvietimas dalyvauti Komisijos posėdyje buvo įteiktas tinkamai, jo atstovo dalyvavimas Komisijos posėdyje nėra privalomas. Teismas nurodė, kad atmetus ieškinį kaip nepagrįstą, atmesti jį kitu atsakovės ir trečiojo asmens nurodytu pagrindu – praleidus ieškinio senaties terminą nėra tikslinga. Teismas pripažino, kad ieškovas praleido senaties terminą ir jo atnaujinimui nepateikė pagrįstų įrodymų.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14Ieškovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti (t. 2, b.l. 1-8). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai pripažino apelianto kaltę teikiant A. B. sveikatos priežiūros paslaugas, nes neįvertino visų byloje esančių faktinių duomenų visumos. Teismas rėmėsi tik audito ataskaita ir Sprendimu, kuriuose nurodyti tik formalūs procedūriniai pažeidimai, ir neatsižvelgė į kitus rašytinius įrodymus – ekspertizės akto 3.1 punktą. Be to, ekspertizės akte nurodyta, kad ekspertai, atlikdami išorinį lavono tyrimą, nekonstatavo sužalojimų nei veide, nei užausių srityse. Todėl nei slaugytoja B. M., nei gydytojas N. M. negalėjo matyti buvusio veido poodinio sužalojimo, o matė tik mažą 1 cm žaizdelę pakaušio srityje.
  2. Teismas netinkamai įvertino slaugytojos B. M. ir gydytojo N. M. veiksmus (neveikimą), todėl neteisingai pripažino jų (ne)atliktus veiksmus neteisėtais – kaltais ir pripažino tai priežastiniu ryšiu dėl A. B. mirties. Apelianto teigimu, slaugytoja B. M. tinkamai ir rūpestingai teikė sveikatos paslaugas A. B., todėl nei jos, nei gydytojo N. M. veiksmuose (neveikime) nėra kaltės dėl kilusių pasekmių. Be to, jie veikė pagal galiojančias teisės aktų nuostatas.
  3. Nepagrįsta teismo išvada, kad gydytojas N. M. neįtarė trauminės komos kilmės, nepasirinko tinkamos diagnostikos ir gydymo taktikos. N. M. tęsė paskirtą medikamentinį gydymą siekdamas išvesti pacientą iš alkoholinės abstinencijos būklės - delyro. Jis dėl objektyvių priežasčių (išoriškai nesimatė veido srities sužalojimo) negalėjo įtarti trauminės komos kilmės, o padarė išvadą – medikamentinė narkozė.
  4. Nepagrįsta teismo išvada, kad nesiuntė paciento skubos tvarka į neurochirurgijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią gydymo įstaigą. Apeliantas pažymi, kad vykdo dvi skirtingas funkcijas – teikia sveikatos priežiūros paslaugas ir užtikrina kardomosios priemonės vykdymą, todėl kai kurios sveikatos priežiūros teikimo procedūros turi būti derinamos su asmenų apsaugos ir priežiūros funkcijomis. Todėl yra nustatomos 2 valandos, per kurias turi būti suorganizuotas pacientų konvojavimas. Siekiant užtikrinti skubų A. B. pervežimą, faksu išsiųstas pasižadėjimas apmokėti už pervežimo paslaugas, o Vilniaus GMPS šias paslaugas suteikė tik 11.25 val., t.y. praėjus apie 2,5 val. nuo iškvietimo. Apelianto teigimu, dėl išorinių problemų, nesusijusių su apeliantu, t.y. Vilniaus GMPS netinkamų ir neteisėtų veiksmų – neveikimo, apeliantas negalėjo užtikrinti skubaus A. B. pervežimo į VGPUL. Todėl tarp Vilniaus GMPS neveikimo ir kilusių pasekmių A. B. mirties yra priežastinis ryšys.
  5. Teismas, nemažindamas atsakovei 15 000 Lt neturtinės žalos dydžio, rėmėsi tik prielaidomis. Byloje nėra duomenų, jog atsakovės elgesio sutrikimą galėjo sukelti tėvo mirtis, be to, medicininiuose dokumentuose neužfiksuota depresija ar kiti susirgimai ar būsenos, kuriuos galėjo sukelti kiti veiksniai – paauglystė, dėmesio stoka, netinkamas bendravimas ar auklėjimas.
  6. Nepagrįstai teismas atmetė reikalavimą dėl kas mėnesį mokėtinų 400 Lt periodinių išmokų, nes konkreti pinigų suma priklauso nuo to, kokį išlaikymą atsakovė gavo ar turėjo teisę gauti iš tėvo jam esant gyvam, tačiau tik tiek, kiek nepadengia valstybės paskirta našlaičio pensija. Byloje nepateikta duomenų apie konkrečią pinigų sumą, kurią A. B. turėjo prisidėti prie dukros išlaikymo, nepateikta duomenų apie jo turtinę padėtį bei iki mirties gautas pajamas, nepagrįstas jo prisidėjimas prie atsakovės materialinio išlaikymo. Be to, nepateikti duomenys apie atsakovės motinos L. B. kas mėnesį skiriamas lėšas dukros išlaikymui.

15Atsakovė S. B., atstovaujama įstatyminės atstovės L. B., atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistu (t. 2, b.l. 29-31). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ekspertizės akte, audito ataskaitoje ir Sprendime pateikta informacija yra nuosekli, išvados padarytos kompetentingų specialistų, nei ekspertizės aktas, nei audito išvados nenuginčyti, todėl teismas pagrįstai rėmėsi šiuose dokumentuose esančia informacija ir išvadomis. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias išvadas.
  2. Bylos dalykas yra neturtinės žalos atlyginimas dėl apelianto kaip medicinos įstaigos pareigų neatlikimo bei netinkamo atlikimo, byloje nesprendžiamas klausimas dėl A. B. sužalojimo. Todėl teismas neturėjo pasisakyti ir vertinti ekspertizės akto 3.1 punkte nurodytą informaciją, kad kraujosruva pakaušyje galėjo būti padaryta tiek po smūgio sudavimo, tiek nukritus ar krintant ir atsitrenkiant į kietą, buką paviršių. Ekspertizės akte yra išvardinti daugybiniai A. B. sužalojimai, itin daug ir didelių kraujosruvų visame kūne. Atlikus vidinį lavono tyrimą, nustatyti lūžę šonkauliai, taigi prieš A. B. buvo pavartota fizinė jėga, dėl kurios jis patyrė daugybinius sužalojimus, matomus ne tik galvos srityje, bet ir visame kūne. Be to, slaugytoja B. M. 2008 m. birželio 2 d. apie 20.00 val. pastebėjo, kad A. B. buvo iškritęs iš lovos ir susižalojo, rado galvoje žaizdą, kuri buvo kruvina, tačiau apie tai skubiai neinformavo gydytojo, nors pastarasis buvo be sąmonės. Apie A. B. būseną gydytojas informuotas tik 2008 m. birželio 3 d. 3.00 val., t.y. po 7 valandų.
  3. Gydytojas N. M., 2008 m. birželio 3 d. porą kartų apžiūrėjęs A. B. ir net nustatęs akivaizdžius komos požymius, nesugebėjo jos diagnozuoti. Todėl nepasirinko tinkamos gydymo taktikos, nesiuntė paciento skubos tvarka į neurochirurgijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą. Apelianto darbuotojai tik 2008 m. birželio 3 d. 8.00 val. diagnozavo A. B. komą.
  4. Teismas pagrįstai nurodė, kad vidinės organizacijos problemos bei santykiai su kitomis gydymo įstaigomis negali turėti neigiamos įtakos ligoninėje gydomiems pacientams. A. B. sveikatos būklė kėlė grėsmė gyvybei, dėl ko buvo reikalinga skubiai perkelti jį į reanimacijos skyrių. Todėl apeliantas turėjo imtis visų priemonių, kad išsaugotų A. B. gyvybę. Be to, byloje nėra įrodymų, kad Vilniaus GMPS direktoriaus pavaduotoja V. P. būtų nesutikusi teikti pervežimo paslaugos, kol nebus gautas pasižadėjimas šią paslaugą apmokėti.
  5. Teismas pagrįstai padarė išvadą dėl neturtinės žalos dydžio, nes A. B. buvo nepilnametės atsakovės tėvas, žuvęs itin netikėta smurtine mirtimi, todėl natūralu, kad ji patyrė didelį šoką ir neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgiant į atsakovės amžių (11 metų), tėvo netektis įtakojo jos elgesio sutrikimą, dėl ko prireikė specialistų pagalbos.
  6. Ginčo dėl vaiko išlaikymo niekada nebuvo, atsakovės įstatyminė atsakovė niekada nesikreipė į teismą dėl išlaikymo priteisimo, tai patvirtina faktą, kad A. B. dukrą rėmė geranoriškai. Byloje nėra galimybės pateikti tai patvirtinančių įrodymų, nes A. B. žūtis buvo staigi ir netikėta, o atsakovės įstatyminė atstovė tokių įrodymų nerinko. Atsakovė nurodo, kad ji po tėvo pirties našlaičio pensijos negauna ir niekada negavo, todėl nėra pagrindo mažinti išlaikymą.

16Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (t. 2, b.l. 33-39). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas pagrįstai nurodė, kad neturi jokio pagrindo paneigti medicininį auditą ir ekspertizę atlikusių specialistų išvadas, kuriose nurodoma, jog apelianto darbuotojai atliko ne viską, ką galėjo atlikti savo gydytojo kompetencijos ribose. Apeliantas šias išvadas ginčija iš esmės remdamasis savo paties žodiniais paaiškinimais. Be to, darbuotojų veiksmuose nustatyti ir norminių aktų pažeidimai. Todėl teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą.
  2. Pareiškėjai kreipęsi į Komisiją nurodė vieną įstaigą – apeliantą, dėl kurios veiklos skundžiamasi. Todėl Komisija pagrįstai nagrinėjo tik ten teiktas sveikatos priežiūros paslaugas, sprendė šios įstaigos atsakomybės klausimus ir nenagrinėjo kitose įstaigose teiktų paslaugų.
  3. Komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir juo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Apeliantas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ginčo sprendimo klausimą perkėlė nagrinėti teismo keliu. Pažymėtina, kad apeliantas teismui teikė rašytinius įrodymus, kurie nebuvo teikiami ir nagrinėti Komisijai priimant Sprendimą. Apeliantas iš tiesų siekė šio teismo proceso metu iš esmės išnagrinėti ginčą, kilusį tarp jo ir į Komisiją besikreipusių asmenų. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas panaikinti ikiteisminės institucijos Sprendimą, su kuriuo apeliantas nesutinka, yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir neteisėtas.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

20A. B. 2008 m. gegužės 30 d. patalpintas į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą. 2008 m. birželio 1 d. 3.40 val. paguldytas (stacionarizuotas) į apelianto psichiatrijos skyrių, diagnozavus ūmią psichozę bei situacinę reakciją. 2008 m. birželio 2 d. 20.45 val. A. B. rastas palatoje-kameroje ant grindų, slaugytoja B. M., pamačiusi kruviną 1 cm žaizdą galvoje pakaušio srityje, ją sutvarkė. 2008 m. birželio 3 d. 3 val. slaugytoja pastebėjusi, kad A. B. ilgai guli vienoje pozoje, pranešė apie tai budinčiam gydytojui N. M., kuris pacientą apžiūrėjo apie 4 val. bei padarė išvadą – medikamentinė narkozė. 5 val. pakartotinai apžiūrėjus A. B. gydytojas įtarė komą. 7 val. susisiekus su VGPUL gydytoju nuspręsta, kad A. B. reikalinga neurochirurgo konsultacija bei yra būtinybė jį perkelti į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą. 11.45 val. A. B. pristatytas į VGPUL, jam diagnozuotas galvos smegenų sumušimas. 2008 m. birželio 4 d. 0.10 val. operuotas, tačiau birželio 7 d. 8.55 val. mirė. Komisija nusprendė, kad apelianto darbuotojams teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas A. B. buvo pažeista teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą, todėl Sprendimu įpareigojo apeliantą išmokėti atsakovei S. B. po 400 Lt kas mėnesį žalos atlyginimui nuo 2008 m. birželio 7 d. iki sueis pilnametystė bei įpareigojo atlyginti 15 000 Lt neturtinę žalą. Apeliantas su Sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti.

21Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų civilinę atsakomybę, ir proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo aiškinimo ir taikymo.

22Dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo

23Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 str., 24 str. 1 d.). Pagal CK 6.263 straipsnį kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui.

24Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui, o padarius žalą, gydytojui (sveikatos priežiūros įstaigai) taikoma deliktinė civilinė atsakomybė. Tačiau civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246 - 6.249 str.). Taigi, nagrinėjamu atveju turi būti įrodyti sveikatos priežiūros įstaigos (apelianto) darbuotojų neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, nes žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Pažymėtina, kad gydymo įstaigos ar jos darbuotojų kaltė tiesiogiai siejama su atsiradusiais neigiamais padariniais pacientui jo sveikatos pablogėjimu ar mirtimi, todėl sprendžiant dėl teisinės atsakomybės nepakanka konstatuoti faktą, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, tačiau reikia įvertinti ir aplinkybes, ar tai nulėmė paciento sveikatos pablogėjimą arba mirtį. Taip pat laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti, bet paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

25Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai Komisija kvalifikavo apelianto gydytojo N. M. ir slaugės B. M. veiksmus (neveikimą) gydant A. B. neteisėtais, nustatė priežastinį šių veiksmų ryšį dėl kilusių pasekmių – A. B. mirties ir patirtos atsakovės žalos bei apelianto atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto poziciją, vadovavosi Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Auditas) ataskaita ir sprendimu (baudžiamosios bylos Nr. 03-1-01504-08 t. 1, b.l. 59-63, 64-65), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu (toliau – Ekspertizė) (t. 1, b.l. 33-51) bei padarė išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su šių įstaigų specialistų išvadomis. Apeliantas, kvestionuodamas tiek teismo, tiek Komisijos išvadas, teigia, kad Audito ataskaitoje ir sprendime nurodyti tik formalūs procedūriniai pažeidimai, o teismas neatsižvelgė į kitus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog nei slaugytoja B. M., nei gydytojas N. M. negalėjo matyti buvusio veido poodinio sužalojimo, todėl negalėjo įtarti, jog A. B. sveikatos būklė yra susijusi su galvos trauma. Tokiu būdu yra netinkamai įvertinti slaugytojos ir gydytojo veiksmai (neveikimas), nei jos, nei gydytojo veiksmuose (neveikime) nėra kaltės dėl kilusių pasekmių. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

26Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Akcentuota ir tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, todėl išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008).

27Iš Mykolo Romerio universiteto Teisės medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvados matyti, kad A. B. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio minkštųjų audinių kraujosruva kairiame žande ir muštine žaizda su aplinkine kraujosruva pakaušyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, plaučių uždegimu, galvos smegenų mirtimi, poliorganiniu nepakankamumu (baudž.b.l. 33-49, t. 1). Ekspertizės akte konstatuota, kad A. B. mirtį sukėlusį galvos sužalojimą - muštinę žaizdą pakaušio srityje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio galėjo patirti 2008 m. birželio 2 d. apie 20.45 val. griuvimo metu. Tuoj po galvos sužalojimo 2008 m. birželio 2 d. apie 20.45 val. galvos smegenų traumos požymių nekonstatuota. 2008 m. birželio 3 d. 3-4 val. pagal užfiksuotus klinikinius simptomus galima buvo įtarti galvos smegenų traumą ir imtis priemonių galutinės diagnozės nustatymui. Sužalojimo nenustatymas tuo metu gali būti paaiškinamas neteisingai pasirinkta diagnostikos ir gydymo taktika. Gydytojas N. M., 2008 m. birželio 3 d. apžiūrėjęs A. B., neaprašė buvusios traumos bei sužalojimų, neįtarė trauminės komos kilmės, ligos istorijoje gydytojo N. M. įrašyta išvada - medikamentozinė narkozė, medikamentinės kilmės hipotonija. Gydytojo N. M. aprašyta simptomatika (platūs vyzdžiai, nėra reakcijos į šviesą, neišmatuojamas kraujospūdis) rodo, kad nukentėjusiojo būklė atitiko komos vaizdą, kuri vystėsi dėl kraujavimo po kietuoju galvos smegenų dangalu. Pablogėjus A. B. sveikatos būklei - konstatavus komą, ligonis turėjo būti nukreiptas specializuotai pagalbai į reanimacijos skyrių. Ligonio nukreipimas specializuotai pagalbai turėjo būti organizuotas skubiau. Tarp medicininio audito metu nustatytų gydymo trūkumų (nebuvo įtarta galvos trauma ir intrakranijinė hematoma, komos būsenos turėjo būti neatidėliojant perkeltas į reanimacijos skyrių) ir A. B. mirties yra galimas priežastinis ryšys (t. 1, b.l. 33-51). Baudžiamojoje byloje atlikto Audito ataskaitoje ir sprendime padarytos išvados, kad 2008 m. birželio 1 d. – 2008 m. birželio 3 d. pas apeliantą pacientui A. B. sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktuose ir vidaus dokumentuose nustatytus reikalavimus (baudž.b. t. 1, b.l. 59-63, 64-65). Audito išvadose konstatuota, kad slaugytoja D. M., pastebėjusi paciento nukritimą iš lovos ir susižalojimą, neinformavo skubiai apie tai gydytojo, tuo pažeidė įstaigos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1-77 patvirtintos apelianto Psichikos skyriaus psichikos sveikatos slaugytojos pareigybės aprašymo 11 punkto reikalavimą apie patologiją stebint paciento elgesį, sveikatos būklę, skubiai informuoti gydytoją. Taip pat konstatuota, kad gydytojas N. M. neįtarė trauminės komos kilmės, nepasirinko tinkamos diagnostikos ir gydymo taktikos, nesiuntė paciento skubos tvarka į neurochirurgijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą, tuo nesilaikė apelianto Vidaus ligų skyriaus vidaus ligų gydytojo pareigybės aprašymo 10 punkto reikalavimo taikyti praktikoje nustatytus diagnostikos, gydomuosius standartus, medicinines technologijas diagnozei nustatyti bei 2006 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 1-4 patvirtintos kokybės vadybos sistemos procedūros Pacientų priėmimo, hospitalizavimo ir teikiamų paslaugų ligoninėje tęstinumo tvarkos 5.10.2 punkto reikalavimo esant ūmioms būklėms pacientą konsultacijai nukreipti į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas per dvi valandas. Neurochirurgas doc. A. G., pateikdamas atsakymus į klausimus dėl A. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų pas apeliantą, nurodė, kad gydytojui N. M. nepavyko atskirti komos nuo miego ir jis neįtarė trauminės komos kilmės, nors prielaidų tokiam įtarimui buvo, todėl nepasirinko tinkamos gydymo taktikos. Konstatavus tokį ligonio būklės pablogėjimą, pacientą reikėjo siųsti į sveikatos priežiūros įstaigą, turinčią visą parą veikiančias kompiuterinę tomografiją ir neurochirurgijos tarnybas. Pacientui A. B. pasirinkta diagnostikos ir gydymo taktika nebuvo teisinga ir ją lėmė tai, kad nebuvo blogėjimo priežastimi įtarta galvos trauma ir intrakranijinė hematoma. Doc. A. G. nuomone, A. B. likimą nulėmė keleto valandų laikotarpis nuo B. M. paminėto nukritimo ant grindų ir galvos „prasiskėlimo“, nes jeigu būtų pavykę įtarti intrakranijinės hematomos formavimąsi pirmomis valandomis, gal būtų pavykę A. B. išgelbėti. Situaciją komplikavo tai, kad dėl psichinės būklės A. B. buvo slopinamas medikamentais (t. 1, b.l. 79).

28Teisėjų kolegija pažymi teisminės praktikos nuostatą, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2011; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Taigi, būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti. Todėl, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai, ir iš įrodymų visumos spręstina dėl veiksmų teisėtumo (CPK 185 str.). Minėti įrodymai byloje, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, nebuvo paneigti, jie įrodymais nepaneigti ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jų visuma pakankamai pagrįstai leidžia spręsti apie medicininio audito metu nustatytų gydymo trūkumų egzistavimą bei galimą jų priežastinį ryšį su pasekmėmis, o apelianto nurodomi argumentai jo kaltės prezumpcijos nepaneigia (CK 6.248 str.). Šiame kontekste pastebėtina, kad teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, jog gydytojo civilinę atsakomybę gali lemti bet kuri kaltės forma, net pati lengviausia, bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

29Atmestinas apelianto argumentas, kad byloje nepagrįstai nevertinti kitų sveikatos priežiūros įstaigų veiksmai (neveikimas) ir teiktų paslaugų kokybė. Pareiškėjai (inter alia ir atsakovė) kreipėsi į Komisiją kaip ikiteisminę instituciją dėl A. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų pas apeliantą, t.y. nurodė tik vieną sveikatos priežiūros įstaigą. Todėl tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik pas apeliantą teiktų A. B. sveikatos priežiūros paslaugų kokybę bei sprendė šios sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų veiksmų teisėtumo klausimus. Juo labiau, kad, minėta, iš doc. A. G. paaiškinimų matyti, jog A. B. likimą nulėmė keleto valandų laikotarpis nuo jo nukritimo ant grindų.

30Dėl žalos atlyginimo

31Komisija, pripažinusi, kad apeliantas pažeidė teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, įpareigojo apeliantą išmokėti atsakovei S. B. po 400 Lt kas mėnesį žalos atlyginimui nuo 2008 m. birželio 7 d. iki jai sueis pilnametystė bei įpareigojo atlyginti S. B. 15 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Apeliantas, kvestionuodamas Sprendimą, teigia, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovės elgesio sutrikimą galėjo sukelti tėvo mirtis, nepateikta duomenų apie konkrečią pinigų sumą, kurią A. B. turėjo prisidėti prie dukros išlaikymo, todėl nepagrįstas jo prisidėjimas prie atsakovės materialinio išlaikymo. Su šiais argumentais teisėjų kolegija taip pat nesutinka.

32Jau minėta, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 1, 2 dalyse, 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sveikatos priežiūros įstaiga privalo atlyginti žalą, padarytą pacientams dėl šios įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, pažeidus sveikatos priežiūros kokybės ir priimtinumo reikalavimus. Atlyginama turtinė ir neturtinė žala, šios žalos dydį, esant suinteresuotų asmenų ginčui, nustato Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija. Žala atlyginama pacientui, o pacientui mirus – mirusiojo išlaikomiems arba jo mirties dieną turėjusiems teisę gauti jo išlaikymą inter alia ir mirusiojo nepilnamečiams vaikams.

33Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Komisijos nurodytas 15 000 Lt neturtinės žalos dydis nėra neteisingas, nes neabejotina, kad nepilnametis vaikas, netekęs tėvo, patiria moralinę žalą bei neigiamus išgyvenimus. Apelianto argumentai, kad medicininiuose dokumentuose neužfiksuota depresija ar kiti susirgimai ar būsenos, o konstatuotus elgesio sutrikimus galėjo sukelti kiti veiksniai – paauglystė, dėmesio stoka, netinkamas bendravimas ar auklėjimas, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad dėl apelianto darbuotojų neteisėtų veiksmų buvo pažeista aukščiausia vertybė – žmogaus gyvybė, todėl patiriami neigiami padariniai tokiais atvejais iš esmės yra akivaizdūs, gali skirtis tik jų laipsnis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad atsakovei padaryta neturtinė žala, nėra būtina įrodyti medicininiais dokumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, Komisijos nustatytas neturtinės žalos dydis visiškai atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl jo mažinti apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo.

34Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kuriais ginčijamas įpareigojimas mokėti atsakovei po 400 Lt kas mėnesį periodines išmokas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog atsakovė nepateikė įrodymų apie tėvo A. B. turtinę padėtį bei iki mirties gautas pajamas, nepagrindė jo prisidėjimo prie jos materialinio išlaikymo, nepaneigia atsakovės teisės jas gauti. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (CK 6.284 str.). Priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Sprendimo priėmimo metu MMA sudarė 800 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti nepilnamečius savo vaikus, o atsakovė - teisę gauti iš jų išlaikymą, ji taip pat turėtų teisę reikalauti atlyginti žalą mokant periodinėmis išmokomis iš esmės ne mažiau kaip po 400 Lt kas mėnesį iš kiekvieno iš tėvų iki jai sueis pilnametystė. Todėl Sprendimas dėl 400 Lt periodinių išmokų atsakovei mokėjimo taip pat yra pagrįstas bei atitinkantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

35Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės... 5. Ieškovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 6. Ieškovas nesutinka su Komisijos nustatyta S. B. 15 000 Lt neturtine žala, nes... 7. Ieškovo teigimu, Komisija priėmė Sprendimą nedalyvaujant jo atstovams,... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė... 10. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog atsakovė turi teisę į žalos... 11. Taip pat teismas nesutiko su ieškovo reikalavimu panaikinti Sprendimo dalį,... 12. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad Komisija 2011 m. rugsėjo... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 14. Ieškovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – apeliantas)... 15. Atsakovė S. B., atstovaujama įstatyminės atstovės L. B., atsiliepimu į... 16. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 19. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 20. A. B. 2008 m. gegužės 30 d. patalpintas į Lukiškių tardymo izoliatorių -... 21. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiami klausimai dėl materialiosios teisės... 22. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo... 23. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1... 24. Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos... 25. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai Komisija... 26. Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką,... 27. Iš Mykolo Romerio universiteto Teisės medicinos instituto Vilniaus skyriaus... 28. Teisėjų kolegija pažymi teisminės praktikos nuostatą, kad konkrečių... 29. Atmestinas apelianto argumentas, kad byloje nepagrįstai nevertinti kitų... 30. Dėl žalos atlyginimo... 31. Komisija, pripažinusi, kad apeliantas pažeidė teisę į kokybišką... 32. Jau minėta, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13... 33. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir... 34. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kuriais ginčijamas... 35. Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 37. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti...