Byla e3K-3-32-421/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Tomo Juškos ieškinį atsakovui T. P. dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonių vadovų civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 72 405,00 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2009 m. gegužės 18 d. atsakovas vadovavo UAB „Nabukas“. Minėtai įmonei 2009 m. gegužės 5 d. buvo iškelta bankroto byla, iš Juridinių asmenų registro ji išregistruota 2014 m. kovo 26 d.
  3. UAB „Nabukas“, atstovaujama atsakovo, ir AB „Parex bankas“ 2007 m. lapkričio 19 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/784, kuria bankas suteikė įmonei 217 215,00 Eur paskolą iki 2010 m. lapkričio 18 d. UAB „Nabukas“ prievolių pagal šią sutartį įvykdymas buvo užtikrintas žaliavų ir pagamintos produkcijos įkeitimu bei ieškovo laidavimu pagal 2007 m. lapkričio 22 d. laidavimo sutartį Nr. LS/KS/784. Laidavimo sutartimi ieškovas laidavo bankui už kredito gavėją UAB „Nabukas“ ir įsipareigojo subsidiariai atsakyti bankui, jeigu kredito gavėja neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį.
  4. Atsakovas, būdamas UAB „Nabukas“ vienasmenis valdymo organas – bendrovės generalinis direktorius, 2007 m. lapkričio 23 d. pasirašė įkeitimo lakštą Nr. 01/2/2007/0033623, kuriuo banko naudai buvo įkeistos įmonės apyvartoje esančios prekių atsargos, kurių bendra suma – 1 689 889,60 Lt (489 425,86 Eur). Įkeitimo lakšte buvo aiškiai nustatyta, kad įkeičiamo turto savininkas turi teisę keisti įkeičiamų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė, fiksuota įkeitimo lakšte. UAB „Nabukas“ administratoriui bankroto proceso metu realizavus visą jam perduotą įmonės turtą, taip pat ir įkeistą, buvo gauta tik 22 246,75 Lt (6443,10 Eur). Taigi įmonė pagal kredito sutartį liko skolinga bankui 790 898,93 Lt (229 060,16 Eur).
  5. Bankas dėl minėtos skolos priteisimo pareiškė ieškinį ieškovui kaip subsidiariajam UAB „Nabukas“ skolininkui. Nurodytoje byloje šalys sudarė taikos sutartį, pagal kurią ieškovas turėjo išmokėti bankui 250 000 Lt (72 405 Eur). Taigi ieškovas patyrė 250 000 Lt (72 405 Eur) nuostolių, kurių nebūtų patyręs, jeigu atsakovas, kaip UAB „Nabukas“ valdymo organas, būtų tinkamai ir sąžiningai vykdęs savo pareigas ir užtikrinęs tinkamą bankui įkeisto turto būklę bei apimtį. Atsakovas privalo atlyginti ieškovui savo neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais, neišsaugant įkeisto turto ir jo apimties bei perkeliant UAB „Nabukas“ aktyvą į UAB „Virtuvės baldų prekyba“, padarytą 250 000 Lt (72 405 Eur) žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnis, 6.251 straipsnio 1 dalis). Dėl atsakovo, kaip įmonės vienasmenio valdymo organo, priimtų neteisėtų sprendimų ir veiksmų buvo iššvaistytas UAB „Nabukas“ bankui įkeistas turtas, kuriuo buvo užtikrintas prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas. Atsakovas atliko nesąžiningus veiksmus, todėl yra atsakingas pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, taip pat jis pažeidė bendro pobūdžio pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.253 straipsnio 1, 2 dalys).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinio netenkino.
  2. Teismas nurodė, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais, ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Pagrindo taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę atsiradimą gali lemti tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat ir kreditoriams pažeidimas. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Pareiga paneigti šią prezumpciją tenka bendrovės vadovui. Tačiau ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
  3. Teismo vertinimu, ieškovas jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Nurodydamas, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis pažeidė pareigą elgtis teisėtai ir sąžiningai bei priėmė nesąžiningus ir neteisėtus sprendimus, nei ieškinyje, nei pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, nei bylą nagrinėjant iš esmės ieškovas neatskleidė, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovo veiksmų, sprendimų ir elgesio neteisėtumas bei nesąžiningumas. Vienintelis ieškovo argumentas buvo tai, kad atsakovas neužtikrino, jog keičiant įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą nemažėtų bendra jų vertė, fiksuota įkeitimo lakšte.
  4. Teismas nustatė, kad kredito sutartis su banku buvo sudaryta tam, kad UAB „Nabukas“ gautų apyvartinių lėšų, kurios buvo būtinos įmonės veiklai vykdyti. Šios sutarties įvykdymas buvo užtikrintas dvejopai: prekių (atsargų) įkeitimu ir ieškovo subsidiariu laidavimu. 2007 m. lapkričio 23 d. įkeitimo lakštu UAB „Nabukas“ įkeitė bankui prekių (atsargų), kurių bendra vertė – 1 689 889,60 Lt (489 425,86 Eur), ir įsipareigojo, keičiant įkeičiamų prekių (atsargų) sudėtį ir formą, išlaikyti bendrą jų vertę, užfiksuota šiame lakšte. Teismas padarė išvadą, kad tokį įsipareigojimą įmonė galėjo įvykdyti tik tokiu atveju, jeigu jos vykdoma veikla būtų užtikrinusi nuolatines pajamas, iš kurių būtų buvę galima išlaikyti reikiamą prekių (atsargų) kiekį. Aplinkybė, kad prekių (atsargų) sudėtis ir forma neišvengiamai turėjo kisti, t. y. kad prekėmis turėjo būti prekiaujama, o medžiagos turėjo būti naudojamos baldų gamyboje, buvo nulemta pačios kredito sutarties paskirties. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas gautą kreditą būtų panaudojęs ne pagal paskirtį ar kad turimas prekes (atsargas) būtų iššvaistęs, pasisavinęs.
  5. Teismas, įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, UAB „Nabukas“ 2008–2009 m. buvusią finansinę padėtį, Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. spalio 16 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad atsakovas nepažeidė reikalavimo elgtis rūpestingai, apdairiai ir protingai, o jo atlikti veiksmai neperžengė leistinos įmonės ūkinės komercinės veiklos rizikos ribų.
  6. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas perkėlė UAB „Nabukas“ aktyvą į UAB „Virtuvės baldų prekyba“. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad viena bendrovė kitai neatlygintinai ar nuostolingai būtų perleidusi (perkėlusi) kokį nors turtą, žaliavas, medžiagas ar prekes. Iš Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 19 d. sprendimo teismas nustatė, kad UAB „Virtuvės baldų prekyba“ iš UAB „Nabukas“ perėmė tik nebaigtas vykdyti sutartis (užsakymus), o už tiekiamus baldus pirkėjų (klientų) sumokėti avansai buvo palikti bankrutuojančiai UAB „Nabukas“.
  7. Įvertinęs UAB „Nabukas“ 2008 m. spalio 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir 2008 m. lapkričio 19 d. papildomą susitarimo protokolą, teismas padarė išvadą, kad UAB „Nabukas“ nemokumą ir neatsiskaitymą su banku bei ieškovo pareigos pagal laidavimo sutartį vykdymą daugiausia lėmė ir UAB „Libros holdingas“ sutartinių prievolių pagal minėtus sandorius pažeidimas. Taigi ieškovas taip pat neįrodė, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtais įvardijamų veiksmų ir prašomų priteisti nuostolių.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 1 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo ieškovui 72 405,00 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme momento (2015 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5606 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
  9. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje, nes žala ieškovui buvo padaryta dėl UAB „Nabukas“ kaltės, todėl ieškinys turėjo būti pareikštas įmonei, tačiau ieškovas reikalavimo UAB „Nabukas“ bankroto byloje nebuvo pareiškęs. Tai, kad ieškovas nesinaudojo teise pareikšti finansinį reikalavimą UAB „Nabukas“ bankroto byloje, kolegijos vertinimu, savaime nereiškia, kad jis neturėjo UAB „Nabukas“ kreditoriaus statuso ar kreditoriaus statusas išnyko (CK 6.83 straipsnio 1–3 dalys). Pasibaigus UAB „Nabukas“ bankroto bylai, ieškovui išliko teisė reikalauti nuostolių atlyginimo tiesiogiai iš vadovo. Ieškovas šia teise pasinaudojo, pareikšdamas tiesioginį ieškinį įmonės vadovui dėl nuostolių atlyginimo pagal bendrąsias CK nustatytas civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygas.
  10. Kolegija, remdamasi CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, įvertinusi ieškinio teisinį ir faktinį pagrindus, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nekonstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai.
  11. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, kad įkeitimo lakšte nurodyta prekių (atsargų) apimtis vertine išraiška (beveik 1,7 mln. litų), daugiau kaip du kartus didesnė negu paskolos suma, nebuvo išlaikyta – iškėlus bankroto bylą, faktiškai jų rasta apytikriai dvylika kartų mažiau. Pagal įkeitimo lakšto nuostatas UAB „Nabukas“ buvo leista keisti prekių (atsargų) sudėtį ir formą, tačiau su sąlyga, kad nemažės jų bendra įkeitimo lakšte fiksuota vertė. Kolegijos vertinimu, prekių (atsargų) reikiamos apimties vertine išraiška neišlaikymas leidžia daryti išvadą apie iš esmės neteisėtą (ne)veikimą. Todėl atsakovui kyla pareiga įrodyti, kad įkeitimo lakšte nurodytų sąlygų pažeidimas įvyko ne dėl jo kaltės ar kad toks pažeidimas gali būti pateisinamas verslo logikos prasme (CPK 178 straipsnis).
  12. Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu nutrauktas, kolegijos vertinimu, savaime nėra lemiama sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą. Ikiteisminis tyrimas vykdytas, be kita ko, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnyje nurodytos veikos (skolininko nesąžiningumas), kurios inkriminavimui būtina nustatyti specifines šioje normoje nurodytas sąlygas, o šių nenustatymas savaime dar nėra civilinės atsakomybės pagal bendrąsias taisykles netaikymo sąlyga (CK 6.263 straipsnis).
  13. Kolegija nustatė, kad UAB „Nabukas“ finansinė padėtis jau 2008 m. buvo sunki, mažėjo gamybos apimtis, įmonė neturėjo realių galimybių kompensuoti vis mažėjančių užsakymų, žaliavų ir atsargų likutis nuosekliai mažėjo, o atsakovas nenurodo, kokių priemonių ėmėsi, jog jų apimtis nemažėtų ar bent kokias realiai tikėtinas perspektyvas dėl jų atkūrimo buvo galima įžvelgti. Kolegija nenustatė, kad atsargos buvo iššvaistytos, neteisėtai perleistos ar atlikti kiti tyčiniai veiksmai. Tačiau, kolegijos vertinimu, atsargų apimties mažinimas, siekiant atsiskaityti su kitais kreditoriais (bet ne su įkaito turėtoju) ar tęsti nuostolingą veiklą, tokioje situacijoje, kai vadovas pats nenurodo turėjęs daugiau ar mažiau pagrįstą padėties pagerinimo viziją, negali būti pateisinamas verslo sprendimo taisykle ir vertinamas kaip paprastas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neatsargumas.
  14. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad UAB „Libros holdingas“, vadovaujama ieškovo, turėjo pervesti 0,5 mln. litų banko paskolai grąžinti, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl dėl ieškovo patirtų nuostolių yra atsakinga minėta įmonė. Toks įsipareigojimas buvo nustatytas tik 2008 m. spalio 8 d. UAB „Nabukas“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje (2.3 punktas), taigi atsirado tik dėl šios sutarties, o prekių (atsargų) likutis nuolat mažėjo jau nuo pat 2008 m. pradžios. Be to, jau po mėnesio (lapkričio 19 d.) minėtos sutarties 2.3 punktas buvo pakeistas ir nustatyta, kad 0,5 mln. litų bus sumokėta bankui (tik) iki 2010 m. birželio mėnesį dalimis kas mėnesį (ir tik) už nuperkamą iš UAB „Nabukas“ žaliavą ir produkciją. Tuo tarpu per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Nabukas“ išrašė tik vieną PVM sąskaitą faktūrą, šią UAB „Libros holdingas“ apmokėjo. Todėl, kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad minėta sutartis galėjo (gali) būti pateisinimu naudoti prekes (atsargas) kitiems tikslams iki akcijų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ar jų sumažėjimas iki surasto kiekio sietinas būtent su sutarties sudarymu. Kolegija pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas UAB „Nabukas“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas, jo metu nustatyta, jog įmonė 2008 m. pradžioje turėjo prekių (atsargų), kurių vertė – 1 515 576 Lt (438 941,15 Eur), vėliau jų apimtis mažėjo, bet ir 2008 m. gruodžio 31 d. jų pinigine išraiška dar buvo 1 190 163 Lt (344 695,03 Eur) (bankroto byla iškelta 2009 m. gegužės 5 d.). Todėl neatmestina, kad prievolei (ar bent jos daliai) bankui įvykdyti prekių (atsargų) dar galėjo pakakti.
  15. Nors neteisėti veiksmai nebuvo nukreipti tiesiogiai į ieškovą, tačiau, kolegijos nuomone, jie neabejotinai susiję su jam kilusiais padariniais. Pagal laidavimo sutarties 6.1 punktą bankas reikalavimą į ieškovą galėjo nukreipti tik tuo atveju, jei kitų užtikrinimo priemonių (prekių (atsargų) įkeitimo) nepakanka prievolėms pagal kredito sutartį įvykdyti. Taigi ieškovui padariniai kilo būtent dėl minėtos įkeitimo lakšte nurodytos sąlygos pažeidimo.
  16. Nustačiusi atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei ieškovui kilusių padarinių, kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo, kaip įmonės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai sprendė dėl įmonės vadovui taikytinos subsidiariosios civilinės atsakomybės tuo atveju, kai įmonės kreditorius nėra pareiškęs reikalavimo tiesioginei skolininkei (įmonei) ir įmonė yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė pagrindinei skolininkei (įmonei) yra subsidiarioji (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė. Tai reiškia, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tik tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Nagrinėjamu atveju ieškovas (laiduotojas) operatyvia ir adekvačia savo teisių gynyba, patenkinęs įmonės kreditoriaus (banko) reikalavimus, nesinaudojo – finansinio reikalavimo pagrindinei skolininkei UAB „Nabukas“ bankroto byloje nereiškė (CK 6.83 straipsnio 1, 3 dalys). UAB „Nabukas“ šiuo metu jau likviduota ir išregistruoja iš Juridinių asmenų registro. Likvidavus įmonę jos prievolės pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu atsakovui (įmonės vadovui), kaip subsidiariajam skolininkui, ieškovas ieškinį pareiškė tik praėjus beveik metams nuo tada, kai pagrindinė skolininkė buvo likviduota ir išregistruota. Subsidiariosios, kaip akcesorinės, prievolės apimtis priklauso nuo pagrindinio skolininko prievolės – tuo atveju, jeigu pagrindinio skolininko prievolė pasibaigė, paprastai laikoma, kad pasibaigė ir akcesorinės prievolės. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad, pasibaigus UAB „Nabukas“, kaip pagrindinės skolininkės, prievolei, pasibaigė ir subsidiarioji prievolė – įmonės vadovo tiesioginė civilinė atsakomybė įmonės kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pagrindinė skolininkė išregistruota iš Juridinių asmenų registro, ieškovo reikalavimai vadovui pareikšti jau įvykus šiam faktui, o jokių reikalavimų UAB „Nabukas“ ieškovas nebuvo pareiškęs, reikalavimai vadovui (atsakovui) negalėjo būti reiškiami, o jei buvo pareikšti – tai jie atmestini. Dėl šios priežasties teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tas faktas, jog ieškovas nesinaudojo teise pareikšti finansinį reikalavimą UAB „Nabukas“ bankroto byloje, savaime nereiškia, kad jis ir neturėjo UAB „Nabukas“ kreditoriaus statuso ar kreditoriaus statusas išnyko.
    2. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pažeidė verslo sprendimų priėmimo taisyklę (angl. business judgment rule). Pagal šią taisyklę preziumuojamas vadovo veikimas bona fide (atvirai, sąžiningai) geriausiais įmonės, kuriai jis vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, neteisėtais pripažįstami tokie vadovo sprendimai, kurie yra akivaizdžiai žalingi, nepateisinamai rizikingi, neatitinkantys protingos verslo rizikos ar prieštaraujantys geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015 ir kt.). Be to, konstatuojant įmonės vadovo atliktų veiksmų neteisėtumą, kaip pagrindą jo asmeninei atsakomybei kilti, privalo būti nustatyti ne tik vadovui priskirtų pareigų pažeidimai, bet konstatuota ir vadovo tyčia siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelis neatsargumas, pasireiškiantis aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu atliekant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, negali būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį atsirasti.
    3. Teismas (priešingai negu pirmosios instancijos teismas) padarė nepagrįstą, CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.248 straipsnio nuostatas pažeidžiančią, taip pat nurodytai kasacinio teismo praktikai prieštaraujančią išvadą, kad prekių (atsargų) reikiamos apimties vertine išraiška neišlaikymas pripažintinas įmonės vadovo atliktais neteisėtais veiksmais. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmų teisėtumą, pagrįstumą, didelio neatsargumo ir (ar) tyčios nebuvimą, taip pat jo veikimą bona fide geriausiais įmonės interesais pagrindžia ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo nutrauktas nenustačius pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo kaltę dėl BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, nustatyti duomenys, atsakovo paaiškinimai ir bankroto administratoriaus parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Vien faktas, kad sutartos apimties prekių atsargos išsaugotos nebuvo, negali būti pripažintas aplinkybe, jog atsakovo priimti sprendimai kasdienėje įmonės veikloje buvo akivaizdžiai žalingi, nepateisinamai rizikingi, neatitinkantys protingos verslo rizikos, gerų verslo standartų. Byloje nenustatytas atsakovo tikslas (kuris analogiško pobūdžio bylose privalo būti nustatytas) kreditorių pinigus perkelti sau (asmeninių interesų siekimas), iššvaistyti juridinio asmens turtą ar kitaip pažeisti laiduotojo (ieškovo) interesus, piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe. Nesant nustatytų pastarųjų aplinkybių, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo didelę kaltę (didelį neatsargumą ar tyčią).
    4. Nagrinėjamo pobūdžio bylose žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, aspektu, prieš konstatuojant įmonės vadovo žalos padarymą kreditoriui, turi būti konstatuotas ir žalos padarymas įmonei, t. y. turi būti nustatyta, kad žala padaryta pirmiausia įmonei, o per ją – ir kreditoriui. Šiuo atveju atsakovas ne tik nepadarė jokios žalos įmonei, tačiau, priešingai, visais įmanomais būdais bandė gelbėti ir toliau plėsti verslą, išlaikyti reikalingiausius darbuotojus ir gauti naujų užsakymų, taip veikdamas ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių (be kita ko, ieškovo) interesais. Be to, vadovo atlikti veiksmai dėl tolesnės verslo plėtros iš esmės buvo suderinti su ieškovu ir šio skatinami. Daryti sau žalą civilinės teisės prasme nėra draudžiama. Teisės aktai įpareigoja nedaryti žalos kitiems asmenims (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Teismas, retrospektyviai vertindamas, kokius veiksmus atsakovas galėjo atlikti dar 2008 metais, realiai neįvertino, kad skundžiamame sprendime nurodyti veiksmai 2008 metais buvusių prekių kiekio atžvilgiu iš esmės nebuvo atlikti pačiam ieškovui (veikiančiam per UAB „Libros holdingas“) nesiimant iniciatyvos ir tai buvo būtent jo atliktų veiksmų padarinys (prisiimtų įsipareigojimų pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį nevykdymas). Tai, kad ieškovas atliko veiksmus, potencialiai sukeliančius žalą (jei tokia būtų nustatyta) sau pačiam, reiškia tai, kad neigiamus padarinius privalo prisiimti jis pats (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis).
    5. Teismas, spręsdamas dėl priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, nepagrįstai sprendė, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais. Vertinant priežastinio ryšio sąlygą bylose dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės tiesiogiai įmonės kreditoriams, reikalaujama įrodyti tik tiesioginį priežastinį ryšį. Nagrinėjamu atveju faktinis ir teisinis priežastinis ryšys, atsižvelgiant tiek į atsakovo pastangas gelbėti verslą, tiek į paties ieškovo atliktus veiksmus (ieškovas yra verslininkas, kuriam keliami didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo standartai; jis, kaip laiduotojas, turėjo pareigą aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau; jis buvo UAB „Nabukas“ vienintelio akcininko UAB „Libros holdingas“ vadovas, todėl puikiai žinojo apie UAB „Nabukas“ finansinę situaciją, vykdomos veiklos apimtį ir galimybes patenkinti banko reikalavimus pagal kredito sutartį; jis turėjo galimybę kreiptis į atsakovą, reikalaudamas atlikti konkrečius veiksmus banko naudai, tačiau tokios iniciatyvos nesiėmė, priešingai, skatino tolesnę UAB „Nabukas“ veiklos plėtrą; jis, kaip UAB „Libros holdingas“ vadovas, neįvykdė įsipareigojimo pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti bankui 500 000 Lt (144 810,01 Eur) bei inicijavo papildomo susitarimo sudarymą, pagal kurį tiesioginiai mokėjimai bankui buvo išdėstyti iki 2010 m. birželio 30 d.), laikytinas pernelyg nutolusiu, kad atsakovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę.
  2. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Civilinė atsakomybė yra sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis) ir nuo to, kokiu pagrindu ji atsirado, priklauso asmens pasirinktų pažeistų teisių gynybos būdas. Todėl kreditoriui nepasinaudojus teise pareikšti reikalavimą bankroto byloje tai per se (savaime) nereiškia, kad išnyksta kreditoriaus turimas reikalavimas. Kreditoriaus turimas reikalavimas, skolininką juridinį asmenį išregistravus iš Juridinių asmenų registro, savaime dėl šio fakto nepasibaigia. Laidavimas yra akcesorinė prievolė, tai reiškia, kad kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis), bet šios aplinkybės yra svarbios ir reikšmingos tik sandorio šalims, o nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl laidavimo teisinių santykių ir jų padarinių.
    2. Šiuo atveju pagrindinis kreditorius bankas buvo įtrauktas į skolininkės UAB „Nabukas“ kreditorių sąrašą. Ieškovas, už šią įmonę įvykdęs prievolę bankui, įgavo atgręžtinį reikalavimą įmonei (subrogacija). Taigi ieškovui pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnis) perėjo UAB „Nabukas“ kreditoriaus bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas (CK 6.113 straipsnis), kas reiškia, jog ieškovas de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) įgijo bankroto byloje teismo patvirtintą finansinį reikalavimą, todėl ieškovo reikalavimas de facto buvo patvirtintas skolininkės bankroto byloje. Tai, jog dėl aplinkybių, už kurias ieškovas neatsako, nebuvo atlikti skolininkės bankroto byloje formalumai pakeičiant pradinį kreditorių naujuoju, per se nedaro jokios įtakos ieškovo įgytoms teisėms ir jų apimčiai.
    3. Pagal kasacinio teismo praktiką įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Taigi objektyviai nėra ribojimų kreditoriui pareikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams (dalyviams) atskirose bylose pasibaigus bankroto procesui (likvidavus bankrutavusią įmonę), ką ieškovas atitinkamai ir padarė. Šios bylos kontekste dėl ieškovo patirtos žalos yra tiesiogiai atsakingas UAB „Nabukas“ vadovas – atsakovas, nes būtent dėl jo neteisėtų, įstatymams ir sutarčiai prieštaraujančių veiksmų ieškovas ir patyrė žalą, ši privalo būti atlyginta. Dėl šios priežasties ieškovas turėjo teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, kuris yra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje.
    4. Teismas, nuspręsdamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nepažeidė verslo sprendimų priėmimo taisyklės. Sąmoningas ir nepagrįstas imperatyviųjų įstatymo nuostatų bei sutarties pažeidimas, objektyviai vertinant, negali būti prilygintas protingai ūkinės komercinės veiklos rizikai. Atsakovo veiksmai, dėl kurių ieškovas patyrė žalą, yra akivaizdus ir sąmoningas vadovo aplaidumas ir ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimas, fiduciarinių pareigų pažeidimas.
    5. Žala įmonės kreditoriui gali atsirasti net ir tuo atveju, jei įmonės vadovo veiksmais pačiai įmonei žala ir nėra padaroma, t. y. žalos įmonei fakto nereikalaujama tam, kad kiltų tiesioginė įmonės vadovo civilinė (deliktinė) atsakomybė kreditoriui. Ieškovas savo reikalavimą kasatoriui grindžia remdamasis bendrosiosmis civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygomis, todėl jis neprivalėjo įrodinėti, kad atsakovo neteisėtais veiksmais žala buvo padaryta ne tik ieškovui, kaip įmonės kreditoriui, bet ir pačiai įmonei.
    6. Kasacinio skundo argumentai, kad žala ieškovui atsirado dėl jo paties veiksmų, yra spekuliatyvūs, nepagrįsti, neatitinka buvusių faktinių aplinkybių, atsakovo sąmoningai pateikiami vienašališkai ir subjektyviai, siekiant nepagrįstai sušvelninti savo atsakomybę ar jos išvengti. Byloje buvo įrodytos visos būtinosios atsakovo asmeninės atsakomybės sąlygos, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai taikė jam civilinę atsakomybę.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus, nepareiškusio reikalavimo įmonės bankroto byloje, teisės reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam įmonės vadovui

  1. Kasaciniame skunde kasatorius kelia klausimą dėl to, ar buvusiam įmonei vadovui (kasatoriui) gali būti taikoma subsidiarioji civilinė atsakomybė tuo atveju, kai įmonės kreditorius (ieškovas) nėra pareiškęs reikalavimo tiesioginei skolininkei (įmonei) jos bankroto byloje ir skolininkė jau yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
  2. Šioje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl 72 405,00 Eur žalos atlyginimo kildina iš 2007 m. lapkričio 22 d. laidavimo sutarties Nr. LS/KS/784. Šia sutartimi jis laidavo AB „Parex bankas“ už kredito gavėją UAB „Nabukas“ ir įsipareigojo subsidiariai atsakyti bankui, jeigu kredito gavėja neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal UAB „Nabukas“ ir AB „Parex bankas“ 2007 m. lapkričio 19 d. sudarytą kredito sutartį Nr. KS/784. Kredito gavėja (pagrindinė skolininkė) savo įsipareigojimų pagal minėtą kredito sutartį neįvykdė, suteikto jai kredito bankui negrąžino, jai buvo iškelta bankroto byla, o vėliau ji buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. UAB „Nabukas“ bankroto proceso metu ieškovas, kaip įmonės laiduotojas, sudarė su banku taikos sutartį, pagal kurią už pagrindinę skolininkę grąžino 72 405,00 Eur, tačiau įmonės bankroto byloje jis reikalavimo nepareiškė, jo finansinis nurodytos sumos reikalavimas patvirtintas nebuvo.
  3. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, ieškovui nepasinaudojus teise pareikšti finansinį reikalavimą UAB „Nabukas“ bankroto byloje, jo kreditoriaus statusas neišnyko. Todėl, patyręs žalą, jis turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam įmonės vadovui dėl jo galbūt neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
  4. Remiantis CK 6.83 straipsnio 1–3 dalimis, įvykdęs prievolę pagal laidavimo sutartį, laiduotojas tampa kreditoriumi įvykdytos prievolės apimtimi ir turi teisę savo sumokėtos sumos reikalauti iš skolininko. Pagal CK 6.87 straipsnio 1 dalį laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Taigi laidavimas kaip papildoma, šalutinė prievolė pagal bendrąją taisyklę baigiasi kartu su pagrindine prievole, nepriklausomai nuo to, koks pagrindinės prievolės pabaigos pagrindas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Likvidavus juridinį asmenį jo prievolės pasibaigia, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievoles turi įvykdyti kiti asmenys (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).
  5. Nagrinėjamu atveju, minėta, pagrindinė skolininkė yra pasibaigusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl, remiantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, išnyko ir reikalavimo teisė į ją, kurią ieškovas, jeigu būtų pareiškęs reikalavimą skolininkės bankroto byloje, būtų galėjęs įgyvendinti tik netiesioginio ieškinio forma (CK 6.68 straipsnis). Netiesioginio ieškinio atveju buvusio įmonės vadovo (kasatoriaus) atsakomybė būtų subsidiari – jis turėtų atlyginti tik tą žalą, kurios neatlygino įmonė (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas nereiškė kasatoriui netiesioginio ieškinio.
  6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovas gali reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui CK 2.87 straipsnio pagrindu, buvusiam įmonės vadovui pažeidus šioje teisės normoje įtvirtintas vadovo pareigas įmonei. Grįsdamas šią išvadą teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006 nurodydamas, kad teismų praktikoje pripažįstama ir kreditoriaus teisė reikalauti nuostolių atlyginimo iš įmonės vadovo – įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovo veikla pažeidžia įmonės interesus, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne aktualiausia, naujausia kasacinio teismo praktika, pagal kurią, pasibaigus įmonės bankroto bylai, jos kreditoriui išlieka teisė reikalauti nuostolių atlyginimo ir tiesiogiai iš buvusio įmonėms vadovo, bet tik tuo atveju, jeigu šis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (toks ieškinys turėtų būti reiškiamas CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą visiems tokios įmonės kreditoriams, kaip interesų grupei, dėl netinkamo įmonės valdymo (CK 2.87 straipsnis) ar dėl to, kad laiku nebuvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis).
  8. Taigi ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo pripažįstama, kad kreditoriaus teisė įmonės valdymo organams (ir dalyviams) pareikšti tik netiesioginį ieškinį bankroto procedūros metu neturi būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių teisę pareikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams (dalyviams) atskirose bylose pasibaigus bankroto procesui (likvidavus bankrutavusią įmonę) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  9. Naujausioje ir šiai bylai aktualioje praktikoje kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o tik pasirinkto ieškinio pagrindo, tai reiškia, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį tik kai reiškiamas reikalavimas dėl individualios žalos atlyginimo. Tiesioginis kreditoriaus ieškinys akcininkui ir (ar) įmonės vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu galimas išimtiniais atvejais, kai vadovo (dalyvio) neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos įmonei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiu atveju kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, tai reiškia, kad įmonės vadovo (dalyvio) atsakomybė šiuo konkrečiu atveju nėra subsidiari (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Nurodytoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu įmonei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais.
  10. Kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, ar reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu. Tačiau tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Tik tuo atveju, jei kreditorius įrodinėja, kad jam padaryta individuali žala, jis gali reikšti tiesioginį ieškinį neribojamas bankroto stadijos.
  11. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė tiesioginį ieškinį buvusiam UAB „Nabukas“ vadovui (kasatoriui) dėl nuostolių atlyginimo pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nurodytą šios nutarties 32, 33 punktuose, tokio ieškinio ieškovas, nepareiškęs reikalavimo įmonės bankroto byloje, neturėjo teisės reikšti.
  12. Ieškovas šioje byloje nereiškė individualaus tiesioginio ieškinio buvusiam įmonės vadovui pagal CK 6.263 straipsnį. Šią aplinkybę, be kita ko, pagrindžia apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kurios ieškovas neginčijo (ieškovo kasacinis skundas byloje negautas), kad neteisėti kasatoriaus veiksmai nebuvo nukreipti tiesiogiai į ieškovą, jie tik buvo susiję su jam kilusiais padariniais (UAB „Nabukas“, neturėdama pakankamai turto, nepadengė skolos bankui, dėl ko šis savo reikalavimus reiškė ieškovui, kaip įmonės laiduotojui). Taigi ieškovas neįrodinėjo individualaus ieškinio civilinės atsakomybės kasatoriui taikymo sąlygų, o tik jo neteisėtus veiksmus įmonės atžvilgiu (įmonės vadovo fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimą neužtikrinant įkeistų prekių (atsargų) vertės nesumažėjimo). Iš tokių faktinių aplinkybių darytina išvada, kad ieškovas neturėjo subjektinės teisės reikšti tokio pobūdžio tiesioginį ieškinį.
  13. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą dėl ieškovo, nepareiškusio įmonės bankroto byloje savo reikalavimo, teisės reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo, grindžiamą vadovo neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais pažeidžiant įstatymo įtvirtintas vadovo pareigas įmonei.

13Dėl civilinės atsakomybės buvusiam įmonės vadovui taikymo sąlygų

  1. Juridinio asmens valdymo organų (tiek vienasmenių, tiek kolegialių organų narių) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas byloje įrodė esant visas būtinąsias kasatoriaus civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Teismo vertinimu, kasatoriaus, kaip įmonės vadovo, veiksmų neteisėtumą įrodo įkeitimo sutarties sąlygų pažeidimo faktas: prekių (atsargų) reikiamos apimties vertine išraiška neišlaikymas.
  3. Tam, kad įmonės vadovui būtų taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, byloje turi būti įrodytas vadovo fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimo faktas. Priešingu atveju įmonės vadovą nuo civilinės atsakomybės saugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia prezumpciją, jog vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai: siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Kadangi valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio padarinių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, t. y. jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei.
  4. Vadovams civilinė atsakomybė taikytina ne už verslo nesėkmę, bet už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus. Todėl žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos fakto, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Jeigu ieškovas neįrodo juridinio asmens vadovo fiduciarinių pareigų ar kompetencijos pažeidimo sudarant sandorį ir sandoris nėra akivaizdžiai žalingas, teismas neturėtų vertinti sandorio naudingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  5. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir vadovaudamasi minėta verslo sprendimų priėmimo taisykle, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien įkeitimo lakšte nurodytos prekių (atsargų) apimties vertine išraiška neišsaugojimas įrodo kasatoriaus neteisėtų veiksmų faktą. Pažymėtina, kad įkeitimo sutarties sąlygų pažeidimas per se nereiškia, kad vadovas pažeidė įstatymo nustatytas ir (ar) fiduciarines pareigas įmonei. Tam tikrais atvejais įmonė gali atsisakyti vykdyti sutartį kaip tik todėl, kad vadovas nusprendžia, jog tokia strategija geriausiai atitiks įmonės interesus, arba dėl to, kad sutarties objektyviai neįmanoma įvykdyti dėl nuo pačios įmonės ar jo vadovo nepriklausančių aplinkybių. Dėl šios priežasties ieškovas tokio pobūdžio bylose turi pareigą įrodyti, kuo konkrečiai pasireiškė veiksmų neteisėtumas, kokias konkrečiai pareigas vadovas pažeidė.
  6. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių teisinius argumentus dėl įkeitimo sandorio (ne)tinkamo vykdymo, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kuo konkrečiai pasireiškė kasatoriaus, kaip įmonės vadovo, veiksmų, sprendimų ir elgesio, neišsaugant tinkamos įkeistų prekių (atsargų) apimties, neteisėtumas bei nesąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius gautą kreditą, kurios grąžinimas buvo užtikrintas prekių (atsargų) įkeitimu, būtų panaudojęs ne pagal paskirtį ir (ar) kad turimas prekes (atsargas) jis būtų iššvaistęs, pasisavinęs. Šios teismų nustatytos aplinkybės ieškovas byloje neginčija. Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad byloje buvo nustatyti ir įrodyti kasatoriaus neteisėti veiksmai, kaip viena būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
  7. Remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog įmonės vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka įmonės vadovui.
  8. Valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį atsirast (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.
  9. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tam, jog įmonės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų įmonės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą, turi būti įrodyta, jog sudarant sandorius, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras įmonei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į įmonės įprastą veiklos praktiką, vadovas prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015).
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje neįrodyta, jog kasatorius, tiek sudarydamas įkeitimo sandorį, tiek jį vykdydamas (neišsaugodamas įkeistų prekių (atsargų) tinkamos vertės), veikė labai nerūpestingai ar tyčia. Byloje teismų nustatyta, kad įkeistų prekių (atsargų) kiekis UAB „Nabukas“ nuo 2008 metų vidurio ėmė mažėti ir jo nepavyko atkurti dėl ekonominės krizės ir jos nulemto užsakymų sumažėjimo. Šios aplinkybės ieškovas byloje neginčijo. Be to, minėta, byloje nenustatyta, kad kasatorius įkeistas prekes (atsargas) būtų pasisavinęs ir (ar) iššvaistęs. Pablogėjus UAB „Nabukas“ finansinei padėčiai, buvo sušauktas neeilinis akcininkų susirinkimas ir nutarta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad ieškovui, kaip UAB „Nabukas“ akcininkės UAB „Libros holdingas“ vadovui, buvo žinoma įmonės finansinė padėtis.
  11. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog įmonės valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines pareigas, būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala įmonei; jei buvo, tai kokio dydžio (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015). Vien aplinkybė, kad iš laidavimo sutarties ieškovui atsirado piniginė prievolė, nepagrindžia žalos įmonei deliktinės atsakomybės prasme padarymo fakto.
  12. Taigi, byloje neįrodžius kasatoriaus neteisėtų veiksmų, taip pat nenustačius, kad jo veiksmai, neišsaugant įkeistų prekių (atsargų) vertės, nustatytos įkeitimo lakšte, buvo tyčiniai ir (ar) padaryti dėl didelio neatsargumo, taip pat neįrodžius žalos įmonei padarymo fakto ir jos dydžio, nėra visų būtinųjų kasatoriaus civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Dėl šios priežasties priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta.
  13. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, atsižvelgdama į tai, jog reikalavimas nagrinėjamoje byloje pareikštas vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, pagrindinė skolininkė UAB „Nabukas“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro, ieškovo reikalavimai kasatoriui, kaip buvusiam įmonės vadovui, pareikšti jau įvykus šiam faktui, o jokių reikalavimų pagrindinei skolininkei ieškovas nebuvo pareiškęs, taip pat į tai, kad byloje nenustatytos visos būtinosios kasatoriaus civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovo tiesioginis reikalavimas kasatoriui, kaip buvusiam įmonės vadovui, dėl žalos atlyginimo negalėjo būti reiškiamas, o jei buvo pareikštas, tai teismų turėjo būti atmestas. Nurodytus teisėjų kolegijos išaiškinimus atitinka pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinį skundą tenkinant ieškovo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos.
  2. Kasatorius (atsakovas) prašo priteisti 1500 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.12 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties kasatoriui iš ieškovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma.
  3. Tenkinus kasacinį skundą kasatoriui taip pat iš ieškovo priteistina dalis jo už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio – 303 Eur. Likusi žyminio mokesčio dalis – 999 Eur, nuo kurios mokėjimo kasatorius buvo atleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, iš ieškovo priteistina valstybei.
  4. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasatoriui taip pat iš ieškovo priteistinas jo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas – 300 Eur, kurių dydis neviršija minėtų Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose nustatyto dydžio (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
  5. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 3,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkintas, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
  6. Taigi iš viso iš ieškovo kasatoriui (atsakovui) priteistina 2103 Eur, o valstybei – 1002,56 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą.

17Priteisti atsakovui T. P. (a. k. ( - ) iš ieškovo Tomo Juškos (a. k. ( - ) 2103 (du tūkstančius vieną šimtą tris) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

18Priteisti valstybei iš ieškovo Tomo Juškos (a. k. ( - ) 1002,56 Eur (vieną tūkstantį du Eur 56 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai