Byla 1A-8-319/2018
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo teismas:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Indrei Vitkutei, Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistiesiems A. G., S. K., J. J. ir jų gynėjui advokatui Rolandui Mištautui, civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. atstovui advokatui Aleksandrui Jokūbauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinių ieškovų atstovo advokato A. Jokūbausko, nuteistųjų J. J., A. G. ir S. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo teismas:

3A. G. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir, už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskyrė galutinę bausmę – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo ir 400 MGL (15 064 – penkiolikos tūkstančių šešiasdešimt keturių Eur) baudą.

4Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

5S. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskyrė galutinę bausmę – 300 MGL, (11 298 vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių Eur) baudą.

6J. J. pripažino kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir nuteisė 200 MGL (7 532 – septynių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt dviejų Eur) bauda.

7Civilinių ieškovų –Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinius ieškinius tenkino visiškai ir priteisė iš A. G.: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 4 493,05 eurų turtinei žalai atlyginti, VĮ ,,T.“ – 3 119,03 eurų žalai atlyginti.

8Civilinių ieškovų – E. B. 28 962 Eur, L. B. 30 759,77 Eur R. J. 14 481 Eur civilinius ieškinius turtinei žalai atlyginti paliko nenagrinėtus.

9Visiems nuteistiesiems taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į jiems priklausantį turtą paliko galioti iki nuosprendžiu paskirtų bausmių įvykdymo ir civilinių ieškinių padengimo.

10Teisėjų kolegija,

Nustatė

11

  1. A. G. nuteistas už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, o būtent: laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau-UAB) „T.“, įmonės kodas ( - ), reg. ( - ), direktoriumi ir vienu iš akcininkų, pagal UAB „T.“ įstatų 5 str. 5.1 d., būdamas bendrovės valdymo organu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2003-12-11 Nr. IX-1889) 19 straipsnio „Bendrovės organai“ 8 dalį, kuri nurodo, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.“ reikalavimus, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi:

121.1. pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio automašinų RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ) MERCEDES BENZ 2222, valst. Nr. ( - ) MERCEDES BENZ 1417, valst. Nr. ( - ) kelionės lapus, kuriuose fiksavo 4945 km pravažiavimą ir 1372,57 ltr. degalų sunaudojimą, užsakovų krovinių pervežimams nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktų paslaugų apmokėjimui dėl 2688,96 Eur (2688,96 Eur (7334,45 litų vertės degalų ir 1 950 litų sunkvežimių kelių naudojimo mokesčio panaudojimo);

131.2. pagal 2010 m. sausio 6 d. priėmimo-perdavimo aktą įformino preso makulatūrai už 22 937,91 EUR (79 200 Lt) pirkimą iš G. J.; tačiau 2011 m. sausio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.005023 buvo įformintas įrengimo preso makulatūrai pardavimas UAB „S.“ už 10159,37 Eur (35078,26 Lt) ; UAB „S.“ 2011 m. vasario 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje STR Nr.110659 buvo įrašyta, kad įrengimas – presas makulatūrai parduotas UAB „S. M.“ už 42 444,70 Lt. UAB „S. M.“ 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje SMP Nr.0006907 buvo įrašyta, kad įrengimas – presas makulatūrai parduotas UAB-ei „E.“ už 12292,84 Eur (42 444,70 Lt), ir, t. y., A. G. atstovaujama, UAB „T.“ 2010 sausio 6 d. dokumentuose įforminusi preso makulatūrai pirkimą už 22 937,91 Eur (79 200 Lt), jį perdavė naujai įregistruotai VšĮ „E.“ ir patyrė 10 484,80 Eur (36 201,90 Lt) nuostolį;

141.3. apmokėjo UAB „J.“ 12126,64 Eur (41 870,87 Lt) ir UAB „R.“ 1433,56 Eur (4 949,81 Lt) pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, taip UAB „T.“ patyrė 11425,38 EUR (39 449,56 Lt) nuostolį : 2008 m. spalio 13 d. - JAR Nr.0139160 įformino 8013,80 EUR (27670,06 Lt) vertės, automobilio RENAULT, valst. Nr. ( - ), remontą, nors pagal kelionės lapą Nr.10 automobilis RENAULT, valst. Nr. ( - ), 2008 m. spalio 1 – 31 dienomis nuvažiavo 1 400 km., sunaudojo 350 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje; 2009 m. gruodžio 31 d. - JAR 0159872 įformino 2 206,91 Eur (7 620 Lt) vertės automobilio RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ), remontą, nors pagal kelionės lapą Nr.12 automobilis RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ), 2009 m. gruodžio 1 – 31 dienomis nuvažiavo 723 km., sunaudojo 180,75 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje; UAB „R.“ 2009 m. sausio 19 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą REN Nr.0831, kurioje įformino neįvykusią ūkinę operaciją - automobilio VW PASSAT, valst. Nr. ( - ), - 1204,68 Eur (4159,50 Lt) vertės remontą, nors pagal kelionės lapą Nr.01 automobilis VW PASSAT, valst. Nr. ( - ), 2009 m. sausio 5 – 30 dienomis nuvažiavo 1 384 km., sunaudojo 138,4 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje, o ne remontuojamas;

151.4. pasirašė ir taip įrašė 2008 -2009 metų UAB „T.“ balansuose neteisingą turto vertę: 2008 metais padidino 6 806,07 Eur (23 500 Lt); 2009 metais padidino 3 411,58 Eur (11 779,50 Lt);

161.5. 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu nurašė nenusidėvėjusio ilgalaikio materialaus 3088,28 Eur (10 663,22 Lt) vertės turto, dėl ko UAB „T.“ patyrė 3 088,28 Eur (10663,22 Lt) nuostolį;

171.6. prekes, skirtas perparduoti, kurių įsigijimo savikaina buvo 15 461,58 Eur (53385,75 Lt), 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. spalio 13 d. laikotarpiu pardavė už 15439,91 Eur (53 310,92 Lt), dėl to UAB „T.“ patyrė 4 467,77 Eur (15 426,31 Lt) nuostolį: 1) UAB „S. M.“ pagal 2010 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.004709 pardavė stiklo duženų už 3 083,87 Eur (10648 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 4 582,04 Eur (15 820,88 Lt), pagal 2010 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.004710 pardavė stiklo duženų už 2 943,70 Eur (10164 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 3 920,58 Eur (13536,98Lt); 2) UAB „Z.“ 2010 m. kovo 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.004872 pardavė 2,55 t makulatūros, 0,15 t PVC atliekų ir 0,36 t polietileno plėvelės atliekų už 140,18 Eur (484 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 149,53 EUR (516,31 Lt); 3) UAB „K.“ 2010 m. birželio 18 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.004985 pardavė 7,14 t elektros ir elektroninės įrangos laužo už 280,16 EUR (967,32 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 517,26 Eur (1785,98 Lt); 4) 2010 m. kovo 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.004984 J. G. pardavė plastikinius langus už 1471,85 Eur (5082 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 1316,10 Eur (4544,24 Lt); 5) 2010 m. birželio 22 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.004986 V. L. pardavė plastikinius langus už 1209,02 EUR (4174,5 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 1230,28 Eur (4247,91 Lt); 6) 2010 m. birželio 28 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.004987 V. D. pardavė plastikinius langus už 700,88 Eur (2 420 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 649,68 EUR (2 243,22 Lt); 7) 2010 m. rugpjūčio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.005006 R. Š. pardavė plastikinius langus už 869,09 Eur (3000,80 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 763,48 EUR (2636,14 Lt); 8) 2010 m. rugsėjo 2 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.005007 A. D. pardavė plastikinius langus už 1364,66 Eur (4 719 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 1 180,39 EUR (4 075,65 Lt); 9) 2010 m. rugsėjo 23 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.005008 D. V. pardavė plastikinius langus už 490,62 Eur (1 694 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 469,72 Eur (1621,86 Lt); 10) UAB „R.“ 2010 m. spalio 13 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą TAR pardavė 6 plastikinius langus už 746,44 Eur (2 577,30 Lt), kai įsigijimo savikaina buvo 682,51 EUR (2 356,58 Lt);

181.7. 2010 m. balandžio 1 d. – 2010 m. gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB ,,T.“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ E., įregistruotą 2010 m. kovo 16 d., kurioje nuo 2010 m. kovo 19 d. transporto skyriaus vadovo pareigose dirbo jis pats, t. y. 74,2 % paslaugų pirkėjams, kurie 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. laikotarpiu buvo pasirašę pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „T.“, nuo 2010 m. balandžio 1 d. paslaugas pradėjo teikti VšĮ „E.“: UAB „A.“; UAB „Ai.“; UAB „A.“; UAB „A.“; UAB „A.“; UAB „A.“; UAB „B.“; UAB „B.“; UAB „C. A“; UAB „D.“; UAB „Di.“; UAB „D.“; UAB „D.“; UAB „E.“; UAB „Eu.s“; UAB „Eu. LT“; UAB „F.“; UAB „G.“; UAB „H.“; D. G. įmonė; UAB „“; UAB Ks“; UAB „Ks“; UAB „KB K“; UAB „Ki“; UAB „Ko.“; UAB „L.“; UAB „L.“; UAB „L“; UAB „L“; UAB „M“; UAB „N“; UAB „N.“; UAB „N.“; UAB „O.“; UAB „P.“; UAB „P. “; UAB „P.“; UAB „R.“; UAB „R.“; UAB „R.“; UAB „S.“; Sanatorija „Ž.“„; UAB „S. B.“; UAB „S.“; UAB „S.“; UAB „S.“; UAB „S. M.“; UAB „S.“; UAB „T.“; UAB „Te.“; UAB „V.“; UAB „V.“; UAB „V.“; UAB „V.“; UAB „W.“; UAB „X “; UAB „Z.“; UAB „Ž.“; UAB „R.“; UAB „K.“; UAB „K.“; UAB „B. “; UAB „M.“; UAB „G.“; UAB „D.“; UAB „S.“; UAB „I“; UAB „M.“; Viešoji įstaiga „E.“ 2010 m. balandžio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pasirašė pirkimo-pardavimo sutartis su prekių pirkėjais, kaip: UAB „B.“, UAB „K.“, UAB „S.“, UAB „S.“, UAB „V.“, UAB „G.“, kurios 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. buvo pasirašę pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „T.“; be to, 2010 m. kovo 16 d. – 2011 m. birželio 13 d. laikotarpiu 7 buvę UAB „T.“ darbuotojai įsidarbino viešojoje įstaigoje „E.“: A. G., A. G., S. K., A. S., G. K., L. G. ir Ž. P..

191.8. Taip A. G. sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpdamas bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, nutraukdamas bendrovėje veiklą ją perkeliant į kitą įmonę, jis apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tokiais veiksmais jis nulėmė UAB „T.“ bankrotą, pradėtą 2011 m. birželio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškėlus UAB ,,T.“ bankroto bylą Nr. B2-2585-510-2011, bei padarė bendrovei ir jos kreditoriams didelę 92 305,71 Eur (318 713, 17 Lt) turtinę žalą, t. y. A. G. 950,77 Eur (3 282, 83 Lt), VSDFV Kauno skyriui 4 493,06 Eur (15 513, 62 Lt); D. E. V. 14 481,00 Eur (50 000 Lt); UAB „J.“ 2 226,80 Eur (7 688, 70 Lt), L. B. 30759,77 Eur (106 207, 33 Lt); UAB „I.“ 266,33 Eur (919, 60 Lt); UAB „S.“ 192,30 Eur (663, 97 Lt); UAB „S.“ 85,70 Eur (295, 92 Lt); UAB „S. M.“ 361,35 Eur (1 247, 66 Lt); A. G. 43,45 Eur (150, 01 Lt); VšĮ „S. E.“ 6364,15 Eur (21 974, 15 Lt), E. B. 28962,00 Eur (100 000 Lt), VĮ T. 3 119,03 Eur (10 769, 38 Lt), tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 209 straipsnyje. 2. Be to, A. G. nuteistas už tai, kad, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „T.“, įmonės kodas ( - ), reg. ( - ), direktoriumi ir vienu iš akcininku, siekdamas išvengti mokesčių, nesivadovavo LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002-03-05 Nr.IX-751) 64 straipsnio „Reikalavimai dėl PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą” 1 dalimi (2004-01-15 įstatymo Nr.IX-1960 redakcija), kuri nurodo, kad „Pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus<...>„, į 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė pirkimo PVM pagal PVM sąskaitas faktūras: 2008-10-13 - JAR Nr.0139160 – 8013,80 EUR (27 670,06 Lt) vertės + 1 442,48 Eur (4 980,61 Lt) PVM, 2009-12-31 - JAR Nr.0159872 – 2 206,91 EUR (7 620 Lt) vertės + 463,45 Eur (1 600,20 Lt) PVM ir 2009-01-19 - REN Nr.0831 – 1204,67 EUR (4159,50 Lt) vertės + 228,89 Eur (790,31 Lt) PVM, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, taip iš viso į atskaitą įrašė 2 134,82 Eur (7371,12 Lt), tuo sumažindamas mokėjimą į valstybės biudžetą 2 134,82 EUR (7 371,12 Lt), tokiu būdu į 2009 m. vasario 24 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d., bei į 2010 m. sausio 21 d. PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „T.“ turtą ir pateikė juos valstybinei mokesčių inspekcijai, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje. 3. Be to, A. G. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti UAB „T.“ turto vertę, laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T.“, įmonės kodas ( - ), reg. Kaune, Rietavo g. 5-73, direktoriumi ir vienu iš akcininku, pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 21 straipsnį „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą” 1 dalį, kuriame nurodyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.“, būdamas atsakingas už UAB „T.“ buhalterijos apskaitos organizavimą, 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 27 d. laikotarpiu organizuodamas UAB „T.“ apskaitos tvarkymą, nesivadovaudamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 4 straipsniu „Reikalavimai apskaitos informacijai“, kuris nurodo, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1)tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.”

203.1. Veikdamas kartu su vyriausiąja buhaltere J. J., pažeisdamas LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 dalį, kuri nurodo: „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.” ir 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas” 1 dalį, kuri nurodo: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.”, savo parašu patvirtindamas PVM sąskaitose faktūrose įformintas neįvykusias ūkines operacijas, t. y. 2008 m. spalio 13 d. - JAR Nr.0139160 įformino 8 013,80 Eur (27670,06 Lt) vertės (+1 442,48 Eur (4 980,61 Lt) PVM, iš viso 9456,29 EUR (32650,67 Lt)), automobilio RENAULT, valst. Nr. ( - ) remontą. Ūkinės operacijos pavadinimas neatitiko jos turiniui, nes pagal tyrimui pateiktą kelionės lapą Nr.10 automobilis RENAULT, valst. Nr. ( - ), 2008 m. spalio 1 – 31 dienomis nuvažiavo 1 400 km., sunaudojo 350 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje, tuo tarpu vyr. buhalterė J. J., pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 dalį, kuri nurodo: ”Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.”, PVM sąskaitas faktūras: JAR Nr.0139160 – 8 013,80 Eur (27670,06 Lt) vertės, JAR 0159872 – 2 206,91 Eur (7 620 Lt) vertės ir REN Nr.0831 – 1 204,67 Eur (4 159,50 Lt) vertės, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, įrašė į bendrovės 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas), „Atsargos“, įrašė į bendrovės 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraščius „Tiekėjų skolos“,

213.2. be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 dalį, kuri nurodo: „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.” ir 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas” 1 dalį, kuri nurodo: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.”, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktų paslaugų apmokėjimui, dėl ko nebuvo galima nustatyti kam ir kokios vertės transporto paslaugų atliko UAB „T.“ ir kiek gavo pajamų pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio automašinų RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ) MERCEDES BENZ 2222, valst. Nr. ( - ) MERCEDES BENZ 1417, valst. Nr. ( - ) kelionės lapus, kuriuose fiksavo 4 945 km pravažiavimą ir 1 372,57 litrų degalų sunaudojimą; nebuvo galima nustatyti 2688,96 Eur (7334,45 litų vertės degalų ir 1 950 Lt sunkvežimių kelių naudojimo mokesčio panaudojimo) vertės degalų, nupirktų 2010 m. birželio 1 d. – 2011 m. vasario 28 d., panaudojimo; neišrašė kelionės lapo, dėl ko nebuvo galima nustatyti, kokia automašina buvo vykdoma transporto paslauga UAB „Giberta“ ir kiek ji, nuvažiavusi 560 km., sunaudojo degalų kiekine ir vertine išraiška pagal 2010 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr.005017; nebuvo galima nustatyti, kiek degalų kiekine ir vertine išraiška 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovė sunaudojo 1 719,87 Eur (5938,37 Lt) pardavimo pajamoms iš atliekų išvežimo uždirbti; be to, jis savo parašu patvirtino, kad prekes ir paslaugas, įrašytas UAB „J.“PVM sąskaitose faktūrose, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, priėmė: a) 2008 m. spalio 13 d. - JAR Nr.0139160 įformino 8 013,80 Eur (27 670,06 Lt) vertės, automobilio RENAULT, valst. Nr. ( - ) remontą. Ūkinės operacijos pavadinimas neatitiko jos turiniui, nes pagal tyrimui pateiktą kelionės lapą Nr.10 automobilis RENAULT, valst. Nr. ( - ), 2008 m. spalio 1 – 31 dienomis nuvažiavo 1 400 km., sunaudojo 350 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje; b) 2009 m. gruodžio 31 d. - JAR 0159872 įformino 2206,91 EUR (7620 Lt) vertės, automobilio RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ), remontą. Ūkinės operacijos pavadinimas neatitiko jos turiniui, nes pagal tyrimui pateiktą kelionės lapą Nr.12 automobilis RENAULT ( - ), valst.Nr.( - ), 2009 m. gruodžio 1 – 31 dienomis nuvažiavo 723 km., sunaudojo 180,75 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje; be to, savo parašu patvirtino, kad prekes ir paslaugas priėmė UAB „R.“ 2009 m. sausio 19 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje REN Nr.0831, kurioje įformino neįvykusią ūkinę operaciją - automobilio VW PASSAT, valst. Nr. ( - ), - 1 204,67 Eur (4 159,50 Lt) vertės remontą. Ūkinės operacijos pavadinimas neatitiko jos turiniui, nes pagal tyrimui pateiktą kelionės lapą Nr.01 automobilis VW PASSAT, valst. Nr. ( - ), 2009 m. sausio 5 – 30 dienomis nuvažiavo 1 384 km., sunaudojo 138,4 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje, o ne remontuojamas; 2011 m. sausio mėn., perduodamas presą makulatūrai VšĮ „E.“, nesurašė jokio apskaitos dokumento;

223.3. UAB ,,T.“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. sutarties Nr. 7.1-17-550 dėl pasinaudojimo Lapių buitinių atliekų sąvartynu su UAB ,,K.“ galiojimui pasibaigus 2010 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2010 m. kovo 16 d. įregistravus VšĮ ,,E.“, kuri vykdė analogišką veiklą kaip ir UAB ,,T.“, ir tik 2010 m. rugpjūčio 18 d. pasirašius sutartį Nr. 7.1-17-657 su UAB ,,K.“ dėl pasinaudojimo Lapių buitinių atliekų sąvartynu, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. VšĮ ,,E.“ vykdant veiklą, t. y. iš fizinių ir juridinių asmenų renkant komunalines atliekas ir jas vežant į atliekų šalinimo įrenginį – Lapių sąvartyną bendrovės ,,T.“ vardu, jis VšĮ ,,E.” neišrašė PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną bendrovės ,,T.” vardu, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti VšĮ ,,E.“ įsiskolinimo UAB-ei ,,T.“ dydžio, tai yra bendrovės turto vertės, dėl to pagal UAB-ės „T.“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. 4. S. K. nuteistas už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent:

234.1. būdamas viešosios įstaigos „E.“, įmonės kodas ( - ), reg. ( - ), direktoriumi ir žinodamas, kad UAB „T.“ 2011 m. birželio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2011 m. lapkričio 7 d. su UAB „K.“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T., surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K.“ atlygintinai perėmė viešajai įstaigai „E.“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „T.“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas uždarajai akcinei bendrovei „K.“ 21 974,15 Lt, kurie iš bankrutavusios UAB „T.“ nebuvo atlyginti, tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą – VšĮ „E.“ 21 974, 15 Lt, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje. 5. Be to, S. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „E.“, būdamas VšĮ „E.“, įmonės kodas ( - ), reg. ( - ), direktoriumi ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „E.“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) reikalavimus, o būtent:

245.1. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 12 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.”, 2011 m. sausio mėn. iš UAB ,,T.“ įsigytam presui makulatūrai ir 2011 m. kovo mėn., įsigytiems aštuoniems konteineriams stiklui 1,1 m3 TAR08 ir dviem konteineriams makulatūrai 6 kub., nesurašė jokių apskaitos dokumentų dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „E.“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, nuosavo kapitalo dydžio;

255.2. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 4 straipsnį kuris nurodo, kad: „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.”, iš UAB „T.“ įsigytas materialines vertybes VšĮ „E.“ apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu, nes preso makulatūrai įsigijimą fiksavo iš AB „S.“, pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr.0006907, o aštuonių konteinerių stiklui 1,1 m3 TAR08 ir dviejų konteinerių makulatūrai 6 kub. įsigijimą fiksavo iš UAB „Fortes fortūna“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr.2217, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „E.“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. 6. J. J. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T.“, reg. ( - ), įmonės kodas ( - ) turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 13 d., t. y. nuo 2008 m. birželio 3d. iki 2010 m. birželio 15d., būdama UAB „T.“ vyr. buhaltere ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio l dalį, 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą ir tinkamos, objektyvios ir palyginamos apskaitos informacijos teikimą bei žinodama, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, veikdama vieninga tyčia, kartu su UAB „T.“ direktoriumi A. G., siekdama dirbtinai padidinti bendrovės automobilių vertę 41 900,01 Lt (12 135,08 Eur), kas padėtų suklaidinti bendrovės kreditorius dėl bendrovės turtinės padėties, neįvykusias automašinų remonto išlaidas priskyrė išlaidoms, kurios didina ilgalaikio materialaus turto vertę, taip apgaulingai tvarkė UAB „T.“, buhalterinę apskaitą, nes tvarkydama bendrovės kuro apskaitą ir matydama, kad:

266.1. 1) automobilis RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ) pagal kelionės lapą Nr.12 nuo 2009 m. gruodžio 1 – 31 d. nuvažiavo 723 km., bei sunaudojo 180,75 litrų degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. 2009-12-31 PVM sąskaitą faktūrą JAR Nr.0159872, kuria įformino 7 620 Lt (2 206,90 Eur) vertės automobilio RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ) remontą, tuo padidino automobilio RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ), vertę,

276.2. 2) automobilis RENAULT, valst. Nr. ( - ) pagal kelionės lapą Nr.10 2008 m. spalio 1 – 31 d. nuvažiavo 1 400 km., bei sunaudojo 350 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. 2008-10-13 PVM sąskaitą faktūrą JAR Nr.0139160, kuria įformino 27 670,06 Lt (8 013,80 Eur) vertės automobilio RENAULT, valst. Nr. ( - ) remontą, tuo padidino automobilio RENAULT, valst. Nr. ( - ), vertę,

286.3. 3) automobilis VW PASSAT, valst. Nr. ( - ) pagal kelionės lapą Nr.01 2009 m. sausio 5 – 30 d. nuvažiavo 1384 km., bei sunaudojo 138,4 litrus degalų, tai yra buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. 2009-01-19 PVM sąskaitą faktūrą REN Nr.0831, kuria įformino 4 159,50 Lt (1204,67 Eur) vertės automobilio VW PASSAT, valst. Nr. ( - ) remontą, tuo padidino automobilio VW PASSAT, valst. Nr. ( - ) vertę,

296.4.Tęsdama savo nusikalstamą veiką, žinodama apie UAB „T.“ neįvykusias ūkines operacijas, kurios buvo įformintos PVM sąskaitomis faktūromis: JAR Nr.0139160 – 8013,80 EUR (27 670,06 Lt) vertės, JAR 0159872 – 2 206,91 Eur (7620 Lt) vertės ir REN Nr.0831 – 1204,67 Eur (4 159,50 Lt) vertės, minėtas PVM sąskaitas faktūras įrašė į bendrovės 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas) ir „Atsargos“, taip pat įrašė į bendrovės 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraštį „Tiekėjų skolos“, taip apgaulingai tvarkė UAB „T.“ buhalterinę apskaitą dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

307. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė išvadą, kad visų kaltinamųjų veiksmai kvalifikuoti teisingai, jų kaltė įrodyta byloje surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma. Parenkant ir skiriant jiems bausmes, teismas vertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, kiekį, asmenybes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. 8. Apeliaciniame skunde civilinių ieškovų atstovas advokatas A. Jokūbauskas prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuri yra susijusi su civiliniais ieškiniais ir ją išdėstyti taip: civilinių ieškovų L. B., E. B., mirusios A. D. V. teisių perėmėjos R. J. civilinius ieškinius tenkinti visiškai ir priteisti iš A. G. L. B. 30 759,77 Eur, E. B. 28 962 Eur, mirusios A. D. V. teisių perėmėjai R. J. – 14 481 Eur. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 4493,05 eur civilinį ieškinį A. G. atmesti. VĮ ,,T“ 3119,03 eur civilinį ieškinį A. G. atmesti. Nurodo, kad teismas civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus tuo pagrindu, kad civilinės ieškovės R. J., kaip mirusios UAB ,,T.“ kreditorės A. D. V. palikimą priėmusios įpėdinės pagal įstatymą, ir civilinių ieškovų L. B., E. B. finansiniai reikalavimai pateikti šioje baudžiamojoje byloje, jau anksčiau patvirtinti Kauno apygardos teismo nutartimi UAB ,,T.“ bankroto byloje, t. y. ieškovai savo teisę ĮBĮ prasme jau yra įgyvendinę, pareikšdami to paties dydžio finansinius reikalavimus UAB "T.". Tačiau apelianto teigimu, civilinių ieškovų R. J., L. B., E. B. civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti nepagrįstai dėl šių motyvų:

318.1.Tiek fiziniai asmenys L. B., E. B., mirusioji A. D. V. (jos teisių perėmėja R. J.), tiek juridiniai asmenys - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, VĮ ,,T.“ UAB ,,T.“ bankroto byloje teismo pripažinti kreditoriais. Pažymi, kad teismo nurodyti juridiniai asmenys patvirtinti antros eilės kreditoriais, gi nurodyti fiziniai – tik trečios eilės kreditoriais. Apie tai skundžiamo nuosprendžio 37, 38, 43, 45, 48 lapuose išsamiai pasisakė pirmos instancijos teismas. Esant analogiškoms aplinkybėms ir nuosprendyje motyvuotai pasisakius apie dviejų juridinių asmenų pareikštų civilinių ieškinių visišką tenkinimą, pirmos instancijos teismas tuo pačiu nepagrįstai nusprendė L. B., E. B., mirusios A. D. V. teisių perėmėjos R. J. pareikštus civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje palikti nenagrinėtus.

328.2. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 114 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio perdavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tam būtina, kad į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas būtų įtraukta įmonė ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla. Civilinis atsakovas išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje A. G. nėra bankrutavęs. Bankrutavusi UAB ,,T.“ nebuvo įtraukta į išnagrinėtą baudžiamąją bylą civiliniu atsakovu. Priešingai, pirmos instancijos teismas nuosprendžiu konstatavo, kad UAB ,,T.“ bankrutavo dėl jos direktoriaus A. G. nusikalstamų veiksmų. Nuteisto pagal BK 209 straipsnio 1 dalį A. G. buvimas praeityje dėl jo paties nusikalstamų veiksmų bankrutavusios įmonės darbuotoju bei aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai paneigia Kauno apylinkės teismo sprendimo dėl apeliantų civilinių ieškinių palikimo nenagrinėtais, vadovaujantis BPK 114 straipsnio nuostatomis, pagrįstumą;

338.3. UAB ,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ pateikė, o pirmos instancijos teismas priėmė, todėl turėjo vertinti BUAB ,,T.“ kreditorių susirinkimų protokolų medžiagą. Iš šių dokumentų matyti, kad Kauno apygardos teismas dar 2012 m. sausio 25 d. nutartimi pripažino UAB ,,T.“ bankrutavusia ir nutarė taikyti likvidavimo procedūrą. Įmonėje yra likę neparduoto ilgalaikio turto už 268,98 Lt (77,90 Eur), trumpalaikio turto už 725,62 Lt (210,15 Eur). Visiems kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma siekia 93 354,92 Eur, mokėjimų nebuvo. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad per BUAB ,,T.“ bankroto procedūrą apeliantai jokių mokėjimų negaus. Pirmos instancijos teismui pripažinus A. G. kaltu pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir konstatavus, kad būtent dėl jo nusikalstamų veiksmų kreditoriams L. B., E. B., šiuo metu jau mirusiai A. D. V. (jos teisių perėmėja R. J.) padaryta didelė turtinė žala, yra faktinis ir teisinis pagrindai pilnai tenkinti apeliantų civilinius ieškinius. Pažymėtina, kad UAB ,,T.“ bankroto procedūroje pats A. G. pripažintas pirmos eilės kreditoriumi 902,81 Eur sumai. Ši aplinkybė patvirtina, kad bet kokie sprendimai dėl mokėjimų bankroto byloje A. G. yra ir bus žinomi ir tai paneigia tik teorinį pamąstymą, kad apeliantai šioje byloje, o taip pat juridiniai asmenys - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir VĮ ,,T.“ galėtų kaip tai neteisėtai (dvigubai) praturtėti. Šie argumentai paneigia pirmos instancijos teismo sprendimą, kad baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas A. G., civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtais.

348.4. Įstatymų leidėjo formuluotė BK 209 straipsnio dispozicijoje reikalauja, kad nusikalstamo bankroto sudėtis gali būti tik tuo atveju, kada didelė turtinė žala, kuri pinigine išraiška turi viršyti 150 MGL sumą, padaroma bent dviem asmenims - kreditoriams. A. G. sąmoningai blogas UAB ,,T.“ valdymas trims kreditoriams padarė didelę turtinę žalą – L. B. 30 759,77 Eur sumai, E. B. 28 962 Eur sumai, šiuo metu jau mirusiai A. D. V. (jos teisių perėmėja R. J.) 14 481 Eur sumai. Dėl nurodyto A. G. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 209 straipsnio 1 dalį. Kadangi pirmos instancijos teismo A. G. kvalifikuota nusikalstamo bankroto veika yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su apeliantams padaryta didele turtine žala, jų pareikšti civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje tenkintini visiškai bei patirta žala priteistina iš teismo kaltu pripažinto asmens. Pažymėtina, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus patirta 4 493,05 Eur žala bei VĮ ,,T.“ patirta 3 119,03 Eur žala kiekviena atskirai neviršija 150 MGL sumos, todėl šiems juridiniams asmenims iš A. G., kuris pripažintas kaltu pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, priteisti nepagrįstai, nes tarp A. G. inkriminuotos veikos ir nurodytų dviejų juridinių asmenų pareikštų civilinių ieškinių nėra priežastinio ryšio.

358.5. Skunde teigiama, kad Kauno apylinkės teismas, spręsdamas baudžiamojoje byloje dėl apeliantų civilinių ieškinių, nesivadovavo BPK 115 straipsnio nuostatomis. Kadangi teismas priėmė A. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jis turėjo, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, L. B., E. B., mirusios A. D. V. teisių perėmėjos R. J. pareikštus civilinius ieškinius išspręsti, t. y. visiškai ar iš dalies patenkinti arba juos atmesti. Priimdamas A. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį Kauno apylinkės teismas negalėjo apeliantų pareikštų civilinių ieškinių palikti nenagrinėtais, nes BPK 115 straipsnio normoje jam tokios teisės nesuteikta. Atsižvelgiant į tai, jog L. B., E. B., mirusiai A. D. V. (jos teisių perėmėja R. J.) piniginės lėšos priteistos įsiteisėjusiais Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-408/2009 bei Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-209-60/10, jų pareikšti civiliniai ieškiniai A. G. baudžiamojoje byloje yra pagrįsti ir tenkintini visiškai. 9. J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį jos atžvilgiu ir priimti naują, ją išteisinantį nuosprendį, o to nepadarius, prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti ūkinės finansinės veiklos tyrimus atlikusią specialistę ir spręsti klausimą dėl buhalterinės finansinės ekspertizės paskyrimo.

369.1. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje, neatliko įrodymų analizės, tik juos išdėstė, tačiau nesurašė išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, t. y. teismas konstatuodamas, jog nuteistoji atliko nusikalstamą veiką, kvalifikuotiną pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išvadą darė remdamasis tik specialisto išvada ir specialisto apklausa, kas vertintina kaip šiurkštus BPK 305 straipsnio įtvirtintų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo nuostatų pažeidimas. Nuosprendyje yra išdėstyti visų liudytojų parodymai, išdėstyti kiti įrodymai ir toliau jau konstatuota, jog ,,J. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 str. 1 d.”, yra paanalizuojama nusikalstamos veikos sudėtis bei teismų praktika ir pažodžiui perrašytas kaltinimas. Tačiau, apeliantės vertinimu, dėl jos kaltės pirmos instancijos teismo nuosprendyje nėra jokios įrodymų analizės. Teigia, kad nuosprendyje nurodyti teismo motyvai neva pagrindžiantys jos kaltę nurodyti labai abstrakčiai, nenurodant kokiais konkrečiais įrodymais jie grindžiami. Akivaizdu, kad tokiomis išvadomis grįsdamas apeliantės kaltę pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Jos įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, neabejotinai pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymo.

379.2. Dėl specialisto išvados vertinimo skunde apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo sureikšmino Specialisto išvadas bei specialisto paaiškinimus. Specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, ji neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliantės vertinimu, šioje byloje atliktomis ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvadomis galima suabejoti vien dėl to, kad specialistas, nenurodo, kokiais metodais, kodėl būtent tokiais ir kuo vadovaudamasis, jis daro šias išvadas. Specialistė apklausoje parodė, kad be buhalterinės apskaitos dokumentų, ji naudojosi ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. liudytojų, įtariamųjų apklausų duomenimis, be to, diskutavo ir tarėsi su ikiteisminį tyrimą atliekančia tyrėja. Ikiteisminio tyrimo metu pavedant atlikti ūkio subjekto ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą klaidingai buvo nustatytas tyrimo objektas (tirtina medžiaga), nes specialistams buvo pateikiami ne objektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai, o proceso dalyvių (liudytojų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų) apklausų protokolai. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis, t. y. pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, t. y. atliko iš esmės teismo funkcijas. Apeliantės požiūriu, akivaizdu, kad specialistė nepagrindė išvadų dėl sandorių aktyvumo pagal UAB „J.“ ir UAB „R.“ išrašytas pardavimo PVM sąskaitas faktūras ir dėl šių sandorių neva padarytos žalos juridinio asmens UAB „T.“ veiksmais Lietuvos Respublikos biudžetui. Šios išvados yra tik deklaratyvūs teiginiai, paremti prielaidomis, nes atliko priešpriešinį patikrinimą UAB „J.“ ir UAB „R.“. UAB „R.“ nepatvirtino, kad ta mašina buvo remontuojama - jie nepateikė dokumentų, kad tai mašinai buvo sudėtos atsarginės dalys. UAB „J.“ pateikė, kokios atsarginės dalys sudėtos ir kaip jos apskaitytos jų buhalterinėje apskaitoje. UAB „J.“ atstovas paminėjo, kad būtent toms mašinoms buvo įsigytos dalys, t. y. nustatė, kad prekes kurios panaudotos remontui buvo įsigytos, PVM deklaruotas, tačiau, nepaisant to, daro išvadas, kad paslaugų nebuvo. Nebuvo atliktas pilnas šių įmonių dokumentinis tyrimas. Žalą įrašė tos įmonės, kurios ūkinį - finansinį patikrinimą darė. Pažymi, kad VMI atliko mokestinius UAB ,J.“, UAB „R.“ patikrinimus, jokių papildomai mokesčių nepriskaičiuota. Specialistė savo išvadoje nustatydama konkretų kiekvienos PVM sąskaitos faktūros dydį pinigine išraiška, kurias bendrovė įrašė į 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas) ir „Atsargos“, taip pat įrašė į 2008 m. ir 2009 m. sausio ir gruodžio mėn. apyvartos žiniaraštį „Tiekėjų skolos“, ko, atlikdama tyrimą, ji negalėjo nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų bei nuosavo kapitalo dydžio, tokiu būdu ji pati sau prieštarauja, nes aiškiai nurodomos tikslios PVM sąskaitų faktūrų sumos, kurios įtrauktos j bendrovės buhalterinę apskaitą ir apskaitytos bendrovės turto bei įsipareigojimų buhalterinių sąskaitų klasėse. Darytina išvada, jog UAB „T.“ ūkinės - finansinės veiklos tyrimas šioje byloje atliktas selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi pačios specialistės pasirinktais kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais, specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių ir dėl savo turinio, ir dėl formos, todėl remtis tokiomis išvadomis grindžiant kaltinimus teismas neturėjo teisės.

389.3. Dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį skunde apeliantė teigia, kad jis yra ne tik nepagrįstas, bet ir nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas. Nurodo, kad apeliantė buvo kaltinama ir nuteista už tai, kad „kartu su UAB „ T. “ direktoriumi A. G., siekdama dirbtinai padidinti bendrovės automobilių vertę 41 900,01 Lt (12135,08 Eur), kas padėtų suklaidinti bendrovės kreditorius dėl bendrovės turtinės padėties, neįvykusias automašinų remonto išlaidas priskyrė išlaidoms, kurios didina ilgalaikio materialaus turto vertę, taip apgaulingai tvarkė UAB „T. buhalterinę apskaitą. Iš tokių kaltinimų nėra suprantama, ar A. G. yra kaltinamas tuo, kad jis apgaulingai tvarkė apskaitą, jeigu taip, tai iš kokių teisės aktų yra kildinama jo atsakomybė, kaip ir nėra aišku ir suprantama, už kokį laikotarpį pagal UAB „T.“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio. Iš A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suformuluoto kaltinimo matyti, kad šis jam pareikštas būtent vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniu, kuris nustato administracijos vadovui atsakomybę už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Tačiau teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog bendrovės apskaitą 2008 m. birželio 3 d. – 2010 m. birželio 15 d. laikotarpiu tvarkė buhalterė J. J.. A. G. pats bendrovės buhalterinės apskaitos niekada netvarkė, ją organizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Kaltinimas pagal 222 straipsnio 1 dalį jai ir A. G. siejamas iš esmės su tais pačiais veiksmais, dėl kurių neva UAB „T.“ buvo sąmoningai privesta prie bankroto, inter alia, ūkinėmis finansinėmis operacijomis, susijusiomis su neva fiktyvių UAB "J." ir UAB "R." PVM sąskaitų faktūrų įtraukimų į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, PVM sąskaitų faktūrų atliktų paslaugų apmokėjimui dėl 2 688,96 Eur (9 284,45 Lt) neišrašymu ir kt. Teismas pripažino įrodytu šią kaltinimo dalį, tačiau nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais įrodymais yra pagrįstos tokios išvados. Apeliantės vertinimu, priešingai nei teigiama nuosprendyje, byloje esantys ir ištirti įrodymai patvirtina tai, kad UAB ,,T.” faktiškai remontavo automobilius ir UAB ,,R.”, ir UAB ,,J.”. Paslaugos nurodytos kaltinime įvardintose UAB ,,R.” ir UAB ,,J.” PVM faktūrose faktiškai buvo suteiktos, sąskaitos buvo rašomos ne iš karto, nes automobiliai užvažiuodavo remontui chaotiškai, kelionės lapas neatstoja darbo laiko apskaitos tabelio. Jei automobilis sugedo, nuvažiuoti iki autoserviso ir grįžti atgal gali būti ir 20+20 km., o tam reikalingas kuras, apie tai ir nurodoma kelionės lape, kad eksploatavimo išlaidos yra faktiškai patirtos. Esmingai svarbu yra tai, kad UAB ,,R.”, ir UAB ,,J.” yra PVM mokėtojos, pardavimo PVM pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras visais atvejais buvo deklaruotas ir sumokėtas, kas akivaizdu sąlygojo ir tai, kad UAB ,,T.” šias paslaugų pirkimo PVM sąskaitas faktūras į pirkimo PVM atskaitą įtraukė pagrįstai ir žala dėl to valstybės biudžetui, nei tuo labiau kreditoriams nebuvo padaryta. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ji, kaip UAB „T.“ vyr. buhalterė žinojo apie apgaulingą jai pateikiamų sąskaitų faktūrų pobūdį, todėl kaltinimas laikytinas nepagrįstu. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą vyr. finansininkas (buhalteris) neįpareigotas įsitikinti ir tikrinti, šiuo atveju, finansinės operacijos turinio, todėl jo buhalterijoje užfiksuoti duomenys gali neatitikti pačios operacijos ar turto būklės turinio. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai bei už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. J. J., būdama UAB “T.” buhaltere, kaltinime nurodytų UAB ,,R.” bei UAB ,,J.” PVM sąskaitų faktūrų nesurašė ir nepasirašė šių dokumentų - sąskaitų faktūrų ir nėra atsakinga už juose esančių duomenų tikrumą, apskaitos dokumentų surašymo teisingumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Įstatymai nenumato bendrovė buhalteriui pareigos įsitikinti kitos įmonės surašytų ir pasirašytų apskaitos dokumentų teisingumu, išskyrus atvejus, kai tie dokumentai neturi juridinės galios, t. y. neturi visų privalomų rekvizitų, numatytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje. Šiuo atveju pateikti dokumentai turėjo visus privalomus rekvizitus.

399.4. Dėl kaltinimo dalies „Tęsdama savo nusikalstamą veiką, žinodama apie UAB „ T. “ neįvykusias ūkines operacijas, kurios buvo įformintos PVM sąskaitomis faktūromis: JAR Sr.0139160 - 8013,80 Eur (27670,06 Lt) vertės, JAR 0159872 – 2 206,91 Eur (7 620 Lt) vertės ir RENNr.0831 -1 204,67 Eur (4 159,50 Lt) vertės, minėtas PVM sąskaitas faktūras įrašė į bendrovės 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas) ir „Atsargos“, taip pat įrašė į bendrovės 2008 m. spalio mėn. 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraštį „Tiekėjų skolos“, taip apgaulingai tvarkė UAB „T.“ buhalterinę apskaitą dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio“ paaiškina, jog Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnis numato, jog ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi Verslo apskaitos standartais. Ji, kaip UAB „T.“ vyr. buhalterė, įrašydama PVM sąskaitas faktūras: JAR Nr. 0139160 – 27 670,06 Lt vertės ir JAR 0159872 – 7 620 Lt vertės, įrašydama į bendrovės 2008 m. spalio „Įsigijimo savikaina (ilgalaikis turtas)“ ir atitinkamai kitus buhalterinius apskaitos registrus („Atsargos“, Gautinas PVM mokestis“ ir „Tiekėjų skolos“) bei padidindama, kaip pati specialistė teigia savo išvadoje, bendrovės veikloje naudojamų automobilių Renault valstybinis Nr. ( - ) ir Renault ( - ) valstybinis Nr. ( - ), įsigijimo savikainą, vadovavosi verslo apskaitos standartais, būtent 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ nuostatomis, ko pasėkoje, nepažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo, kuris ir numato, jog bendrovė vesdama buhalterinę apskaitą privalo laikytis verslo apskaitos standartų nuostatomis. Nurodo, kad ji, kaip UAB „T.“ vyr. buhalterė, negali būti kaltinama tuo, jog nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo normomis, kadangi visi įrašai buhalteriniuose apskaitos registruose buvo padaryti pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, JAR Nr. 0139160 – 27 670,06 Lt vertės ir JAR 0159872 – 7 620 Lt vertės, nurodant jų teisingus duomenis (datą, numerį, sumą be PVM, PVM sumą, bendrą sumą su PVM ir t.t.), būtent taip, kaip reikalauja Buhalterinės apskaitos įstatymas. Pažymi, kad automobilio kelionės lapas nėra privalomas dokumentas, kurį įmonė turėtų pildyti pelno mokesčio tikslais. Įmonės pačios turi teisę pasirinkti, kokiu dokumentu įforminti patirtas transporto priemonių eksploatavimo išlaidas. Tačiau įmonė visais atvejais, turi pademonstruoti, kad transporto priemonė buvo naudojama, o jos eksploatavimo išlaidos yra faktiškai patirtos, įprastinės įmonės vykdomai veiklai ir būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti (PMĮ 17 str. 1 d.). Nei viename kelionės lape nėra nurodyta kiek valandų buvo dirbama su šiuo automobiliu, jis neatstoja darbo laiko apskaitos tabelio. Jei automobilis sugenda, nuvažiuoti iki autoserviso ir grįžti atgal, tai gali būti apie 20+20 km, taip pat reikalingas kuras, apie tai ir rašoma kelionės lape, kad eksploatavimo išlaidos yra faktiškai patirtos. Pažymi ir tai, kad jai, kaip UAB „T.“ vyr. buhalterei, direktoriaus A. G. patvirtinti ir pasirašyti kelionės lapai buvo pateikiami mėnesio pabaigoje, nes kuro sąnaudos buvo nurašomos mėnesio pabaigoje, todėl, įtraukdama į apskaitą kaltinime nurodytas UAB ,,R.” bei UAB ,,J.” PVM sąskaitas faktūras, priešingai nei nurodyta kaltinime, ji net neturėjo galimybės vertinti, kaip netinkamas.

409.5. Skunde teigia, kad kaltinimo formuluotė dėl direktoriaus A. G. ir jos veikimo bendrininkų grupe, susitarus, suponuoja tik veikimą tiesiogine tyčia, tačiau prašo aukštesnįjį teismą įvertinti tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisme nagrinėjimo metu, nebuvo gauta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ji, kaip UAB „T.“ vyr. buhalterė, turėjo tikslą bei motyvą taip veikti. Teigia, kad teismo išvados dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių buvimo jos veiksmuose, o taip pat dėl jos kaltės bei vaidmens nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

4110. A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį, o to nepadarius, prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti ūkinės finansinės veiklos tyrimus atlikusią specialistę ir spręsti klausimą dėl buhalterinės finansinės ekspertizės paskyrimo.

4210.1. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje, tik išdėstė įrodymus, tačiau neatliko įrodymų analizės, nesurašė išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, t. y. teismas konstatuodamas, jog nuteistasis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išvadą padarė visiškai nenurodęs, neišanalizavęs ir neįvertinęs duomenų, kuriais grindžiama tokia išvada. Teigia, kad nuosprendyje nurodyti teismo motyvai neva pagrindžiantys jo kaltę nurodyti labai abstrakčiai, nenurodant kokiais konkrečiais įrodymais jie grindžiami. Akivaizdu, kad tokiomis išvadomis grįsdamas apelianto kaltę pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Jo įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, neabejotinai pagrindžiančių apelianto kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų.

4310.2. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo sureikšmino Specialisto išvadas bei specialisto paaiškinimus. Specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, ji neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodinėjimo procese vyksta specialisto išvados tyrimas, patikrinimas, vertinimas. Tik visapusiškas, išsamus ir objektyvus specialisto išvados vertinimas yra garantija, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinės ir išspręs teisingai. Apelianto vertinimu, šioje byloje atliktomis ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvadomis galima suabejoti vien dėl to, kad specialistas, nenurodo, kokiais metodais, kodėl būtent tokiais ir kuo vadovaudamasis, jis daro šias išvadas. Specialistė apklausoje parodė, kad be buhalterinės apskaitos dokumentų, rašydama specialisto išvadą ji naudojosi ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. liudytojų, įtariamųjų apklausų duomenimis, be to, diskutavo ir tarėsi su ikiteisminį tyrimą atliekančia tyrėja. Ikiteisminio tyrimo metu pavedant atlikti ūkio subjekto ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą klaidingai buvo nustatytas tyrimo objektas (tirtina medžiaga), nes specialistams buvo pateikiami ne objektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai, o proceso dalyvių (liudytojų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų) apklausų protokolai. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis, t. y. pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, t. y. atliko iš esmės teismo funkcijas. Todėl apeliantė teigia, kad tokiu atveju specialistas iš esmės atlieka ne savo kaip specialiųjų žinių turėtojo procesinę funkciją, o teismo funkciją, t. y. atlieka kitų įrodymų šaltinių - asmenų parodymų - vertinimą ir šių parodymų pagrindu formuluodamas savo išvadas iš anksto preziumuoja tų parodymų teisingumą. Taigi tokios, pagal asmenų parodymus surašytos išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis, nes tokia tyrimo metodika nėra teisinga, supainiotos procesinės funkcijos (t. y. specialistai atlieka teismo funkcijas). Apelianto požiūriu, akivaizdu, kad specialistė nepagrindė išvadų dėl sandorių aktyvumo pagal UAB „J.“ ir UAB „R.“ išrašytas pardavimo PVM sąskaitas faktūras ir dėl šių sandorių neva padarytos žalos juridinio asmens UAB „T.“ veiksmais Lietuvos Respublikos biudžetui. Šios išvados yra tik deklaratyvūs teiginiai, paremti prielaidomis, nes atliko priešpriešinį patikrinimą UAB „J.“ ir UAB „R.“. UAB „R.“ nepatvirtino, kad ta mašina buvo remontuojama - jie nepateikė dokumentų, kad tai mašinai buvo sudėtos atsarginės dalys. UAB „J.“ pateikė, kokios atsarginės dalys sudėtos ir kaip jos apskaitytos jų buhalterinėje apskaitoje. UAB „J.“ atstovas paminėjo, kad būtent toms mašinoms buvo įsigytos dalys, t. y. nustatė, kad prekes kurios panaudotos remontui buvo įsigytos, PVM deklaruotas, tačiau, nepaisant to, padaryta išvada, kad paslaugų nebuvo. Nebuvo atliktas pilnas šių įmonių dokumentinis tyrimas. Žalą įrašo tos įmonės, kurios ūkinį - finansinį patikrinimą darė. Pažymi, kad VMI atliko mokestinius UAB ,J.“, UAB „R.“ patikrinimus, jokių papildomai mokesčių nepriskaičiuota. Specialistė savo išvadoje nustatydama konkretų kiekvienos PVM sąskaitos faktūros dydį pinigine išraiška, kurias bendrovė įrašė į 2008 m. spalio mėn., 2009 m. sausio bei gruodžio mėn. apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas) ir „Atsargos“, taip pat įrašė į 2008 m. ir 2009 m. sausio ir gruodžio mėn. apyvartos žiniaraštį „Tiekėjų skolos“, ko pasėkoje, atlikdama tyrimą, ji negalėjo nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų bei nuosavo kapitalo dydžio, tokiu būdu ji pati sau prieštarauja, nes aiškiai nurodomos tikslios PVM sąskaitų faktūrų sumos, kurios įtrauktos j bendrovės buhalterinę apskaitą ir apskaitytos bendrovės turto bei įsipareigojimų buhalterinių sąskaitų klasėse. Darytina išvada, jog atliktas UAB „T.“ ūkinės - finansinės veiklos tyrimas šioje byloje atliktas selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi pačios specialistės pasirinktais kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais, specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių ir dėl savo turinio, ir dėl formos, tačiau teismas visiškai nevertino, nepasisakė ir nenurodė nuosprendyje, neatliko analizės, nelygino su kitais teisme ištirtais įrodymais, todėl remtis tokiomis išvadomis grindžiant kaltinimus neturėjo teisės.

4410.3. Dėl BK 209 straipsnyje numatytos veikos, apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad A. G. atliko veiksmus, nulėmusius bendrovės bankrotą ar sąmoningai siekė pabloginti galimybę įmonei atsiskaityti su visais kreditoriais ir sukelti bendrovės nemokumą ir bankrotą. Tokių duomenų nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Šioje byloje yra svarbi ir aktuali teismų formuojama praktika civilinėse bylose, kuriose ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais. Tokiose bylose „teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę komercinę riziką. Žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Jo vertinimu, remiantis formuojama teismų praktika akivaizdu, jog, kiekvienu atveju, kai padaroma žalos įmonei, ar jos kreditoriams, pirmiausia turi būti nustatyta: kokie konkrečiai sprendimai lėmė žalos atsiradimą, šiuo atveju, bendrovės nemokumą; ar šiuos sprendimus priėmė, ar buvo įgaliotas priimti vienasmeniškai bendrovės vadovas, ar priimdamas šiuos sprendimus bendrovės vadovas vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas.

4510.5. Skunde nurodo, kad A. G. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad priėmiau eilę sprendimų, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Su tokiais kaltinimais jis nesutinka. Jis kaltinamas, kad pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio automašinų RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ) MERCEDES BENZ 2222, valst. Nr. ( - ) MERCEDES BENZ 1417, valst. Nr. ( - ) kelionės lapus, kuriuose fiksavo 4 945 km pravažiavimą ir 1 372,57 litrų degalų sunaudojimą, užsakovų krovinių pervežimams nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktų paslaugų apmokėjimui dėl 2 688,96 Eur (9 284,45 Lt) vertės degalų panaudojimo. Pažymi, kad šie duomenys yra nepagrįsti, nes Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta: 1) nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Būtent todėl PVM sąskaitos faktūros, šiuo konkrečiu atveju, nebuvo išrašomos kiekvienai dienai ir kiekvienai paslaugai. Nurodo, kad nei specialisto išvadose, nei kaltinime nėra išaiškinta, ar ilgalaikio turto, tai yra transporto priemonių remonto, kapitalinio remonto išlaidų neapskaitymas sąnaudose per vienerius 2008 ar 2009 metus, bet išdėstymas kartu su ilgalaikio turto nusidėvėjimu per kelerius metus pablogino ar pagerino 2008 ir 2009 metų finansinę būklę. Specialisto išvadoje Nr. 5- 2/29, nurodyta, kad bendrovės ,,T.” direktorius A. G. vadovavosi Pelno mokesčio įstatymo 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 (Aktuali 2008-07-31) nuostatomis, tai yra automašinų remontą ir atsargines dalis nurodė priskirti ilgalaikiam turtui, o balansinį turtą padidino 35 279,50 Lt, taigi lieka neaišku, ar tokie A. G. veiksmai gali būti laikomi nusikalstamais ir, kad šie veiksmai prisidėjo prie bendrovės nemokumo.

4610.6. Dėl sandorio, susijusio su preso pardavimu apeliantas teigia, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinimai šioje dalyje nepasitvirtino. Byloje esantys ir ištirti įrodymai patvirtina tai, kad UAB „T.“ su VšĮ „E.“ nebuvo sudariusi jokio ūkinio - komercinio sandorio dėl preso makulatūrai ir jo nepardavė (kaip nurodyta kaltinime - neperdavė) minėtai įmonei. UAB ,,T.“ presą makulatūrai pardavė UAB „S.“ pagal 2011 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą TAR Nr. 005023 už 35 078,26 Lt, o ši bendrovė jį pardavė UAB „S. M.“ pagal 2011 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą-faktūrą STR Nr. 110659 už 42 444,70 Lt, o UAB „S. M.“ tą presą pardavė minėtai VšĮ „E.“ už 42 444,70 Lt. Bendrovė ,,T.” buvo įsiskolinusi UAB „S.“, todėl pardavus šį presą šiai bendrovei, buvo padengtas bendrovės ,,T.” kreditorinis įsipareigojimas ir išvengta didelių netesybų.

4710.7. Dėl automobilių remonto, apelianto teigimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinimai taip pat nepasitvirtino. Byloje esantys ir ištirti įrodymai patvirtina, kad UAB ,,T.” faktiškai remontavo automobilius UAB ,,R.” ir UAB ,,J.”. Paslaugos nurodytos kaltinime įvardintose UAB ,,R.” ir UAB ,,J.” PVM faktūrose faktiškai buvo suteiktos, sąskaitos buvo rašomos ne iš karto, nes automobiliai užvažiuodavo remontui chaotiškai, be to, pažymėtina ir tai, kad kelionės lapuose nėra nurodyta, kiek valandų dirbo šie automobiliai, kelionės lapas neatstoja darbo laiko apskaitos tabelio. Jei automobilis sugedo nuvažiuoti iki autoserviso ir grįžti atgal gali būti ir 20+20 km., o tam reikalingas kuras, apie tai ir nurodoma kelionės lape, kad eksploatavimo išlaidos yra faktiškai patirtos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įsigyjamas prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ar paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę atskaitomas. Tačiau, kad ši PVM apmokestinamųjų asmenų atžvilgiu neutrali grandinė veiktų, būtina užtikrinti, kad PVM būtų sumokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje ir ūkio subjektas turėtų teisę atskaityti būtent tą PVM dalį, kuri buvo sumokėta prieš tai vykusioje, civilinės apyvartos stadijoje. Mokesčių administratorius (ar kita įgaliotas asmuo), tikrindamas mokesčių mokėtojo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą bei spręsdamas dėl mokesčių mokėtojo teisės atskaityti konkretaus dydžio PVM, pirmiausia privalo ištirti, ar šį PVM sumokėjo pardavėjas, šiuo atveju UAB ,,R.” ir UAB ,,J.”. Esmingai svarbu yra tai, kad UAB ,,R.” ir UAB ,,J.” yra PVM mokėtojos, pardavimo PVM pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras visais atvejais buvo deklaruotas ir sumokėtas, kas akivaizdu sąlygojo ir tai, kad UAB ,,T.” šias paslaugų pirkimo PVM sąskaitas faktūras į pirkimo PVM atskaitą įtraukė pagrįstai ir žala dėl to valstybes biudžetui, nei tuo labiau kreditoriams nebuvo padaryta. VMI patikrinimai buvo atlikti, jokių papildomai mokesčių nepriskaičiuota. Būtent tokias, o ne tas, kurios nurodytos kaltinime, aplinkybės patvirtino byloje apklausti asmenys.

4810.8. Dėl prekių perpardavimo apeliantas pažymi tai, kad visos šios prekės buvo nekondicinės, įsigytos iš įmonių daug anksčiau, jos prabuvo sandėlyje ilgą laiką ir buvo realizuotos už tą kainą, kurią buvo galima rinkoje gauti, buvo skolos už paslaugas ir ieškant sprendimų, kaip sumažinti skolas, 2009 metais iš UAB ,,L.” buvo priimti langai, taip padaryta užskaita. 2009 m. gegužės 8 d. iš UAB ,,L.” buvo įsigyti ne nauji langai, virš metų jau buvo pragulėję bendrovės sandėlyje, todėl buvo geras sprendimas, kad išvis juos pasisekė parduoti, sumažinti nelikvidus, skolas. Nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme nebuvo surinkti įrodymai, t. y. duomenys, patvirtinantys, jog A. G. elgėsi priešingai įmonės tikslams, perparduodamas kaltinime nurodytas prekes, t. y. visų pirma, nebuvo surinkti duomenys, patvirtinantys, jog minimų kaltinime prekių perpardavimas neatitiko tuometinių rinkos kainų, antra, nebuvo apklaustas nei vienas bendrovės, kuriai buvo parduotos šios prekės, atstovas, kuris galėtų paaiškinti visas minėtų sandorių aplinkybes ir trečia, nebuvo nustatyta, kad A. G. šiais verslo sprendimais sąmoningai siekė priešingų įmonės interesams tikslų. Nepaneigus bendrovės vadovo veikimo geriausiais jos interesais, net ir verslo sprendimai ar atskiri sandoriai, sukėlę nuostolių, savaime negali būti pripažįstami bendrovės vadovo neteisėtais, juolab nusikalstamais veiksmais.

4910.9. Dėl UAB „T.“ veiklos perkėlimo į naują įmonę - VšĮ ,,E.“, pažymi tai, kad duomenų, patvirtinančių kaltinimus šioje dalyje nebuvo nustatyta. Kaip ir nebuvo nustatyta, kad bendrovės "T.” technika, techninė bazė buvo naudojama įmonės ,,E.“ pajamoms uždirbti. Akivaizdu, kad vien tik bendrovės ,,T.” atliekų mokėtojo kodo panaudojimas, vežant įmonei "E.” atliekas į UAB ,,K.“ surinktų atliekų tvarkymo aikštelę, neduoda pagrindo teigti, kad tai UAB ,,T.“" veikla ir pajamos. Teisme apklausti buvę UAB „T.“ darbuotojai paaiškino, jog bendrovėje ,,E.” pradėjo dirbti išėję iš UAB „T.“ po gana ilgo laiko tarpo metų ar pusantrų, kas paneigia prielaidas, jog šie darbuotojai tiesiog buvo perkelti iš UAB „T.“ į VšĮ ,,E.“ ir VšĮ ,,E.“ buvo įsteigta, siekiant perkelti UAB „T.“ veiklą. Pažymi, kad apeliantas neturėjo nei tikslo, nei motyvo perkelti UAB „T.“ veiklą į VšĮ „S.” ir šios įstaigos įsteigimas jokiais būdais neįtakojo UAB „T.“ mokumo ar juo labiau bankroto.

5010.11. Dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnį kaltės nebuvimą jo veiksmuose apeliantas grindžia sekančiai: pastraipoje „Dėl automobilių remonto“ išdėstyti visi argumentai, patvirtinantys, jog UAB ,,T.” šias paslaugų pirkimo PVM sąskaitas faktūras į pirkimo PVM atskaitą įtraukė pagrįstai ir žala dėl to valstybės biudžetui, nei tuo labiau kreditoriams nebuvo padaryta; kaltinime nurodyta, jog „įrašė žinomai neteisingus duomenis apie uždarosios akcinės bendrovės „ T. “ turtą. Akivaizdu, kad kaltinimas nepagrįstas, nes PVM deklaracijose duomenys apie bendrovės turtą nėra įrašomi, todėl net negalėjo būti įrašyti, kaip tai nurodyta kaltinime „neteisingus duomenis apie uždarosios akcinės bendrovės „ T.“ turtą“. BK 220 straipsnio dispozicijoje nurodoma, kad tas, kas siekė išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis subjektyvusis požymis yra tikslas išvengti mokesčių. 2016 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio metu apklausta specialistė Nelė Dzežulskienė parodė, jog atliekant UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, jai nebuvo užduotas klausimas dėl žalos padarymo valstybei, todėl ji negalėjo atsakyti, ar buvo padaryta žala valstybei. Tikėtina, jog žala valstybei nebuvo padaryta, nes priešingu atveju, VMI būtų pareiškusi šioje byloje civilinį ieškinį. Net ir hipotetiškai teigiant, jog kaltinime nurodytos pirkimo PVM sąskaitos faktūros laikytinos fiktyviomis, tai nebūtų pagrindas vienareikšmiškai tvirtinti, jog įtraukus tokiose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM sumas į PVM deklaracijas visais atvejais bus mažinamas mokėtinas į biudžetą PVM, nes galima situacija, kuomet bendrovėje yra PVM permoka ir tuomet net ir tokių neva fiktyvių sąskaitų faktūrų įtraukimas, negalėtų būti vertinamas kaip siekis išvengti mokesčių.

5110.12. Dėl senaties terminų.

5210.12.1.BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus senaties terminams. BK 209 straipsnio redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu numatė atsakomybę „Tam, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams“ ir nustatę bausmę - laisvės atėmimą iki trejų metų“. BK 95 str. 1 d. 1 p. b) p p. redakcijoje, galiojusioje inkriminuojamų veikų metu, buvo numatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 95 str. redakcija galiojusi nuo 2004-07-13 iki 2010-06-29). Esmingai svarbi aplinkybė šioje byloje yra UAB „T.“ nemokumo momento atsiradimas, kuris šioje byloje nėra nustatytas. Tik nustačius šį momentą turėtų būti vertinama, kokie gi konkrečiai veiksmai (neveikimas) lėmė tokios bendrovės būsenos atsiradimą. Kaltinime yra nurodyta, jog A. G. laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T.“ direktoriumi priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, tačiau toliau kaltinime nurodomi įvairūs sprendimai, kurie neva lėmė bendrovės bankrotą, bet iš esmės yra nesuprantama ir nepagrįsta jokiais duomenimis, kaip jau minėjau, konkretus nemokumo atsiradimo laikas. Manytina, jog kaltinimas sukonstruotas, siekiant išvengti patraukimo atsakomybėn senaties terminų, nurodant kaltinime sprendimų laiką tokį, kuris yra niekaip nepagrįstas. Pavyzdžiui vien ta kaltinime nurodyta aplinkybė, jog 2010 m. balandžio 1 d. – 2010 m. gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB ,,T.“ veiklą perkėlė į naują įmonę - VšĮ E., leidžia manyti, jog tai yra (galėtų būti, jei tai pasitvirtintų) UAB „T.“ privedimas prie bankroto, arba tokie veiksmai, kurie lėmė įmonės nemokumą, turėjo būti atliekami dar anksčiau, t. y. iki tariamos veiklos perkėlimo. Manytina, kad kaltinime dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje kai kurie sprendimai nurodyti visiškai nepagrįstai siekiant dirbtinai pratęsti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus.

5310.12.2.Skunde nurodo kad BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu numatė atsakomybę „Tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai ir nustatė bausmę - baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio redakcijoje, galiojusioje inkriminuojamų veikų metu, buvo numatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 95 str. redakcija galiojusi nuo 2004-07-13 iki 2010-06-29). Kaltinime, kaip šios veikos baigtumo momentas nurodyta 2010-01-21 data, nuo kurios yra praėję daugiau nei penkeri metai, todėl byla šioje dalyje jam turėjo būti nutraukta šiais pagrindais.

5411. S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį, o to nepadarius, prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti ūkinės finansinės veiklos tyrimus atlikusią specialistę ir spręsti klausimą dėl buhalterinės finansinės ekspertizės paskyrimo.

5511.1. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje, tik išdėstė įrodymus, tačiau neatliko įrodymų analizės, nesurašė išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, t. y. teismas konstatuodamas, jog nuteistasis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išvadą padarė visiškai nenurodęs, neišanalizavęs ir neįvertinęs duomenų, kuriais grindžiama tokia išvada. Nuosprendyje yra tik išdėstyti visų liudytojų parodymai, kiti įrodymai ir toliau jau konstatuota, jog kaltinamojo kaltė įrodyta ir veika teisingai kvalifikuota. Tačiau, apelianto vertinimu, dėl jo kaltės pirmos instancijos teismo nuosprendyje nėra jokios įrodymų analizės, teismo motyvai neva pagrindžiantys jos kaltę nurodyti labai abstrakčiai, jų grindžiant. Akivaizdu, kad tokiomis išvadomis grįsdamas apelianto kaltę pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Jo įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, neabejotinai pagrindžiančių apelianto kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų.

5611.2. Dėl turto iššvaistymo. Apeliantas teigia, kad byloje nėra surinkta jo kaltės įrodymų. Teigia, kad sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „E.“, atstovaujamos jo kaip direktoriaus ir UAB „K.“ tarp šalių, visų pirma, susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kilę iš reikalavimo teisės perleidimo santykių, kurie reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101-6.110 straipsniuose. CK 6.101 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, kad prievolinė subjektinė teisė — kreditoriaus reikalavimo teisė – yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnis). Prievolės dalykas gali būti bet kokie veiksmai, kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat - bet koks turtas. Akivaizdu, kad šioje byloje neteisingai buvo išspręstas baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas. Perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese. Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju perleisto reikalavimo visiško ar dalinio įgyvendinimo (patenkinimo) galimybė egzistuoja ir vien ta aplinkybė, jog buvo perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, jokiais būdais negali būti vertinama, jog tokiais veiksmais tiesiog buvo iššvaistytas VšĮ „E.“ turtas. UAB „T.“ bankroto byloje teismo yra patvirtintas VšĮ „E.“ keditorinis reikalavimas, todėl darytina išvada, jog perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese. Pažymėtina ir tai, kad BUAB ,,T.“ bankroto byloje yra pradėtos dvi civilinės bylos, kurioje ieškovas BUAB ,,T.“ siekia susigrąžinti į bendrovės balansą turtą, kuris buvo galimai perleistas pažeidžiant CK numatytas nuostatas. Specialistė išvadoje nurodė, jog „VšĮ „E.”, atstovaujama direktoriaus S. K. (Naujasis kreditorius), ir UAB „K.", atstovaujama generalinio direktoriaus D. T. (Pradinis kreditorius), 2011 m. lapkričio 7 d. surašė ir pasirašę reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. susidariusį 21 974,15 Lt UAB ,,T.“ įsiskolinimą UAB „K.” sumokėjo VšĮ „E.“, patirdama 21 974,15 Lt nuostolį. Teigia, kad jis, kaip VšĮ „E.“ direktorius sumokėdamas UAB ,,K.“ 21 974,15 Lt pagal 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį įgijo reikalavimo teisę į tokio pat dydžio skolą, t. y. priešingai nei nurodyta kaltinime 21 974,15 Lt iššvaistyta nebuvo. Apeliantas nesutinka su specialisto išvada, nes jo teigimu, tai neatitinka faktinės situacijos. Pagal dar dabar esančius duomenis 21 974,15 Lt yra pagal balansą - turte, t. y. gautinos lėšos. Lieka neatsakytas klausimas, kodėl specialistas pateikė melagingus duomenis, kad tai yra nuostolis, nors ši skola nėra (nebuvo) nurašyta į beviltiškas skolas..

5711.3. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo sureikšmino specialisto išvadas bei specialisto paaiškinimus. Apelianto vertinimu, šioje byloje atliktomis ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvadomis galima suabejoti vien dėl to, kad specialistė nenurodo, kokiais metodais, kodėl būtent tokiais ir kuo vadovaudamasis, ji daro šias išvadas. Specialistė apklausoje parodė, kad be buhalterinės apskaitos dokumentų, rašydama specialisto išvadą ji naudojosi ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. liudytojų, įtariamųjų apklausų duomenimis, be to, diskutavo ir tarėsi su ikiteisminį tyrimą atliekančia tyrėja. Ikiteisminio tyrimo metu pavedant atlikti ūkio subjekto ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą klaidingai buvo nustatytas tyrimo objektas (tirtina medžiaga), nes specialistams buvo pateikiami ne objektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai, o proceso dalyvių (liudytojų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų) apklausų protokolai. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis, t. y. pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, t. y. atliko iš esmės teismo funkcijas. Todėl apeliantas teigia, kad tokiu atveju specialistas iš esmės atlieka ne savo kaip specialiųjų žinių turėtojo procesinę funkciją, o teismo funkciją, t. y. atlieka kitų įrodymų šaltinių - asmenų parodymų - vertinimą ir šių parodymų pagrindu formuluodama savo išvadas iš anksto preziumuoja tų parodymų teisingumą. Taigi tokios, pagal asmenų parodymus surašytos išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis, nes tokia tyrimo metodika nėra teisinga, supainiotos procesinės funkcijos (t. y. specialistai atlieka teismo funkcijas). Darytina išvada, jog atliktas UAB „T.“ ir VšĮ ,,S.“ ūkinės - finansinės veiklos tyrimas šioje byloje atliktas selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi pačios specialistės pasirinktais kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais, specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių ir dėl savo turinio, ir dėl formos, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, nepasisakė ir nenurodė nuosprendyje, neatliko analizės, nelygino su kitais teisme ištirtais įrodymais, todėl remtis tokiomis išvadomis grindžiant kaltinimus neturėjo teisės.

5811.4. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies. Apeliantas teigia, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo kaltinimas jam yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas, kas apsunkino jo kaip kaltinamojo teisę į gynybą, nežinant, nuo ko konkrečiai gintis. Iš suformuluoto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį matyti, kad šis pareikštas būtent vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniu, kuris nustato, jog administracijos vadovui atsakomybę už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Teigia, kad kaltinimas suformuluotas nukrypstant nuo teismų praktikos tokiose bylose, nes ne tik paminėtoje specialisto išvadoje bet ir teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog jis pats vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos niekada netvarkė, ją organizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Kaltinime nėra atskleistas buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų, mechanizmas, t. y. nėra aišku, kas konkrečiai šiuos veiksmus privalėjo atlikti, kas juos atliko (neatliko), ar subjektas, kuris atliko (neatliko) šiuos veiksmus žinojo apie jų neteisėtumą ir pan. Nesant aiškumo, apeliantas nežino, ar kaltinamas tuo, kad neužtikrino buhalterinės apskaitos tinkamo tvarkymo, ar tuo, kad pats, kaip vykdytojas, kaltinamas netinkamai tvarkęs buhalterinę apskaitą.

5911.5. Apelianto įsitikinimu, byloje nesurinkta neabejotinų duomenų, patvirtinančių jo kaltę apie uždarosios akcinės bendrovės „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „E.“. Akivaizdu, kad vien tik bendrovės ,,T.” atliekų mokėtojo kodo panaudojimas, vežant VšĮ „E.“ atliekas į UAB ,,K.“ surinktų atliekų tvarkymo aikštelę, neduoda pagrindo teigti, kad tai UAB ,,T.“ veikla ir pajamos. Teisme apklausti buvę UAB „T.“ darbuotojai paaiškino, jog VšĮ „E.“ pradėjo dirbti išėję iš UAB ,,T.“ po gana ilgo laiko tarpo – metų ar pusantrų, kas paneigia prielaidas, jog šie darbuotojai tiesiog buvo perkelti iš UAB „T.“ į VšĮ „E.“ ir ši įstaiga buvo įsteigta siekiant perkelti UAB „T.“ veiklą. Šios bylos nagrinėjimo kontekste kaltinant apeliantą verslo perkėlimu, skunde pažymi ir tai, kad Viešosios įstaigos neturi mokesčių lengvatų, o uždirbus pelno, pagal įstatymo reglamentavimą pasiimti jo įmonės steigėjai negali. Tai patvirtina, kad A. G. neturėjo nei tikslo, nei motyvo perkelti UAB „T.“ veiklą į VšĮ „E.” ir šios įstaigos įsteigimas jokiais būdais neįtakojo UAB „T.“ mokumo ar juo labiau bankroto. Darytina išvada, jog uždarosios akcinės bendrovės „T.“ veikla nei teisėtai, nei neteisėtai perkelta į VšĮ „E.“ nebuvo, todėl akivaizdu, jog jam kaltinime, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodytas tikslas - nuslėpti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „T.“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „E.“, kuris neva lėmė apgaulingą VšĮ „E.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, nepasitvirtino.

6012. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokurorė prašė nuteistųjų ir civilinių ieškovų atstovo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji ir jų gynėjas advokatas prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus ir atmesti civilinių ieškovų atstovo apeliacinį skundą. Civilinių ieškovų atstovas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o jo apeliacinį skundą patenkinti.

6113. Civilinių ieškovų atstovo advokato A. Jokūbausko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).

62Nuteistųjų J. J. ir S. K. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

63Nuteistojo A. G. skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį tenkinamas ir nuosprendis keičiamas, jo dalis dėl A. G. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį panaikinama ir baudžiamoji byla A. G. atžvilgiu nutraukiama, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ( BPK 3 str. 1 d. 3 p.).

6414. Sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

65Dėl civilinių ieškovų atstovo apeliacinio skundo

6615. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais bei prašymais laiko, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas nenagrinėtu civilinių ieškovų L. B., E. B. ir mirusios A. D. V. teisių perėmėjos R. J. civilinius ieškinius, šį klausimą išsprendė netinkamai, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

6715.1. BPK 109 straipsnyje pasakyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmens civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąją byla. BPK 115 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi priimant apkaltinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys teismo visiškai ar iš dalies patenkinamas, kai:1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

6815.2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad nusikaltimą, numatytą BK 209 straipsnyje padarė A. G., civilinių ieškovų L. B., E. B. ir mirusios A. D. V. teisių perėmėjos R. J. civilinius ieškinius dėl atlyginimo turtinės žalos paliko nenagrinėtu. Tokį savo sprendimą teismas grindė tuo, kad UAB „T.“ bankroto byloje Nr. B2-2585-510/2011, Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi A. D. V., (kurios, kaip BUAB „T.“ mirusios kreditorės palikimą priėmė įpėdinė pagal įstatymą R. J.) patvirtinta kaip bankrutuojančios UAB „T.“ kreditorė ir patvirtinti jos finansiniai reikalavimai 50 000 Lt sumai civilinėje byloje, taip pat toje pačioje byloje 2012 m. gegužės 3 d. teismo nutartimi L. B. ir E. B. patvirtinti kaip bakrutuojančios UAB „T.“ kreditoriai ir taip pat patvirtinti jų finansiniai reikalavimai atitinkamai 106 207,33 Lt ir 100 000 Lt, t. y. būtent tai pačiai sumai, kuri yra pareikšta civiliniame ieškinyje šioje baudžiamojoje byloje, dėl ko padarė išvadą, jog ieškovai savo teisę ĮBĮ prasme yra jau įgyvendinę, pareikšdami tokio paties dydžio finansinius reikalavimą UAB „T.“.

6915.3. Šį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė vadovaudamasis BPK 114 straipsnio nuostata, kur nustatyta, kad jeigu baudžiamojoje byloje kaip civilinis atsakovas įtraukta įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tai yra teismo diskrecija. Tačiau nagrinėjamu atveju ši norma negalėjo būti taikoma, nes baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareikštas ir kaltu pripažintas ne bankrutuojantis juridinis asmuo – UAB „T.“, bet fizinis asmuo – A. G., kuris, kaip nurodyta ir pačiame skundžiamame nuosprendyje, buvo tik bankrutuojančios bendrovės darbuotojas. Teismas priimdamas sprendimą į tai neatsižvelgė dėl ko, palikdamas civilinių ieškovų L. B., E. B. ir mirusios A. D. V. teisių perėmėjos R. J. civilinius ieškinius dėl atlyginimo turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš A. G., nenagrinėtus, pagal BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatas nepagrįstai neišsprendė civilinių ieškinių, pareikšto baudžiamojoje byloje kaltinamam fiziniam asmeniui klausimo. BPK 109 straipsnis (civilinis ieškinys baudžiamajame procese) numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas ir dėl jos kilusi žala. BPK 115 straipsnis (civilinio ieškinio išsprendimas) nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Kaip teisingai nurodyta skunde, kad pagal BK 209 straipsnio 1 dalį nuteistas A. G. praeityje dėl jo paties nusikalstamų veiksmų buvo tik bankrutavusios įmonės darbuotoju, tačiau jis pats nebankrutavo, o bankrutavo juridinis asmuo – UAB ,,T.“, kuri nebuvo įtraukta į išnagrinėtą baudžiamąją bylą civiliniu atsakovu. Taigi, teismas, pripažinęs A. G. kaltu dėl UAB „T.“ tyčinio bankroto ir priimdamas jo atžvilgiu pagal BK 209 straipsnį apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo tinkamai išspręsti ir pareikštų civilinių ieškinių klausimą, t. y. juos patenkinti.

7015.4. Apelianto skundo argumentas dėl nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu patenkintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir VĮ ,,Turto banko“ civilinių ieškinių, yra nepagrįsta ir atmestinas. Visų pirma, nepagrįstas ir tikrovės neatitinkantis skundo teiginys, kad tarp A. G. inkriminuotos veikos ir nurodytų dviejų juridinių asmenų pareikštų civilinių ieškinių nėra priežastinio ryšio, nes šį ryšį pagrindžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir įsiskolinimo perėmėjos VĮ ,,T.“ kreditorinių reikalavimų patvirtinimas UAB „T.“ bankroto byloje. Be to, ir šioje byloje specialisto išvadomis ir paaiškinimais teisiamajame posėdyje nustatyta, kad dėl A. G. nusikalstamų veiksmų VSDFV Kauno skyrius patyrė 4 493, 05 Eur žalos, o Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekciją, kurios skolą perėmė VĮ ,,T.“ 3 119,03 Eur. Skunde be pagrindo teigiama, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus patirta 4 493,05 Eur žala bei VĮ "T." patirta 3 119,03 Eur žala kiekviena atskirai neviršija 150 MGL sumos, tačiau BK 209 straipsnio 1 dalies dispozicija aiškiai nurodo, kad atsakomybė už jame numatytus veiksmus atsiranda, kai visiems kreditoriams padaryta žala viršija 150 MGL (BK 212 str.). Minimo nusikaltimo sudėtis reikalauja ne mažiau dviejų kreditorių, todėl kiekvieno jų patirta žala šiuo atveju negali būti vertinama atskirai. Remiantis aptartu, apelianto prašymas atmesti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 4 493,05 Eur ir VĮ "T." 3 119,03 Eur civilinius ieškinius laikomas nepagrįstas ir todėl ši skundo dalis atmetama.

71Dėl A. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 209 straipsnį

7216. Skunde apeliantas teigia, kad jo kaltės dėl nusikalstamo bankroto požymių buvimo jo veiksmuose nėra jokių įrodymų, o kaltinime išdėstyti duomenys nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, nes nei specialisto išvadose, nei kaltinime nėra išaiškinta, ar jo, kaip bendrovės direktoriaus priimti sprendimai, kurie įvardinti kaip nusikalstami, iš tiesų buvo bendrovei ir kreditoriams ekonomiškai nenaudingi. Tokie skundo teiginiai laikytini deklaratyviais, nes apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą, tikslu pašalinti bet kokius iškilusius neaiškumus ir abejones, pripažįsta, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir teisingai kvalifikavo A. G. padarytus nusikalstamus veiksmus pagal BK 209 straipsnį. Nors skunde nuteistasis pateikia argumentus, kurie, neva, paneigia nuosprendyje padarytas išvadas, kurios neparemtos jokiais objektyviais duomenimis, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu apeliacinio skundo argumentai yra selektyvūs, byloje nustatyti ir įrodymais patvirtini A. G. atlikti veiksmai aiškinami pateikiant atskirus, iš konteksto išimtus faktus, palankius apelianto keliamai versijai. Nemaža apeliacinio skundo argumentų dalis skiriama pirmosios instancijos nuosprendžio motyvuojamosios dalies trūkumams, akcentuojant, jog remiamasi tik specialisto išvada, neanalizuoti įrodymai, jų tarpusavio ryšiai. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys turi trūkumų, motyvai ir argumentai dėl baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės neišsamūs, tačiau apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą ir pats atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, jog A. G. pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamo bankroto pasitvirtino.

7316.1. BK 209 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, kai dėl to padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams. Taikant BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Analizuojant BK 209 straipsnyje įtvirtintus požymius, galima teigti, kad įstatymų leidėjas šia baudžiamosios teisės norma pirmiausia norėjo apsaugoti kreditorių interesus. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Tokio ūkininkavimo natūralūs padariniai – nuostoliai, konkurencingumo sumažėjimas, nemokumas, dalykinės reputacijos kritimas ir pan. Blogai ūkininkauja tas, kuris blogai organizuoja įmonės darbą, atleidžia kvalifikuotus ir priima nekvalifikuotus darbuotojus, įsitraukia į nuostolingus sandorius, nepagrįstai teikia laidavimo ir garantinius raštus, neužtikrina turto saugumo, nepagrįstai rizikuoja rinkoje, nesilaiko sutarčių sąlygų, dėl to patraukiamas civilinėn atsakomybėn, blogai tvarko apskaitą ar netvarkingai moka mokesčius ir dėl to nubaudžiamas didelėmis baudomis, įtraukia įmonę į nusikalstamą veiklą ir pan. Pažymėtina tai, kad blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Šios nusikalstamos veikos neteisėtumas pasireiškia tuo, kad skolininkas nesilaiko įstatymo nustatytos tvarkos užtikrindamas kreditorių reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Tad pagal BK 209 straipsnį žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos pajamos. Kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės turtinės žalos priežastis. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Nusikalstamo bankroto normos dispozicija sukoncentruota taip, kad pati savaime suponuoja tyčinės kaltės buvimą asmens veikoje. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 352/2014, 2K-358/2014, 2K-413/2014).

7416.2. Tokio pobūdžio bylose svarbus įrodymų šaltinis yra specialistų išvados. Iš 2014 m. lapkričio 12 d. specialisto išvados Nr. 5-2/183 dėl UAB ,,T.“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad, įvertinus tyrimui papildomai pateiktus UAB ,,K.“ apskaitos dokumentus, papildoma 2012 m. kovo 9 d. specialisto išvada Nr. 5-2/29 buvo konstatuota: bendrovės ,,T.“ direktorius A. G. nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalimi ir 12 straipsnio 1 dalimi, nes viešajai įstaigai ,,E.“ neišrašė PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną bendrovės ,,T.“ vardu, dėl to tyrimo metu iš dalies nebuvo galima nustatyti VšĮ ,,E.“ įsiskolinimo bendrovei ,,T.“ dydžio, tai yra bendrovės turto vertės. UAB ,,T.“ įsiskolinimą bendrovei ,,K.“ sumokėjo VšĮ ,,E.“, taip patirdama nuostolį. Tyrimo metu nebuvo galima nustatyti nuostolio dydžio, nes VšĮ ,,E.“ komunalinių atliekų įvežimas į Lapių sąvartyną buvo įformintas bendrovės ,,T.“ vardu ir UAB ,,K.“ suteiktų paslaugų (bendrovei ,,T.“ ir VšĮ ,,E.“) apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras išrašė tik bendrovės ,,T.“ vardu. VšĮ ,,E.“ direktorius S. K. nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 4 straipsniu, nes 2011 m. lapkričio 7 d. pasirašęs bendrovės ,,T.“ 21974,15 Lt skolos reikalavimo perleidimo sutartį su bendrove ,,K.“, Kauno apygardos teismui pateikė 21974,15 Lt finansinį reikalavimą bendrovės ,,T.“ bankroto byloje, nesumažindamas skolos paslaugų verte, kurią apskaičiavo UAB ,,K.“ už įmonės komunalinių atliekų įvežimą į Lapių sąvartyną bendrovės ,,T.“ vardu. Dėl to tyrimo metu iš dalies nebuvo galima nustatyti viešosios įstaigos ,,E.“ įsiskolinimų dydžio (t.10, b. l. 51-68).

7516.3. Nors skunde A. G. teigia, kad teismas be pagrindo sureikšmino specialisto išvadas ir jas pasirašiusio specialisto paaiškinimus, nes byloje ji turi būti vertinama kartu su kitais įrodymai ir neturi prioritetinės reikšmės, be to, jo vertinimu, išvados patikimumas kelia abejones ir dėl to, nes specialistė be buhalterinės apskaitos dokumentų naudojosi ir kita medžiaga, kuri nėra tinkamas tyrimų objektas, t. y. liudytojų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų parodymų duomenimis ir pati sprendė, kurie iš jų patikimi, be to, išvadoje nenurodė, kokiais metodais vadovavosi ją priimdama. Kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienu iš pagrindinių įrodymų, pagrindžiančiu A. G. kaltę, laikė byloje atliktas specialisto išvadas. Nors nuteistasis skunde ginčija specialisto išvados objektyvumą ir patikimumą, išskyrus savo subjektyvų vertinimą, nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą jomis abejoti. Abejonės išvadoje nustatytomis aplinkybėmis buvo keliamos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Į teismo posėdį buvo iškviesta ir apklausta išvadas surašiusi specialistė Nelė Dzežulskienė, kuri savo duotą išvadą patvirtino, paaiškino taikytus tyrimo metodus, tyrimo eigą, pasisakė dėl surašytų išvadų patikimumo, tikslumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo netikėti specialisto išvada ir ją atlikusio specialisto profesine kompetencija ir pagrįstai ją laikė vienu tiek A. G., tiek kitų nuteistųjų kaltę pagrindžiančiu įrodymu. Siekiant pašalinti bet kokias apeliantų skunduose keliamas abejones, apeliacinės instancijos teismas taip pat iškvietė išvadas pasirašiusią specialistę N. Dzežulskienę, kuri dar kartą patvirtino, šioje byloje jos duotas pirminę ir pakartotinę išvadą. Specialistė paaiškino, kad teikdama 2014 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/183, vadovavosi 2010 m. rugpjūčio 12 d. FNTT prie VRM Direktoriaus įsakymu Nr. 5-73, patvirtintais FNTT prie VRM specialistų atliekamų funkcijų finansinės veiklos tyrimų nuostatais, paruošta metodika. Pagal šias nuostatas jai suteikta teisė vertinti sandorius, kiek tai susiję su buhalterine apskaita, įrašais. Nurodė, kad išvadą teikė susipažinusi ne tik su pateiktais buhalteriniai dokumentais, bet ir su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ji turi teisę ir įgalinimus atsirinkti tuos duomenis, kurie reikalingi atsakant į klausimus. Specialistė paaiškino, kad, kad nuodugniai tyrė visą pateiktą medžiagą ir pažymėjo, kad jei specialistas pastebi bylai reikšmingas ūkines operacijas, ar kitą dėl apskaitos vedimo pažeidimą, tai jis turi teisę tai įrašyti į specialisto aktą, net jeigu nebuvo tinkamai suformuluotas klausimas. Nurodė, kad tyrė aplinkybes, susijusias su preso makulatūrai pirkimu ir paaiškino, kad UAB „T.“ be apskaitos dokumentų perdavė presą VšĮ „E.“. Makulatūros presas pagal 2010 m. sausio 6 d. perdavimo-priėmimo aktą įformintą už 79 200 Lt, G. J. buvo perduotas UAB „T.“ direktoriui A. G.. 2011 m. sausio 31 d. praėjus metams, UAB „T.“ išrašė sąskaitą faktūrą Nr. 005023, joje įformino preso makulatūrai pardavimą UAB „S.“ už 35 078,26 Lt, plius 7 366,44 Lt PVM. UAB „S.“ nepraėjus nė mėnesiui, t. y. 2011 m. vasario 22 d., išrašė sąskaitą faktūrą STR Nr. 11 0659, kurioje įrašė, kad presas makulatūrai parduodamas UAB „S. M.“ už 42 444,70 Lt., tame skaičiuje PVM 7 366,44 Lt. UAB „S. M.“ praėjus 19 d. išrašė 2011 m. kovo 10 d. PVM SMP Nr. 0006907, kad presas makulatūrai parduotas UAB „E.“ už 42 444,70 Lt ir tame skaičiuje PVM 7 366,44 Lt. Pagal pateiktus apskaitos dokumentus daroma išvada, kad išrašytose sąskaitose faktūrose UAB „T.“ 2011 m. sausio 31 d., UAB „S.“ 2011 m. vasario 22 d., UAB „S. M.“ 2011 m. kovo 10 d. buvo įforminta neįvykusi ūkinė operacija 35 078,26 Lt vertės plius nuo jos paskaičiuotas PVM 7 366,40 Lt, t. y. ūkinės operacijos pavadinimas neatitiko jos turiniui. Dėl to daroma išvada, kad UAB „T.“ 2010 m. sausio 6 d. dokumentuose įforminus preso makulatūrai pirkimą už 79 200 Lt, jį perdavė naujai įregistruotai VšĮ „E.“ ir patyrė 36 201,90 Lt nuostolį. UAB „S.“ ir UAB „S. M.“ ilgalaikio materialaus turto apskaitos registruose, presas makulatūrai nebuvo fiksuotas. Apklausti UAB „S.“ ir UAB „S. M.“ vadovai nurodė, kad veikloje minėto preso nenaudojo. Dėl to spacialistė padarė išvadą, kad UAB „T.“ direktorius A. G., nenorėdamas tiesiogiai parduoti veiklą naujai pradėjusiai vykdyti VšĮ „E.“ ir už ženkliai mažesnę sumą, nes patyrė 36 201,90 Lt nuostolį, paprašė ir surašė dokumentus, kad apėjus ratu pagal pateiktus dokumentus šis presas atsiduria VšĮ „S. E.“. Ir įsiskolinimas pagal apskaitos dokumentus UAB „T.“ bendrovei UAB „S.“ 2011 m. sausio 31 d. buvo skolinga 42 444,70 Lt. Lygiai tokiai pačiai sumai buvo išrašytas preso pardavimas ir po to visos skolos buvo apmokėtos ne pagal pavedimus, ne grynais, bet buvo padarytas sudengimas. Ir ši UAB „T.“ skola UAB „S.“ apėjus ratą, atsidūrė VšĮ „E.“ apskaitoje lygiai ta pati, tik perkelta kitai bendrovei. UAB „S.“ priimdamas šį presą, pagal PVM sąskaitą faktūrą, skolos neatgavo ir ši skola buvo perkelta į VšĮ „E.“. Šis turtas UAB „S.“ nebuvo apskaitytas, kaip ilgalaikis turtas. Bendrovė nepateikė apskaitos registro ar apyvartos žiniaraščio, kuriame būtų duomenys apie preso pirkimą ir presas nebuvo fiksuotas apskaitoje. Specialistė patvirtino 2014 m. lapkričio 12 d. išvadą ir nurodė, kad dėl kreditorinio reikalavimo įsigijimo iš UAB „T.“, VšĮ „E.“ patyrė nuostolį. Dėl UAB „T.“ nemokumo atsiradimo momento, nurodė, kad kadangi visą tiriamąjį laikotarpį bendrovei vadovavo A. G., vadovas nesikeitė, todėl tai nėra svarbu, kokiu laikotarpiu bendrovė tapo nemoki. Dėl epizodo, susijusio su automobilių remonto, dėl sąskaitų faktūrų išrašymo, taip pat duotą išvadą patvirtino ir paaiškino, kad sąskaita –faktūra yra apskaitos dokumentas ir išrašomas įvykus ūkinei operacijai. PVM įstatyme išimtys yra, kaip pastoviai teikiamos paslaugos, kaip elektros, dujų, už kurias atsiskaitymas yra už mėnesį. Visoms kitoms PVM sąskaita-faktūra išrašyti būtina. Pagal bylos medžiagą remonto paslaugos automobiliui pagal įrašus PVM sąskaitose-faktūrose matyti, tik kada baigta paslauga vykdyti, kada pradėta nesimato. Nei PVM sąskaitoje-faktūroje ir prie jos nebuvo pridėtas defektinis aktas, kuriame būna nurodyta, kada mašina atvažiuoja į servisą, ką reikia remontuoti, kada remontas baigiamas. Pagal šiuos įrašus galima matyti, o šiuo atveju viskas buvo užpildyta kai tai buvo suremontuota. Tai tik atlikta paslauga pagal kažkokį užsakymą. Tai galėjo būti vienkartinis atvejis, ne iš pastovios sutarties. UAB „R.“ ir UAB „J.“ buvo atliktas priešpriešinis patikrinimas. Išvadą, kad valstybė patyrė žalą specialistė grindžia tuo, kad bendrovė į PVM ataskaitą įrašė sumas iš tų sąskaitų, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos. UAB „R.“ ir UAB „J.“ pardavimo PVM deklaravo, nes kitaip būtų buhalterinės apskaitos pažeidimas. UAB „J.“ išrašydama sąskaitą-faktūrą, priskaičiavo už savo atliktas paslaugas PVM, kurį deklaracijoje įrašė į mokėtiną valstybei ir todėl sumokėjo. Tą pačią PVM sąskaitą-faktūrą gavusi UAB „T.“ deklaracijose įrašė į tą eilutę pagal kurią gražinama UAB „T.“ sumokėta suma. UAB „T.“ negalėjo įtraukti į apskaitą ir į deklaraciją. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad specialisto išvadoje yra nesutapimų su faktiniais duomenimis, kolegija pažymi, kad apklausta apeliacinės instancijos teisme specialistė patikslino 2012 m. kovo 9 d. išvadoje 5-2/29 nurodytus duomenis ir nurodė, kad išvados 30 lape 3 pastraipoje buvo įrašiusi, jog nebuvo galima nustatyti 9 284,45 Lt vertės degalų panaudojimo, tačiau pagal faktinius duomenis, turi būti nurodyta, kad nebuvo galima nustatyti 7 334,45 Lt degalų panaudojimo ir 1 950 Lt sunkvežimių kelių naudotojų mokesčių panaudojimo. Nurodė, kad sąnaudos lieka nepasikeitusios, nes sudėjus šias abi sumas, lieka tie patys 9 284,45 Lt. Analogiškai ir išvados 33 lape 4 pastraipoje atitinkamai buvo atkelta ta pati suma 9 284,45 Lt, kuri turi būti padalinta į dvi sąnaudų grupes, t. y. 7 334,45 Lt degalų panaudojimo ir 1 950 Lt sunkvežimių kelių naudotojų mokesčių panaudojimo. Šią klaidą specialistė vertino ne kaip esminę, nes buvo tik padaryta techninė klaida. Kadangi kaltinimas buvo formuluojamas remiantis pradine išvada, prokurorės prašymu buvo pakeistas kaltinimas, jame nurodant patikslintus duomenis.

7616.4. Kaip jau buvo minėta, apeliantas A. G. nesutikdamas su jo veikos vertinimu pagal BK 209 straipsnį, ir nesutikdamas, jog bendrovės bankrotą nulėmusias priežastys nesusiję su blogu įmonės valdymu, savo kaltę paneigiančius argumentus skunde dėsto atskirai dėl kiekvieno jam kaltinime inkriminuoto veiksmo: dėl neišrašytų sąskaitų faktūrų pagal įvykusias finansines operacijas, dėl sąskaitų už neįvykusias ūkines operacijas apmokėjimo išrašymą kitai bendrovei, dėl prekių perpardavimo, dėl sandorio, susijusio su preso pardavimu, dėl jo vadovaujamos bendrovės veikos perkėlimo kitai įstaigai ir jai teiktų paslaugų, taip siekdamas įtikinti, kad tokie jo veiksmai negalėjo būti pripažinti kaip jo vadovaujamai bendrovei nenaudinga, priešinga jos interesams bei prieštaraujanti elementariems sąžiningo ūkininkavimo principams. Kolegija sutinka, kad vertinant visus kaltinime išdėstytus A. G. veiksmus atsietai vienas nuo kito, būtų sunku juose surasti visus BK 209 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau kaip matyti iš suformuoto kaltinimo, jo neteisėta veika pasireiškė sistemišku elgesiu, vykdant visą veiksmų grandinę, privedusią jo vadovaujamą bendrovę prie bankroto. Priešingai nei nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl A. G. kaltės padarius šį nusikaltimą, byloje surinktus įrodymus vertino būtent atsižvelgdamas į viso jam pateikto kaltinimo kontekstą.

7716.5. Priešingai nei teigiama skunde, jau minėtas specialisto išvadas teismas vertino neatsiejamai nuo kitų surinktų įrodymų konteksto. Buvo įvertinti šie bylos duomenys: 2009 m. gruodžio 30 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo teismas pripažino J. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir priteisė: iš UAB ,,T.“ ir J. K. nukentėjusiesiems L. B., E. B., žalos atlyginimo, iš UAB ,,T.“ ir J. K. po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. B. ir E. B. ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. D. V. (t. 1, b. l. 54-58). 2010 m. balandžio 20 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo panaikino minėto nuosprendžio dalį ir iš J. K. L. B. ir E. B. priteisė po 100 000 Lt, A. D. V. priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. 2011 m. birželio 20 d. bei 2011 m. birželio 22 d. antstolės R. G. raštai, kad jos kontoroje vykdomi Kauno rajono apylinkės teismo išduoti vykdomieji raštai dėl žalos išieškojimo iš UAB ,,T.“ išieškotojų L. B. ir A. D. V. naudai. Patikrinus turtinę padėtį, nustatyta, kad UAB ,,T.“ piniginių lėšų, nekilnojamojo turto neturi. Iš UAB ,,T.“ L. B. naudai 2011 m. birželio 20 dienai yra išieškota 24 700,27 Lt, skolos likutis – 9 763,73 Lt. A. D. V. žala neatlyginta (t. 1, b. l. 71-72, 74). 2012 m. spalio 17 d. Juridinio asmens duomenys, iš kurių matyti, kad UAB ,,T.“, įmonės kodas ( - ), registruota ( - ) vykdyti komercinę ūkinę veiklą, teikiant leidybos, prekybos ir aptarnavimo paslaugas. Bendrovės adresas: ( - ), direktorius A. G. nuo 2007 m. liepos 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. (t. 1, b. l. 113-116). 2011 m. balandžio 12 d. Centrinės duomenų bazės ,,SODRA- draudėjas ir jo darbuotojai“ duomenys, iš kurių matyti, kad nuo 2000 m. iki 2011 metų UAB ,,T.“ įvairiais laikotarpiais dirbo 72 darbuotojai, tarp jų A. G., L. G., G. K., S. K., A. S. (t. 1, b. l. 117-118). 2009 m. rugsėjo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P/P-1, iš kurios matyti, kad UAB ,,T.“, atstovaujama direktoriaus A. G., pagal bendrovės įstatus, ir G. J., sudarė šią sutartį, kuria G. J. pardavė, o UAB ,,T.“ pirko įrengimą. Pirkėjas įsipareigojo iki 2009 m. rugsėjo 22 d. apmokėti dalį kainos – 79 200 Lt. Ši suma yra laikytina rankpinigiais. Pirkėjas įsipareigojo apmokėti likusią kainos dalį per 30 kalendorinių dienų. Pirkėjas įsipareigojo mokėti už įrengimą 100 000 Lt su PVM (t. 1, b. l. 135). 2011 m. birželio 13 d. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis, kuria civilinėje byloje Nr. B2-2585-510/2011 UAB „T.“ iškelta bankroto byla. Šioje byloje 2011 m. spalio 10 d. Kauno apygardos teismo nutartimi A. D. V., (kurios, kaip BUAB „T.“ mirusios kreditorės palikimą priėmė įpėdinė pagal įstatymą R. J.) patvirtinta kaip bankrutuojančios UAB „T.“ kreditorė, taip pat patvirtinti jos reikalavimai 50 000 Lt sumai (t. 10, b. l. 42), t. y. būtent tai pačiai sumai, kuri yra pareikšta civiliniu ieškiniu šiuo nuosprendžiu aptariamoje baudžiamojoje byloje, 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi šioje bankroto byloje L. B. ir E. B. patvirtinti kaip bankrutuojančios UAB „T.“ kreditoriai, taip pat patvirtinti jų finansiniai reikalavimai atitinkamai 106 207,33 Lt ir 100 000 Lt UAB „T.“ bankroto byloje (t. 10, b. l. 28-29), t. y. būtent toms pačios sumos, kurios yra pareikštos civiliniu ieškiniu šiuo nuosprendžiu aptariamoje baudžiamojoje byloje. Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartimi, kuria patenkino BUAB ,,T.“ bankroto administratorės prašymą – pripažino šios įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais. Teismas konstatavo, kad BUAB ,,T.“ bankroto priežastimi buvo ne įmonės verslo nesėkmė, kilusi dėl objektyvių rinkos, paklausos bei pasiūlos kriterijų, nes nemokumas atsirado dėl įmonės direktoriaus tikslingų bei sąmoningai blogų įmonės valdymo veiksmų, nukreiptų į įmonės finansinės padėties bloginimą, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas. Ši nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismui 2017 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-163-157/2017 suinteresuoto asmens A. G. atskirąjį skundą atmetus ir šią 2016 m. spalio 6 d. nutartį palikus nepakeistą. Iš 2011 m. balandžio 18 d. Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo rašto matyti, kad UAB ,,T.“ nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi (t. 2, b. l. 15). Tyrimui atlikti buvo patekti UAB „S.“ su UAB „T.“ susijusių ūkinių finansinių santykių dokumentai už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.; su UAB „S. M.“ susijusių ūkinių finansinių santykių dokumentus už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.; su VšĮ „S.“ susijusių ūkinių finansinių santykių dokumentus: už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d., bei sutarčių kopijas (t. 15, b. l. 98-200, t. 16, b. l. 2-77). 2012 m. kovo 9 d. BUAB ,,T.“ ir UAB ,,R.“ dokumentų ir jų kopijų apžiūros protokolo duomenys, iš kurio matyti, kad tyrimo metu pagal pateiktus dokumentus nebuvo galima nustatyti ar atsarginių dalių prekinėse ataskaitose į išlaidas nurašytos atsarginės dalys bei kitos medžiagos buvo parduotos UAB „T.“ pagal PVM sąskaitas faktūras REN Nr.0831, REN Nr.0945, REN Nr.1026 ir REN Nr.1027, ar kitam pirkėjui, nes nėra surašytų atsarginių dalių ir kitų medžiagų nurašymo aktų pagal kiekvieną pirkėją atskirai. Pagal pateiktose prekinėse ataskaitose esančius įrašus nebuvo galima nustatyti pagal kokį dokumentą (PVM sąskaitą faktūrą) atsarginės dalys ar kitos medžiagos buvo nupirktos ir pagal kokį dokumentą nurašytos į išlaidas (t. 2, b. l. 178-180). 2011 m. balandžio 12 d. Centrinės duomenų bazės ,,SODRA – draudėjas ir jo darbuotojai“ duomenys, iš kurių matyti, kad VšĮ ,,E.“ 2010-2011 metais buvo įdarbinti A. G., L. G., G. K., S. K., A. S. (t. 2, b. l. 182). 2011 m. lapkričio 25 d. VšĮ ,,E.“ patikti duomenys, iš kurių matyti, kad A. G. buvo įdarbintas VšĮ ,,E.“, kuri buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,A.“. Transporto licencijai gauti dokumentus tvarkė transporto skyriaus vadovo pareigoms įdarbintas A. G.. Paslaugų teikimo sutartis su jokia kita įmone nebuvo sudaryta (t. 2, b. l. 185).

7816.6. Įvertinęs šiuos paminėtus rašytinius duomenis, duotas specialisto išvadas, pačių nuteistųjų, liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas visų šių duomenų visumos kontekste išvedė pagrįstą ir loginę A. G. veiksmų grandinę, kad būtent, po baudžiamojoje byloje dėl UAB „T.“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiesiems iš kaltininko darbdavio UAB „T.“ priteistų civilinių ieškinių, A. G. ir ėmėsi veiksmų, dėl kurių UAB „T.“ išvengtų priteistų mokėjimų, t.y . jis sąmoningai neplėtojo ir nevystė bendrovės veiklos, sudarinėjo nuostolingus sandorius, atliko kitus kaltinime nurodytus veiksmus, dėl ko įmonės atliekamos finansinės operacijos pablogino jos finansinę padėtį ir sąlygojo bankrotą. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje visiškai pagrįstai nustatyta, kad A. G., būdamas UAB „T.“ direktoriumi, sąmoningai blogai ją valdė. Blogas įmonės valdymas buvo akivaizdus ir vėliau, verslą perkėlus iš UAB „T.“ į naują įmonę VšĮ ,,E.“, kurioje transporto skyriaus vadovo pareigose dirbo pats A. G., 74,2 % paslaugų pirkėjams, kurie 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. laikotarpiu buvo pasirašę pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „T.“, nuo 2010 m. balandžio 1 d. paslaugas pradėjo teikti VšĮ „E.“, be to, 2010 m. kovo 16 d. – 2011 m. birželio 13 d. laikotarpiu 7 buvę UAB „T.“ darbuotojai įsidarbino VšĮ „E.“: Aukščiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. G. nusikalstamais veiksmais įmonei padarytų nuostolių suma darė esminę įtaką ir paspartino įmonės nemokumo ir bankroto procesą. A. G. sąmoningi veiksmai, tikslu privesti įmonę iki bankroto, blogas jos valdymas, sprendimų, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, priėmimas padarė kreditoriams – civiliniams ieškovams didelę turtinę žalą. Jis, kaip bendrovės direktorius, priimdamas bendrovės finansinę padėtį apsunkinančius sprendimus, suvokė, kad savo veika kelia pavojų kreditorių interesams gauti savo turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei suteiktą turtą, prekes, paslaugas, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias faktines aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto (BK 209 str.) požymiai.

79Dėl senaties terminų A. G. atžvilgiu taikymo.

8017. Apeliantas A. G. apeliaciniame skunde kelia senaties terminų taikymo kausimą dėl BK 209 straipsnyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų.

8117.1. Skunde jis teigia, kad kaltinimas pagal BK 209 straipsnį jam sukonstruotas netiksliai, nenustačius esmingai svarbios aplinkybės – UAB „T.“ nemokumo momento atsiradimo. Jo vertinimu, kaltinime nurodytas laikas yra niekaip nepagrįstas, tokiu būdu, siekiant išvengti patraukimo atsakomybėn senaties terminų. Kolegija su tokiais skundo teiginiais nesutinka ir laiko juos deklaratyviais. Kaltinime yra aiškiai nurodyta, kada, kokiu periodu ir kokius neteisėtus veiksmus A. G. padarė, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d. būdamas UAB „T.“ direktoriumi priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Jau toliau yra detaliai išdėstyti jo per šį laikotarpį padaryti sprendimai, kurie ir lėmė bendrovės bankrotą, todėl nesuprantamas skundo argumentas, kad jokiais duomenimis nepagrįstas konkretus nemokumo atsiradimo laikas. Skunde jis taip pat nurodo, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog 2010 m. balandžio 1 d. – 2010 m. gegužės 31 d. laikotarpiu A. G. visą UAB T.“ veiklą perkėlė į naują įmonę - VšĮ „E.“, leidžia manyti, jog veiksmai, kurie lėmė įmonės nemokumą, turėjo būti atliekami dar anksčiau, t. y. iki tariamos veiklos perkėlimo. Tačiau kaip minėta aukščiau, būtent šis veikos perkėlimo epizodas išskirtas kaip vienas iš jo padarytos neteisėtos veikos sudedamųjų dalių, kurio atlikimo laikas įeina į laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., per kurį ir buvo atlikti visi akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi veiksmai, lėmę bendrovės bankrotą.

8217.2.Apeliantas skunde teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta. Kolegija konstatuoja, kad ši A. G. apeliacinio skundo dalis yra pagrįsta, todėl tenkintina.

8317.3. BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu ir skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 str. 2 d.). Tokiu būdu, baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai egzistuoja atitinkamų sąlygų visuma, t. y., kai: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (BK 95 str.). Taigi, suėjus baudžiamojo įstatymo numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kai yra įvykdytos visos aukščiau nurodytos sąlygos, teismas privalo taikyti asmeniui BK 95 str. nuostatas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį reglamentuoja taikomo įstatymo metu galiojusio BK 95 straipsnio redakcija.

8417.4. A. G. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, kurį įstatymas priskiria prie nesunkių (BK 11 str. 3d.). Veikos padarymo metu galiojusioje BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio redakcijoje buvo numatyta, kad asmeniui, padariusiam neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, praėjus penkeriems metams po nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamus veiksmus A. G. padarė į 2010 m. sausio 21 d. į PVM deklaraciją įrašęs neteisingus duomenis, t. y. senaties terminas turėjo pasibaigti 2016 m. sausio 21 d. A. G. naujų nusikalstamų veikų, nutraukiančių senatį bei kitokį, nei BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų terminų skaičiavimą priimant nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, jis nesislapstė, todėl A. G. atžvilgiu 2016 m. liepos 12 d. negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla dėl aptariamos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta arba, nesant jo kaltės įrodymų, priimtas išteisinamasis nuosprendis.

8517.5. Laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, pažymėtina, kad teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, tiesioginių ar netiesioginių teiginių, iš esmės reiškiančių, kad asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, Nr. 2K-P-259/2014). Remiantis šiuo principu, teismas netiria ir nevertina A. G. veiksmų, susijusių su jam pagal BK 220 straipsnio 1 dalį inkriminuotu kaltinimu.

86Dėl A. G., A. K. ir J. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

8718. Visų apeliantų skunduose analogiškai teigiama, kad dėl jų kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nėra surinkta jokių įrodymų, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu nėra jokios įrodymų analizės, nuosprendyje nurodyti teismo motyvai neva pagrindžiantys jų kaltę nurodyti labai abstrakčiai, nenurodant kokiais konkrečiais įrodymais jie grindžiami, remiantis išskirtinai tik specialisto išvada ir specialisto apklausa. Skunduose abu apeliantai teigia, kad kaltinimas yra nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas, nes ir J. J. ir A. G. kaltinami už tą pačią veiką, t. y. kad apgaulingai tvarkė UAB „ T. buhalterinę apskaitą, nors iš A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suformuluoto kaltinimo matyti, kad šis jam pareikštas būtent vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniu, kuris nustato administracijos vadovui atsakomybę už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, tačiau teisme ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog bendrovės apskaitą 2008 m. birželio 3 d. – 2010 m. birželio 15 d. laikotarpiu tvarkė buhalterė J. J.. A. G. pats bendrovės buhalterinės apskaitos niekada netvarkė, ją organizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą.

8818.1. Dėl šių abiejų nuteistųjų skundų argumento, jog kaltinimas suformuluotas neaiškiai ir nesuprantamai, nurodant, jog ir J. J. ir A. G. kaltinami už tą pačią veiką, t. y. kad apgaulingai tvarkė UAB „ T.” buhalterinę apskaitą, kolegija nurodo jog apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, šis kaltinimo netikslumas buvo pašalintas, prokurorei pateiktus prašymą dėl kaltinimo A. G. patikslinimo, kuriame nurodė, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas atsakingas už UAB „T.“ buhalterijos organizavimą, 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 27 d. laikotarpiu organizuodamas UAB „T.“ apskaitos tvarkymą, nesivadovaudamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 4 straipsniu „Reikalavimai apskaitos informacijai“, kuris nurodo, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.” Prašymas BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka buvo įteiktas kaltinamajam. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinimas patikslintas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir todėl jis apeliacinės instancijos teismo buvo patikslintas pagal prokurorės prašymą. Dėl aptartų aplinkybių, Kolegijos vertinimu, šis J. J. ir A. G. skundų argumentas atmestinas.

8918.2. Kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų A. G. ir J. J. kaltei dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo pagrįsti ir jie pirmosios instancijos teismo buvo ištirti nuosekliai ir objektyviai, neteikiant kuriam nors prioriteto, kiekvieną vertinant kitų įrodymų visumos kontekste. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant mokesčių vengimo ir kitų nusikaltimų finansams baudžiamąsias bylas (BK 322, 323, 324, 325 straipsniai)“ 29 punkte teismams išaiškinta ir teismų praktikoje laikoma, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Pagal šio nutarimo 30 punktą tik ūkio vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tuo atveju, jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą. Taigi tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis. Visais kitais atvejais už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, paprastai – įmonės buhalteriai.

9018.3. Kaip matyti iš A. G. pareikštų kaltinimų pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, visi neteisėtai veiksmai, kuriais buvo siekiama jo vadovaujamos bendrovės bankroto buvo neatsiejami nuo veiksmų, išdėstytų kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t. y. jis įvairiais būdais, tame tarpe ir apgaulingai tvarkydamas bendrovės apskaitą, siekė jos bankroto. Išvadą, kad tiek UAB „T.“ direktorius, pagal įstatymus atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą tiek ir J. J., atlikdama šioje bendrovėje buhalterės funkcijas ir būdama atsakinga už teisingos ir teisės aktus atitinkančios buhalterinės apskaitos vedimą, turi atsakyti baudžiamąja tvarka pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas padarė remdamasis nuosprendyje aptartų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma. UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą pagal ikiteisminį tyrimą atliekančio tyrėjo užduotis atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialistė N. Dzežulskienė pagal pateiktus minėtos bendrovės dokumentus bei pateikė specialisto išvadą, atitinkančią BPK 90 straipsnio reikalavimus. Iš specialistės N. Dzežulskienė duotų išvadų ir jos apklausos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, matyti, kad, priešingai nei teigiama skunduose, ji išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kodėl ji sprendė, kad tvarkant UAB „T.“, VšĮ „E.“ ir kitų byloje aptariamų įmonių buhalterinę apskaitą, buvo padaryta eilė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimų ir nurodė, kad išvadas padarė vadovaudamasi jai pateiktais buhalteriniais dokumentais, apklaustų asmenų parodymais, kita jai pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, pavestą užduotį atliko vadovaudamasi teisės aktų reglamentuotomis metodikomis. Apeliantai siekdami išvengti atsakomybės, savo veiksmus siekia pateisinti teigdami įvairias versijas, kad UAB „R.“, ir „J.“ nebuvo atliktas pilnas priešpriešinis patikrinimas, dėl ko specialistė negalėjo duoti teisingos išvados dėl sąskaitose faktūrose įformintų neįvykusių finansinių operacijų, kad sąskaitos dėl automobilių remonto buvo rašomos ne iš karto, nes automobiliai užvažiuodavo remontui chaotiškai, kad automobilio kelionės lapai, kuriuos taip pat vertino specialistė, nėra privalomas pildyti dokumentas, kelionės lapas neatstoja darbo laiko apskaitos tabelio. Visi šie skundų argumentai akivaizdžiai išgalvoti, siekiant be kokiais būdais paneigti specialistės išvadoje tyrimo metu pagal ištirtus dokumentus nustatytus faktus. Kaip matyti iš specialistės išvados, priešpriešinis patikrinimas UAB „R.“ ir UAB „J.“ buvo atliktas išsamiai ir specialistė išvadoje nuosekliai ir detaliai išaiškino, kuo remiantis ji padarė būtent tokias išvadas, pirmosios instancijos teisme ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos eisme bei aiškinantis iškilusius klausimus, specialistė taip pat nuodugniai ir motyvuotai paaiškino, kodėl ji nesutinka su nuteistųjų pozicija, kodėl gynybos pusės pateiktą konsultacinę išvadą laiko neobjektyvia. S. K. neigia savo kaltę apgaulingai tvarkius jo vadovaujamos VšĮ „E.“ buhalterinę apskaitą, kaip ir A. G., siekdamas įtikinti, jog jo vadovaujamos įstaigos veikla nebuvo susijusi su UAB „T.“, jokios neteisėtos UAB „T.“ veikos perkėlimo į VšĮ „E.“ nebuvo ir viešosios įstaigos įsteigimas neįtakojo UAB „T.“ mokumo ar bankroto.

9118.4. Tiek skundžiame nuosprendyje tiek ir šioje nutartyje jau buvo išsamiai išdėstytos specialistės N. Dzežulskienės nurodytos aplinkybės dėl visų jos išvadų atlikus pateiktos medžiagos tyrimą, dėl ko ji padarė išvadą, kad UAB „T.“ buhalterinės apskaitos dokumentai neatitiko faktinių ūkinių operacijų, dėl ko nebuvo galima nustatyti tikslios bendrovės turto vertės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, todėl kolegija dar kartą jų nekartos, tik dar kartą pažymi, kad iš specialistės paaiškinimų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose akivaizdžiai matyti, kad ji išvadas padarė ne tik atskirai ištyrusi kiekvieną jai pateiktą dokumentą, bet, tyrimo metu gautus duomenis gretino ir apibendrino vadovaudamasi nustatytomis metodikomis. Tyrimo metu pagal pateiktas darbo sutartis ji fiksavo, kad per kelis metus iš UAB „T.“ buvo atleista 16 darbuotojų, kurių didžioji dalis perėjo dirbti į VšĮ „E.“, fiksavo, kokioms įmonėms VšĮ „E.“ teikė paslaugas, kokios įmonės su UAB „T.“ buvo sudariusios sutartis, kokios su VšĮ „E.“, nustatė, kad tiek, kiek UAB „Tartuvos“ veikla mažėjo, tiek VšĮ „E.“ didėjo. Iš UAB „T.“ pateiktų dokumentų matyti, kad sutartys buvo nutrauktos be jokios motyvacijos, be to nebuvo pateikti duomenys UAB „T.“ sutarčių nutraukimai su visais užsakovais. Dėl preso makulatūrai perdavimo, apeliantai kaltę ginčija ir prašo remtis kiekviena finansine operacija atsietai, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, kurioje visos finansinės operacijos išanalizuotos ir apibendrintos. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, įmonių ūkinės - finansinės veiklos tyrimas šioje byloje buvo atliktas ne selektyviai pačios specialistės pasirinktais kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais duomenimis, bet iš skundų argumentų tampa akivaizdu, kad patys nuteistieji savo nekaltumą dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo grindžia tik selektyviai išrinktais duomenimis.

9218.5. J. J. skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ji, kaip UAB „T.“ vyr. buhalterė žinojo apie apgaulingą jai pateikiamų sąskaitų faktūrų pobūdį, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą buhalteris neįpareigotas įsitikinti ir tikrinti, šiuo atveju, finansinės operacijos turinio, todėl jo buhalterijoje užfiksuoti duomenys gali neatitikti pačios operacijos ar turto būklės turinio, todėl kaltinimas jai laikytinas nepagrįstu. Tačiau visų pirma, kaip nurodyta specialisto išvadoje, buhalterė atsako už įrašo apskaitos dokumentuose teisingumą ir šiuo atveju, ji, nurašydama degalus ir pravažiuotus kilometrus, apskaičiavo ir darbo užmokestį vairuotojui, tačiau tuo pačiu surašė dokumentus dėl automobilių remonto. Ji turėjo matyti, kad yra tokie prieštaravimai ir privalėjo prieštaringų duomenų neįrašyti, bet aplinkybes išsiaiškinti. Tokią poziciją specialistė patvirtino ir savo parodymuose, kur nurodė, jog buhalterė įtraukdama duomenis į registrus, turi vadovautis buhalterinės apskaitos įstatyme numatytais visais principais, o būtent, jeigu pastebi klaidą, turi paprašyti ją padariusių asmenų ištaisyti. Tai pat paaiškino, kad visi įrašai daromi apskaitos registruose, vadovaujantis turimais pirminiais apskaitos dokumentais. Buhalteris turi juos tarpusavyje palyginti, nes jeigu kažkuris asmuo juos surašydamas vieną ar kitą dokumentą suklydo, tai buhalteris įrašydamas turi matyti klaidą ir ją ištaisyti. Buhalteris išmano apie apskaitos dokumentus, apie registrus. Buhalteris turi konsultuoti vadovus atitinkamais apskaitos klausimais. Abejonių dėl J. J. nekaltumo kolegijai kelia ne tik surinktų įrodymų visuma, tačiau ir pačios nuteistosios prieštaringa pozicija – savo kaltę neigdama tuo, kad ji į apskaitą įtraukė jai direktoriaus pateiktus dokumentus, kurie buvo įforminti tinkamai, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, ji, kaip buhalterė, neįpareigota įsitikinti ir tikrinti finansinės operacijos turinio, todėl buhalterijoje užfiksuoti duomenys gali neatitikti pačios operacijos ar turto būklės, t. y., kad ji neturėjo pareigos tikrinti jų teisėtumo, tuo pačiu skunde tvirtina, kad visi sudaryti sandoriai buvo realūs, t. y., kad automobiliai iš tiesų buvo remontuojami ir taip padidinta jų vertė.

93Dėl S. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 184 straipsnį

9419. S. K. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, be pagrindo remdamasis neobjektyvia specialistės išvada ir jos parodymais. Jo pozicija tokia, kad į nagrinėjamu atveju perleisto reikalavimo visiško ar dalinio patenkinimo galimybė egzistuoja ir vien ta aplinkybė, jog buvo perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, negali būti vertinama, jog tokiais veiksmais tiesiog buvo iššvaistytas VšĮ „E.“ turtas. UAB „T.“ bankroto byloje teismo yra patvirtintas VšĮ „E.“ kreditorinis reikalavimas, todėl perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese. Su tokiais apelianto teiginiais sutikti negalima. Kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai pripažino S. K. kaltu iššvaisčius jo žinioje buvusį Všį „E.“ turtą.

9519.1. BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1969 redakcija). Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymas yra tada, kai turtas nėra pasisavinimas, tačiau su juo atliekami nenaudingi, net žalingi nukentėjusiajam (turto savininkui) veiksmai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. BK 184 str. numatytos iššvaistymo veikos padariniai yra turto ar turtinės teisės praradimas, kuris faktiškai reiškia turtinės žalos padarymą ar turtinės naudos negavimą. Jei toks turtas priklauso juridiniam asmeniui, tai pastarojo turto balanse ši veika pasireiškia turto aktyvo sumažėjimu.

9619.2. Bylos medžiaga rodo, kad apeliantas, priimdamas sprendimą pasirašyti su UAB „K.“ reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K.“ atlygintinai perėmė VšĮ „E.“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į UAB „T.“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą ir šią skolą sumokėdamas, žinojo, kad UAB „T.“ 2011 m. birželio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi yra iškelta bankroto byla. Apelianto argumentai, kad šis perleistas reikalavimas negali būti vertinamas kaip patirti nuostoliai, tai yra tik civilinių teisinių santykių dalis, nes jis gali būti patenkintas bankroto procese ir pagal įmonės balansą yra gautinos lėšos, atmestini. Kolegija pažymi, kad nuteistasis, kaip bedrovės direktorius, turėjo juridiškai apibrėžtų įgalinimų bendrovės turto atžvilgiu, taigi šis turtas buvo jo žinioje. CK 2.87 straipsnyje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d., Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu. Sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas be kita ko suponuoja norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Kai bendrovės vadovas bendrovės pinigus panaudoja tokiems tikslams, kai iš anksto matyti, jog panaudotų pinigų grąžinimas į bendrovės turtą bus apsunkintas arba apskirtai neįmanomas, toks veiksmas vertintinas ne kaip bendrovei palankaus sandorio sudarymas, o priešingai, kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K–427/2000, 2K-440/2005, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009).

9719.3. Nepagrįsti ir skundo argumentai dėl melagingos specialistės išvados, joje nurodant, jog šie pinigai vertinti kaip bendrovės nuostolis, nors ši skola nenurašyta į beviltiškas skolas. Šiame procesiniame sprendime jau teisingu ir patikimu įrodymu laikomoje specialisto išvadoje ją atlikusi specialistė N. Džezulskienė nurodė, jog „VšĮ „E.”, atstovaujama direktoriaus S. K. (Naujasis kreditorius), ir UAB „K.", atstovaujama generalinio direktoriaus D. T. (Pradinis kreditorius), 2011 m. lapkričio 7 d surašė ir pasirašę reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. susidariusį 21 974,15 Lt UAB „T." įsiskolinimą UAB „K.” sumokėjo VšĮ „E.“, patirdama 21 974,15 Lt nuostolį ir tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apklausta apeliacinės instancijos teisme išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kuo remiantis padarė tokią išvadą. Specialistė paaiškino, kad šį sandorį vertino kaip nuostolingą VšĮ „E.“ dėl to, kad jos direktorius, sumokėdamas „K.i“ 21 974,15 Lt VšĮ „E.“ direktorius S. K. atitraukė lėšas nuo įmonės veiklos, pabrėžė, kad reikalavimas, kurį įsigijo VšĮ „E.“ buhalterinės apskaitos prasme, tai yra ne turtas, nes jis įsigijo kreditorinį reikalavimą, kuris turėjo būti apskaitytas balanso eilutėje „kitos skolas“ įsipareigojimų dalyje. Nuteistųjų advokatas apeliacinės instancijos teisme prašė specialistės šį klausimą, t. y. ar bendrovės požiūriu reikalavimas, kaip turtas, yra likęs, paaiškinti plačiau, nurodęs, jog specialisto išvadoje jis nebuvo užduotas. Specialistė nurodė, kad išvada šiuo klausimu teisinga ir paaiškino, kad įsigyta skola niekaip negali būti laikoma turtu, nes įmonė turtu turės padengti tą skolą, o padengus, piniginės lėšos atsiskaitomoje sąskaitoje arba kasoje sumažės, t. y. sumažės turtas. Tą kreditorinį reikalavimą turi padengti ne kažkas, o VšĮ „E.“, nes ji vietoj UAB „T.“, UAB „K.“ buvo įrašyta, kaip skolininkas. Ji nurodė, kad teikiant išvadą buvo vertinti visi pateikti dokumentai, kuriais vadovaujantis sudaroma finansinė atskaitomybė ir jeigu būtų buvęs dokumentas pateiktas, kad administratorius tą skolą sumokėjo, tada būtų vertinta kitaip. Dėl pateikto bankroto administratoriaus rašto atsakė, specialistai daro dokumentinį patikrinimą, o jis nėra apskaitos, buhalterinis dokumentas, todėl ir nebuvo vertintas ir įtakos išvadai negalėjo padaryti. Nors pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį šie detalūs specialistės paaiškinimai nebuvo žinomi, tačiau jie tik patvirtino specialisto išvados teisingumą ir pagrįstumą, todėl darytina neabejotina išvada, kad teismas, vadovaudamasis minima specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo VšĮ „E.“ lėšų iššvaistymo faktą.

9820. Apeliaciniuose skunde dėstoma ir daugiau aplinkybių, prieštaraujančių skundžiamo nuosprendžio išvadoms, tačiau kolegija atkreipia dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui, (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus būtent pagal skunduose nurodytus teiginius. Taigi, dėl nuosprendžio dalies, kurią apeliacinės instancijos teismas laiko teisinga ir palieka galioti, neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.

99Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 327 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

100Nuteistųjų J. J. ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.

101Nuteistojo A. G. ir civilinių ieškovų atstovo advokato Aleksandro Jokubausko apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

102Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti:

103Nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. G. atžvilgiu nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

104Nuosprendžio dalį, kuria civilinių ieškovų: E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėti, panaikinti ir civilinių ieškovų: L. B., E. B., mirusios A. D. V. teisių perėmėjos R. J. civilinius ieškinius tenkinti. Priteisti iš A. G. L. B. 30 759,77 Eur, E. B. 28 962 Eur, mirusios A. D. V. teisių perėmėjai R. J. 14 481 Eur dydžio sumas turtinei žalai atlyginti.

105Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. A. G. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos... 4. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą... 5. S. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 1... 6. J. J. pripažino kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1... 7. Civilinių ieškovų –Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno... 8. Civilinių ieškovų – E. B. 28 962 Eur, L. B. 30 759,77 Eur R. J. 14 481 Eur... 9. Visiems nuteistiesiems taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į... 10. Teisėjų kolegija,... 11.
  1. A. G. nuteistas už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas... 12. 1.1. pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio... 13. 1.2. pagal 2010 m. sausio 6 d. priėmimo-perdavimo aktą įformino preso... 14. 1.3. apmokėjo UAB „J.“ 12126,64 Eur (41 870,87 Lt) ir UAB „R.“ 1433,56... 15. 1.4. pasirašė ir taip įrašė 2008 -2009 metų UAB „T.“ balansuose... 16. 1.5. 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu nurašė... 17. 1.6. prekes, skirtas perparduoti, kurių įsigijimo savikaina buvo 15 461,58... 18. 1.7. 2010 m. balandžio 1 d. – 2010 m. gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB... 19. 1.8. Taip A. G. sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpdamas bendrovės... 20. 3.1. Veikdamas kartu su vyriausiąja buhaltere J. J., pažeisdamas LR... 21. 3.2. be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06... 22. 3.3. UAB ,,T.“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. sutarties Nr. 7.1-17-550 dėl... 23. 4.1. būdamas viešosios įstaigos „E.“, įmonės kodas ( - ), reg. ( - ),... 24. 5.1. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 12... 25. 5.2. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574) 4... 26. 6.1. 1) automobilis RENAULT ( - ), valst. Nr. ( - ) pagal kelionės lapą Nr.12... 27. 6.2. 2) automobilis RENAULT, valst. Nr. ( - ) pagal kelionės lapą Nr.10 2008... 28. 6.3. 3) automobilis VW PASSAT, valst. Nr. ( - ) pagal kelionės lapą Nr.01... 29. 6.4.Tęsdama savo nusikalstamą veiką, žinodama apie UAB „T.“... 30. 7. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė... 31. 8.1.Tiek fiziniai asmenys L. B., E. B., mirusioji A. D. V. (jos teisių... 32. 8.2. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau... 33. 8.3. UAB ,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“... 34. 8.4. Įstatymų leidėjo formuluotė BK 209 straipsnio dispozicijoje... 35. 8.5. Skunde teigiama, kad Kauno apylinkės teismas, spręsdamas baudžiamojoje... 36. 9.1. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje,... 37. 9.2. Dėl specialisto išvados vertinimo skunde apeliantė nurodo, kad pirmos... 38. 9.3. Dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį skunde apeliantė teigia,... 39. 9.4. Dėl kaltinimo dalies „Tęsdama savo nusikalstamą veiką, žinodama... 40. 9.5. Skunde teigia, kad kaltinimo formuluotė dėl direktoriaus A. G. ir jos... 41. 10. A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016... 42. 10.1. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje,... 43. 10.2. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo... 44. 10.3. Dėl BK 209 straipsnyje numatytos veikos, apeliantas teigia, kad byloje... 45. 10.5. Skunde nurodo, kad A. G. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad... 46. 10.6. Dėl sandorio, susijusio su preso pardavimu apeliantas teigia, kad... 47. 10.7. Dėl automobilių remonto, apelianto teigimu, teisminio bylos... 48. 10.8. Dėl prekių perpardavimo apeliantas pažymi tai, kad visos šios prekės... 49. 10.9. Dėl UAB „T.“ veiklos perkėlimo į naują įmonę - VšĮ ,,E.“,... 50. 10.11. Dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnį kaltės nebuvimą jo veiksmuose... 51. 10.12. Dėl senaties terminų.... 52. 10.12.1.BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus... 53. 10.12.2.Skunde nurodo kad BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi... 54. 11. S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016... 55. 11.1. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje,... 56. 11.2. Dėl turto iššvaistymo. Apeliantas teigia, kad byloje nėra surinkta jo... 57. 11.3. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo... 58. 11.4. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies. Apeliantas teigia, kad dėl apgaulingo... 59. 11.5. Apelianto įsitikinimu, byloje nesurinkta neabejotinų duomenų,... 60. 12. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą... 61. 13. Civilinių ieškovų atstovo advokato A. Jokūbausko apeliacinis skundas... 62. Nuteistųjų J. J. ir S. K. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 str. 1 d. 1... 63. Nuteistojo A. G. skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį... 64. 14. Sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės... 65. Dėl civilinių ieškovų atstovo apeliacinio skundo ... 66. 15. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliaciniame skunde išdėstytais... 67. 15.1. BPK 109 straipsnyje pasakyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos... 68. 15.2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad... 69. 15.3. Šį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė vadovaudamasis BPK... 70. 15.4. Apelianto skundo argumentas dėl nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu... 71. Dėl A. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 209 straipsnį ... 72. 16. Skunde apeliantas teigia, kad jo kaltės dėl nusikalstamo bankroto... 73. 16.1. BK 209 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už sąmoningai... 74. 16.2. Tokio pobūdžio bylose svarbus įrodymų šaltinis yra specialistų... 75. 16.3. Nors skunde A. G. teigia, kad teismas be pagrindo sureikšmino... 76. 16.4. Kaip jau buvo minėta, apeliantas A. G. nesutikdamas su jo veikos... 77. 16.5. Priešingai nei teigiama skunde, jau minėtas specialisto išvadas... 78. 16.6. Įvertinęs šiuos paminėtus rašytinius duomenis, duotas specialisto... 79. Dėl senaties terminų A. G. atžvilgiu taikymo.... 80. 17. Apeliantas A. G. apeliaciniame skunde kelia senaties terminų taikymo... 81. 17.1. Skunde jis teigia, kad kaltinimas pagal BK 209 straipsnį jam... 82. 17.2.Apeliantas skunde teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje, suėjus... 83. 17.3. BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog baudžiamasis procesas... 84. 17.4. A. G. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1... 85. 17.5. Laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos,... 86. Dėl A. G., A. K. ir J. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1... 87. 18. Visų apeliantų skunduose analogiškai teigiama, kad dėl jų kaltės... 88. 18.1. Dėl šių abiejų nuteistųjų skundų argumento, jog kaltinimas... 89. 18.2. Kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų A. G. ir J. J.... 90. 18.3. Kaip matyti iš A. G. pareikštų kaltinimų pagal BK 209 straipsnio 1... 91. 18.4. Tiek skundžiame nuosprendyje tiek ir šioje nutartyje jau buvo išsamiai... 92. 18.5. J. J. skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ji,... 93. Dėl S. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 184 straipsnį... 94. 19. S. K. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai... 95. 19.1. BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už... 96. 19.2. Bylos medžiaga rodo, kad apeliantas, priimdamas sprendimą pasirašyti... 97. 19.3. Nepagrįsti ir skundo argumentai dėl melagingos specialistės išvados,... 98. 20. Apeliaciniuose skunde dėstoma ir daugiau aplinkybių, prieštaraujančių... 99. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 100. Nuteistųjų J. J. ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.... 101. Nuteistojo A. G. ir civilinių ieškovų atstovo advokato Aleksandro Jokubausko... 102. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti:... 103. Nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1... 104. Nuosprendžio dalį, kuria civilinių ieškovų: E. B., L. B. ir R. J.... 105. Likusios nuosprendžio dalies nekeisti....