Byla 2A-546-823/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. T. ir J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4208-565/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“, ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Julidona“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“, kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė solidariai iš atsakovų J. S. ir J. T. priteisti 252 407,81 EUR žalos atlyginimo.
  2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, minėta nutartis įsiteisėjo 2015 m. kovo 2 d. Buvęs ieškovės direktorius – atsakovas J. S., 2015 m. kovo 25 d. perdavė ieškovės bankroto administratorei bendrovės dokumentus, kuriuos patikrinusi bankroto administratorė nustatė, jog 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartimi atsakovė J. T. paskolino ieškovei 270 000 JAV dolerių. Paskola atsakovei turėjo būti grąžinta iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 31 d. susitarimu paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2014 m. gruodžio 31 d. Paskolos sutartimi taip pat buvo susitarta, kad už naudojimąsi paskola ieškovė mokės atsakovei 3 proc. dydžio metines palūkanas.
  3. Bendrovė, vadovaujama atsakovo J. S., grąžino atsakovei visą paskolą prieš terminą, 2013 m. rugsėjo 24 d. pervesdama į atsakovės sąskaitą 270 000 JAV dolerių (246 507,81 EUR). 2013 m. spalio 21 d. ieškovė taip pat pervedė atsakovei 5 985 JAV dolerių (4 372 EUR) ir 5 277 Lt (1 528 EUR) kaip palūkanas pagal paskolos sutartį, nors paskolos atsakovei J. T. grąžinimo metu ieškovė turėjo kitų kreditorių, kuriems mokėjimo terminai buvo suėję.
  4. Paskolos atsakovei J. T. grąžinimo metu ieškovė turėjo prievolę atsiskaityti su Latvijos įmone SIA „L-T OIL“ už patiektą dyzelinį kurą. Be to, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo pagrindu ieškovė turi sumokėti importo PVM, delspinigius ir baudą. Šios mokestinės prievolės ieškovei atsirado 2012 m. – 2013 m. muitinės deklaracijų pagrindu. Kreditorės Vilniaus teritorinės muitinės kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas ieškovės bankroto byloje.
  5. Ieškovės teigimu, atsakovas J. S., prieš terminą atsiskaitydamas su atsakove J. T., pažeidė įstatymuose nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, taip pat kitų ieškovės kreditorių teises, kadangi, pervedus atsakovei J. T. dideles pinigų sumas, ieškovė nebeturėjo galimybės vykdyti komercinę – ūkinę veiklą ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. Tiek atsakovui J. S., kuris buvo bendrovės vadovas, tiek atsakovei J. T., kuri yra vienintelio ieškovės akcijų savininko A. T. žmona, buvo žinoma, ar turėjo būti žinoma, ieškovės turtinė padėtis. Prieš terminą dideles paskolų sumas tuo pačiu laikotarpiu ieškovė grąžino ne tik atsakovei, bet ir A. T. bei su Tumų šeima susijusiai UAB „Kaminera“, tokiais veiksmais sukeldama bendrovės nemokumą. Atsakovė J. T., prieš terminą atgavusi paskolą, įgijo nesąžiningą pranašumą prieš kitus ieškovės kreditorius.
  6. Atsakovas J. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 31 d. susitarimu buvo pakeistas paskolos atsakovei J. T. grąžinimo terminas, tačiau nebuvo pakeista 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties sąlyga, nustatanti ieškovės teisę grąžinti paskolą anksčiau termino. Ieškovė pagrįstai ir sąžiningai įvykdė savo prievolę atsakovei J. T. pagal 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartį – 2013 m. rugsėjo 24 d. grąžino atsakovei 270 000 JAV dolerių paskolą. Kadangi paskolos atsakovei grąžinimas nebuvo neteisėtas veiksmas, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo J. S. civilinei atsakomybei atsirasti.
  7. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnis įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., t. y. po to, kai atsakovei buvo grąžinta paskola, todėl atsakovas negalėjo pažeisti teisės normos, kuri atsiskaitymo metu negaliojo.
  8. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-346-560/2016 buvo pripažinta, kad ieškovės prievolė sumokėti SIA „L-T OIL“ skolą pagal 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartis yra pasibaigusi. Taigi, SIA „L-T OIL“ nėra ieškovės kreditorė, todėl paskolos atsakovei J. T. grąžinimas negalėjo pažeisti SIA „L-T OIL“ teisių. Paskolos atsakovei grąžinimo metu taip pat dar nebuvo atliktas ieškovės mokestinis patikrinimas, todėl atsakovui J. S. negalėjo būti žinoma apie prievolę sumokėti importo PVM.
  9. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovės administratorė bendrovės ir jos kreditorių teises pažeidžiančius sandorius (veiksmus) turėjo įvertinti per 6 mėnesius nuo bendrovės dokumentų perdavimo bankroto administratorei dienos. Šiuo atveju ieškovės bankroto administratorei bendrovės dokumentai buvo perduoti 2015 m. kovo 25 d., ieškovė ieškinį atsakovams pareiškė 2016 m. kovo 7 d., t. y. žymiai praleidusi šį terminą.
  10. Atsakovė J. T. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės sutartinės prievolės atsakovei įvykdymas negali būti laikomas neteisėtais atsakovės veiksmais, taip pat atsakovės kalte, o paskolos grąžinimas negali būti laikomas ieškovės patirta žala. Nesant būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, negali kilti ir atsakovės civilinė atsakomybė.

3II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiais ieškovės BUAB „Julidona“ 2013 m. rugsėjo 24 d. atliktą 270 000 JAV dolerių paskolos grąžinimą ir 2013 m spalio 21 d. atliktą 5 986 JAV dolerių ir 5 277 Lt palūkanų sumokėjimą atsakovei J. T. ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovės J. T. ieškovės BUAB „Julidona“ naudai 252 407,81 EUR; priteisė ieškovės BUAB „Julidona“ naudai iš atsakovo J. S. subsidiariai su atsakove J. T. 252 407,81 EUR; priteisė valstybės naudai iš atsakovės J. T. 2 587 EUR bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo J. S. – 1 109 EUR bylinėjimosi išlaidų; priteisė ieškovės BUAB „Julidona“ naudai iš atsakovės J. T. 2 310 EUR bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo J. S. – 990 EUR bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovei prieš terminą grąžinus 820 000 JAV dolerių ir 200 000 EUR paskolas susijusiems asmenims, tarp jų ir 270 000 JAV dolerių paskolą atsakovei J. T., ieškovė faktiškai nebeturėjo lėšų tęsti veiklą, nes beveik visas jos turtas buvo finansuojamas skolintomis lėšomis. Nebeturėdama lėšų ir nebegalėdama tęsti veiklos, ieškovė liko skolinga 551 593,75 EUR SIA „L-T OIL“, 50 211,51 EUR Vilniaus teritorinei muitinei ir 99 355,93 EUR kitiems kreditoriams. Grąžinus atsakovei J. T. paskolą ir sumokėjus palūkanas, šiai atsakovei buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš kitus kreditorius atgauti savo skolą. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad paskolos atsakovei J. T. prieš terminą grąžinimu ir palūkanų sumokėjimu buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės.
  3. Teismas nurodė, kad nesivadovauja atsakovo pateikta UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ specialisto išvada, kadangi ši išvada parengta tik nedidelės dalies ieškovės dokumentų pagrindu, todėl negali būti laikoma išsamia. Išvados teiginiai, kad ieškovės akcininkai 2014 m. priėmė sprendimus ieškovės mokumui atstatyti ir kitas priemones dėl pirkėjų skolų išieškojimo, siekiant atsiskaityti su tiesioginiais kreditoriais, teismo vertinimu, paneigti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartyje, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nustatytomis aplinkybėmis.
  4. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties pagrindu turi pareigą grąžinti atsakovei J. T. 270 000 JAV dolerių paskolą ir mokėti palūkanas, taip pat turi teisę grąžinti paskolą prieš terminą, tačiau pareigos grąžinti paskolą prieš terminą, nesant išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, susijusių su verslo būtinybe, neturi. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad dėl verslo būtinybės buvo reikalinga paskolą atsakovei grąžinti prieš terminą.
  5. Teismas atsakovės 2016 m. lapkričio 23 d. pateikto 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimo dėl paskolos sutarties nutraukimo nelaikė tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovė paskolos sutartį nutraukė prieš terminą ir pareikalavo, jog ieškovė iki 2013 m. rugsėjo 14 d. grąžintų visą paskolą. Pažymėjo, kad ieškovės bankroto administratorė nurodė, jog šis pranešimas jai nebuvo perduotas su kitais įmonės dokumentais, be to, toks pranešimas neminimas ir specialisto išvadoje. Apie tai, kad paskolos sutartis atsakovės pranešimu buvo nutraukta prieš terminą, atsakovai nenurodė atsiliepimuose į ieškinį bei triplikuose, priešingai, šiuose procesiniuose dokumentuose atsakovai teigė, kad paskola buvo grąžinta prieš terminą, esant tokiai ieškovės teisei pagal paskolos sutarties 2 punktą.
  6. Teismas nurodė, kad atsakovė J. T. paskolos grąžinimo ir palūkanų sumokėjimo jai metu buvo visų ieškovės akcijų savininko A. T. sutuoktinė, todėl atsakovės nesąžiningumas pagal CK 6.67 straipsnio 6 punktą yra preziumuojamas. Atsakovės nesąžiningumas preziumuojamas ir pagal CK 6.67 straipsnio 5 dalį, nes sandoris sudarytas dėl paskolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ėmėsi aktyvių veiksmų išsiaiškinti, ar tokios didelės paskolos sumos grąžinimas ir palūkanų sumokėjimas prieš terminą nesutrikdys ieškovės veiklos ir nepažeis ieškovės bei kitų ieškovės kreditorių teisių.
  7. Teismas konstatavo, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi bendrovės dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2015 m. kovo 25 d., o ieškinys pareikštas 2016 m. kovo 10 d.
  8. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl pripažino negaliojančiais sandorius, kuriais 2013 m. rugsėjo 24 d. ieškovė grąžino atsakovei paskolą, o 2013 m. spalio 21 d. sumokėjo palūkanas, bei taikė restituciją – priteisė iš atsakovės J. T. ieškovės naudai 252 407,81 EUR.
  9. Teismas sprendė, kad atsakovas J. S., žinodamas (negalėdamas nežinoti), kokią įtaką bendrovei padarys didelių paskolos sumų grąžinimas prieš terminą, žinodamas, kad bendrovė turi ir kitų kreditorių, tačiau nepaisant to, prieš terminą grąžindamas paskolą atsakovei ir sumokėdamas palūkanas, pažeidė bendras rūpestingumo ir atidumo pareigas. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė ir jo kreditoriai patyrė 252 407,81 EUR nuostolį (tiesiogines išlaidas). Tačiau nagrinėjamu atveju žala gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu, pritaikius restituciją, nebus visiškai atkurta ieškovės turtinė padėtis, buvusi iki paskolų grąžinimo. Todėl šiuo atveju atsakovo J. S. civilinė atsakomybė yra subsidiari su pagrindine skolininke – atsakove J. T., ir atsakovas privalo atlyginti tik tą žalos dalį, kurios nepadengs atsakovė.

5III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

6

  1. Atsakovas J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; priimti ir įvertinti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teismų praktikoje nustatytą teisinės kvalifikacijos taisyklę. Nepaisydamas ieškovės ieškinyje suformuluoto dalyko, tokiu būdu jai suteikdamas privilegiją, bei nepaisydamas atsakovo interesų ir teismui tenkančios pareigos teisingai išnagrinėti bylą, teismas neteisingai bei nesąžiningai pritaikė actio Pauliana institutą. Priimdamas tokį sprendimą teismas faktiškai paneigė atsakovo teisę būti išklausytam dėl actio Pauliana taikymo sąlygų. Atsakovas neteko teisės įrodyti, kad šio instituto taikymo sąlygos taip pat neegzistuoja. Dėl šio pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo visa byla buvo išspręsta neteisingai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 1 dalis).
    2. Vertinant kreditoriaus neabejotiną reikalavimo teisę svarbu atsižvelgti į Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-346-560/2016, kuria teismas nustatė, kad piniginė UAB „Julidona“ prievolė kreditoriui SIA „L-T OIL“ pagal 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartis yra pasibaigusi. Nors minėta nutartis neįsiteisėjusi, tačiau ji įrodo faktą, kad kreditorius neturi neabejotinos reikalavimo teisės į sumą, dėl kurios kilo šis ginčas.
    3. Teismo argumentas, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, yra niekinis, kadangi ieškinys yra pareikštas ne dėl actio Pauliana instituto taikymo.
    4. Vertindamas bylos faktines aplinkybes teismas padarė klaidingą išvadą, kad, įvykdžius prievolę J. T. 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties pagrindu, t. y. grąžinus 270 000 JAV dolerių, buvo pažeisti kitų kreditorių interesai ir įmonė tapo nemokia. Teismas išplėtė savo kompetenciją konstatuodamas, kad, įmonės kreditoriams prieš terminą grąžinus 820 000 JAV dolerių sumą, įmonė nebegalėjo tęsti veiklos, todėl 270 000 JAV dolerių grąžinimas J. T. taip pat pažeidė kitų kreditorių interesus. Šio ginčo objektas yra ne atsiskaitymai su kitais kreditoriais, o 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties pagrindu 2013 m. rugsėjo 24 d. įvykdyta prievolė J. T.. Niekur nebuvo konstatuota, kad būtent 2013 m. rugsėjo 24 d. įvykdyta prievolė 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties pagrindu sukėlė bendrovės nemokumą ar kitaip pažeidė kreditorių interesus.
    5. Faktas, kad nuo 2013 m. lapkričio 30 d. UAB „Julidona“ vykdė ūkinę – komercinę veiklą (priešingai nei nustatė teismas) buvo nustatytas 2015 m. rugpjūčio 14 d. Nr. 5-2/119 papildomoje FNTT specialisto išvadoje, tą patį faktą patvirtina ir teismo atmesta UAB „Mokesčių eksperto biuro“ 2015 m. vasario 18 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad 2014 m. bendrovės akcininkai priėmė eilę sprendimų, siekdami pagerinti bendrovės mokumo rodiklius ir atstatyti nuosavo kapitalo rodiklių reikalavimus. 2014 m. lapkričio 20 d. bendrovė padidino įstatinį kapitalą iki 1 210 00 Lt, už šį laikotarpį uždirbdami pelno, bei pasirašė eilę susitarimų dėl skolų atidėjimo terminų iki 2015 m. gruodžio 31 d., siekdami pagerinti mokumo rodiklius. Šie faktai įrodo, kad 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties pagrindu 2013 m. rugsėjo 24 d. įvykdyta prievolė J. T. niekaip neprisidėjo prie įmonės nemokumo ir niekaip negalėjo pažeisti kitų kreditorių interesų, kadangi tai buvo rūpestingas ir sąžiningas prievolės įvykdymas. Tokiu būdu buvo siekiama atstatyti įmonės mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimus, teisėtus interesus ir sąžiningai įvykdyti įsipareigojimus.
    6. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad UAB „Mokesčių ekspertų biuro“ specialisto išvada ir J. T. 2013 m. rugpjūčio 25 d. reikalavimas grąžinti paskolą anksčiau laiko nelaikytini tinkamais įrodymais byloje. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose taip pat buvo ne kartą nurodęs, jog 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties pagrindu 2013 m. rugsėjo 24 d. įvykdyta prievolė J. T. buvo įvykdyta todėl, kad kreditorė J. T. buvo pareiškusi reikalavimą įvykdyti prievolę anksčiau laiko, ypač sumokėti prieš tai nemokėtas palūkanas. Visi įmonės dokumentai bankroto administratorei buvo perduoti 2015 m. kovo 25 d., todėl dokumentų priėmimo – perdavimo akte turėtų atsispindėti šie dokumentai.
    7. Teismas atsakovo J. S. atžvilgiu netinkamai taikė teisės normas, numatančias subsidiarią atsakomybę. Teismas absoliučiai nepasisakė dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, o subsidiarią atsakomybę pritaikė visiškai formaliai, pasiremdamas neįrodytomis prielaidomis. Atsakovas niekada nebuvo UAB „Julidona“ dalyvis, todėl atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, o visi kiti CK nurodyti subsidiarios civilinės atsakomybės taikymo pagrindai nagrinėjamos bylos kontekste atsakovo atžvilgiu apskritai nėra aktualūs. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, laikytina, kad atsakovas visiškai įrodė savo nekaltumą.
  2. Atsakovė J. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Julidona“ ieškinį atsakovams atmesti; prijungti prie nagrinėjamos bylos 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio protokolą baudžiamojoje byloje Nr. 1-991-1017/2016. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškinio pripažinti sandorius negaliojančiais ieškovė nereiškė, o bylos nagrinėjimo teisme metu apskritai nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė neįrodinėjo actio Pauliana sąlygų egzistavimo. Atsakovai atsikirtinėjo į ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, tačiau neteikė teismui jokių įrodymų ir nedėstė teisinių argumentų, susijusių su sandorių pripažinimu negaliojančiais. Atsakovų teisė teikti argumentus ir įrodymus buvo suvaržyta, o bylos esmė liko neatskleista.
    2. Teismas privalėjo sustabdyti civilinę bylą Nr. e2-4208-565/2016, kol Vilniaus miesto apylinkės teisme nebus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-991-1017/2016. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad šioje civilinėje byloje ieškovės pareikšto ieškinio dėl 295 731 EUR žalos atlyginimo ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-991-1017/2016 pareikšto civilinio ieškinio dėl 650 960,68 EUR patirtų nuostolių atlyginimo sumos persidengia ir sutampa, nes ieškovės patirta žala negali būti didesnė, nei ieškovės bankroto byloje patvirtintų ieškovės kreditorinių reikalavimų suma. Jeigu baudžiamojoje byloje Nr. 1-991-1017/2016 bus patenkintas ieškovės pareikštas civilinis ieškinys ir šioje byloje sprendimas bus paliktas nepakeistu, susidarys teisingumo principui prieštaraujanti situacija, t. y. ieškovei priteista bendra 946 691,68 EUR nuostolių suma ženkliai viršys ieškovės kreditorių reikalavimų sumą, iš atsakovų du kartus bus priteista bent dalis tos pačios sumos.
    3. Jeigu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-346-560/2016 įsiteisės, susidarys situacija, kai egzistuos du visiškai priešingi įsiteisėję teismo sprendimai, t. y. civilinėje byloje Nr. e2-346-560/2016 priimtame teismo sprendime bus konstatuota, kad ieškovė neturi pareigos atsiskaityti su kreditore SIA „L-T OIL“, o šioje byloje priimtame teismo sprendime – kad sandorių sudarymas pažeidė kreditorės SIA „L-T OIL“, kaip didžiausios ieškovės kreditorės, teises ir teisėtus interesus. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, kad ieškovės prievolė atsiskaityti su kreditore SIA „L- T OIL“ yra pasibaigusi, ši aplinkybė automatiškai turės esminę reikšmę šios nagrinėjamos bylos eigai, t. y. teismui nustatinėjant ir vertinant ieškovės nemokumo momentą, ieškovės kreditorių teisių pažeidimo faktą ir/ar sandorių sudarymo reikšmę ieškovės kreditorių interesams.
    4. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad sandorių sudarymo metu ji buvo skolinga kitiems kreditoriams, išskyrus kreditorę SIA „L-T OIL“ ir Vilniaus teritorinę muitinę, todėl teismo išvados neatitinka bylos medžiagos. 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-991-1017/2016 apklausta išvadą parengusi FNTT specialistė Z. B. nurodė, kad ieškovė 2013 m. vasarą – rudenį pradelstų kreditorinių įsipareigojimų neturėjo (išskyrus kreditorę SIA „L-T OIL“).
    5. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad, sudarant sandorius, ieškovė turėjo žinoti apie jos skolą Vilniaus teritorinei muitinei. Vilniaus teritorinė muitinė reikalavimo teisę į ieškovę įgijo tik 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 1A-313, Muitinės departamentui patvirtinus Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. rugsėjo 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320093M ir likusioje dalyje 2015 m. rugsėjo 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320093M nusprendus panaikinti. Neturėdamas informacijos apie ieškovės prievolę sumokėti importo PVM ir būdamas įsitikinęs, kad ieškovė pagrįstai yra pritaikiusi 0 procentų PVM tarifą, atsakovas J. S. sandorių sudarymo metu objektyviai negalėjo padaryti išvados, kad sandorių sudarymas pažeidžia Vilniaus teritorinės muitinės interesus.
    6. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas J. S. niekada nebuvo ieškovės dalyvis, todėl atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Visi kiti CK nurodyti subsidiarios civilinės atsakomybės taikymo pagrindai nagrinėjamos bylos kontekste atsakovo atžvilgiu apskritai nėra aktualūs.
    7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje pritaikius restituciją, t. y. atsakovei grąžinus sandorių pagrindu gautas lėšas ieškovei, ieškovė dėl to patirs kokių nors papildomų nuostolių, kadangi nuostolių faktą pagrindžiančių įrodymų į bylą apskritai nėra pateikta, o sprendimas šioje dalyje yra grindžiamas tik teismo prielaidomis.
  3. Ieškovė BUAB „Julidona“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo skundus atmesti; priteisti BUAB „Julidona“ iš apeliantų J. S. ir J. T. 2 290 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šias argumentais:
    1. Atsakovai J. S. ir J. T. savo atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad paskolos ir palūkanų išmokėjimas J. T. nepažeidė kitų kreditorių interesų. Tokiu būdu atsakovai ne tik turėjo galimybę atsikirsti į argumentus dėl kreditorių teisių pažeidimo, bet ir tai padarė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu. Atsakovai turėjo galimybę teikti byloje įrodymus, ką jie ir darė, be to, atsakovai teikė papildomus įrodymus ir su apeliaciniais skundais. Atsakovų teisė teikti įrodymus ir atsikirsti į ieškinį nebuvo suvaržyta, teismas nepažeidė CPK 265 straipsnio normų, neperžengė byloje pareikštų reikalavimų ir bylą išnagrinėjo teisingai.
    2. Apeliantės J. T. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko, šiuo atveju atmestinas, nes reikalavimo dalykas – priteisti 252 407,81 EUR bankrutuojančiai bendrovei, buvo suformuluotas ieškovės, o ne teismo. Ieškovo pareiga yra nurodyti ieškinio dalyką (reikalavimą) ir jį pagrindžiančias faktines aplinkybes, tačiau ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo. Teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinį, proceso normų nepažeidė.
    3. Ieškovė BUAB „Julidona“ yra įsitikinusi, kad atsiskaitymas pagal paskolos sutartį su J. T. buvo neteisėtas, prieštaravo gerai moralei ir viešajai tvarkai, o J. S., atstovaudamas UAB „Julidona“, neprivalėjo atsiskaityti su J. T., nes paskolos grąžinimo terminas dar nebuvo suėjęs. Todėl apeliantai yra neteisūs nurodydami, kad ieškovė privalėjo ginčyti paskolos sutartį. Ieškovė turėjo teisę ginčyti tik sutarties vykdymo veiksmą, ką ir padarė. Visuose savo procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad tiek įmonės kreditorių, tiek ir pačios įmonės interesai buvo pažeisti, kai didelės pinigų sumos, nesuėjus prievolių įvykdymo terminui, buvo pervestos vieninteliam UAB „Julidona“ akcininkui A. T., jo sutuoktinei – atsakovei J. T. ir jų šeimos įmonei UAB „Kaminera“, paliekant UAB „Julidona“ be jokio turto ir lėšų. Toks sandorių įvykdymo būdas yra neteisėtas ir šių faktų konstatavimui nėra būtina pareikšti ieškinį dėl viso sandorio pripažinimo negaliojančiu.
    4. Ieškinys šioje byloje yra pareikštas dviems atsakovams – J. T. ir J. S.. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje Nr. 1-991-1017/2016 J. T. veiksmai nebuvo tiriami ir J. T. nėra proceso dalyvė minėtoje baudžiamojoje byloje. Be to, baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo civilinės atsakomybės, todėl nėra pagrindo stabdyti šios bylos iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Reikalingi rašytiniai įrodymai iš baudžiamosios bylos teismui buvo pateikti. Be to, įsiteisėjusį teismo sprendimą šioje byloje J. S. turės galimybę pateikti baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui, kuris įvertins baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dydį bei pagrįstumą.
    5. Teismas pagrįstai rėmėsi rašytiniais įrodymais: BUAB „Julidona“ buhalterinės apskaitos dokumentais, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi dėl bankroto bylos UAB „Julidona“ iškėlimo, 2015 m. sausio 28 d. specialisto išvada bei 2016 m. rugpjūčio 23 d. Muitinės departamento sprendimu. Visi minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad SIA „L-T OIL“ bei Muitinės departamentas buvo UAB „Julidona“ kreditoriai, kurių prievolių įvykdymo terminai buvo suėję, kai buvo pervestos pinigų sumos J. T., A. T. ir UAB „Kaminera“. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad BUAB Julidona“ skola – 551 593,75 EUR už patiektą kurą, yra patvirtinta tiek įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-80-232/2015, tiek įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-180-560/2016. Taigi, apeliantų argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo yra atmestini. Atmestini taip pat ir apeliantų argumentai dėl liudytojos Z. B. parodymų baudžiamojoje byloje, nes šios liudytojos parodymai nebuvo ištirti civilinėje byloje, šios bylos dalyviai liudytojai negalėjo užduoti klausimų, be to, liudytojo parodymai negali paneigti teismo sprendimais nustatytų aplinkybių. Pateiktas protokolas iš baudžiamosios bylos yra nepasirašytas nei teisėjos, nei teismo posėdžių sekretorės, todėl neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų.
    6. Atmestini apeliantų argumentai, susiję su neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-346-560/2016. Minėtas sprendimas apskųstas apeliacine tvarka, todėl apeliantai negali juo remtis. Be to, priimtas sprendimas prieštarauja teismo nutarčiai, kuria yra patvirtintas SIA „L-T OIL“ kreditorinis reikalavimas bankroto byloje, bei 2015 m. kovo 9 d. įsiteisėjusiam sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-80-232/2015.
    7. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad teismas negalėjo nurodyti, jog J. T. ir J. S. veiksmai pažeidė ir kitų ieškovės kreditorių interesus. Šias aplinkybes įrodinėjo ieškovė, pateikdama teismui specialisto išvadą ir kitus rašytinius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantų pridėtas liudytojos Z. B. apklausos baudžiamojoje byloje protokolas neįrodo, kad J. T. ir J. S. veiksmai nepažeidė UAB „Julidona“ ir jos kreditorių interesų. Liudytojos parodymai nėra tikslūs, minėta liudytoja civilinėje byloje nebuvo apklausta ir teismas pagrįstai vadovavosi visų byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma.
    8. Pagal Muitinės departamento sprendimą akivaizdu, kad prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetą atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d. Aplinkybė, kad J. S., būdamas bendrovės vadovu, netinkamai apskaitė ir mokėjo PVM, nesudaro pagrindo teigti, kad bendrovės mokestinė prievolė atsirado tik 2016 m. rugpjūčio 23 d. J. S. pateikė neteisingus duomenis, siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo valstybei. Apeliantų teiginys, kad buvo pagrįstai pritaikytas nulinis PVM tarifas, prieštarauja Muitinės departamento 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimui.
    9. J. S. atsakomybė kyla iš CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų juridinio asmens valdymo organo (valdymo organo nario) pareigų nevykdymo. Teismas pagrįstai laikė, kad J. S. atsakomybė yra subsidiari.
    10. Vilniaus apygardos teismas sprendime argumentavo, kodėl nesivadovauja specialisto išvada. Teismas padarė teisingą išvadą, kad, visų pirma, specialistui nebuvo pateikti visi bendrovės dokumentai, todėl ši išvada negali būti laikoma išsamia. Be to, išvados teiginiai yra paneigti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 nutartimi, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas vertino UAB „Mokesčių ekspertų biuro“ išvadą ir pripažino ją nepatikimu įrodymu.
    11. Atsakovas J. S. kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomą specialisto išvadą Nr. 5-2/119 ir teigia, kad šis rašytinis įrodymas patvirtina aplinkybę, jog UAB „Julidona“ vykdė veiklą ir po 2013 m. spalio mėnesio. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta išvada patvirtina priešingas aplinkybes. Specialistė nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. pajamos buvo gautos ne iš pagrindinės bendrovės veiklos. Tik 2013 m. spalio 24 d. bendrovė gavo pajamų už kuro pardavimą. Nuo šio laiko bendrovės pajamas sudarė valiutų konvertavimas, sandėliavimo pajamos, ilgalaikio turto perleidimas bei palūkanų pajamos. Jokios ūkinės – komercinės veiklos, susijusios su prekyba naftos produktais, UAB „Julidona“ nuo 2013 m. spalio mėnesio nevykdė. Atsakovo pateiktoje papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad bendrovė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo nemoki. Taigi, nesąžiningas UAB „Julidona“ lėšų pervedimas akcininkui A. T., jo sutuoktinei J. T. ir jų šeimai priklausančiai UAB „Kaminera“ sąlygojo ieškovės ūkinės – komercinės veiklos nutraukimą, neatsiskaitymą su kreditoriais ir bankrotą.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Atsakovų apeliaciniai skundai grindžiami proceso teisės normų pažeidimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. nepagrįstu ieškovės pareikšto reikalavimo teisiniu perkvalifikavimu, netinkamu actio Pauliana instituto ir subsidiarios įmonės vadovo atsakomybės taikymu, netinkamu įrodymų vertinimu, taip pat netinkamu bylos sustabdymą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymu. Kolegija, laikydamasi apeliacinių skundų ribų, pasisakys dėl šių apeliantų argumentų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, kolegija nenustatė.
Dėl teisinio ginčo kvalifikavimo bei atsakovų teisės būti išklausytiems pažeidimo
  1. Bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad bylose, kuriose bent viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, teismas turi aktyviai veikti siekdamas išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai išspręsti kilusį ginčą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2020/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1819/2014; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2010 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010). Tokiose bylose šalių dispozityvumo principo laipsnis santykinai mažesnis, o teismo diskrecija – platesnė.
  2. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014). Ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinis kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį šalių santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).
  3. Visgi, nors teisinis ginčo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva ir aplinkybė, kad teismas ieškovės reiškiamiems reikalavimams pritaikė ieškovo nenurodytas teisės normas, nėra pagrindas spręsti, kad teismas veikė ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus), tačiau kartu būtina atsižvelgti į tai, jog ieškovui savo reikalavimą ir faktinį pagrindą suformulavus nepakankamai apibrėžtai, toks kvalifikavimas gali būti staigmena atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Pažymėtina, kad teismas visais atvejais turi procesinę pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinių vertinimų (CPK 42 straipsnis). Ši teismo pareiga tampa ypač svarbia tais atvejais, kai pakeitus teisinį ginčo kvalifikavimą iš esmės keičiasi byloje įrodinėtinų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma. Kitaip tariant, teismo pareiga savarankiškai teisiškai kvalifikuoti kilusį ginčą negali apskritai paneigti ieškovo pareigos tiksliai ir suprantamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kuri, be kita ko, yra reikšminga atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų.
  4. Pateiktame ieškinyje ieškovė UAB „Julidona“, atstovaujama bankroto administratorės, ginančios visų bendrovės kreditorių interesus, nurodė tokias esmines faktines aplinkybes: atsakovai, žinodami apie faktinį ieškovės nemokumą bei įsipareigojimus kitiems kreditoriams, grąžino atsakovei (įmonės akcininko sutuoktinei) paskolą, kurios grąžinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, be kita ko, sumokėdami jai pagal paskolos sutartį priklausančias palūkanas. Šie atsakovų veiksmai, pasak ieškovės, lėmė tai, kad bendrovė nebeturėjo galimybės vykdyti ūkinę – komercinę veiklą bei atsiskaityti su kitais bendrovės kreditoriais, buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas. Reikalavimas grindžiamas atsakovų nesąžiningumu, pasireiškusiu tuo, kad jie žinojo apie sunkią įmonės turtinę padėtį bei tai, kad paskolos grąžinimas turės neigiamą įtaką tiek tolesnei bendrovės komercinei – ūkinei veiklai, tiek jos galimybėms atsiskaityti su kitais kreditoriais. Ieškiniu reikalauta priteisti suma – 252 407,81 EUR, atitinka ieškovės nurodytas atsakovei J. T. išmokėtas sumas. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje pareikštas ieškinys pagal savo dalyką ir faktinį pagrindą turi actio Pauliana institutui būdingų bruožų ir atitinka šio instituto tikslą. Visgi, savo ieškinio reikalavimus ieškovė grindė ne CK 6.66 straipsniu, o civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.
  5. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą actio Pauliana pagrindu ir nagrinėjant ginčą dėl civilinės atsakomybės taikymo nustatinėtinos skirtingos faktinės aplinkybės, nes tai yra skirtingi teisių gynimo būdai ir įstatymai nustato skirtingas tokių ieškinių tenkinimo sąlygas. Civilinės atsakomybės taikymo atveju turi būti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų bei žalos ir kaltė, jei įstatymai dėl pastarosios sąlygos nenustato išimties (CK 6.246–6.249 straipsniai). Actio Pauliana ieškinys tenkinamas, nustačius tokias būtinas sąlygas: 1) kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (CK 6.66–6.67 straipsniai). Atsižvelgiant į tai sutiktina su apeliantų argumentais, kad aiškus ir iš anksto numanomas teisinis kilusio ginčo kvalifikavimas šiuo atveju buvo reikšmingas jų teisės tinkamai gintis nuo pareikštų reikalavimų įgyvendinimui.
  6. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2016 m. lapkričio 25 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog teisinis pareikšto ieškinio pagrindas gali būti ir CK 6.66 straipsnis (actio Pauliana). Pažymėjo, kad galutinis teisinis ginčo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Atsakovų atsakovai minėto teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad, nors ieškovė pareiškė ne actio Pauliana ieškinį, tačiau, be kita ko, dėsto taip pat su šios instituto taikymu susijusias aplinkybes. Taigi, apeliantų argumentai, kad jie apskritai neturėjo galimybės pasisakyti dėl actio Pauliana instituto taikymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nėra pagrįsti. Kita vertus, kolegijos vertinimu, ieškovės ieškinio teisiniam pagrindui neatitinkant ieškinio faktinio pagrindo ir juo siekiamų tikslų, bei teisiniam ginčo kvalifikavimui iš esmės keičiant byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių pobūdį, pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai. Šių tikslų teismas galėjo pasiekti taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) bei atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. To nepadarydamas, kaip pagrįstai teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas.
  7. Visgi, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Neteisingas bylos išsprendimas šiuo atveju gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio bylos esmė lieka neatskleista, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  8. Vertindama, ar šiuo konkrečiu atveju nustatytas proceso teisės normų pažeidimas yra pakankamas ginčijamam sprendimui panaikinti, kolegija atsižvelgia į tai, kad ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo remtasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o ginčijamu sprendimu atliktas teisinis ginčo kvalifikavimas, priešingai nei teigia apeliantai, negali būti laikomas visiška staigmena atsakovams, kadangi pastarieji dar 2016 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje buvo išsakę savo poziciją dėl to, kad ieškovės dėstomi ieškinio pagrindimo argumentai yra susiję su actio Pauliana institutu, jo taikymo pagrindimu, o ne deliktinės atsakomybės įrodinėjimu. Be to, pirmosios instancijos teismui ginčijamu sprendimu taikius actio Pauliana institutą ir sprendime išsamiai aptarus šio instituto taikymo sąlygas, atsakovams buvo sudarytos visos galimybės savo argumentus dėl netinkamo actio Pauliana instituto taikymo išdėstyti apeliaciniuose skunduose, ką atsakovai ir padarė. Abu atsakovai taip pat pasinaudojo galimybe kartu su apeliaciniais skundais teikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą proceso teisės normų pažeidimą pirmosios instancijos teisme, priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Taigi, tam tikras atsakovų procesinių teisių apribojimas, atsiradęs dėl ieškovo ieškinio netikslaus formulavimo ir pirmosios instancijos teismo pasyvumo, neįpareigojant bankroto administratorės patikslinti (sukonkretinti) ieškinio pagrindą, šiuo atveju gali būti pašalintas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ir pats savaime nėra pakankamas ginčijamam sprendimui panaikinti.

9Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

  1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ieškovės ieškinį tenkino CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) konstatavęs, kad, ieškovės bendrovei prieš terminą grąžinus paskolas susijusiems asmenims, tarp jų ir paskolą atsakovei, bendrovė faktiškai nebeturėjo lėšų tęsti veiklą, liko skolinga kreditorei SIA „L-T OIL“, Vilniaus teritorinei muitinei bei kitiems kreditoriams, suteikė nepagrįstą pirmenybę patenkinti savo reikalavimą susijusiam asmeniui – atsakovei, tokiu būdu buvo pažeisdama kitų bendrovės kreditorių teises. Apeliantai apeliaciniu skundu nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdami, kad actio Pauliana taikymo sąlygos šioje byloje buvo nustatytos nepagrįstai, kadangi kreditorė SIA „L-T OIL“ neturi galiojančios reikalavimo teisės ieškovei, kitų kreditorių ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo, todėl jų teisės negalėjo būti pažeistos, be to, teismas netinkamai įvertino ginčijamų sandorių įtaką bendrovės mokumui ir bendrovės turtinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, su šiais apeliantų argumentais nesutinka.
  2. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad įmonės administratorius gina visų kreditorių, taip pat ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, o 8 punkte nustatyta įmonės administratoriaus pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius bei pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; kt.). Tai darydamas, bankroto administratorius veikia visų įmonės kreditorių interesais.
  3. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016). Reikšdamas actio Pauliana ieškinį kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016).
  4. Atmesdama atsakovų apeliacinių skundų argumentus, kad kreditorė SIA „L-T OIL“ neturi neabejotinos reikalavimo teisės į BUAB „Julidona“, kolegija pažymi, kad 551 593,75 EUR skola už kurą pagal 2013 m. šalių sudarytas sutartis iš ieškovės SIA „L-T OIL“ naudai priteista įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-80-232/2015. Apeliantų nurodomas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-346-560/2016 toje dalyje, kuria teismas pripažino, kad BUAB „Julidona“ piniginė prievolė sumokėti atsakovui SIA „L-T OIL“ 739 570,77 JAV dolerių sumą pagal 2010 m. liepos 31 d. sutartį Nr. 01-31-07/13 JULD-LTO, 2013 m. rugpjūčio 9 d. sutartį Nr. 01-09-08/13 JULD-LTO, 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartį Nr. 01-22-08/13 JULD-LTO, yra pasibaigusi, buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-289-241/2017.
  5. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantų teiginiais, kad Vilniaus teritorinės muitinės reikalavimo teisė BUAB „Julidona“ atsirado vėliau, nei buvo atlikti ginčijami paskolos grąžinimo sandoriai, pritardama ieškovės argumentams, kad ieškovės prievolė mokėti PVM į valstybės biudžetą atsirado nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d., o ne nuo atitinkamo Muitinės departamento sprendimo priėmimo. Nors atsakovės J. T. apeliaciniame skunde pažymima, kad 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamojoje byloje apklausta išvadą parengusi FNTT specialistė Z. B. nurodė, jog ieškovė 2013 m. vasarą – rudenį pradelstų kreditorinių reikalavimų, išskyrus SIA „L-T OIL“, neturėjo, tame pačiame protokole taip pat užfiksuota, kad specialistei nebuvo pateikti visi esminiai dokumentai; taip pat specialistė netikrino, ar PVM valstybei sumokėtas teisingai, taigi šis įrodymas mokestinės prievolės egzistavimo ginčijamų sandorių sudarymo metu nepaneigia. Kita vertus, konstatavus, kad iki 2013 m. rugpjūčio 24 d. paskolos grąžinimo ir 2013 m. spalio 21 d. palūkanų sumokėjimo sandorių galiojančią reikalavimo teisę BUAB „Julidona“ turėjo kreditorė SIA „L-T-OIL“, ši aplinkybė yra savaime pakankama konstatuoti egzistuojant actio Pauliana taikymo sąlygą – kreditoriaus galiojančią reikalavimo teisę.
  6. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, tarp jų jei dėl ginčijamų sandorių sudarymo skolininkas tampa nemokus, arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).
  7. Siekiant nustatyti, ar skolininko sudarytas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
  8. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Julidona“ nemokumą ginčo sandorių sudarymo metu patvirtina į bylą pateiktų įrodymų visuma. Jų nepaneigia nei apeliantų skunduose dėstomi argumentai, nei nauji, kartu su apeliantų skundais, pateikti įrodymai.
  9. Į bylą atsakovės J. T. pateiktame 2016 m. gruodžio 6 d. apklausos baudžiamojoje byloje protokole užfiksuota, kad 2012 sausio 1 d. UAB „Julidona“ buvo nemoki, 2012 – 2013 m. jos veikla buvo nuostolinga; pagal ĮBĮ bendrovė buvo nemoki 2013 m. gruodžio 31 d., tai dienai bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, turėjo būti kreipiamasi dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
  10. Pasak apelianto J. S., faktas, kad nuo 2013 m. lapkričio 30 d. UAB „Julidona“ vykdė ūkinę – komercinę veiklą atsispindi naujai į bylą pateiktame įrodyme – 2015 m. rugpjūčio 14 d. papildomoje specialisto išvadoje. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo, kadangi minėta specialisto išvada patvirtina priešingas aplinkybes, o būtent, kad UAB „Julidona“ nuo 2013 m. lapkričio mėnesio veiklos nevykdė, 2013 m. gruodžio 31 d. buvo parduotas ilgalaikis bendrovės turtas (kompiuteriai), 2014 m. bendrovėje dirbo tik direktorius J. S. (2015 m. rugpjūčio 14 d. papildomos specialisto išvados 19 lapas). 2015 m. rugpjūčio 14 d. papildomoje išvadoje, kaip ir 2015 m. sausio 28 d. išvadoje, konstatuota, kad bendrovė nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo nemoki.
  11. Vertindama apelianto J. S. nurodomos 2015 m. vasario 18 d. UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ specialisto išvados įrodomąją galią, teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad ši išvada net nėra pasirašyta ją rengusio auditoriaus A. K. (t. II, b. l. 16-20). Be to, kaip teisingai ginčijamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šioje išvadoje nustatytos aplinkybės yra paneigtos įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi, kuria, įvertinus bendrovės 2014 m. lapkričio 24 d. balanso duomenis, UAB „Julidona“ buvo iškelta bankroto byla, konstatavus bendrovės nemokumą. 2015 m. vasario 18 d. UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ specialisto išvadų pagrįstumas išsamiai aptartas bei įvertintas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-410-943/2015, kurioje pažymėta, jog UAB „Mokesčių ekspertų biuras“ išvada negali būti laikoma tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Julidona“ mokumo faktą, nes įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus pasitvirtino priešinga išvada, t. y. kad UAB „Julidona“ yra nemoki bendrovė ir yra pagrindas jai iškelti bankroto bylą. Šioje nutartyje taip pat buvo aptarta ir apelianto skunde nurodoma aplinkybė dėl bendrovės kapitalo didinimo, pažymint, kad nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys teiginius, kad Argenta Logistics LTD skola buvo iš dalies padengta ir kapitalizuota per įstatinio kapitalo didinimą ar, kad šis asmuo sumokėjo 800 000 Lt į atsakovo sąskaitą banke, todėl nėra pagrindo atsakovo įstatinio kapitalo didinimo pripažinti įtakojusiu atsakovo finansinės padėties pagerinimą.
  12. Nustačius, kad ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu bendrovė neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, kurių reikalavimų terminai buvo suėję, nevykdė veiklos bei buvo nemoki, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visiškas atsiskaitymas su atsakove išskyrė atsakovę iš kitų bendrovės kreditorių, kurių reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, laikantis šiame įstatyme nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Visiškas atsakovės piniginių reikalavimų patenkinimas savo ruožtu sumažino kitų kreditorių, esančių tokioje pat kaip atsakovė situacijoje, galimybes proporcingai patenkinti savo reikalavimus iš bendrovės turto. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamais sandoriais, suteikiant atsakovei nepagrįstą prioritetą kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu, buvo pažeistos bendrovės kreditorių teisės, laikytina pagrįsta.
  13. Šios išvados nepaneigia apeliantų argumentai, kad byloje nenustatyta, jog būtent su atsakove sudaryti ginčijami sandoriai sukėlė bendrovės nemokumą. Tiek nemokumo sukėlimas, tiek pirmenybės vienam iš kreditorių suteikimas bendrovei esant nemokiai, pagal CK 6.66 straipsnį yra savarankiški kreditorių teisių pažeidimų atvejai ir bent vienas iš jų yra pakankamas šio instituto taikymui.
  14. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga, visų pirma, suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas.
  15. Kaip matyti iš į bylą pateiktos šalių sudarytos 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties, paskola pagal šią sutartį atsakovei turėjo būti grąžinta iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 31 d. paskolos sutarties priedu Nr. 1 paskolos grąžinimo terminas buvo pakeistas, numatant, kad paskola turi būti grąžinama iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartis, nei 2012 m. gruodžio 31 d. paskolos sutarties priedas nenumatė paskolos gavėjo pareigos visą ar dalį paskolos grąžinti anksčiau sutartyje numatyto termino (2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties 2 dalies 2 punktas įtvirtino tik tokią paskolos gavėjo teisę). Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu bendrovė neturėjo iš sutarties kylančios teisinės prievolės šiuos sandorius sudaryti, kadangi reikalavimo pagal paskolos sutartį terminas dar nebuvo suėjęs.
  16. Įrodinėdami teisinės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius egzistavimą apeliantai remiasi atsakovės J. T. 2016 m. lapkričio 23 d. į bylą pateiktu 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimu dėl paskolos sutarties nutraukimo. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šis įrodymas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu pareigos sudaryti ginčijamus sandorius egzistavimą.
  17. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).
  18. Pagal į bylą pateiktos 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties 3 straipsnio 2 punktą J. T. turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, tik jeigu UAB „Julidona“ sutartyje nustatytu terminu neįvykdo prievolės pagal sutartį po J. T. raštiško įspėjimo. Tokio raštiško įspėjimo byloje nėra. Be to, nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimas dėl paskolos sutarties nutraukimo buvo įteiktas pasirašytinai J. S., tačiau į bylą pateikta aptariamo pranešimo kopija tokios aplinkybės nepatvirtina – pranešime nėra nurodytas jį priėmęs asmuo. Taigi, kyla pagrįstų abejonių, kad minėtas pranešimas apskirtai buvo įteiktas UAB „Julidona“.
  19. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindą abejoti 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimo kaip įrodymo patikimumu sudaro ir ta aplinkybė, jog šis įrodymas buvo pateiktas tik su atsakovės 2016 m. lapkričio 14 d. atsiliepimu į ieškovės pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo – iki tol pati atsakovė byloje laikėsi pozicijos, kad paskolos grąžinimas buvo galiojančio sandorio vykdymas (2016 m. balandžio 28 d. atsakovės J. T. atsiliepimas į ieškinį (t. I, b. l. 98-100), 2016 m. birželio 7 d. atsakovės triplikas (t. I, b. l. 153-156)). Nei viename iš ankstesnių atsakovės procesinių dokumentų nebuvo kalbama apie paskolos sutarties nutraukimą ir aptariamą 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimą. Be to, nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atsakovų apeliaciniais skundais nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimas, kartu su kitais bendrovės dokumentais, būtų buvęs perduotas bankroto administratorei.
  20. Kadangi atsakovė J. T. yra bendrovės akcininko A. T. sutuoktinė, be to, sandoriai sudaryti vykdant prievolę, kurios įvykdymo terminas nebuvo suėjęs, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją. Įrodinėjimo pareiga, siekiant paneigti šią prezumpciją, nagrinėjamoje byloje teko atsakovei, tačiau ji su apeliaciniu skundu nepateikė šią prezumpciją paneigiančių įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atsakovės sąžiningumą ginčo sandorių sudarymo metu vertinti kitaip, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu.
  21. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai actio Pauliana ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013). Byloje neginčijama, kad ieškovės dokumentai bankroto administratorei buvo perduoti 2015 m. kovo 25 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį 2016 m. kovo 10 d., vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.
  22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu tinkamai nustatė actio Pauliana taikymo sąlygas ir pagrįstai tenkino ieškinį šiuo pagrindu.
Dėl subsidiarios bendrovės vadovo atsakomybės
  1. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovės UAB „Julidona“ naudai 252 407,81 EUR sumą subsidiariai su pagrindine skolininke – atsakove J. T., iš atsakovo J. S.. Atsakovas J. S. apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu teismo procesiniu sprendimu nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė jo subsidiarios atsakomybės pagrindų. Teisėjų kolegija pritaria tokiai apelianto pozicijai.
  2. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – grąžinti šalis į status quo (padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo). Restitucijos tikslas – atkurti dėl neteisėto sandorio pažeistą šalių turtinės padėties pusiausvyrą, o taikant civilinę atsakomybę kaltajam asmeniui uždedama papildoma turtinio pobūdžio pareiga. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).
  3. Sandorių pripažinimas negaliojančiais ir deliktinės atsakomybės vadovui taikymas CK 2.87 straipsnio ar ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu yra savarankiški teisių gynimo būdai. Pripažinus sandorį negaliojančiu, šalia restitucijos įstatymų nustatytais atvejais (pvz., CK 1.84 straipsnio 3 dalyje, 1.89 straipsnio 2 dalyje, 1.90 straipsnio 3 dalyje ir kt.) kaip viena iš negaliojimo pasekmių gali būti taikoma civilinė atsakomybė (kaip papildomas gynimo būdas), ta apimtimi, kiek restitucija nepadengia šalies patirtų nuostolių. Šia prasme civilinė atsakomybė kaip viena iš sandorio negaliojimo pasekmių yra subsidiarus gynimo būdas restitucijos atžvilgiu – taikomas tik ta apimtimi, kiek restitucijos taikymas negrąžina šalies į padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Pažymėtina, kad bet kokiu atveju subsidiarioji atsakomybė gali kilti tik įstatymų ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  4. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė atsakovui J. S., kaip įmonės vadovui, deliktinę atsakomybę ir vertino, kad jo atsakomybė yra subsidiari sandorio negaliojimo reikalavimui. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija neatitinka teisinio reguliavimo bei teismų praktikos, nes vadovo atsakomybė yra subsidiari ne kitiems kreditoriams ar įmonės dalyviams, o įmonei (šiuo atveju bankrutuojančiai bendrovei), kuri atstovauja kreditorių interesams. Vertinti, kad vadovo atsakomybė tretiesiems asmenims (atsakovei) yra subsidiari, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad ieškovas gali reikalauti kumuliatyviai taikyti kelis savarankiškus gynimo būdus, tačiau privalo įrodyti visas sąlygas, kurios būtinos nustatant kiekvieno iš pagrindų atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl tokie kumuliatyvūs reikalavimai kaip nagrinėjamoje byloje gali būti reiškiami, tačiau nustatytos vieno reikalavimo sąlygos (konkrečiu atveju – actio Pauliana sąlygos) nesuponuoja, kad nustatytos ir deliktinės atsakomybės sąlygos. Šios sąlygos turi būti ieškovo savarankiškai įrodinėjamos.
  6. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Aplinkybė, kad konkretaus kreditoriaus reikalavimas negalėjo būti patenkintas, nes pirmiau buvo patenkintas kito kreditoriaus reikalavimas, nelaikytina žala bendrovei, sudarančia pagrindą vadovo atsakomybei CK 2.87 straipsnio pagrindu kilti, nes bendrovė ir iki neteisėtų veiksmų atlikimo turėjo tokio pat dydžio kreditorinius įsipareigojimus, kaip ir po jų atlikimo, bendras jos įsipareigojimų dydis nekito. Kadangi atsiskaitymas su atsakove vyko pagal galiojančias paskolos sutartis (nors ir suteikiant nepagrįstą pirmenybę atsakovei kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė žalos fakto, kaip būtinosios atsakovo J. S. civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017).
  7. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria subsidiariai iš atsakovo J. S. ieškovės naudai buvo priteista 252 407,81 EUR suma, yra naikintina ir ieškovės reikalavimas atsakovui J. S. atmestinas.
Dėl bylos sustabdymo
  1. Apeliantės J. T. teigimu, ši byla negalėjo būti nagrinėjama ir turėjo būti stabdoma iki Vilniaus miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-991-1017/2016, kurioje yra pareikštas ieškovės civilinis ieškinys dėl 650 960,68 EUR nuostolių atlyginimo.
  2. Pagal CPK 163 straipsnio 4 punktą, teismas privalo sustabdyti bylą, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme.
  3. Į nagrinėjamą bylą pateiktas 2015 m. gruodžio 29 d. nutarimas pripažinti BUAB „Julidona“ civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01021-14, gavus BUAB „Julidona“ pareiškimą dėl 650 960,68 EUR žalos atlyginimo iš įtariamųjų A. T. ir J. S.. Taigi, baudžiamojoje byloje bus sprendžiama dėl UAB „Julidona“ atsakingų asmenų bendrovei galimai padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu šioje byloje išspręstas ne žalos atlyginimo klausimas, o, konstatavus actio Pauliana taikymo sąlygas, pripažinti negaliojančiais bendrovės sudaryti sandoriai dėl paskolos grąžinimo bei palūkanų sumokėjimo ir minėtų sandorių šalys (BUAB „Julidona“ ir J. T.), taikius restituciją, grąžintos į iki tol buvusią padėtį. Taigi, šioje byloje pareikštų turtinių reikalavimų nėra pagrindo laikyti tapačiais baudžiamojoje byloje pareikštiems reikalavimams CPK 163 straipsnio 4 punkto prasme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Iš dalies tenkinus atsakovo J. S. apeliacinį skundą, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos, visas bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš atsakovės J. T., kadangi reikalavimas atsakovo J. S. atžvilgiu atmetamas. Iš atsakovės J. T. papildomai priteisiama 1 109 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai bei 990 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovės BUAB „Julidona“ naudai.
  2. Iš atsakovės J. T. ieškovės BUAB „Julidona“ naudai taip pat priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių – 1 031 EUR.

10Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

11Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria teismas ieškovės BUAB „Julidona“ naudai iš atsakovo J. S. subsidiariai su atsakove J. T. priteisė 252 407,81 EUR, bei teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo J. S. buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės reikalavimą atsakovui J. S. atmesti.

12Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės J. T. priteistos bylinėjimosi išlaidos, papildomai priteisiant iš atsakovės J. T. 1 109 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai bei 990 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovės BUAB „Julidona“ naudai.

13Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

14Priteisti ieškovės BUAB „Julidona“ naudai iš atsakovės J. T. 1 031 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai