Byla 1A-672-175/2015
Dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 138 str. 1 d., 145 str. 2 d. ir nuteistas:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nuteistajam R. D., jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei, nuteistajam S. P., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajam E. V., jo atstovui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. P. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 138 str. 1 d., 145 str. 2 d. ir nuteistas:

3pagal BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams;

4pagal BK 145 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams.

5Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežčiausios 2 metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis švelnesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės – 6 mėnesiai ir paskirta subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

6Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalis 2015-01-05 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos laisvės apribojimo bausmės – 6 mėnesiai ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

7Taikant BK 75 str. (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1861 redakcija nuo 2012-07-21) paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant R. D. 1 metus (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) dalyvauti elgesio pataisos programoje; per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

8S. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams (BK 48 str. 2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija nuo 2005-07-01), įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 05.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

9Iš R. D. ir S. P. priteista solidariai nukentėjusiajam E. V. 2896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti, solidariai 641,41 Eur padarytos žalos už nukentėjusiojo gydymą ( - ) teritorinei ligonių kasai, solidariai 576,11 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiojo atstovavimo.

10Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

11R. D. ir S. P., nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. gegužės 30 d., apie 19.40 val., gyvenamojo namo, esančio adresu ( - ) , kieme, esant tarpusavio nesutarimams dėl nuosavybės teisių, tyčia sužalojo nukentėjusįjį E. V., o būtent: R. D. koja spiriant E. V., sėdinčiam ant suoliuko, į galvos sritį, nuo ko jis ant nugaros nukrito ant žalios vejos ir kojų keliais spaudžiant prie žemės jo krūtinę bei rankas, ne mažiau 10 kartų rankų kumščiais suduodant jam į galvos sritį, S. P. pribėgęs tyčia spyrė koja ne mažiau 5 kartus nukentėjusiajam E. V. į galvą, kūno viršutinę dalį, tuo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam E. V. kraujosruvą kairės akies viršutinio voko junginėje, poodines kraujosruvas kaktoje, dešinės akies vokuose, kairės akies vokų - skruosto srityje, dešiniame žaste, krūtinės ląstos dešinėje, odos nubrozdinimus viršutinės lūpos dešinėje, dešiniame žaste, abiejose alkūnėse, kairiame dilbyje, dešinėje čiurnoje, dešinėje pėdoje, plėštinę žaizdelę kairėje plaštakoje, kairio skruostikaulio kūno ir lanko lūžį, lengvą smegenų sukrėtimą, dėl kairio skruostikaulio kūno ir lanko lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta E. V. sveikata.

12Be to, R. D. nuteistas už tai, kad būdamas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime Nr. ( - ) dėl nesunkaus nukentėjusiojo E. V. sveikatos sutrikdymo, laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. liepos 13 d., sistemingai baugino nukentėjusįjį E. V. grasindamas jį sužaloti: 2012 m. liepos mėn. pradžioje, galimai 5 d., dienos metu, gyvenamojo namo, adresu ( - ), kieme, praeidamas pro E. V., jam žodžiais grasino, jog „žiūrėsiu kaip čia susiklostys, jeigu aš per jus pralaimėsiu teismą, tai čia negyvensi, išvešiu tave į mišką ir pakasiu miške pas šernus“, po to 2012 m. liepos 11 d., apie 15.30 val., būdamas gyvenamojo namo, adresu ( - ), laiptinėje grasino nukentėjusiajam E. V. ,,nori, kad pisčiau tau į galvą asile“, ,,nu va sudaužysiu tave kaip obuolį tuoj nu“, “tai tu, tai tu gausi nuo manęs į galvą, supranti”, “tu E., tu kaip obuolys, gavai, į slyvą nuo manęs, dar nori, gavai”, ,,nu tai aš tau pisau į galvą ir nu ir pisiu dar atgal, tau maža nachui“, ,,nori, kad atsistočiau, kad, kurva, kaip sudaužysiu kaip...“, ,,kurva, sudaužysiu kaip obuolį, blet“, po to 2012 m. liepos 13 d., apie 15.00 val., būdamas kieme, adresu ( - ), grasino E. V., stovėjusiam prie atidaryto svetainės kambario lango savo bute, esančiame ( - ), kad ,,tai pisiu aš tau į galvą nachui, asile“, ,,pisiu aš tau į galvą, asile“, ,,sudaužysiu aš tave, asile, blet“, ,,pyzdiec tau bus“.

13Apeliaciniame skunde S. P. prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal LR BK 138 str. panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

14Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje motyvuodamas S. P. kaltę nepagrįstai susiaurino įrodymų vertinimą, vertino tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, o kitus įrodymus tik perrašė ir jų nevertino. Skunde apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje konstatavo, kad parodymai yra nuoseklūs.

15Apeliantas nurodo, kad liudytojos N. D. parodymai nenuoseklūs. N. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neatitinka teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų. Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė, kad R. D. nukentėjusįjį laikė prispaudęs keliais ir mušė kumščiais, o posėdžio metu teigė, kad nugriuvusį nuo suolo nukentėjusįjį R. D. spardė kojomis. Taip pat skunde nurodoma, kad šios liudytojos parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams bei nukentėjusiojo versijai, kad buvo stipriai spirta koja į ranką, paneigia byloje duota specialistės išvada. Apelianto nuomone nenuoseklūs liudytojos parodymai ir dėl S. P. veiksmų. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad S. P. spyrė nukentėjusiajam 5 smūgius į galvos sritį, o teisminio nagrinėjimo metu paliudijo, kad S. P. iš karto pradėjo muštis, suplėšė rūbus, jis jį draskė kaip vanagas. Skunde nurodoma, kad tokie parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams. Teismas nevertino, kad S. P. negalėjo mušti ir draskyti rūbus pasilenkęs, kadangi specialisto išvadoje nurodyta, kad dešinio peties sąnario funkcijos likę tik 50 procentų. Taip pat apelianto teigimu, liudytoja nematė tariamo įvykio vietos.

16S. P. skunde nurodo, kad liudytojos A. S. parodymai taip pat nenuoseklūs. Teismas be jokio motyvo rėmėsi jos parodymais, kuriuose ji teigė, kad R. D. nugriuvusį nuo suolo nukentėjusįjį tuoj pat užgulė, mušė tik rankomis, o šis net neturėjo galimybių gintis. Apelianto teigimu teismas nevertino A. S. parodymų, kad R. D., atbėgus S. P., atsistojo ir jie abu spardė nukentėjusiajam galvą. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nevertino, kad liudytoja yra bloguose santykiuose su D. šeima. Minėtos liudytojos parodymai nesutampa su nukentėjusiojo parodymais dėl 19:30 val. telefono skambučių, bei nurodo, kad nukentėjusysis atėjo į pastatą nešinas rankoje botus. Taip pat A. S. nurodė, kad suolas nenuvirto, o nukentėjusysis nurodė, kad suolas nuvirto. Kad suolas nenuvirto patvirtina ir nukentėjusiojo sutuoktinės parodymai. Liudytoja parodė, kad E. V. nuvirto šonu, o pats nukentėjusysis tvirtina, kad jis virto aukštielninkas. Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojų parodymai ir fotonuotraukos patvirtina, kad nukentėjusysis negalėjo virsti aukštielninkas, kaip nustatė pirmos instancijos teismas. Be to, apeliantas skunde teigia, kad liudytoja A. S. nurodė, kad viduryje mušimo E. V. atsistojęs nebuvo, o pats nukentėjusysis nurodo, kad ištrūko ir buvo atsistojęs, bet R. D. jį vėl pargriovė.

17Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad teismas nevertino, kad nagrinėjant bylą nukentėjęs asmuo nedavė jokių nuoseklių parodymų, visų apklausų metu klydo, melavo, išsisukinėjo nuo tiesioginio atsakymo, negalėjo atsakyti nei kurioje suolo pusėje, sėdėjo, ar krito ant šono, ar aukštielninkas, nukrito į rožes ar ant žolės, buvo viduryje mušimo atsistojęs ar nebuvo, nežino suolas virto ar ne. Dėl nukentėjusiojo nesugebėjimo atsakyti į kontrolinius klausimus išvadą davė ir ekspertė S. B., kuri nurodė, kad aplinkybes prisiminti nukentėjusysis turėjo gebėti. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusysis slepia aplinkybę, kad jis pats provokavo R. D.. Apelianto nuomone, teismas nesigilino ir nepasisakė dėl motyvų, kurios aiškiai išreiškė nukentėjusysis, piktindamasis, kad jie (D.) jau kiek laiko po teismo nesikrausto, R. D. vaikšto tame rūsyje, šaiposi. S. P. nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino N. D. nuoseklių parodymų. Apelianto nuomone teismas nevertino tos aplinkybės, kad N. D. dvejus metus buvo daromas spaudimas neduoti parodymų, teismas šališkai N. D. parodymus laikė žinomai melagingais, priimdamas nutartį informuoti prokuratūrą.

18Skunde taip pat nurodoma, kad teismas tyrė tik S. P. kaltinančius įrodymus, netyrė jį teisinančių įrodymų. Nei viena liudytoja nepatvirtina, kad S. P. nukentėjusįjį tariamai spardydamas būtų griuvęs, kritęs, taip pat nėra duomenų, kad E. V. gindamasis sužalojo S. P. ir tuo remdamasis apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusiojo sužalojimai padaryti kitomis aplinkybėmis, t. y tomis, kurias apeliantas nurodė nuo pat įvykio pradžios. Be to, apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiojo nesąžiningumą įrodo didelių moralinių žalų reikalavimas, nesusijusių su S. P., jo polinkis išsigalvoti įvykio aplinkybes ir jas visaip interpretuoti. Skunde nurodoma, kad liudytojų parodymai iš esmės prieštaringi, nes jie negalėjo apibūdinti smulkesnių detalių.

19Be to, apeliantas skunde nurodo, kad teismas turėjo suabejoti ir nukentėjusiojo sutuoktinės G. V. parodymais, nes prie tariamų muštynių vietos G. V. nebuvo priėjusi. Iš G. V. parodymų akivaizdu, kad ji turėjo tikslą susidoroti su apelianto šeima. S. P. skunde nurodo, kad teismas turėjo vertinti prieš įvykį susiklosčiusius santykius.

20Dėl bendrininkavimo apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas nesilaikė BPK 301 str. nuostatų, išvadas dėl S. P. kaltės padarė remdamasis prielaidomis ir spėjimais. Nustačius tikrąją įvykio vietą, atsižvelgiant į S. P. sveikatą bei judėjimo galimybes, bendrininkavimo požymis ne tik kad būtų paneigtas, bet ir įvykio kilimo aplinkybės būtų nustatytos kitos. Apeliantas nurodo, kad jis yra ramaus, neimpulsyvaus būdo, tarpusavio nesutarimų su nukentėjusiuoju iki įvykio nebuvo, todėl motyvų mušti nukentėjusiojo neturėjo, o motyvą užpulti S. P. turėjo pats nukentėjusysis. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo sutaręs su liudytoju L. B., kad jis paliudys, kaip nukentėjusysis buvo sumuštas, nors jo net nebuvo namuose. S. P. skunde nurodo, kad teismas nevertino pateikto įvykio vietos plano, fotonuotraukų, kuriose matosi, kad suolas yra sodo tankmėje, iš trijų pusių apaugintas medžiais, nevertino nuotraukų, kuriose matosi vijokliais tankiai apželdinta dešinė lango pusė ir namo pusė bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kad vijokliai buvo apkarpyti bylai atsidūrus teisme. Geram matomumui trukdė ir užuolaidos, ir tinklelis nuo uodų. Apeliantas mano, kad įvykio matomumas yra svarbiausia, nustatant liudytojų parodymų patikimumą.

21Be to S. P. skunde nurodo, kad teismas atmetė prašymą apžiūrėti nukentėjusiojo marškinius, kurių apžiūra patvirtintų S. P. versiją, kad jis juos perplėšė bandydamas stotis nuo minkštasuolio. Apelianto teigimu, priešingai, nei reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, skundžiame nuosprendyje įrodymų analizė neatlikta, apsiribota tik jų išvardinimu.

22Apeliaciniame skunde R. D. prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti, dėl BK 145 str. numatytos veikos priimti išteisinamąjį nuosprendį, dėl BK 138 str. 1 d. nustatyti sąlygas ir taikyti BK 28 str., 59 str. l d. 2 p., 62 str. numatytus pagrindus. Teismui nutarus, jog nusikalstama veika padaryta, prašo mažinti bausmę bei civilinio ieškinio dydį.

23Apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė ar visai netyrė bylos aplinkybes dėl grasinimų ir darydamas išvadas rėmėsi netinkamu įrodymų šaltiniu, išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo nepagrįstos jokiais objektyviais ir leistinais įrodymais. Nuteistojo ir jo gynėjos prašymą daryti įrašo fonoskopinę ekspertizę teismas atmetė nemotyvuodamas. Apeliantas nurodo, kad net ir nustačius pokalbių įrašų autentiškumą, juose užfiksuoto balso priklausomumą, gautos išvados nesudarytų pakankamo pagrindo išvadai, kad tai yra sistemingas asmens bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Įrašas yra ne vientisas, su pertraukomis, kas rodo ištrintą informaciją. R. D. nurodo, kad teismas tik perrašė duomenis iš kaltinamojo akto ir neatsižvelgė, kad šis įrašas yra padarytas 2009 metais, kada jis gyveno nukentėjusiajam priklausančioje pusrūsio dalyje. Nurodo, kad ankstų 2009 m. rytą jis buvo išprovokuotas, užkluptas iš pasalų, lovoje nusikeikė, bet apelianto manymu tokie jo žodžiai vertintini kaip savotiška gynybinė reakcija netgi neatitinka nedidelio chuliganizmo sudėties. Iš esmės aprašytų požymių visuma galėtų būti ATPK 175 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis, tačiau ne nusikaltimo, numatyto BK 145 str. sudėtis.

24R. D. skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai vertino nuolatinio liudytojo L. B. parodymus. Byloje pateikta objektyvių dokumentinių įrodymų, paneigiančių kaltinimą dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, dėl kurių teismas nepasisakė ir jų nevertino - pateiktos fotonuotraukos, kaip nukentėjusysis tyčiojasi, rodo R. D. nepadorius gestus. Tai taip pat nebuvo vertinama ir analizuojama kaip visų įrodymų visetas, apibūdinantis R. D. ir E. V. tarpusavio santykius ir patvirtinantis tą aplinkybę, jog pats nukentėjęs savo veiksmais siekia sukelti konfliktą. Skunde pažymima, kad būtina skirti žmogaus terorizavimą buitine prasme ir žmogaus terorizavimą teisine (BK 145 str. 2 d.) prasme. Teismas nepateikė nei vieno argumento, kuris liudytų pasakytuose žodžiuose grasinimų tikrumą ir vykdymo realumą. Nuo šių pasakytų žodžių iki pateikimo prokurorui yra praėjęs gana ilgas - net 3 metų laikotarpis. Taip pat teismas nenurodė jokių tokio veiksmo padarymo aplinkybių, vietoj motyvų užrašydamas „2009 m." tiksliau ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, tiksliau nenustatytoje vietoje. Apelianto nuomone tokie abstraktūs pamąstymai teismo apkaltinamajame nuosprendyje netoleruotini.

25Be to, apeliantas nurodo, kad tarp jo ir nukentėjusiojo susiklostę priešiški santykiai nulemti turtinių nesutarimų ir apelianto negalios, dėl to besąlygiškai tikėti nukentėjusiuoju nėra pagrindo. Netinkamas įrodymų vertinimas sudarė sąlygas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, prieštaraujantį objektyviems įrodymams. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas prašo 2015-05-11 nuosprendį, kuriuo apkaltintas LR BK 145 str. 2 d. nustatytos nusikalstamos veikos padarymu, panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

26Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 1 d. R. D. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje perrašė liudytojos N. D. tik ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir be pagrindo juos įvertino kaip nuoseklius, neatsižvelgė, jog šie parodymai prieštarauja bylos duomenims, užfiksuotiems apklausos protokole baudžiamąją bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Du kartus apklausta ikiteisminiame tyrime minėta liudytoja teigė, kad R. D. nugriuvusį nuo suolo nukentėjusįjį laikė prispaudęs keliais ir mušė kumščiais. Tačiau teisiamojo posėdžio metu pakeitė parodymus teigdama, kad nugriuvusį nuo suolo nukentėjusįjį R. D. spardė kojomis. Skunde nurodoma, kad liudytojos parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams. Nukentėjusio versiją, kad buvo stipriai spirta koja į ranką, paneigia specialistės S. B. išvada, nes joje nėra nukentėjusiajam konstatuota sužalojimų dešinės rankos, plaštakos, dešinės ausies srityje, netgi nukentėjusysis nesiskundė skausmu.

27Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nevertino kitos liudytojos - A. S. parodymų nenuoseklumo. Teismas be jokio aiškaus motyvo rėmėsi tik parodymais, kuriuose ji teigė, kad R. D. nugriuvusį nuo suolo nukentėjusįjį tuoj pat užgulė, mušė tik rankomis, o šis net neturėjo galimybių gintis. Tačiau byloje yra kiti A. S. parodymai apie tą patį įvykį, kurių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Jos parodymai prieštarauja ir nukentėjusio parodymams, kuris teigia, kad jo R. D. nespardė, o iki pat mušimo pabaigos buvo laikomas R. D., kad neištrūktų. Taip pat nurodoma, kad teismas nevertino, kad liudytoja A. S. yra bloguose santykiuose su D. šeima, todėl besąlygiškai tikėti jos parodymais nebuvo pagrindo. Kad ši liudytoja nematė įvykio, rodo ir ta aplinkybė, kad ji nežino detalių, kurias gali žinoti tik matęs įvykį žmogus. Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojos parodymai nesutampa su nukentėjusiojo parodymais dėl telefono skambučių, bei nurodo, kad nukentėjusysis atėjo į pastatą nešinas rankoje botus. Taip pat A. S. nurodė, kad suolas nenuvirto, o nukentėjusysis nurodė, kad suolas nuvirto. Nukentėjusio parodymai prieštarauja ne tik A. S. parodymams, bet ir jo sutuoktinės G. V. parodymams, kuri netgi paaiškino, kodėl suolas negalėjo kristi. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą nustatyti įvykio vietą ir išvažiuojamojo teismo posėdžio metu apžiūrėti natūroje, ar toks įvykis toje vietoje iš viso galėjo vykti. Be to, apeliantas skunde teigia, kad liudytoja A. S. nurodė, jog viduryje mušimo E. V. atsistojęs nebuvo, o pats nukentėjusysis nurodo, kad ištrūko ir buvo atsistojęs, bet R. D. jį vėl pargriovė.

28Be to, R. D. skunde nurodo, kad teismas nevertino ir nepašalino ne tik prieštaravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiojo, bet ir nuosekliais pripažino nukentėjusiojo parodymus, kurie nuo pirmųjų apklausų nuolat kito. Teismas nevertino, jog nukentėjęs asmuo visų apklausų metu klydo, melavo, išsisukinėjo nuo tiesioginio atsakymo į klausimus, negalėjo atsakyti nei kurioje suolo pusėje sėdėjo, nei krito ant šono ar aukštielninkas, nukrito į rožes ar ant žolės, buvo viduryje mušimo atsistojęs ar ne, nežino suolas virto ar ne. Nukentėjusysis nesugebėjo atsakyti į kontrolinius klausimus ir iš tokių parodymų akivaizdu, kad nukentėjęs nurodė visai ne tikrąsias įvykio aplinkybes, o jas iškreipė norėdamas nuslėpti savo paties įvykdytą nusikaltimą, kas itin sutrukdė nustatyti tiesą šioje baudžiamojoje byloje. Skunde apeliantas teigia, kad nukentėjusysis slepia aplinkybę, kad iki S. P. užpuolimo, jau jis pats provokavo apeliantą. Teismas nesigilino ir nepasisakė dėl motyvų, kuriuos aiškiai išreiškė nukentėjusysis, piktindamasis, kad jie jau kiek laiko po teismo nesikrausto, R. D. vaikšto tame rūsyje, šaiposi.

29Skunde taip pat nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismas objektyviai netyrė S. P. medicininių dokumentų, specialisto išvados dėl jo sužalojimo, gynybos liudytojų parodymų, kas įtakojo pirmosios instancijos teismui priimant neteisėtą nuosprendį. Nei viena liudytoja nepatvirtina, kad S. P. nukentėjusįjį tariamai spardydamas, būtų griuvęs, kritęs, taip pat nėra duomenų, kad E. V. gindamasis sužalojo S. P., kas leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog nukentėjusiajam sužalojimai padaryti kitomis aplinkybėmis. Panašiai kaip ir S. P., apeliantas R. D. nurodo, kad nukentėjusiojo nesąžiningumą įrodo įvairių didelių moralinių žalų reikalavimas, kurios visai nesusiję su apeliantu. R. D. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino liudytojos N. D. parodymų, kuriai 2 metus buvo daromas spaudimas neduoti parodymų. Pirmos instancijos teismas buvo šališkas, priimdamas nutartį informuoti prokuratūrą dėl liudytojos N. D. parodymų, įvertindamas juos kaip žinomai melagingus, nors jie buvo nuoseklūs, logiški ir paremti dokumentais įrodymai.

30Apeliantas skunde teigia, kad teismas nevertino, kad nukentėjusysis akivaizdžiai buvo susitaręs dar su vienu liudytoju L. B., kad šis paliudys, jog matė pro langą kaip jis buvo sumuštas, nors tuo metu jo nebuvo namuose. R. D. nurodo, kad teismas nevertino pateikto įvykio vietos plano, fotonuotraukų, kuriose matosi, kad suolas yra sodo tankmėje, iš trijų pusių apaugintas medžiais, nevertino nuotraukų, kuriose matosi gausiai apželdinta dešinė lango ir namo pusė iš konstatuotų antstolio faktinių aplinkybių, kad tik bylai atsidūrus teisme, vijokliai buvo išpjauti nuo lango, o paliktos šaknys ir virš lango esančios vijoklių liekanų dalys akivaizdžiai liudija įvykio metu langą buvus apželdintą, kas apsunkina ar padaro negalimą matomumą iš kambario. Tą patvirtino ir pats nukentėjusysis. Matomumui trukdė ir užuolaidos ir tinklelis nuo uodų. Apeliantas mano, kad įvykio matomumas yra svarbiausia, nustatant liudytojų parodymų patikimumą.

31Apeliantas skunde nurodo, kad teismas atmetė prašymą apžiūrėti nukentėjusio marškinius. Jų apžiūra taip pat patvirtintų S. P. versiją, kad jis juos perplėšė bandydamas stotis nuo minkštasuolio.

32Dėl bendrininkavimo R. D. skunde nurodo, kad nenustatyta jokių objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 301 str. nuostatų ir nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis. Nustačius tikrąją įvykio vietą, atsižvelgiant į S. P. sveikatos stovį bei judėjimo galimybes, bendrininkavimo požymis ne tik kad būtų paneigtas, tačiau įvykio kilimo aplinkybės būtų nustatytos kitos.

33Dėl civilinio ieškinio apeliantas nurodo, kad teismas, tenkindamas pilnai nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, buvo šališkas neatsižvelgdamas ne tik, kad jis žalą padarė gindamas savo patėvį nuo realaus užpuolimo, bet ir neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, į tai, jog jis yra tik 30 proc. darbingas, gauna 126 eurų pensiją, turintis sunkią psichinę negalią, neturi darbinių pajamų, nuosavo turto, pastoviai gydosi, guli psichiatrinėse ligoninėse, yra socialiai pažeidžiamas žmogus. Nurodo, kad visai kitokia nukentėjusio turtinė padėtis, kuris ne tik pats provokavo muštynes prie suolo, bet ir sukėlė muštynes priestate užpuldamas be jokio pagrindo S. P.. R. D. nurodo, kad ieškinio tenkinimas visa apimtimi pažeidžia proporcingumo ir protingumo kriterijus. Be to, priteista atlyginti 10000 Lt neturtinė žala prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai. Nepateikta jokių įrodymų, kad dėl šio įvykio nukentėjusiajam būtų atsiradę kokių nors ilgalaikių ar nepataisomų pasekmių. Be to, apeliantas pažymi, jog nusikalstamos veikos nepadarė, byloje nėra jokiu rašytinių įrodymų apie nukentėjusiajam kilusius neigiamus padarinius, todėl nukentėjusiajam priteistas civilinis ieškinys turėtų būti mažinamas ar, pripažinus būtinosios ginties sąlygų egzistavimą – netenkinamas.

34Nukentėjusysis E. V. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo skundus atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo nuosprendį. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas tinkamai kvalifikavo S. P. ir R. D. nusikalstamas veikas ir priėmė teisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų G. V., A. N. D., A. S., A. B., L. B., V. K. ir jo paties parodymais. E. V. nurodo, kad fotonuotraukos neturi jokios įrodomosios reikšmės, todėl teismas pagrįstai jomis nesirėmė. Nukentėjusiojo nuomone, neturtinė žala priteista atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus ir teismų praktiką.

35Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašė skundus atmesti.

36Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo R. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2015-05-11 nuosprendis keičiamas.

37Apeliaciniuose skunduose ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su teismo išvadomis dėl S. P. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. ir R. D. kaltės padarius BK 138 str. 1 d., 145 str. 2 d. nurodytas nusikalstamas veikas. Iš esmės nuteistųjų apeliaciniai skundai yra paremti byloje surinktų įrodymų vertinimu, nesutampančiu su vertinimu, kurį atliko pirmosios instancijos teismas.

38Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą teismas turi padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Byloje surinktų įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, todėl proceso dalyvių nuomonės, pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomi, kadangi teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi tik įstatymais ir savo vidiniu įsitikinimu.

39Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d.

40Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., pripažinti kaltais ir nuteisti S. P. ir R. D.. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų skundų argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bendrųjų įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų nepažeidė, nuosprendyje detaliai aprašė ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nurodė, kuriais įrodymais grindžia išvadas dėl S. P. ir R. D. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir nepateikė detalios teismo posėdyje ištirtų įrodymų lyginamosios analizės, įrodymų vertinimo pagrindu padarytos išvados yra teisingos, pagrįstos ir atitinka baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Dėl to šis nuosprendžio trūkumas nelaikytinas esminiu, dėl kurio nuosprendis turėtų būti panaikintas, kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, keliamų nuosprendžio turiniui. Kolegijos įsitikinimu, tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus procesinių pažeidimų padaryta nebuvo, dėl to teismo išvados dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos ir nuteistųjų kaltės padarius šią veiką, laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis.

41Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, ištyrė ir įvertino visus, tiek S. P. ir R. D. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus. Iš teismo posėdžių protokolų, nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas išklausė abu kaltinamuosius, nukentėjusįjį E. V., apklausė tiek R. D. ir S. P., tiek nukentėjusiojo E. V. naudai liudijusius asmenis: G. V., N. D., A. S., A. B., A. N. D., L. B., apklausė tyrėją V. K., į įvykio vietą Greitosios medicinos pagalbos automobiliu vykusią gydytoją I. S., ištyrė rašytinius įrodymus – specialisto išvadą dėl E. V. padarytų sužalojimų, VšĮ ( - ) miesto GMP greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, iš kurios matyti, kad kaimynė kvietė GMP sumuštam E. V., įvykio registracijos duomenis, iš kurių matyti, kad informacija apie įvykį policijoje registruota pagal LSMUL priėmimo skyriaus gydytojos pranešimą, įvykio vietos apžiūros ir daiktų, dokumentų pateikimo protokolus, kitus rašytinius įrodymus. Paminėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė betarpiškai, dėl kiekvieno iš įrodymų proceso dalyviai turėjo galimybę pasisakyti, pateikti savo nuomonę dėl jų įrodomosios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs visų proceso dalyvių paaiškinimus, ištyręs rašytinius įrodymus, juos vertino ne atsietai, o visumoje, kaip to reikalauja įstatymas. Kaip minėta, įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apeliantų subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

42Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad nukentėjusiojo E. V., liudytojų N. D., A. S., G. V. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje, todėl pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs prieštaravimų, jais neturėjo vadovautis, tačiau sutikti su tuo nėra pagrindo. Apeliantų subjektyvus nukentėjusiojo, liudytojų parodymų vertinimas nėra juridinis pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtų asmenų parodymus laikė įrodymų šaltiniu ir jais grindė savo išvadas dėl S. P. ir R. D. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Analizuojant minėtų asmenų parodymus matyti, kad iš tikrųjų dėl tam tikrų aplinkybių jų parodymai skirtingu proceso metu kiek skyrėsi, tačiau tokie neatitikimai buvo neesminiai, dėl to teismas neturėjo pagrindo jų parodymų nelaikyti įrodymais ir jais nesivadovauti. Dėl esminių aplinkybių, t. y. dėl to, kad nukentėjusįjį E. V., sėdintį ant suoliuko kieme, sumušė R. D. ir S. P., dėl sumušimo pobūdžio – buvo mušamas rankomis, spardomas, dėl aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo nugriuvęs ant žemės ir abiejų kaltinamųjų mušamas, minėti asmenys buvo nuoseklūs ir, įvertinus tai, kokiomis aplinkybėmis jie matė daromą nusikaltimą, davė pakankamai išsamius, logiškus ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. B. patvirtino, kad pas ją atbėgo G. V., E. V.. E. V. buvo šoke, sakė, kad jį mušė abu – N. (D.) vyras ir sūnus, suprato, kad E. lūžęs žandikaulis, iškvietė greitąją. Liudytojas L. B. paaiškino, kad nors pats įvykio ir nematė, tačiau vakare matė prie namo sumuštą nukentėjusįjį, jo kelnės buvo suplėšytos, deformuotas veidas, buvo atvykusi greitoji. Vėliau ligoninėje nukentėjusysis pasakojo, kad pirmas jam spyrė R. D., po to priėjo S. P., abu mušė. Kad nukentėjusysis buvo sumuštas baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis patvirtina ir GMP automobiliu į įvykio vietą atvykusi gydytoja I. S., tai pat ir specialisto išvada Nr. ( - ) kurioje nustatyti nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai, sužalojimų padarymo pobūdis, galimas sužalojimų padarymo laikas, atitinkantis nusikalstamos veikos laiką.

43Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai neatitinka nukentėjusiojo parodymų dėl to, kokie smurtinio pobūdžio veiksmai prieš jį buvo atlikti – konkrečiai dėl spyrio į ranką, sutikti su tuo nėra pagrindo, kadangi iš specialisto išvados matyti, jog be kitų kūno sužalojimų, nukentėjusiajam konstatuoti ir dešinės rankos žasto sužalojimai, kurie galėjo atsirasti tiek nugriuvus, tiek šią sritį paveikiant kietu buku daiktu (smogiant kumščiu, spiriant koja).

44Nepagrįstai skunduose kritikuojami nukentėjusiojo parodymai teigiant, kad nukentėjusysis vengė duoti parodymus, buvo nenuoseklus, davė prieštaringus parodymus, tyčia neatsiminė įvykio aplinkybių. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, papasakojo tas aplinkybes, kurias tiksliai atsiminė, nurodė, kurių su nusikaltimu susijusių aplinkybių tiksliai neatsimena ir dėl to negali tiksliai atsakyti į užduodamus klausimus. Įvertinus tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta pakankamai seniai – 2011-05-30, taip pat įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį – prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis smurtas, logiška manyti, kad dėl praėjusio laiko tarpo nuo nusikalstamos veikos padarymo iki bylos nagrinėjimo teisme kai kurių nusikaltimo detalių nukentėjusysis neatsiminė ar atsiminė netiksliai. Tokia išvada darytina ir vertinant aukščiau paminėtų liudytojų parodymus, kuriuose per visą proceso eigą atsirado tam tikri neesminiai neatitikimai, neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl S. P. ir R. D. baudžiamosios atsakomybės.

45Skunduose keliama versija, kad per medžius ir krūmus name buvę asmenys negalėjo matyti, kas vyksta prie suoliuko, nepatvirtinta jokiais objektyviais bylos duomenimis, be to, ją paneigia jau aptarti liudytojų N. D., A. S., G. V. parodymai, kuriuos teismas pagrįstai laikė patikimu įrodymų šaltiniu ir jais vadovavosi. Pažymima, kad jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo keliama versija, kad pro langą nebuvo galima matyti, kas vyko, buvo prašoma vykti į įvykio vietą, tokio pobūdžio prašymas buvo svarstomas, buvo išklausyta proceso dalyvių nuomonė ir prašymas motyvuotai atmestas nurodant, kad vykti į įvykio vietą praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui netikslinga. Be to, byloje esančios foto nuotraukos aiškiai rodo, kad pro langą suoliukas, ant kurio sėdėjo nukentėjusysis ir buvo sumuštas, buvo matomas aiškiai (t. 1, b. l. 106, 107).

46Nesutinkama su apeliaciniuose skunduose reiškiama nuomone, kad S. P. iš viso negalėjo atlikti jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį, kadangi to neleidžia jo sveikatos būklė. Baudžiamojoje byloje jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų matyti, kad nuteistojo S. P. sveikatos būklė yra tokia, kad jis negali atlikti jokių fizinio pobūdžio veiksmų (įspirti, suduoti ranka ir pan.), nėra. Tokių duomenų skunduose nenurodė ir apeliantai. Nors byloje ir yra duomenys, patvirtinantys, kad S. P. yra konstatuota dešinio sąnario deformuojanti osteoartrozė, periartritas, stuburo juosmeninės srities ir kryžmeninės srities osteochondrozė, spondiliozė, anterolistezė, stuburo kalinės dalies VII slankstelio osteochondrozė, dešinio klubo koksartrozė, tai nepaneigia aukščiau aptartais įrodymais nustatyto fakto, kad S. P. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, kadangi, kaip jau minėta, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teiginį, jog tokių veiksmų S. P. dėl savo sveikatos būklės atlikti negalėjo, byloje nėra.

47Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad teismas nevertino itin nuoseklių liudytojos R. D. parodymų, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad liudytojos R. D. parodymus teismas įvertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir pagrįstai pripažino, kad R. D. parodymai negali būti laikomi objektyviu ir patikimu įrodymų šaltiniu, paneigiančiu S. P. ir R. D. kaltę. Teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad liudytojos R. D. parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, dėl to juos vertino kai siekį padėtį artimiems žmonėms išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors giminystės ar draugystės faktas neturi būti laikomas absoliučiu pagrindu parodymus vertinti kaip neobjektyvius, tačiau nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas R. D. parodymus, atsižvelgė ne tik į tai, kad ją su nuteistaisiais sieja giminystės ryšiai, tačiau, kaip minėta, įvertino ir tai, kad minėtos liudytojos parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja kitiems įrodymams, kurių objektyvumui teismas neturėjo pagrindo abejoti. Vertinant R. D. parodymus atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. D. parodymai, priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, negali būti vertinami kaip nuoseklūs ir viso proceso metu nekintantys, į ką atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Tyrimo pradžioje R. D. tvirtino, kad konfliktas, kurio metu būtent nukentėjusysis užsipuolė jos vyrą S. P. ir jį sužalojo, vyko namo viduje, tik vėliau buvo iškelta versija, kad apsižodžiavimas ir apsistumdymas tarp nukentėjusiojo ir jos sūnaus R. D. iš pradžių vyko kieme prie suoliuko ir tik po to nukentėjusysis užsipuolė S. P. ir jį sužalojo. Tokį liudytojos faktinių įvykio aplinkybių pakeitimą teismas pagrįstai įvertino kaip jos siekį padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės ir dėl to jos parodymais, kaip įrodymų šaltiniu, nesirėmė.

48Nepagrįstai apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nenustatyta jokių bendrininkavimo požymių. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas turi konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, skundų argumentai, jog nuteistųjų nusikalstama veika negali būti vertinama, kaip padaryta bendrininkų grupėje, atmetami, kaip nepagrįsti. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį pirmas mušti pradėjo nuteistasis R. D., po kurio laiko prie jo prisijungė ir nuteistasis S. P. ir jie kartu tęsė nusikalstamus veiksmus. Nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą naudojo abu nuteistieji, o ta aplinkybė, kad S. P. prisijungė prie jau daromos nusikalstamos veikos, nepašalina teismo nustatyto bendrininkavimo požymio.

49Negalima sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys dėl S. P. nustatytų sužalojimų paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų pateiktą įvykio versiją ir patvirtina, kad būtent S. P. buvo užpultas ir sumuštas nukentėjusiojo. S. P. teigė, kad tai jis buvo sumuštas nukentėjusiojo E. V. ir tai, pasak jo, patvirtina specialisto išvada, kurią jis pateikė ikiteisminio tyrimo metu. Specialisto išvadoje Nr. ( - ) iš tikrųjų S. P. yra nustatyti kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės ausies kaušelyje-kairiame žande-kairiame smilkinyje ir dvi paviršinės kastinės žaizdos kairės ausies kaušelyje užpakaliniame paviršiuje. Taip pat konstatuotos poodinės kraujosruvos pakaušyje, krūtinėje, dešinėje kojoje, odos nubrozdinimas dešinėje kojoje. Tačiau minėta išvada neįrodo, kad S. P. buvo sumuštas būtent E. V. ir, kad buvo sumuštas jo nurodytomis aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys, kad tarp minėtos specialisto išvados, S. P. parodymų ir į įvykio vietą vykusios medikės I. S. parodymų yra esminiai prieštaravimai. S. P. teigė, kad E. V. jam ne vieną kartą smogė į galvą guminiais batais, įkando į ausies viršutinę dalį, smūgiavo ranka į kairį šoną, jam labai skaudėjo, nuo smūgių liko mėlynės. Tačiau apklausta liudytoja I. S., kurios suinteresuotumas šioje byloje nenustatytas, nei su vienu iš proceso dalyvių ji nesusijusi, nurodė, kad S. P. jai sakė, kad jam įkando į ausį, tačiau jį apžiūrėjus objektyviai jokių įkandimo žymų nesimatė, ausis buvo tik kiek paraudusi. Be to, S. P. jai daugiau niekuo nesiskundė ir jį apžiūrėjus jokių akivaizdžių išorinių sužalojimų, įkandimo žymių nesimatė, net nieko rišti jam nereikėjo. Taigi, minėtos liudytojos parodymai iš esmės paneigia S. P. nurodytas įvykio aplinkybes, kas leidžia manyti, jog S. P. pasakojo netiesą, siekdamas išvengti atsakomybės už savo paties veiksmus. Tokią išvadą suponuoja ir tai, kad analizuojant specialisto išvadą dėl S. P. padarytų sužalojimų, joje nenurodyta jokių objektyvių medicininių duomenų, jog S. P. buvo įkasta į ausį žmogaus dantimis, kad būtų objektyviai nustatytos kraujosruvos krūtinėje, ar būtų nustatytos smaugimo žymės. Kitą dieną po įvykio apžiūrėjusi S. P. specialistė L. K. neaprašė jokių sužalojimų jo krūtinėje, be to, S. P. tokiais sužalojimais jai nesiskundė, nors savo parodymuose jis teigė, kad buvo nukentėjusiojo ir smaugiamas, jam buvo suduota į krūtinę. S. P. versiją, kad jis buvo sumuštas nukentėjusiojo, vertinti kritiškai, kaip jo gynybinę poziciją leidžia ir paties S. P. parodymų apie tariamai E. V. jo atžvilgiu atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus, taip pat ir R. D. atliktus veiksmus, nenuoseklumas. Analizuojant S. P. parodymus, duotus skirtingu proceso metu, matyti, kad jo parodymai dėl jam, neva, E. V. padarytų sužalojimų, keitėsi priklausomai nuo tyrimo eigos ir nustatytų aplinkybių, susijusių su pačiam nukentėjusiajam E. V. konstatuotais kūno sužalojimais. Dėl, neva, nukentėjusiojo E. V. smurtinių veiksmų S. P. atžvilgiu iš esmės skiriasi ir R. D. parodymai, duoti skirtingų apklausų metu. Kritiškai vertinti S. P. ir R. D. parodymus leidžia ir jau anksčiau paminėta aplinkybė, kad tik 2012-03-09 R. D. įteikus pranešimą apie įtarimą padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, buvo nurodytos naujos aplinkybės apie konfliktą tarp R. D. ir nukentėjusiojo, nors apie šias aplinkybes ankstesnių apklausų metu nei S. P., nei R. D., nei liudytoja N. D. neminėjo. Įvertinus paminėta, nuteistajam S. P. specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai vienareikšmiškai nepatvirtina fakto, kad sužalojimai buvo padaryti S. P. nurodytu laiku ir aplinkybėmis jam ginantis nuo nukentėjusiojo, kadangi byloje daugiau jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad S. P. buvo užpultas ir mušamas nukentėjusiojo E. V., byloje nėra.

50Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. P. ir R. D. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra motyvuotos, pagrįstos visapusišku byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, susijusios su subjektyviu byloje surinktų įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti.

51Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d.

52Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos pripažintas kaltu ir nuteistas R. D.. Apeliaciniame skunde R. D. nurodo nesutinkantis su teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, mano, kad byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis terorizavo nukentėjusįjį, byloje nėra, dėl to jis nuteistas nepagrįstai.

53Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl R. D. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo.

54Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. Analizuojant komentuojamo straipsnio dispozicijos turinį matyti, kad joje yra įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Jos neabejotinai formuojamos kaip alternatyvios, todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014). Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt.). Šių duomenų kontekste svarbu paminėti, kad BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Sistemingu asmens bauginimu laikytinas pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Be to, sistemingas bauginimas visuomet bus nukreiptas į konkretų asmenį (konkrečius asmenis), siekiant jam (jiems) sukelti psichologinį diskomfortą.

55Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.

56Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti vienareikšmišką išvadą, kad buvo padaryta nuskalstama veika, numatyta BK 145 str. 2 d., baudžiamojoje byloje nėra surinkta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamasis R. D. sistemingai baugino nukentėjusįjį E. V., naudodamas psichinę prievartą, grasindamas jį sužaloti, todėl jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 str. 2 d. Tačiau iš nuosprendžio motyvų nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad R. D. padarė BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių turinčią veiką. Nuosprendyje teismas nurodė, kad R. D. dėl šio nusikaltimo neprisipažino, tačiau nuosprendyje R. D. paaiškinimai dėl šio nusikaltimo nėra išdėstyti, taip pat nėra aptarti įrodymai, kurie, pasak teismo, pagrindžia išvadas dėl R. D. kaltės padarius šią veiką. Teismas, žinant aplinkybes, kad tarp šalių buvo susiklostę konfliktiški santykiai, neanalizavo ir nevertino, ar R. D. išsakyti žodžiai buvo realus grasinimas BK 145 str. prasme ir kaip tokius žodžius suprato nukentėjusysis, kokį poveikį tokie žodžiai turėjo jo psichikai.

57R. D. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažino, kad sistemingai baugino nukentėjusįjį naudodamas psichinę prievartą, grasindamas jį nužudyti, kad siekė, jog nukentėjusysis iš tikrųjų bijotų. Apklausiamas teismo posėdyje R. D. paaiškino, kad nukentėjusieji darė balso įrašus ne vieną kartą, kas mėnesį vyko provokacijos, nukentėjusysis ir jo žmona net neslėpė, kad daro įrašus. Daug kartų taip buvo, kad jie ateina ir provokuoja, paskui kiša įrašą. Nukentėjusysis ir jo žmona žino, kad jis yra neįgalus, tiek metų iš jo tyčiojasi (t. 5, b. l. 25). Teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis E. V. nurodė, kad R. D. grasindavo dažnai, kad užmuš, vadino keiksmažodžiais. Praėjus metams po įvykio, t. y. po to, kai buvo sumuštas, manė, kad grasinimai yra realūs, bijojo, kad nebūtų dar baisiau (t. 4 b. l. 87, 88, 131). Teismo posėdyje apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė G. V. nurodė, kad girdėjo, kaip jos vyras pasakojo, jog R. D. sakė, kad pakas jį pas šernus, grasino sumušti kaip obuolį (t. 4, b. l. 140). Vertinant šių asmenų parodymus daryti vienareikšmišką išvadą, kad nukentėjusysis G. V. tam tikrus R. D. pasisakymus vertino kaip realius grasinimus, kurie gali būti realiai įvykdyti, negalima. Kitų asmenų, kurie būtų girdėję R. D. išsakytus grasinimus nukentėjusiajam, ar kuriems nukentėjusysis būtų pasakojęs, kad R. D. jį sistemingai baugina grasindamas nužudyti, byloje nėra. Nukentėjusiojo sutuoktinė G. V., nors ir nurodydama, kad girdėjusi vyrą kalbant apie R. D. išsakytus grasinimus, nepatvirtino, kad dėl to jos vyras E. V. būtų labai išgyvenęs, jautęs nerimą, įtampą, kad R. D. pasisakymus būtų vertinęs, kaip realius.

58Iš nuosprendžio turinio galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrindiniu įrodymų šaltiniu dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos laikė pokalbių tarp R. D. ir G. V. įrašus, padarytus nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonu (t. 1, b. l. 159-162). Tačiau analizuojant minėtus pokalbių įrašus matyti, kad nuosprendyje, taip pat ir kaltinamajame akte įrašytos R. D. išsakytos frazės, kurios teismo buvo įvertintos, kaip žmogaus terorizavimas, yra išimtos iš tarp minėtų asmenų vykusių pokalbių, kuriuos telefonu įrašė nukentėjusysis, konteksto. Įvertinus tai, kad tarp S. P., N. D., R. D. šeimos bei nukentėjusiojo E. V. ir jo žmonos buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, kuri buvo užsitęsusi ilgą laiką, šie asmenys pykosi nuolatos, nesutarimai buvo sprendžiami ir teisminiu keliu, R. D. išsakytas frazes vienareikšmiškai vertinti kaip sistemingą nukentėjusiojo terorizavimą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neanalizavo, kokiame kontekste tokio pobūdžio frazės buvo išsakytos, taip pat nenurodė, kuo remdamasis daro išvadą, kad R. D. pasisakymus nukentėjusysis iš tikrųjų suvokė kaip realius ir buvo įsitikinęs, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti. Baudžiamojoje byloje objektyvių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti realiai ir to bijojo, nėra surinkta. Nors R. D. pasakyti žodžiai formaliai galėtų būti vertinami pagal BK 145 str. 2 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino, kiek rimti buvo tokie grasinimai ir ar apeliantas rengėsi, ar realiai galėjo juos įgyvendinti, ar tai buvo momentiniai posakiai, pasakyti dėl besitęsiančiu konfliktų. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis buvo persekiojamas, kad jam buvo skambinėjama, paliekami kokie kiti simboliniai ženklai, kurių tikslas būtų įbauginti asmenį.

59Aukštesnysis teismas sutinka, kad R. D. išsakytos frazės nėra pateisinamos, tačiau, įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, tarp bylos šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių pobūdį, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos tokio pobūdžio frazės, turinį, vertinti tokius R. D. pasisakymus, kaip realius, sudarančius pakankamą pagrindą nukentėjusiajam bijoti, kad jie gali būti realiai įvykdyti, nėra pagrindo, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad R. D. veiksmai – grasinančio turinio pasisakymai – atitinka BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

60Pažymėtina, kad BK 145 str. 2 d. numato tik vienos rūšies laisvės atėmimo bausmę, kurios maksimalus terminas siekia ketverius metus. Nors už apysunkius nusikaltimus įstatymų leidėjas paprastai numato kelių rūšių bausmes, už šį nusikaltimą numatyta tik viena laisvės atėmimo bausmė. Taigi, įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankami rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai. Baudžiamoji teisė, kaip ultima ratio, negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi. Tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti tarp kaimynų kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Be to, teismai nagrinėdami baudžiamąsias bylas, turi laikytis ir in dubio pro reo principo reikalavimų. Paminėtų reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl R. D. kaltės padarius BK 145 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Įvertinus byloje esančius duomenis, apibūdinančius R. D. asmenybę, pokalbių įrašų turinį ir santykių tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo šeimos konfliktinį pobūdį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis R. D. sistemingai baugino nukentėjusįjį E. V..

61Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d., 305 str. straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį - teismas nepagrįstai pripažino R. D. kaltu pagal BK 145 str. 2 d. sistemingai bauginus nukentėjusįjį E. V., todėl apkaltinamasis nuosprendis dėl R. D. pripažinimo kaltu pagal BK 145 str. 2 d. naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo R. D. dėl šio nusikaltimo išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 str. 2 d. nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

62Dėl BK 28 str., 59 str. 1 d. 2 p., 62 str. nuostatų taikymo.

63Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos prašo taikyti BK 28 str., 59 str. 1 d. 2 p., 62 str. nuostatas.

64BK 28 str. numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal šio straipsnio 2 d. asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šioje byloje konstatuoti, kad R. D. BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, kas šalintų jo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo. Byloje kelta versija, kad R. D. tik gynė E. V. mušamą S. P., paneigta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir įvertintais įrodymais, o jokių kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti būtinosios ginties buvimą, byloje nėra, jų skunde nenurodė ir nuteistasis.

65Apeliantas prašo nustatyti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.). Iš R. D. paaiškinimų viso proceso metu matyti, kad, R. D. savo kaltę dėl BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo pripažino tik iš dalies, t. y., neneigė, kad galėjo sužaloti nukentėjusįjį, tačiau iškėlė versiją, kad nukentėjusįjį sužalojo gindamas S. P.. Kaip jau minėta, ši versija yra paneigta byloje surinktais įrodymais. Tokia nuteistojo pozicija suponuoja išvadą, kad nuteistasis savo poelgio kritiškai nevertina, neišgyvena dėl atliktų veiksmų, o priešingai, savo veiksmus pateisina. Įvertinus tai, tenkinti nuteistojo prašymą dėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo nėra pagrindo.

66Kolegija nepagrįstu laiko ir nuteistojo R. D. prašymą taikyti BK 62 str. nuostatas, reglamentuojančias švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą.

67Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.).

68Pirmosios instancijos teismas R. D. už nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., skyrė mažesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmę 1 metams, kurią subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi. Taip pat R. D. atžvilgiu buvo taikytos BK 75 str. nuostatos ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas. Įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, taip pat tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, konstatuoti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui ir dar labiau švelninti jo padėtį taikant BK 62 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo.

69Dėl civilinių ieškinių.

70Pirmosios instancijos teismas patenkino nukentėjusiojo E. V. ir ( - ) teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius ir juos priteisė solidariai iš S. P. ir R. D.. Dėl Valstybinei ligonių kasai priteisto 641,41 Eur civilinio ieškinio už nukentėjusiojo E. V. gydymo išlaidas ginčo byloje nėra. Nesutinkama su nukentėjusiajam E. V. priteistu 2896,20 Eur civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti. R. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis, neatitinkantis teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

71Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 str. 2 d. yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi.

72Nustatyta, kad nukentėjusiajam E. V. neteisėtais nuteistųjų veiksmais padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jam buvo sumuštas veidas, galva, konstatuotas kairio skruostikaulio kūno ir lanko lūžis, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, nubrozdinimai rankų, kojų srityje. Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriuje gydėsi nuo 2011-05-31 iki 2011-06-03. Po to išrašytas ambulatoriniam gydymui. Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis teigia, kad dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, labai daug nepatogumų. Po sumušimų nepatogumų patyrė ir nepilnametės dukros, keletą mėnesių po sumušimų turėjo glaustis svetimuose būstuose, kadangi bijojo gyventi namuose. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad dėl neteisėtų S. P. ir R. D. veiksmų nukentėjusysis patyrė turtinę žalą, kuri turi būti atlyginta kaltų asmenų. Pagal teismų praktiką, nukentėjusiesiems iš kaltininko, kuris padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 145 iki 7240 Eur neturtinė žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2010, 2K-182/2011, 2K-278/2011, 2K-15/2013, 2K-5/2014, 2K-68/2014, 2K-300/2014 ir kt.). Nuteistųjų įvykdyta nusikalstama veika yra tyčinė. Nukentėjusysis dėl prieš jį pavartoto smurto patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, turėjo gydytis ligoninėje, vėliau lankytis gydymo įstaigose ambulatoriniam gydymui. Nukentėjusiojo įvardyti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teismui nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Teismas, atsižvelgdamas į S. P. ir R. D. padarytos nusikalstamos veikos padarinius, į nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų mąstą, jo fizinę sveikatos būklę ir įvertinęs visas šias bei bylos aplinkybes, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir kilusioms pasekmėms, todėl ją mažinti nėra pagrindo.

73Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiajam E. V., išlaidas sudaro 112,91 Eur. Sutinkamai su BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Įvertinus tai, kad šiuo atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, dėl to nukentėjusysis, gindamas savo interesus, turėjo kreiptis dėl kvalifikuotos teisinės pagalbos, taip pat įvertinus tai, kad vieno iš nuteistųjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir dėl vienos nusikalstamos veikos jis išteisintinas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą apeliaciniame procese mažintinos ir priteistinos iš nuteistųjų.

74Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 329 str. 1 p.,

Nutarė

75Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendį pakeisti.

76Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. D. nuteistas pagal BK 145 str. 2 d. ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį – R. D. dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. išteisinti jo veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

77Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria BK 63 str. 1 d. 4 d. pagrindu subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 1 d. ir 145 str. 2 d., taip pat nuosprendžio dalį, kuria BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. pagrindu paskirta bausmė subendrinta su 2015-01-05 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi.

78Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. c p p., prie paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį 2015 m. sausio 5 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės apribojimo bausmės ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams.

79Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, taikant BK 75 str., R. D. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams 3 mėnesiams.

80Iš nuteistųjų S. P. ir R. D. solidariai priteisti 70 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl nukentėjusiojo E. V. atstovavimo apeliaciniame procese.

81Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. pagal BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams;... 4. pagal BK 145 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams.... 5. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos... 6. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. prie šiuo... 7. Taikant BK 75 str. (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1861 redakcija nuo 2012-07-21)... 8. S. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės... 9. Iš R. D. ir S. P. priteista solidariai nukentėjusiajam E. V. 2896,20 Eur... 10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 11. R. D. ir S. P., nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2011 m.... 12. Be to, R. D. nuteistas už tai, kad būdamas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime... 13. Apeliaciniame skunde S. P. prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį dalyje... 14. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje motyvuodamas S. P. kaltę... 15. Apeliantas nurodo, kad liudytojos N. D. parodymai nenuoseklūs. N. D.... 16. S. P. skunde nurodo, kad liudytojos A. S. parodymai taip pat nenuoseklūs.... 17. Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad teismas nevertino, kad nagrinėjant... 18. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas tyrė tik S. P. kaltinančius įrodymus,... 19. Be to, apeliantas skunde nurodo, kad teismas turėjo suabejoti ir... 20. Dėl bendrininkavimo apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas... 21. Be to S. P. skunde nurodo, kad teismas atmetė prašymą apžiūrėti... 22. Apeliaciniame skunde R. D. prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį... 23. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą teismas, priimdamas... 24. R. D. skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai vertino nuolatinio... 25. Be to, apeliantas nurodo, kad tarp jo ir nukentėjusiojo susiklostę... 26. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 1 d. R. D. skunde nurodo,... 27. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nevertino kitos liudytojos - A. S.... 28. Be to, R. D. skunde nurodo, kad teismas nevertino ir nepašalino ne tik... 29. Skunde taip pat nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismas... 30. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nevertino, kad nukentėjusysis... 31. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas atmetė prašymą apžiūrėti... 32. Dėl bendrininkavimo R. D. skunde nurodo, kad nenustatyta jokių objektyviųjų... 33. Dėl civilinio ieškinio apeliantas nurodo, kad teismas, tenkindamas pilnai... 34. Nukentėjusysis E. V. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo skundus... 35. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus palaikė,... 36. Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo R. D. apeliacinis... 37. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas... 38. Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta... 39. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d.... 40. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., pripažinti kaltais ir... 41. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu teigiama apeliaciniuose... 42. Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad nukentėjusiojo E. V., liudytojų N.... 43. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad specialisto išvadoje nustatyti... 44. Nepagrįstai skunduose kritikuojami nukentėjusiojo parodymai teigiant, kad... 45. Skunduose keliama versija, kad per medžius ir krūmus name buvę asmenys... 46. Nesutinkama su apeliaciniuose skunduose reiškiama nuomone, kad S. P. iš viso... 47. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad teismas nevertino itin... 48. Nepagrįstai apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nenustatyta jokių... 49. Negalima sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, kad baudžiamojoje byloje... 50. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad... 51. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d. ... 52. Dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos pripažintas kaltu ir... 53. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, dar... 54. Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas... 55. Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę,... 56. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju objektyvių... 57. R. D. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažino, kad sistemingai... 58. Iš nuosprendžio turinio galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas... 59. Aukštesnysis teismas sutinka, kad R. D. išsakytos frazės nėra pateisinamos,... 60. Pažymėtina, kad BK 145 str. 2 d. numato tik vienos rūšies laisvės atėmimo... 61. Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad pirmosios instancijos... 62. Dėl BK 28 str., 59 str. 1 d. 2 p., 62 str. nuostatų taikymo.... 63. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde dėl BK 138 str. 1 d. numatytos... 64. BK 28 str. numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal šio straipsnio... 65. Apeliantas prašo nustatyti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę... 66. Kolegija nepagrįstu laiko ir nuteistojo R. D. prašymą taikyti BK 62 str.... 67. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios... 68. Pirmosios instancijos teismas R. D. už nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1... 69. Dėl civilinių ieškinių.... 70. Pirmosios instancijos teismas patenkino nukentėjusiojo E. V. ir ( - )... 71. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str.... 72. Nustatyta, kad nukentėjusiajam E. V. neteisėtais nuteistųjų veiksmais... 73. Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos... 74. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326... 75. Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendį pakeisti.... 76. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. D. nuteistas pagal BK 145 str. 2 d. ir... 77. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria BK 63 str. 1 d. 4 d. pagrindu... 78. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. c p p., prie... 79. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, taikant BK 75 str., R. D. paskirtos... 80. Iš nuteistųjų S. P. ir R. D. solidariai priteisti 70 Eur valstybės... 81. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....