Byla 2A-1612-459/2017
Dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. T. ir atsakovo R. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. T. ieškinį atsakovams A. L., R. J., tretiesiems asmenims M. D., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Jorvilė“ dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ir, atsakovo R. J. priešieškinį atsakovams T. T., A. L., M. D., UAB „Jorvilė“ dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas išreikalauti iš atsakovų R. J. ir A. L. neteisėto valdymo 32 000,00 Eur vertės automobilį „Porsche Cayman“ ir grąžinti jį teisėtam savininkui – ieškovui T. T., priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2011 m. Prancūzijoje M. D. rado perpardavimui 20 000,00 Eur vertės automobilį „Porche Cayman“, kurio rinkos vertė Lietuvoje buvo apie 31 000,00–34 000,00 Eur. Šį automobilį Lietuvoje įsigijo UAB „Jorvilė“, kuri 2013 metais pirkimo–pardavimo sąskaitą faktūrą išrašė ieškovui T. T.. A. L., kuriam buvo pasiūlyta tarpininkauti parduodant šį automobilį, pranešė, jog surado pirkėją atsakovą R. J., kuris per 4–5 kartus per 3–4 mėnesius sumokės 32 000,00 Eur grynaisiais už automobilį. 2011 m. balandžio 15–20 dienomis automobilis buvo perduotas atsakovams R. J. ir A. L., tačiau nustatytu terminu atsakovai pagal žodinę sutartį nesumokėjo 32 000,00 Eur ir atsisakė grąžinti automobilį. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-137-729/2016 pripažinta, jog pirmąja automobilio savininke tapo trečiasis asmuo UAB „Jorvilė“, kuris automobilį vėliau perleido kitam savininkui ieškovui T. T. Atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė, nes jie bendrais veiksmais padarė ieškovui žalą.
  3. Atsakovas R. J. priešieškiniu prašė:
    1. Pripažinti automobilio „Porche Cayman“ 2013 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp UAB „Jorvilė“ ir T. T. apsimestiniu sandoriu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, taikyti restituciją ir įpareigoti M. D. ir T. T. grąžinti automobilį su dokumentais UAB „Jorvilė“.
    2. Priteisti solidariai iš UAB „Jorvilė“, A. L., M. D., T. T. 20 956,00 Eur atsakovo R. J. sumokėtų pinigų už automobilį „Porsche Cayman“.
    3. Priteisti už naudojimąsi 20 956,00 Eur solidariai iš A. L., M. D., T. T., UAB „Jorvilė“ 5 281,00 Eur metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.
    4. Priteisti 5 procentų dydžio procesines ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  4. Nurodė, kad jis automobilį „Porche Cayman“ planavo įsigyti iš pardavėjo M. D., kuris 2011 m. balandžio mėn. jį atgabeno į Šilutę ir pardavinėjo nesuremontuotą. Automobilį pardavinėjo M. D. atstovas A. L., kuris pasiūlė jam jį pirkti. 2011 m. gegužės 10 d. buvo susitarta, kad jis pirks automobilį už 30 000,00 Eur po to, kai M. D. jį suremontuos savo lėšomis per 2–4 mėnesius. Tą pačią dieną jis sumokėjo 2 000,00 Eur avansą. Jis M. D. per jo atstovą A. L. perdavė už šį automobilį per 8 kartus iš viso 20 955,00 Eur. Iki 2012 m. balandžio 3 d. automobilis nebuvo suremontuotas dėl atsarginių detalių trūkumo (detalės siunčiamos iš Prancūzijos). Buvo keletą kartų su M. D. susitikęs Klaipėdoje, kuris pokalbių metu patvirtino, jog gavo iš A. L. jo perduotus 20 955,00 Eur už šį automobilį ir jų dalį sumokėjo meistrui už automobilio remontą. M. D. vengė pasirašyti pakvitavimus apie gautus pinigus, o vėliau, susipykęs su savo partneriu A. L., pradėjo neigti, kad gavo pinigus apskritai. Automobilis jam perduotas nebuvo. Šiuo metu automobilio vertė yra smarkiai kritusi, todėl nepageidauja sutarto daikto, tačiau reikalauja savo sumokėtų 20 956,00 Eur. Prašė priteisti šią sumą solidariai iš M. D., A. L., T. T., UAB „Jorvilė“, nes ginčo automobilis buvo įgytas M. D. UAB „Jorvilė“ vardu sumokant atsakovo R. J. perduotais per A. L. M. D. 20 956,00 Eur, tokiu būdu atsakovai nepagrįstai praturtėjo ir tokiais neteisėtais solidariais veiksmais padarė jam 20 956,00 Eur sumos nuostolių. Ginčo automobilį įsigijo jo neapžiūrėjęs, už patį automobilį pardavėjai UAB „Jorvilė“ sumokėjo ne jis, o M. D., toks sandoris sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl 2013 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis tarp šių šalių pripažintina negaliojančia, taikytina restitucija.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė atsakovui R. J. solidariai iš UAB „Jorvilė“, A. L., M. D. 20 956,00 Eur sumokėto išankstinio mokėjimo, 5 281,00 Eur metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. bei 5 procentų dydžio procesines ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismo motyvai:
    1. Nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą išreikalauti iš atsakovų R. J. ir A. L. neteisėto valdymo automobilį „Porsche Cayman“ ir grąžinti jį teisėtam savininkui – ieškovui T. T., nes jis neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių, neteisėto jo turto valdymo, byloje esantys duomenys prieštaringi ir jų negalima pašalinti jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsižvelgė į faktą, kad ieškovas ginčo automobilio savininku tapo tik 2013 m. liepos 2 d.
    2. Nurodė, kad atsakovas R. J. neįrodė savo reikalavimo pripažinti automobilio „Porche Cayman“ 2013 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp UAB „Jorvilė“ ir T. T. apsimestiniu sandoriu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, taikyti restituciją ir įpareigoti M. D. ir T. T. grąžinti automobilį su dokumentais UAB „Jorvilė“. Paaiškino, jog atsakovas, įrodinėdamas ginčo sandorį apsimestiniu, nepateikė jokių duomenų bei įrodymų, jog ginčo sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tokių duomenų bei įrodymų neteikė ir ginčo sandorio šalys, tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Bylos duomenimis, labiau tikėtina, jog sandorio šalys siekė sukurti teisinius padarinius dėl ginčo automobilio pirkimo–pardavimo ir ieškovas siekė įgyti ginčo automobilį, taigi sandoris yra įvykdytas, o įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Atsakovas R. J. neįrodė, kuo nurodomas sandoris pažeidžia / pažeidė jo teises bei įstatymo saugomus interesus.
    3. Nurodė, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo R. J. reikalavimą priteisti jam solidariai iš UAB „Jorvilė“, A. L., M. D. 20 956,00 Eur išankstinio mokėjimo už ginčo automobilį. Paaiškino, kad bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas R. J., siekdamas sudaryti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sandorį automobilio savininkės UAB „Jorvilė“ vardu veikiant M. D. bei tarpininkaujant atsakovui A. L., perdavė atsakovui A. L. už siekiamą įgyti automobilį 20 956,00 Eur, tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, šias aplinkybes taip pat pripažįsta ir atsakovas A. L., iš dalies šias aplinkybes patvirtina ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas M. S.. Byloje neįrodyta, kad atsakovas A. L. perdavė iš atsakovo R. J. gautus 20 956,00 Eur už ginčo automobilio būsimą / galimą pirkimą M. D. ir (ar) UAB „Jorvilė“, todėl nurodyti veiksmai negali būti vertinami kaip nepagrįstas praturtėjimas, nes pinigai buvo perduoti siekiant sudaryti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sandorį jų bendru susitarimu, todėl neįvykus laukiamam sandoriui ir R. J. negavus ginčo automobilio, perduota suma turi būti grąžinta. Pripažino, kad ginčo automobilis atsakovui nebuvo perduotas, pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl bendrų UAB „Jorvilė“, M. D., A. L. veiksmų.
    4. Nurodė, kad tenkinus atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti solidariai iš UAB „Jorvilė“, A. L., M. D. 20 956,00 Eur išankstinio mokėjimo už ginčo automobilį, yra pagrindas iš dalies tenkinti reikalavimą priteisti už naudojimąsi atsakovo R. J. sumokėtais 20 956,00 Eur išankstino mokėjimo už ginčo automobilį solidariai iš A. L., M. D., UAB „Jorvilė“ 5 281,00 Eur metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. bei 5 procentų dydžio procesines ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas bei kiti dalyvaujantys asmenys iš esmės neginčijo atsakovo pateikto apskaičiavimo ir nurodytų aplinkybių, tai paneigiančių duomenų bei įrodymų neteikė. Ši priešieškinio ieškovui T. T. reikalavimo dalis negali būti tenkinama, nes bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų bei įrodymų, jog ieškovas veikė bendrai su nurodytais kitais asmenimis sudarydamas sąlygas sutartai ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tokių aplinkybių dalyvaujantys byloje asmenys nenurodė ir tai patvirtinančių įrodymų neteikė, be to, atsakovas R. J. įrodinėjo procese, jog laukti žadėtos pirkimo–pardavimo sutarties jam nebeapsimoka tik dėl automobilio didelio vertės sumažėjimo dėl praėjusio ilgo laiko tarpo ir dėl to atsiradusio ginčo.
    5. Nurodė, kad ieškovo prašomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas dėl parduoto daikto trūkumų nagrinėjamu atveju negali būti taikomas nustačius byloje, jog ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
    6. Teismas netenkino prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis motyvuodamas tuo, kad nenustatytas piktnaudžiavimo procesu faktas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Ieškovas T. T. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo, prašė jį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti dėl senaties termino. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Nurodė, kad teismas pažeidė lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, nes nemotyvuodamas savo procesinių sprendimų leido atsakovui R. J. 3 kartus tikslinti priešieškinio reikalavimus, 2017 m. sausio 26 d. tenkino jo prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo (2017 m. sausio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 184-17-01) nepaisant to, jog šiuos įrodymus R. J. privalėjo pateikti su atsiliepimu į ieškinį arba reikšdamas priešieškinį, tačiau jų sąmoningai nepateikė. Tokie teismo veiksmai sutrukdė objektyviai bylą išnagrinėti ir priimti teisingą sprendimą, buvo apribota proceso dalyvių teisė gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų.
    2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normą, reglamentuojančią ieškinio senatį. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad priešieškiniu prašė priteisti jam padarytos žalos atlyginimą. Paskutinis jo mokėjimas atliktas 2012 m. balandžio 3 d., todėl ieškinio senaties terminas suėjo 2015 m. balandžio 3 d., t. y. pateikdamas priešieškinį jis buvo praleidęs 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Jis prašė jį taikyti ir teismas turėjo motyvuotai atsakyti.
    3. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai nurodė, kad prieštaravimų negalima pašalinti kitomis priemonėmis.
      1. Teismas nurodė, kad byloje dalyvaujantys asmenys prieštaringai aiškina ginčo automobilio perdavimo išvežti į Klaipėdą remontui aplinkybes, šių prieštaravimų taip pat nepašalina ir civilinės bylos Nr. 2-137-729/2016 bei baudžiamosios bylos Nr. 13-1-01805-14 duomenys. Su tokiu argumentu nesutiktina, nes iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad R. J. duodamas parodymus pripažino, jog Marijus nenorėjo perduoti automobilio dokumentų, kol jam nebus sumokėti visi pinigai. Šiuo metu automobilis „Porsche Cayman“, VIN ( - ), yra Klaipėdoje, juo nesinaudoja.
      2. Teismas išimtinai vadovavosi atsakovo R. J. išsakytais teiginiais nepaisydamas liudytojo M. S., trečiojo asmens M. D. ir atsakovo A. L. duotų parodymų apie transporto priemonės perdavimo R. J. faktą ir aplinkybes. Bylą nagrinėjęs teismas nesivadovavo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-137- 729/2016, kuriame buvo išaiškinta, kas yra teisėtas automobilio savininkas.
      3. Atliekant ikiteisminį tyrimą, Klaipėdos rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje, šios civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas R. J. kelis kartus keitė parodymus ir tris kartus tikslino priešieškinio reikalavimus atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes. Tuo tarpu trečiojo asmens M. D. ir liudytojo M. S. parodymai, ieškovo pozicija bei iš dalies atsakovo A. L. paaiškinimai, rašytinė bylos medžiaga iš esmės visiškai atitinka civilinėse bylose ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes.
  2. Atsakovas R. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nurodė, kad nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas pažeidė lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Pastarasis pats tikslino ieškinio reikalavimus, o jis tikslino priešieškinį įpareigotas teismo 2016 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. sausio 26 d. nutartimis. Teismas buvo aktyvus ir tinkamai taikė proceso teisės normas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą.
    2. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Jis prašė priteisti 20 290,00 Eur, sumokėtų už automobilį, kuris jam nebuvo perduotas. Tokį reikalavimą grindė nepagrįstu praturtėjimu, tačiau teismas sprendė, kad tokia situacija negali būti vertinama kaip nepagrįstas praturtėjimas, nes pinigai atsakovui A. L. buvo perduoti siekiant sudaryti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sandorį, todėl neįvykus laukiamam sandoriui ir jam negavus automobilio, perduota suma turėjo būti grąžinama jam. Tokio pobūdžio reikalavimams taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.
    3. Nėra teisinio pagrindo apelianto nurodomą ikiteisminio tyrimo ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinės bylos medžiagą laikyti prejudiciniais faktais. Pirmosios instancijos teismas į šiuos duomenis priimdamas sprendimą atsižvelgė, o tai, jog įrodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi ir norėjo ieškovas, nedaro teismo sprendimo neteisėto ar naikinto. Šioje byloje M. D. pirmą kartą pripažino ir patvirtino, jog turėjo automobilį suremontuoti per 3–4 mėnesius ir pats automobilį perdavė meistrui, rūpinosi detalių gavimu. Šias aplinkybes patvirtino ir A. L.. Ieškovo pateikta pirkimo–pardavimo sutartis patvirtino, jog jis niekada automobilio negavo, nematė, neprižiūrėjo, t. y. jo nevaldė ir iš jo valdymo teisė nebuvo atimta.
  3. Atsakovas R. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkes teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį dėl atsisakymo pripažinti 2013 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir priimti naują sprendimą – tenkinti šį jo prašymą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neįrodė, kaip ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jo teisės. Jis susitarė dėl automobilio pirkimo, perdavė didžiąją dalį pinigų už jį, tačiau pats automobilis jam perduotas nebuvo. Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė, todėl laikoma sudaryta nuo sutarties šalių valios sudarymo. UAB „Jorvilė“ sudarydama sandorį su ieškovu pažeidė jo teises. Jis buvo sąžiningoji sandorio šalis. M. D. pripažino, kad jis pasiskolino 20 290,00 Eur, už ginčo objektą sumokėjo iš jų, o pirkėju pasirinko ieškovą, nes nenorėjo šio sandorio įforminti savo vardu.
    2. Pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normos pažeidimą konstatuodamas, kad labiau tikėtina, jog sandorio šalys sieke sukurti teisinius padarinius dėl ginčo automobilio pirkimo–pardavimo ir ieškovas siekė įgyti automobilį. Sandoris negali būti pripažintas įvykdytu, nes pardavėjas neperdavė automobilio ieškovui. Teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, taikyti restituciją, įpareigoti UAB „Jorvilė“ grąžinti M. D. 20 290,00 Eur, o atsižvelgęs į tai, jog šalys veikė bendrai, priteisti visą sumą solidariai iš visų šalių.
  4. Atsakovė (trečiasis asmuo) UAB „Jorvilė“ pateikė atsiliepimą (patikslintą) į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2017 m. balandžio 18 d. (kartu su 2017 m. balandžio 7 d. papildomu sprendimu) Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti pritaikius ieškinio senatį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo išnagrinėti bylos objektyviai, nes atsakovui tikslinant priešieškinio reikalavimus buvo apribota proceso dalyvių teisė gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų.
    2. Teismas, priimdamas sprendimą, dėl ieškovo reikalavimo taikyti priešieškiniui 3 metų senaties terminą visiškai nepasisakė. Teismas privalo taikyti arba motyvuotai atsisakyti taikyti senaties terminą tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis.
    3. Teismas nevertino ikiteisminio tyrimo, civilinės bylos Nr. 2-137-729/2016 medžiagose užfiksuotų faktinių aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi tik R. J. parodymais.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

12Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

13Faktinės bylos aplinkybės

  1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 5 d. UAB „Jorvilė“ iš Prancūzijos įmonės „Beache Pieces Autos“ įsigijo automobilį „Porsche Cayman“, pagaminimo data 2009 m. gegužės 12 d., VIN kodas ( - ), už 20 000,00 Eur (sąskaitos faktūra Nr. 20110080 ir automobilio registracijos liudijimas Nr. AA-610-ND). Kasos pajamų orderis, serija JOR, Nr. 1062A, išduotas 2013 m. liepos 2 d., ir sąskaita faktūra, serija JOR, Nr. 0057, patvirtina, kad T. T. sumokėjo UAB „Jorvilė“ 20 273,40 Eur (70 000,00 Lt) už automobilį „Porsche Cayman“, pagaminimo data 2009 m. gegužės 12 d., VIN kodas ( - ).
  2. M. D. 2014 m. birželio 10 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrių, kuris 2014 m. liepos 30 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį, t. y. 2011 m. Prancūzijos įmonėje pirkto ir perduoto atsakovams automobilio „Porsche Cayman“ (baudžiamosios bylos Nr. 13-1-01805-14). Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 13-1-01805-14 nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
  3. M. D. 2015 m. birželio 16 d. kreipėsi su pretenzija į A. L. ir R. J., kuria reikalavo iki 2015 m. birželio 24 d. sumokėti jam 32 000,00 Eur arba grąžinti automobilį „Porsche Cayman“. Iš pinigų perdavimo raštelių nustatyta, kad A. L. už 2009 m. gamybos automobilį „Porsche Cayman“ gavo 14 000,00 Eur ir 6 950,88 Eur (24 000,00 Lt), iš viso – 20 950,00 Eur. Iš VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymos apie transporto priemonių registravimą nustatyta, kad transporto priemonė „Porsche Cayman“, identifikavimo kodas ( - ), Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje nėra įregistruota.
  4. Iš 2015 m. lapkričio 4 d. skelbimų tinklalapio autoplius.lt pateiktos informacijos nustatyta, kad automobilio „Porsche“, 2009 m., kaina yra apie 27 000,00–40 000,00 Eur. Iš UAB „Prime Auto“, oficialios „Porsche“ importuotojos Lietuvoje, 2015 m. spalio 28 d. rašto teismui matyti, kad nuo 2012 metų yra gaminami naujo patobulintų techninių parametrų modelio „Porsche Cayman“ automobiliai ir ankstesnio 2011 m. modelio gamyba nebevykdoma jau trejus metus, todėl UAB „Prime Auto“ neturi sukaupusi savos 2011 metų modelio „Porsche Cayman“ automobilių pardavimo kainų statistikos.
  5. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių daikto išreikalavimą iš neteisėto valdymo, sandorio pripažinimą apsimestiniu, taikymo ir aiškinimo.
  6. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė atsakovui R. J. solidariai iš UAB „Jorvilė“, A. L., M. D. 20 956,00 Eur sumokėto išankstinio mokėjimo, 5 281,00 Eur metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. bei 5 procentų dydžio procesines ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Apeliantai su tokiu teismo sprendimu nesutiko nurodydami, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas.
  7. Kasacinio teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo konstatuoti įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimą ar kasacinio teismo praktikos, taikytinos ginčo teisiniams santykiams, nesilaikymą. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs proceso šalims, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantai nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

14Dėl ieškovo apeliacinio skundo

  1. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo išreikalauti iš atsakovo R. J. ir A. L. neteisėto valdymo automobilį „Porsche Cayman“ ir grąžinti jį teisėtam savininkui–ieškovui T. T., nes jis neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių, neteisėto jo turto valdymo. Atsižvelgė į faktą, kad ieškovas ginčo automobilio savininku tapo tik 2013 m. liepos 2 d.
  2. Apeliantas T. T. su tokiu teismo sprendimu nesutiko nurodydamas, kad buvo neteisingai vertinami byloje esantys įrodymai, kad prieštaravimų negalima pašalinti kitomis priemonėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu.
  3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnyje nustatyta, kad vindikacija – tai nevaldančio savo daikto savininko teisė išsireikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, ir paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010, 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015 ir kt.). Taigi, ieškovas, reikšdamas vindikacinį ieškinį, privalėjo įrodyti visas pirmiau išvardytas ieškinio faktinio pagrindo aplinkybes.
  4. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiame sprendime nurodė, kad jis neįrodė, jog yra teisėtas ginčo automobilio savininkas, jam priklausantis automobilis yra pas atsakovus ir byloje esančių prieštaravimų negalima pašalinti. Prejudiciniai faktai, nurodyti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-137- 729/2016 ir baudžiamojoje byloje Nr. 13-1-01805-14, patvirtina jo nurodytas aplinkybes.
  5. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Pažymėtina, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Taigi, sprendimui panaikinti nepakanka konstatuoti CPK normų pažeidimą, bet būtina nustatyti ir tokio pažeidimo pasekmę, t. y. neteisingą bylos išnagrinėjimą.
  6. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo ieškinio pagrįstumą, rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, nustatytoms civilinėje byloje Nr. 2-137- 729/2016 ir baudžiamojoje byloje Nr. 13-1-01805-14. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teismo sprendimo privalomumo taisykle, kasacinio teismo CPK normų dėl prejudicinių faktų taikymo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012, teisėjų kolegija nurodė, kad prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismas į šiuos duomenis priimdamas procesinį sprendimą atsižvelgė, o tai, jog įrodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi ir norėjo ieškovas, nedaro teismo sprendimo neteisėto ar naikinto.
  7. Byloje nustatyta, jog 2011 m. balandžio 5 d. UAB „Jorvilė“ iš Prancūzijos įmonės „Beache Pieces Autos“ įsigijo automobilį „Porsche Cayman“, pagaminimo data 2009 m. gegužės 12 d., VIN kodas ( - ), už 20 000,00 Eur. M. D., pasinaudodamas atsakovo A. L. pažintimis bei A. L. surastu ginčo automobilio galimu pirkėju R. J., tuometinei ginčo automobilio savininkei UAB „Jorvilė“ tai žinant, sutarė su galimu ginčo automobilio pirkėju R. J. dėl ginčo automobilio būsimo pirkimo–pardavimo sąlygų, t. y. už 32 000,00 Eur išmokant nurodytą sumą per 3–4 mėnesius nuo automobilio perdavimo atsakovui. M. D. nurodymu ginčo automobilį 2011 m. balandžio 15–20 dienomis atvežė atsakovui į atsakovui A. L. priklausantį garažą, adresu ( - ), ir perdavė atsakovui A. L., kuris šį automobilį priėmė ir laikė savo garaže apie 3 savaites, vėliau automobilis remontuoti buvo išvežtas į Klaipėdą. A. L. už ginčo automobilį atsakovas R. J. perdavė 14 000,00 Eur ir 6 950,88 Eur (24 000,00 Lt), kuriuos A. L. turėjo perduoti M. D.. Ieškovas T. T. 2013 m. liepos 2 d. sumokėjo trečiajam asmeniui UAB „Jorvilė“ 20 273,40 Eur (70 000,00 Lt) už automobilį „Porsche Cayman“. Apeliantas šias faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šios aplinkybės laikomos nustatytomis, ir jomis vadovavosi.
  8. Apeliantas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, jog automobilis yra pas atsakovą R. J., nes jis duodamas parodymus nurodė, kad M. D. nenorėjo perduoti automobilio dokumentų, kol nebus jam sumokėti visi pinigai, automobilis „Porsche Cayman“, VIN kodas ( - ), yra Klaipėdoje, juo nesinaudoja. Tą patvirtina ir liudytojo M. S., M. D. ir A. L. duoti parodymai apie transporto priemonės perdavimo R. J. faktą ir aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, šalių duotus paaiškinimus ir pagrįstai nurodė, kad aiškinantis apklaustų asmenų ieškovo T. T., atsakovų A. L. ir R. J. pateiktų paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu ir jų paaiškinimų teismo posėdžio metu esamus prieštaravimus, nurodytų ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių patvirtinančių bei paneigiančių duomenų bei įrodymų byloje nepateikta. Priešingų duomenų apeliantas nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).
  9. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantas T. T. neįrodė, jog jis prarado valdymo teisę be savo valios, kad ginčo objektas apskritai egzistuoja, ir nenurodė, pas ką jis yra. VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2015 m. rugsėjo 23 d. pažyma apie transporto priemonių registravimą patvirtina, kad transporto priemonė „Porsche Cayman“, identifikavimo kodas ( - ), Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje nėra įregistruota. Todėl pagrindo skundžiamą procesinį sprendimą keisti ar naikinti nenustatyta.

15Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

  1. Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo R. J. priešieškinio reikalavimo dalies pripažinti automobilio „Porche Cayman“ 2013 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp UAB „Jorvilė“ ir T. T. apsimestiniu sandoriu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, taikyti restituciją ir įpareigoti M. D. ir T. T. grąžinti automobilį su dokumentais UAB „Jorvilė“.
  2. Apeliantas R. J. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko nurodydamas, jog sudarytas sandoris pažeidė jo, kaip pirkėjo, interesus. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis susitarė dėl automobilio pirkimo, perdavė didžiąją dalį pinigų už jį, tačiau pats automobilis jam perduotas nebuvo. M. D. pripažino, kad jis pasiskolino 20 290,00 Eur, už ginčo objektą sumokėjo iš šių pinigų, o pirkėju pasirinko ieškovą, nes nenorėjo šio sandorio įforminti savo vardu. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina, jog sandoriu ieškovas nesiekė sau teisinių padarinių, t. y. įgyti automobilį.
  3. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia, tikrieji jų ketinimai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).
  4. Spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas vadovaujasi CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje

    16Nr. 3K-7-409/2010; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; kt.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai, kurie aktualūs sprendžiant šalių ginčą nagrinėjamoje byloje. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Minėta, kad sprendžiant dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinamasi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu. Tikrąją šalių valią galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas. Aptariamu atveju teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo R. J. priešieškinio reikalavimą pripažinti automobilio „Porche Cayman“ 2013 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp UAB „Jorvilė“ ir T. T. apsimestiniu sandoriu.

  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas – tai šalių veiksmai, paprastai laikytini pirkimo–pardavimo sutarties elementais (CK 6.305 straipsnis), kuriuos atlikus, dažniausiai konstatuotina, kad šalys vykdo tokią sutartį. CK 6.309 straipsnio 1 dalis nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalis, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnio teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui.
  6. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas R. J. priešieškiniu reiškė reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir apsimestine (CK 1.87 straipsnis), tačiau bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo ir šio sandorio fiktyvumą (CK 1.86 straipsnis), t. y. ieškovas T. T. pinigų už perkamą ginčo automobilį nemokėjo ir juos sumokėjo kitas asmuo – M. D., ginčo sandoris sudarytas neketinant sukurti teisinių pasekmių ir buvo tik dėl akių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo, jog ieškovas T. T. ginčo automobilį įsigijo iš UAB „Jorvilė“, už ginčo automobilį jo savininkei UAB „Jorvilė“ pinigus sumokėjo M. D., byloje nėra, nes šios aplinkybės šalių pripažįstamos ir jas patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. kasos pajamų orderis, serija JOR, Nr. 1062A, išduotas 2013 m. liepos 2 d., sąskaita faktūra, serija JOR, Nr. 0057, M. D. pretenzija, kreipimaisi į prokuratūrą ir kt.. Byloje nustatyta, jog ginčo automobilis ieškovui perduotas nebuvo ir jis sandorio sudarymo metu šio automobilio nematė. Nustatyta automobilio neperdavimo ieškovui priežastis – automobilio savininkės UAB „Jorvilė“ veiksmais veikiant M. D. bei tarpininkaujant atsakovui A. L. ginčo automobilis 2011 metų balandžio 15–20 dienomis buvo perduotas A. L. ir po kurio laiko perduotas nenustatytam asmeniui, t. y. ginčo sandorio sudarymo momentu – 2013 m. liepos 2 d. – ginčo automobilio buvimo vieta bylos duomenimis nenustatyta. Šių aplinkybių apeliantas neginčija. Ieškovas T. T. dėl savo pažeistų teisių kreipėsi į teismą, prašydamas grąžinti jam priklausantį automobilį. Remdamasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sandorio šalys siekė sukurti teisinius padarinius dėl ginčo automobilio pirkimo–pardavimo ir ieškovas siekė įgyti ginčo automobilį, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad buvo sudarytas tariamasis sandoris. Pažymėtina, kad atsakovas R. J. ginčo automobilio natūra nebenorėjo, jam pirmosios instancijos teismas priteisė 20 290,00 Eur, todėl jo interesai dėl sudaryto sandorio nenukentėjo.
  7. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo R. J. priešieškinio reikalavimo dėl 2013 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties tarp UAB „Jorvilė“ ir T. T. pripažinimo apsimestiniu sandoriu, apeliacinio teismo nuomone, teismas pagrįstai priteisė solidariai 20 956,00 Eur, atsakovo R. J. sumokėtus už automobilį „Porsche Cayman“, iš UAB „Jorvilė“, M. D., A. L. (CK 6.315 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl bendrų UAB „Jorvilė“, M. D., A. L. veiksmų. UAB „Jorvilė“, būdama verslininkė, ne vienerius metus užsiimdama automobilių pardavimo verslu, perdavė automobilį savo pasirinktiems asmenims M. D. bei A. L. siekdama sutarti su būsimu pirkėju R. J. ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sąlygas ir dėl šių asmenų bendrų veiksmų sandorio nesudarė, UAB „Jorvilė“ elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, tokiu būdu prisiimdama riziką dėl kilusių pasekmių. Kitų duomenų, kurie paneigtų nustatytas pirmosios instancijos teismo faktines aplinkybes, nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai).

17Dėl senaties termino taikymo

  1. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009).
  3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo prašomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas dėl parduoto daikto trūkumų nagrinėjamu atveju negali būti taikomas nustačius, jog ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Apeliantas T. T. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normą, reglamentuojančią ieškinio senatį. Atsakovo R. J. reikalavimas kildinamas iš žalos padarymo, todėl turėjo būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas nurodydamas, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, savo sprendimo nemotyvavo. Iš dalies teisėjų kolegija sutinka su tokiais skundo argumentais.
  4. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, nei nuo kokio momento turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas, nei kada jis baigėsi, nei apie tai, kokią įtaką senaties termino klausimas turi priimtam sprendimui–pateiktas tik teismo vertinimas, kad ieškovo prašomas taikyti sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas dėl parduoto daikto trūkumų negali būti taikomas, nes nesudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.
  5. Nagrinėjamu atveju atsakovas R. J. savo priešieškinio reikalavimą priteisti 20 956,00 Eur solidariai iš UAB „Jorvilė“, A. L., M. D., T. T. kildino iš sudarytos žodinės pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią jis perdavė pinigus, tačiau jam nebuvo perduotas automobilis „Porsche Cayman“. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas R. J. padarė išankstinę įmoką už daiktą. Pagal CK 6.315 straipsnio 3 dalį, kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą. Tai nėra nepagrįstas praturtėjimas ar reikalavimas atlyginti žalą, todėl apelianto argumentas, jog šiam reikalavimui turi būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad šiam atsakovo reikalavimui nėra numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, todėl taikomas bendras 10 metų senaties terminas. Paskutinį mokėjimą atsakovas R. J. atliko 2012 m. balandžio 3 d., į teismą kreipėsi 2016 m. kovo 30 d., todėl laikytina, kad 10 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo šią sprendimo dalį, tačiau padarytos išvados yra teisingos ir nekeičia sprendimo esmės.

18Dėl proceso teisės normų pažeidimų

  1. Apeliantas T. T. nurodė, kad teismas pažeidė lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, nes nemotyvuodamas savo procesinių sprendimų leido atsakovui R. J. 3 kartus tikslinti priešieškinio reikalavimus, 2017 m. sausio 26 d. tenkino jo prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo (2017 m. sausio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 184-17-01) nepaisant to, jog šiuos įrodymus R. J. privalėjo pateikti su atsiliepimu į ieškinį arba reikšdamas priešieškinį, tačiau jų sąmoningai nepateikė. Tokie teismo veiksmai sutrukdė objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, buvo apribota proceso dalyvių teisė gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų.
  2. Ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo kaip reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises.
  3. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, kad teismas leido atsakovui R. J. 3 kartus tikslinti priešieškinio reikalavimus, 2017 m. sausio 26 d. tenkino jo prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo (2017 m. sausio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 184-17-01), kas apribojo apelianto teisę gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Byloje nustatyta, kad teismas 2016 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. sausio 26 d. nutartimis įpareigojo patikslinti priešieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad CPK ieškovui yra nustatyta procesinė teisė tikslinti savo reikalavimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Proceso šalys buvo informuotos tinkamai, turėjo procesinę teisę pateikti atsiliepimus ar prieštaravimus, todėl jų teisės apribotos nebuvo. Be to, ir ieškovas 2016 m. rugpjūčio 10 d. tikslino ieškinį. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta tokius argumentus kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus.
  4. Dėl kitų apeliantų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką, įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, ir kt.).

19Dėl bylos procesinės baigties

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką bei suformuotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimas nepagrįstas, o atsakovo priešieškinis pagrįstas iš dalies. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Atmetus apeliacinius skundus apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

22Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai