Byla e2-633-370/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. ir 2017 m. sausio 13 d. nutarčių, bei atsakovų A. A. ir G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties, priimtų civilinėje byloje Nr. e2-1960-619/2017, pagal BUAB „SRTP“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal BUAB „SRTP“ ieškinį atsakovams R. R., E. G., A. A. ir G. B. dėl nuostolių atlyginimo, ir

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė BUAB „SRTP“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“, prašė iš atsakovų A. A., G. B., E. G. ir R. R. solidariai priteisti 126 245,37 Eur dydžio kompensacines palūkanas už laikotarpį nuo 2009-01-16 iki ieškinio padavimo dienos bei procesines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad šalių ginčas dėl nuostolių atlyginimo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-41-196/2016, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas dėl 1 095 000 Lt (317 133,92 Eur) nuostolių priteisimo ieškovei iš atsakovų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teigimu, atsakovai privalo sumokėti ieškovei kompensuojamąsias 5 proc. dydžio palūkanas nuo žalos padarymo fakto (2009 m. sausio 16 d.) iki šio ieškinio padavimo dienos, iš viso 126 245,37 Eur dydžio palūkanas.
  2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 126 245,37 Eur sumai areštuoti atsakovams priklausančius nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovus ir (ar) trečiuosius asmenis. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę ieškovė įrodinėjo didele ieškinio suma, taip pat aplinkybe, kad atsakovai ilgą laiką neatsiskaito su ieškove (CPK 144 str. 1 d.).

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 6 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – ieškovės BUAB „SRTP“ reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovams R. R., E. G., A. A., G. B. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą neviršijant ieškinio sumos (126 245,37 Eur), uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Nesant turto ar jo esant nepakankamai – trūkstamai sumai areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovams, uždraudžiant jomis disponuoti.
  2. Teismo vertinimu, ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, o vadovaujantis didelės ieškinio sumos prezumpcija, taip pat tikimybe, kad atsakovai turimą turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, teismas sprendė, kad egzistuoja grėsmė galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str.).
  3. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartimi ištaisytas 2017 m. sausio 6 d. nutarties apsirikimas (patikslintas atsakovo A. A. asmens kodas).

7III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8

  1. Atsakovas E. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. ir 2017 m. sausio 13 d. nutartis ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) taikymo praktiką teismas turi įvertinti ieškinio pagrįstumą, taip pat atsižvelgti į ieškinio sumą, šalių turtinę padėtį, finansines galimybes. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, neįvertino ieškinio sumos ir atsakovų turtinės padėties santykio. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad ieškovės ieškinys galėtų būti tenkinamas, o tenkinimo atveju – nevykdomas.
    2. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovės ieškinį, nes jau yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
    3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra perteklinis veiksmas, nes visas apelianto turtas jau yra areštuotas antstolio, kuris vykdo išieškojimą ieškovės naudai pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1309-262/2013.
    4. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), nukrypo nuo teismų praktikos. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina ieškovės ir atsakovų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros.
  3. Atsakovai A. A. ir G. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą atmesti.
  4. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimo:
      1. Ieškovė ieškinyje prašo kompensuojamųjų palūkanų už 2 906 dienas (7 metus ir 351 dienas) bei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų nuo iš atsakovų solidariai Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi priteistos ir nesumokėtos 317 133,92 Eur sumos už laikotarpį nuo šios civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau palūkanoms taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, todėl vien šiuo pagrindu ieškovės reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas už 8 metų laikotarpį, negali būti laikomas prima facie pagrįstu;
      2. Ankstesnėje byloje, iš kurios kildinami šios bylos reikalavimai dėl palūkanų priteisimo, žala nustatyta teismo sprendimo priėmimo dieną (2016-11-04), todėl reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo už laikotarpį iki Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties, negali būti reiškiamas;
      3. Kompensuojamųjų palūkanų, kaip minimalių nuostolių, priteisimas nuo priteistų nuostolių (žalos) apskritai negalimas.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė egzistuojant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą (grėsmė galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui):
      1. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo (-ų) turto areštą. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų teisingumo vykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-28/2010). Be to, didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo neįvykdymą, todėl nepriklausomai nuo to, ar minėta suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1093/2012; 2013 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1724/2013; 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1917/2013).
      2. Byloje nesant įrodymų, jog atsakovas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, argumentai dėl atsakovo galimo vengimo vykdyti būsimą teismo sprendimą turi būti atmetami kaip neįrodyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1917/2013; 2014 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-296/2014). Nagrinėjamu atveju, ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė, kokie konkretūs atsakovų veiksmai rodo jų nesąžiningumą, tokių veiksmų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
    3. Ieškovė nutylėjo aplinkybę, kad areštas atsakovų turtui 1 095 000 Lt (317 133,92 Eur) sumai ieškovės naudai yra taikomas nuo 2009 metų, o šiuo metu yra pradėtas priverstinio išieškojimo vykdymas pagal teismo išduotus vykdomuosius dokumentus ieškovei iš viso atsakovams priklausančio turto. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti išvados, jog šioje byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė dėl areštuoto turto perleidimo.
  5. Atsakovas E. G. atsiliepime į atsakovų A. A. ir G. B. atskirąjį skundą nurodo, kad palaiko jame išdėstytus argumentus.
  6. Ieškovė BUAB „SRTP“, atstovaujama bankroto administratorės, atsiliepime į atskiruosius skundus teismo prašo juos atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
  7. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės ieškinio pagrįstumą. Ieškovės ieškinys, kuris pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, negali būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas.
    2. Priešingai nei teigia atsakovai, CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas senaties terminams palūkanoms skaičiuoti nepaneigia ieškinio preliminaraus pagrįstumo, nes spręsti, kokio dydžio ir už kokį laikotarpį palūkanos bus priteistos – teismo prerogatyva.
    3. Teismo sprendimo neįvykdymo rizika yra preziumuojama tuomet, kai ieškinio suma yra didelė, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-981-302/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-299-407/2015). Taikant šią prezumpciją reikia įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgiant į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Nagrinėjamu atveju atsakovai – fiziniai asmenys, todėl ieškinio suma (126 245,37 Eur) jiems laikytina didele. Be to, antstolio areštuotas turtas dar nėra įvertintas ir byloje nėra įrodymų, kad 126 245,37 Eur ieškinio suma atsakovams yra nedidelė.
    4. Pažymėtina, kad atsakovų nesąžiningumas yra konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartyje, kuriuose pripažinta, kad atsakovų veiksmai, priimant sprendimą investuoti 317 133,92 Eur ir įsigyti kitos įmonės akcijų, o ne atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, yra neteisėti ir dėl jų ieškovė patyrė 317 133,92 Eur dydžio žalą.
    5. Tai, kad atsakovų turtui kitoje byloje taikytas areštas, nereiškia, kad šioje byloje, kurioje pareikšti nauji reikalavimai, negalimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.
    6. Nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį kaip tapatų. Ieškovė patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-1309-262/2013 neprašė priteisti palūkanų. Tačiau tai kartu nereiškia, kad palūkanų buvo atsisakyta.
    7. Nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų neapsaugotos bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės ir interesai.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies (kartu ją patikslinusios nutarties, ištaisant rašymo apsirikimą), kuria ieškovės UAB „SRTP“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“, reikalavimams užtikrinti atsakovams (E. G., A. A., G. B.) taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

12

13Dėl naujo įrodymo pridėjimo

  1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. balandžio 5 d. gautas BUAB „SRTP“ bankroto administratorės prašymas dėl papildomo įrodymo – 2017-02-24 R. R. ir V. R. vedybų (povedybinės) sutarties kopijos – pridėjimo prie bylos. Ieškovės teigimu, ši aplinkybė svarbi teisingam bylos išnagrinėjimui, nes patvirtina atsakovo nesąžiningą elgesį.
  2. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateiktas naujas įrodymas susijęs išimtinai su vieno iš atsakovų – R. R. veiksmais, o jis nėra pateikęs atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties, laikytina, kad ieškovės pateikta povedybinė sutartis nėra susijusi su šios civilinės bylos, nagrinėjamos pagal E. G., G. B., A. A. atskiruosius skundus, nagrinėjimu, todėl ieškovės prašymas pridėti naują įrodymą netenkintinas, o įrodymas grąžintinas jį padavusiam asmeniui (CPK 314 str., CPK 180 str., 302 str.).

14Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo

  1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
  2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys, įvertinus kartu su juo pridėtus įrodymus, yra preliminariai pagrįstas, o didelė ieškinio suma suponuoja grėsmę galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems jų taikymo sąlygoms, o atskiruosiuose skunduose, be kita ko, kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir aiškinimo praktikos pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje pažymima, kad teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, netaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje taip pat pažymėta, jog tuo atveju, kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), nes laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, o vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų, juolab nepagrįstų konkrečiais įrodymais, pareiškimas automatiškai nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-224-516/2017).
  4. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo žalos atsiradimo momento (2009 m. sausio 16 d.) iki kreipimosi į teismą dienos. Šį reikalavimą grindė tarp šalių anksčiau kilusiu ginču, išspręstu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-41-196/2016, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas dėl 1 095 000 Lt (317 133,92 Eur) nuostolių atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovų (ieškovės valdybos narių, kurie 2009 m. sausio 16 d. valdybos posėdyje priėmė sprendimą įsigyti 365 paprastąsias vardines 1 000 Lt nominalios vertės UAB „Liturimex“ viešbučių akcijas už 1 095 000 Lt, taip sukeliant UAB „SRTP“ nemokumą), pagal ieškovės patikslintą ieškinį atsakovams dėl 1 095 000 Lt nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovai pažeidė fiduciarines pareigas UAB „SRTP“, įsigyjant UAB „Liturimex“ viešbučių akcijų už 1 095 000 Lt, esant sunkiai įmonės turtinei padėčiai ir įmonei turint kreditorių, o dėl šių neteisėtų veiksmų BUAB „SRTP“ ir jos kreditoriai patyrė 1 095 000 Lt (317 133,92 Eur) žalą. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė minėtus teismų sprendimus, kurie, jos teigimu, patvirtina reiškiamo reikalavimo pagrįstumą.
  5. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš ieškovės ieškinio motyvų, taip pat kartu su ieškiniu pridėtų įrodymų (teismų procesinių sprendimų sprendžiant šalių ginčą dėl nuostolių priteisimo iš ieškovės valdybos narių), iš kurių kildinamas pagrindinis reikalavimas priteisti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, nėra aišku, kokiu pagrindu prašomas kompensacinio pobūdžio palūkanų priteisimas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 16 d. iki Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties galėtų būti priteisiamas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iš atsakovų Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi jau priteistas 1 095 000 Lt nuostolių atlyginimas. Be to, iš ieškinio matyti, kad ieškovė kompensacinių palūkanų skaičiavimo termino atskaitos tašku pasirinko 2009 m. sausio 16 d., kurią ieškovė pati sieja su žalos atsiradimo momentu, nuo kurio apskaičiuotas ir ieškinio reikalavimo dydis, nors pagal įstatymą kompensacinio pobūdžio palūkanos siejamos su piniginės prievolės neįvykdymu (termino įvykdyti piniginę prievolę pažeidimu (CK 6.210 str., 6.261 str.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ieškovei iš atsakovų solidariai priteisto 1 095 000 Lt dydžio žalos atlyginimo, nuo kurio ieškovė skaičiuoja priteistinų kompensacinių palūkanų dydį, paduoti trys kasaciniai skundai, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties vykdymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartimi sustabdytas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 179 str. 3 d.). Kasacinius skundus, be kita ko, grindžiant netinkamu normų taikymu ir aiškinimu nustatant priteistinos žalos dydį ir faktą, nuo kurios ieškovė šioje civilinėje byloje skaičiuoja kompensacines palūkanas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės negali varžyti labiau, nei konkrečiu atveju būtina, spręstina, kad šiuo metu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų (CPK 145 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šie motyvai yra pakankamas pagrindas spręsti dėl ieškovės ieškinio reikalavimų preliminaraus nepagrįstumo (CPK 185 str.).
  7. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis (ieškinio motyvus, pridėtus įrodymus) netinkamai taikė ir aiškino pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie pagrįstumą reglamentuojančią teisės normą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis ir 207 m. sausio 13 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, naikintinos ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės, atstovaujamos bankroto administratorės, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams E. G., A. A., G. B. atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Minėta, kad nesant vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, jų taikymas negalimas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir nevertina kitų argumentų, susijusių su galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika, nes jie nedaro įtakos šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui (CPK 144 str., 185 str.).

15Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Nutarė

16atsisakyti priimti ieškovės BUAB „SRTP“ 2017-04-05 pateiktą 2017-02-24 atsakovo R. R. ir V. R. sudarytą povedybinės sutarties kopiją ir šį įrodymą grąžinti jį padavusiam asmeniui.

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1960-619/2017, dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų E. G. (a. k. ( - ) A. A. (a. k. ( - ) ir G. B. (a. k. ( - ) atžvilgiu bei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartį (rašymo apsirikimo ištaisymas) panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „SRTP“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones E. G., A. A., G. B. atmesti.

18Nutarties kopiją išsiųsti šalims ir į Turto arešto aktų registrą.

Proceso dalyviai
Ryšiai