Byla e2A-1628-661/2019
Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo antraeiliu pagrindinio turto daikto priklausiniu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tretieji asmenys Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija, VĮ „Registrų centras“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studijos ieškinį dėl nekilnojamojo turto pripažinimo antraeiliu pagrindinio turto daikto priklausiniu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tretieji asmenys Daugiabučio gyvenamojo namo ( - ) savininkų bendrija, VĮ „Registrų centras“.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41.

5Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijus, priklausinių teisinį statusą, priklausinių privatizavimą, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas, aiškinimo ir taikymo.

62.

7Ieškovai prašė pripažinti: ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), priklausiniu (antraeiliu daiktu); ieškovų R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studijos dalinės nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), nustatant, kad kiekvieno ieškovo dalis dalinėje nuosavybėje atitinka kiekvienam ieškovui priklausančių patalpų, esančių gyvenamajame name, unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), bendro ploto ir viso gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), bendro ploto santykį. Priteisti ieškovams iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės visas ieškovų šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

83.

9Nurodė, kad jiems ieškovei R. I. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu ( - ), ieškovams R. I. ir R. I. bendrosios jungtinės nuosavybės teise taip pat priklauso butas, esantis adresu ( - ), ieškovei J. V. Vilniaus radijo studijai nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu ( - ). Šalia Gyvenamojo namo (jo kieme) yra mūrinis sandėliukas, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip pagalbinio ūkio paskirties ūkinis pastatas. Gyvenamasis namas yra pastatytas dar iki 1940 m. Namo statybos metu jame buvo įrengtos krosnys, skirtos namui šildyti, kurios vis dar yra išlikusios ir veikiančios. Šios krosnys buvo naudojamos namui apšildyti (kūrenamos anglimi) tol, kol sovietiniais laikais name buvo įrengtas centrinis šildymas.

104.

11Kieme esantis Sandėliukas, kuris taip pat pastatytas dar iki 1940 m., Gyvenamojo namo gyventojų ir name veikusių įstaigų buvo bendrai ir nepertraukiamai naudojamas ūkinėms reikmėms – sandėliuoti kurui (anglims, malkoms), o name įrengus centrinį šildymą - įvairiems namo ir teritorijos priežiūros ūkiniams reikmenims bei kitam bendram turtui.

125.

13Ieškovai visiškai atsitiktinai sužinojo, jog Sandėliukas kartu su jam priskirta 0,0158 ha žemės sklypo (t. y. kiemo) dalimi yra parduodamas. Skelbime apie Aukcioną nurodyta, jog Sandėliuko savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, pradinė jo pardavimo kaina yra 1 070 Eur, pradinė Sandėliukui priskirto žemės sklypo dalies kaina – 63 981 Eur, Aukciono pabaiga - 2018 m. birželio 14 d. Paaiškėjo, kad Sandėliukas dar 1999 m. gegužės mėnesį, be ieškovų žinios, neaišku kokiu teisiniu pagrindu buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Registre nurodomas registravimo pagrindas – 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktas.

146.

15Ieškovų įsitikinimu, bet koks aktas ar sandoris (sandoriai), kurių pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė įregistravo nuosavybės teisę į Sandėliuką yra neteisėtas ir niekinis, kadangi Sandėliukas yra (ir visą laiką buvo) Gyvenamojo namo priklausinys, į kurį bendrosios nuosavybės teisę, privatizuodami butus, įgijo Gyvenamojo namo butų savininkai. Dėl šios priežasties paskelbtas Aukcionas taip pat yra neteisėtas, kadangi atsakovė, nebūdama Sandėliuko savininke, neturi teisės jo perleisti tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju visos aplinkybės liudija, kad Sandėliukas pagal savo funkcinį ryšį ir naudojimo paskirtį yra neatsiejamai susijęs su Gyvenamuoju namu, turi bendrą ūkinę paskirtį ir jį aptarnauja.

167.

17Trečiasis asmuo Daugiabučio namo ( - ) savininkų Bendrija su ieškiniu visiškai sutiko, nes Ūkinis pastatas, dėl kurio yra kilęs ginčas, yra tiesiogiai susijęs su gyvenamuoju namu (( - )), kurį administruoja Bendrija, ir yra skirtas namui aptarnauti. Kiek žinoma Bendrijai, ūkiniu pastatu visą laiką bendrai naudojosi tik namo gyventojai ir name veikiančių juridinių asmenų darbuotojai. Jokie kiti asmenys sandėliuku niekada nesinaudojo, jis nėra susijęs su jokiais kitais gyvenamaisiais pastatais. Ūkinis pastatas negali būti naudojamas savarankiškai, kaip savarankiškas pastatas, kadangi jame nėra nei šildymo, nei elektros, be to, jis yra Bendrijos administruojamo gyvenamojo namo kieme ir prie pastato nėra jokio atskiro patekimo. Bendrija apskritai tik šių metų birželio mėnesį sužinojo, kad ieškinyje nurodytas ūkinis pastatas yra įregistruotas ne gyventojų, o savivaldybės vardu. Kada ir kokiu pagrindu tai buvo padaryta, Bendrijai nėra žinoma. Savivaldybė sandėliuku niekada pati faktiškai nesinaudojo, juo visiškai nesirūpino, jo neprižiūrėjo ir neremontavo. Bendrija iki šiol nėra gavusi iš savivaldybės jokių paklausimų apie sandėliuko būklę, jo naudojimą ir priežiūrą, ar pranešimų apie planuojamą sandėliuko pardavimą. Bendrijos požiūriu, pripažinimas, kad sandėliukas yra gyvenamojo namo priklausinys, esamomis aplinkybėmis yra vienintelis logiškas sprendimas, geriausiai atitinkantis ilgametę faktinę situaciją - kaip minėta, sandėliukas buvo statytas ir visą laiką buvo naudoj amas tik kartu su gyvenamuoju namu, būtent kaip jo priklausinys. Tuo tarpu ieškinio atmetimas iš esmės reikštų pripažinimą, kad sandėliukas turi savarankišką funkciją, kas visiškai neatitinka tikrovės. Bendrija jokių kitų ūkinės paskirties pastatų ir/ar patalpų gyvenamajame name, kuriuose galėtų laikyti savo turtą, neturi, o naujo pastato statybos namo aplinkinėje teritorijoje teisiškai yra neįmanomos.

188.

19Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas baseinas“ su ieškovo reikalavimais sutiko, nurodė kad jie įsigiję šiame gyvenamajame name esančias administracinės paskirties patalpas, pagrindinį dėmesį sutelkė į patalpų ir pastato remontą ir tuo metu sandėliuko priklausomybės klausimų nekėlė ir nesiaiškino, pasitenkindama iš kitų namo gyventojų gauta informacija apie savo teises į dalinio šio sandėliuko naudojimo galimybes proporcingai įgytam patalpų plotui. Tuo metu Bendrovei tapo žinoma, kad anksčiau administracinėse patalpose veikusios VšĮ „Teleradijo kompanija hansa“ ir J. V. Vilniaus radijo studija kartu su kitais namo patalpų savininkais naudojosi sandėliuku. Apie tai, kad sandėliukas, kaip savarankiškas turtinis vienetas yra įregistruotas savivaldybės vardu, Bendrovė sužinojo 2017 m. pabaigoje, kai su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos buvo sudaroma žemės sklypo, kuriame yra gyvenamasis namas, dalies nuomos sutartis. Iki tol Bendrovė buvo įsitikinusi, kad sandėliukas yra priskirtas prie gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų, kadangi jis yra šalia namo ir jokių kitų jo naudotojų, išskyrus namo gyventojus, pastebėta nebuvo. Tuo metu Bendrovė šiam faktui nesuteikė kiek didesnės reikšmės, nes buvo užsiėmusi kitų svarbesnių klausimų sprendimu. Bendrovės nuomone, sandėliuko, kaip atskiro turtinio vieneto, savarankiškas naudojimas yra neįmanomas. Tai gana primityviai suręstas pastatėlis, neturintis elektros įvado, neprijungtas prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų. Iš to darytina išvada, kad nuo pat jo atsiradimo pradžios jis buvo planuotas ir faktiškai naudotas aptarnauti gyvenamąjį namą.

209.

21Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškovų reikalavimais nesutiko, ir nurodė, kad ieškovų reikalavimus laiko nesąžiningais, teisiškai nepagrįstais, pareikštais žymiai praleidus tokio ieškinio senatį bei galiausiai - apskritai teikiamais materialinio teisinio suinteresuotumo byloje neturinčių asmenų. Ieškovai daugiau kaip ketvirtį amžiaus Sandėliuku naudojęsi be jokio teisėto pagrindo ieškovai niekuomet nesidomėjo šio turto teisine nuosavybe, ieškovai ieškinyje vis dėlto teigia esantys nustebę, kad „be ieškovų žinios“ Sandėliukas jau nuo 1999 m. gegužės yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, įregistruota viešame registre. Nepaisant to, jog Nekilnojamojo turto registre yra aiškiai nurodytas šios nuosavybės įgijimo ir registravimo pagrindas, t. y. 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktas.

2210.

23Taigi matyti, kad ignoruodami faktinę bei teisinę aplinkybę, kad ieškovai nėra ir niekada nebuvo Sandėliuko savininkai, taigi - neturėdami šioje byloje materialinio teisinio suinteresuotumo - ieškovai, daugiau kaip 25 metus nesirūpinę savo savavališkai naudoto Sandėliuko įteisinimu, kreipiasi į teismą kvestionuodami teisėtos šio turto savininkės Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktų nustatyta tvarka dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto atliekamus veiksmus, t. y. turto viešą pardavimą Aukcione, ir prašydama šią nuosavybės teisę iš Vilniaus miesto savivaldybės atimti, pripažįstant šią teisę ieškovams.

2411.

25Atsakovo teigimu ieškovai neturi teisės kreiptis į teismą su esamais reikalavimais. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Priešingu atveju ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo - asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. Ieškovai neįrodo, kad turi subjektinę teisę ginčyti administracinius aktus ir procedūras, susijusias su ginčo Sandėliuko pardavimu viešame Aukcione, kadangi nenurodo, kokias konkrečiai jų turimas, o ne numanomas teises ar teisėtus interesus ir kokiu būdu pažeidžia ginčo Sandėliuko aukciono organizavimas, atitinkamos kainos nustatymas ir būsimas Sandėliuko pardavimas aukščiausią kainą pasiūliusiam asmeniui. Be to, Ieškovai praleido ieškinio senaties terminą savo tariamoms teisėms ginti. Ieškovams buvo žinoma, kad ūkinis pastatas, kurį jie laiko nuosavu (bendru), teisiškai jiems vis dėlto nepriklauso, tačiau nepaisant to, vis tiek nesiėmė rūpintis šia savo galima nuosavybe - kaip patys teigia - naudojosi toliau.

2612.

27Šioje byloje nagrinėjamu atveju ginčo patalpos yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Vien aplinkybė, kad ieškovai naudojosi ginčo Sandėliuku savo reikmėms, negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą pripažinti pastatą Gyvenamojo namo priklausiniu, t. y. ieškovams įgyti nuosavybės teisę į savavališkai naudojamą svetimą turtą.

28II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2913.

30Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 21 d. nusprendė ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, jog ieškovai turėjo teisę kreiptis į teismą su šiuo ieškiniu, nes jų manymu pardavus jų namo kieme esantį sandėliuką aukcione būtų pažeistos jų teisės ir šis ginčas turi būti sprendžiamas. Šiuo atveju priešingai negu teigia atsakovas, ieškovai bando ginti ne viešąjį interesą, o jų, kaip butų, gyvenamųjų patalpų savininkų interesus. Sprendžiant ieškovo reikalavimų pagrįstumą teismas darė išvadą, kad ieškovų reikalavimai negali būti patenkinti visų pirma dėl to, kad Ieškovai praleido ieškinio senaties terminą savo teisėms ginti.

3114.

32Taip pat teismas nurodė, kad siekiant pripažinti daiktą priklausiniu, turi būti nustatyta ir aplinkybė, kad patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Ieškovai šių dviejų aplinkybių (sąlygų) neįrodė. Ginčo patalpos yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Teikiant ieškinį ieškovai turėjo ginčyti Nekilnojamojo turto registro duomenis, kur nurodyta kad sandėliukas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, nuginčyti Registre nurodomą registravimo pagrindą – 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktą. 1992 m. Gyvenamojo namo butų privatizavimo sutartyse nebuvo nurodytas privatizavimo objektas ginčo sandėliukas. Aplinkybė, kad ieškovai naudojosi ginčo Sandėliuku savo reikmėms, negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą pripažinti pastatą Gyvenamojo namo priklausiniu. Tokiu atveju ieškovai turėjo reikšti ieškinį kitu pagrindu – CK4.48str.

33III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3415.

35Apeliantai (ieškovai) R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studija apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą ir prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

3616.

37Apeliantai nurodo, jog 2018 m. birželio mėnesį ieškovai visiškai atsitiktinai sužinojo, jog ginčo Sandėliukas yra parduodamas viešame elektroniniu būdu vykdomame aukcione. Skelbime apie aukcioną buvo nurodyta, jog Sandėliuko savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, o pradinė jo pardavimo kaina yra 1 070 Eur. Paaiškėjo, kad Sandėliukas 2007 m. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ir be ieškovų žinios, nesant tam jokio teisinio pagrindo, Sandėliuko savininke buvo nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė. Registre pažymėta, jog Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į Sandėliuką įregistravimo pagrindas yra 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas, tačiau šiame dokumente Sandėliukas apskritai nėra minimas.

3817.

39Apeliantų nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, tokios išvados iš esmės nemotyvuodamas, jog ieškovų teisių pažeidimas tariamai įvyko jau butų privatizavimo sutarčių sudarymo metu ir apie jį ieškovai sužinojo iškart, t. y. pasirašydami privatizavimo sutartis, dėl ko ieškinio senaties terminas šioje byloje neva turi būti skaičiuojamas nuo 1992 m. ir yra praleistas. Priešingai pirmosios instancijos teismo teiginiams, ieškovų teisės buvo pažeistos ne tuo metu, kai ieškovai sudarė Gyvenamojo namo butų privatizavimo sutartis, kuriose konkrečiai nebuvo nurodytas Sandėliukas, tačiau tik tada, kai atsakovė be teisinio pagrindo 2007 m. Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo nuosavybės teisę į Sandėliuką. Vien tai, kad Sandėliukas nebuvo konkrečiai nurodytas butų privatizavimo sutartyse, niekaip nepakeitė Sandėliuko, kaip Gyvenamojo namo priklausinio, teisinio statuso, nepaneigė ieškovų nuosavybės teisės į Sandėliuką ir savaime nesukūrė jokių atsakovės teisių į Sandėliuką. Juk pagal privatizavimo sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį, Sandėliukas, kaip Gyvenamojo namo priklausinys, perėjo ieškovų nuosavybėn nepaisant to, kad jo likimas sutartyse nebuvo aptartas. Tik atsakovei 2007 m. Nekilnojamojo turto registre be pagrindo įregistravus savo nuosavybės teisę į Sandėliuką, buvo paneigta ieškovams priklausanti Sandėliuko nuosavybės teisė. Kadangi ieškovų teisių pažeidimas pasireiškė būtent tuo, jog atsakovė be pagrindo įsiregistravo Sandėliuką savo vardu, ieškovai apie pažeidimą galėjo sužinoti anksčiausiai 2007 m. liepos 3 d., t. y. įrašo įrašymo Nekilnojamojo turto registre dieną.

4018.

41Ieškovai apie tai, kad Sandėliukas jau yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir jo savininke yra nurodyta būtent atsakovė, sužinojo tik 2018 m. birželio mėnesį, kai buvo viešai paskelbtas Sandėliuko pardavimo aukcionas. Jokių duomenų, kad ieškovai apie Sandėliuko registraciją sužinojo anksčiau, byloje nėra, to iš esmės neįrodinėjo ir pati atsakovė. 2018 m. birželio pradžioje gavę informaciją apie Sandėliuko aukcioną, ieškovai nedelsdami ėmėsi ginti savo teises ir pareiškė ieškinį šioje byloje.

4219.

43Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame Sprendime netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2012 m. birželio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012, ir dėl to nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai neva neįrodė naudojimosi Sandėliuku teisėtumo, nors šią aplinkybę byloje turėjo įrodinėti. Sprendime minimoje kasacinės instancijos teismo byloje susiklostė kitokios, nei šioje byloje, faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos atveju, ginčo ūkinį pastatą privatizavo tik vieno iš gyvenamajame name, kurio priklausinys buvo ūkinis pastatas, esančio buto savininkas. Atsižvelgdamas į tai, kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad ūkinis pastatas, kaip viso gyvenamojo namo priklausinys, negalėjo būti privatizuotas tik vieno buto savininko, tačiau turėjo tapti visų butų savininkų bendrąja daline nuosavybe, nebent būtų įrodyta, kad ūkinis pastatas nustatyta tvarka buvo perduotas naudotis tik konkretaus vieno buto savininkui.

4420.

45Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame Sprendime konstatavo, jog ieškovai neįrodė naudojimosi Sandėliuku teisėtumo, t. y. fakto, kad Sandėliukas nustatyta tvarka jiems buvo perduotas naudotis, tačiau nepaaiškino, kodėl laiko, kad Sandėliuku teisėtai naudotis ieškovai galėjo tik jį atskirai perdavus ieškovams. Sandėliukas visą laiką buvo ir tebėra Gyvenamojo namo priklausinys, neturintis jokios savarankiškos funkcijos (jame nėra nei vandens, nei elektros ar šildymo) ir būtent kaip priklausinys visą laiką ir buvo naudojamas.

4621.

47Skundžiamame Sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog ieškinys negali būti tenkinamas taip pat ir dėl to, jog ieškovai neginčija įrašo Nekilnojamojo turto registre, pagal kurį Sandėliukas priklauso atsakovei, bei priėmimo-perdavimo aktų, kurių pagrindu atsakovė atliko Sandėliuko registraciją. Ieškovai pažymi, kad daikto registravimas Nekilnojamojo turto registre nelemia daikto teisinio statuso ir nesukuria jokių teisių į tą daiktą, kadangi registravimas atlieka tik išviešinimo funkciją.

4822.

49Priešingai pirmosios instancijos teismo teiginiams, ieškovai taip pat neprivalėjo ginčyti ir priėmimo-perdavimo aktų (bylos tomas II, p. 92-93), kurių pagrindu atsakovė įregistravo Sandėliuką Nekilnojamojo turto registre savo vardu. Minimuose aktuose Sandėliukas apskritai nėra nurodytas, jais buvo perduotos tik Gyvenamajame name esančios administracinės paskirties patalpos. Taigi Sandėliuko registracija šių dokumentų pagrindu negalėjo būti atlikta, kadangi jie su Sandėliuku nėra tiesiogiai susiję. Kadangi ieškovai neprieštarauja minimų administracinių patalpų, ar kitų akte nurodytų nekilnojamųjų daiktų, perdavimui, ginčyti priėmimo-perdavimo aktų teisėtumo ieškovai neturėjo jokio pagrindo. Kita vertus, teismui manant, jog priėmimo-perdavimo aktais atsakovės nuosavybėn buvo perduotas ir Sandėliukas, teismas turėjo teisę savo iniciatyva (ex officio) konstatuoti atitinkamų aktų dalių negaliojimą, nes sandoris, kuriuo daiktą (nuosavybės teisę į daiktą) perleidžia asmuo, nesantis daikto savininku, yra niekinis ir negaliojantis nuo sudarymo momento. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime priėmimo-perdavimo aktų turinio visiškai neanalizavo ir visiškai nepasisakė, kokia yra šių aktų įtaka Sandėliuko teisiniam statusui.

5023.

51Ieškovai pažymi, jog antraeilius daiktus bei įgyjamąją senatį reglamentuojančios teisės nuostatos reguliuoja visiškai skirtingus teisinius santykius ir skiriasi savo paskirtimi. Šioje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės akivaizdžiai atitinka būtent pagrindinių ir antraeilių daiktų ryšį ir teisinį statusą nustatančių civilinio kodekso normų reglamentavimo dalyką. Ieškovai Sandėliuku naudojosi ne dėl to, kad juo niekas kitas nesinaudojo ir nesirūpino, tačiau tik dėl to, kad jis visą laiką buvo ir tebėra Gyvenamojo namo priklausinys, skirtas name esantiems butams aptarnauti. Ieškovai nuosavybės teisę į Sandėliuką įgijo ne dėl jo ilgalaikio naudojimo fakto, tačiau dėl to, kad privatizavo butus, su kuriais Sandėliukas buvo funkciškai susijęs antraeilio ir pagrindinio daikto teisiniu ryšiu. Taigi ieškovai, laikydami save teisėtais Sandėliuko, kaip Gyvenamojo namo priklausinio, į kurį jokie kiti asmenys niekada negalėjo įgyti ir neįgijo nuosavybės teisės, bendrasavininkais, neprivalėjo įrodinėti esant dar ir įgyjamosios senaties sąlygų.

5224.

53Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pagal 1992 m. galiojusias Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles ieškovai nuosavybės teisės į Sandėliuką neįgijo, nes Sandėliukas nebuvo atskirai įkainotas, konkrečiai nurodytas butų privatizavimo sutartyse ir ieškovai už jį nesumokėjo, prieštarauja aktualiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

5425.

55Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą , su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Ieškovai pripažįsta, kad Sandėliuku minėtoms reikmėms buvo (iki šiol yra) naudojamasi be jokio teisėto pagrindo: t. y. nurodo, kad Gyvenamojo namo butų 1992 m. privatizavimo sutartyse Sandėliuko nuosavybės klausimas aptartas nebuvo, tačiau privatizavę butus, Gyvenamojo namo butų savininkai Sandėliuką ir toliau naudojo savo asmeninėms reikmės, t. y. kaip nurodo patys ieškovai „jį faktiškai laikė namo priklausiniu, t. y. bendrai visiems priklausančiu turtu“. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad per visą naudojimosi jiems teisėtai nepriklausančiu Sandėliuku laikotarpį, ieškovai būtų domėjęsi šio turto savininku, būtinybe šį turtą inventorizuoti, galimybe jį įsigyti (privatizuoti), papildyti esamas butų privatizavimo sutartis ar kitaip įteisinti savo naudojimąsi jiems žinomai nepriklausančiu turtu.

5626.

57Ignoruodami aplinkybę, jog daugiau kaip ketvirtį amžiaus (t. y. nuo 1992 metų) Sandėliuku naudojęsi be jokio teisėto pagrindo ieškovai niekuomet nesidomėjo šio turto teisine nuosavybe, nesiėmė veiksmų dėl butų privatizavimo sandoriuose „atskirai neaptartų“ ieškovų teisių į Sandėliuką, ieškovai ieškinyje vis dėlto teigė esantys nustebę, kad „be ieškovų žinios“ Sandėliukas jau nuo 1999 m. gegužės yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, įregistruota viešame registre. Nepaisant to, jog Nekilnojamojo turto registre yra aiškiai nurodytas šios nuosavybės įgijimo ir registravimo pagrindas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. perdavimo-priėmimo aktas, ieškovai ieškinyje vis tiek teigia, jog jiems „neaišku kokiu teisiniu pagrindu“ šis turtas įregistruotas kaip priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei.

5827.

59Pareiga įrodyti, kad Sandėliukas yra ieškovų butų priklausinys, byloje buvo tekusi patiems ieškovams – tai numato bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisyklės bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas. Tačiau ieškovai šios savo pareigos byloje neįvykdė – neįrodė būtinųjų CK 4.19 straipsnyje ir teismų praktikoje nustatytų sąlygų, kurioms esant daiktas pripažintinas priklausiniu. Ieškovų aukščiau nurodyti argumentai, susiję su tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis apie Sandėliuko tariamą nuolatinio pobūdžio funkcinį ryšį ir neva teisėtą Sandėliuko naudojimą yra tiesiog klaidingi, ir tą patvirtina bylos medžiaga – rašytiniai įrodymai, paties ieškovo J. V. Vilniaus radijo studijos žodiniai paaiškinimai bei liudytojo parodymai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti Sandėliuką priklausiniu kaip nepagrįstus.

6028.

61Ieškovų į bylą pateikta 1992-07-30 pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sandorio kopija patvirtina, jog privatizuodami butus ieškovai šio Sandėliuko nei privatizavo, nei įgijo teisės į ji privatizavimą.

6229.

63Net jeigu ir laikyti, kad aukščiau nurodyta teismų praktika dėl daikto naudojimo teisėtumo sąlygos šiuo nagrinėjamu atveju nėra aktuali, pažymėta, kad ieškovai šioje byloje bet kuriuo atveju nėra įrodę net ir tų daikto pripažinimo priklausiniu sąlygų, kurios susijusios su daikto funkciniu ryšiu ir bendra ūkine paskirtimi su Gyvenamuoju namu.

6430.

65Oficialūs, viešai prieinami duomenys apie esamą ginčo Sandėliuko būklę vertė abejoti faktine galimybe šį pastatą naudoti ieškovų nurodomu būdu – iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 10/122613 buvo aiškiai matyti, kad pagal 2018-01-18 kadastrinių matavimų duomenis ginčo Sandėliukas yra itin fiziškai pažeistas – šio statinio yra likę tik 34 proc. Atsižvelgiant į tai byloje buvo visiškai neaišku, ką ir kokiu būdu Gyvenamajam namui kaip pagrindiniam daiktui aptarnauti ieškovai tariamai iki pat šiol laiko Sandėliuke, kurio iš esmės yra likę tik viena siena. Tačiau atitinkamai ieškovai nepagrindė ir aplinkybės, kaip Sandėliuku buvo naudojamasi anksčiau – ieškovų į bylą pateikti įrodymai, neva patvirtinantys funkcinį Sandėliuko ryšį su Gyvenamajame name esančiais ieškovų butais, nebuvo pakankami šiam ryšiui konstatuoti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą.

6631.

67Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad Gyvenamojo namo gyventojai naudojasi, kaip ieškovai teigia, nuo „sovietinių laikų“ Gyvenamajame name įvestu centriniu šildymu, taigi akivaizdu, kad krosninis šildymas, net jeigu toks butuose ir veiktų, būtų tik galima alternatyva užtikrinti komfortą butuose, tačiau nesudarytų pagrindo teigti, kad butams apšildyti yra būtina turėti pagalbines patalpas kietajam kurui (malkoms, anglims) laikyti. Taigi akivaizdu, kad jokio funkcinio ryšio, susijusio su butų šildymu, Sandėliukas su Gyvenamuoju namu neturėjo jau tada, kai ieškovai šiuos butus privatizavo 1992 metais (mat centrinis šildymas, kaip teigia ieškovai, jų butuose buvo įvestas „sovietiniais metais“), tuo tarpu gyventojams priklausančių daiktų (kiemo ar kapinių priežiūros rakandų, kaip apklausos metu nurodė liudytojas) laikymas Sandėliuke nesukuria šio Sandėliuko funkcinio ryšio su Gyvenamajame name esančiais ieškovų butais.

6832.

69Ieškovai nepagrįstai mano, kad senaties termino eigos pradžia nagrinėjamu atveju yra laikytinas momentas, kurį ieškovai įvardina kaip „keletas dienų iki šio ieškinio pateikimo“, kuomet jie tariamai netikėtai pastebėjo, jog ginčo Sandėliukas yra įregistruotas Savivaldybės vardu, t. y. maždaug 2018 m. birželio mėnesį. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo dar 1992 metais, kuomet ieškovai sudarė savo butų privatizavimo sutartis ir pastebėjo (turėjo pastebėti, kadangi šias privatizavimo sutartis, kaip patys teigia, sudarė patys), kad gyvenamojo namo kieme esantis Sandėliukas, kurį ieškovai manė privatizuojantys, vis dėlto nėra aptariamas ieškovų pasirašomose butų privatizavimo sutartyse. Laikytina, kad nesiėmę jokių priemonių dėl šio savo teisių galimo pažeidimo, ieškovai savo teisių atžvilgiu itin ilgą laiką elgėsi aplaidžiai, t. y. nesirūpino jomis iki kol šis valstybės nuosavybe likęs turtas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas ir 2007 metais įregistruotas Savivaldybės vardu (tiksliau iki dar vėliau – iki 2018 metų birželio, kuomet Savivaldybė nutarė šį turtą realizuoti viešame aukcione). Dėl šios priežastys laikytina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovų reikalavimai yra atmestini jau vien tuo pagrindu, jog teikiami žymiai praleidus ieškinio senaties terminą, nenurodžius jokių svarbių priežasčių šio termino praleidimui ir neprašius teismo jo atnaujinti.

70IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7133.

72Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

73Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijų, priklausinių teisinio statuso ir priklausinių privatizavimo

7434.

75Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008; kt.). Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, – fakto klausimas, nustatinėtinas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mūsų laikas“ v. UAB „Vorto“, bylos Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, bylos Nr. 3K-3-134/2008; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. R. V. , bylos Nr. 3K-3-12/2012; kt.).

7635.

77Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų kartu su butais privatizavimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 14–16 punktai, 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnis, CK 4.82 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“, bylos Nr. 3K-3-200/2007). 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje bendrojo naudojimo patalpos buvo apibrėžtos kaip patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.1 punktas), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3 punktas). Techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2005; kt.).

7836.

79Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr.3K-3-468/2004). Faktinio pobūdžio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-418/2004).

8037.

81Nagrinėjamu atveju, iš pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovų į bylą pateikta 1992-07-30 pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sandorio kopija patvirtina, jog privatizuodami butus ieškovai šio Sandėliuko nei privatizavo, nei įgijo teisės į ji privatizavimą. Šiuo sandoriu J. K. (buvęs buto savininkas) įsigijo butą, esantį ( - ), šiuo metu nuosavybės teise priklausantį ieškovei J. V. Vilniaus radijo studijai. Priešingai negu teigia ieškovai, šioje 1992-07-30 pirkimo-pardavimo sutartyje vis dėlto nėra nurodyta, kad butas privatizuojamas su visais gyvenamojo namo priklausiniais. Atkreiptinas dėmesys, kad šia pirkimo-pardavimo sutartimi privatizuoti daiktai yra aiškiai išvardinti ir apibūdinti šios sutarties 1 punkte, kuriame įtvirtina, kad: „pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko trijų kambarių butą, kurio bendrasis (naudingas) plotas 60,44 kv. metrų ir kitus pastatus ( - )bei kv. metrų rūsį“. Tuo tarpu tos pirkimo-pardavimo sutarties vietos, kurios buvo skirtos įrašyti kitiems kartu su privatizuojamu butu privatizuojamiems pastatams bei rūsiui, surašant sutartį buvo paliktos neužpildytos – pažymėtos tiesiog daugtaškiu arba brūkšniu, tokiu būdu vienareikšmiškai pažymint, jog nei rūsys, nei kiti pastatai kartu su butu pagal šią sutartį nėra privatizuojami. Šioje sutartyje dėl kitų pirkėjo daiktinių teisių papildomai nurodyta tik tiek, jog pirkėjas bendrai kartu su Andrijauskiene J. naudojasi koridoriumi, vonia ir tualetu. Taigi konstatuotina, kad jokie kiti pastatai, tariamai privatizuoti kartu su butu, šioje sutartyje neegzistuoja ir privatizuoti kartu su butu Nr. 10 jokiu būdu nebuvo – jie nėra nei išvardinti, nei apibūdinti, nėra nurodyta jų kvadratūra, vieta kieme ar kiti identifikuojantys požymiai. Taigi privatizuodami butus, ieškovai ne tik „konkrečiai neaptarė Sandėliuko privatizavimo klausimo butų privatizavimo sutartyse“, tačiau apskritai net neįgijo teisės į šio Sandėliuko privatizavimą.

8238.

83Ieškovai taip pat buvo nurodę, kad dokumente prie gyvenamojo namo pagalbinių dalių yra priskirtas ir ginčo sandėliukas, kuris dokumente yra įvardytas kaip „pašiūrė“. Iš tikrųjų šiame ieškovų pateiktame dokumente tikrai yra matyti skiltis, kurioje kaip pagalbinė gyvenamojo-administracinio pastato, esančio adresu ( - ), dalis yra aprašyta dalis pavadinimu „pašiūrė“ (plytinė siena, mediniai perdengimai, skardinis stogas). Tačiau nei šis dokumentas, nei jokių kitų byloje esančių duomenų kompleksinis vertinimas neleidžia daryti išvados, kurią daro ieškovai, t. y. kad „dokumente prie gyvenamojo namo pagalbinių dalių yra priskirtas ir ginčo sandėliukas, kuris dokumente yra įvardytas kaip „pašiūrė“. Matyti, kad šiame dokumente aprašytoji „pašiūrė“ neturi nei identifikacinio numerio, nei pažymėjimo plane vietos, nei kvadratūros, nei kitų parametrų, kurie leistų suprasti, apie kokį konkretų ( - ) esantį turtą čia kalbama. Atsižvelgiant į tai yra visiškai nesuprantama, kodėl ir kuo konkrečiai remdamiesi apeliantai užtikrintai teigia, kad ši dokumente aprašyta „pašiūrė“ yra būtent ginčo Sandėliukas. Kolegijos nuomone, ieškovų pateiktas archyvinis dokumentas (1981-10-16 valdomų pastatų ir įrengimų aprašymas) jokiu būdu neįrodo, kad ginčo Sandėliukas neva jau nuo 1981 metų yra skirtas Gyvenamajam namui aptarnauti ir dėl to privatizuojant butus perėjo naujųjų butų savininkų nuosavybėn kaip priklausinys, dėl ko reikalavimas pripažinti Sandėliuką Gyvenamojo namo priklausiniu buvo atmestas pagrįstai.

8439.

85CK 4.19 straipsnio 1 dalis nustato, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Iš esmės analogiškai priklausiniai, kaip antraeiliai daiktai, apibrėžti ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje.

8640.

87Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008).

8841.

89Ieškovai nurodo, kad jų butuose iki šiol yra išlikusios ir veikiančios namui šildyti skirtos krosnys, naudojamos pagal poreikį – šiai aplinkybei pagrįsti ieškovai teikė tris fotonuotraukas, kurios, jų nuomone patvirtina ieškovams priklausančiuose butuose esančių krosnių funkcionavimą. Ieškovų vertinimu, šios fotonuotraukos „patvirtina ieškinyje nurodomą aplinkybę, jog ginčo sandėliukas, be kita ko, gyventojų buvo naudojamas ir sandėliuoti kietajam kurui, naudojamam gyvenamajam namui apšildyti“.

9042.

91Tačiau, kaip pagrįstai teigia atsakovas, Savivaldybės 2018-10-22 teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, šios fotonuotraukos patvirtina nebent tik šių nuotraukų padarymo faktą. Nei krosnių buvimo, nei jų funkcionavimo, nei ginčo Sandėliuko paskirties ir / ar ryšio su ieškovų butais šios fotonuotraukos neįrodo – šios ieškovų pateiktos neidentifikuotos fotonuotraukos apskritai neleido teigti, kad jos yra kažkaip susijusios su nagrinėjama byla.

9243.

93Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad Gyvenamojo namo gyventojai naudojasi, kaip ieškovai teigia, Gyvenamajame name įvestu centriniu šildymu. Taigi, konstatuotina, kad krosninis šildymas, net jeigu toks butuose ir veiktų, būtų tik galima alternatyva užtikrinti komfortą butuose, tačiau nesudarytų pagrindo teigti, kad butams apšildyti yra būtina turėti pagalbines patalpas kietajam kurui (malkoms, anglims) laikyti. Tokio atveju galima teigti, kad jokio funkcinio ryšio, susijusio su butų šildymu, Sandėliukas su Gyvenamuoju namu neturėjo jau tada, kai ieškovai šiuos butus privatizavo 1992 metais, nes centrinis šildymas, kaip teigia ieškovai, jų butuose buvo įvestas dar „sovietiniais metais“, tuo tarpu gyventojams priklausančių daiktų – kiemo ar kapinių priežiūros rakandų, kaip apklausos metu nurodė liudytojas, laikymas Sandėliuke nesukuria šio Sandėliuko funkcinio ryšio su Gyvenamajame name esančiais ieškovų butais.

94Dėl ieškinio senaties

9544.

96Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

9745.

98Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, reikalavimas taikyti ieškinio senatį teisines pasekmes sukelia tik tada, jei to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio šalis.

9946.

100CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, nustatyta, be kita ko, kad: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (1 dalis); jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (2 dalis); jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (5 dalis).

10147.

102Ieškovai nepagrįstai teigia, jog teismas, senaties termino pradžia laikydamas 1992 metus, skundžiamame sprendime nepaaiškino, kokiu būdu ieškovų teisės buvo pažeistos jau nuo 1992 m. Ieškovai nurodo, jog Sandėliukas nebuvo privatizuotas kartu su Gyvenamojo namo butais - t. y. į bylą pateiktoje 1992 metų buto privatizavimo sutartyje, kurios šalimi yra ir ieškovė R. I..

10348.

104Atsakovas pagrįstai nurodo, kad informacija apie Sandėliuko neprivatizavimą kartu su Gyvenamojo namo butais ieškovams tapo žinoma vėliausiai 1992 metais, tačiau iki pat ieškinio pateikimo ieškovai nesirūpino savo privatizavimo sutartimis, nesikreipė dėl galimo jų papildymų, nesidomėjo galimybe privatizuoti ir Sandėliuką Dėl to Ieškovų teiginiai, kad jie senaties termino savo reikalavimams pareikšti nepraleido, nes „keletą dienų prieš šio ieškinio pateikimą ieškovai visiškai atsitiktinai pastebėjo“, jog Sandėliukas kartu su jam priskirta 0,0158 ha žemės sklypo (t. y. kiemo) dalimi yra parduodamas viešame Aukcione neatitinka tikrovės. Taigi, priešingai negu nurodo ieškovai, jų teisių pažeidimas įvyko ne tuomet, kai neprivatizuotas, valstybės nuosavybe likęs daiktas buvo perleistas Savivaldybei, kuri šį daiktą savo ruožtu įregistravo Nekilnojamojo turto registre, o tuomet, kai ieškovai, manydami, kad įgyja nuosavybę į atitinkamą daiktą (t. y. kartu su butais privatizuojamą Sandėliuką), šio daikto vis dėlto nematė esant įvardinto privatizavimo sutartyje.

10549.

106Atsakovas – Savivaldybė savo 2018-10-22 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose buvo išsamiai nurodžiusi, jog iš byloje pateiktos 1992-07-30 buto privatizavimo sutarties aiškiai matyti, kad tos pirkimo-pardavimo sutarties vietos, kurios buvo skirtos įrašyti kitiems kartu su privatizuojamu butu privatizuojamiems pastatams bei rūsiui, surašant sutartį buvo paliktos neužpildytos – pažymėtos tiesiog daugtaškiu arba brūkšniu, tokiu būdu vienareikšmiškai pažymint, jog nei rūsys, nei kiti pastatai kartu su butu pagal šią sutartį nėra privatizuojami. Ieškovų teisių pažeidimas negalėjo pasireikšti tuo būdu ir tuomet, kada nurodo ieškovai, t. y. 2007 m. liepos 3 d., kuomet Savivaldybė įregistravo savo nuosavybės teisę į Sandėliuką Nekilnojamojo turto registre. Savivaldybės veiksmai, t. y. nuosavybės įregistravimas, buvo tik pasekmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų, t. y. neprivatizuoto, valstybės nuosavybe likusio Sandėliuko (kartu su kitais neprivatizuotais nekilnojamojo turto objektais) perdavimas Savivaldybės nuosavybėn 1995-05-17 perdavimo-priėmimo aktu, iš dalies pakeistu 2007-06-22 perdavimo-priėmimo aktu. Tačiau šių aktų ieškovai neginčijo. Taip pat pažymėtina, kad priešingai negu teigia ieškovai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-05-17 perdavimo-priėmimo akte Sandėliukas paminėtas – grafoje ties įrašu ( - ), kurioje nurodyta, kad perduodamos 999,89 kv. m bendro ploto patalpos. Šis perdavimo-priėmimo aktas buvo iš dalies pakeistas 2007-06-22 aktu pažymint, kad Savivaldybei 1999-05-17 perdavimo-aktu perduotos 999,89 kv. m. ploto patalpos apėmė du savarankiškus objektus – t. y. 952,75 kv. m. ploto administracines patalpas ir 33,79 kv. m. ploto ūkio pastatą (ginčo Sandėliuką). Šie aktai Nekilnojamojo turto registre yra nurodyti kaip Savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo Sandėliuką pagrindas – šie duomenys yra nenuginčyti, dėl to laikytini teisingais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog ieškovai nepagrįstai teigia, kad minimuose aktuose Sandėliukas apskritai nėra nurodytas.

107Dėl bylos baigties

10850.

109Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

11051.

111Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

112Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

Nutarė

113apeliantų (ieškovų) R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studija apeliacinį skundą atmesti.

114Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas... 3. I. Ginčo esmė... 4. 1.... 5. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų,... 6. 2.... 7. Ieškovai prašė pripažinti: ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), adresas (... 8. 3.... 9. Nurodė, kad jiems ieškovei R. I. nuosavybės teise priklauso butas, esantis... 10. 4.... 11. Kieme esantis Sandėliukas, kuris taip pat pastatytas dar iki 1940 m.,... 12. 5.... 13. Ieškovai visiškai atsitiktinai sužinojo, jog Sandėliukas kartu su jam... 14. 6.... 15. Ieškovų įsitikinimu, bet koks aktas ar sandoris (sandoriai), kurių pagrindu... 16. 7.... 17. Trečiasis asmuo Daugiabučio namo ( - ) savininkų Bendrija su ieškiniu... 18. 8.... 19. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas baseinas“ su ieškovo... 20. 9.... 21. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškovų... 22. 10.... 23. Taigi matyti, kad ignoruodami faktinę bei teisinę aplinkybę, kad ieškovai... 24. 11.... 25. Atsakovo teigimu ieškovai neturi teisės kreiptis į teismą su esamais... 26. 12.... 27. Šioje byloje nagrinėjamu atveju ginčo patalpos yra savarankiškas... 28. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 29. 13.... 30. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 21 d. nusprendė ieškinį... 31. 14.... 32. Taip pat teismas nurodė, kad siekiant pripažinti daiktą priklausiniu, turi... 33. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 34. 15.... 35. Apeliantai (ieškovai) R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studija apeliaciniu... 36. 16.... 37. Apeliantai nurodo, jog 2018 m. birželio mėnesį ieškovai visiškai... 38. 17.... 39. Apeliantų nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai nustatė... 40. 18.... 41. Ieškovai apie tai, kad Sandėliukas jau yra įregistruotas Nekilnojamojo turto... 42. 19.... 43. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame Sprendime netinkamai... 44. 20.... 45. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame Sprendime konstatavo, jog... 46. 21.... 47. Skundžiamame Sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai... 48. 22.... 49. Priešingai pirmosios instancijos teismo teiginiams, ieškovai taip pat... 50. 23.... 51. Ieškovai pažymi, jog antraeilius daiktus bei įgyjamąją senatį... 52. 24.... 53. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pagal 1992 m. galiojusias... 54. 25.... 55. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į... 56. 26.... 57. Ignoruodami aplinkybę, jog daugiau kaip ketvirtį amžiaus (t. y. nuo 1992... 58. 27.... 59. Pareiga įrodyti, kad Sandėliukas yra ieškovų butų priklausinys, byloje... 60. 28.... 61. Ieškovų į bylą pateikta 1992-07-30 pirkimo-pardavimo (privatizavimo)... 62. 29.... 63. Net jeigu ir laikyti, kad aukščiau nurodyta teismų praktika dėl daikto... 64. 30.... 65. Oficialūs, viešai prieinami duomenys apie esamą ginčo Sandėliuko būklę... 66. 31.... 67. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad Gyvenamojo namo... 68. 32.... 69. Ieškovai nepagrįstai mano, kad senaties termino eigos pradžia nagrinėjamu... 70. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 71. 33.... 72. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 73. Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijų, priklausinių teisinio... 74. 34.... 75. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks... 76. 35.... 77. Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų kartu su butais privatizavimo,... 78. 36.... 79. Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti... 80. 37.... 81. Nagrinėjamu atveju, iš pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovų į bylą... 82. 38.... 83. Ieškovai taip pat buvo nurodę, kad dokumente prie gyvenamojo namo pagalbinių... 84. 39.... 85. CK 4.19 straipsnio 1 dalis nustato, kad priklausiniais laikomi savarankiški... 86. 40.... 87. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais –... 88. 41.... 89. Ieškovai nurodo, kad jų butuose iki šiol yra išlikusios ir veikiančios... 90. 42.... 91. Tačiau, kaip pagrįstai teigia atsakovas, Savivaldybės 2018-10-22 teismui... 92. 43.... 93. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad Gyvenamojo namo... 94. Dėl ieškinio senaties... 95. 44.... 96. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 97. 45.... 98. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik... 99. 46.... 100. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino... 101. 47.... 102. Ieškovai nepagrįstai teigia, jog teismas, senaties termino pradžia... 103. 48.... 104. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad informacija apie Sandėliuko neprivatizavimą... 105. 49.... 106. Atsakovas – Savivaldybė savo 2018-10-22 pateiktuose rašytiniuose... 107. Dėl bylos baigties... 108. 50.... 109. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 110. 51.... 111. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir... 112. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 113. apeliantų (ieškovų) R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studija apeliacinį... 114. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti...