Byla 2A-436/2006

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės, sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei, dalyvaujant ieškovės atstovams advokatei Jūratei Valančiūtei, K. L. K. , atsakovo atstovui advokatui Alfonsui Masiliūnui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. K. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Nr.78/2005 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB Vilniaus bankas“ dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, preliminariosios sutarties pakeitimo ir kitų reikalavimų.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovė L. K. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, prašydama patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą dėl gyvenamojo namo, esančio Nugalėtojų g. 26, Vilniuje, su priklausiniais - tvora, kiemo aikštele, baseinu, fontanu, kiemo židiniu tarp ieškovės L. K. ir atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“; sprendime-aptarti ieškovės (pirkėjos) L. K. teises į žemės sklypą; pakeisti preliminariosios sutarties Nr. 35 sąlygą, nustatytą 4.1. punkte, numatant, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaroma be sąlygos dėl servituto ar kito teisėto žemės naudojimo būdo nustatymo; pripažinti preliminariosios sutarties Nr. 35 vienašalį nutraukimą neteisėtu; priteisti iš atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“ 23 630 Lt palūkanų; priteisti iš atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“ 5 procentų dydžio palūkanas nuo 300 000 Lt sumos nuo ieškinio padavimo momento iki arbitražinio teismo sprendimo visiško įvykdymo

4Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2006 m. liepos 17 d. sprendimu atmetė ieškovės L. K. patikslinto ieškinio reikalavimus: patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą dėl gyvenamojo namo, esančio Nugalėtojų g. 26, Vilniuje, su priklausiniais - tvora, kiemo aikštele, baseinu, fontanu, kiemo židiniu tarp ieškovės L. K. ir atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“; sprendime-aptarti ieškovės (pirkėjos) L. K. teises į žemės sklypą; pakeisti preliminariosios sutarties Nr. 35 sąlygą, nustatytą 4.1. punkte, numatant, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaroma be sąlygos dėl servituto ar kito teisėto žemės naudojimo būdo nustatymo; pripažinti preliminariosios sutarties Nr. 35 vienašalį nutraukimą neteisėtu; priteisti iš atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“ 23 630 Lt palūkanų; priteisti iš atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“ 5 procentų dydžio palūkanas nuo 300 000 Lt sumos nuo ieškinio padavimo momento iki arbitražinio teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Skundu ieškovė L. K. prašo Lietuvos apeliacinį teismą panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinio reikalavimus: patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą dėl gyvenamojo namo, esančio Nugalėtojų g. 26, Vilniuje, su priklausiniais - tvora, kiemo aikštele, baseinu, fontanu, kiemo židiniu tarp ieškovės L. K. ir atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“; sprendime aptarti ieškovės (pirkėjos) L. K. teises į žemės sklypą; pakeisti preliminariosios sutarties Nr. 35 sąlygą, nustatytą 4.1 punkte, numatant, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaroma be sąlygos dėl servituto ar kito teisėto žemės naudojimo būdo nustatymo; pripažinti preliminariosios sutarties Nr. 35 vienašalį nutraukimą neteisėtu; priteisti iš atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“ 23 630 Lt palūkanų; priteisti iš atsakovo AB „SEB Vilniaus bankas“ 5% palūkanų nuo 300 000 Lt sumos nuo ieškinio padavimo momento iki arbitražinio teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų Vilniaus komercinio arbitražo teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme, atlyginimą. Ieškovės skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko Komercinio arbitražo įstatymo 31 straipsnio reikalavimų. Vilniaus komercinio arbitražo teismas, privalėjęs tinkamai vadovautis Civiliniu kodeksu ir remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, paskelbta pagal Teismų įstatymo reikalavimus, šio reikalavimo neįvykdė. Arbitražo teismas nevertino ginčo pagal pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, visiškai neatsižvelgė į turto perdavimo valdyti ieškovui faktą. Ieškinio pagrindinis reikalavimas buvo pripažinti namo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, todėl arbitražo teismas privalėjo remtis CK 6.309 straipsnio nuostatomis ir aiškinti šios teisės normos turinį bei šalių valią, turto perdavimo valdyti ir naudoti aplinkybes, atsiskaitymo už turtą aplinkybes. Arbitražo teismas rėmėsi vienintele Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-124/2006 ir joje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, tačiau ši nutartis nėra paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“, todėl arbitražo teismas turėjo kritiškai vertinti šioje nutartyje esančius teisės taikymo išaiškinimus. Arbitražo teismas nesirėmė ginčo išsprendimui reikšmingomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, paskelbtomis biuletenyje „Teismų praktika“, be to, arbitražo teismas, remdamasis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartimi, ją vertino nesistemiškai, neatsižvelgdamas į kitus šioje nutartyje išdėstytus motyvus. Dėl to arbitražo teismas, remdamasis tinkamai nepaskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nepaisė Teismų įstatymo 23 straipsnio nuostatų, neatsižvelgė į teisės taikymo ir aiškinimo vieningą formulavimą, ir tai įtakojo arbitražinio nagrinėjimo procedūros neatitikimus Komercinio arbitražo įstatymo 31 straipsniui.
  2. Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai, kadangi sprendimu pažeidžiami fundamentalūs ir visuotinai pripažinti teisės principai:
    1. Arbitražo teismas, nesivadovaudamas biuletenyje „Teismų praktika“ paskelbtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, reikšmingomis ginčo tinkamam, teisingam ir pagrįstam išnagrinėjimui, pažeidė teisinės valstybės principą, ignoruodamas teismų praktikos vieningą formavimą, vieningą teisės aiškinimą ir taikymą civilinėse bylose.
    2. Arbitražo teismo sprendimas pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, nes teismas netinkamai vertino preliminariosios sutarties 5.3 punkte įtvirtintą sąlygą, kad ieškovui sumokėjus visą kainą už nekilnojamąjį turtą, atsakovas įsipareigoja nedelsiant perleisti ieškovui nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Tuo arbitražo teismas nepripažino ieškovės, kaip turto savininkės, teisių gynimo, numatyto CK 6.309 straipsnyje.
    3. Arbitražo teismo sprendimas pažeidžia sutarties laisvės principą, pagal kurį draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Arbitražo teismas sprendime nurodė, kad ieškovė atsisako pasiūlymo iš žemės sklypo savininkės A. Z. , taip atsisakydama galimybės įgyvendinti preliminariosios sutarties 4.1 punkto sąlygą. Ieškovė neprivalo sau nenaudingomis sąlygomis sudaryti žemės naudojimo sutarties, jeigu tai pažeistų jos turtinius interesus.
    4. Arbitražo teismo sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, pagal kurį ieškovė, sumokėjusi visą kainą už turtą, pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas įvykdys preliminariosios sutarties 5.3 punkto sąlygą ir nedelsiant perleis turtą ieškovės nuosavybėn. Ieškovė turtą administravo, valdė, naudojo, saugojo, statė kaip savo, turėdama teisėtų lūkesčių įgyvendinti savininko teises, susijusias su šiuo turtu.
    5. Arbitražo teismo sprendimas pažeidžia neleistinumo piktnaudžiauti teise principą. Atsakovas piktnaudžiavo teise, neįvykdydamas preliminariosios sutarties 5.3 punkto ir taip neperleisdamas ieškovės nuosavybėn ginčo namo, nusprendęs pratęsti preliminariosios sutarties terminą, vienašališkai atšaukė savo nutarimą ir nutraukė preliminariąją sutartį bei pavedimo administruoti sutartį.

6Skundas atmestinas, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

7Arbitražas yra specialus ginčo sprendimo metodas, kurį reguliuoja specialiosios teisės normos. Pažymėtina, kad skirtingose valstybėse arbitražinių sprendimų teisinė priežiūra gali būti vykdoma įvairiomis formomis: apeliacija, remisija ir anuliavimu. Pagal Komercinio arbitražo įstatymą arbitražo sprendimo teisinė priežiūra nėra vykdoma apeliacijos forma, kadangi šiame įstatyme nėra numatytos apeliacijos – teisinio proceso, kai teismo prašoma priimtą sprendimą pakeisti teismo sprendimu tuo pagrindu, kad arbitražo sprendimas yra pagrįstas teisės ar fakto klaida. Tai reiškia, kad teismas negali panaikinti arbitražo sprendimo, jeigu arbitražas ne visiškai teisingai suprato teisės normą ar ją ne visai tinkamai pritaikė arba apskritai jos netaikė.

8Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio trečioji dalis numato, kad Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražinį sprendimą, kai padavusi prašymą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių, sudarant Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnyje nurodytą susitarimą, buvo tam tikru mastu neveiksni arba susitarimas negalioja pagal įstatymus, kuriuos šalys susitarė taikyti, o jei tokios nuorodos nėra, - pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus; 2) šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ar arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų svarbių priežasčių ji negalėjo pateikti arbitražiniam teismui savo paaiškinimų; 3) sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarime ar neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatų klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas; 4) arbitražinio teismo sudėtis arba arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko šalių susitarimo, jei susitarimas neprieštaravo Komercinio arbitražo įstatymo nuostatoms, nuo kurių šalys negalėjo nukrypti, arba jei tokio susitarimo nėra, arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko Komercinio arbitražo įstatymo reikalavimų. Minėto įstatymo 37 straipsnio penktoji dalis numato, kad Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą, jei nustato, kad ginčo objektas negalėjo būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus arba arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Pažymėtina, kad jeigu šalis įrodo, kad egzistuoja bent vienas iš Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis turėtų būti panaikinamas arbitražo teismo sprendimas, Lietuvos apeliacinis teismas neturi pareigos arbitražo teismo sprendimą panaikinti. Tokia išvada darytina remiantis tuo, kad Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio trečiojoje bei penktojoje dalyse yra įtvirtintos skirtingos formuluotės - „Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražinį sprendimą“ bei „Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą“. Pirmuoju atveju įstatymas suteikia Lietuvos apeliaciniam teismui teisę, šaliai įrodžius tam tikras aplinkybes, arbitražo teismo sprendimą panaikinti, o antruoju atveju – Lietuvos apeliacinio teismo pareigą tokį sprendimą panaikinti. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas negali panaikinti arbitražo teismo sprendimo dėl fakto ar teisės klausimų ydų. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas arbitražo teismo sprendimo panaikinimo klausimą, negali atnaujinti ginčo nagrinėjimo iš esmės, negali spręsti materialinio pobūdžio klausimų ir todėl šiuo požiūriu Lietuvos apeliacinis teismas nėra apeliacinė instancija. Šalies argumentai, kad arbitražas neteisingai išsprendė ginčą ar neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų ar aplinkybių, pagal įstatymo reikalavimus nėra pagrindas arbitražo teismo sprendimo panaikinimui.

9Skundo turinys patvirtina, kad ieškovė L. K. skundo ginčija arbitražo teismo sprendimą remiantis tuo, kad buvo padaryti procesiniai pažeidimai, bei tuo, kad sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.

10Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės L. K. argumentu, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko Komercinio arbitražo įstatymo 31 straipsnio reikalavimų, kadangi buvo netinkamai taikomos Civilinio kodekso nuostatos, vadovautasi netinamomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys buvo sutarusios, jog iš 2003 m. gegužės 8 d. preliminariosios sutarties Nr. 98 bei 2004 m. birželio 15 d. sutarties Nr. 35 kilęs arba su šiomis sutartimis susijęs ginčas, nesutarimas ar reikalavimas bus sprendžiamas arbitražu vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Remiantis Komercinio arbitražo įstatymo 31 straipsniu, Vilniaus komercinis arbitražo teismas nagrinėjo bylą vadovaudamasis Civiliniu kodeksu, kitais įstatymais ir teisės aktais, taip pat remdamasis teismų suformuota praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar arbitražo procedūra atitiko Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, gali būti tikrinamas tik pačios arbitražo procedūros vykdymo teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau negali būti tikrinama, ar arbitražo teismas tinkamai taikė teisės normas. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas arbitražo teismo sprendimo panaikinimo klausimą, negali atnaujinti ginčo nagrinėjimo iš esmės, negali spręsti materialinio pobūdžio klausimų, todėl Lietuvos apeliacinis teismas neturi teisės tikrinti, ar buvo tinkamai taikytos teisės normos bei tinkamai vadovautasi teismų praktika ir dėl to šiuo klausimu nepasisako. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo bylą Nr. 78/2005, konstatuoja, kad nagrinėjant arbitražo bylą pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui AB „SEB Vilniaus bankas“, nebuvo pažeistas šalių susitarimas vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio trečiosios dalies 4 punkto reikalavimai.

11Teisėjų kolegija nepripažįsta pagristu skundo argumento, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Sąvoka „viešoji tvarka” yra vertinamoji, todėl jos taikymas turi būti siejamas su konkrečios bylos aplinkybėmis. Ši sąvoka apima fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyvias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams bei moralės normoms, arbitražo teismo sprendimas arba arbitražinis susitarimas yra išgautas prievarta, apgaule, grasinimu, pažeisti sąžiningo proceso principai ir panašiai. Viešosios tvarkos tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, t. y. viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju viešoji tvarka pažeista nebuvo, kadangi Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimas pats savaime neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams bei moralės normoms, o ieškovės nurodomi argumentai dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal savo turinį yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, materialinio pobūdžio klausimų sprendimu, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik faktas, jog arbitražo teismo sprendime padarytos fakto ar teisės taikymo klaidos neatitinka įstatymų, nėra laikomas prieštaravimu viešajai tvarkai ir negali būti pagrindas panaikinti arbitražo teismo sprendimą.

12Arbitražo sprendimas gali būti panaikintas ne Civilinio proceso kodekso, bet tik Komercinio arbitražo įstatymo nurodytais pagrindais. Civilinio proceso kodekso nuostatas yra taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Komercinio arbitražo įstatymui. Ieškovės L. K. skunde nepagrįstai plečiamai aiškinamos Komercinio arbitražo įstatyme nurodytos arbitražinio nagrinėjimo procedūros ir viešosios tvarkos sąvokos.

13Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komercinio arbitražo įstatyme įtvirtintų arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo pagrindų nėra, ir sprendžia, kad ieškovės L. K. skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

14Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - ieškovės L. K. ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovui AB „SEB Vilniaus bankas nuosavybės teise priklausantį nebaigtos statybos gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius Nugalėtojų g. 26, Vilniuje, uždraudžiant atsakovui AB „SEB Vilniaus bankas“ disponuoti areštuotais daiktais ir leidžiant valdyti bei naudoti areštuotus daiktus. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 150 straipsnio ketvirtąja dalimi, sprendžia, kad minėtos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

15Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nei Civilinio proceso kodekse, nei Komercinio arbitražo įstatyme nėra tiesiogiai numatyta žyminio mokesčio už skundo dėl arbitražo teismo sprendimo padavimą mokėjimo pareiga, minėto skundo nagrinėjimas nėra prilyginamas apeliaciniam procesui sprendžia, kad šios aplinkybės aiškintinos ieškovės naudai, todėl sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas už ieškovę L. K. žyminį mokestį sumokėjusiam K. L. K. .

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsniu,

Nutarė

17Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

19Grąžinti K. L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2006 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 sumokėtą 7 250 Lt dydžio žyminį mokestį.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovė L. K. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su... 4. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2006 m. liepos 17 d. sprendimu atmetė... 5. Skundu ieškovė L. K. prašo Lietuvos apeliacinį teismą panaikinti Vilniaus... 6. Skundas atmestinas, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d.... 7. Arbitražas yra specialus ginčo sprendimo metodas, kurį reguliuoja... 8. Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio trečioji dalis numato, kad... 9. Skundo turinys patvirtina, kad ieškovė L. K. skundo ginčija arbitražo... 10. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės L. K. argumentu, kad Vilniaus... 11. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagristu skundo argumento, kad Vilniaus... 12. Arbitražo sprendimas gali būti panaikintas ne Civilinio proceso kodekso, bet... 13. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komercinio... 14. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi taikė laikinąsias... 15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nei Civilinio proceso kodekse,... 16. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo... 17. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą palikti... 18. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartimi taikytas... 19. Grąžinti K. L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2006 m. rugpjūčio 4...