Byla A-1891-520/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovui Visagino savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja V. J. (buvusi pavardė – ( - )) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Visagino savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) nuo 2009 m. spalio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (1 335,06 Eur). Pareiškėja pradiniame skunde taip pat prašė priteisti delspinigius ir palūkanas, tačiau patikslintame skunde nurodė, kad atsisako šių reikalavimų.

6Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 2006 m. balandžio 13 d. Administracijoje eina 8 kategorijos pareigas, jai suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 metais, be kita ko, pakeitė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 25 straipsnį ir sumažino priedus už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, kad priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), tačiau pagal šį įstatymą pareiškėjai bus kompensuota tik apie 20 proc. negauto darbo užmokesčio.

7Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta formulė nustatė neteisingą kompensavimą ir prieštarauja Konstitucijai, nes diskriminuoja valstybės tarnautojus pagal kvalifikacines klases. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad jai turi būti priteistas skirtumas tarp negauto darbo užmokesčio ir grąžintinos pagal Grąžinimo įstatymą darbo užmokesčio dalies. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 straipsnis 25 straipsnio 3 dalies pakeitimas (2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-363 redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

8Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti, o klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas taip pat pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį.

9Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus. Atsakovas pažymėjo, kad praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

10II.

11Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjos V. J. skundo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmetė ir nutraukė administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimų priteisti delspinigius bei palūkanas.

12Teismas, konstatavęs, kad pareiškėja skundą teismui 2014 m. kovo mėnesį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2011 m. vasario mėnesio susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, šią pareiškėjos reikalavimo dalį atmetė. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2013 m. lapkričio 30 d. susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23, 25 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) ir konstatavo, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

13Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, nes pareiškėjos teisinė padėtis ir jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai.

14Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Administracijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teismas nurodė, kad ginčo tarp šalių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų taikymo nekilo.

15Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatydamas reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti kompensavimo mechanizmą, nenurodė, jog turi būti kompensuojama visa dėl šiuo nutarimu tirtų teisės aktų taikymo valstybės tarnautojų netekto darbo užmokesčio dalis, t. y. šiame nutarime teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, be to, nurodyta, kad kompensuojama turi būti per protingą laikotarpį, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui. Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Teismo vertinimu, tai pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos gali prieštarauti pareiškėjos nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

16Teismas sprendė, kad bylos dalis dėl delspinigių bei palūkanų priteisimo nutrauktina, nes pareiškėja patikslintame skunde atsisakė šių skundo reikalavimų.

17III.

18Pareiškėja V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

191. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą, kurio pareiškėja nepraleido, nes pažeidimas yra tęstinis, tapatina su pareiškėjos materialiosios teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimu, nors iš esmės tokiu būdu yra pažeidžiama konstitucinė teisė į darbo užmokestį, kaip nuosavybę.

202. Sumažinus atskiros valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalies – priedo už kvalifikacinę klasę – dydį, sumažėjo tik dalies valstybės tarnautojų, turinčių kvalifikacines klases, darbo užmokestis. Be to, faktiškai kompensuojama tik apie 20 proc. realiai netekto darbo užmokesčio. Tokį kompensavimą nustatanti formulė yra neteisinga ir neužtikrina grąžinamo darbo užmokesčio proporcingumo įvairių kategorijų valstybės tarnautojams kvalifikacinių klasių aspektu, t. y. ji neatitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta formulė nustatė neteisingą kompensavimą ir prieštarauja Konstitucijai, kadangi neužtikrina praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisės į tokių praradimų teisingą kompensavimą, diskriminuoja valstybės tarnautojus pagal kvalifikacines klases, nes tarnautojams su didžiausia kvalifikacine klase yra kompensuojama tik maža dalis praradimų, o tarnautojams su žemesnėmis kvalifikacinėmis klasėmis faktiškai iš viso nekompensuojama.

21Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra.

22Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir priėmė suformuota teismų praktika pagrįstą sprendimą netenkinti jos reikalavimų, todėl nėra pagrindo jį naikinti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

26Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai V. J. (karjeros valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. spalio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedo už kvalifikacinę klasę dydį ir kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, priteisimo.

27Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, be to, jai buvo suteikta kvalifikacinė klasė (b. l. 8). Pareiškėja skunde, prašydama priteisti jai nuo 2009 m. spalio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kuris nebus kompensuotas pagal Grąžinimo įstatymą, teigė, kad Administracija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kuris nebus grąžintas pagal Grąžinimo įstatymą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus.

28Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, skundo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetė, nes daliai laikotarpio taikė ieškinio senatį, o kitos šio reikalavimo dalies, kuriai netaikė ieškinio senaties, nepripažino pagrįsta. Be to, pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimų priteisti delspinigius bei palūkanas. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėja, kuri nesutinka su ieškinio senaties taikymu ir reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria bylos dalis buvo nutraukta, nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

29Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemokos dalį, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, iš esmės laikosi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjai dalis darbo užmokesčio nepriemokos turi būti kompensuojama pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa likusi ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, nes buvo nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas.

30Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

31Pareiškėja šioje byloje savo reikalavimą priteisti teismo sprendimu dalį darbo užmokesčio nepriemokos grindė tuo, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jai bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjai teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemokos dalis turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

32Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Tačiau pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

33Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos dalį, kuri nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, padarė klaidą, t. y. kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

34Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti kompensuojami visi ginčo laikotarpiu patirti praradimai, t. y. kad jai dalis darbo užmokesčio nepriemokos turi būti kompensuojama pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa likusi ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Taigi pareiškėja negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

35Be to, iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

36Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti dalį per krizę neišmokėto darbo užmokesčio atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016 ir kt.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

37Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos argumentą dėl ieškinio senaties nepraleidimo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia akcentuoja, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

38Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas buvo pateikęs prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 17). Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinos teisės aktų nuostatos ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014; kt.). Nors pareiškėja tvirtina, kad senaties termino ji nepraleido, nes pažeidimas yra tęstinis, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo nesutinka, kadangi pareiškėja apie galbūt pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą sužinojo (turėjo sužinoti) kiekvieną mėnesį gavusi sumažintą darbo užmokestį. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą prašyti priteisti nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2013 m. lapkričio 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

39Kaip jau minėta, pareiškėja prašo priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

40Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

41Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

42Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

43Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

44Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

45Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

46Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

48Pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą atmesti.

49Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

50Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja V. J. (buvusi pavardė – ( - )) (toliau –... 6. Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 2006 m. balandžio 13 d. Administracijoje... 7. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta... 8. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti, o... 9. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestis buvo... 10. II.... 11. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendimu... 12. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėja skundą teismui 2014 m. kovo mėnesį... 13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4... 14. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą,... 15. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas pažymėjo, kad Konstitucinis... 16. Teismas sprendė, kad bylos dalis dėl delspinigių bei palūkanų priteisimo... 17. III.... 18. Pareiškėja V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 19. 1. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą, kurio... 20. 2. Sumažinus atskiros valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios... 21. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo... 22. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos... 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai V. J.... 27. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu... 28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde ir atsakovo... 29. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme... 30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad... 31. Pareiškėja šioje byloje savo reikalavimą priteisti teismo sprendimu dalį... 32. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo... 33. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad... 34. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti kompensuojami visi ginčo... 35. Be to, iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d.... 36. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad... 37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos... 38. Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas buvo pateikęs... 39. Kaip jau minėta, pareiškėja prašo priteisti jai darbo užmokesčio... 40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ... 41. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į... 42. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2... 43. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl... 44. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 45. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų... 46. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 47. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 48. Pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą atmesti.... 49. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą... 50. Nutartis neskundžiama....