Byla A-124-602/2016
Dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja I. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK (toliau – ir atsakovė Lietuvos valstybė), laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 262,83 Lt.

5Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 10 kategorijos), turėjo suteiktą 3 kvalifikacinę klasę. Pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 25 straipsnio 3 dalies pakeitimu, kuriuo sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Nurodė, kad tai reiškia, jog pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.

6Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaudamas ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti (b. l. 14–17). Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, kad Vilniaus AVPK ginčo laikotarpiu vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjai atitinkama darbo užmokesčio dalis neišmokėta buvo dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas netinkamai sureguliavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus, todėl manė, kad tinkama atsakovė šioje byloje yra Lietuvos valstybė. Pabrėžė, kad Vilniaus AVPK veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Nesant teisinio reguliavimo, nustatančio negautų pajamų kompensavimo būdus, įvykdyti pareiškėjos prašymą nėra galimybių. Bet kuriuo atveju prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senatį, 301 straipsnio nuostatas.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjos I. R. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai I. R. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3 771,90 Lt (tris tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt vieną litą 90 centų) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

9Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pažymėjo, jog pareiškėjos dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patirtas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Taip pat pažymėjo, jog minėto pažeidimo, mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, nesukuria jokių prielaidų pareiškėjos teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą paneigimui. Taip pat teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuota praktika, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

10Teismas taikė ieškinio senatį ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. spalio 14 d., prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., nusprendė, kad jos reikalavimai tenkintini nuo 2010 m. spalio mėnesio, todėl jai priteistini 3771,90 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Atsižvelgęs į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendė, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai priteistina iš Vilniaus AVPK.

11Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų bei įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

12III.

13Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 59–62) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjos skundą atmesti.

14Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai nepagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti pareiškėjui teisę reikalauti atlyginti už darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ne tik konstatavo atitinkamų teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai, bet ir nurodė, kokie turėtų buti tolesni įstatymų leidėjo žingsniai – ne tik pakeisti Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, bet ir numatyti kompensavimo tvarką, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

15Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (Žin., 2013, Nr. 102-5032) (toliau - ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriame buvo įtvirtintos nuostatos, iš kurių galima daryti išvadą, kad 2014 metų biudžete turi būti numatytos lėšos tik atkuriamai atlyginimų daliai mokėti, bet ne dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensacijoms mokėti.

16Atsakovas pažymi, kad nors pati skola, t. y. pareiga kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtus praradimus, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios yra pripažįstama, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu nukėlė skolos (kompensacijų) mokėjimo terminą, bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t. y., kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą įstatymą. Todėl, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, kol minėtas Įgyvendinimo įstatymas, nustatęs atidedamąjį terminą prievolei kompensuoti praradimus, nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

17Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus šio kompensavimo mechanizmo rengimą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimą yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir pats praradimų mastas. Įstatymo leidėjui nenustačius kompensavimo mechanizmo, ar nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo pareiškėjo manymu, nėra teisingai atlyginami praradimai dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo, bus galima konstatuoti, kad teisinių santykių kvalifikacija yra baigta ir yra prielaidos vertinti ar nėra pažeistos pareiškėjos teisės.

18Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos darbo užmokestis, pagal tuo metu galiojusias teises normas buvo ne tik sumažintas, bet ir išmokėtas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo. Atitinkamai, atsakovas sumažindamas ir išmokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, kadangi atsakovas turėjo vykdyti ir įgyvendinti galiojančių įstatymų nuostatas. Šiuo metu nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasis atsakovas galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti sumą, kuri mokant darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta dėl darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo.

19Pažymi, kad patirtų praradimų kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo parinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai.

20Nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą dėl Vilniaus AVPK kaip netinkamo atsakovo byloje.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV.

23Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai I. R. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo.

24Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja I. R. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-4 nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo paskirta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vyriausiosios specialistės (karjeros valstybės tarnautoja, A lygis, 10 kategorija) pareigas, jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 22).

25Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

26Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d.

27Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

  1. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

28Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinus priedų už suteiktą kvalifikacinę klasę dydžius pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas.

29Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjos pažeistas teises apginti priteisiant jai dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, kuri buvo sumažinta pritaikius 3 metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2013 m. spalio 17 d., prašydama priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydžio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja kreipėsi į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjos reikalavimas, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo.

30Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

31Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

32Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

33Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

34Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

35Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

36Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Vilniaus AVPK. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

37Apeliaciniame skunde Vilniaus AVPK nurodo, kad jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje, o tinkamu atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė.

38Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

39Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus AVPK yra tinkamas atsakovas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

40Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

41Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.

43Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. R. skundą atmesti.

44Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja I. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu,... 5. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos... 6. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaudamas ir... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu... 9. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pažymėjo,... 10. Teismas taikė ieškinio senatį ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja... 11. Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo įvykdymas reikalauja papildomų... 12. III.... 13. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu... 14. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai... 15. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Valstybės tarnybos... 16. Atsakovas pažymi, kad nors pati skola, t. y. pareiga kompensuoti dėl... 17. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir... 18. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos darbo užmokestis, pagal tuo metu... 19. Pažymi, kad patirtų praradimų kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo... 20. Nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV.... 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai I. R. nuo 2009 m.... 24. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja I. R. Vilniaus... 25. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje... 26. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo... 27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter... 28. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinus priedų už suteiktą... 29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, skundžiamame sprendime... 30. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1... 31. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų... 32. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 33. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 34. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą,... 35. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo... 36. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo... 37. Apeliaciniame skunde Vilniaus AVPK nurodo, kad jis yra netinkamas atsakovas... 38. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime... 39. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus AVPK yra... 40. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 42. atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį... 43. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą... 44. Sprendimas neskundžiamas....