Byla 2A-1127-527/2014
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės (pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų V. K. V. ir R. V. bei pagal atsakovų J. B. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-254-945/2014 pagal ieškovų V. K. V. ir R. V. patikslintą ieškinį atsakovams V. K., J. B. ir G. P. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovai 2013-06-20 teisme registruotu ieškiniu (t. 1, b. l. 3–9), patikslintu 2013-07-11 (t. 2, b. l. 9–12), prašė priteisti kiekvienam iš atsakovų solidariai po 26 507,65 Lt turtinės žalos ir po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 2013-11-15 patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 105–110) ieškovai atsisakė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, patvirtindami, jog jiems žinomos reikalavimo atsisakymo teisinės pasekmės (t. 2, b. l. 157).

4Ieškovai nurodė su IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau – Bendrovė) 1995-05-11 sudarę Lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartis Nr. 170374 ir Nr. 170375, pagal kurias perdavė Bendrovei 12 000 Lt indėlius laikotarpiui iki 1995-08-11, o bendrovė įsipareigojo sumokėti 30 proc. metinių palūkanų priedą. Vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, tokius sandorius galėjo sudaryti tik komerciniai bankai, turintys Lietuvos banko išduotą licenciją (leidimą). Kauno apygardos teismas 1995-07-21 nutartimi iškėlė Bendrovei bankroto bylą, patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus. Ieškovų reikalavimai, paskaičiavus sutartines palūkanas, sudarė 12 700 Lt. Bankroto proceso metu kiekvienam iš ieškovų išmokėta suma sudarė po 89,32 Lt, todėl likvidavus Bendrovę liko nepadengti 12 610,68 Lt reikalavimai. Kadangi dėl infliacijos ieškovų sutarčių pagrindu įneštos lėšos nuvertėjo, nustatant žalos dydį kreditorinių reikalavimų sumos turi būti indeksuojamos, atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento patvirtintą vartotojų kainų indeksą, kuris laikotarpiu nuo 1995 m. liepos mėn. iki 2013 m. kovo mėn. sudaro 210,2. Įvertinus šį indeksą, kiekvieno iš ieškovų patirtos žalos suma yra lygi 26 507,65 Lt. Vadovaujantis aptariamu laikotarpiu galiojusios 1964 m. redakcijos CK 483 straipsnio 1 dalimi, 494 ir 496 straipsniais, fiziniam asmeniui padarytą žalą turi atlyginti tokią žalą padarę asmenys solidariai. Vilniaus apygardos teismas 1998-02-27 sprendimu pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu, nustatęs, kad atskiri grupės asmenys pasisavino virš 80 mln. Lt indėlininkų lėšų. Kauno apygardos teismas 2003-07-10 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (toliau – b. byla) Nr. 1-5/2003 konstatavo, jog atsakovas V. K. nuo 1994-02-21 buvo Bendrovės valdybos nariu, nuo 1995-04-06 – valdybos pirmininku, atsakovė J. B., pasirašiusi sutartis su ieškovais, nuo 1992-10-27 buvo bendrovės direktore ir valdybos pirmininke, nuo 1995-04-06 – direktore ir valdybos nare. B. byloje konstatuota, jog nurodyti du atsakovai nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, padarė kartu su nuo tyrimo pasislėpusiu bendrovės stebėtojų tarybos nariu, EBSW koncerno prezidentu atsakovu G. P.. Kauno apygardos teismas 2009-07-27 nuosprendžiu b. byloje Nr. 1-28-245/2009 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2012-01-24 nutartimi b. byloje Nr. 1A-198/2012 konstatavo, jog atsakovas G. P. ne tik žinojo apie pažeidžiant įstatymus iš gyventojų rinktas lėšas ir šių lėšų perskolinimą, bet ir buvo vienas iš šios veiklos sumanytojų-organizatorių, organizavo lėšų perdavimą UAB-ei „Snita“. Teismas konstatavo, jog lėšos buvo pasisavintos ne vieno kurio nors bendrininko, o bendrais kaltininkų veiksmais. Tuo atveju, kai juridinio asmens dalyvio-valdymo organo (vienasmenio ar kolegialaus) nario veiksmai nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šie juridinio asmens valdymo organo nariai atsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles savo turtu solidariai. Kadangi atsakovai veikė vieninga tyčia, jų veikla buvo tęstinė, o apkaltinamasis nuosprendis G. P. įsiteisėjo tik 2012-01-24, tik tada buvo galutinai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, kas turi reikšmės ieškinio senaties termino skaičiavimui. Teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, šis terminas turi būti atnaujintas atsižvelgiant į teisės pažeidimo sudėtingumą, atsakovų veiksmų įtaką (atsakovo G. P. klaidinantį kreipimąsi į indėlininkus), ieškovų bandymus ginti savo teises kreipiantis į teismus, dalyvaujant bankroto procedūroje, žemą ieškovų išsilavinimo cenzą (V. K. V. turi 5 klasių išsilavinimą, R. V. baigęs profesinę mokyklą), V. K. V. amžių ir sveikatos būklę, taip pat teismų praktiką nagrinėjant susijusias bylas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-879/2012).

5Atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b. l. 45–55) atsakovas V. K. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškinys pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, kadangi kreditoriniai ieškovų reikalavimai Bendrovės bankroto byloje patvirtinti 1998-10-27 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, 2004-12-23 nutartimi Bendrovė pripažinta pasibaigusia ir 2005-01-11 išregistruota. Nuo pastarosios datos ieškovai neabejotinai žinojo pinigų iš Bendrovės neatgausiantys. Neteisėti Bendrovės veiksmai buvo nustatyti Vilniaus apygardos teismo 1998-02-27 nutartimi dėl tyčinio bankroto, todėl apkaltinamojo nuosprendžio vieno iš atsakovų atžvilgiu vėlesnis įsiteisėjimas negali turėti įtakos senaties termino skaičiavimui. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų nurodytas aplinkybes, susijusias su senaties termino atnaujinimo pagrindais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti dėl blogos ieškovų sveikatos būklės. Garbaus amžiaus yra tik vienas iš ieškovų. Be to, reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas dar ir dėl to, jog 1964 m. redakcijos CK 32 straipsnyje nebuvo numatyta bendrovės dalyvio ar valdymo organo nario atsakomybė pagal bendrovės prievoles. Nors vėliau teisinis reglamentavimas ir pasikeitė, atsakomybę numatančias teisės normas draudžiama taikyti atgal. Be to, ieškovai nenurodė jokių konkrečių atsakovų veiksmų, kuriais ieškovams padaryta žala. Ieškinio argumentas, jog kaltė nustatyta b. byloje – deklaratyvus. Nepagrįsta ir ieškovų pozicija dėl žalos dydžio indeksavimo. CK nenustato žalos, kylančios iš deliktinės atsakomybės, indeksavimo, išskyrus su nukentėjusiojo asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusią žalą (CK 6.288 str. 3 d.). Be to, indeksavimas taikomas tik atlyginant jau priteistas periodines išmokas (CK 3.72 str. 1 d., 3.78 str. 6 d., 3.208 str., 6.288 str. 3 d., 6.450 str. 3 d.). Dar daugiau, indeksavimu paneigiamas kreditorinio reikalavimo dydis, patvirtintas Bendrovės bankroto byloje. Reikšminga ir tai, jog nepagrįstą indekso dydį nulėmė pačių ieškovų elgesys laiku nesikreipiant į teismą dėl savo teisių gynimo. Ieškovai veikė savo rizika skolindami pinigus licencijos neturinčiai bendrovei, tikėdamiesi uždirbti investavo, o jų investicija nepasiteisino (CK 6.253 str. 1, 5 d.).

6Atsiliepimu į ieškinį ir patikslintą ieškinį (t. 2, b. l. 59–65, 131–136) atsakovė J. B. prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškinys pareikštas praleidus sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio pradžia sietina su Bendrovės išregistravimu iš juridinių asmenų registro 2005-01-11. Kadangi terminas praleistas grubiai, ieškovai iki termino pabaigos buvo įsitraukę į susijusius teisminius procesus, t. y. jiems buvo žinoma apie susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl terminą atnaujinti nėra pagrindo. 1964 m. CK nenumatė bendrovės vadovų atsakomybės prieš bendrovės kreditorius. Kreditoriai turėjo teisę reikšti reikalavimus Bendrovei, o Bendrovė – savo valdymo organų narių atžvilgiu. Kadangi civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nebuvo nustatytos b. bylose, ieškovai be pagrindo nurodo jas esant neįrodinėtinomis. Reikalavimas dėl žalos dydžio indeksavimo nėra paremtas galiojančiu teisiniu reglamentavimu.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (t. 2, b. l. 169–178) ieškinį tenkino – atnaujino ieškovams senaties terminą reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikšti; priteisė iš atsakovų solidariai ieškovams po 26 507,65 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-07-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui V. K. V. iš atsakovų lygiomis dalimis po 301,14 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė atsakovei J. B. iš ieškovų po 261,36 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis po 530 Lt žyminio mokesčio ir po 6,47 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; bylos dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinės žalos atlyginimą nutraukė.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

10Ieškovai apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 3–6) prašo sprendimą pakeisti, priteisti ieškovui V. K. V. iš atsakovų 1 256,55 Lt bylinėjimosi išlaidų, lygiomis dalimis po 418,85 Lt iš kiekvieno atsakovo, panaikinti atsakovei J. B. iš ieškovų priteistas bylinėjimosi išlaidas.

11Pirmajame posėdyje teismas ieškovams pasiūlė pasirūpinti kvalifikuota teisine pagalba, pasisamdant advokatą ir taip užtikrinant savo procesines teises. Ieškovams tai padarius, 2013-11-20 parengiamajame teismo posėdyje jie pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo sumažino reikalavimų apimtį, t. y. atsisakė neturtinės žalos (po 10 000 Lt kiekvienam ieškovui) reikalavimo atsakovams. Faktinės ieškinio aplinkybės dėl likusios reikalavimų dalies pagrindimo iš esmės išliko tos pačios. Patikslintas ieškinys pateiktas nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės. 2013-11-20 bylos nagrinėjimas teisme buvo atidėtas atsakovų atstovų prašymu, teismui sutikus. Į patikslintą ieškinį atsikirto atsakovės J. B. atstovas iš esmės tais pačiais argumentais kaip į pirminį ieškinį. Atsakovai G. P. ir V. K. atsiliepimų nepateikė, elgėsi pasyviai. Teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, patvirtino atsakovų kaltę dėl neteisėtų veiksmų, o kartu ir turtinės žalos atsiradimo ieškovams faktą. Teismas, nustatęs visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, tenkino ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo visiškai. Iš to seka, kad teismas kaltais dėl proceso pripažino atsakovus su visomis iš to išplaukiančiomis procesinėmis pasekmėmis. Ieškovų piktnaudžiavimo procesu ar kitokio netinkamo procesinio elgesio teismas nenustatė. Priešingai, pasiūlęs ieškovams susirasti advokatą tinkamai atstovauti jų teises teisme, galėjo ir turėjo tikėtis, jog ieškovai gali imtis procesinių veiksmų parengiamojo posėdžio metu savo procesinėms teisėms įgyvendinti ir interesams geriau apginti. Toks ieškovų procesinis elgesys teismo nebuvo įvertintas kaip netinkamas, prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams. Todėl teismo išvados dėl patikslintų ieškovų reikalavimų patenkinimo (turtinės žalos pritesimo) suponavo pagrindą taikyti CPK 93 straipsnio 1 dalį ir visas patirtas ieškovų 1 256,55 Lt bylinėjimosi išlaidas (1 000 Lt už advokato paslaugas, 256,55 Lt kitos dokumentais patvirtintos išlaidos) priteisti iš atsakovų. Teismas, užbaigęs bylą nagrinėti iš esmės sprendimu, kuriuo patenkino ieškovų patikslintą ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, nenustatęs netinkamo procesinio ieškovų elgesio, neturėjo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas ir bylinėjimosi išlaidas paskirstyti tarp ginčo šalių. Teismas, sumažindamas ieškovams priteistinas bylinėjimosi išlaidas iki 73 procentų bei paskirstydamas jas tarp ieškovų ir atsakovės J. B., neteisingai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, tame tarpe ir jo 4 dalį.

12Be to, ieškovai nesutinka su nepagrįstai sumažintomis kelionės išlaidos nuo 10 Lt iki 9 Lt už keliones iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Transporto paslaugų (bilietų) tiek pilnas, tiek lengvatines kainas nustato transporto bendrovės. Ieškovas neturėjo galimybės įtakoti į bilietų kainas ir pirkti bilietus už kitas kainas, negu kelionės metu siūlo transporto bendrovės į Kauną ir atgal bylos nagrinėjimo dienomis ar susipažįstant su medžiaga. Todėl nelogiškos teismo išvados, jog jeigu į vieną kelionės pusę vykstama, mokant 9 Lt (nuolaida), tai ir į kitą kelionės pusę turi būti vykstama už tuos pačius 9 Lt, o ne už kitą nupirktais bilietais patvirtintą kainą. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai kitas išlaidas sumažino nuo 256,55 Lt iki 237,55 Lt. Ieškovai savo patirtas kelionių išlaidas pagrindė keleivius pervežančių transporto bendrovių bilietais. Tai pakankami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys patirtas ieškovų kelionės išlaidas (CPK 177 str.).

13Be to, teismas sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo skliausteliuose apsirikdamas nurodė, jog ieškovams iš atsakovų priteistina ne po 26 507,65 Lt, o tik 26 507,65 Lt suma. Apsirikimo klaidą patvirtina teismo nurodytos ieškovų atsisakytų ir jiems teismo priteistų piniginių sumų procentinės proporcijos, taip pat sprendimo rezoliucinė dalis. Apsirikimo ištaisymas apeliacinės instancijos teisme leistų išvengti nesusipratimų, galimų teismo sprendimo neteisingų interpretacijų.

14Atsakovė J. B., atstovaujama advokato H. Ivanausko, apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 12–18) prašo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

15Teismas, atnaujindamas ieškovams praleistą ieškinio senaties terminą, netinkamai išaiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Pagal LAT formuojamą CK 1.131 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo ir taikymo praktiką „praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“). Teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas laikė tai, kad (a) tiesioginiai prievoliniai teisiniai santykiai ieškovus siejo ne su atsakovais, bet su Bendrove, kurios bankroto procese savo teises ieškovai įgyvendino aktyviai; bei kad (b) ieškovai 2007 metais kartu su kitais keliais kreditoriais nesėkmingai bandė įstoti į Panevėžio apygardos teismo nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-144-278/2007 trečiaisiais asmenimis, kur jiems buvo išaiškinta, kad jie turi kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu. Tačiau prievolinių teisinių santykių ypatumai neturi jokios įtakos ieškinio senaties termino pradžiai, eigai ir pabaigai: tiek iki ieškinio senaties termino pradžios, tiek jo eigos metu, tiek ir jam pasibaigus, teisiniai santykiai išliko tokie patys, todėl ieškovai, manydami, kad atsakovai asmeniškai pažeidė jų teises, neturėjo jokių kliūčių nepraleisdami ieškinio senaties termino kreiptis į teismą (ar asmeniškai į atsakovus). Kad ieškovai savo teises teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendino pareikšdami reikalavimus įmonės ir/ar valstybės institucijų atžvilgiu, taip pat nekeičia situacijos vertinimo, kadangi ieškinio senaties termino pradžia, eiga ir pabaiga nepriklauso nuo kitų teisminių procesų perspektyvos ir/ar baigties. Atsakovai taip pat negali būti laikomi atsakingais už tai, kad ieškovai savo reikalavimus reiškė kitiems asmenims ir kad kitų teisminių procesų rezultatai ieškovų netenkina. Ieškovai šios bylos nagrinėjimo metu naudojosi kvalifikuota advokato pagalba, taigi, nebuvo jokių trukdžių ieškovams tokia pagalba pasinaudoti ir anksčiau, t. y. dar iki ieškinio senaties termino pabaigos (ypač turint omenyje tai, kad ieškovams 2007 metais buvo net kelis kartus išaiškinta teisė kreiptis į teismą su ieškiniu, po ko kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo būtų bent jau pasikonsultavęs su teisininku dėl galimų veiksmų). Nepagrįstos teismo išvados dėl neva lygiagrečiai spręsto atsakovų baudžiamosios atsakomybės klausimo. Atsakovų J. B. ir V. K. baudžiamosios atsakomybės klausimas buvo išspręstas dar 2003-07-30, kai tuo tarpu ieškinio senaties terminas, kaip nurodė teismas, prasidėjo tik 2005-01-11, t. y. dar po pusantrų metų. Ieškinio senaties termino eigos metu nebuvo išspręstas tik atsakovo G. P. baudžiamosios atsakomybės klausimas, tačiau apkaltinamojo nuosprendžio atsakovo G. P. atžvilgiu priėmimas visiškai nėra susijęs su ieškovų teise pareikšti ieškinį atsakovams J. B. ir/ar V. K.. Priešingu gi atveju reiktų daryti išvadą, jog atsakovo G. P. atžvilgiu nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio, ieškovai apskritai nebūtų galėję pareikšti šiems atsakovams ieškinio. Šioje byloje pateiktu (patikslintu) ieškiniu ieškovai prašo solidarios visų 3 atsakovų atsakomybės, dėl ko ieškovai bet kuriuo metu iki apkaltinamojo nuosprendžio atsakovo G. P. atžvilgiu priėmimo (įsiteisėjimo) galėjo pareikšti ieškinį tiek bet kuriam iš solidariųjų atsakovų, tiek keliems iš jų, tiek jiems visiems (CK 6.6 str. 4 d.). Atsakovės J. B. atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą akcentavo šią teisiškai reikšmingą aplinkybę (ji taip pat buvo raštu nurodyta ir atsakovės J. B. atsiliepimuose), tačiau teismas dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė. Bet kuriuo atveju, jei teismas laikė, kad apkaltinamojo nuosprendžio atsakovo G. P. atžvilgiu priėmimas (įsiteisėjimas) turi įtakos ieškinio senačiai (pradžiai, eigai ar pabaigai), tai ta įtaka gali pasireikšti tik atsakovo G. P. atžvilgiu, o ne visų atsakovais patrauktų asmenų atžvilgiu. Po ieškinio senaties termino pabaigos (2008-01-11) atsiradusios aplinkybės taip pat negali būti laikomos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis ir dėl to nevertintinos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. K. V. pirmoji gydytojo konsultacija buvo suteikta tik 2008-11-27, t. y. jau pasibaigus ieškinio senaties terminui. Be to, šiam ieškovui tik buvo teikiamos gydytojų konsultacijos bei buvo atliekami tyrimai, kas bet kuriuo atveju negalėjo būti kliūtis šiam ieškovui įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Kad V. K. V. ieškinio senaties termino eigos metu būtų buvęs stacionarizuotas į kokią nors gydymo įstaigą ir joje reikšmingą laiko tarpą gydęsis, duomenų byloje nėra, to neteigė ir pats ieškovas. Todėl kalbėti apie šio ieškovo sveikatos būklės įtaką ieškinio senačiai byloje nėra jokio pagrindo. Šis ieškovas, prasidėjus ieškinio senaties termino eigai (2005-01-11), buvo 64 metų amžiaus, kas negalėjo būti kliūtis pareikšti ieškinį, be to, šis ieškovas net ir po 8 metų pats aktyviai dalyvavo visuose šioje byloje vykusiuose teismo posėdžiuose bei gynė savo teises. Ieškinio senaties termino eigoje ir šiuo metu V. K. V. yra visiškai veiksnus, jo mąstymo, judėjimo galimybės neapribotos, todėl taikyti jam žemesnius nei vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus nėra pagrindo. Teismui nebuvo pagrindo kalbėti apie kito ieškovo – R. V. sveikatos būklę ir amžių: duomenų apie šio ieškovo sveikatos būklę byloje apskritai nėra, o ieškovai bylos nagrinėjimo metu net ir neįrodinėjo prastos šio ieškovo sveikatos būklės. Be to, šis ieškovas prasidėjus ieškinio senaties termino eigai (2005-01-11) buvo tik 32 metų amžiaus, t. y. pilnametis veiksnus asmuo, galėjęs nevaržomai ir savarankiškai įgyvendinti savo teises. Šis ieškovas 1995-05-11 sutartį su Bendrove sudarė savarankiškai, būdamas pilnamečiu, todėl ir savo teises visuomet galėjo ginti savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo to, kaip benuspręstų elgtis jo tėvas. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atsižvelgė ir į žemą ieškovų išsilavinimo cenzą, o taip pat į tai, kad ieškovai neturi teisinių žinių. Tačiau ieškovų išsilavinimas, net jei ir būtų laikomas žemu, nesutrukdė ieškovams inicijuoti kitų teisminių procesų ir net juose dalyvauti. Ieškovų išsilavinimas taip pat nesutrukdė ieškovams 2013 metais pareikšti atsakovams ieškinį, surinkti bylos nagrinėjimui reikalingus dokumentus, susirasti advokatą bei atlikti kitus veiksmus. Todėl analogiškus veiksmus ieškovai galėjo atlikti ir 2005–2008 metais. Teismas, kaip atskirą pagrindą praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, nurodė Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-30 nutartį c. b. Nr. 2A-879/2012. Tačiau minėta nutartimi šioje byloje gali būti vadovaujamasi tik ta apimtimi, kiek tai liečia ieškinio senaties termino pradžią. Šioje nutartyje konstatuota, jog 2005-01-11 išregistravus Bendrovę iš juridinių asmenų registro, visiems šios įmonės kreditoriams neabejotinai turėjo tapti aišku, kad šiai įmonei paskolintų lėšų jie neatgaus. Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas kiekvienoje byloje sprendžia individualiai, t. y. atsižvelgdamas į individualias kiekvienos bylos faktines aplinkybes (ieškovų veiksmus, jų asmenines savybes, ieškinio senaties termino praleidimo trukmę ir t. t.). Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas vienoje byloje negali tapti pagrindu atnaujinti praleistą terminą kitoje byloje, kurioje byloje dalyvaujančiais asmenimis yra visai kiti asmenys, pasižymintys individualiomis savybėmis.

16Teismas sutiko su ieškovų teiginiu, kad turtinė žala jiems atsirado galiojant 1964 m. CK ir kad būtent šio kodekso nuostatos taikytinos sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Tačiau šioje byloje teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šio kodekso nuostatas. 1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padaręs asmuo pilnutinai, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju žalą ieškovams dėl neįvykdytų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų padarė Bendrovė, todėl būtent šiai įmonei, o ne atsakovams, kaip buvusiems šios įmonės dalyviams ir valdymo organų nariams, teko pareiga ją atlyginti. Tuo tarpu atsakovams (vienam iš jų, keliems iš jų ar jiems visiems) reikalavimą atlyginti žalą turėjo teisę pareikšti tik pati įmonė (kas ir buvo realiai padaryta), o ne ieškovai, kurių su atsakovais nesiejo jokie teisiniai santykiai. Atsakovai už vieną ir tą patį negali būti laikomi atsakingais tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos klientus. Be to, J. B. viso bylos nagrinėjimo metu aiškino ir įrodinėjo, kad ieškovai, prašydami taikyti atsakovų atžvilgiu civilinę atsakomybę, privalo šioje byloje įrodyti visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, kurios ne tik kad nėra preziumuojamos, bet ir nėra nustatytos nei vienoje ieškovų nurodytoje b. byloje, kurioje buvo sprendžiami atsakovų baudžiamosios atsakomybės klausimai. Tačiau teismas besąlygiškai rėmėsi atsakovų b. bylose teismų priimtais nuosprendžiais bei juose nustatytomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su civilinės atsakomybės taikymu. Teismui abejonių dėl galimybės taikyti atsakovams civilinę atsakomybę nesukėlė netgi tai, jog teismų nuosprendžiuose nusikalstamomis pripažintos veikos buvo įvykdytos anksčiau (1993–1994 m.), nei ieškovai sudarė sutartis su Investicine Kauno holdingo kompanija (1995 m.). Visų šių aplinkybių neįvertinimas arba netinkamas vertinimas turėjo esminės įtakos skundžiamo sprendimo nepagrįstumui, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.

17Teismas sutiko su ieškovų teiginiu, kad iš Bendrovės neatgauti pinigai dėl infliacijos nuvertėjo, todėl juos priteisiant iš atsakovų kaip ieškovų patirtą žalą, jie indeksuotini pagal vartotojų kainų indeksą. Teismas tokios savo pozicijos nepagrindė nei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nei kasacinės instancijos teismo formuojama teismų praktika. Šiuo metu galiojančios materialinės ir procesinės teisės normos apskritai nesuteikia teisės indeksuoti žalos dydžio, išskyrus vienintelį atvejį, kai yra tenkinamos šios dvi sąlygos: (1) žala yra susijusi su asmens suluošinimu, kitokiu jo sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu; ir (2) tokia žala jau yra priteista periodinėmis išmokomis (CK 6.288 str. 3 d.). Jokių kitų žalos dydžio indeksavimo atvejų nenustato ir poįstatyminės galios teisės aktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-07-09 nutarimas Nr. 684 „Dėl Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos ir atlyginamos žalos indeksavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įstatymų leidėjas yra nustatęs vienintelę išimtį dėl žalos dydžio indeksavimo, kuri nagrinėjamu atveju pagal faktines bylos aplinkybes netaikytina. Teisės indeksuoti žalos dydį nesuteikia ne tik šiuo metu galiojančiuose CK ir CPK įtvirtintos materialinės ir procesinės teisės normos, bet ir anksčiau galiojusiuose CK ir CPK įvirtintos materialinės ir procesinės teisės normos. Tokia teisė niekuomet nebuvo pripažinta ir kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje. Teismo pozicija yra nesuderinama su ieškinio senaties terminų taikymu: reikalavimams dėl žalos atlyginimo reikšti yra nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, tuo tarpu skundžiamu sprendimu žala ieškovams buvo priteista net už 18 metų (paskaičiavus ją nuo 1995 metų iki pat 2013 metų).

18Atsakovas V. K., atstovaujamas advokato A. Kručkausko, apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 21–34) prašo Kauno apylinkės teismo 2014-01-27 sprendimą panaikinti ir ieškovų ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią: ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su Bendrovės išregistravimo faktu. Ieškinio senaties termino pradžia prasidėjo nuo to momento, kada ieškovams tapo žinoma apie neteisėtus atsakovų veiksmus jų atžvilgiu ir dėl tokių atsakovų veiksmų buvo pažeistos ieškovų teisės, t. y. 1995-08-11, kada Bendrovė negrąžino ieškovų suteiktos paskolos. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2005-01-11 ar vėliau, kadangi jau vien 2005 m. nuo neteisėtų atsakovų veiksmų jau buvo praėję daugiau nei 10 metų, o per 10 metų laikotarpį net ir vidutinio protingo žmogaus kriterijų neatitinkantis asmuo galėjo (privalėjo) suprasti apie tai, kad jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti. Bendrovė paskolą ieškovams grąžinti turėjo dar 1995-08-11, tačiau jos negrąžino dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo ar galėjo sužinoti tik 2005-01-11. Atsakovai traukiami civilinėn atsakomybėn remiantis tais pačiais pagrindais, kuriais atsakovas V. K. buvo nuteistas, yra atlikęs bausmę, todėl teigti, kad niekas apie neteisėtus V. K. veiksmus nežinojo ir negalėjo sužinoti iki 2005-01-11, yra ne tik kad neprotinga, bet ir neteisinga. 2005-01-11 gali būti reikšminga tik tuo aspektu, kad nuo 2005-01-11 išnykus Bendrovei nebeliko net teorinių galimybių iš jos atgauti skolą. Paskutinė išmoka, kurią gavo ieškovai iš Bendrovės, jiems buvo išmokėta 2004-04-22, todėl nuo to momento tapo visiškai aiški galutinė nuostolių dėl tyčinio Bendrovės bankroto suma. Be to, visus neteisėtus V. K. veiksmus teismas konstatavo dar 2003-07-30 b. byloje, todėl neprotinga teigti, kad apie juos ieškovai sužinojo ar galėjo sužinoti tik 2005-01-11.

19Teismas nepagrįstai atnaujino praleistą senaties terminą R. V., kurio reikalavimai privalėjo būti atmesti kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai nuosekliai veikė kartu, todėl su vienu iš ieškovų susijusios aplinkybės galėjo turėti įtakos ir kitam ieškovui. Ieškovai savo reikalavimus atsakovams kildina iš skirtingų paskolos sutarčių, ieškovų reikalavimai nėra solidarūs ar solidaraus pobūdžio, nes ieškovai yra skirtingi asmenys, kuriuos sieja tik giminės ryšys. Teismas, sugretinęs ieškovus ir juos vertinęs kaip vieną asmenį, akivaizdžiai pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo taisykles ir įrodymų vertinimą. Įrodymais, susijusiais tik su V. K. V. asmeniu, negalėjo būti grindžiamos aplinkybės, susijusios su R. V. asmeniu, ypač, kai yra kalbama apie subjektyviuosius asmens požymius, kurie galėjo lemti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Teismo nurodytos priežastys, dėl ko turi būti atnaujintas ieškinio senaties terminas ieškovui V. K. V., visiškai netinka jo sūnui R. V., kuris ieškinio pareiškimo metu buvo 40 metų amžiaus, vidutinį išsilavinimą turintis visiškai sveikas asmuo. R. V. nebuvo nei senyvo amžiaus, nei skundėsi kokiais nors sveikatos sutrikimais, nei yra neišsilavinęs (profesinis išsilavinimas yra vidutinis išsilavinimas, kada laikoma, kad žmogus turi vidurinį išsilavinimą), todėl jo atžvilgiu neturėjo būti atnaujintas senaties terminas dėl to, kad jis yra neišsilavinęs, prastos sveikatos būklės ar senyvo amžiaus, kadangi tai prieštarauja byloje esantiems faktams ir neatitinka bendrojo protingumo principo. Teismas be jokios logiškai paaiškinamos priežasties sutapatino ieškovus, nors jie yra skirtingi asmenys.

20Ieškovai siekė apginti savo turtines teises ir turtinius interesus, kurie nukentėjo dėl to, kad Bendrovė negrąžino ieškovams santykinai nedidelės pinigų sumos (po 12 000 Lt kiekvienam). Šiuo atveju ieškinys yra grindžiamas ne asmens neturtinių teisių, o asmens turtinių teisių pažeidimu, tai reiškia, kad ieškovų interesas šioje byloje yra išimtinai turtinio pobūdžio. Ieškinio senaties terminas šioje byloje taip pat saugo atsakovų turtines teises ir turtinius interesus – atsakovų teisę netrukdomai iš naujo dirbti, užsidirbti ir kurti savo gyvenimą. Taigi šiuo atveju tiek ieškovų siekiamos apginti, tiek ieškinio senaties termino ginamos atsakovų teisės yra visiškai lygiavertės – tai yra išimtinai tik turtiniai interesai, kurių nei vienam negali būti suteiktas prioritetas ar pirmenybė: tiek atsakovų, tiek ieškovų turtinės teisės yra vienodai svarbios ir turi būti ginamos vienodai, neatsižvelgiant į asmenybes. Būtent to reikalauja teismo nešališkumo ir objektyvumo teisiniai principai, būtent to reikalauja ir teisingumo bei teisėtumo konstituciniai teisiniai principai. Teismas negalėjo suteikti prioriteto ieškovų turtiniams interesams ir ieškovų naudai atnaujinti ieškinio senaties terminą, kuris buvo praleistas mažiausiai 6 metus, t. y. neprotingai ilgai praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino atnaujinimas šiuo atveju reiškia akivaizdų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą atsakovų atžvilgiu, kadangi valstybė, remdamasi subjektyviaisiais kriterijais, nesilaikydama savo pačios nustatytų senaties terminų skaičiavimo taisyklių, praėjus daugiau negu 18 metų po įvykių, susijusių su bendrovės žlugimu, ir toliau persekioja (sudaro sąlygas persekiojimui) asmenis, kurie už savo padarytus nusikaltimus yra nubausti ir visiškai įvykdę jiems paskirtas bausmes. Neprotinga ir neteisinga persekioti asmenis amžinai vien dėl to, kad 1995 m. jie yra padarę turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Šiuo atveju teismas iš esmės pažeidė atsakovų teises ir teisėtus interesus, iš esmės paneigė teisėtų lūkesčių principą, ignoravo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, todėl teismo sprendimas ieškovų atžvilgiu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

21Ieškinio senaties terminą ieškovo V. K. V. atžvilgiu teismas atnaujino atsižvelgęs į jo amžių, išsilavinimą ir sveikatos būklę. 1995 m., kada buvo pažeistos V. K. V. teisės, ieškovui buvo 55 metai, todėl ieškovas jokiu būdu negalėjo būti laikomas senyvo amžiaus žmogumi, ieškovas net nebuvo sulaukęs pensinio amžiaus. Aplinkybė, kad ieškovas savo teisių negynė daugiau nei 18 metų ir per tą laiką sulaukė pensijinio amžiaus, jokiu būdu negali būti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Nuo 1995 m. iki 2013 m. ieškovas neinicijavo nei vieno proceso nei valstybės, nei atsakovų atžvilgiu. Ieškovo pasyvus elgesys niekaip nėra susijęs su jo amžiumi. Ieškovo amžius yra termino praleidimo pasekmė, o ne priežastis, todėl tai negali būti aplinkybė atnaujinti ieškinio senaties terminą ieškovo atžvilgiu. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad ieškovo V. K. V. sveikatos būklė yra priežastis, dėl kurios reikėtų atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas, nurodęs, kad V. K. V. nuo 2008 m. iki 2013 ne mažiau nei 10 kartų kreipėsi į medikus, jam buvo fiksuojami skirtingo pobūdžio sveikatos sutrikimai (klubo sąnario, kardiologinės problemos, erteminės gastropatijos požymiai), neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. ieškinio senaties terminas (kurio pradžia paties teismo teigimu vėliausiai turi būti laikoma 2005-01-11) jau buvo praleistas. Pirmą kartą į medikus V. K. V. kreipėsi tik 2008-11-27, ir tai buvo konsultacija dėl ieškovo sąnario problemų. Kaip konsultacija dėl klubo sąnario galėjo lemti ieškinio senaties termino praleidimą iki 2013 m., taip pat, ką ieškovas veikė iki 2008-11-27, taip ir lieka neaišku, kadangi teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nesiaiškino. Teismas taip ir nepaaiškino, kaip nurodyti K. V. V. sveikatos sutrikimai tiesiogiai nulėmė ieškinio senaties termino praleidimą. Kaip gydytojų konsultacijos dėl klubo sąnario pakeitimo ar klubo sąnario defektas galėjo įtakoti tai, kad ieškovas daugiau negu 5,5 metus nuo 2008 m. taip ir nesugebėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, nors ieškovas pats teikė teismui įrodymus, kad po 2008 m. ieškovas aktyviai dalyvavo ir stebėjo kitus teisminius procesus. Ieškovo kardiologinės problemos (širdies kamerų padidėjimas) taip pat nelėmė nei būtinybės ieškovui pradėti gydymą stacionare, nei kokios nors specialios operacijos poreikio, todėl jokiu būdu negalėjo sutrukdyti ieškovui kreiptis į teismą nuo 2008 m. iki 2013 m. Be to, ieškovas į medikus nesikreipė nuo 2009-02-11 iki 2012-01-10, tai yra daugiau negu 3 metus ieškovas apskritai neturėjo jokių sveikatos problemų ir jokių sveikatos sutrikimų, kurie jam galėjo sutrukdyti kreiptis į teismą su ieškiniu. Nei karto nuo 2008 m. V. K. V. nėra gydytas stacionare, nei karto nėra daryta jokia operacija, kas akivaizdžiai paneigia visus ieškovo ir teismo teiginius dėl to, kad ieškovo prasta sveikatos būklė galimai turėjo įtakos tam, kad ieškovas nuo 2005-01-11 iki 2013 m. nesikreipė į teismą dėl pažeistų savo teisių gynimo. Teismas nenustatė nei vienos iš aplinkybių (nei senyvas amžius, nei prasta sveikatos būklė) laikotarpiu nuo 2005-01-11 iki 2008-01-11, kadangi 2005 m. ieškovui tebuvo 65 m., ieškovas jokių sveikatos problemų neturėjo. Teismas taip pat nurodė, kad žemas ieškovo išsilavinimo cenzas lėmė tai, kad ieškovas ženkliai praleido ieškinio senaties terminą. Tačiau ieškovas pats surašė pradinį ieškinį, savarankiškai dalyvavo teisme ir atstovavo ne tik save, bet ir savo sūnų R. V., ir tai nebuvo pirmasis ieškovo procesas. Šios aplinkybės įrodo tai, kad ieškovas yra raštingas, pakankamai kvalifikuotas, kad galėtų savarankiškai surašyti teismui ieškinį, taip pat pakankamai suprantantis savo veiksmus ir jų esmę, kad galėtų ne tik savarankiškai save atstovauti byloje, bet dar ir atstovauti 40 metų amžiaus savo sūnų. Dėl šių aplinkybių V. K. V. išsilavinimas nėra ir nebuvo jam kliūtis kreiptis į teismą nuo 2005 m. iki 2013 m. Teismas, deklaratyviai teigdamas, kad V. K. V. amžius jam sukliudė kreiptis į teismą, nesiaiškino nei kuo jis dirbo, nei kokia jo gyvenimiška patirtis, kadangi vien aplinkybė, kad jis 1975 m. buvo baigęs tik 5 klases, dar nereiškia, kad jis vėliau neįgijo kito išsilavinimo ar kad nedirbo atsakingo ar vadovaujančio darbo, nebuvo verslininkas ir kt. Dėl šios priežasties yra būtina išreikalauti iš V. K. V. duomenis ir informaciją apie V. K. V. darbovietes nuo 1975 m. iki 2013 m. Ieškovai nuo 1995 m. iki 2008 m. galėjo nors vieną kartą kreiptis į profesionalų teisininką dėl konsultacijos, tačiau per daugiau nei 13 metų to padaryti nesugebėjo, su teisininkais nesikonsultavo, savo teisių negynė, nors Lietuvos apeliacinis teismas ieškovams tą daryti primygtinai siūlė jiems skirtoje 2007-05-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-232/2007.

22Non bis in idem teisinis principas draudžia bausti asmenį už tą patį pažeidimą kelis kartus. Minėtas principas yra taikomas kiekvienai iš teisinės atsakomybės rūšių atskirai. Atsakovas V. K. civilinės teisės prasme yra nubaustas (jam yra taikyta griežta civilinė atsakomybė) už tai, kad Bendrovė 1995 m. negrąžino indėlių ir bankrutavo. Vilniaus apygardos teismas 1999 m. rugpjūčio 23–30 d. sprendimu c. b. Nr. 2-40-190/1999 priteisė iš V. K. Bendrovei visas iššvaistytas bendrovės lėšas, t. y. ir tas lėšas, kurias prarado ieškovai dėl to, kad Bendrovė jiems negrąžino paskolos. Iš V. K. Bendrovei priteista pinigų suma yra tokia didelė (36 mln.), kad V. K. tokios sumos objektyviai negalės surinkti, todėl V. K. minėto teismo sprendimo pagrindu buvo pasmerktas visą gyvenimą būti skolininku ir neturėti jokio nuosavo turto. Iš V. K. Bendrovei priteista pinigų suma viršija net įprastinės kriminalinės bausmės griežtumą. Teismas pakartotinai už tas pačias aplinkybes, dėl kurių skolą iš V. K. priteisė Bendrovei, vėl iš naujo siekia priteisti iš V. K. tą pačią skolą ir ieškovams, tokiu atveju V. K. lieka skolingas ne tik Bendrovei, tačiau ir ieškovams: tokiu būdu V. K. skolos padvigubinamos. Tokia teisinė situacija negali būti pripažįstama kaip teisėta ir atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo teisinius principus. Skundžiamas sprendimas vertintinas kaip pakartotinis civilinės teisinės atsakomybės taikymas V. K. už aplinkybes, už kurias jis jau buvo baustas civiline tvarka Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23–30 d. sprendimu c. b. Nr. 2-40-190/1999. Tai yra akivaizdus EŽTK 7 protokolo 4 str. draudimo pažeidimas, kuris suponuoja ir V. K. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

23Teismo sprendimo dalis, susijusi su ieškovų pareikštų reikalavimų indeksavimu, neatitinka jokių teisėtumo kriterijų, nurodytų CPK 263 straipsnio 1 dalyje. Iš sprendimo nėra aišku, kokia teisės norma remiasi teismas indeksuodamas ieškinio reikalavimus: ieškinio reikalavimų indeksavimo nenumato joks teisės aktas. Žala, patirta dėl pinigų nuvertėjimo, priteisiama atsižvelgiant į nustatytą delspinigių arba palūkanų normą, tačiau bet kokiu atveju palūkanų ir delspinigių skaičiavimo taisyklės draudžia tiek palūkanas, tiek delspinigius skaičiuoti amžinai. Maksimalus terminas, už kurį CK 1.125 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia skaičiuoti netesybas, yra 6 mėnesiai – tokiu terminu siekiama uždrausti asmenims piktnaudžiauti netesybų institutu ir nepagrįstai ilgai nesikreipti į teismą. Šiuo atveju 2,1 kartu padidinta (indeksuota) ieškovų ieškinio suma atitinka CK 6.210 straipsnyje numatytų įstatyminių 5 proc. delspinigių skaičiavimą už daugiau nei 16 metų (16 metų skaičiuojant 5 proc. dydžio metinius delspinigius, ieškovų reikalaujamos priteisti sumos padidėtų 2,1 karto). Tokiu būdu teismas iš esmės iškreipė netesybų instituto taikymo pagrindinius principus ir vėl nemotyvuotai bei be jokio teisinio pagrindo pažeidė maksimalų netesybų skaičiavimo senaties terminą, be jokio teisinio pagrindo indeksuodamas ieškinio sumą. Teismas nepagrįstai sugretino ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastis su priežastimis, lėmusiomis ieškovų nuostolių padidėjimą, Aplinkybė, kad teismas nusprendė, jog ieškovams negalioja jokie senaties terminai, dar nereiškia, kad ieškovai elgiasi protingai daugiau nei 18 metų nesikreipdami į teismą ir augindami tariamus savo nuostolius, negu juos bandę prisiteisti iš tariamai ieškovams žalą padariusių asmenų.

24Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsakovų atžvilgiu civilinės atsakomybės taikymą grindė įstatymo nuostatomis, kurios negaliojo neteisėtų veiksmų padarymo metu, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo atsakovų atžvilgiu taikyti civilinę teisinę atsakomybę. Ieškovai pareiškė ieškinį Bendrovės valdymo organams dėl 1995–1998 m. atliktais neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 32 straipsnis numatė, kad juridinis asmuo pagal savo prievoles atsako tik jam priklausančiu turtu, o juridinio asmens dalyvių ar valdymo organų narių civilinės atsakomybės tretiesiems asmenims nenustatyta. Taip pat ir tuo metu galiojęs Akcinių bendrovių įstatymas nenumatė, jog už bendrovės prievoles tretiesiems asmenims būtų atsakingi bendrovės dalyviai ar valdymo organų nariai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, jei žala buvo padaryta veiksmais, kurie iki CK įsigaliojimo nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti, tokia žala nėra atlyginama. Kadangi tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas atsakovų atsakomybės už kompanijos prievoles nenumatė, nėra pagrindo iš atsakovų priteisti ieškovų prašomą žalą. Priešingu atveju būtų pažeistas teisinės valstybės principas, draudžiantis atsakomybę numatančias teisės normas taikyti atgal (Konstitucinio teismo 1994-03-16 nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-24 nutartis byloje Nr. A-261-175-13). Teismas taip ir nenurodė savarankiško teisinio pagrindo, kuriuo rėmėsi priteisdamas žalą iš atsakovų, tiesiog sprendime abstrakčiai paminėjo įsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1794-658/2007, logiškai nepaaiškindamas, kokias teisės normas taiko tenkindamas ieškinį. Šiuo atveju negalima taikyti 2000 m. redakcijos CK nuostatų, taip pat negalima atsakovams taikyti civilinės atsakomybės.

25Ieškovai, skolindami pinigus privačiam juridiniam asmeniui su tikslu gauti pajamų, veikė savarankiškai ir prisiėmė investicijų nepasiteisinimo riziką. Aplinkybę, kad privatūs fiziniai asmenys, skolindami lėšas, veikė savo rizika, expressis verbis patvirtina ir įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-879/2012, nurodant, kad „esant tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui patikėdami lėšas IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, apeliantai veikė savo rizika“. CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys nustato, kad civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo prisiėmė tokių padarinių atsiradimo riziką. Šiuo atveju neabejotina, kad ieškovai buvo prisiėmę riziką dėl savo investicinio sprendimo, todėl taikyti civilinę atsakomybę atsakovams nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi patys ieškovai yra kalti dėl jų patirtos žalos – tik per ieškovų neapdairumą ir nepateisinamą riziką ieškovai prarado Bendrovei skolintas lėšas ir patyrė nuostolių. Ši aplinkybė yra savarankiškas pagrindas atsakovų atžvilgiu netaikyti civilinės atsakomybės sąlygų arba civilinę atsakomybę maksimaliai sumažinti.

26Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovės J. B. atstovas advokatas H. Ivanauskas prašo V. K. apeliacinį skundą tenkinti (t. 3, b. l. 59–60), o ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovų atsakovei visas bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 61–63). Atsiliepime nurodoma, kad LAT 2012-06-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2012 yra išaiškinęs, kad, ieškovui bylos nagrinėjimo metu sumažinus ieškinio reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis: „<...> ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimą, pripažintina, jog ieškinys yra patenkintas iš dalies, o bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai“. Teismas, paskirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos, dėl ko sprendimu priteisti ieškovams visas jų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas nebuvo jokio pagrindo. Ieškinys šioje byloje apskritai turėjo būti atmestas, o iš ieškovų atsakovei J. B. turėjo būti priteistos visos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovų reikalavimas ištaisyti tariamą rašymo apsirikimą sprendime apskritai nenagrinėtinas. Tiek sprendimo motyvuojamojoje dalyje, tiek rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad kiekvienam iš ieškovų priteisiama po 26 507,65 Lt turtinės žalos atlyginimo. Jokioje sprendimo dalyje nenurodyta, kad ieškovams bendrai priteisiama 26 507,65 Lt turtinės žalos atlyginimo. Net jei teismas ir būtų padaręs rašymo apsirikimą, tai dėl jo ištaisymo ieškovai į teismą turėjo kreiptis CPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka.

27Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovo V. K. atstovas advokatas A. Kručkauskas prašo ieškovų ieškinį atmesti visa apimtimi, Kauno apylinkės teismo 2014-01-27 sprendimą panaikinti, palaikant 2014-02-14 pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir visiškai sutinkant su atsakovės J. B. apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 70–71), o ieškovų apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atmesti (t. 3, b. l. 73–77). Teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nepažeidė CPK 93 straipsnyje įtvirtintų teisės normų. Teismas bylos dalį dėl ieškovų reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nutraukė, kitoje dalyje ieškinį tenkino. Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.), todėl pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovas nebepalaiko. Teismas sprendime vertindamas ieškovų elgesį tinkamai ir pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsakovai dėl ieškovų veiksmų, o būtent dėl patikslinto ieškinio, patyrė bylinėjimosi išlaidų, nes privalėjo dalyvauti 2013-11-20 parengiamajame teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas dėl ieškovų kaltės, taip pat atsakovė J. B. patyrė atsiliepimo į patikslintą ieškovų ieškinį ruošimo išlaidų. Aplinkybė, jog teismas nekonstatavo ieškovų piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis, nepaneigia teismo teisės nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, kadangi priešingu atveju būtų pažeistas sąžiningumo principas. Be to, teismas, nepripažindamas 19 Lt dydžio ieškovų kelionės išlaidų pagrįstomis, tinkamai aiškino ir taikė tiek įrodymų vertinimą, tiek kitas išlaidas reglamentuojančias teisės normas. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkančio šiuo metu galiojančio 9 punkto 2011-06-21 įstatymo Nr. IX 1480 redakciją), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (LAT 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009). Teismas pagrįstai atsisakė pripažinti 19 Lt pagrįstomis išlaidomis, kadangi ieškovas V. K. V. yra pensinio amžiaus, o tokiai asmenų grupei taikomos nuolaidos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, teisę įsigyti vienkartinį važiavimo tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, vienkartinį arba terminuotą vardinį važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 50 procentų nuolaida turi asmenys sukakę valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos amžių (vyrai – 62 m. 8 mėn., moterys – 60 m. 4 mėn.) iki 80 metų. Visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje pensinio amžiaus asmenims taikomos nuolaidos, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad V. K. V. pateikti bilietai visa kaina yra nepagrįstos išlaidos.

28Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovai prašo atsakovų V. K. ir J. B. atstovų apeliacinius skundus atmesti (t. 3, b. l. 79–85). Ieškovų nuomone, teismas, ištyręs bylos duomenis, padarė išvadą, kad ieškovai sužinojo ar galėjo sužinoti apie savo pažeistas teises 2005-01-11 Bendrovę išregistravus iš juridinių asmenų registro, nes tik nuo tos datos neabejotinai tapo aišku, kad ieškovai iš Bendrovės neatgaus savo lėšų. Iš esmės darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-879/2012, kurioje buvo sprendžiamas ieškinio senaties termino klausimas kitų Bendrovės kreditorių atžvilgiu, kurie ieškinius pateikė valstybei. Kadangi reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3-jų metų terminas, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 2008-01-11. Teismas ieškinio senaties termino eigos pradžią susiejo su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, tokiu būdu subjektyvųjį kriterijų turėjimą žinoti apibrėždamas objektyviu įvykiu – Bendrovės išregistravimu iš juridinių asmenų registro.

29Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, ne tik kai jo prašoma, bet ir net tada, kai nėra ieškovo prašymo tai daryti (LAT civilinės bylos Nr. 3K-7-4/2006, Nr. 3K-3-64/2008, Nr. 3K-3-447/2009). Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios atnaujinti ieškinio senatį, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesį ir pan.) bei objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, socialinė padėtis, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą, remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (LAT 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-879/2012). Teismas konstatavo, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas išsamiai motyvavo ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo teisinis santykis yra sudėtingas, jog Bendrovės bankroto procese ieškovai savo teises įgyvendino aktyviai, nesėkmingai siekė įstoti į Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamą bylą Nr. 2-232/2007, tai, jog reikalavimų nukreipimas į valstybės institucijas yra neperspektyvus, lygiagrečiai buvo sprendžiamas atsakovų baudžiamosios atsakomybės klausimas, kurio nagrinėjimas dėl atsakovo G. P. užsitęsė pastarajam pasislėpus nuo baudžiamojo persekiojimo, tai pat įvertino žemą ieškovų išsilavinimo cenzą, vieno iš ieškovų blogą sveikatos būklę, kitas reikšmingas ir svarbias aplinkybes, suponuojančias ieškinio senaties termino atnaujinimą. Teismas individualizavo kiekvieno ieškovo reikšmingas terminui atnaujinti aplinkybes, nesugretino ar sutapatino abiejų ieškovų asmenybes ir su jais susijusias aplinkybes. Teismas išsamiai ištyrė ir individualizavo faktines aplinkybes pagal kiekvieną ieškovą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, akcentavo, kad viešas interesas, vykdant teisingumą užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą, kuris šioje byloje reikšmingesnis, nusveriantis atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Būtent susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis leidžia daryti išvadą, kad būtinumas užtikrinti realią ieškovų pažeistų subjektyvinių teisių apsaugą (apginti nuosavybės teises ir atgauti savo uždirbtas patikėtas ir nuteistųjų nusikalstamais veiksmais išvaistytas ieškovų lėšas) nusveria atsakovų apeliaciniuose skunduose akcentuojamą būtinumą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

30Teismas, siekdamas nustatyti atsakovų dėstomų faktų teisingumą, 2014-01-07 teismo posėdžio metu padarė pertrauką ir davė laiko atsakovams pateikti įrodymus, patvirtinančius galimą non bis in idem principo pažeidimą V. K. atžvilgiu. Atsakovo atstovas pateikė nepilnos apimties Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-40-190/1999, kuriuo rėmėsi teigdamas, kad iš V. K. priteista Bendrovei visa išvaistyta iš gyventojų pasiskolintų pinigų suma. Teismas konstatavo, kad buvo sprendžiamas ginčas dėl 1993-04-14 sudarytos pavedimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Ginčas vyko tarp ieškovo IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ ir atsakovo V. K.. Teismo nuomone, pateiktas Vilniaus apygardos teismo sprendimas nėra sietinas su nagrinėjama byla, neturi prejudicinės ar res judicata reikšmės nagrinėjamam šalių ginčui. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 sprendimu buvo sprendžiamas reikalavimas, susijęs su 39,5 mln. Lt bendrovės lėšų, perduotų l993–1994 metų laikotarpiu, atsakovui V. K., todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad kuriam nors iš atsakovų nagrinėjamoje byloje taikoma dviguba civilinė atsakomybė.

311964 m. CK 483 straipsnio l dalyje, 496 straipsnyje, 2000 m. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatytas visiško nuostolių atlyginimo principas, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Tai patvirtina ir CK 6.263 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymo nustatytai atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju turtinė žala (nuostoliai) padaryta atsakovų nusikalstamais veiksmais iššvaisčius ieškovų Bendrovei patikėtas pinigines lėšas (turtą), todėl jų vertė nėra tolygi atsiskaitymo priemonės vertei. Per ilgesnį laikotarpį keičiasi pinigų vertė, ji mažėja, didėjant pinigų kiekiui apyvartoje (infliacija). Ginčo teisinis santykis, kilęs dar 1995 metais, tęsėsi ilgą laiką ne nuo ieškovų priklausančių aplinkybių (bankrotas, tyčinis bankrotas, b. bylos atsakovams ir pan.). Šiuo atveju priteisiant nuostolius pagrįstai buvo įvertintas dėl infliacijos susidaręs pinigų nuvertėjimas. Realios žalos (nuostolių) skaičiavimas, indeksuojant ją remiantis įgaliotos valstybės institucijos Lietuvos statistikos departamento objektyviai nustatomu ir skelbiamu vartojimo kainų indeksu, negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis šalių lygiateisiškumo principą. Teismo pritaikytas priteistinų nuostolių indeksavimas atitinka visiško žalos atlyginimo, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, nes yra pateisiama ne tik bendraisiais civilinėje teisėje galiojančiais principais, bet ir viešojo intereso apsaugos poreikiu ginti nukentėjusiųjų turtinius interesus atgauti prieš daug metų apgalvotu, iš anksto suplanuotu bei įvykdytu nusikaltimu išvaistyti patikėtas pinigines lėšas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai dėl atsakovų neteisėtų veiksmų prarado konkrečią pinigų sumą, kurią turėjo atgauti dar 1995-08-11.

32Atmestini atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo. Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai civilinėje byloje turi prejudicinę galią. Teismas išsamiai ištyrė ir nustatė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, jų kaltę, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį su ieškovams kilusiomis neigiamomis pasekmėmis. Teismas tinkamai įvertino civilinės atsakomybės pagrindus, išanalizavo ir išdėstė valdymo organų dalyvių atsakomybės klausimą, patvirtino jų civilinę atsakomybę, kilusią dėl juridinio asmens valdymo organų dalyvių bendrais nusikalstamais veiksmais stambiu mastu išvaistytų lėšų. Teismas įvertino bylai reikšmingą LAT 2006-05-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006. Būtent joje konstatuotas bendrovės valdymo organų dalyvių atsakomybės prieš kreditorius vertinimas. Atsakovų kaltė dėl nusikalstamu būdu padarytos Bendrovei žalos nustatyta ir įrodyta aukštesniųjų teismų procesiniais sprendimais. Kauno apygardos teismo b. byloje Nr. 1-28-245/2009 ir Lietuvos apeliacinio teismo b. byloje Nr. 1A-198/2012 nustatyta, kad kaltinamasis G. P. ne tik žinojo, kad, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus, iš gyventojų buvo surinktos lėšos po įvairių sutarčių priedanga, jos buvo perskolinamos išduodant juridiniams ir fiziniams asmenims, bei jis buvo šios veiklos vienas iš sumanytojų-organizatorių, veikė kartu su J. B. ir V. K.. G. P. ilgą laiką slapstėsi nuo teisingumo. Visi atsakovai, išvaistydami gyventojų patikėtas lėšas, tame tarpe ir ieškovų, veikė vieningai, suderinta valia, tyčia. Jų nusikalstama veika yra tęstinė. Teismas taip pat konstatavo, kad asmenims, dėl to patyrusiems žalą, pripažintina teisė į žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka (b. bylos Nr. 1-28-245/2009 nuosprendžio 43 l.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pinigai buvo ne pasisavinti vieno kurio nors kaltininko, o pripažino bendrininkų bendrais veiksmais išvaistytu turtu. Atsakovų, kaip juridinio asmens valdymo organų dalyvių, bendri, tyčiniai veiksmai stambiu mastu išvaisčius jiems patikėtas lėšas, pripažinti „nuskalstamais, lėmusiais bendrovės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl jie atsako prieš ieškovus pagal bendrovės prievoles savo turtu solidariai. Atsakovų veiksmai nulėmė ir deliktinę atsakomybę pagal šių veiksmų padarymo metu galiojusius 1964 m. CK 483 straipsnio l dalį ir 494 straipsnį.

33IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34Atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, o ieškovų apeliacinis skundas atmestinas..

35Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė.

36Dėl atsakovų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino nepagrįstu atnaujinimu

37Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 str.).

38CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas; vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

39Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Siekiant nustatyti ar ieškinys nėra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti šio termino pradžią.

40Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą.

41Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau – Bendrovė) išregistravimo iš juridinių asmenų registro 2005-01-11, nes tik nuo šios datos neabejotinai tapo aišku, kad ieškovai iš Bendrovės neatgaus jai paskolintų lėšų, kurias nagrinėjamoje byloje jie siekia prisiteisti iš Bendrovės dalyvių. Kolegija nesutinka su atsakovo V. K. atstovo teigimu, jog ieškinio senaties termino pradžia prasidėjo nuo to momento, kada ieškovams tapo žinoma apie neteisėtus atsakovų veiksmus jų atžvilgiu ir dėl tokių atsakovų veiksmų buvo pažeistos ieškovų teisės, t. y. 1995-08-11, kada Bendrovė negrąžino ieškovų suteiktos paskolos, nes ieškovai, aktyviai dalyvaudami Bendrovės bankroto procese, iki pat Bendrovės išregistravimo iš juridinių asmenų registro formaliai turėjo galimybę atgauti paskolintas lėšas arba bent jų dalį.

42Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), todėl ieškovams ieškinio senaties terminas pasibaigė 2008-01-11. Ieškovai ieškinį pirmosios instancijos teismui padavė 2013-06-20, t. y. daugiau kaip 5 metus ir penkis mėnesius praleidę ieškinio senaties terminą.

43Atsakovai šioje byloje prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinius šiuo pagrindu atmesti. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LAT 2009-10-22 nutartis c. byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009-10-23 nutartis c. byloje Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (LAT 2010-04-13 nutartis c. byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2012-06-29 nutartis c. byloje Nr. 3K-3-321/2012).

44Pažymėtina, jog ieškovai šioje byloje siekė apginti savo turtines teises ir turtinius interesus, kurie nukentėjo dėl to, kad Bendrovė negrąžino ieškovams kiekvienam po 12 610,68 Lt. Šiuo atveju ieškinys yra grindžiamas ne asmens neturtinių teisių, o asmens turtinių teisių pažeidimu, tai reiškia, kad ieškovų interesas šioje byloje yra išimtinai turtinio pobūdžio. Kolegija pažymi, jog ieškinio senaties terminas šioje byloje saugo ne tik nukentėjusių ieškovų (kurie, beje, tikėdamiesi gauti itin dideles palūkanas, kolegijos nuomone, patys veikė savo rizika), bet taip pat ir atsakovų (apeliantų) turtines teises ir turtinius interesus – po tam tikro įstatymais nustatyto termino suėjimo atsakovų teisę netrukdomai iš naujo dirbti ir užsidirbti, kad tokiu būdu galima būtų patenkinti interesus ir kitų kreditorių, kuriems iš atsakovų (apeliantų) yra priteista įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi šiuo atveju tiek ieškovų po ganėtinai ilgo laiko po senaties termino suėjimo siekiamos apginti, tiek ieškinio senaties termino ginamos atsakovų (apeliantų) teisės yra visiškai lygiavertės – tai yra išimtinai tik turtiniai interesai, kurių nei vienam negali būti suteiktas prioritetas ar pirmenybė: tiek atsakovų (apeliantų), tiek ieškovų turtinės teisės nagrinėjamos bylos situacijoje vertintinos kaip vienodai svarbios ir turi būti ginamos vienodai. Būtent to reikalauja teismo nešališkumo ir objektyvumo teisiniai principai bei teisingumo ir teisėtumo konstituciniai principai. Teismas negalėjo suteikti prioriteto ieškovų turtiniams interesams ir ieškovų naudai atnaujinti ieškinio senaties terminą, kuris buvo praleistas daugiau kaip 5 metus ir penkis mėnesius, t. y. neprotingai ir neapdairiai ilgai. Ieškinio senaties termino atnaujinimas šiuo atveju reiškia akivaizdų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą atsakovų (apeliantų) atžvilgiu, kadangi tokiu atveju, nesilaikant pačios valstybės nustatytų senaties terminų skaičiavimo taisyklių, praėjus daugiau negu 18 metų po įvykių, susijusių su Bendrovės žlugimu, valstybėje ir toliau būtų sudaromos sąlygos nukreipti žalos atlyginimą į asmenis, kurie už savo padarytus nusikaltimus yra nubausti prieš 10 metų (2003 m.) ir visiškai įvykdę jiems paskirtas bausmes. Kolegijos nuomone, būtų neprotinga ir neteisinga persekioti asmenis neapibrėžtą laiko tarpą vien dėl to, kad 1995 m. jie yra padarę turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė atsakovų-apeliantų teises ir teisėtus interesus, iš esmės paneigė jų teisėtų lūkesčių principą, ignoravo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, todėl teismo sprendimas ieškovų atžvilgiu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

45Kolegija visiškai pritaria atsakovės J. B. apeliacinio skundų argumentams, jog pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas ieškovams praleistą ieškinio senaties terminą, netinkamai išaiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Vadovaujantis LAT suformuota CK 1.131 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo ir taikymo praktika, „praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“).

46Pirmosios instancijos teismas kaip atskirą pagrindą praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti nurodė Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-30 nutartį c. byloje Nr. 2A-879/2012. Kolegijos nuomone, minėta nutartimi šioje byloje gali būti vadovaujamasi tik ta apimtimi, kiek tai liečia ieškinio senaties termino pradžią bylose, kai atsakovams (ne Bendrovei) reiškiami reikalavimai dėl Bendrovei paskolintų, bet negrąžintų pinigų. Šioje nutartyje konstatuota, jog, 2005-01-11 išregistravus Bendrovę iš juridinių asmenų registro, visiems šios įmonės kreditoriams neabejotinai turėjo tapti aišku, kad Bendrovei paskolintų lėšų jie neatgaus. Pažymėtina, jog dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas kiekvienoje byloje sprendžia individualiai, t. y. atsižvelgdamas į individualias kiekvienos bylos faktines aplinkybes (ieškovų veiksmus, jų asmenines savybes, ieškinio senaties termino praleidimo trukmę ir t. t.). Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas vienoje byloje negali tapti pagrindu atnaujinti praleistą terminą kitoje byloje, kurioje byloje dalyvaujančiais asmenimis yra visai kiti asmenys, pasižymintys individualiomis savybėmis. Kaip matyti iš c. byloje Nr. 2A-879/2012 Lietuvos apeliacinio teismo priimtos 2012-10-30 nutarties, Vilniaus apygardos teismo 2012-01-24 sprendimo c. byloje Nr. 2-260-640/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2011-12-27 sprendimo c. byloje Nr. 2-5413-590/2011 bei šių bylų LITEKO duomenų, ieškinio senaties terminas, pasibaigęs 2008-01-11, buvo atnaujintas ieškovui L. P., gimusiam 1934 m., kuris ieškinį teismui padavė 2011-06-17, bei J. N., gimusiam 1938 m., kuris į teismą su ieškiniu kreipėsi 2011-04-20, atsižvelgus į ieškovų elgesį iki ieškinių pareiškimo (ieškovai savo galimai pažeistas teises bandė ginti kitais būdais, reikšdami įvairius prašymus valstybės institucijoms, teismams dėl įtraukimo trečiaisiais asmenimis ir pan.), jų amžių ir sveikatos būklę bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Vadinasi, c. byloje Nr. 2A-879/2012 Lietuvos apeliacinis teismas 2012-10-30 nutartimi atnaujino ieškinio senatį, kurią tos bylos ieškovai buvo praleidę tris metus ir keletą mėnesių, kai tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju ieškovai, į teismą kreipęsi tik 2013-06-20, ieškinio senatį praleido daugiau kaip penkerius metus ir penkis mėnesius. Be to, c. byloje Nr. 2A-879/2012 senatis buvo atnaujinta ieškovams, kurių amžius ieškinio senaties termino pabaigoje 2008-01-11 buvo 70 metų ir 74 metai, kai tuo tarpu nagrinėjamos bylos ieškovams tuo metu buvo tik 64 ir 32 metai. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2011-12-27 sprendimo c. byloje Nr. 2-5413-590/2011 ir 2012-01-24 sprendimo c. byloje Nr. 2-260-640/2012, pats ieškovas J. N. teismo posėdyje nedalyvavo, jo interesus atstovavo advokatas, ieškiniuose ieškovai J. N. ir L. P. nurodė esą sunkiai sergantys ir neįgalūs, kai tuo tarpu nagrinėjamos bylos ieškovas V. Z. V. pats dalyvavo teismo posėdžiuose ir net buvo atvykęs į teismo sprendimo paskelbimą, o apie tai, kad ieškovai būtų neįgalūs ar bent sirgę iki ieškinio senaties termino pabaigos, į bylą jokių įrodymų nepateikta.

47Kolegija visiškai pritaria atsakovų apeliacinių skundų argumentams, jog po ieškinio senaties termino pabaigos (2008-01-11) atsiradusios aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovui V. K. V. pirmoji gydytojo konsultacija dėl ieškovo sąnario problemų buvo suteikta tik 2008-11-27, t. y. jau beveik vieneri metai po ieškinio senaties termino pasibaigimo. Ką ieškovas veikė iki 2008-11-27, teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nesiaiškino bei sprendime jų neaprašė. Be to, teismas net nepaaiškino, kaip tik 2008 metų pabaigoje prasidėję gydytojų konsultacijos dėl klubo sąnario pakeitimo ar klubo sąnario defektas galėjo įtakoti tai, kad ieškovas daugiau negu 8,5 metus nuo 2005 m. taip ir nesugebėjo kreiptis į teismą su ieškiniu. Kadangi, kaip spręstina iš bylos duomenų, ieškovo kardiologinės problemos (širdies kamerų padidėjimas) taip pat nelėmė nei būtinybės ieškovui pradėti gydymą stacionare, nei kokios nors specialios operacijos poreikio, kolegijos nuomone, tai taip pat negalėjo sutrukdyti ieškovui kreiptis į teismą nuo 2008 m. iki 2013 m., o tuo labiau – per ieškinio senaties terminą 2005–2008 metais. Kadangi šiam ieškovui tik buvo teikiamos gydytojų konsultacijos bei buvo atliekami tyrimai, tai bet kuriuo atveju negalėjo būti kliūtis šiam ieškovui įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Duomenų apie tai, kad V. K. V. ieškinio senaties termino eigos metu būtų buvęs stacionarizuotas į kokią nors gydymo įstaigą ir gydęsis, byloje nėra, to, beje, neteigė ir pats ieškovas ar jo atstovas. Be to, bylos duomenimis, ieškovas į medikus nesikreipė nuo 2009-02-11 iki 2012-01-10, tai yra daugiau negu 3 metus iki pareikšdamas ieškinį ieškovas apskritai neturėjo jokių sveikatos problemų ir jokių sveikatos sutrikimų, kurie jam galėjo sutrukdyti kreiptis į teismą su ieškiniu. Dėl šių priežasčių, kolegijos nuomone, nebuvo jokio pagrindo pirmosios instancijos teismui spręsti dėl šio ieškovo sveikatos būklės įtakos praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui. Kadangi šis ieškovas prasidėjus ieškinio senaties termino eigai (2005-01-11) buvo 64 metų amžiaus, kolegijos nuomone, ši aplinkybė taip pat negalėjo būti kliūtimi iki ieškinio senaties termino pabaigos kreiptis į teismą su ieškiniu, tuo labiau, kad šis ieškovas net ir po 8 metų pareiškęs ieškinį ir net nepageidavęs, kad byloje jo interesus atstovautų advokatas, pats aktyviai dalyvavo visuose šioje byloje vykusiuose teismo posėdžiuose, visuomeniniu transportu atvykdamas iš Vilniaus į Kauną, bei aktyviai gynė savo teises. Kolegijos nuomone, netgi šiam ieškovui, nors šiuo metu ir esančiam pakankamai solidaus amžiaus (kuris, teismo nuomone, yra termino praleidimo pasekmė, o ne priežastis), nebuvo jokio pagrindo taikyti žemesnius nei vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Tuo labiau, kolegijos nuomone, ieškovo V. K. V. amžius ir sveikatos būklė niekaip negalėjo būti susijusi su ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis jo sūnaus (kito ieškovo) – R. V., kuris prasidėjus ieškinio senaties termino eigai (2005-01-11) buvo tik 32 metų amžiaus, t. y. pilnametis veiksnus asmuo, galėjęs nevaržomai ir savarankiškai įgyvendinti savo teises, ir kurio prasta sveikatos būklės byloje net nebuvo įrodinėjama. Ieškovas R. V. 1995-05-11 sutartį su Bendrove sudarė savarankiškai, būdamas pilnamečiu, todėl ir savo teises visuomet galėjo ginti savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo to, kaip benuspręstų elgtis jo tėvas ir kokia bebūtų jo sveikata ar amžius. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo konstatavo, kad ieškovai nuosekliai veikė kartu, todėl su vienu iš ieškovų susijusios aplinkybės galėjo turėti įtakos ir kitam ieškovui. Ieškovai savo reikalavimus atsakovams kildina iš skirtingų paskolos sutarčių, ieškovų reikalavimai nėra solidarūs ar solidaraus pobūdžio, nes ieškovai yra skirtingi asmenys, kuriuos sieja tik giminės ryšys. Teismas, sugretinęs ieškovus ir juos vertinęs kaip vieną asmenį, akivaizdžiai pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo taisykles ir įrodymų vertinimą. Visiškai pritartina atsakovo V. K. apeliacinio skundo argumentui, jog įrodymais, susijusiais tik su V. K. V. asmeniu, negalėjo būti grindžiamos aplinkybės, susijusios su R. V. asmeniu, ypač, kai yra kalbama apie subjektyviuosius asmens požymius, kurie galėjo lemti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Teismo nurodytos priežastys, dėl ko turi būti atnaujintas ieškinio senaties terminas ieškovui V. K. V., visiškai netinka jo sūnui R. V., kuris per ieškinio senaties terminą nebuvo nei senyvo amžiaus, nei, bylos duomenimis, turėjo sveikatos sutrikimų, nei yra neišsilavinęs (profesinis išsilavinimas yra vidutinis išsilavinimas, kai laikoma, kad žmogus turi vidurinį išsilavinimą), todėl bet kokiu atveju, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, ieškinio senaties terminas šio ieškovo atžvilgiu negalėjo būti atnaujintas, kadangi tai prieštarauja byloje esantiems faktams ir neatitinka bendrojo protingumo principo.

48Kolegijos nuomone, visiškai nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl neva lygiagrečiai spręsto atsakovų baudžiamosios atsakomybės klausimo, kaip svarbios priežasties senaties terminui atnaujinti. Atsakovų J. B. ir V. K. baudžiamosios atsakomybės klausimas buvo išspręstas dar 2003-07-30, kai tuo tarpu ieškinio senaties terminas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, prasidėjo tik 2005-01-11, t. y. dar po pusantrų metų. Nors ieškinio senaties termino eigos metu nebuvo išspręstas tik atsakovo G. P. baudžiamosios atsakomybės klausimas, tačiau, pritariant atsakovų apeliacinio skundo argumentams, konstatuotina, jog apkaltinamojo nuosprendžio atsakovo G. P. atžvilgiu įsiteisėjimas 2012 m. visiškai nėra susijęs su ieškovų teise pareikšti ieškinį atsakovams J. B. ir/ar V. K.. Priešingu gi atveju reiktų daryti išvadą, jog atsakovo G. P. atžvilgiu nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio ieškovai apskritai nebūtų galėję pareikšti šiems atsakovams ieškinio, kas prieštarautų CK 6.6 straipsnio 4 dalies nuostatai, pagal kurią kreditorius turi teisę reikalauti, kad solidarią prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium. Šioje byloje pateiktu (patikslintu) ieškiniu ieškovai prašo solidarios visų 3 atsakovų atsakomybės, tačiau, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, ieškovai bet kuriuo metu iki apkaltinamojo nuosprendžio atsakovo G. P. atžvilgiu priėmimo (įsiteisėjimo) galėjo pareikšti ieškinį tiek abiems atsakovams J. B. ir V. K., tiek ir bet kuriam iš jų. Nors atsakovės J. B. atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą akcentavo šią teisiškai reikšmingą aplinkybę (ji taip pat buvo raštu nurodyta ir atsakovės atsiliepimuose), tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės visiškai nepasisakė. Kolegijos nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio atsakovo G. P. atžvilgiu priėmimas (įsiteisėjimas) turėjo įtakos praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui dėl svarbios priežasties tik atsakovo G. P. atžvilgiu, o ne ir atsakovų-apeliantų atžvilgiu.

49Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atnaujinti iš esmės praleistą ieškinio senaties terminą, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikė ir tai, kad: tiesioginiai prievoliniai teisiniai santykiai ieškovus siejo ne su atsakovais, bet su Bendrove, kurios bankroto procese savo teises ieškovai įgyvendino aktyviai. Kolegijos nuomone, ieškovų su Bendrove turėtų prievolinių teisinių santykių ypatumai nagrinėjamu atveju turėjo įtakos tik ieškinio senaties termino pradžiai (2005-01-11), o tuo pačiu ir pabaigai (2008-01-11). Todėl po to, kai Bendrovė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro ir ieškovams tapo (turėjo tapti) aišku, jog Bendrovei paskolintų pinigų jie nebeatgaus, kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad prievoliniai santykiai ieškovus siejo su Bendrove, o ne su atsakovais, nebegalėjo būti kliūtimi ieškovams nepraleidžiant ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovams, būtent kuriuos ieškovai manė esant atsakingais už jiems padarytą žalą

50Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat atsižvelgė ir į žemą ieškovų išsilavinimo cenzą bei į tai, kad ieškovai patys neturi teisinių žinių. Tačiau pažymėtina, jog ieškovų išsilavinimas, net jei ir būtų laikomas žemu, nesutrukdė ieškovams inicijuoti kitų teisminių procesų ir net juose dalyvauti. Pavyzdžiui, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo c. b. Nr. 2-232/2007 priimtos 2007-05-03 nutarties, kuria buvo palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2007-02-22 nutartis atmesti V. K. V., R. V., L. P. ir J. N. prašymus įtraukti juos į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų ieškovo K. J. J. pusėje, nagrinėjamos bylos ieškovai pageidavo įstoti į c. bylą Nr. 2-144-278/2007 pagal ieškovo K. J. J. (kito Bendrovė kreditoriaus) ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams Lietuvos valstybei ir kt. Savo prašyme V. K. ir R. V. nurodė, kad ir jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes ir jiems, nukentėjusiems nuo Bendrovės tyčinio bankroto, valstybė turėtų atlyginti neturtinę, o gal ir turtinę žalą. Prašyme jie taip pat nurodė, kad yra prisidėję prie ieškovo kasacinių skundų, kartu su ieškovu kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą. Vadinasi, ieškovai, nors ir neturėdami aukštojo išsilavinimo bei teisininko diplomo, sugebėjo parašyti ne tik prašymą įtraukti juos į bylą trečiaisiais asmenimis c. byloje Nr. 2-144-278/2007, bet ir sugebėjo pateikti atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007-02-22 nutarties, kuria jų prašymas buvo atmestas, prisidėjo prie ieškovo K. J. J. kasacinių skundų bei kartu su ieškovu K. J. J. kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir t. t.. Ieškovų išsilavinimo stoka taip pat nesutrukdė jiems 2013-06-20 metais pareikšti ieškinį šioje byloje, surinkti bylos nagrinėjimui reikalingus dokumentus, susirasti advokatą bei atlikti kitus veiksmus. Todėl daugiau negu akivaizdu, kad analogiškus veiksmus ieškovai galėjo atlikti ir 2005–2008 metais.

51Be to, pažymėtina ir tai, jog ieškovas V. K. V., nors ir būdamas pensijinio amžiaus, nagrinėjamos bylos pradžioje ne tik pats savarankiškai, be advokato dalyvavo procese, bet ir atstovavo savo sūnų R. V. (2 t., b. l. 22). Tai, kolegijos nuomone, įrodo, kad ieškovas yra raštingas, pakankamai kvalifikuotas, kad galėtų savarankiškai surašyti teismui ieškinį, taip pat pakankamai suprantantis savo veiksmus ir jų esmę. Dėl šių aplinkybių V. K. V. 5 klasių išsilavinimas nepagrįstai pripažintas kliūtimi kreiptis į teismą nuo 2005 m. iki 2013 m.

52Kolegija taip pat nemano, jog nagrinėjamos bylos atveju ieškovų elgesys savo galimai pažeistas teises bandant ginti kitais būdais, t. y. 2007-02-11 Panevėžio apygardos teismui reiškus minėtą prašymą dėl įtraukimo trečiaisiais asmenimis (2 t., b. l. 122), būtų galima laikyti svarbia priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Kolegija kaip itin svarbią aplinkybę, dėl kurios neturėtų būti ieškovams atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas atsakovų-apeliantų atžvilgiu, vertina tai, kad dar 2007-05-03 Lietuvos apeliacinio teismo c. byloje Nr. 2-232/2007 nutartyje, kaip vienas pareiškėjų V. K. V. ir R. V. neįtraukimo į c. bylą Nr. 2-144-278/2007 trečiaisiais asmenimis argumentų, buvo nurodyta tai, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir reikalavimai gali būti pagrindas pareikšti atskirą ieškinį. Kadangi nuo 2007-05-03 Lietuvos apeliacinio teismo c. byloje Nr. 2-232/2007 priimtos nutarties, kuria buvo palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2007-02-22 nutartis neįtraukti V. K. V. ir R. V. į c. bylą Nr. 2-144-278/2007 trečiaisiais asmenimis, gavimo dienos ieškovams jau turėjo būti aišku, kad jų pasirinktas gynybos būdas yra netinkamas ir kad jie turėtų reikšti atskirą ieškinį, tuo labiau, kad nuo to laiko iki ieškinio pareiškimo 2013-06-20 praėjo daugiau kaip šešeri metai, kolegijos nuomone, yra daugiau negu akivaizdu, kad joks vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo negalėjo pagrįstai tikėtis, kad tokiu būdu jo pažeistos teisės galimai bus apgintos kitu būdu, ir būtų bent jau pasikonsultavęs su teisininku dėl galimų tolimesnių veiksmų

53Tai, kad ieškovai savo teises teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendino pareikšdami (ar ketindami pareikšti) reikalavimus Bendrovės ir/ar valstybės institucijų atžvilgiu, taip pat nekeičia situacijos vertinimo, kadangi ieškinio senaties termino pradžia, eiga ir pabaiga nepriklauso nuo kitų teisminių procesų perspektyvos ir/ar baigties. Kolegijos nuomone, atsakovai negali būti laikomi neapibrėžtą laiko tarpą atsakingais už tai, kad ieškovai savo reikalavimus reiškė ar planavo reikšti kitiems asmenims ir kad kitų teisminių procesų (ypač procesų, kuriuos inicijavo ne ieškovai, o kiti Bendrovės kreditoriai) rezultatai ieškovų netenkino. Ieškovai šios bylos nagrinėjimo metu naudojosi kvalifikuota advokato pagalba, kas reiškia, jog ieškovai tokia pagalba galėjo pasinaudoti ir anksčiau, t. y. dar iki ieškinio senaties termino pabaigos, tuo labiau, kad byloje aplinkybės, trukdžiusios ieškovams savalaikiai pasinaudoti advokatų pagalba, net nebuvo įrodinėjamos.

54Kolegija, atsižvelgdama į šių išdėstytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju abu ieškovai ieškinio senaties terminą atsakovų J. B. ir V. K. atžvilgiu praleido be svarbių priežasčių. Nenustačius svarbių termino praleidimo priežasčių ir dėl to nesant pagrindo atnaujinti iš esmės praleisto ieškinio senaties termino atsakovų J. B. ir V. K. atžvilgiu, konstatuotina, jog ieškinys šių atsakovų atžvilgiu turėjo būti atmestas vien dėl šios priežasties (CK 1.131 str. 1 d.). Kadangi ieškinio senaties termino pabaiga yra pakankamas savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, kolegija nepasisako dėl visų kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nebereikšmingų šios apeliacijos galutiniam rezultatui.

55Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visų trijų atsakovų atžvilgiu, kolegija dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo pakeičia teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.) ir panaikina sprendimo dalis, kuria atsakovų J. B. ir V. K. atžvilgiu buvo atnaujintas ieškinio senaties terminas bei kuria ieškinys jų atžvilgiu buvo patenkintas, o taip pat su tuo susijusias sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, ir ieškinį šių atsakovų atžvilgiu atmeta, atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas, o likusias sprendimo dalis paliekant nepakeistas. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas G. P. šioje byloje apeliacinio skundo neteikė, nekonstatavusi pagrindo viršyti pateiktais skundais nustatytų apeliacijos ribų, teismo sprendimą šio atsakovo G. P. atžvilgiu palieka nepakeistą, nepasisakydama dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo, laikydama, kad ši sprendimo dalis nebuvo apeliacijos objektas.

56Dėl ieškovų apeliacinio skundo

57Pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkinęs ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo bei nutraukęs bylos dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinės žalos atlyginimą, priteisė ieškovui V. K. V. iš atsakovų 903,41 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – lygiomis dalimis po 301,14 Lt iš trijų atsakovų. Teismas nurodė, jog ieškovas V. K. V. prašė priteisti jo patirtas 1 000 Lt atstovavimo išlaidas (t. 2, b. l. 124) ir 256,55 Lt kitokių išlaidų (t. 2, b. l. 22, 95–96, 123, 154), kurias teismas sumažino iki 237,55 Lt, t. y. 19 Lt, kuriuos teismas pripažino neįrodytus. Teismas laikė, kad ieškovo patirtų išlaidų bendra suma yra 1 237,55 Lt (1 256,55 – 19), ir atsižvelgęs į patenkintų reikalavimų dalį (73 proc.) nustatė 903,41 Lt sumą, kurią, padalinęs lygiomis dalimis visiems trims atsakomas, iš kiekvieno iš jų ieškovui priteisė po 301,14 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

58Be to, teismas priteisė atsakovei J. B. iš ieškovų po 261,36 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės patirtų 1 936 Lt atstovavimo išlaidų (t. 2, b. l. 155–156), proporcingai atmestų reikalavimų daliai (27 proc.), kas atitinka 522,72 Lt sumą, padalintą lygiomis dalimis abiem ieškovams.

59Teismas sprendė, jog bylinėjimosi išlaidos turi būti skirstomos atsižvelgiant į proporciją tarp sumų, kurių išieškojimo ieškovai atsisakė (po 10 000 Lt) ir ieškovams iš atsakovų priteistų sumų (26 507,65 Lt), t. y. 27 proc. atmestų reikalavimų dalis ir 73 proc. patenkintų reikalavimų dalis.

60Ieškovai apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą pakeisti, priteisti ieškovui V. K. V. iš atsakovų visų 1 256,55 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, lygiomis dalimis po 418,85 Lt iš kiekvieno atsakovo, bei panaikinti atsakovei J. B. priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovų.

61Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas, užbaigęs bylą nagrinėti iš esmės sprendimu, kuriuo patenkino ieškovų patikslintą ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, nenustatęs netinkamo procesinio ieškovų elgesio, neturėjo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas ir bylinėjimosi išlaidas paskirstyti tarp ginčo šalių. Teismas, sumažindamas ieškovams priteistinas bylinėjimosi išlaidas iki 73 procentų bei paskirstydamas jas tarp ieškovų ir atsakovės J. B., neteisingai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, tame tarpe ir jo 4 dalį.

62Kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Teismas bylos dalį dėl ieškovų reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą nutraukė ieškovams atsisakius nuo šios ieškinio dalies, kitoje dalyje ieškinį tenkino. Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas sprendime vertindamas ieškovų elgesį tinkamai ir pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsakovai dėl ieškovų veiksmų, o būtent dėl patikslinto ieškinio, patyrė bylinėjimosi išlaidų, nes privalėjo dalyvauti 2013-11-20 parengiamajame teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas dėl ieškovų kaltės, taip pat atsakovė J. B. patyrė atsiliepimo į patikslintą ieškovų ieškinį ruošimo išlaidų. Aplinkybė, jog teismas nekonstatavo ieškovų piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis, nepaneigia teismo teisės taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog, ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pažymėtina, jog, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.), todėl pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovai nebepalaikė. LAT 2012-06-06 nutartyje c. byloje Nr. 3K-3-275/2012 yra išaiškinta, kad, ieškovui bylos nagrinėjimo metu sumažinus ieškinio reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis: „<...> ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimą, pripažintina, jog ieškinys yra patenkintas iš dalies, o bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos, dėl ko, kolegijos nuomone, sprendimu priteisti ieškovams visas jų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, o ne paskaičiuotas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 73 proc., nebuvo jokio pagrindo.

63Be to, ieškovo teigimu apeliaciniame skunde, teismas nepagrįstai kitas išlaidas sumažino nuo 256,55 Lt iki 237,55 Lt. Ieškovai savo patirtas kelionių išlaidas pagrindė keleivius pervežančių transporto bendrovių bilietais, patvirtinančiais ieškovų patirtas kelionės išlaidas (CPK 177 str.). Ieškovai nesutinka su nepagrįstai sumažintomis kelionės išlaidomis nuo 10 Lt iki 9 Lt už keliones iš Vilniaus į Kauną ir atgal, kadangi ieškovas neturėjo galimybės įtakoti į bilietų kainas ir pirkti bilietus už kitas kainas, negu kelionės metu siūlo transporto bendrovės į Kauną ir atgal bylos nagrinėjimo dienomis ar susipažįstant su medžiaga. Ieškovo nuomone, nelogiškos teismo išvados, jog jeigu į vieną kelionės pusę vykstama, mokant 9 Lt (nuolaida), tai ir į kitą kelionės pusę turi būti vykstama už tuos pačius 9 Lt, o ne už kitą nupirktais bilietais patvirtintą kainą.

64Kaip matyti iš pateiktų dokumentų turinio, 2013-10-22 parengiamajame posėdyje teikdamas dokumentus, susijusius su jo patirtomis 153,4 Lt išlaidomis, ieškovas papildomai nurodė prašantis priteisti jam 10 Lt kelionės į Vilnių išlaidų (b. l. 95, t. 2). 2013-11-20 parengiamojo teismo posėdžio metu teikdamas analogišką prašymą su išlaidų dokumentais 76,15 Lt sumai (2 t., b. l. 123) ieškovas įtraukė į jį ir 9 Lt išlaidas bilietui iš Kauno į Vilnių 2013-10-22. Nurodyta aplinkybė, kolegijos nuomone, buvo teisėtas pagrindas pripažinti 10 Lt išlaidų sumą, 2013-10-22 įtrauktą į 153,4 Lt sumą, neįrodyta. Be to, 2014-01-07 posėdyje pateikdamas 27 Lt išlaidas patvirtinančius dokumentus, ieškovas pridėjo du kvitus bilietams iš Vilniaus į Kauną ta pačia data ir tuo pačiu traukiniu – vieną už 18 Lt, kitą su nuolaida – už 9 Lt. Kadangi visus ankstesnius bilietus ieškovas įsigijo naudodamasis nuolaida, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog pagrįstomis gali būti laikomos 9 Lt išlaidos kelionei iš Vilniaus į Kauną, papildomai pažymint tai, jog nenustatytas joks teisėtas pagrindas vienam ieškovui tuo pačiu traukiniu (Nr. 813) tą pačią dieną (2013-11-20) vykti iš Vilniaus į Kauną su dviem bilietais. Kadangi teismas sprendė, jog grįžimui iš teismo posėdžio maršrutu Kaunas–Vilnius ieškovui taip pat buvo reikalinga 9 Lt pagrįstų išlaidų (nors tai patvirtinantys įrodymai ir nebuvo pateikti), akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo atliktas kitų priteistinų išlaidų paskaičiavimas (153,4 + 76,15 – 10 + 27 – 18 + 9) yra absoliučiai teisingas ir nėra jokio pagrindo ieškovams priteistas kitas būtina ir pagrįstas išlaidas padidinti 19 Lt suma.

65Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkančio šiuo metu galiojančio 9 punkto 2011-06-21 įstatymo Nr. IX 1480 redakciją), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (LAT 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009).

66Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, teisę įsigyti vienkartinį važiavimo tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, vienkartinį arba terminuotą vardinį važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 50 procentų nuolaida turi asmenys sukakę valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos amžių (vyrai – 62 m. 8 mėn., moterys – 60 m. 4 mėn.) iki 80 metų. Visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje pensinio amžiaus asmenims taikomos nuolaidos, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad V. K. V. pateiktas 2013-11-20 bilietas visa kaina (18 Lt) yra nepagrįstos išlaidos, tuo labiau, kad pagrįstomis išlaidomis buvo pripažintas kitas 2013-11-20 bilietas tuo pačiu maršrutu ir tuo pačiu traukiniu už 9 Lt

67Be to, ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo skliausteliuose apsirikdamas nurodė, jog ieškovams iš atsakovų priteistina ne po 26 507,65 Lt, o tik 26 507,65 Lt suma. Kadangi pats pirmosios instancijos teismas 2014-02-28 nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą motyvuojamoje dalyje (9 psl.), vietoj ,,(26 507,65 Lt)“ įrašant ,,(po 26 507,65 Lt)“, dėl šio ieškovų apeliacinio skundo argumento kolegija nebepasisako.

68Ieškinį šioje byloje atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu atmetus apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos ir iš ieškovų atsakovei J. B. priteistinos visos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. iki po 968 Lt sumos iš kiekvieno ieškovo (CPK 93 str. 5 d.).

69Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

70ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o atsakovų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

71Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti.

72Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu ieškovams atnaujintas senaties terminas reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikšti. Ieškovų prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu atmesti.

73Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu patenkintas ieškinys ir solidariai iš atsakovų V. K. ir J. B. priteista ieškovams po 26 507,65 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-07-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteista ieškovui V. K. V. iš atsakovų V. K. ir J. B. lygiomis dalimis po 301,14 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteista valstybei iš atsakovų V. K. ir J. B. lygiomis dalimis po 530 Lt žyminio mokesčio ir po 6,47 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu atmesti.

74Priteistą atsakovei J. B. iš ieškovų V. K. V. ir R. V. po 261,36 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą padidinti iki po 968 Lt sumos iš kiekvieno ieškovo.

75Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovai 2013-06-20 teisme registruotu ieškiniu (t. 1, b. l. 3–9),... 4. Ieškovai nurodė su IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau... 5. Atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b. l. 45–55) atsakovas V. K. prašė... 6. Atsiliepimu į ieškinį ir patikslintą ieškinį (t. 2, b. l. 59–65,... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (t. 2, b. l. 169–178)... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 10. Ieškovai apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 3–6) prašo sprendimą pakeisti,... 11. Pirmajame posėdyje teismas ieškovams pasiūlė pasirūpinti kvalifikuota... 12. Be to, ieškovai nesutinka su nepagrįstai sumažintomis kelionės išlaidos... 13. Be to, teismas sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 14. Atsakovė J. B., atstovaujama advokato H. Ivanausko, apeliaciniu skundu (t. 3,... 15. Teismas, atnaujindamas ieškovams praleistą ieškinio senaties terminą,... 16. Teismas sutiko su ieškovų teiginiu, kad turtinė žala jiems atsirado... 17. Teismas sutiko su ieškovų teiginiu, kad iš Bendrovės neatgauti pinigai dėl... 18. Atsakovas V. K., atstovaujamas advokato A. Kručkausko, apeliaciniu skundu (t.... 19. Teismas nepagrįstai atnaujino praleistą senaties terminą R. V., kurio... 20. Ieškovai siekė apginti savo turtines teises ir turtinius interesus, kurie... 21. Ieškinio senaties terminą ieškovo V. K. V. atžvilgiu teismas atnaujino... 22. Non bis in idem teisinis principas draudžia bausti asmenį už tą patį... 23. Teismo sprendimo dalis, susijusi su ieškovų pareikštų reikalavimų... 24. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsakovų atžvilgiu civilinės... 25. Ieškovai, skolindami pinigus privačiam juridiniam asmeniui su tikslu gauti... 26. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovės J. B. atstovas advokatas H.... 27. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovo V. K. atstovas advokatas A.... 28. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovai prašo atsakovų V. K.... 29. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad jeigu ginčo šalis... 30. Teismas, siekdamas nustatyti atsakovų dėstomų faktų teisingumą, 2014-01-07... 31. 1964 m. CK 483 straipsnio l dalyje, 496 straipsnyje, 2000 m. CK 6.251... 32. Atmestini atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovų civilinės... 33. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 34. Atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, o ieškovų apeliacinis... 35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 36. Dėl atsakovų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškinio... 37. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 38. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas... 39. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas... 40. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad... 41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio... 42. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų... 43. Atsakovai šioje byloje prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinius šiuo... 44. Pažymėtina, jog ieškovai šioje byloje siekė apginti savo turtines teises... 45. Kolegija visiškai pritaria atsakovės J. B. apeliacinio skundų argumentams,... 46. Pirmosios instancijos teismas kaip atskirą pagrindą praleistam ieškinio... 47. Kolegija visiškai pritaria atsakovų apeliacinių skundų argumentams, jog po... 48. Kolegijos nuomone, visiškai nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados... 49. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atnaujinti iš esmės praleistą... 50. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino... 51. Be to, pažymėtina ir tai, jog ieškovas V. K. V., nors ir būdamas pensijinio... 52. Kolegija taip pat nemano, jog nagrinėjamos bylos atveju ieškovų elgesys savo... 53. Tai, kad ieškovai savo teises teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendino... 54. Kolegija, atsižvelgdama į šių išdėstytų aplinkybių visumą, sprendžia,... 55. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visų trijų... 56. Dėl ieškovų apeliacinio skundo... 57. Pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkinęs ieškinį dėl turtinės... 58. Be to, teismas priteisė atsakovei J. B. iš ieškovų po 261,36 Lt... 59. Teismas sprendė, jog bylinėjimosi išlaidos turi būti skirstomos... 60. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą pakeisti, priteisti... 61. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas, užbaigęs bylą... 62. Kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Teismas bylos dalį dėl... 63. Be to, ieškovo teigimu apeliaciniame skunde, teismas nepagrįstai kitas... 64. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų turinio, 2013-10-22 parengiamajame... 65. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8... 66. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 5 straipsnio... 67. Be to, ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas sprendimo dalyje... 68. Ieškinį šioje byloje atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu atmetus... 69. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 70. ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o atsakovų apeliacinius skundus... 71. Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti.... 72. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu... 73. Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis atsakovų V. K. ir J. B. atžvilgiu... 74. Priteistą atsakovei J. B. iš ieškovų V. K. V. ir R. V. po 261,36 Lt... 75. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas....