Byla 2A-879/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. R. , L. P. , J. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d., 2011 m. gruodžio 27 d., 2012 m. sausio 24 d. sprendimų civilinėse bylose pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos bankui dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys K. J. J., L. P. ; pagal ieškovo J. N. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys investicinė akcinė bendrovė „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, Lietuvos bankas; pagal ieškovo L. P. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Valeksa“, K. J. J..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas S. R. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno miesto savivaldybei ir Lietuvos bankui ieškiniu dėl žalos atlyginimo prašė priteisti indeksuotą 283 278, 60 Lt indelį, kuris nebuvo jam grąžintas dėl IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ tyčinio bankroto, ir, pritaikius 2011 m. gegužės mėnesio vartotojų kainų indeksą 203,3, prašė priteisti iš atsakovų solidariai 575 905, 39 Lt turtinės žalos.

5Ieškovas J. N. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno miesto savivaldybei ieškiniu dėl žalos atlyginimo prašė priteisti solidariai iš atsakovų jo naudai 272 629 Lt turtinės žalos, 200 000 Lt neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6Ieškovas L. P. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno miesto savivaldybei ieškiniu dėl žalos atlyginimo prašė priteisti solidariai iš atsakovų jo naudai 53 250 Lt turtinės žalos, 500 000 Lt neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7Ieškovai savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia neteisėtu atsakovų – valstybės institucijų, galėjusių daryti įtaką ir kontrolę neteisėtai IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklai ir užtikrinti indėlininkų interesų apsaugą, neveikimu. Ieškiniuose nurodė, kad IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ buvo įregistruota 1992-10-27 Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 1947. Pagrindinis įmonės veiklos pobūdis – investicinių lėšų investavimas į privatizuojamą valstybinį turtą viešai pasirašant akcijas. Kauno apygardos teismas 1995-07-21 nutartimi iškėlė įmonei bankroto bylą, o Kauno ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba 1995-08-10 iškėlė įmonei baudžiamąją bylą dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu. Vilniaus apygardos teismo 1998-02-27 sprendimu IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o Kauno apygardos teismo 2001-03-29 sprendimu įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduota. Ieškovui J. N. Kauno miesto apylinkės teismo 1995-11-10 sprendimu iš IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ priteista 138 877 Lt negrąžinto indėlio. Ieškovo S. R. finansinis reikalavimas IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto byloje patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 1998-10-27 nutartimi, ieškovo L. P. 27 133 Lt dydžio finansinis reikalavimas buvo patvirtintas taip pat 1998 metais. Vykdant dalinį ketvirtosios eilės kreditorių reikalavimų tenkinimą iš teismo patvirtintos ieškovų reikalavimų sumos ieškovams J. N. ir L. P. 2004-04-22 išmokėta atitinkamai 976,72 Lt ir 198 Lt, o ieškovui S. R. 2004-05-11 grąžinta 2006,40 Lt. Kadangi IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ netinkamai vykdė veiklą, o valstybės institucijos, turinčios kontroliuoti įmonės veiklą, netinkamai atliko savo pareigas ieškovas S. R. patyrė 283 278,60 Lt turtinės žalos, kuri turi būti indeksuojama pagal Statistikos departamento pateiktą 2011 m. gegužės mėnesio vartotojų kainų indeksą – 203,3, todėl bendra patirtos turtinės žalos suma sudaro 575 905,39 Lt. Ieškovas J. N. patyrė 137 900 Lt turtinės žalos, kuri ją indeksavus pagal Statistikos departamento pateiktą 2011 m. vasario mėnesio vartotojų kainų indeksą – 197,7, sudaro 272 629 Lt. Ieškovas L. P. patyrė 26 935 Lt turtinės žalos, kuri ją indeksavus pagal Statistikos departamento pateiktą 2011 m. vasario mėnesio vartotojų kainų indeksą – 197,7, sudaro 53 250 Lt. Ieškovai pažymėjo, kad nuo 1994 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnyba, Lietuvos bankas, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno miesto savivaldybės Rejestro skyrius žinojo apie neteisėtą IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklą, tačiau nesiėmė jokių konkrečių ir efektyvių priemonių, kad būtų užkirstas kelias tolesnei neteisėtai veiklai ir šios neteisėtos veiklos padariniams atsirasti. Valstybė privalo atsakyti prieš indėlininkus už valstybės institucijų ir jų pareigūnų neveikimą, pasireiškusį nepakankama įmonės veiklos kontrole bei savalaikiu kredito veiklos neapribojimu ir/ar nutraukimu ir privalo atlyginti indėlininkams dėl to padarytą žalą. Valstybės atsakomybė kreditorių atžvilgiu iš esmės yra visiškai pagrįsta ir įrodyta Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadomis, kurios yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007-01-18 nutarimu Nr. X-1050 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų”, ir tokiu būdu faktiškai yra įgavusios galiojančio ir vykdytino teisės akto galią. Ignoruoti Lietuvos Respublikos Seimo jau nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas būtų neteisinga ir neteisėta. Ieškovai J. N. ir L. P. taip pat nurodė, kad dėl valdžios institucijų neveikimo ir patirtų nuostolių jiems buvo padaryta moralinė žala, jie patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, su kuo negali susitaikyti iki šiol. Dėl patirtos įtampos, spaudimo ir apgavystės pablogėjo jų sveikata, todėl ieškovas J. N. prašo priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovas L. P. – 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat ieškovai J. N. ir L. P. prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas manys, kad terminas yra praleistas.

8II. Pirmosios instancijos teismų sprendimų esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu atmetė ieškovo S. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos bankui dėl žalos atlyginimo.

10Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2004-12-23 nutartimi pripažino likviduotos dėl bankroto IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ pabaigą, leido išregistruoti įmonę iš įmonių registro. Nutartis įsiteisėjo 2004-12-30, tik nuo šios datos tapo aišku, kad dėl likusios negrąžintos indėlio dalies ieškovui yra padaryta turtinė žala. Todėl, teismo vertinimu, reikalavimui dėl žalos atlyginimo trejų metų ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2004-12-23 nutarties įsiteisėjimo dienos. Kadangi ieškinį ieškovas padavė teismui paštu 2007-12-29, teismas laikė, kad trejų metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.

11Teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo ir atsakovo Lietuvos banko atsakomybės klausimus, padarė išvadą, kad atsakovas Lietuvos bankas neprivalėjo kontroliuoti IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklos, nes pagal Lietuvos banko įstatymo 10 straipsnio nuostatas, atsakovas privalėjo kontroliuoti tik tų kredito įstaigų steigimą ir veiklą, kurioms atsakovas išdavė kleidimą. Lietuvos bankas nebuvo išdavęs IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ leidimo, įmonė nebuvo kredito įstaigą, todėl teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo pareigos vykdyti įmonės neteisėtų veikų užkardimo funkcijos.

12Teismas atmetė ieškovo teiginius dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybės kontrolės departamento, Įmonių bankroto valdymo departamento ir Teisingumo ministerijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos neteisėtų veiksmų buvimo, nes ieškovas savo teiginių nepatvirtino leistinais įrodymais.

13Spręsdamas atsakovo Kauno miesto savivaldybės atsakomybės klausimą, teismas sprendė, kad įstatymais atsakovui nebuvo nustatytos pareigos kontroliuoti privataus juridinio asmens veiklą arba atšaukti ūkinių subjektų registravimą. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 1992-10-27 įregistravo IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, o paaiškėjus, kad įmonė vykdo neteisėtą kredito įstaigos veiklą, nepareikalavo Lietuvos banko leidimo ir neatšaukė įmonės registravimo, savaime nereiškia, kad dėl šio veiksmo atsirado žala ieškovui.

14Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovų teisinių pareigų pažeidimą bei faktinį ar teisinį priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš atsakovų veiksmų su ieškovui atsiradusia žala (CK 6.271 str.).

15Teismas konstatavo, kad bylos duomenimis neginčitinai nustatyta, kad ieškovui teismo sprendimu priteista suma iš IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ nebuvo išieškota dėl įmonės tyčinio bankroto, o tai reiškia, kad ieškovas prarado savo indelį dėl IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ netinkamos veiklos, nes Vilniaus apygardos teismo 1998-10-27 nutartyje įmonės bankroto byloje, nustatyta, kad revizijos aktas patvirtina, jog IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ dirbo nuostolingai nuo pat veiklos pradžios. Tačiau kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų, už juridinio asmens prievoles atsako pats juridinis asmuo arba jo dalyviai (CK 2.50 str.).

16Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu atmetė ieškovo J. N. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

17Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad jam žala buvo padaryta dėl neteisėtų valstybės ir Kauno savivaldybės veiksmų (neveikimo). IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ buvo įregistruota 1992-04-29. Įmonės įstatuose buvo numatyta įmonės teisė skolinti ir skolintis lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimi. Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 24-594) nenumatė draudimo akcinėms bendrovėms skolinti ir skolintis lėšas. 1993-11-09 Įstatymu „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1993, Nr. 62-1169) pakeitus Akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktą, buvo apribota įmonių skolinimo teisė ir nustatyta, kad įmonės turi teisę skolinti tik nuosavo kapitalo lėšas. Tokį patį apribojimą nustatė 1993-07-15 priimtas Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (Žin., 1993, Nr. 31-714), kurio 1 straipsnis nustatė, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas. Minėtas įstatymas buvo paskelbtas ir įsigaliojo 1993-07-23. Draudimas įmonėms verstis kredito įstaigų veikla atsirado tik 1994-08-03, kuomet įsigaliojo Įmonių įstatymo 12 straipsnio 3 dalies papildymas (Žin., 1994, Nr. 59-1163). Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo įregistravimo 1992-04-29 dienos iki 1993-07-23 dienos IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ turėjo teisę skolintis iš fizinių asmenų bei pasiskolintas lėšas skolinti kitiems asmenims.

18Kauno miesto apylinkės teismo 1995-11-10 sprendimas patvirtina, kad ieškovas su IAB „Investicine Kauno holdingo kompanija“ buvo sudarę tris sutartis, pagal kurias įmonei suteikė kreditus už sutartyje nustatytas palūkanas. Ieškovas nepateikė pačių sutarčių, o ieškovo atstovas teismo posėdyje negalėjo paaiškinti kuriuo metu buvo sudarytos ieškovo sutartys. Kadangi ieškovas neįrodė kada ir kuriam laikotarpiui paskolino pinigines lėšas, teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovo paskolintas pinigines lėšas įmonė perskolino galiojant įstatyme numatytam draudimui. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ neteisėtai perskolino ieškovo lėšas, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, kad ieškovas paskolintas lėšas prarado dėl IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ neteisėtos veiklos.

19Teismo vertinimu byloje nėra įrodyta, kad ieškovo lėšas IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ priėmė ir naudojo neteisėtai, todėl teismas laikė nepagrįstais ir neįrodytais ieškovo argumentus, kad atsakovai veikė neteisėtai, kontroliuodami ieškovo lėšų panaudojimą IAB „Investicinėje Kauno holdingo kompanijoje“. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovų veiksmai (neveikimas) jo atžvilgiu buvo neteisėti, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Teismas nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir pasekmių. Byloje nėra įrodyta neteisėta veika, todėl priežastinio ryšio nagrinėjimas byloje nėra įmanomas.

20Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ išregistravimo iš juridinio asmenų registro 2005-01-11, todėl jis pasibaigė 2008-01-11. Ieškovas ieškinį pareiškė 2011-04-18, taigi jis praleido ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodomos ieškinio senaties termino praleidimo priežastis nepateisina termino praleidimo, o terminas praleistas daugiau negu trejus metus, todėl jis negali būti atnaujintas (CK 131 str. 1 d.). Kadangi atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, teismas ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu (CK 1.131 str. 2 d.).

21Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 24 d. sprendimu atmetė ieškovo L. P. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

22Teismas, įvertinęs IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ įstatus, Akcinių bendrovių įstatymą, galiojusį įmonės įregistravimo metu, 1993-11-09 įstatymą „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1993, Nr. 62-1169), 1993-07-15 įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (Žin., 1993, Nr. 31-714), padarė išvadą, kad įregistruojant IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ jokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) valstybinės institucijos neatliko.

23Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad Kauno miesto savivaldybė turėjo kontroliuoti privataus juridinio asmens veiklą, arba atšaukti ūkinių subjektų registravimą, nes tokios pareigos įstatymai atsakovui nenustatė, o buvo numatyta tik teisė. Ta aplinkybė, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija 1992-10-27 įregistravo IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, o paaiškėjus, kad kompanija vykdo neteisėtą kredito įstaigos veiklą nepareikalavo Lietuvos banko leidimo, kas galima laikyti pažeidimu, ir neatšaukė jos registravimo, teismo vertinimu savaime nereiškia, kad dėl šio veiksmo atsirado žala ieškovui.

24Įvertinęs Lietuvos banko 10 straipsnio nuostatas, aplinkybes, kad Lietuvos bankas nebuvo išdavęs IAB „Investicinės Kauno holdingo kompanija“ leidimo ir ši įmonė nebuvo kredito įstaiga, teismas sprendė, jog Lietuvos bankas pagal jam priskirtą kompetenciją neturėjo pareigos kontroliuoti IAB „Investicinės Kauno holdingo kompanija“ veiklos bei vykdyti neteisėtų veikų užkardymo funkcijų. Teismas pažymėjo, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 471 straipsnio nuostatas valstybė negarantavo ir neprivalėjo prisiimti atsakomybės už indėlius, laikomus ne bankuose ar ne kredito įstaigose.

25Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-01 nutarimą Nr.1060, sprendė, kad Ūkio ministerija įgyvendino savo funkcijas ir įsteigė Įmonių bankroto departamentą, todėl negalėjo konstatuoti šios valstybės institucijos neteisėtų veiksmų.

26Teismas laikė neįrodytais ieškovo argumentus dėl neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų, nagrinėjant IAB „Investicinės Kauno holdingo kompanija“ bankroto bylą.

27Įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimą Nr. X-1050 „Dėl seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“, teismas padarė išvadą, kad siekiant konstatuoti neteisėtus valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus, minėtame nutarime išdėstytais argumentais remtis negalima, nes jame išdėstytų argumentų negalima laikyti neįrodinėtinomis aplinkybėmis, kadangi jos neatitinka CPK 182 straipsnio nustatytos sąvokos.

28Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovų veiksmai (neveikimas) jo atžvilgiu buvo neteisėti, todėl ieškinio netenkino. Teismas nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir pasekmių bei žalos pagrįstumo, nes byloje neįrodžius neteisėtos veikos, – priežastinio ryšio, žalos dydžio nagrinėjimas nėra įmanomas.

29Spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą teismas konstatavo, kad ieškovui nuo IAB „Investicinės Kauno holdingo kompanija“ išregistravimo 2005-01-11 tapo žinoma, kad dėl likusios negrąžinto indėlio dalies jam yra padaryta žala. Ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinio senaties terminas baigėsi 2008-01-11. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes ieškinį dėl žalos atlyginimo jis pareiškė 2011-06-14. Teismas ieškovo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis nepripažino svarbiomis, objektyviai pateisinančiomis pernelyg ilgo ieškinio senaties termino praleidimo laikotarpio, todėl minėto termino neatnaujino (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis 1964 m. CK 93 straipsnio 3 dalimi, CK 1.134 straipsnio 2 dalimi, teismas atmetė ieškovo argumentus, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas. Kadangi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti ir atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, teismas ieškovo ieškinį atmetė (CK 1.131. str. 2 d.).

30III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

31Apeliaciniu skundu apeliantas S. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:

321. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su valstybės institucijų pareigomis. Apeliantas žalos padarymą kildino iš neveikimo, todėl teismas turėjo aiškintis aplinkybes, ar ieškinyje nurodytos institucijos turėjo joms nustatytas pareigas ir ar jas tinkamai vykdė.

332. Byloje esančių įrodymų visuma, leido daryti neabejotinas išvadas, kad IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ nuo veiklos pradžios veikė neteisėtai, o atsakovai apie tokią veiklą žinojo ir nesiėmė veiksmų jai sustabdyti, jie nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Apeliantui padarytą žalą dėl prarasto indėlio privalo atlyginti atsakovai, kurie dėl jiems visuomenės patikėtų funkcijų privalėjo imtis priemonių, nukreiptų į galimos žalos sumažinimą ar išvengimą, tačiau to nepadarė (CK 6.246 str. 1 d., 6.271 str.). Būtent atsakovams nustatytų pareigų – neteisėtos IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklos sustabdymo – nevykdymas prisidėjo prie žalos apeliantui padarymo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų pareigų nevykdymo ir apeliantui atsiradusios žalos nebuvimo yra nepagrįstos.

343. Skundžiamame sprendime nepasisakydamas nei dėl apelianto pateiktų įrodymų vertinimo, nei kodėl atmeta ieškinyje įvardintus įrodymus ir argumentus, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio nuostatas.

35Apeliaciniu skundu apeliantas J. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

361. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-5/2003, kuris yra įsiteisėjęs ir šioje byloje turi prejudicinę reikšmę, buvo įrodyta, kad nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB „Investicinėje Kauno holdingo kompanija“, priimdama iš gyventojų indėlius ir juos perskolindama, vykdė neteisėtą kreditinę veiklą stambiu mastu. Faktas, kad šioje dalyje dėl senaties termino baudžiamoji byla kaltinamųjų atžvilgiu buvo nutraukta esmės nekeičia. Iš pateiktų teismui dokumentų buvo akivaizdu, kad į nurodytą laikotarpį patenka ir apelianto su IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ sudarytos trys sutartys, ir kad apelianto paskolinti minėtai įmonei pinigai taip pat buvo naudojami neteisėtai kreditinei veiklai vykdyti. Aplinkybę, kad sutartys buvo sudarytos, ir savo kreditorinį reikalavimą apeliantas grindė teismui pateiktu Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. lapkričio 10 d. sprendimu. Be to, teismui buvo pateikti įrodymai apie apelianto įtraukimą į IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ kreditorių – fizinių asmenų (indėlininkų) kreditorinių reikalavimų registracijos sąrašą. Tačiau šių ir kitų apelianto pateiktų įrodymų teismas visiškai nevertino Kauno apygardos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių kontekste. Nors nuosprendžiu nustatytų aplinkybių teismas nepaneigė, jis nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad apelianto paskolintas pinigines lėšas IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ perskolino galiojant įstatyme nustatytam draudimui, nes nėra pateiktos sutartys. Kartu su apeliaciniu skundu pateikiamos sutartys, sudarytos 1994 m. balandžio 11d. ir 1994 m. birželio 3 d., visiškai paneigia teismo prielaidą, kad jos galėjo būti sudarytos laikotarpiu nuo 1992 m. balandžio 29 d. iki 1993 m. liepos 23 d., kai anot teismo įstatymai nedraudė IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ skolintis iš fizinių asmenų bei pasiskolintas lėšas skolinti kitiems asmenims.

372. Neteisėta IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veikla galėjo ir turėjo būti sukontroliuota bei sustabdyta. Tam visus svertus turėjo atsakovai ir tretysis asmuo Lietuvos bankas, tačiau jie nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonės neteisėta veikla renkant iš gyventojų indėlius būtų sustabdyta ir taip užkardytas kelias didžiuliams nuostoliams atsirasti. Atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas), apelianto patirta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, yra pagrįsti ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kurių teismas taip pat nevertino. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad nuo 1993 m. balandžio mėnesio, kai IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ pradėjo reklaminę kompaniją, jie ėmėsi bent kokių nors prevencinių veiksmų neteisėtai kompanijos veiklai sustabdyti ar nutraukti.

383. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1050 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“ patvirtintų Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų. Ištyrusi visą medžiagą dėl koncerno EBSW veiklos, komisija padarė nedviprasmę išvadą, jog IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ vykdyti neteisėtą kreditinę veiklą sudarė galimybes Lietuvos banko, Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansų ministerijos, teisėsaugos institucijų neveikimas.

394. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties termino pradžia prasidėjo 2005-01-11, tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad apeliantas nuo 2001 metų yra neįgalus (neterminuotai nustatyta pirma invalidumo grupė), nuo 2007 metų jam nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, jis neturi teisinio išsilavinimo ir negalėjo tinkamai įvertinti aplinkybių, susijusių su ieškinio senatimi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ieškinio senaties terminas apeliantui turėtų būti atnaujintas. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad apeliantas iš esmės siekia atgauti savo indėlį, todėl senaties terminas šiuo atveju nėra praleistas (1964 m. CK 93 str. 3 d., CK 1.134 str. 2 p.).

40Apeliaciniu skundu apeliantas L. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

411. Draudimas įmonėms verstis kreditų įstaigų veikla atsirado 1994-08-03, kuomet įsigaliojo Įmonių įstatymo 12 straipsnio 3 dalies papildymas (Žin. 1994.,Nr. 59-1163). Taigi IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, priimdama iš apelianto indėlius 1994 – 1995 metais, pažeidinėjo įstatymų reikalavimus, o Kauno miesto savivaldybė, įregistravusi šią įmonę, nekontroliavo įmonės veiklos, neužkirto kelio neteisėtai veikai ir galimybei pasisavinti indėlininkų pinigus. Tai akivaizdus neveikimo faktas. Nebuvo vykdomi 1993-07-15 Įstatymo Nr. 1-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 3 ir 4 straipsnių reikalavimai. Kauno miesto savivaldybė, nevykdydama IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklos patikrinimų, tinkamai neatliko jai įstatymais suteiktų teisių ir pareigų. Nors nuo 1993-11-09 ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau rejestro tvarkytojai ir toliau turėjo teisę už įstatymų pažeidimus atšaukti ūkio subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka. Kauno m. valstybinė mokesčių inspekcija, turėjusi pareigą atlikti IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ mokestinius patikrinimus, šios savo pareigos nevykdė.

422. Nors IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ ir nebuvo įsteigta grynai kaip kredito įstaiga, Lietuvos bankas, matydamas, kad ši įmonė vykdo kredito įstaigai būdingą veiklą, neturėdama tokiai veiklai reikalingo leidimo, privalėjo imtis priemonių tokiai veiklai sustabdyti, tačiau jokių veiksmų imtasi nebuvo.

433. Nors reklamoje viešai buvo skelbiama apie IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ kreditinę veiklą, tačiau nei aukščiau įvardintos institucijos, nei teisėsaugos institucijos nepasidomėjo šia veikla, jos atitikimui įstatymų reikalavimams. Laiku nebuvo pradėtas įmonės veiklos teisėtumo patikrinimas.

444. Iš bankrutuojančios IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ teismai priteisė dideles sumas, tačiau Įmonių bankroto valdymo departamentas nepasirūpino, kad šios sumos būtų realiai išieškotos ir iš jų būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.

455. Teisingumo ministerija tinkamai nevykdė antstolės N. V. veiklos kontrolės, todėl neteisėtai iš varžytinių buvo parduotas G. P. priklausęs turtas, kuris baudžiamojoje byloje buvo areštuotas.

466. Visas šias nurodytas aplinkybes patvirtino Seimo 2007-01-18 priimtas nutarimas Nr. X-1050 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSV veiklai tirti išvadų“, kuriame taip pat yra nurodyti konkretūs kalti asmenys.

477. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliantas laiku įstatymo numatytomis priemonėmis siekė apginti savo pažeistas teises.

48Atsiliepimais į apeliacinius skundus Lietuvos bankas prašo apeliantų skundus atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismų sprendimus. Atsiliepimus grindžia šiais argumentais:

491. Remiantis Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 8 punktu, Lietuvos bankas neprivalėjo kontroliuoti IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklos. Lietuvos bankui įstatymais nenustatyta pareiga vykdyti neteisėtų veikų užkardymo funkcijas.

502. Apeliantai nei ieškinyje, nei apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių teisės aktų, reglamentavusių Lietuvos banko pareigas, kurias tinkamai vykdant Lietuvos bankas būtų užkirtęs kelią neteisėtai IAB „Kauno holdingo kompanija“ veiklai. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1050 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“ patvirtintose išvadose, kuriomis remiasi apeliantai, taip pat nenurodomas joks teisės aktas, pagal kurį Lietuvos bankas būtų turėjęs pareigą kontroliuoti arba užkardyti neteisėtą IAB „Kauno holdingo kompanija“ veiklą. Be to, minėtame nutarime išdėstytų argumentų negalimas laikyti neįrodinėtinomis aplinkybėmis, nes jos neatitinka CPK 182 straipsnyje numatytų sąlygų.

513. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliantų nurodytos aplinkybės objektyviai nepateisina pernelyg ilgo ieškinio senaties termino praleidimo laikotarpio. Apeliantų sudarytos sutartys negali būti laikomos indėlio sutartimis, todėl 1964 m. CK 93 straipsnio 3 dalies, CK 1.134 straipsnio 2 punkto nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

52Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliantų skundus atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismų sprendimus. Atsiliepimus atsakovas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės, kaip viešojo juridinio asmens, deliktinės atsakomybės klausimą, tinkamai konstatavo, kad tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio, šiuos savo teiginius pagrįsdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūno) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, tačiau apeliantai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių valstybės (Vyriausybės) veiksmų neteisėtumą, nenurodė, kokie konkrečiai įstatymai ar tam tikros teisės normos, jų manymu, buvo pažeistos. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarime Nr. X-1050 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“ išdėstytų argumentų negalima laikyti neįrodinėtinomis aplinkybėmis, nes jos neatitinka CPK 182 straipsnyje numatytų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino.

53Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo apeliantų skundus atmesti, skundžiamus pirmosios instancijos teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimus grindžia šiais argumentais:

541. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jų žala kilo dėl neteisėtų Kauno miesto savivaldybės veiksmų. Pagal įmonės įregistravimo metu galiojusį Įmonių rejestro įstatymą (Žin., 1990, Nr. 24-599), aukštesniosios pakopos vietos savivaldybių valdymo organai registravo įmonių, įsteigtųjų teritorijose, registravimo duomenis (3 str. 3 d.). Įmonei, pateikusiai registratoriui visus pastarojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytus dokumentus įmonės registracijai, Kauno miesto savivaldybė neturėjo teisės neregistruoti įmonės. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad būtų buvę nepateikti visi Įmonių rejestro įstatyme nurodyti registruojamos įmonės dokumentai, ar kad Kauno miesto savivaldybė kaip nors būtų pažeidusi registracijos procedūrą. Byloje nėra duomenų, kad įstatų įregistravimas būtų nuginčytas ar pripažintas neteisėtu, ar kad būtų kreiptasi į kompetentingas institucijas dėl tokių faktų nustatymo. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad kokie nors Kauno miesto savivaldybės veiksmai ar neveikimas buvo neteisėti, nenurodė ir nepateikė Kauno miesto savivaldybės priimtų teisės aktų neteisėtumo pagrindų, neginčijo jokių aktų teisėtumo, neįvardijo jokių atsakingų tarnautojų ar darbuotojų. Pareigos savivaldybei kontroliuoti privataus juridinio asmens veiklą teisės aktai nenumatė. Nei Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvados, nei kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybės ar kitų atsakovų veiksmai ar neveikimas buvo neteisėti šiuo atveju.

552. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų pareigų nevykdymo ir apeliantams atsiradusios žalos nebuvimo yra pagrįstos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad apeliantams teismo sprendimu priteista suma iš IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ nebuvo išieškota dėl įmonės tyčinio bankroto, o tai reiškia, kad jie prarado savo indėlį dėl IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ netinkamos veiklos. Už juridinio asmens prievoles atsako pats juridinis asmuo arba jo dalyviai (CK 2.50 str.).

563. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliantų nurodytos aplinkybės objektyviai nepateisina pernelyg ilgo ieškinio senaties termino praleidimo laikotarpio. Apeliantų nurodytas aplinkybes dėl neturėjimo galimybės pareikšti ieškinį laiku paneigia byloje esanti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-144-278/2007, kuria teismas atmesdamas pareiškėjų V. K. V., R. V. , L. P. ir J. N. prašymus įtraukti juos į civilinę bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų, pagal J. J. ieškinį dėl žalos atlyginimo, išaiškino, kad „pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog jie yra nukentėję dėl IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiksmų ir patyrė žalą, yra pagrindas reikšti atskirą ieškinį“. Nagrinėjamu atveju 1964 m. CK 93 straipsnio 3 dalies, CK 1.134 straipsnio 2 punkto nuostatos netaikytinos.

57Atsiliepimu į apelianto L. P. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos ūkio ministerija prašo apelianto skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

581. Atsižvelgiant į ieškinyje ir apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus, tinkamu Lietuvos Respublikos atstovu šioje byloje turėtų būti Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, o ne Ūkio ministerija. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokia neteisėta Ūkio ministerijos veika. Be to, apeliantas taip pat nenurodo jokių konkrečių teisės normų, kurios buvo pažeistos Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos ir dėl kurių pažeidimo kilo jam žala. Prižiūrėti ir kontroliuoti bankrutuojančių įmonių veiklą yra bendra, programinio pobūdžio nuostata, įtvirtinta kaip Įmonių bankroto valdymo departamento uždavinys nuostatuose. Tuo tarpu apeliantas nenurodė ką konkrečiai pažeidė Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos.

592. Apelianto ieškinio dalies, kiek tai susiję su viešojo administravimo institucijų veika, nagrinėjimas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, nepriklauso bendrosios kompetencijos teismui.

603. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Teismas, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat į ieškinio senaties tikslus – t. y. tikslą užtikrinti, kad bylos nebūtų vilkinamos, kad būtų užkirtas kelias begaliniam bylinėjimuisi, nustatė ir teisingai įvertino, kad apeliantas eilę metų ne kartą dėl jo pažeistų teisių kreipėsi į įvairias institucijas, ko pasekoje negalima laikyti, jog jis nežinojo apie savo teisės pažeidimą, todėl senaties terminui atnaujinti nėra jokio pagrindo.

61Atsiliepimu į apelianto L. P. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

621. Procesinių dokumentų, patvirtinančių teisėjo ar teismo kaltę apeliantas nepateikė. Jis remiasi tik savo subjektyvia nuomone, nurodydamas, kad teismai buvo šališki, nagrinėdami IAB „Kauno investicinės holdingo kompanija“ bankroto bylą. Tokiu būdu apeliantas neįrodė neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų, kaltės nagrinėjant bankroto bylą.

632. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, pagrindo atnaujinti apeliantui ieškinio senaties terminą nėra.

64Atsiliepimu į apelianto S. R. apeliacinį skundą trečiasis asmuo K. J. J. prašo priimti atskirą nutartį pinigų (indėlio) kilmei nustatyti, skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nuo tokios kategorijos bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teismas yra nušalintas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. liepos 27 d. nutartimi. Pažymėjo, kad byla buvo išnagrinėta 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdyje, o sprendimas paskelbtas 2011 m. liepos 7 d., tačiau laikotarpiu nuo teismo posėdžio iki teismo sprendimo priėmimo bylą nagrinėjusi teisėja atostogavo, todėl yra abejotina ar atostogų metu teisėja galėjo išnagrinėti bylą. Taip pat nurodė kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatskleidė bylos esmės, nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Taip pat prašė prijungti prie bylos kartu su atsiliepimu pateiktus naujus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė paaiškėjo vėliau.

65Atsiliepimu į apelianto J. N. apeliacinį skundą IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2011. gruodžio 27 d. sprendimą. Nurodė, kad apeliantas praleido ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo ieškinį.

66IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

67teisiniai argumentai ir išvados

68Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių pirmosios instancijos teismų sprendimų negaliojimo pagrindų nenustatyta.

69Dėl ieškinio senaties termino

70Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismai, spręsdami ieškovų pareikštų ieškinių pagrįstumo klausimus, bylose pagal ieškovų J. N. ir L. P. ieškinius, atsakovų prašymu taikė ieškinio senatį ir ieškinius atmetė taip pat ir šiuo pagrindu.

71Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 str.).

72CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas; vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

73Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Siekiant nustatyti ar ieškinys nėra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti šio termino pradžią.

74Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą.

75Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

76Nagrinėjamais atvejais pirmosios instancijos teismai, spręsdami ieškinio senaties taikymo klausimus, skirtingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Teismas, ieškovo S. R. atžvilgiu sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2004-12-30, t. y. nuo Vilniaus apygardos teismo 2004-12-23 nutarties, kuria buvo pripažinta IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ pabaiga ir įmonę leista išregistruoti iš įmonių registro, įsiteisėjimo. Ieškovų L. P. ir J. N. atžvilgiu teismai sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama nuo 2005-01-11, t. y. IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai apie savo pažeistas teises galėjo ir turėjo sužinoti nuo IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro 2005-01-11, nes tik nuo šios datos neabejotinai tapo aišku, kad ieškovai iš minėtos įmonės neatgaus įmonei paskolintų lėšų. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), todėl ieškovams ieškinio senaties terminas pasibaigė 2008-01-11. Ieškovas S. R. ieškinį pirmosios instancijos teismui padavė 2007-12-29, t. y. nepraleidęs ieškinio senaties termino, tą teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu. Ieškovas L. P. ieškinį pirmosios instancijos teismui padavė 2011-06-17, o ieškovas J. N. – 2011-04-20, t. y. ieškovai ieškinius pareiškė praleidę ieškinio senaties terminą.

77Ieškovų argumentai, kad ieškinio senaties terminas jiems netaikytinas remiantis CK 1.134 straipsnio 2 punktu, yra nepagrįsti. IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ ieškovų paskolintos lėšos nebuvo indėliai Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta prasme, nes IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ nebuvo kredito įstaiga, todėl ieškovų reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.134 straipsnio 2 punkto nuostata netaikytina. Be to, ieškovai reikalavimus reiškia ne kredito įstaigai dėl indėlio grąžinimo, o valstybei dėl valstybės institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos ieškovams žalos atlyginimo.

78Atsakovai ieškovų L. P. ir J. N. pareikštų ieškinių atžvilgiu prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinius šiuo pagrindu atmesti. Pirmosios instancijos teismai 2011 m. gruodžio 27 d. ir 2012 m. sausio 24 d. sprendimais minėtų ieškovų ieškinius atmetė taip pat ir taikydami ieškinio senatį, padarydami išvadą, kad pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino nėra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismų išvadomis.

79Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Teismų jurisprudencijoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

80Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovų L. P. ir J. N. elgesį iki ieškinių pareiškimo (ieškovai savo galimai pažeistas teises bandė ginti kitais būdais, reikšdami įvairius prašymus valstybės institucijoms, teismams dėl įtraukimo trečiaisiais asmenimis ir pan.), jų amžių ir sveikatos būklę, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju abu ieškovai ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas atnaujintinas ieškovų galimai pažeistoms teisėms ginti (CK 1.131 str. 2 d.). Bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismai, vertindami ir kvalifikuodami byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktiką šiuo klausimu, todėl padarė neteisėtą išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino.

81Dėl valstybės institucijų deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

82Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismai visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamiems šalių ginčams išspręsti, teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismų praktikos nuostatas ir atmesdami ieškovų ieškinius iš esmės priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus (CPK 263 str. 1 d.).

83CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį.

84Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją.

85Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2004; 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009). Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008).

86Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės.

87Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilo viešosios civilinės atsakomybės taikymo klausimas, nes žalos atsiradimas grindžiamas valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu). Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnio. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 str. 2–4 dalys). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tas, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009; 2012 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012, kt.). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

88Taigi teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

89Ieškovai ieškinių reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia neteisėtu valdžios institucijų – Lietuvos banko, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Kauno miesto savivaldybės, Teisingumo ministerijos, Ūkio ministerijos, neveikimu, įstatymų nustatytų pareigų nevykdymu nekontroliavus ir laiku nenutraukus neteisėtos IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklos. Pirmosios instancijos teismai, spręsdami ieškovų pareikštų reikalavimų pagrįstumą, nenustatė valstybės institucijų – atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo).

90Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų pagrindu (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

91Byloje nustatyta, kad IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ buvo įregistruota Kauno miesto valdybos 1992-10-27 potvarkiu Nr. 194. Įmonė nebuvo kredito įstaiga, Lietuvos banko išduoto leidimo verstis kreditine veikla ji neturėjo. Pagrindinės įmonės veiklos pobūdis buvo investicinių lėšų investavimas į privatizuojamą valstybinį turtą viešai pasirašant akcijas. Kauno apygardos teismo 1995-07-21 nutartimi IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 1998-02-27 sprendimu IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Vilniaus apygardos teismo 2001-03-29 sprendimu įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2004-12-23 buvo priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos ir leista ją išregistruoti iš juridinių asmenų registro. IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ išregistruota 2005-01-11.

92Ieškovai buvo minėtos įmonės kreditoriais, jų 1998 m. patvirtinti finansiniai reikalavimai bankroto byloje sudarė: S. R. – 285 285 Lt; J. N. – 138 877 Lt; L. P. – 27 133 Lt. Vykdant dalinį ketvirtosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą ieškovui S. R. 2004-05-11 iš teismo patvirtintos finansinio reikalavimo sumos grąžinta 2 006,40 Lt, ieškovams J. N. ir L. P. 2004-04-22 išmokėta atitinkamai 976,72 Lt ir 198 Lt. Likusios patvirtintų finansinių reikalavimų sumos ieškovams grąžintos nebuvo.

93Lietuvos banko įstatymo (Valstybės žinios, 1990-03-10, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalis nustatė, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu. Minėto įstatymo 10 straipsnio 8 punktas nustatė, kad Lietuvos bankas kontroliuoja kredito įstaigų steigimą ir jų veiklą Lietuvos Respublikoje.

94IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ buvo privatus juridinis asmuo, ne kredito įstaiga, todėl Lietuvos banko leidimo šios įmonės įsteigimui nereikėjo ir tokio leidimo Lietuvos bankas įmonei nebuvo išdavęs. Kadangi IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ nebuvo kredito įstaiga, įsteigta Lietuvos banko leidimu, minėta institucija neprivalėjo kontroliuoti šios įmonės veiklos. Nei Lietuvos banko įstatymas (Valstybės žinios, 1990-03-10, Nr. 7-172), nei kiti IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklos metu galioję teisės aktai nenustatė pareigos Lietuvos bankui vykdyti privataus juridinio asmens veiklos priežiūrą ir/ar kontrolę, vykdyti juridinių asmenų neteisėtų veikų prevencinę užkardymo funkciją. Byloje esantys Lietuvos banko raštai, kuriuose nurodoma vien ta aplinkybė, kad IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ neturi licencijos vykdyti kreditines operacijas, neįrodo, kad Lietuvos bankas ar jo darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo pagal galiojančius teisės aktus. Aplinkybė, kad IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ vykdė neteisėtą veiklą iš esmės prilyginamą kredito įstaigų veiklai, nereiškia, kad už šią veiklą yra atsakingas Lietuvos bankas ar jo darbuotojai.

95Įmonių rejestro įstatymo (Valstybės žinios, 1990-08-31, Nr. 24-599) 3 straipsnio 3 dalis nustatė, kad aukštesniosios pakopos vietos savivaldybių valdymo organai registruoja, kaupia ir tvarko įmonių, įsteigtų jų teritorijose registravimo duomenis, išskyrus įmones, įsteigtas iš valstybės lėšų. Minėto įstatymo 4 straipsnis reglamentavo kokie duomenys turi būti nurodyti rejestre, o 5 straipsnis reglamentavo dokumentus, kuriuos įmonė privalėjo pateikti rejestro tvarkytojui. Įmonė, įvykdžiusi visus Įmonių rejestro įstatymo (Valstybės žinios, 1990-08-31, Nr. 24-599) nustatytus reikalavimus bei pateikusi visus privalomus dokumentus turėjo būti registruota įmonių rejestre ir nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė neturėjo teisės neregistruoti tokios įmonės. Byloje nenustatyta ir ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ registracija buvo neteisėta, kad rejestro tvarkytojui buvo pateikti ne visi dokumentai ar buvo pažeista registracijos procedūra. Todėl negalima konstatuoti Kauno miesto savivaldybės ar jos tarnautojų neteisėtų veikų (neveikimo) registruojant IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“.

96Įstatymu „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ (Valstybės žinios, 1993-11-19, Nr. 62-1169) pakeitus įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ 3 straipsnį, pareiga tikrinti ar ūkiniai subjektai nepažeidžia šio įstatymo ir teikti pasiūlymus įmonių rejestro tvarkytojams buvo nustatyta Valstybinei mokesčių inspekcijai. Minėto įstatymo 4 straipsnis nustatė teisę, o ne pareigą, įmonių rejestro tvarkytojui atšaukti ūkinių subjektų registravimą už šiame įstatyme ir kituose įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus. Taigi IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklos metu galioję teisės aktai nenustatė Kauno miesto savivaldybei pareigos kontroliuoti privataus juridinio asmens veiklą, vienašališkai atšaukti juridinio asmens registraciją už įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus.

97Pagal įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ (Valstybės žinios, 1993-07-23, Nr. 31-714) 3 straipsnį įmonių rejestro tvarkytojai turėjo tikrinti ar ūkio subjektai nepažeidžia šio ir kitų įstatymų, ūkio subjektų įstatų ir kitų steigimo sutarčių. Minėto įstatymo 4 straipsnis nustatė įmonių rejestro tvarkytojui teisę atšaukti ūkinių subjektų registravimą už šiame įstatyme ir kituose įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus. Taigi Kauno miesto savivaldybė turėjo funkciją tikrinti ūkio subjektų, tarp jų ir IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veiklą. Tačiau, įstatymų leidėjas įtvirtino, kad nustačiusi teisės aktų pažeidimus, remiantis šios įstatymo 4 straipsniu, savivaldybė turėjo tik teisę, o ne pareigą išregistruoti juridinį asmenį.

98Įstatymu „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ (Valstybės žinios, 1993-11-19, Nr. 62-1169) pakeitus įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ 3 straipsnį, pareiga tikrinti ar ūkiniai subjektai nepažeidžia šio įstatymo ir teikti pasiūlymus įmonių rejestro tvarkytojams buvo nustatyta Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi nuo 1993-11-19 teisės aktai nenustatė Kauno miesto savivaldybei pareigos kontroliuoti privataus juridinio asmens veiklą, vienašališkai atšaukti juridinio asmens registraciją už įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus.

99Aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 1993-07-23 iki 1993-11-19 Kauno miesto savivaldybė neįgyvendino teisės išregistruoti IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ iš juridinių asmenų registro neleidžia prieiti prie išvados, kad būtent dėl šio veiksmo ieškovams atsirado jų nurodoma žala.

100Ieškovai nei ieškiniuose, nei apeliaciniuose skunduose nenurodė neteisėtų Ūkio ministerijos veiksmų ar neveikimo. Jie taip pat nenurodo teisės aktų, įstatymų normų, kuriuos būtų pažeidęs Įmonių bankroto valdymo departamentas, įsteigtas 1998-09-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1060, ir prižiūrėjęs IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankrotą. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisėjų ar teismų neteisėtus veiksmus (neveikimą) nagrinėjant IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto bylą. Savo argumentus ieškovai grindžia samprotavimais ir hipotetiniais teiginiais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų nesutikimas su teismų priimtais procesiniais sprendimais savaime nereiškia šių sprendimų neteisėtumo ar nepagrįstumo.

101CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Taigi netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-764/2003; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011).

102Byloje teismų nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti teisinio priežastinio ryšio tarp Kauno miesto savivaldybės veiksmų neįgyvendinant teisės išregistruoti juridinį asmenį ar kitų valdžios institucijų tariamo neveikimo ir ieškovų nurodomos žalos.

103Taigi byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – valdžios institucijų - neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš atsakovų veiksmų su ieškovų nurodoma žala (CPK 178 str.). Kadangi nėra įrodytos dvi iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

104Ieškovams IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto proceso metu priteistos bet neišieškotos sumos negali būti laikomos žala, atsiradusia dėl valdžios institucijų neteisėto neveikimo. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismui, jog tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų – nagrinėjamu atveju IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ yra išregistruota iš juridinio asmenų registro 2005-01-11, už jos prievoles atsakomybė kyla jo dalyviams (CK 2.50 str.).

105Apibendrinat tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustačius atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų atsakovų veiksmų ir jų priežastinio ryšio su žala apeliantams), nėra pagrindo spręsti dėl atsakovų prievolės atlyginti apeliantams žalą, atsiradusią dėl to, kad apeliantai patikėjo savo turtą IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, o ši dėl jai iškeltos bankroto bylos šio turto negražino; apeliantai, esant tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui patikėdami lėšas IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, veikė savo rizika.

106Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų argumentų, nurodytų apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos, kurie nepripažintini teisiškai reikšmingais teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

107Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvados

108Ieškovai savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadomis, kurios, jų manymu, nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią ir įrodo valstybės institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą).

109Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai taikius materialinės ir proceso teisės normas, tuo tarpu pagrįstu sprendimas laikomas, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas tiesiogiai ištirtų visus byloje esančius įrodymus (išskyrus CPK numatytus atvejus) ir sprendimą grįstų tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 str. 1 d., 2 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Tai reiškia, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta teismo kompetencijai ir niekas teismui negali nurodyti, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

110Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvados negali būti laikomos neįrodinėtinomis aplinkybėmis CPK 182 straipsnio nustatyta tvarka. Prejudicinių faktų taisyklė minėtoms išvadoms netaikoma, joje nustatytos aplinkybės civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudicinės, jos vertintinos kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, pagrįstai Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadas vertino pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kaip vieną iš įrodymų greta kitų. Pažymėtina, kad pagal Seimo laikinųjų tyrimų komisijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, komisija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama įstatymų suteiktus įgaliojimus, neturi teisės kištis į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą. Be to, pačios minėtos komisijos išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio.

111Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

112CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012; 2012 m. rugsėjo mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-318/2012). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nustatančioje, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai, kai galimas tinkamas procesas ir tesingo sprendimo priėmimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95).

113Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. kovo 13 d. apeliantai pateikė prašymą apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo iš esmės nepagrindė jokiais argumentais ar motyvais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei prašyme nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nei apeliaciniuose skunduose nėra keliami fakto klausimai, kurie lemtų žodinio proceso būtinumą, todėl nėra pagrindo nesilaikyti bendros apeliacinių skundų nagrinėjimo tvarkos, numatytos CPK 321 straipsnio 1 dalyje ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija netenkindama prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka sprendžia, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir civilinio proceso principų, o priešingai užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

114Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismų sprendimų (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

115Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

116Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą nepakeistą.

117Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą nepakeistą.

118Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas S. R. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai... 5. Ieškovas J. N. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai... 6. Ieškovas L. P. pareikštu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai... 7. Ieškovai savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia neteisėtu... 8. II. Pirmosios instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu atmetė ieškovo S. R.... 10. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, nurodė, kad Vilniaus... 11. Teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo ir atsakovo Lietuvos banko... 12. Teismas atmetė ieškovo teiginius dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos,... 13. Spręsdamas atsakovo Kauno miesto savivaldybės atsakomybės klausimą, teismas... 14. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių... 15. Teismas konstatavo, kad bylos duomenimis neginčitinai nustatyta, kad ieškovui... 16. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu atmetė ieškovo... 17. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad jam žala buvo padaryta dėl... 18. Kauno miesto apylinkės teismo 1995-11-10 sprendimas patvirtina, kad ieškovas... 19. Teismo vertinimu byloje nėra įrodyta, kad ieškovo lėšas IAB... 20. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, padarė išvadą, kad... 21. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 24 d. sprendimu atmetė ieškovo L.... 22. Teismas, įvertinęs IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ įstatus,... 23. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad Kauno miesto savivaldybė... 24. Įvertinęs Lietuvos banko 10 straipsnio nuostatas, aplinkybes, kad Lietuvos... 25. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-01 nutarimą... 26. Teismas laikė neįrodytais ieškovo argumentus dėl neteisėtų teismo ar... 27. Įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimą Nr.... 28. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovų veiksmai (neveikimas)... 29. Spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą teismas konstatavo, kad... 30. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 31. Apeliaciniu skundu apeliantas S. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 32. 1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą,... 33. 2. Byloje esančių įrodymų visuma, leido daryti neabejotinas išvadas, kad... 34. 3. Skundžiamame sprendime nepasisakydamas nei dėl apelianto pateiktų... 35. Apeliaciniu skundu apeliantas J. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 36. 1. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje... 37. 2. Neteisėta IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ veikla galėjo ir... 38. 3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai nevertino ir... 39. 4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties... 40. Apeliaciniu skundu apeliantas L. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 41. 1. Draudimas įmonėms verstis kreditų įstaigų veikla atsirado 1994-08-03,... 42. 2. Nors IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ ir nebuvo įsteigta... 43. 3. Nors reklamoje viešai buvo skelbiama apie IAB „Investicinė Kauno... 44. 4. Iš bankrutuojančios IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“... 45. 5. Teisingumo ministerija tinkamai nevykdė antstolės N. V. veiklos... 46. 6. Visas šias nurodytas aplinkybes patvirtino Seimo 2007-01-18 priimtas... 47. 7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.... 48. Atsiliepimais į apeliacinius skundus Lietuvos bankas prašo apeliantų skundus... 49. 1. Remiantis Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1... 50. 2. Apeliantai nei ieškinyje, nei apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių... 51. 3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.... 52. Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Respublika,... 53. Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas Kauno miesto savivaldybė... 54. 1. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jų žala... 55. 2. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp... 56. 3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.... 57. Atsiliepimu į apelianto L. P. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos ūkio... 58. 1. Atsižvelgiant į ieškinyje ir apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus,... 59. 2. Apelianto ieškinio dalies, kiek tai susiję su viešojo administravimo... 60. 3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Teismas,... 61. Atsiliepimu į apelianto L. P. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos... 62. 1. Procesinių dokumentų, patvirtinančių teisėjo ar teismo kaltę... 63. 2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, pagrindo... 64. Atsiliepimu į apelianto S. R. apeliacinį skundą trečiasis asmuo K. J. J.... 65. Atsiliepimu į apelianto J. N. apeliacinį skundą IAB „Investicinė Kauno... 66. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 67. teisiniai argumentai ir išvados... 68. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios... 69. Dėl ieškinio senaties termino ... 70. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismai, spręsdami ieškovų... 71. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas... 72. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas... 73. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas... 74. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad... 75. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši... 76. Nagrinėjamais atvejais pirmosios instancijos teismai, spręsdami ieškinio... 77. Ieškovų argumentai, kad ieškinio senaties terminas jiems netaikytinas... 78. Atsakovai ieškovų L. P. ir J. N. pareikštų ieškinių atžvilgiu prašė... 79. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi... 80. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovų L. P. ir J. N. elgesį iki... 81. Dėl valstybės institucijų deliktinės civilinės atsakomybės taikymo... 82. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais... 83. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė... 84. Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Pagrindinė... 85. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK... 86. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius... 87. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilo viešosios... 88. Taigi teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų,... 89. Ieškovai ieškinių reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos... 90. Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį... 91. Byloje nustatyta, kad IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ buvo... 92. Ieškovai buvo minėtos įmonės kreditoriais, jų 1998 m. patvirtinti... 93. Lietuvos banko įstatymo (Valstybės žinios, 1990-03-10, Nr. 7-172) 16... 94. IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ buvo privatus juridinis asmuo,... 95. Įmonių rejestro įstatymo (Valstybės žinios, 1990-08-31, Nr. 24-599) 3... 96. Įstatymu „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų,... 97. Pagal įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo... 98. Įstatymu „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų,... 99. Aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 1993-07-23 iki 1993-11-19 Kauno miesto... 100. Ieškovai nei ieškiniuose, nei apeliaciniuose skunduose nenurodė neteisėtų... 101. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas... 102. Byloje teismų nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia,... 103. Taigi byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja... 104. Ieškovams IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ bankroto proceso... 105. Apibendrinat tai kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje... 106. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų argumentų, nurodytų apeliaciniuose... 107. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai... 108. Ieškovai savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios... 109. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustato, kad teismo... 110. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos... 111. Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka... 112. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis... 113. Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. kovo 13 d. apeliantai pateikė prašymą... 114. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 115. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 116. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą nepakeistą.... 117. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą... 118. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą....