Byla e2A-120-302/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1235-657/2015 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai VĮ „Valstybės turto fondas“, Kaišiadorių rajono savivaldybei, tretiesiems asmenims Vilniaus m. 14-ojo notarų biuro notarei R. B., Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarei D. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiais 2005 m. lapkričio 21 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2005 metų lapkričio 22 d. nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą, 2006 m. sausio 19 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 175Ž-05 ir 2006-01-19 perdavimo-priėmimo aktą, 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį, kuria A. K. po M. K. mirties paveldėjo administracinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), garažą (unikalus Nr. ( - )), garažą (unikalus Nr. ( - )), ūkinį pastatą ir kiemo statinius (kiemo aikštelė; tvora; lauko tualetas; estakada; anglių saugykla) (unikalus Nr. ( - ), 1/1 priklauso pastatui Nr. ( - )), bei 1,4140 ha valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), esančius ( - ); taikyti restituciją ir priteisti valstybei natūra nurodytus statinius ir 1,2305 ha valstybinės žemės sklypą, esančius ( - ), o ieškovui iš valstybės priteisti 307 814,63 Lt, iš Kaišiadorių rajono savivaldybės – 10 622,90 Lt, bei bylinėjimosi išlaidas.

4Nurodė, kad M. K. nurodytus statinius įsigijo 2005 m. lapkričio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Objektai M. K. nuosavybėn perduoti 2005 m. lapkričio 22 d. nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktu. Privatizavimo objektui buvo priskirtas 1,4140 ha žemės sklypas ( - ). Pagal sutartį visa privatizavimo objekto kaina yra 313 000 Lt, iš jų privatizavimo objekto kaina – 273 043 Lt, žemės sklypo kaina – 39 957 Lt. M. K. 2006 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo 1,4140 ha valstybinės žemės sklypą. Sudarant privatizavimo sutartį, M. K. buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys jos įgyjamo turto apimtį, todėl jai nekilo jokių abejonių, kad sudarydama aukščiau nurodytas sutartis, ji nuosavybės teisėmis įgyja tiek privažiavimą į sklype esančius statinius, tiek privažiavimo gale esančią aukštelę, tiek ir žemės sklypą po šiais statiniais. Sandoriai buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre, tačiau teismas nustatė, kad privažiavimas į ( - ) gatvę ir įvažiavimo pabaigoje esanti aikštelė yra ( - ) gatvė, kuri negalėjo būti privatizavimo objektu, ir 2006-01-19 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl 1 835 kv.m. ploto pripažino negaliojančia. Pritaikius restituciją ir konstatavus, kad įvažiavimas ir kiemo aikštelė, nepriklauso ieškovui nuosavybės teise, iš esmės pasikeitė ieškovo turimos nuosavybės teisės apimtis, ji iš esmės skiriasi nuo turto apimties, kuri buvo M. K. įsigyjant sklypą. Be privažiavimo, aikštelės ir žemės po jais, M. K. sandorio nebūtų sudariusi. Sąlygos, kuria šalys susitarė dėl žemės sklypo ploto, negaliojimas daro negaliojančia tiek visą 2006-01-19 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, tiek 2005 m. lapkričio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 175-05. Kadangi M. K. atsakovo buvo suklaidinta, abi sutartys CK 1.90 straipsnio pagrindu turėtų būti pripažintos negaliojančiomis visa apimtimi ir taikyta restitucija. Minėtas M. K. suklydimas yra esminis, kadangi be privažiavimo kelio bei jo gale esančios aikštelės pasidaro iš esmės negalimas pastatų ir žemės sklypo naudojimas pagal paskirtį. Pripažinus nurodytas pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, pripažintinas iš dalies negaliojančiu ir 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas.

5Atsakovė Kaišiadorių rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti dalyje dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Nurodė, kad ieškovo teiginys, jog M. K. be nuosavo privažiavimo nebūtų sudariusi žemės sklypo pirkimo sandorio, neatitinka tiesos, kadangi ( - ) gatvės dalis nebuvo įrašyta jokiuose privatizavimo dokumentuose, nei Nekilnojamojo turto registre, nei M. K. nuosavybės turto inventorizavimo dokumentuose. Pirkimo dokumentus pasirašė pagal M. K. įgaliojimą pats ieškovas, pretenzijų dėl gatvės nekėlė ir visu žemės sklypu naudojosi nuo pat 2006 metų. Tai, kad žemės dalis po ( - ) gatvės dalimi teismo sprendimu buvo grąžinta valstybei, niekaip nepaveikė ieškovo teisių, nes ta gatvės dalimi sėkmingai jis naudojasi ir dabar, todėl faktas, kad teismas pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį dalyje dėl 1 835 kv.m ploto po ( - ) gatvės dalimi iš bendro 1,4140 ha ploto, negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu.

6Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tai, jog pagal ginčijamas pirkimo – pardavimo sutartis M. K. didžiąją kainos dalį (87 proc.) sumokėjo už statinius, esančius ( - ), reiškia, jog būtent statiniai buvo pagrindinis jos sandorių tikslas, todėl nėra pagrindo teigti, kad, ieškovui netekus nedidelės žemės sklypo dalies, priskirtos ( - ) gatvės atkarpai, ieškovo turimos nuosavybės teisės apimtis iš esmės pasikeitė. Ieškovo argumentai, kad be privažiavimo kelio ir aikštelės jis neva negali eksploatuoti pastatų yra nepagrįsti, kadangi ieškovo teisę naudotis ( - ) gatvės dalimi iki pat privažiavimo prie jam priklausančių pastatų nustato įstatymas ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ši teisė šiuo metu yra apribota. Be to, ieškovas neturi subjektinės teisės ginčyti 2005 m. lapkričio 21 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2006 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu tik pagal klydusios šalies ieškinį, tuo tarpu ieškovas nebuvo ginčijamų sandorių šalimi, o tik atstovavo pirkėją M. K..

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovo priteisė bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

9Teismo nuomone, iš privatizavimo biuletenio matyti, kad VĮ Valstybės turto fondas, paskelbdamas duomenis apie privatizuojamą objektą, laikėsi Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo nustatytos tvarkos, pateikė trumpą privatizuojamo objekto charakteristiką, iš kurios matyti, jog prie privatizuojamų objektų priskiriama kiemo aikštelė bei 1,4140 ha žemės sklypas. Iš prijungtoje civilinėje byloje esančių įrodymų – ( - ) gatvės techninės apskaitos bylos, inventorinis Nr. 2389, 1999-05-31 Kaišiadorių miesto gatvių schemos, 1999-05-24 ( - ) gatvės dangos ir želdinių plano, 1999-05-24 gatvės dangos bei želdinių techninio paso, 2000-02-23 Kaišiadorių rajono tarybos sprendimo Nr. 685, kuriuo patvirtintas Kaišiadorių miesto bendrasis planas kartu su detaliuoju planu, ištraukos iš 1999-03-24 sudaryto Kaišiadorių miesto gatvių sklypų schematinio plano ir iš Kaišiadorių miesto bendrojo plano, 1997-10-01 miesto laidojimo paslaugų pagrindinių priemonių suvestinės, 1997-10-01 miesto gerovės priemonių sąrašo, 1998-01-08 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų perduodamų Kaišiadorių rajono savivaldybės nuosavybėn perdavimo – priėmimo akto, 2002-01-31 Kaišiadorių rajono tarybos sprendimo dėl ilgalaikio materialiojo turto perdavimo Nr. 461 su priedu, Kaišiadorių miesto seniūnijos 2002-12-16 ilgalaikio turto – ( - ) gatvės inventorinės kortelės Nr. 000024, 2010-11-25 Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos sprendimu V17-335, patvirtintų bendrųjų planų ištraukos, teismas nustatė, jog privažiavimas ir asfaltuota aikštelė yra Kaišiadorių rajono savivaldybės nuosavybė, tačiau dėl nežinomų priežasčių ši gatvės dalis detaliajame plane iki žemės sklypo privatizavimo nebuvo pažymėta kaip neprivatizuotina žemė. Kaišiadorių savivaldybės nuosavybės teisė į ( - ) gatvę įregistruota Nekilnojamojo turto duomenų registre nuo 1999-06-09. Byloje nėra įrodymų, jog prie privatizuojamų statinių buvo priskirta ( - ) gatvės dalis ir jos gale esanti asfaltuota aikštelė. Nors žemės sklypo ribų plane matomas kelias – įvažiavimas iš pagrindinės gatvės ir aikštelė prie privatizuojamo objekto, tačiau visos aukščiau nurodytos aplinkybės bei teisinis reglamentavimas, pirmos instancijos teismo nuomone, neleidžia daryti išvados, jog šis turtas, viešosios nuosavybės teise priklausantis Kaišiadorių rajono savivaldybei, nustatyta tvarka buvo įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, todėl laikytina, jog faktas, kad privatizavimo objektui nepriskirtina ( - ) gatvė, buvo atskleistas ir M. K. šią informaciją galėjo sužinoti susipažinusi su privatizavimo biuletenyje nurodytais objektais ir jų dokumentais.

10Pirmos instancijos teismas nesutiko ir su ieškovo argumentu, kad M. K. nebūtų sudariusi sandorio, nes neturint stovėjimo aikštelės ir privažiavimo nėra galimybės naudoti statinių pagal paskirtį. Pažymėjo, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gatvės yra bendro naudojimo objektas, todėl iki ieškovui priklausančių statinių galima privažiuoti ( - ) gatve, neįrengiant atskiro įvažiavimo. Be to, atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, jog prieš turto privatizavimą gatvė ir asfaltuota aikštelė buvo priskirti prie privatizuojamų administracinių pastatų ir skirti jų tiesioginei paskirčiai.

11Nurodytų argumentų pagrindu pirmos instancijos teismas sprendė, kad pirkėja, atstovaujama ieškovo, buvo susipažinusi su bendra privatizavimo objekto būkle, dėl jos pretenzijų neturėjo, o tai reiškia, jog pirkėjai M. K. visas šalių sudarytų sutarčių turinys buvo žinomas, byloje nėra įrodyta, jog į privatizuojamą objektą buvo įtraukta ( - ) gatvės su asfaltuota aikštele dalis, kad pirkėja objektą privatizavo tik dėl gatvės dalies, nevertindama kito įsigyjamo turto, jo paskirties, naudojimo būdo, kad ji buvo suklaidinta ar tyčia apgauta, todėl negalima teigti, kad ji neteisingai suvokė sandorio turinį ar buvo neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės, kad jai buvo perduotas ne tokios apimties daiktas, kokį ji įsigijo, ir tai nesudaro įstatyme įtvirtinto pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo (CK 1.90 str., 6.189 str. 1 d.).

12Pasisakydamas dėl to, ar ieškovas nagrinėjamu atveju turi reikalavimo teisę, pirmos instancijos teismas nurodė, kad suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ir teisės normų, esančių sudarant sutartį, suvokimas, todėl vėliau pasikeitus faktams ar teisės normoms, negalima sandorio pripažinti negaliojančiu dėl to, kad jis sudarytas dėl suklydimo, ne pagal neva klydusios šalies, o šiuo atveju ieškovo ieškinį.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

161. Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog prie privatizuojamų statinių buvo priskirta ( - ) gatvės dalis ir jos gale esanti asfaltuota aikštelė. Tai, kad M. K. įgyjamo turto techninės bylos apskaitos dokumentuose ir žemės sklypo plane nurodytas privažiavimas į ( - ) gatvę ir jos gale esanti kiemo aikštelė priklauso Kaišiadorių rajono savivaldybei nuosavybės teise ir kad šių statinių M. K. įgyti negalėjo, privatizavimo metu išsiaiškinti nebuvo galimybės. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino šių aplinkybių: 1) 2012-04-10 VĮ Registrų centro Kauno filialo rašto Nr. (3.1.6) S-1420, kuriame konstatuota, kad ( - ) gatvė, kaip susisiekimo komunikacijos objektas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas, tačiau kadastro žemėlapyje pažymėtas nebuvo; 2) M. K. sudaryti sandoriai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kas nebūtų galima be jokių žymų, kad perkamame sklype yra kitiems asmenims priklausantys statiniai ar gatvė; 3) ištraukoje iš VĮ Registrų centre esančio kadastro žemėlapio, kuriame ( - ) gatvė pažymėta visiškai kitoje vietoje ir eina lygiagrečiai atsakovo sklypo, kas patvirtina, kad iš viešojo registro duomenų nebuvo ir net dabar nėra galimybės nustatyti, kurioje vietoje yra ( - ) gatvė. Teismas taip pat netyrė tos aplinkybės, kad iš 1993-03-24 gatvių schematinio plano akivaizdu, kad ( - ) gatvė nesibaigė kiemo aikštele, be to, netirta buvo ir ta aplinkybė, kokiu pagrindu, kaip gatvės dalis yra įtrauktas ir kiemo statinys – kiemo aikštelė. Jokiuose aukciono dokumentuose kiemo statiniai identifikuoti nebuvo. Išraše iš Nekilnojamojo turto registro kaip kiemo statinys buvo įrašyta kiemo aikštelė. Kaip kiemo statinys kiemo aikštelė buvo nurodyta ir 2005-11-21 sutartyje dėl privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo Nr. 175-05. Kiemo aikštelė ir yra ta aikštelė, kuri vėliau, kaip nustatė Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, sudaro ( - ) gatvės dalį, todėl nepagrįsti pirmos instancijos teismo teiginiai, kad M. K. neįgijo kiemo aikštelės, kaip ( - ) gatvės dalies. Būtent dėl 1, 4140 ha ploto žemės sklypas buvo privatizavimo objektu ir būtent dėl tokio dydžio žemės sklypo buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Prie parduodamų statinių žemės sklypas buvo suformuotas rengiant kadastrinių matavimų planą, kuris buvo tvirtinamas 2005 m. vasario 25 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V1-95 ir 2005 m. balandžio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-04-4040. Pagal šį planą pravažiavimas į ( - ) gatvę ir jo gale esanti aikštelė, kuri šiuo metu įregistruota kaip ( - ) gatvė, pateko į parduodamo žemės sklypo ribas. Tai M. K. leido suprasti, kad ji įsigyja tiek privažiavimą į ( - ) gatvę, tiek jos gale esančią aikštelę.

172. Tiek kelias, tiek kiemo aikštelė yra antraeiliai daiktai, skirti aptarnauti tik atsakovo žemės sklypą ir jame esančius statinius, todėl pagal CK 4.14 straipsnio nuostatas antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas. Minėto straipsnio antra dalis numato, kad kai pagrindinio daikto perleidimo metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jei neįrodoma, kad turi būti pasielgta priešingai. Kadangi pravažiavimo kelias buvo inventorizuotas kaip kiemo ( - ), statinys, t.y. pagrindinio daikto priklausinys, nes Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta, kad kiemo statiniai priklauso pagrindiniam daiktui – administraciniam pastatui, akivaizdu, kad kartu su pagrindiniu daiktu M. K. įgijo ir pravažiavimo kelią – antraeilį daiktą. Kiemo aikštelė, kaip minėta, buvo įtraukta tiek į Nekilnojamojo turto registro pažymėjimą, tiek į pirkimo – pardavimo sutartį. Priešingai nei teigia pirmos instancijos teismas, pirkimo – pardavimo sutartyje nenurodžius, kad šie statiniai priklauso Kaišiadorių rajono savivaldybei nuosavybės teise, net nebuvo pagrindo abejoti, kad statiniai yra įgyjami. CK 4.40 straipsnis numato, kad žemės sklypo savininkui priklauso visi ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip. Kadangi šiuo atveju jokių išimčių nustatyta nebuvo, tai M. K., įgydama sklypą, ant kurio yra kiemo statiniai, kurie yra įrašyti į jos įgyjamo turto techninės apskaitos bylą, negalėjo suprasti, kad šių statinių, esančių jos sklype ir skirtų jos įgyjamo turto aptarnavimui, ji neįgyja.

183. Ieškinys buvo pareikštas ne tik CK 1.90 straipsnio pagrindu, bet ir CK 6.226 straipsnio 2 dalies, kuri numato, jog jeigu šalys be tam tikros sutarties sąlygos nebūtų sudariusios sutarties, vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas daro negaliojančią visą sutartį, pagrindu, tačiau pirmos instancijos teismas dėl jo visiškai nepasisakė. Taip pat teismas visiškai nepasisakė ir dėl į bylą pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas negali sklypo eksploatuoti pagal paskirtį, o tai atsitiko būtent dėl to, kad buvo iš dalies pripažinta negaliojančia viena iš sutarties sąlygų.

194. Pirmos instancijos teismas, nors būtent teismo pareiga yra teisinė ginčo kvalifikacija ir teisės normų aiškinimas, nevertino ir galimybės nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.330 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisines pasekmes, kadangi realiai M. K. buvo parduotas ir perduotas mažesnis daiktų kiekis nei buvo susitarta.

205. Ieškovas turi teisę ginti M. K. pažeistas teises, kadangi ieškinyje nurodytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti sandorius negaliojančiais, paaiškėjo po M. K. mirties.

216. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas, dėl ko sprendimas negali būti paliktas galioti. Pirmos instancijos teismo teisėja, išnagrinėjusi šią bylą, savo nuomonę dėl šiai bylai svarbių aplinkybių jau buvo išdėsčiusi civilinėje byloje Nr. 2A-1565-657/2013, todėl laikytina, jog teisėja šioje byloje turėjo išankstinę nuomonę.

22Atsakovas VĮ Turto bankas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą,

23Pateikia šiuos nesutikimo su ieškovo apeliaciniu skundu argumentus:

241. Ieškovo apeliaciniame skunde minimas turtas – privažiavimas į ( - ) gatvę ir kiemo aikštelė, niekada nebuvo įtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą. Pirmos instancijos teismo sprendime nurodyti dokumentai patvirtina, kad ( - ) gatvės dalis su asfaltuota aikštele nebuvo ir negalėjo būti privatizuojamo objekto priklausiniais ar antraeiliais daiktais CK 4.14 straipsnio prasme. Pirkėja negalėjo būti įsitikinusi, kad ji, pirkdama Informaciniame privatizavimo biuletenyje nurodytą Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamojo turto objektą, įsigyja nuo centrinės gatvės iki jos pastatų atvedantį kelią nuosavybės teise, kaip privatizavimo objekto neįregistruotą priklausinį, net nesumokėdama už jį. M. K. įsigyjamas valstybei nuosavybės teise priklausęs turtas, esantis 1,4140 ha žemės sklype, ( - ), buvo detalizuotas ir 2005 m. lapkričio 22 d. nuosavybės teisės priėmimo – perdavimo akte. Po privatizavimo objekto įgijimo pirkėjo vardu atlikta teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre šio fakto taip pat nepatvirtina. Aplinkybės dėl ginčo turto priklausymo nuosavybės teise Kaišiadorių rajono savivaldybei, šio turto duomenų nustatymo ir dėl ko minėtos gatvės dalis detaliajame plane iki žemės sklypo privatizavimo nebuvo pažymėta kaip neprivatizuojama žemė yra nustatytos jau išnagrinėtoje Kaišiadorių rajono apylinkė teismo civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013.

252. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodomi rašytiniai įrodymai – 2012-04-10 VĮ Registrų centro raštas Nr. (3.1.60 S-1420), ištrauka iš VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio ir kt., kurių pagrindu ieškovas įrodinėja aplinkybes, susijusias su minėto ginčo turto priskyrimu jo turtui, ir kurių, ieškovo teigimu, neįvertino pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, buvo ištirti ir įvertinti visų kitų dokumentų kontekste Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013 ir Kauno apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje Nr. 2A-1565-657/2013. Ištyrus visus įrodymus, minėtuose teismų sprendimuose buvo padaryta išvada, kad ieškovui priklausančiame žemės sklype yra būtent asfaltuota dalis ( - ) gatvės, o ne pravažiavimas, kurį pagal Kaišiadorių miesto bendrojo plano sprendinius, patvirtinus Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2010-11-25 sprendimu Nr. V17-335, buvo priskirta D2 susisiekimo komunikacijai. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą susisiekimo komunikacijos yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai. Įsigaliojus šiam Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintam planui, visi anksčiau galiojantys teritorijų planavimo dokumentai, jei jie nesutampa su bendruoju planu, privalo būti koreguojami.

263. Kaišiadorių rajono savivaldybei priklausanti gatvė, esanti prie privatizuoto objekto, yra viešosios nuosavybės objektas, kuriuo turi teisę naudotis ir apeliantas (Kelių įstatymo 17 str. 1 d.), todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, jog neturint stovėjimo aikštelės ir privažiavimo nėra galimybės naudotis ieškovui priklausančiais statiniais pagal paskirtį.

274. Ieškovo klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jei jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.

285. Apeliacinio skundo teiginiai, susiję su pirmos instancijos teismo nešališkumu, nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Ieškovo nesutikimas su pirmos instancijos teismo sprendimu nesudaro teismo nušalinimo pagrindo.

29Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30Pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

311. Nors apeliantas ir nurodo, kad, sudarant privatizavimo sutartį, M. K. nekilo abejonių, jog ji nuosavybės teise įgijo ir įvažiavimą, ir aikštelę gatvės gale, tačiau apeliantas negali žinoti apie M. K. abejones. Be to, ir pats apeliantas pirkimo metu atstovavo M. K. ir už ją pasirašė pirkimo sutartis ir turto perdavimo aktus, tačiau ir jam nekilo abejonių, kad ( - ) gatvės jokiuose pirkimo dokumentuose nėra. 2006-01-19 sudarytoje žemės sklypo pirkimo sutarties 8 punkte yra išvardinti kiemo statiniai, gatvės sąraše nėra, gatvės dalis neįdėjo į parduodamo turto sąrašą ir nebuvo parduota. Valstybės žemės sklypo 2006 m. sausio 19 d. perdavimo – priėmimo akte gatvė, kaip statinys, taip pat nebuvo perduota. Pažymoje apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre išvardinti jos nuosavybės teises įregistruoti statiniai, tačiau inžinerinio statinio – ( - ) gatvės dalies, pažymėjime taip pat nėra. Nekilnojamojo turto registro 2005-11-08 pažymoje nurodytas turto savininkas Lietuvos Respublika, tarp nurodytų kiemo inžinerinių statinių ( - ) gatvė taip pat nėra įrašyta. Gatvė yra ne priklausinys, o inžinerinis statinys, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip Kaišiadorių rajono savivaldybės nuosavybė nuo 1999 m. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirkėjai M. K. negalėjo kilti jokių abejonių, kad ( - ) gatvės dalis, kaip statinys, nebuvo įtraukta į privatizuojamo turto sąrašą ir jai parduota.

322. Apeliacinio skundo teiginiai, kad žemės po ( - ) gatve grąžinimas valstybei paveikė jo interesus, nepagrįsti, kadangi ta žemės sklypo dalimi po gatve niekaip nebuvo galima naudotis tik kaip gatve. Apeliantas ir dabar netrukdomai naudojasi ( - ) gatvės dalimi, o jo norai įsirengti atskirą įvažiavimą prie pastatų bei įvažiavimo įrengimo išlaidos negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas. M. K. nebuvo suklaidinta nei valstybės, nei savivaldybės, o sudarydama pirkimo sutartį, nupirko tai, kas buvo įrašyta pirkimo dokumentuose. Faktas, kad teismas pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį dalyje dėl 1 835 kv.m. ploto po ( - ) gatvės dalimi iš bendro 1,4140 ha ploto, negali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu, nes M. K. įsigijo pastatus ir žemės sklypą be ( - ) gatvės dalies ir tai jai turėjo būti žinoma iš privatizavimo ir nuosavybės dokumentų. Ieškovas neturi jokios teisės teigti, kad M. K. nebūtų pirkusi sklypo be gatvės, nes viena iš pirkimo sąlygų buvo žemės sklypas, o ne gatvė, žemės sklypas pirkėja įsigijo prie nupirktų pastatų.

333. Klausimai, susiję su gatvės vieta ir priklausomybe, jau yra išnagrinėti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013. ( - ) gatvės dalies nuosavybės teisę įrodo ne žemėlapis, o Techninės apskaitos byla, kuri buvo apžiūrėta teisme. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad ir dabar iš VĮ Registrų centro duomenų nėra galimybės nustatyti, kurioje vietoje yra ( - ) gatvė. Pats apeliantas netikslina savo sklypo ribų, todėl nėra galimybės įregistruoti ( - ) gatvės žemės sklypo ribų VĮ Registrų centro duomenų bazėje. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas priėmė už 1 835 kv.m. žemės plotą pinigus restitucijos pagrindu, darytina išvada, kad apeliantas sutiko su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu bei Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartimi dėl dalinės restitucijos taikymo, tačiau reikšdamas ieškinį šioje byloje vėl kelias analogiškus klausimus, kurie jau buvo išspręsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

34Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos su ieškovo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

35IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

36Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

37Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir netinkamo įrodymų vertinimo

38Ieškovo teigimu, po Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo priėmimo paaiškėjo, jog aukcione įsigytas aukščiau išvardintas turtas neatitinka atsakovės VĮ Valstybės turto fondas paskelbtos informacijos apie privatizuojamą objektą, M. K. buvo perduotas ne tokios apimties turtas, kuris buvo parduodamas aukcione, todėl ieškovas CK 1.90 straipsnio pagrindu prašė minėtas sutartis pripažinti negaliojančiomis ir taikyti restituciją.

39Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t.y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.). Sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Sandorio šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tada, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Pažymėtina, kad visas šias aplinkybes, turi įrodyti ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo.

40Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės grindžiami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aktuali ir kasacinio teismo suformuota taisyklė, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

41Byloje nustatyta, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-02-25 įsakymu Nr. VI-95 „Dėl žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektams, ploto ir ribų patvirtinimo ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo“ buvo patvirtintas žemės sklypo, suformuoto prie pastatų, priklausančių VĮ Valstybės turto fondui, esančių ( - ), ribos ir plotas – 1,4140 ha pagal parengtą žemės sklypo planą ir vertės priedą dėl inžinerinių statinių (civilinės bylos Nr. 2-14-548/2013 1 t., b.l. 66). Kauno apskrities viršininko 2005 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 02-04-4040 šis žemės sklypas buvo priskirtas prie VĮ Valstybės turto fondas patikėjimo teise valdomo pastato ir teiktinas nuomoti ar parduoti privatizavimo objektų pirkimo – pardavimo sutartis pasirašiusiems asmenims (civilinės bylos Nr. 2-14-548/2013 1 t., b.l. 65). 2005 m. rugpjūčio 26 d. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 10(318) buvo paskelbta apie valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, kurį sudaro 2 aukštų 332,90 kv.m administracinis pastatas su kiemo statiniais, 1 aukšto mūrinis garažas, užstatytas plotas 44 kv.m. 1 aukšto mūrinis garažas, užstatytas plotas 120,50 kv.m, 1 aukšto mūrinis ūkinis pastatas užstatytas plotas 18 kv.m ir šiems statiniams priskirtas 1,4140 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. ( - )), esantys ( - ), pardavimą viešo aukciono būdu. M. K. 2005 m. spalio 13 d. pateikė paraišką dalyvauti viešame aukcione ir tapo aukciono, įvykusio 2005 m. spalio 14 d. nugalėtoja. Pardavėjas VĮ Valstybės turto fondas ir pirkėja M. K. 2005 m. lapkričio 21 d. sudarė privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 175 – 05, pagal kurią pirkėja M. K. įsigijo administracinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), bendras plotas – 332,90 kv.m, tūris 1895 kub.m, pažymėjimas plane lB2p, kodas – 50002893, garažą (unikalus Nr. ( - )), bendras plotas – 120,50 kv.m, tūris 584 kub.m, pažymėjimas plane 3CHp, kodas – 50002895, garažą (unikalus Nr. ( - )), užstatytas plotas – 44 kv.m, tūris 175 kub.m, pažymėjimas plane 2Glp, kodas 50002894, ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), užstatytas plotas – 18 kv.m, tūris 73 kub.m, pažymėjimas plane 4Bp, kodas – 50002896, ir kiemo statinius (kiemo aikštelė; tvora; lauko tualetas; estakada; anglių saugykla) (unikalus Nr. ( - ), 1/1 priklauso pastatui Nr. ( - )), esančius ( - ). Šia sutartimi pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė nuosavybėn įsigytą turtą, 2005 m. lapkričio 22 d. pasirašytas privatizavimo objekto (ilgalaikio materialinio turto) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktas. 2006 m. sausio 19 d. VĮ Valstybės turto fondas ir pirkėja M. K. pasirašė 1,4140 ha valstybinės žemės (unikalus Nr. ( - )) pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 175ž-05 bei turo perdavimo – priėmimo aktą.

42Ginčo dėl to, kad VĮ Valstybės turto fondas, paskelbdamas duomenis apie privatizuojamą objektą, laikėsi Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo nustatytos tvarkos - pateikė trumpą privatizuojamo objekto charakteristiką, tarp šalių nėra. Klausimai, susiję su gatvės vieta ir priklausomybe, jau yra išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-14-548/2013. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartyje aiškiai konstatuota, kad ( - ) gatvės priklausomybę nuosavybės teise savivaldybei patvirtina eilė dokumentų: ( - ) gatvės techninės apskaitos bylos duomenys, inventorinis Nr. 2389, 1999-05-31 Kaišiadorių miesto gatvių schemos, 1999-05-24 ( - ) gatvės dangos ir želdinių planas, 1999-05-24 gatvės dangos bei želdinių techninis pasas, 2000-02-23 Kaišiadorių rajono tarybos sprendimas Nr. 685 patvirtinti Kaišiadorių miesto bendrąjį planą kartu su detaliuoju planu, ištraukos iš 1999-03-24 sudaryto Kaišiadorių miesto gatvių sklypų schematinio plano ir iš Kaišiadorių miesto bendrojo plano, 1997-10-01 miesto laidojimo paslaugų pagrindinių priemonių suvestinės, 1997-10-01 miesto gerovės priemonių sąrašo, 1998-01-08 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų perduodamų Kaišiadorių rajono savivaldybės nuosavybėn perdavimo – priėmimo akto, 2002-01-31 Kaišiadorių rajono tarybos sprendimo dėl ilgalaikio materialiojo turto perdavimo Nr. 461 su priedu, Kaišiadorių miesto seniūnijos 2002-12-16 ilgalaikio turto – ( - ) gatvės inventorinės kortelės Nr. 000024, 2010-11-25 Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos sprendimu V17-335, patvirtintų bendrųjų planų ištraukos (civilinės bylos Nr. 2-14-548/2013 4 t., b.l. 10). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2014). Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesivadovauti minėtomis įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kurios yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės nuosavybės teisė į ( - ) gatvę jau nuo 1999-06-09 buvo įregistruota Nekilnojamojo turto duomenų registre, kurio duomenys yra vieši (civilinės bylos Nr. 2-14-548/2013 1 t., b.l. 12). Į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, jog prie privatizuojamų statinių buvo priskirta ( - ) gatvės dalis ir jos gale esanti asfaltuota aikštelė. ( - ) gatvė jokiuose pirkimo dokumentuose įrašyta nebuvo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog prieš turto privatizavimą gatvė ir asfaltuota aikštelė buvo priskirti prie privatizuojamų administracinių pastatų ir skirti jų tiesioginei paskirčiai, pagal sklype esančio nekilnojamojo turto teisinį registravimą, faktinį žemės sklypo naudojimą, jo ploto atitikimą įregistruotą gamybos ar veiklos paskirtį. 2006-01-19 žemės sklypo pirkimo sutarties 8 punkte yra aiškiai išvardinti visi kiemo statiniai, tačiau ( - ) gatvės sąraše nėra, Valstybinės žemės sklypo 2006-01-19 perdavimo - priėmimo akte ( - ) gatvė, kaip statinys, taip pat nebuvo įrašyta. 2006-02-01 VĮ Registrų centro pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre 2.5 punkte išvardinti M. K. nuosavybės teise įregistruoti statiniai, tačiau inžinerinio statinio – ( - ) gatvės dalies, taip pat nurodyta nėra. Taigi, nors ( - ) gatvės dalis ir jos gale esanti asfaltuota aikštelė faktiškai ir buvo atsidūrusi M. K. nuosavybėje, tačiau tai neatsispindėjo jokiuose privatizavimo dokumentuose, nei Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegijos nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, M. K. neturėjo jokio objektyvaus pagrindo įsivaizdavimui, kad privatizavimo objektui buvo priskirta ir ( - ) gatvės dalis, ir žemė po ja. Abejonių šiuo klausimu neturėtų kilti ir ieškovui, kadangi būtent jis, kaip M. K. įgaliotas asmuo, pasirašė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir pirkimo – perdavimo aktą, kurie privalėjo būti sudaryti pagal privatizavimo dokumentus ior jokie papildomi objektai į sutartį ir aktą negalėjo būti įtraukti. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartyje yra aiškiai konstatuota, kad 2006 m. sausio 19 d. žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 175ž-05 ginčo žemės sklypas, sudarantis ( - ) gatvės dalį bei užimantis 1 835 kv.m. ieškovui priklausančio žemės sklypo, M. K. nuosavybei buvo perduotas nepagrįstai, pažeidžiant imperatyvias teisės aktų normas, numatančias, kad valstybinės žemės, skirtos bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms, privatizuoti nėra galima. Ši valstybės institucijų padaryta klaida buvo ištaisyta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu, kuris minėta Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas, grąžinant natūra valstybei žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) 1 835 kv. m. ploto dalį, esančią po ( - ) gatvės dalimi ir priteisiant ieškovui iš valstybės 5 185,37 Lt, o iš Kaišiadorių rajono savivaldybės 1 584,16 Lt kompensaciją.

43Netgi ir laikant, jog M. K. suklydo, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tik jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610-378/2015). Tai, kad pagal ginčijamas pirkimo – pardavimo sutartis M. K. didžiąją kainos dalį sumokėjo už statinius, esančius ( - ), teisėjų kolegijos nuomone, suponuoja išvadą, jog būtent statiniai buvo pagrindinis pirkėjos tikslas. Tvirtinti, kad pirkėja objektą privatizavo tik dėl ( - ) gatvės dalies, nevertindama kito įsigyjamo turto, jo paskirties, naudojimo būdo, būtų nepagrįsta, todėl, netekus nedidelės žemės sklypo dalies, priskirtos ( - ) gatvės atkarpai, ir ieškovo turimos nuosavybės teisės apimčiai iš esmės nepasikeitus, daryti išvadą, kad M. K. suklydimas, sudarant ginčo sandorius, buvo esminis, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad 1,4140 ha valstybinės žemės (unikalus Nr. ( - )) pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta vėliau nei sutartis, kuria M. K. įsigijo administracinį pastatą, garažus, ūkinį pastatą ir kiemo statinius, todėl šios 2005 m. lapkričio 21 d. sutarties pripažinimas negaliojančia pagal ieškovo išdėstytą poziciją, kad 2006 m. sausio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 175ž-05 buvo perduotas ne visos apimties turtas, negali būti vertinamas kaip pagrįstas, kadangi vėliau sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis negalėjo turėti jokios tiesioginės įtakos anksčiau sudarytai pastatų pirkimo – pardavimo sutarčiai, kurią ieškovas taip pat prašo pripažinti negaliojančią tuais pačiais pagrindais, kaip ir žemės skluypo p[irkimo pardavimo sutartį. Mažai tikėtina ir tai, kad M. K. ginčo sandorių nebūtų sudariusi, jeigu būtų žinojusi visas aplinkybes, kurių, kaip tvirtinama ieškinyje, neva nežinojo (CK 6.226 str. 1 d.).

44Nagrinėjamo klausimo kontekste akcentuotina ir tai, kad protingumo, sutarties laisvės bei asmenų lygiateisiškumo principai lemia, jog kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Sutiktina su pirmos instancijos teismo nuomone, kad nagrinėjamu atveju privatizavimo dokumentuose aiškiai nurodžius privatizuojamą objektą, ieškovui, kuris atstovavo M. K. interesus, kilus neaiškumų dėl privatizuojamo turto sudėties, jis, elgdamasis kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo pareigą išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, o pirkėjo neatidus elgesys negali būti pateisinamas.

45Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad be privažiavimo kelio ir aikštelės nėra galimybės eksploatuoti jam nuosavybės teise priklausančių pastatų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad M. K. įsigyto žemės sklypo dalis po ( - ) gatvės dalimi teismo sprendimu, pritaikius restituciją, buvo grąžinta valstybei neturėjo jokios realios įtakos ieškovui, kuris naudojasi šiuo privažiavimu prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalis gatvė – kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, paprastai turintis pavadinimą, kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Tokių gatvių rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės. Teisę naudotis tokiais keliais turi visi juridiniai ir fiziniai asmenys (Kelių įstatymo 17 str. 1 d.). Taigi ieškovas tiek dabar, tiek iki Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarties priėmimo turi teisę netrukdomai naudotis ( - ) gatvės dalimi iki pat privažiavimo prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, kadangi šią teisę nustato įstatymas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėta gatvės dalis faktiškai tenkina tik ieškovo poreikius, kadangi privažiavimas prie ieškovui nuosavybės teise priklausančių pastatų ir žemės sklypo baigiasi akligatviu, o tai, kad ši gatvės dalis yra Kaišiadorių rajono savivaldybės nuosavybė ir jos remontas bei priežiūra priklauso būtent savivaldybei, ieškovui neabejotinai yra tik naudinga.

46Įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, remiantis vien deklaratyviais ieškovo samprotavimais, šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

47Dėl CK 4.14 straipsnio nuostatų taikymo

48Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio teisinio pagrindo sutikti su apeliantu, kad kelias ir kiemo aikštelė yra antraeiliai daiktai, skirti aptarnauti tik žemės sklypą ir jame esančius statinius, todėl pagal CK 4.14 straipsnio nuostatas antraeilį daiktą turėjo ištikti pagrindinio daikto likimas.

49CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008). Aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje ir išplėtotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; kt.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo pozicija, kad ( - ) gatvės dalis ir aikštelė yra antraeiliai daiktai, skirti aptarnauti tik ginčo žemės sklypą ir jame esančius statinius, yra paremti tik paties ieškovo niekuo nepagrįstais samprotavimais. Akivaizdu, kad ( - )gatvė yra inžinerinis įrenginys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, kuriuo gali naudotis visi fiziniai ir juridiniai asmenys, o ieškovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir nekilnojamojo turto objektai gali būti naudojami pagal paskirtį ir be ( - ) gatvės. Vien gatvės ir ieškovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto išsidėstymo vienoje erdvėje nepakanka išvadai, jog gatvė yra ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto priklausinys.

50Dėl pirmos instancijos teismo šališkumo

51Ieškovas apeliaciniame skunde kelia klausimą ir dėl pirmos instancijos teismo šališkumo. Ieškovo teigimu, pirmos instancijos teismo teisėja, išnagrinėjusi šią bylą, savo nuomonę dėl šiai bylai svarbių aplinkybių jau buvo išdėsčiusi civilinėje byloje Nr. 2A-1565-657/2013, todėl laikytina, jog teisėja šioje byloje turėjo išankstinę nuomonę.

52Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas šia procesine teise nagrinėjamoje byloje buvo pasinaudojęs, tačiau pareiškimas dėl pirmos instancijos teismo teisėjos, nagrinėjusios šią bylą, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teisėjos šališkumu, taip pat neturi pagrindo išvadai, kad teisėja buvo suinteresuota bylos baigtimi, turėjo išankstinę nuomonę ar kad egzistuotų kitos aplinkybės, leidžiančios abejoti pirmos instancijos teismo nešališkumu. Vien tai, kad teisėja, kuri išnagrinėjo šią bylą, nagrinėjo ir civilinę bylą Nr. 2A-1565-657/2013 bei priėmė ieškovui nepalankų sprendimą, savaime neįrodo teismo šališkumo. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublik?s teritorijoje, todėl nepriklausomai nuo to, kuris teismas būtų nagrinėjęs šią bylą, jis turėtų besąlygišką pareigą vadovautis prejudiciniais faktais, nustatytais kitose bylose. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.).

53Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Kauno apygardos teismo teisėja, priėmusi apskųstą sprendimą, turėjo išankstinę nuomonę dėl nagrinėjamos bylos, t. y. buvo šališka, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl neobjektyvaus, šališko teismo pirmosios instancijos teisme (CPK 185 str.).

54Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

55Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako ir jų nagrinėjamo bylos kontekste neanalizuoja. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

56Dėl bylos procesinės baigties

57Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str. 1 d.), nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, spręsdamas, kad ieškovas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas jo prašomus sandorius pripažinti negaliojančiais, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

58Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

60Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovui bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

61Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

62Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti... 4. Nurodė, kad M. K. nurodytus statinius įsigijo 2005 m. lapkričio 21 d.... 5. Atsakovė Kaišiadorių rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė... 6. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašė ieškinį... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir... 9. Teismo nuomone, iš privatizavimo biuletenio matyti, kad VĮ Valstybės turto... 10. Pirmos instancijos teismas nesutiko ir su ieškovo argumentu, kad M. K.... 11. Nurodytų argumentų pagrindu pirmos instancijos teismas sprendė, kad... 12. Pasisakydamas dėl to, ar ieškovas nagrinėjamu atveju turi reikalavimo... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 14. Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m.... 15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:... 16. 1. Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra... 17. 2. Tiek kelias, tiek kiemo aikštelė yra antraeiliai daiktai, skirti... 18. 3. Ieškinys buvo pareikštas ne tik CK 1.90 straipsnio pagrindu, bet ir CK... 19. 4. Pirmos instancijos teismas, nors būtent teismo pareiga yra teisinė ginčo... 20. 5. Ieškovas turi teisę ginti M. K. pažeistas teises, kadangi ieškinyje... 21. 6. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas, dėl ko sprendimas negali būti... 22. Atsakovas VĮ Turto bankas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo... 23. Pateikia šiuos nesutikimo su ieškovo apeliaciniu skundu argumentus:... 24. 1. Ieškovo apeliaciniame skunde minimas turtas – privažiavimas į ( - )... 25. 2. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodomi rašytiniai įrodymai – 2012-04-10... 26. 3. Kaišiadorių rajono savivaldybei priklausanti gatvė, esanti prie... 27. 4. Ieškovo klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti... 28. 5. Apeliacinio skundo teiginiai, susiję su pirmos instancijos teismo... 29. Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą... 30. Pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:... 31. 1. Nors apeliantas ir nurodo, kad, sudarant privatizavimo sutartį, M. K.... 32. 2. Apeliacinio skundo teiginiai, kad žemės po ( - ) gatve grąžinimas... 33. 3. Klausimai, susiję su gatvės vieta ir priklausomybe, jau yra išnagrinėti... 34. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės... 35. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 36. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 37. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir netinkamo įrodymų vertinimo... 38. Ieškovo teigimu, po Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio... 39. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais... 40. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės grindžiami tuo, kad... 41. Byloje nustatyta, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos... 42. Ginčo dėl to, kad VĮ Valstybės turto fondas, paskelbdamas duomenis apie... 43. Netgi ir laikant, jog M. K. suklydo, pažymėtina, kad Lietuvos... 44. Nagrinėjamo klausimo kontekste akcentuotina ir tai, kad protingumo, sutarties... 45. Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad be privažiavimo kelio ir... 46. Įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti,... 47. Dėl CK 4.14 straipsnio nuostatų taikymo... 48. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio teisinio pagrindo sutikti su apeliantu,... 49. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški... 50. Dėl pirmos instancijos teismo šališkumo... 51. Ieškovas apeliaciniame skunde kelia klausimą ir dėl pirmos instancijos... 52. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas... 53. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovas nepateikė jokių... 54. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų... 55. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, kurie nebuvo... 56. Dėl bylos procesinės baigties... 57. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, instancijos teismas tinkamai... 58. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 60. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovui bylinėjimosi... 61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 62. Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą....