Byla eB2-2567-562/2017
Dėl Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Beweship“ bankroto byloje

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Danguolei Dubakienei, dalyvaujant pareiškėjo Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ atstovui advokato padėjėjui A. L., bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Beweship“ atstovei A. Ž.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo klausimą dėl Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės ,,Beweship“ bankroto byloje.

3Teismas

Nustatė

4Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi iškėlė UAB „Beweship“ bankroto bylą, nustatė įmonės kreditoriams 40 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 8 d.

5Pareiškėjas Suomijos bendrovė „Oy Beweship Ab“ pateikė BUAB „Beweship“ bankroto administratoriui UAB „Serleta“ prašymą įtraukti įmonę į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą su 213 653,53 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Paaiškino, kad atsakovas neapmokėjo PVM sąskaitų faktūrų bendrai 130 112,41 Eur sumai už neapmokėtas krovinių pervežimo paslaugas. 2006 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutarties pagrindu atsakovui buvo suteikta 64 530 Eur paskola, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti ir mokėti palūkanas. Tačiau iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas skolos negrąžino, tuo pačiu neapmokėjo 19 011,12 Eur palūkanų. Visi reikalavimą patvirtinantys dokumentai perduoti administratoriui, reikalavimas taip pat įtrauktas į atsakovo finansinę atskaitomybę.

6Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog pagal PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies bei Apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1, 6 dalies nuostatas PVM sąskaitą faktūrą sudariusio asmens parašas nėra privalomas šio apskaitos dokumento rekvizitas, todėl net ir nepasirašytos PVM sąskaitos faktūros turi būti vertinamos kaip įrodymas, patvirtinantis atliktą ūkinę operaciją. Pareiškėjo administratorei pateiktose sąskaitose yra nurodyti visi tiek Apskaitos įstatyme, tiek ir PVM įstatyme įtvirtinti būtini rekvizitai. Suomijoje, kurioje yra pareiškėjo buveinės ir verslo vykdymo vieta, įprasta verslo praktika yra nepasirašyti savo partneriams siunčiamų sąskaitų faktūrų, o teikti jiems skaitmeninius egzempliorius. Nagrinėjamu atveju kaip tik tokios praktikos ir buvo laikomasi, atsakovas niekuomet nereikalaudavo atsiųsti jam sąskaitų faktūrų su parašais. Pareiškėjo reikalavimą patvirtina ir pareiškėjo teismui kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas balansas ir kreditorių sąrašas. Pareiškėjo suteiktą 64 530 Eur paskolą patvirtina 2006 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartis, kuri buvo pasirašyta tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo, paskolos grąžinimo grafikas ir mokėtinos palūkanos. Paskolos sutartis buvo suformuota iš pareiškėjo iki sutarties sudarymo dienos neapmokėtų sąskaitų faktūrų. Pareiškėjas negali pateikti jokių mokėjimo nurodymų, kadangi paskola buvo panaudota kaip vienas iš finansinių instrumentų, kuriuo buvo siekiama susisteminti atsakovo neįvykdytus įsipareigojimus ieškovui. Taip pat nėra galimybės pateikti konkrečių atsakovo neapmokėtų sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo suformuota sutartis, kadangi šie dokumentai nėra išsaugoti. Administratorius turėjo galimybę detaliai įvertinti pareiškėjo teikiamą reikalavimą, tačiau to neatlikęs, tik deklaratyviai prašo atmesti reikalavimą, siekdamas dirbtinai sumažinti atsakovo kreditorių skaičių. Dar iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo susidarė situacija, kuomet buvęs atsakovo direktorius R. G. atsistatydino iš direktoriaus pareigų. Dėl tos priežasties atsakovui iškėlus bankroto bylą visus jo finansinius ir kitus dokumentus administratoriui privalėjo perduoti pareiškėjas. Administratoriui buvo perduota net 15 dėžių atsakovo finansinių ir kitų dokumentų. Administratorius turėjo įvertinti duomenis apie atsakovo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. liepos mėn. atliktus pirkimus, kuriuose neabejotinai taip pat turėjo būti užfiksuotos ir su pareiškėju atliktos finansinės operacijos. Administratoriui buvo pateikta visa atsakovo buhalterinė programa, kurioje neabejotinai buvo užfiksuotos pareiškėjo ir atsakovo finansinės operacijos bei tuo pačiu nurodyti neįvykdyti atsakovo įsipareigojimai pareiškėjui. Administratorius tik formaliai matematiškai sudėjo bendrą pareiškėjo pateiktose sąskaitose nurodytą sumą, tačiau neatliko detalaus pareiškėjo reikalavimo vertinimo.

7Bankrutuojančios UAB „Beweship“ bankroto administratorius UAB „Serleta“ pareiškėjo reikalavimo prašė netvirtinti. Paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė jokių paskolos sumokėjimo faktą pagrindžiančių dokumentų. Nors pareiškėjas paaiškino, kad išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių atsakovas neapmokėjo ir ta neapmokėta suma buvo įforminta paskolos sutartimi, tačiau vien toks paaiškinimas neįrodo, jog atsakovas yra skolingas 64 530 Eur pagal paskolos sutartį. Be to, paskolos sutartis yra be UAB „Beweship“ antspaudo, todėl ji galėjo būti sudaryta jau po to, kai įmonės antspaudas buvo perduotas bankroto administratoriui. Kadangi pareiškėjo reikalavimas patvirtinti 64 530 Eur sumą pagal paskolos sutartį yra nepagrįstas, atitinkamai nėra pagrindo tvirtinti ir 19 011,12 Eur dydžio palūkanų pagal tą pačią paskolos sutartį. Bendra pateiktų PVM sąskaitų faktūrų suma yra 127 409,39 Eur, kai tuo tarpu pareiškėjas PVM sąskaitomis faktūromis grindžia 130 112,41 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Nepaisant atsakovo prašymų, pareiškėjas iki šiol nepateikė įrodymų, patvirtinančių 2 703,01 Eur sumą. Tačiau ir 127 409,39 Eur sumą pareiškėjas grindžia nepasirašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios nepagrindžia paslaugų suteikimo fakto. Minėtos sąskaitos yra išrašytos už krovinio vežimo paslaugas, todėl pagrindinis dokumentas, kuris patvirtina vežimo paslaugų suteikimo faktą, yra pasirašytas važtaraštis. Pareiškėjas yra atsakovo akcininkas, turintis 70 proc. atsakovo akcijų. Kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių reikalavimo teisę į atsakovą, todėl tikėtina, jog paskolos sutartis ir sąskaitos yra sudarytos tik su tikslu dalyvauti atsakovo bankroto byloje ir daryti įtaką kreditorių susirinkimo sprendimams.

8Bankrutuojančios UAB „Beweship“ bankroto administratorius pateiktuose 2016 m. gruodžio 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad patikrinęs pareiškėjo pareikštą finansinį reikalavimą pagal įmonės buhalterinės programos duomenis, laikosi pozicijos, kad įmonės buhalterinėje programoje apskaityti duomenys jokiu būdu negali įrodyti ir neįrodo pareiškėjo pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo. Nurodo, kad įmonės buhalterinėje programoje esantys duomenys yra tik išvestiniai ir sudaryti pirminių dokumentų pagrindu, atitinkamai šie dokumentai patys savaime jokiu būdu negali įrodyti ir neįrodo pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo. Reikalavimo teisę ir jos dydį patvirtinantys įrodymai privalo būti tiesioginiai, t. y. sutartys, susitarimai, pasirašytos sąskaitos faktūros, važtaraščiai, kasos pajamų (išlaidų) orderiai, mokėjimo pavedimai ir kt. Aplinkybę, kad įmonės buhalterinėje programoje esantys duomenys yra tik išvestiniai ir sudaryti pirminių dokumentų pagrindu, patvirtino ir Įmonės buhalterės apklausos, įvykusios 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdyje, metu nurodytos aplinkybės. Įmonės buhalterė paaiškino, jog pareiškėjas PVM sąskaitas faktūras įmonei išrašydavo už transporto paslaugas ir aptarnavimo paslaugas (2016 m. spalio 12 d. posėdžio garso įrašo 14 min. ir 30 s.). Transporto paslaugos buvo suteikiamos, vykdant vietinius krovinių pervežimus, kurių suteikimą patvirtindavo CMR važtaraščiai ir jų pagrindu išrašomos PVM sąskaitos faktūros, taip pat vykdant tarptautinius krovinių pervežimus, kurie buvo įgyvendinami pagal įmonės ir pareiškėjo susitartą projektą (2016 m. spalio 12 d. posėdžio garso įrašo 15 min. ir 25 s.). Įmonės buhalterė teismo posėdyje nurodė, jog nors ją įmonės vadovas ir vadybininkas patikino, jog visi CMR važtaraščiai, kurie patvirtina vietinių krovinio vežimo paslaugų suteikimo faktą ir kurių pagrindu buvo išrašomas PVM sąskaitos faktūros, ir rašytiniai susitarimai, kurių pagrindu buvo vykdomi tarptautiniai krovinių pervežimai pagal projektą, egzistuoja, tačiau šių dokumentų įmonės buhalterė niekada nėra mačiusi (2016 m. spali 12 d. posėdžio garso įrašo 34 min. 7 s., 35 min. ir 30 s.). Visų PVM sąskaitų faktūrų sumas sutikrindavo įmonės vadovas, o jam nesant - įmonės vadybininkas bei pateikdavo įmones buhalterei, kuri šias PVM sąskaitas faktūras apskaitydavo įmonės buhalterinėje programoje (2016 m. spalio 12 d. posėdžio garso įrašo 33 min. ir 8 s,, 36 min. 6 s.). Taigi šių aplinkybių pagrindu akivaizdu, kad įmonės buhalterinėje programoje apskaityti duomenys, susiję su pareiškėjo finansiniu reikalavimu, buvo apskaitomi išimtinai pagal nepasirašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias įmonės buhalterė, nevertindama ir nenustatinėdama šių PVM sąskaitų faktūrų sumų pagrįstumo, į buhalterinę programą įvesdavo įmonės vadovo ar vadybininko nurodymu. Pažymėjo, kad įmonės buhalterė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog pareiškėjas įmonei paskolos sumą suteikė, atlikdamas bankinius pavedimus, o vėliau buvo pasirašyta paskolos sutartis (2016 m. spalio 12 d. posėdžio garso įrašo 31 min. ir 16 s.).

9Todėl pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad jis neva iš tiesų suteikė įmonei vežimo paslaugas, taip pat suteikė paskolą, privalėjo pateikti pirminius šių paslaugų ir paskolos suteikimo faktus įrodančius dokumentus, t. y. sutartis, susitarimus, kurių pagrindu buvo vykdomas projektas, važtaraščius, paskolos sumokėjimo faktą pagrindžiančius dokumentus (bankinius mokėjimo pavedimus) ir pan. Tačiau pareiškėjas minėtų dokumentų nepateikė ir tokiu būdu neįrodė savo finansinio reikalavimo pagrįstumo. Tuo tarpu įmonės buhalterinės apskaitos programa ir joje apskaityti duomenys vienareikšmiškai negali įrodyti pareiškėjo reikalavimo teisės egzistavimo - reikalavimo teisę ir jos dydį patvirtinantys įrodymai privalo būti tiesioginiai, o ne išvestiniai. Kaip patvirtino įmonės buhalterė, įmonės buhalterinė programoje duomenys buvo apskaitomi remiantis ne pirminiais dokumentais (CMR važtaraščiais, rašytiniais susitarimais, sutartimis ir pan.), o įmonės vadovo ar vadybininko nurodymais. Be to, pareiškėjas pareikštu prašymu prašo patvirtinti 130 112,41 EUR dydžio finansinį reikalavimą, kuris kildinamas iš pareiškėjo pateiktų nepasirašytų PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų už krovinių pervežimo paslaugas. Tačiau pagal įmonės buhalterinėje programoje suformuotą įmonės kreditorių sąrašą, įmonės skola, kildinama iš PVM sąskaitų faktūrų, pareiškėjui sudaro 126 004,32 EUR dydžio sumą, kuri susideda iš 1 400,39 EUR dydžio sumos, kuri, kaip nurodė įmonės buhalterė, susidarė už aptarnavimo paslaugas, tačiau pirminių dokumentų, įrodančių, kokiu pagrindu galimai buvo suteiktos aptarnavimo paslaugas, kokios konkrečiai paslaugos galimai buvo suteiktos, pareiškėjas nepateikė, o atsakovas šiais dokumentais taip pat nedisponuoja. 23 917,17 EUR dydžio suma, kuri, kaip nurodė Įmonės buhalterė, susidarė už vietinių krovinių pervežimo paslaugas, tačiau pirminių dokumentų (CMR važtaraščių), įrodančių, kad šios paslaugos iš tiesų buvo suteiktos, pareiškėjas nepateikė, o atsakovas jais taip pat nedisponuoja. Nurodo, kad 100 686,76 EUR dydžio sumos, kuri, kaip nurodė įmonės buhalterė, susidarė už tarptautinių krovinių pervežimo paslaugas, tačiau pirminių dokumentų (rašytinių susitarimų, kurių pagrindu buvo vykdomas projektas), įrodančių, kad šios paslaugos iš tiesų buvo suteiktos ir PVM sąskaitos faktūrose nurodytos sumos yra pagrįstos, pareiškėjas nepateikė, o atsakovas taip pat jais nedisponuoja. Taigi remiantis įmonės buhalterinės programos duomenimis, įmonės skola pareiškėjui pagal PVM sąskaitas faktūras sudaro 126 004,32 EUR dydžio sumą, kai tuo tarpu pareiškėjas prašo patvirtinti 130112,41 EUR dydžio sumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pareikštas 130 112,41 EUR dydžio finansinis reikalavimas ne tik, kad nepagrįstas jokiais rašytiniais ir įrodomąją reikšmę turinčiais pirminiais dokumentais, tačiau pastaroji finansinio reikalavimo suma nesutampa su įmonės buhalterinėje programoje apskaitytais duomenimis – 4 108,09 EUR dydžio suma iš bendros pareiškėjo prašomos patvirtinti 130 112,41 EUR dydžio sumos nėra apskaityta įmonės buhalterinėje programoje.

10Pareiškėjas pareikštu prašymu taip pat prašo patvirtinti 83 541,12 EUR dydžio finansinį reikalavimą, susidedantį iš 64 530,00 EUR dydžio sumos pagal paskolos sutartį (paskolos suma) ir 19 011,12 EUR dydžio sumos pagal paskolos sutartį (palūkanos). Tačiau pagal įmonės buhalterinėje programoje suformuotą įmonės kreditorių sąrašą įmonės skola, kildinama iš paskolos santykių, sudaro 85 800,19 EUR dydžio sumą. Pažymi, kad pagal įmonės buhalterinėje programoje apskaitytus duomenis neįmanoma nustatyti, kokią konkrečiai sumą iš minėtos 85 800,19 EUR dydžio sumos sudaro paskolos suma ir kokią konkrečiai sumą sudaro pagal paskolos sutartį mokėtinų palūkanų suma. Atsakovas nurodo, kad įmonė perduotą buhalterinę programą pradėjo naudotis nuo 2011 m. balandžio 30 d. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei bylos duomenis, kad paskolos suma galimai buvo suteikta 2005-2006 metais, tai įmonei nuo 2011 m. balandžio 30 d. pradėjus naudotis nauja buhalterine programa, tą pačią dieną joje buvo apskaityta 74 838,61 EUR (258 402,76 Lt) dydžio suma, kuri nėra detalizuojama. Kitaip tariant, įmonės buhalterinėje programoje nėra nurodyta, kas minėtą sumą sudaro, t. y. ar tai tik paskolos suma, ar ir mokėtinų palūkanų suma, taip pat kokiu pagrindu ši suma buvo apskaityta kaip įmonės skola pareiškėjui. Tuo tarpu nuo 2011 m. balandžio 30 d. įmonės buhalterinėje programoje kiekvieną mėnesį, kaip įmonės skola pareiškėjui, buvo apskaitomas skirtingas palūkanų dydis, t. y, vienus mėnesius buvo apskaitoma po 188,21 EUR (649,85 Lt) palūkanų, kitą mėnesį - 230,54 EUR (796,00 Lt) dydžio palūkanų, kitą mėnesį - 566,54 EUR (1 956,15 Lt) dydžio palūkanų, dar kitą mėnesį - 235,41 EUR dydžio palūkanų, nors pateiktoje paskolos sutartyje įtvirtintos vienodo dydžio palūkanos, t. y. 3,5 proc. metinės fiksuotos palūkanos. Atsakovo įsitikinimu, aplinkybė, jog buhalterinė programoje buvo apskaitomas skirtingas palūkanų dydis, neatitinkantis pateiktos paskolos sutarties nuostatų, tik įrodo faktą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama vadovaujantis ne pirminiais ir įrodomąją reikšmę turinčiais dokumentais, o įmonės valdymo organų ar kitų asmenų nurodymais, atitinkamai, ši aplinkybė tik sustiprina atsakovo poziciją, jog įmonės buhalterinėje programoje esantys išvestiniai buhalterinės apskaitos duomenys patys savaime jokiu būdu negali įrodyti ir neįrodo.

11Pažymi, kad pagal įmonės buhalterinę programą bendra įmonės skola, susidariusi pagal paskolos teisinius santykius, pareiškėjui sudaro 85 800,19 EUR dydžio sumą, kuri susideda iš 74 838,61 EUR (258.402,76 Lt) dydžio nedetalizuoto likučio, apskaityto įmonės buhalterinėje programoje 2011 m. balandžio 30 d., ir nuo 2011 m. balandžio 30 d. skaičiuotų skirtingo ir pateiktos paskolos sutarties nuostatų neatitinkančio dydžio palūkanų, kurių bendra suma – 10 961,58 EUR.

12Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi įpareigojo bankroto administratorių pateikti dokumentus dėl laikotarpiu nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. atsakovo pareiškėjui 163 004,07 Eur sumos pervedimo, o taip pat visus kitus dokumentus, kuriuose užfiksuotos finansinės operacijos tarp pareiškėjo ir atsakovo. Tuo tarpu pareiškėjas įpareigotas pateikti visų dokumentų (PVM sąskaitų-faktūrų, paskolos sutarties, lentelę, kurios pagrindu suformuota paskolos sutartis ir kt.), kuriais grindžiamas kreditorinis reikalavimas, vertimus į lietuvių kalbą, taip pat visus kitus turimus dokumentus, kuriuose būtų užfiksuotos finansinės operacijos tarp pareiškėjo ir atsakovo. Pareiškėjas taip pat įpareigotas pateikti duomenis, kada atsakovo vadovas buvo atleistas iš pareigų, kadangi pareiškėjas buvo nurodęs, jog atsakovo direktorius buvo atleistas iki bankroto bylos iškėlimo įmonei, todėl visus dokumentus bankroto administratoriui perdavė pareiškėjas (akcininkas).

13Pareiškėjas papildomai paaiškino, jog kada pasibaigė buvusio atsakovo direktoriaus įgaliojamai yra nurodyta Juridinių asmenų registro išraše. Pareiškėjas atsakovui iš viso buvo pateikęs 712 sąskaitų, kurios yra analogiškos formos, skiriasi tik identifikuojantys duomenys (siuntėjas, gavėjas, pasikrovimo ir išsikrovimo vietos, sumos), todėl pareiškėjas teismui pateikė 3 pavyzdinių sąskaitų vertimus.

14Bankroto administratorius papildomai paaiškino, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2015 m. mėn. iš viso įvykdė ne 163 004,07 Eur, o 164 282,6 Eur bankinių pavedimų. Iš jų 130 950,18 Eur dydžio sumai atliktų bankinių pavedimų mokėjimų paskirtyse nėra nurodyta mokėjimo paskirtis ir tik 33 332,42 Eur sumai atliktų mokėjimų pagal pareiškėjo išrašytas sąskaitas.

15Teismas

konstatuoja:

16Prašymas tenkinamas iš dalies.

17Vadovaujantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

18Kasacinės bei apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamos kategorijos bylose taip pat ne kartą yra nurodę, kad pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal paties kreditoriaus bei įmonės pateiktus dokumentus, ir arba tokius reikalavimus teikia teismui tvirtinti, arba juos ginčija; kad nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos jo pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo, nes teismas nėra įpareigotas tvirtinti visų be išimties jo pripažintų reikalavimų; kad tik tokiu būdu sudaromos realios galimybės šioje bankroto proceso stadijoje taikyti rungimosi principą; kad teismas, įvykdęs viešojo intereso suponuojamą pareigą tokiose bylose būti aktyviu, tokį reikalavimą tvirtina tik tuomet, kai iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog šis pagrįstas įrodymais (pvz., sudaryti sandoriai, dokumentai, liudijantys ūkines finansines operacijas, jų apskaitą, etc.), kurių nepaneigia kiti įrodymai, ar jų visuma leidžia konstatuoti įrodymų pakankamumą; kad tuo atveju, kai įvertinami ne visi įrodymai, konstatuojamas principinių pirmiau paminėtų taisyklių pažeidimas, galintis turėti įtakos priimant sprendimą (CPK 176, 185 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-369/2009; 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-106/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 2-1949-241/2015 etc.).

19Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).

20Dėl 130 112,41 Eur reikalavimo

21Iš bylos medžiagos matyti, kad 130 112,41 Eur reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Beweship“ pareiškėjas kildina iš neapmokėtų PVM sąskaitų-faktūrų.

22Bankroto administratorius su pareikštu reikalavimu nesutinka, nes finansinis reikalavimas grindžiamas nepasirašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis, o įmonės buhalterinėje programoje esantys duomenys yra tik išvestiniai.

23Vertinant PVM sąskaitų faktūrų duomenis, pažymėtina, kad dėl jų teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo - pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje N. Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje s Nr. 3K-3-484/2009, kt.).

24Pareiškėjo atstovas nurodė, kad ir nepasirašytos PVM sąskaitos faktūros turi būti vertinamos kaip įrodymas, patvirtinantis atliktą ūkinę operaciją. Pareiškėjo administratorei pateiktose sąskaitose yra nurodyti visi tiek Apskaitos įstatyme, tiek ir PVM įstatyme įtvirtinti būtini rekvizitai. Suomijoje, kurioje yra pareiškėjo buveinės ir verslo vykdymo vieta, įprasta verslo praktika yra nepasirašyti savo partneriams siunčiamų sąskaitų faktūrų, o teikti jiems skaitmeninius egzempliorius. Nagrinėjamu atveju kaip tik tokios praktikos ir buvo laikomasi, atsakovas niekuomet nereikalaudavo atsiųsti jam sąskaitų faktūrų su parašais.

25Teismo vertinimu vadovaujantis byloje esančiomis PVM sąskaitomis faktūromis, galima patvirtinti sutartinių santykių tarp Suomijos bendrovė „Oy Beweship Ab“ ir UAB „Beweship“ faktą. Šių teismo išvadų nepaneigia byloje nustatyti duomenys, kad pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos UAB „Beweship“. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikos pozicijos, jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje N. Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje s Nr. 3K-3-484/2009, kt.). Taigi pateiktos PVM sąskaitos faktūros turi būti vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių atliktą ūkinę operaciją.

26Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu iš dalies patvirtina ir UAB „Beweship“ buhalterinėje programoje apskaityti duomenys. Bankroto administratorius patikrinęs pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumą pagal buhalterinės programos duomenimis nustatė, kad UAB „Beweship“ skola pareiškėjui pagal PVM sąskaitas faktūras sudaro 126 004,32 Eur. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog bankrutuojančios bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius minėtame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Atsižvelgiant į tai, teismas vadovaujasi UAB „Beweship“ buhalterinės programos duomenimis, susijusiais su bendrovės skola PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Nors bankroto administratoriaus atstovė nurodė, kad pagal buhalterinę apskaitą neįmanoma detalizuoti ar už transporto priemonės nuomą, ar už krovinio vežimą suformuota įmonės skola, teismo vertinimu šios aplinkybės negali paneigti bankrutuojančios bendrovės prievolės sumokėti nustatytą skolą. UAB „Beweship“ buvusi buhalterė A. B., 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja, parodė, kad įmonė pirkdavo iš Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ transporto paslaugas, taip pat su minėta Suomijos bendrove būdavo vykdomi tarptautiniai krovinių vežimo projektai, kai Suomijos bendrovei „Oy Beweship Ab“ priklausanti transporto priemonė vykdavo iš Suomijos Respublikos per Pabaltijo valstybes ir už kiekvieną dieną būdavo išrašomos sąskaitos. Liudytoja parodė, kad pareiškėjui nepageidaujant, CMR važtaraščiai nebūdavo persiunčiami klientui. Patvirtino, kad skola už suteiktas transporto paslaugas susidarė PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad transporto priemonės nuomos ar panaudos santykiai yra už CMR konvencijos reguliavimo ribų, ir jiems taikomi nacionaliniai įstatymai.

27Taigi vertinant byloje surinktų duomenų visumą, teismas sprendžia, kad minėtų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu finansinis reikalavimas iš dalies yra pagrįstas. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3569/2002; kt.).

28Minėta, kad bankrutuojančios bendrovės buhalterinės programos duomenimis skola pareiškėjui pagal PVM sąskaitas faktūras – 126 004,32 Eur. Teismo vertinimu nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą patvirtinti 126 004,32 Eur dydžio reikalavimą.

29Dėl 64 530 Eur skolos ir 19 011,12 Eur palūkanų

30Bylos duomenys patvirtina, kad 64 530 Eur skolos ir 19 011,12 Eur palūkanų reikalavimą pareiškėjas kildina iš 2006 m. rugsėjo 12 d. sudarytos paskolos sutarties. Pareiškėjas nurodo, jog paskolos sutartimi buvo įforminta atsakovo skola, kuri susidarė atsakovui neapmokėjus PVM sąskaitų-faktūrų, akcentuojant, kad negali teismui pateikti konkrečių atsakovės neapmokėtų sąskaitų-faktūrų, nes jos nėra išsaugotos, išrašytos daugiau nei prieš 10 metų.

31Vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą nurodytu pagrindu, pažymėtina, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad paskolos sutarties esminės sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

32Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta paskolos sutartis pasirinkta kaip finansinis instrumentas susisteminti atsakovės skolas pareiškėjui, atsiradusias iki 2006 metų neapmokėtų PVM sąskaitų- faktūrų pagrindu. Pažymėtina, kad pagal nustatytą reglamentavimą pinigai paskolos gavėjams gali būti perduoti ir iki paskolos sutarties pasirašymo (Lietuvos Respublikos CK 6.870 str. 1 d.). Pagal bylos duomenis atsakovė savo parašu ant 2006 m. rugsėjo 12 d. sudarytos paskolos sutarties patvirtino, jog iki 2006 m. rugsėjo 12 d. iš pareiškėjo priėmė 64 530 Eur. Paskolos gavėjo UAB „Beweship“ įsipareigojimus patvirtina ir paskolos grąžinimo bei palūkanų mokėjimo grafikas.

33Nagrinėjamu atveju sandorio sudarymo faktą patvirtino ir UAB „Beweship“ buhalterė A. B., 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja. Liudytoja parodė, kad įmonės veiklai esant nuostolingai, pareiškėjas 2005-2005 metais suteikė paskolą, pinigai buvo pervedami kas mėnesį iki pačios rašytinės sutarties sudarymo. Nurodė, kad suteikta paskola grąžinta pareiškėjui nebuvo. Aplinkybes dėl UAB „Beweship“ suteiktos paskolos iš dalies patvirtina ir buhalterinės apskaitos programos duomenys. Bankroto administratoriaus duomenimis pagal įmonės buhalterinėje programoje suformuotą kreditorių sąrašą, bendrovės skola, kildinama iš paskolos santykių, sudaro 85 800,19 Eur. Tai, kad pareiškėjas prašo patvirtinti 83 541,12 Eur dydžio finansinį reikalavimą, t. y. tarp minėtų sumų yra neatitikimai, nepaneigia paskolinių santykių tarp pareiškėjo Suomijos bendrovės „OY Beweship Ab“ ir UAB „Beweship“ fakto. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Taigi teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas, šalių susitarimą ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir kitų paskolos sąlygų, t. y. palūkanų dydžio bei paskolos mokėjimo tvarkos, pripažįsta paskolos sutarties sudarymo faktą nustatytu.

34Teismo vertinimu, byloje nesant pakankamo pagrindo išvadai, kad paskolos sutartis pasibaigė jos tinkamu įvykdymu, t. y. paskolos grąžinimu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), todėl minėtos paskolos pagrindu pareiškėjas įgijo teisę į 64 530 Eur dydžio reikalavimo patvirtinimą BUAB „Beweship“ bankroto byloje.

35Vertinant pareiškėjo prašymą priteisti 19 011,12 Eur palūkanų, pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, šalys palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką gali nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-257/2005).

36Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka buvo nustatyta paskolos sutartyje šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu. Todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrįstas pareiškėjo prašymas priteisti 19 011,12 Eur palūkanas, paskaičiuotas pagal paskolos sutarčių nuostatas, taikant 3,50 proc. dydį.

37Apibendrindamas nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į 209 545,44 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimą BUAB „Beweship“ bankroto byloje.

38Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, Civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais,

Nutarė

39pareiškėjo Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ prašymą tenkinti iš dalies

40Patvirtinti pareiškėjos Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ 209 545,44 Eur dydžio finansinį reikalavimą ir įtraukti Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ su 209 545,44 Eur dydžio finansiniu reikalavimu į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Beweship“ trečios eilės kreditorių sąrašą.

41Nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo klausimą dėl... 3. Teismas... 4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi iškėlė UAB... 5. Pareiškėjas Suomijos bendrovė „Oy Beweship Ab“ pateikė BUAB... 6. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog pagal PVM įstatymo 80... 7. Bankrutuojančios UAB „Beweship“ bankroto administratorius UAB... 8. Bankrutuojančios UAB „Beweship“ bankroto administratorius pateiktuose 2016... 9. Todėl pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad jis neva iš tiesų suteikė... 10. Pareiškėjas pareikštu prašymu taip pat prašo patvirtinti 83 541,12 EUR... 11. Pažymi, kad pagal įmonės buhalterinę programą bendra įmonės skola,... 12. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi įpareigojo bankroto... 13. Pareiškėjas papildomai paaiškino, jog kada pasibaigė buvusio atsakovo... 14. Bankroto administratorius papildomai paaiškino, kad atsakovas laikotarpiu nuo... 15. Teismas... 16. Prašymas tenkinamas iš dalies.... 17. Vadovaujantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi kreditorių reikalavimus tvirtina... 18. Kasacinės bei apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamos kategorijos... 19. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CPK... 20. Dėl 130 112,41 Eur reikalavimo... 21. Iš bylos medžiagos matyti, kad 130 112,41 Eur reikalavimą bankrutuojančiai... 22. Bankroto administratorius su pareikštu reikalavimu nesutinka, nes finansinis... 23. Vertinant PVM sąskaitų faktūrų duomenis, pažymėtina, kad dėl jų... 24. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad ir nepasirašytos PVM sąskaitos faktūros... 25. Teismo vertinimu vadovaujantis byloje esančiomis PVM sąskaitomis faktūromis,... 26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl finansinio... 27. Taigi vertinant byloje surinktų duomenų visumą, teismas sprendžia, kad... 28. Minėta, kad bankrutuojančios bendrovės buhalterinės programos duomenimis... 29. Dėl 64 530 Eur skolos ir 19 011,12 Eur palūkanų... 30. Bylos duomenys patvirtina, kad 64 530 Eur skolos ir 19 011,12 Eur palūkanų... 31. Vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą nurodytu pagrindu,... 32. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta paskolos sutartis pasirinkta kaip... 33. Nagrinėjamu atveju sandorio sudarymo faktą patvirtino ir UAB „Beweship“... 34. Teismo vertinimu, byloje nesant pakankamo pagrindo išvadai, kad paskolos... 35. Vertinant pareiškėjo prašymą priteisti 19 011,12 Eur palūkanų,... 36. Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka buvo nustatyta paskolos... 37. Apibendrindamas nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teismas daro... 38. Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi,... 39. pareiškėjo Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ prašymą tenkinti iš... 40. Patvirtinti pareiškėjos Suomijos bendrovės „Oy Beweship Ab“ 209 545,44... 41. Nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam...